Dėl teisės normų, reglamentuojančių neteisėtų statybų privačioje miško žemėje padarinius, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-324-684/2018

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00472-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.2; 2.4.2.3; 3.3.4.2.1; 3.3.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Molėtų rajono savivaldybės administracijos, D. T. ir R. T. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Molėtų rajono savivaldybės administracijai, D. T. ir R. T., trečiasis asmuo Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo nugriauti statinį.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių neteisėtų statybų privačioje miško žemėje padarinius, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. protokolą Nr. P2-34-2, kuriuo suderintas 2005 metais UAB „Romas ir Virgis“ parengtas projektas bei rekomenduota išduoti statybos leidimą statyti statinį adresu: (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu Molėtų rajono savivaldybės 2005 m. gruodžio 5 d. statybos leidimą Nr. P5-119, išduotą D. T.; 3) įpareigoti statytoją D. T. atsakovų D. T., R. T., Molėtų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą (duomenys neskelbtini) bei kitus inžinerinius kiemo pastatus (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. gegužės 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi D. T. ir R. T. įsigijo 0,4807 ha žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuriam buvo nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, apribojančios savininkų nuosavybės teisę. R. ir D. T. priklausantis žemės sklypas yra miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties.

4. Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisija 2005 m. lapkričio 24 d. posėdžio protokolu suderino UAB „Romas ir Virgis“ parengtą projektą bei rekomendavo išduoti statybos leidimą statyti pastatą žemės sklype (duomenys neskelbtini). 2005 m. gruodžio 5 d. Molėtų rajono savivaldybė D. T. išdavė statybos leidimą, kuriame buvo nurodyta, kad statybos objektas yra kaimo turizmo pastatas, jo paskirtis – negyvenamoji, paslaugų. 2007 m. kovo 28 d. D. T. prašymu Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė pažymą apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį. Statinio baigtumas pažymos išdavimo metu buvo 97 proc. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas D. T. priklausantis kaimo turizmo pastatas bei jo priklausinys.

5. Ieškovas teigė, kad Lietuvos Respublikos miškų ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymuose reglamentuojama, jog teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo ir negali būti įgyvendinta. Ieškovas pažymėjo, kad miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama, todėl atsakovui D. T. priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype kaimo turizmo pastatas ir kiti inžineriniai kiemo statiniai pastatyti neteisėtai.

II. Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo procesinių sprendimų esmė

6. Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismo vertinimu, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą D. T. atliko visas reikalingas statiniui statyti sau priklausančioje žemėje procedūras: Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nusistatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad šiame sklype buvo J. G. priklausiusios sodybos pastatai (galvidė ir klojimas), Molėtų rajono savivaldybės administracijai pateikė paraišką gauti projektavimo sąlygų sąvadą, nuolatinės statybos komisija pagal kompetenciją patikrino pateiktus dokumentus ir, nustačiusi, kad UAB „Romas ir Virgis“ parengtas statinio projektas atitinka išduotas projektavimo sąlygas bei žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, rekomendavo išduoti D. T. statybos leidimą; tuo remdamasis Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. gruodžio 5 d. išdavė D. T. statybos leidimą statyti nedidelį 63,45 kv. m ploto kaimo turizmo pastatą (duomenys neskelbtini), šis leidimas vertintinas kaip galutinis administracinės procedūros pabaigos, lėmusios jo pastatymą, aktas. Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas iš dalies nekonstituciniu aktu pripažintas vėliau, nei D. T. buvo išduotas statybos leidimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), todėl teismas negali nepaisyti atskirų individų, D. ir R. T., interesų bei pažeisti jų teisėtus lūkesčius. Be to, ieškovas, teismo nuomone, nepateikė neginčijamų įrodymų, jog dėl šios statybos esama akivaizdžiai neigiamų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams, o pats teismas nėra įsitikinęs, kad nugriovus statinį miškų ūkio paskirties žemės sklype buvusi padėtis būtų atkurta be neigiamų padarinių gamtai ir kraštovaizdžiui.

7. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, tenkindamas ieškinį ir pripažindamas negaliojančiais Molėtų rajono savivaldybės nuolatinės statybų komisijos 2005 m. lapkričio 24 d. protokolą ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 5 d. išduotą statybos leidimą, įpareigodamas statytoją D. T. visų atsakovų lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą bei kitus inžinerinius kiemo pastatus ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

8. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad statomas negyvenamosios paskirties (paslaugų paskirties) kaimo turizmo pastatas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemėje leidžiamų statyti statinių kategoriją. Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendime dėl juridinio fakto nustatymo, kurio pagrindu buvo kreiptasi dėl statybos leidimo išdavimo, nurodyta, kad pareiškėjo D. T. valdomame žemės sklype draudžiama naujų pastatų statyba, išskyrus buvusių sodybos statinių atstatymą. Statybų privačioje žemėje reglamente nebuvo nurodyti leidžiami statyti kitokios paskirties pastatai, kaip šiuo atveju – kaimo turizmo pastatas, todėl teisė į statybą miškų ūkio apskrities žemėje negalėjo ir negali būti įgyvendinta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius D. T. neteisėtai išdavė leidimą statyti kaimo turizmo pastatą, valstybės ir savivaldybės institucijos nesilaikė pareigos užtikrinti, kad jų priimami administraciniai aktai nepažeistų aukštesnės galios teisės aktų (šiuo atveju Statybų privačioje žemėje reglamentas – įstatymų).

9. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. vasario 28 d., kovo 1 d. ir kovo 7 d. pateiktais kasaciniais skundais atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Molėtų rajono savivaldybės administracija, D. ir R. T. prašė panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą.

10. Atsakovė Molėtų rajono savivaldybės administracija kasacinį skundą grindė šiais argumentais:

10.1. Atsakovės teigimu, Panevėžio apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.7 straipsnyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios), nes 2005 m. priimtus savivaldybės aktus (statybos leidimą) vertino Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo pagrindu.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nesirėmė byloje esančiais įrodymais ir nenurodė motyvų priimdamas sprendimą.

11. Molėtų rajono savivaldybės administracija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 348 straipsniu, prisidėjo ir prie atsakovų D. ir R. T. kasacinio skundo.

12. Atsakovai D. ir R. T. kasacinį skundą grindė šiais argumentais:

12.1. Atsakovų nuomone, Panevėžio apygardos teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo galėjo būti nevykdomas ir netaikomas administracinių aktų priėmimo metu galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamentas, o savo išvadas dėl administracinių aktų neteisėtumo grindė vėliau priimtu Konstitucinio Teismo nutarimu.

12.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmenų teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių principą pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojusius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos nepaisant vėliau pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

12.3. Atrankos būdu vykstanti sprendimų, kurių pagrindu buvo išduoti statybos miško žemėje leidimai, revizija pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog įstatymui, teismui ir kitom valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

13. D. ir R. T., atsižvelgdami į tai, kad kasacinių skundų pagrindai iš esmės yra tapatūs, vadovaudamiesi CPK 348 straipsniu, prisidėjo prie Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinių skundų.

14. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas kasacinį skundą grindė šiais argumentais:

14.1. Atsakovo teigimu, Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad kaimo turizmo pastatas nepatenka į miškų ūkio paskirties žemėje leidžiamų statyti statinių kategoriją, nes tuo metu, kai Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl atsakovo D. T. valdomame žemės sklype buvusių galvidės ir klojimo pastatų bei vėliau išduotas statybos leidimas, buvo kitokia teismų praktika, nereikalavusi gyvenamojo namo buvimo nustatymo pastatų atstatymo tikslu.

14.2. Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai taikė 2006 m. kovo 14 d. priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo iš dalies antikonstituciniu buvo pripažintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, nes ginčijami administraciniai aktai buvo priimti anksčiau, t. y. 2005 m., pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

14.3. Atsakovas ginčija ir savo atsakomybę dėl priimtų administracinių teisės aktų, nurodydamas, jog atsakomybė atsiranda tada, kai institucija (jos atstovai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovas teigia, kad, dalyvaudamas ginčijamų administracinių aktų išdavimo procese, vadovavosi to meto, 2005 m. galiojusiais teisės aktais. Be to, atsakovo dalyvavimas nuolatinėje statybos komisijoje, kuri teikia išvadą dėl statybų leidimo išdavimo, nesukelia teisinių padarinių, nes statybos leidimą išduoda Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius, įvertinęs aplinkybių visumą, o Vyriausybės atstovui nenustačius jokių statybos leidimo neatitikčių įstatymams, statybos leidimas gali būti įgyvendinamas. Departamento pareigūno veiksmai, atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, nėra neteisėti ir negali būti laikomi tiesiogine statybos padarinių kilimo priežastimi.

14.4. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (trečiasis asmuo byloje) turi prisiimti atsakomybę už tai, kad netyrė aplinkybių dėl statybų galimumo ir teisėtumo, nors yra statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija.

14.5. Po pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų buvo priimtos Miškų įstatymo 11 straipsnio pataisos, įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., pagal kurias buvo leidžiama atstatyti sodybas. Atsakovo teigimu, įsigaliojus tokiam teisės aktui, teismų sprendimai, priimti iki teisės norminio akto įsigaliojimo, turėtų būti peržiūrimi.

15. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, vadovaudamasis CPK 348 straipsniu, prisidėjo prie atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei D. ir R. T. kasacinių skundų.

16. Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras ir trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimą grindė šiais esminiais argumentais:

17.1. Atsakovai, nesutikdami su teismo atliktu įrodymų dėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo tyrimu, nenurodo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Ieškovės teigimu, atsakovai D. ir R. T. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, kad pradėti statyti ginčo statiniai galėtų būti priskiriami miške galimų statyti statinių kategorijai. Be to, D. ir R. T. siekė atstatyti ne buvusią sodybą, o tik ūkinius pastatus, kurie nelaikytini buvusia sodyba. Niekas negali turėti teisėtų lūkesčių statyti statinius miško žemėje, išskyrus tam tikros kategorijos įstatymų apibrėžtus objektus.

17.2. Priimtomis 2008 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis išaiškinta, kad teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti įgyvendinta, o faktas, kad miškų ūkio paskirties žemės sklype yra buvusios sodybos liekanų, negali sukelti teisinių padarinių.

17.3. Atsakovo D. T. nebaigtos statybos kaimo turizmo pastatas nesusijęs su miškų ūkio veikla, nėra parengto ir patvirtinto detaliojo plano. D. T. statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu (2005 m.) galiojusio Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkte nustatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Buvęs D. T. valdomo žemės sklypo savininkas nuosavybės teise valdė 2 sodybos pagalbinius pastatus – galvidę ir klojimą, kurie žemę nacionalizavus sunyko ir neišliko. Šiame sklype, ieškovo teigimu, nebuvo sodybvietės, todėl ir naujų statinių statymas yra negalimas.

17.4. Pagal Statybos įstatymo (redakcija nuo 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 30 dalį atsakovais yra laikomi ir asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, todėl atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento teiginiai, kad jo pareigūno veiksmai nesukėlė teisinių padarinių, yra nepagrįsti.

18. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimą grindė šiais argumentais:

18.1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, ir tai lemia tam tikrus miškų savininkų teisės ribojimus ir suvaržymus. Miškų ir Žemės įstatymuose, galiojusiuose ginčijamų administracinių aktų išdavimo metu, nenustatyta galimybės statyti naujus pagalbinius statinius, nesusijusius su miškų ūkio veikla, miško žemėje. Atsakovai D. ir R. T. siekė atstatyti ne buvusią sodybą, o tik ūkinius pastatus savo valdomame žemės sklype.

18.2. 2010 m. liepos 2 d. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi atsakovų kasacinių skundų argumentai dėl principo lex retro non agit pažeidimo yra nepagrįsti.

18.3. Atsakovų argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti, nes atsakovai nenurodė, kaip ir kokias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė apeliacinės instancijos teismas, o tik pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi netenkino atsakovų kasacinių skundų ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymėta, kad:

19.1. Pagal ginčo materialiųjų teisinių santykių metu galiojusį Žemės bei Miškų įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą miškų ūkio paskirties žemėje galėjo būti tik medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai; nuostatų, įtvirtinančių kitų pastatų ar statinių buvimą miško žemėje, inter alia (be kita ko), galimybę statyti gyvenamuosius ar komercinės paskirties pastatus, pirmiau nurodytuose įstatymuose nebuvo.

19.2. Gyvenamųjų ar komercinių pastatų statybai naudojama žemė pagal įstatymą priskiriama kitos tikslinės naudojimo paskirties žemei (Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcijos) 29 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu Miškų įstatyme (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta galimybė miško žemę paversti kitomis naudmenomis: 11 straipsnio 1 dalyje buvo norma, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Vyriausybė 2002 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą Nr. 641, kuriuo patvirtino Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, pagal šios Tvarkos 7.1 punktą nustatyta, kad paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama I grupės miškuose, II grupės – ekosistemų apsaugos miškuose, III grupės – draustinių miškuose ir kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, paviršinio vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose, paveldo objektų fizinės apsaugos pozoniuose. Byloje nustatyta, kad miško ūkio žemės ginčo sklypas yra vandens apsaugos juostoje, taigi žemės paskirties keitimas jame buvo draudžiamas.

19.3. Statybų privačioje žemėje reglamente, patvirtintame Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, aktualiu ginčo sprendimui laiku, inter alia, buvo nuostatos, kuriomis remiasi atsakovai ir pirmosios instancijos teismas. Reglamento 2 punkte buvo nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai. Reglamento 3 punkte buvo nustatyta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė viena iš nurodytų teisės normų negalėjo būti aiškinama ir taikoma, kaip suteikianti teisę statyti ginčo pastatus. Pagal Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 16 punktą miškų ūkio veikla – tai veikla, apimanti miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Akivaizdu, kad pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą kaimo turizmo sodybos veikla negalėjo ir negali būti priskiriama miškų ūkio veiklai, todėl Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, negalėjo būti pagrindu išduoti ginčo administracinius aktus ir nelegalizuoja ginčo statinių statybos. Byloje nekvestionuojama faktinė aplinkybė, kad ginčo pastatai pastatyti ne esančioje sodybvietėje, o buvusios (neišlikusios) sodybos ūkinių pastatų vietoje, todėl Reglamento 3 punkto norma, leidžianti statybas esančiose sodybvietėse, taip pat nesuteikė teisės atsakovams statyti ginčo pastatų.

19.4. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo įtvirtinta teisės norma, pagal kurią paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, nurodytus teritorijų planavimo dokumentuose; įstatymo 31 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtintas draudimas saugomose teritorijose keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes). Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto norma yra bendroji norma, reglamentuojanti visų paviršinio vandens telkinių apsaugos zonų teisinį režimą, o miško žemėje esančių vandens apsaugos zonų teisinis režimas reglamentuojamas specialiųjų teisės normų, inter alia, to paties įstatymo 31 straipsnio 8 dalies bei Miškų įstatymo. Apibendrinant darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto norma nenustatė teisės miško žemėje esančioje vandens apsaugos zonoje statyti pastatų buvusios sodybos vietose, nes specialiosios teisės normos, reglamentuojančios miškų žemės santykius, tokią veiklą draudė.

19.5. Statybos leidimo išdavimo metu ginčo statiniai privačioje miško žemėje negalėjo būti statomi, todėl administraciniai aktai, leidžiantys statybą, ir jų pagrindu įvykdyta statyba yra neteisėti. Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui D. T. bendrosios nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo J. G. priklausiusios sodybos pastatai – galvidė ir klojimas, nesukelia Miškų įstatymo 11 straipsnio (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 1 dalies 7 punkte nustatytų padarinių, t. y. nesuteikia teisės statyti statinių, nes fakto, jog ginčo žemės sklype buvo gyvenamojo namo priklausiniai, pripažinimas negali būti vertinamas ir prilyginamas juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad ginčo sklype buvo sodyba.

19.6. Dėl neteisėtų statybų privačioje miško žemėje teisinių padarinių – Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąrašas reikšmingų aplinkybių, kurias teismas turi įvertinti priimdamas sprendimą dėl įstatyme nustatytų neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo: teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Tais atvejais, kai neteisėto statinio statyba prieštarauja galiojančių teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi) sprendiniams ar (ir) imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas negali taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintų neteisėtos statybos padarinių ir priimti neteisėtą statybą įteisinti leidžiančio sprendimo; todėl Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų aplinkybių vertinimas tokiu atveju neaktualus, nes negali daryti įtakos teismo parenkamo neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdui. Kadangi pagal teisinį reglamentavimą ginčo pastatų miško žemėje statybos įteisinimas negalimas, tai teismas taikė Statybos įstatymo 281 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 2 dalyje nustatytą įpareigojimą kaltų asmenų lėšomis nugriauti neteisėtai pastatytus statinius.

19.7. Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui; pagal to paties straipsnio 32 dalį už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kaip valstybės institucija, pagal savo kompetenciją prižiūrinti statybos atitiktį aplinkosaugos reikalavimams, rengė ginčo statinių projektavimo sąlygas bei pritarė statybos leidimo išdavimui, todėl aptartų Statybos įstatymo nuostatų pagrindu pripažintinas kaltu kartu su kitais atsakovais dėl neteisėtos statybos.

20. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi netenkintas antstolės A. Mikulėnienės prašymas dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo, nes teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad statiniai turės būti nugriauti ne vieno atsakovo, o visų atsakovų lėšomis. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimis tenkinus pareiškėjų D. ir R. T. atskirąjį skundą sustabdyta vykdomoji byla dėl statinių nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo, iki Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT, Teismas) išnagrinės pareiškėjų peticiją.

21. Pareiškėjai D. ir R. T. 2014 m. kovo 25 d., remdamiesi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsniu ir 6 straipsniu, kreipėsi į EŽTT nurodydami, kad Lietuvos teismai įpareigojo juos nugriauti statybos objektą, pastatytą pagal rajono savivaldybės išduotą statybos leidimą, taip buvo pažeista jų teisė į nuosavybės apsaugą, kurią garantuoja Konvencija.

22. Išnagrinėjęs bylą EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga). Teismas nurodė, kad 2003 m. pareiškėjai nusipirko žemės sklypą, 2005 m. gavo statybos leidimą, 2007 m. įregistravo namą, o civilinė byla dėl neteisėtų statybų buvo iškelta tik 2011 m., Teismas nusprendė, kad bent nuo 2005 m. pareiškėjai nuosavybę tikrai turėjo ir kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis taikytinas šioje byloje. Teismas pabrėžė, kad galimybė atimti nuosavybę ir teisė kontroliuoti nuosavybės naudojimą galimos, jeigu tai atitinka teisėtumo principą ir teisėto tikslo siekiama proporcingomis priemonėmis. Jeigu asmuo patiria per didelę individualią naštą, reikiama interesų pusiausvyra nepasiekiama. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėdamas bylas, susijusias su miškų apsauga, ne kartą nurodė, jog aplinkos apsauga šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač svarbi ir dažnai tampa viešojo intereso, todėl valdžios institucijų, ginamu gėriu. Teismo nuomone, tokioje sudėtingoje srityje valstybės, įgyvendindamos miškų apsaugos politiką, turi plačią vertinimo laisvę. Vis dėlto tokiais atvejais turi būti vertinama, ar buvo pasiekta reikiama interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į pareiškėjų teisę netrukdomai naudotis nuosavybe. Sutikdamas, kad įpareigojimu griauti buvo siekiama teisėto tikslo – ginti viešąjį interesą, t. y. saugoti aplinką, miškus, kurio svarba yra aiškiai nustatyta, Teismas vertino, ar, atsižvelgiant į pareiškėjų interesą išsaugoti namą, įpareigojimas griauti buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui. Atsižvelgdamas į nacionalinių teismų išvadas, kad pastatas neatitiko nacionalinių statyboms keliamų reikalavimų, Teismas nurodė, kad gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valdžios institucijoms taisyti savo klaidas, net ir tas, kurios buvo padarytos dėl savo pačių aplaidumo, tačiau naštos už tokių klaidų taisymą neužkraunant asmenims. Teismas nepritarė Vyriausybei, kad pareiškėjai galėjo numanyti, jog Molėtų rajono savivaldybės išduotas leidimas yra „nepatikimas“, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų kaip nors prisidėję prie neteisėtų sprendimų priėmimo. Šioje byloje Teismas atkreipė dėmesį, kad valdžios institucijos visiškai nesvarstė galimybės sumažinti naštą, tekusią pareiškėjams dėl sprendimo nugriauti namą: teismai nesiėmė aiškinti, kaip paskirstyti nugriovimo lėšas tarp pareiškėjų, Molėtų rajono savivaldybės ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento; atmetė antstolio prašymus išaiškinti sprendimo nugriauti namą vykdymo tvarką; nagrinėdami bylą, neatsižvelgė į pareiškėjų atsakomybės laipsnį lyginant su kelių valdžios institucijų, įskaitant namą įregistravusio Registrų centro, kurio registracijos neginčijo jokia institucija ketverius metus, atsakomybe. Teismo nuomone, našta dėl valdžios institucijų veiksmų pareiškėjams teko tokia pati, kaip ir pačioms valdžios institucijoms, jeigu ne didesnė, todėl skundžiama priemonė nebuvo proporcinga siekiamam tikslui. Dėl to Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis. Vertindamas pareiškėjų skundus pagal Konvencijos 6 straipsnį, Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nustatytą Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą, nėra priežasties tuos pačius faktus vertinti dar ir Konvencijos 6 straipsnio požiūriu. Spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjams pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų namas dar nėra nugriautas ir kad nacionaliniai teismai sustabdė sprendimo nugriauti statinį vykdymą, kol bylą išnagrinės Teismas. Todėl, Teismo nuomone, pareiškėjai neįrodė, kad jie iš tiesų patyrė turtinę žalą, ir atmetė jų 255 572 Eur sumos reikalavimą turtinei žalai atlyginti. Vertindamas neturtinę žalą, Teismas pareiškė, kad pareiškėjai tikrai išgyveno nusivylimą ir sielvartą, tačiau jų pareikalauta 10 000 Eur suma yra per didelė, todėl priteisė 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Prašymo atnaujinti procesą, atsiliepimų į prašymą teisiniai argumentai

23. Pareiškėjai D. T. ir R. T. 2018 m. balandžio 9 d. pateiktu prašymu atnaujinti procesą prašo teismo: 1) atnaujinti procesą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>; 2) panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei atmesti ieškinio reikalavimą įpareigoti statytoją D. T. per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą (duomenys neskelbtini) bei kitus inžinerinius kiemo statinius (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype (duomenys neskelbtini).

24. Pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga).

25. Pareiškėjai nurodo, kad, EŽTT konstatavus Konvencijos pažeidimą, tam, jog pažeistos teisės būtų atkurtos neviršijant Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų, reikia taikyti papildomas nacionalines teisių gynimo priemones – civilinio proceso atnaujinimą, nes pareiškėjai, atsakovai civilinėje byloje, patirtų nepatogumų, kurių neįmanoma išvengti kitaip, kaip tik atnaujinus procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-363/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-363/2008">3K-7-363/2008</a>; 2016 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDQtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-404-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-404-969/2016">3K-3-404-969/2016</a>; 2017 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDgtNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-248-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-248-701/2017">3K-3-248-701/2017</a>).

26. EŽTT pažymėjo, kad gero administravimo principai neturėtų, kaip bendra taisyklė, užkirsti kelio valdžios institucijoms ištaisyti savo pačių klaidų, kylančių dėl savo pačių aplaidumo; tačiau riziką, kuri kyla dėl valstybinės institucijos padarytos klaidos, turi prisiimti pati valstybė, o klaidos neturi būti taisomos suinteresuotų asmenų sąskaita. Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas yra patvirtinęs 2004 m., jog lūkesčiai, kylantys iš teisės aktų, kurie vėliau buvo paskelbti prieštaraujančiais Konstitucijai, kuriuos šis asmuo galėjo teisėtai laikyti teisėtais šių teisės aktų galiojimo laikotarpiu, gali būti ginami ir apsaugomi. Net jei valdžios institucijų išduotas statybų leidimas turėjo būti anuliuotas šių valdžios institucijų dėl to, kad vėliau Reglamentas buvo paskelbtas prieštaraujančiu įstatymams ir Konstitucijai, EŽTT akcentavo, kad pareiškėjai turėjo teisėtų lūkesčių, jog jiems nebus nurodyta nugriauti jų vasarnamį, kurio statyba buvo pradėta pagal valdžios institucijų išduoto statybų leidimo reikalavimus, išskirtinai jų pačių ar iš dalies jų sąskaita. Net jei įstatymų žinojimo prezumpcija, kaip interpretuojama ir taikoma teismų praktikoje, įpareigoja pareiškėjus elgtis pagal įstatymus, tai jokiu būdu neatleidžia valdžios institucijų nuo jų pareigos suderinti teisės aktus su įstatymo reikalavimais ir veikti laiku, rūpestingai ir stropiai. EŽTT pažymėjo, kad valdžios institucijos neatliko jokių veiksmų, kad anuliuotų statybos leidimą Konstitucinio Teismo nutarimui įsigaliojus 2006 m. Maža to, procesai dėl nugriovimo nebuvo pradėti iki 2011 m., o nurodymas nugriauti namą buvo priimtas 2013 m. Šio nurodymo vykdymas yra sustabdytas, tačiau yra aišku, jog ne tik kad pareiškėjai turi savo „nuosavybę“ gana ilgą laiko tarpą, bet ir tai, kad nugriovimas reikštų radikalų įsikišimą į šią nuosavybę.

27. EŽTT pažymėjo, kad valdžios institucijos nesvarstė galimybės sumažinti sprendimo nugriauti pastatus naštą, tekusią pareiškėjams. Nacionaliniai teismai nepaaiškino, kaip nugriovimo išlaidos turėtų būti paskirstytos pareiškėjams, Molėtų savivaldybei ir Utenos aplinkos apsaugos departamentui. Nacionalinis teismas atmetė antstolio prašymą išaiškinti sprendimo nugriauti vykdymo tvarką pagal Panevėžio apygardos teismo sprendimą nugriauti pastatus. Nagrinėdami bylą nacionaliniai teismai neįvertino pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant ją su keleto valstybinių institucijų atsakomybe, įskaitant ir VĮ Registrų centrą, kuris įregistravo vasarnamį kaip užbaigtą 97 proc. ir šiai registracijai jokia valstybinė institucija neprieštaravo ketverius metus. Todėl EŽTT pareiškė, kad valstybinių institucijų veiksmai reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos ir kad pareiškėjams teko tokia pati, jei ne sunkesnė, našta nei institucijoms.

28. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).

29. 2008 m. birželio 25 d. Vyriausybės nutarimas, pripažinęs negaliojančiu Statybų privačioje žemėje reglamentą, kaip ir joks kitas įstatymas ar kitas norminis aktas, nenustatė tvarkos, kaip turi būti elgiamasi su statiniais, kurie pastatyti miško žemėje Statybų privačioje žemėje reglamento pagrindu, ir nepripažino, kad Statybų privačioje žemėje reglamentas negalioja (visa apimtimi ar iš dalies) nuo jo priėmimo dienos, kartu nesprendė klausimo dėl teisingo atlyginimo asmenims, kurie valstybinę valdžią įgyvendinančių institucijų leidimų pagrindu pasistatė statinius, o pasikeitus teisiniam norminių aktų vertinimui, yra įpareigoti tuos statinius nugriauti. Įstatymo turinio ir įstatymo įgyvendinimo vertinimo kaita, skirtingas valstybinę valdžią įgyvendinančių institucijų norminių aktų aiškinimas skirtingais laikotarpiais suponuoja situaciją, kai tas pats įstatymas ar poįstatyminis aktas skirtingiems asmenims taikomas skirtingai, o tokia situacija pažeidžia konstitucinę nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (Konstitucijos 29 straipsnis).

30. EŽTT praktika aiškiai pripažįsta, kad gamta ir miškai turi būti saugomi ir ginami, tačiau Lietuvos teismams šioje byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad pastatytu statiniu buvo padaryta žala gamtai ar viešajam interesui. Tokios faktinės aplinkybės byloje nenustatytos, tokių duomenų jokia valstybinė institucija nepateikė nagrinėjant civilines bylas visų instancijų teismuose. Statybas ir leidimų išdavimą kontroliuojančios institucijos Lietuvos teismuose gynė ir palaikė pareiškėjų interesus, ir nesutiko su viešųjų interesų buvimu pareiškėjų byloje. Pastatas pastatytas laikantis visų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, nedaro jokios neigiamos įtakos nei gamtai, nei miškų apsaugai, priešingai – pareiškėjai savo veiksmais prisideda prie tokios apsaugos – paneigia viešojo intereso buvimą šioje byloje. Nors registruota pastato paskirtis – kaimo turizmo, jis naudojamas išskirtinai šeimos poreikiams, neaptvertas, teritorija laisvai prieinama tiek prie ežero, tiek mišku. Privažiuoti naudojamas nuo seno susiformavęs kelias, matomas istoriniuose žemėlapiuose. Statinio statybos metu išsaugoti visi sklype esantys medžiai, neiškertant jų nė vieno, statybai panaudojant buvusių statinių laukymę, išsaugant net savaime išaugusius medžius. Atsakovai statinį pastatė miško žemėje, kuri buvo neapaugusi mišku (žuvę medynai, miško aikštės) ir kurioje auga mažo skalsumo stichinių veiksnių sudarkyti ar kitaip išretėję medynai.

31. EŽTT sprendime konstatavo, kad įpareigojimas nugriauti pastatą yra neproporcinga priemonė siekiamam teisėtam tikslui. Pareiškėjų nuomone, pagal leidimus, kurie pripažinti negaliojančiais vėliau, atsižvelgiant į asmens nuosavybės apsaugą, teisėtų lūkesčių apsaugą, statinys neturėtų būti nugriautas.

32. Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąrašas reikšmingų aplinkybių, į kurias teismas turi atsižvelgti priimdamas sprendimą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo: teismas atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Civilinėje byloje nebuvo nagrinėtos faktinės aplinkybės dėl statinio statyba aplinkai ir visuomenės interesams sukeltų padarinių masto. Byloje yra pateikta pastato kadastrinių matavimų byla, fotonuotraukos, fiksuojančios statinio aplinką, iš to galima daryti išvadą, kad statinys pastatytas siekiant kaip galima labiau išsaugoti mišką ir jo aplinką. Bet koks griovimo technikos įsikišimas sudarkys miško kraštovaizdį, ir, manytina, tai taip pat prieštaraus visuomenės interesams. Duomenų apie tai, kad turtines teises įgiję atsakovai savo veiksmais būtų buvę nesąžiningi, nenustatyta. Faktinių duomenų patikrinimas fiksuotas ir nuotraukose, kuriose akivaizdu, kad šalia negyvenamojo namo išsaugota natūrali aplinka, taip pat palaikoma natūrali gamtovaizdžio aplinka. Žemės sklypas nėra valstybinės reikšmės miške, draustinyje, regioniniame parke. Sklypas neaptvertas tvora, laisvas priėjimas prie ežero ir mišku.

33. Prisidėjimais prie prašymo atnaujinti procesą atsakovai Molėtų rajono savivaldybės administracija ir Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas sutinka su pareiškėjų prašymu atnaujinti procesą ir prašo jį tenkinti.

34. Atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo atsižvelgti į tai, kad EŽTT sprendimu konstatuoti pažeidimai, dėl kurių yra pagrindas atnaujinti procesą, tik dėl ieškinio reikalavimo „įpareigoti statytoją D. T. atsakovų lėšomis nugriauti kaimo turizmo pastatą bei kitus (inžinerinius) – kiemo statinius ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype“, dėl to procesas atnaujintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik dėl šios bylos dalies. Todėl ieškovas prašo panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo statytoją D. T. visų atsakovų lėšomis nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

35. Atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo teismo tuo atveju, jei procesas bus atnaujintas, pareiškėjų D. T. ir R. T. prašymą dėl teismo nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a> panaikinimo atmesti, o jei būtų sprendžiama dėl jos panaikinimo, palikti galioti nutarties dalį, kuria statytojas įpareigojamas griauti statinį kaltų asmenų lėšomis. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodo, kad neprivalėjo dalyvauti ginčo statybos leidimo išdavimo procedūroje (Statybos įstatymo 23 straipsnis, aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu patvirtinti Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai) ir joje nedalyvavo. Inspekcijos veiksmai ar neveikimas nebuvo neteisėtų ginčo statinių statybos priežastis, todėl nėra teisinio pagrindo dėl neva netinkamai vykdytos valstybinės statybos priežiūros konstatuoti inspekcijos kaltę dėl neteisėtos ginčo statybos miškų ūkio paskirties žemėje. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininką, valdytoją, naudotoją per nustatytą terminą pripažintų kaltais asmenų lėšomis pašalinti statybos padarinius. Taigi tokiu atveju nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę įpareigojamas statytojas ar kitas nurodytas asmuo per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. buvo nutarta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>.

k o n s t a t u o j a :

Dėl proceso atnaujinimo instituto taikymo statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo byloje

37. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

38. EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje T. prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga), kuriame įtvirtinta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

39. Sprendimo 72 paragrafe EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis apima tris skirtingas taisykles. Pirmąja taisykle, kuri pateikta pirmosios pastraipos pirmame sakinyje ir yra bendro pobūdžio taisyklė, išdėstomas netrukdomo naudojimosi nuosavybe principas. Antrąja taisykle, pateikta to paties punkto antrajame sakinyje, reglamentuojamas turto atėmimas, nurodant tam tikras sąlygas. Trečiąja taisykle, pateikta antrojoje pastraipoje, pripažįstama susitariančiųjų valstybių teisė, be kita ko, kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Į šias taisykles atsižvelgtina ir tais atvejais, kai susiduriama su privačios nuosavybės ir miškų apsaugos vertybėmis. Nurodytame paragrafe EŽTT sutiko, kad valstybėms turėtų būti suteikta plati vertinimo laisvė tam, kad jos galėtų įgyvendinti savo miškų apsaugos politiką. Vis dėlto EŽTT vertina, ar valstybei nustačius miškų apsaugos teisinį reguliavimą ir jį pritaikius buvo išlaikyta reikiama pusiausvyra, kad nebūtų pažeista pareiškėjų nuosavybės teisė (žr. EŽTT 2012 m. spalio 25 d. sprendimo byloje Vistiņš ir Perepjolkins prieš Latviją, peticijos Nr. 71243/01, par. 109).

40. EŽTT sprendime tiesiogiai įvertino, kad nurodymas nugriauti pareiškėjų D. ir R. T. statinius turėjo teisėtą pagrindą, nustatytą nacionalinėje teisėje. Nėra jokių požymių, rodančių, kad nacionaliniai teismai savavališkai aiškino ar taikė nacionalinės teisės aktų nuostatas. Todėl įpareigojimas buvo teisėtas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio požiūriu (sprendimo 74 paragrafas). Teismas pripažino, kad apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo, tarnaujančio bendram interesui: saugoti aplinką, konkrečiai miškus, kurių svarba buvo aiškiai įrodyta (sprendimo 75 paragrafas). Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje įpareigojimas nugriauti pareiškėjų statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą) turėjo teisinį pagrindą remiantis Lietuvos nacionaline teise, taigi jis buvo teisėtas, todėl nėra persvarstytinas šioje byloje, kolegija neįžvelgia jokių naujų aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą atnaujinus procesą byloje persvarstyti įpareigojimą nugriauti statinius, pastatytus miško žemėje.

41. Nusprendęs, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų ir juo buvo siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, EŽTT vis dėlto pripažino proporcingumo principo pažeidimą. Teismas priminė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei šios padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu (sprendimo 80, 81 paragrafai).

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2005 m. gruodžio 5 d. Molėtų rajono savivaldybės administracija išdavė pareiškėjui D. T. statybos leidimą statyti kaimo turizmo pastatą (negyvenamosios paskirties statinį), šis leidimas vėliau teismų buvo panaikintas, kaip išduotas neteisėtai. Tiek pareiškėjui statybos leidimą išdavusi, tiek statinį įregistravusios institucijos nesiėmė jokių veiksmų, kad statybos leidimas būtų panaikintas, – net ir po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo, kuriame konstatuota, kad miško žemėje statyti su miškų ūkiu nesusijusius statinius draudžiama.

43. EŽTT sprendime konstatavo, kad valstybės institucijos reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos ir kad pareiškėjams teko tokia pati, jei ne didesnė, našta nei valstybės institucijoms pagal Lietuvos teismų sprendimus, kuriais visų atsakovų (valstybės institucijų bei pareiškėjų R. ir D. T.) lėšomis D. T. buvo įpareigotas nugriauti statinius (sprendimo 80 paragrafas). Kartu EŽTT pažymėjo, kad nepalaiko Vyriausybės argumento, jog pareiškėjai turėjo numanyti, kad statybos leidimas yra „nepatikimas“; nėra jokių požymių, rodančių, kad pareiškėjas būtų kaip nors prisidėjęs prie neteisėtų sprendimų (išduoti statybos leidimą, įregistruoti statinius) priėmimo; teismas nemano, kad pareiškėjai sąmoningai pastatė namą šiurkščiai pažeisdami nacionalinius statybos reglamentus (sprendimo 78 paragrafas). Teismo vertinimu, pareiškėjai turėjo teisėtų lūkesčių, kad jiems nebus nurodyta vien savomis arba iš dalies savomis lėšomis nugriauti vasarnamį, pradėtą statyti pagal institucijų išduotą privalomą statybos leidimą. Institucijos nesvarstė galimybės sumažinti pareiškėjams tekusios sprendimo nugriauti statinius naštos. Nagrinėdami šią bylą nacionaliniai teismai neatsižvelgė į tai, kokio masto atsakomybė tenka pareiškėjams, palyginti su keliomis valstybės institucijoms, įskaitant VĮ Registrų centrą, įregistravusį 97 proc. baigtą statyti vasarnamį; taip pat neatsižvelgta į tai, kad šis įregistravimas ketverius metus nebuvo užginčytas jokios institucijos (sprendimo 79, 80 paragrafai).

44. Nutarties 40 punkte konstatuota, kad atnaujinus procesą byloje nėra teisinio pagrindo persvarstyti įpareigojimą nugriauti statinius, pastatytus miško žemėje. Atsižvelgiant į nutarties 41–43 punktuose nurodytas aplinkybes, kurios konstatuotos EŽTT sprendime, yra teisinis pagrindas iš naujo nagrinėti statybų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą.

45. Statybos įstatymo 33 straipsnyje reglamentuota statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo tvarka. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai).

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, turėtų išsiaiškinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas). Valdžios institucijos klaidas, net ir padarytas dėl savo pačių nerūpestingumo, turi taisyti neužkraudamos neproporcingos naštos asmenims. Statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išsiieškojimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, be to, valstybės institucijoms tenkanti dėl padarytos klaidos našta perkeliama būtent galimai nesusijusiems su neteisėtu statybos leidimo išdavimu asmenims.

47. Byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjUwLTkxNS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-250-915/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-250-915/2018">e3K-3-250-915/2018</a>, 34 punktas; 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-403/2018, 45 punktas).

48. Taigi spręsdamas dėl išlaidų už neteisėtos statybos padarinių pašalinimo paskirstymo klausimą teismas turi nustatyti kaltus asmenis, kurių sąskaita turės būti šalinami padariniai. Asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus jis padarė tyčia, ar dėl neatsargumo. Civilinėje teisėje subjektyvūs asmens ketinimai darant pažeidimą yra mažiau reikšmingi nei asmens elgesio atitiktis bendram rūpestingumo standartui, o jei pagal CK normas reikalaujama nustatyti tam tikrą kaltės laipsnį, tai tyčios ir didelio neatsargumo padariniai paprastai būna tapatūs (pvz., CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.634 straipsnio 1 dalis, 6.665 straipsnio 4 dalis, 6.755 straipsnio 3 dalis).

49. Nagrinėjamoje byloje dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo teismai neanalizavo asmenų (tarp jų ir valstybės institucijų) kaltės dėl panaikinto statybos leidimo ir pagal jį pastatytų statinių, tačiau būtent statytoją D. T. teismai įpareigojo nugriauti statinius (kaimo turizmo pastatą bei kitus inžinerinius kiemo statinius ir sutvarkyti statybvietę žemės sklype) visų atsakovų lėšomis. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių tam tikrą kaltės laipsnį D. ir R. T. įgijus statybos leidimą ir pagal jį įgyvendinus statytojo teises pastačius statinius, tai pažymėta EŽTT sprendime (žr. nutarties 43 punktą). Tuo atveju, jei nebūtų konstatuota pareiškėjų kaltės, nustatytina valstybės institucijų kaltė ir jos laipsnis dėl statybos leidimui būtinų dokumentų ir statybos leidimo išdavimo, statinio įregistravimo, išduoto statybos leidimo nepanaikinimo ir jo neginčijimo. Subjektų kaltės ir jos laipsnio nustatymas reikšmingas teismui sprendžiant, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą. Dėl to byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų neteisėti veiksmai (neveikimas), teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Sprendžiant dėl institucijų kaltės ir atsakomybės į bylą kaip atsakovas įtrauktinas VĮ Registrų centras, įregistravęs statinius pagal pripažintą neteisėtu statybos leidimą (nutarties 43 punktas, EŽTT sprendimo 80 paragrafas).

50. Kitas statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo aspektas yra žalos atlyginimas pareiškėjams dėl jų statinių, pastatytų pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą, nugriovimo. EŽTT sprendimo 61 paragrafe pažymėta, kad Teismo neįtikina Vyriausybės argumentas, jog pareiškėjai turėjo pradėti naują teismo procesą dėl žalos atlyginimo, toks procesas, Teismo manymu, būtų tik pavėlinęs pagrindinio proceso užbaigimą; pagal sprendimo 77 paragrafą, riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijos klaidų, privalo prisiimti pati valstybė, ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita. Taip EŽTT iš esmės nurodė, kad pareiškėjai neturėjo pradėti naujo teismo proceso dėl žalos atlyginimo, todėl šis klausimas spręstinas toje pačioje nagrinėjamoje byloje dėl statybos leidimo panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Nagrinėjamoje byloje teismai nesprendė dėl žalos atlyginimo pareiškėjams, įpareigodami nugriauti pareiškėjų pastatytus statinius. Žalos atlyginimo reikalavimo byloje nepareikšta, tačiau ir nesant pareikšto tokio reikalavimo spręsdamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimą teismas turėtų pasiūlyti statytojui suformuluoti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nustatyti atlygintinos žalos dydį, įvertindamas, be kita ko, šalių pateiktus paaiškinimus, kitus įrodymus dėl žalos dydžio. Pareiškėjai EŽTT pareiškė, kad neatsisako reikalauti žalos atlyginimo dėl statinių nugriovimo, bet nereikalauja jos atlyginimo, kol statiniai dar nėra nugriauti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išsiieškojimo, taip pat ir dėl žalos atlyginimo už statinių nugriovimą kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, be to, valstybės institucijoms tenkanti dėl padarytos klaidos našta būtų perkeliama būtent galimai nesusijusiems su neteisėtu statybos leidimo išdavimu asmenims. Todėl žalos atlyginimo klausimas esant tokiai galimybei teismo turėtų būti sprendžiamas toje pačioje byloje dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo.

51. Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimą dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti pareiškimą viešajam interesui ginti. Tokie asmenys, kreipdamiesi į teismą, įgyvendina ne jų teisę į teisminę gynybą (nes jie gina ne jų pačių pažeistą teisę), o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Tai suponuoja, kad prokuroras, reikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, kartu gina valstybės, visuomenės ir asmenų interesus, tarp jų ir teisę į nuosavybės apsaugą, kai asmuo įgydamas nuosavybę veikė teisėtai.

52. Remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi faktinių aplinkybių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje liko neatskleista bylos esmė dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, nes nenustatytos faktinės aplinkybės dėl kaltų asmenų, kurių lėšomis nugriautini statiniai, taip pat atlygintinos žalos dydis. Todėl yra teisinis pagrindas atnaujinus procesą byloje panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismo procesinių sprendimų dalis dėl statybos padarinių šalinimo ir grąžinti pirmosios instancijos teismui šios bylos dalį nagrinėti iš naujo pagal proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžtas ribas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 360 straipsnis, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). Atsižvelgiant į EŽTT sprendimą, statinių nugriovimas nėra neproporcinga priemonė, ji taikyta teisėtai, todėl ši bylos dalis, atnaujinus procesą byloje, nėra nagrinėjimo iš naujo dalykas (nutarties 40 punktas).

53. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turėtų spręsti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo: pirma, nustatyti kaltus dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnį, ir, antra, nustatyti atlygintinos žalos dėl statinių nugriovimo dydį. Sprendžiant dėl institucijų kaltės ir atsakomybės į bylą kaip atsakovas įtrauktinas VĮ Registrų centras (nutarties 49 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Panaikinus byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir perdavus nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui, šiam teismui paliekama išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, t. y. panaikinti statytojui D. T. įpareigojimą visų atsakovų lėšomis nugriauti statinius, ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą, taip pat panaikinti nurodytų procesinių sprendimų dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei perduoti iš naujo nagrinėti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmams bylos dalį dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo.

Kitą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį dėl statinių nugriovimo kaip statybos padarinių šalinimo būdo palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas