Dėl draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-215/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00732-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.9; 44.2.4.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Staticus“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Hrono fasadai“) ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija nustatė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 502 218,74 Lt draudimo išmoką ir 6 procentų procesines palūkanas. Jis nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 27 d. su atsakovu prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 pagrindu sudarė draudimo sutartį ir pasirašė kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0058/07. Atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba pirkėjų finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizikos ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos.

Atsakovas 2007 m. rugsėjo 17 d. suteikė 2 mln. Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Masyvas“ įsipareigojimams vykdyti. Gavęs draudimo apsaugą, ieškovas su UAB „Masyvas“ 2007 m. gruodžio 17 d. sudarė subrangos sutartį ir ją vykdė, pateikdamas užsakovui darbų rezultatus ir išrašydamas 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. lapkričio 28 d. bei 2009 m. kovo 2 d. sąskaitas – faktūras. Pagal kitą, 2008 m. balandžio 18 d. sudarytą statybos rangos sutartį, atliko darbus ir juos perdavė skolininkui, reikalaudamas darbus apmokėti, 2008 m. spalio 30 d. išrašė sąskaitas –faktūras. 2008 m. spalio 16 d. su UAB „Masyvas“ sudarė dar vieną sutartį, pagal kurią atliko darbus ir 2009 m. gegužės 29 d. išrašė atliktiems darbams sąskaitą – faktūrą. Iš viso skolininkas (UAB „Masyvas“) ieškovui nesumokėjo 1 669 131,94 Lt. Ieškovas 2009 m. sausio 29 d. raštu informavo atsakovą apie tai ir pateikė skolą patvirtinančius dokumentus; 2009 m. gruodžio 30 d. raštu pareikalavo sumokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2010 m. kovo 18 d. tyrimo akto pagrindu atsisakė įvykius pripažinti draudžiamaisiais ir išmokėti draudimo išmoką.

Ieškovas nesutiko, kad kredito limito suteikimas pasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d., nes Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 nepasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d., o buvo pratęsta 2008 m. spalio 1 d., pasirašius draudimo polisą GAC Nr. 0409/08, nes sutartyje buvo nuostata, kad ji pagal nutylėjimą pratęsiama ir nė viena šalis nepareiškė ketinanti atsisakyti sutarties. Kadangi sutartis su atsakovu nepasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d., tai ieškovas iki 2008 m. spalio 15 d. neprivalėjo pateikti informacijos apie apyvartą su pirkėju, o 2008 m. gruodžio 12 d. sumokėjus draudimo įmoką, draudikas nepriminė apie praleistą terminą pateikti apyvartos deklaraciją, bet draudimo įmoką priėmė. Termino praleidimas yra formalus, nėra nustatyto nuostolių ir minimo pažeidimo ryšio, todėl toks pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir turinčiu įtakos atsakovo prievolei mokėti draudimo išmoką.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad 2009 m. kovo 18 d. tyrimo aktu nustatė, kad pranešime apie uždelstą skolą nurodoma skola sumažėjo 180 000 Lt išieškota suma, įvertinus tai, jog pagal draudimo sutarties Modulio E2.01 2 d. išieškotomis sumomis pirmiausia dengiamos seniausios pranešime nurodomos sąskaitos, šiuo atveju padengtomis laikomos 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d. ir dalis (100 942,79 Lt) skolos pagal 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą. Dėl to bendra pranešime apie uždelstą skolą skola sumažėjo iki 1 493 113,11 Lt. Atsakovo teigimu, sutartis galiojo iki 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl po sutarties pasibaigimo išrašytos sąskaitos yra nedraustos, nes pagal Draudimo taisyklių 1.2.3 dalies iii punktą 814 403,83 Lt nuostolis, atsiradęs pagal sąskaitas, išrašytas už darbus po 2008 m. spalio 1 d., t. y. negaliojant kredito limitui, pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu. Atsakovas nurodė, kad pagal sudarytą vėlesnę Draudimo sutartį GAC Nr. 049/08 draudimo apsauga skoloms įsigaliojo tik nuo kredito limito suteikimo, tačiau šis nebuvo suteiktas, todėl nuostolis turi būti mažinamas ir nedrausta suma.

Pagal Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 Modulio F3.04 1 punktą per pirmas kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienas draudėjas privalėjo pateiki draudikui informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, bet to nepadarė net po 2009 m. kovo 5 d. raštiško priminimo, be to, per sutartyje numatytas 120 dienų nepranešė apie uždelstas skolas, atsiradusias nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. Apie šias sąskaitas draudikui turėjo būti pranešta iki 2008 m. spalio 28 d., bet draudėjas tą padarė tik 2009 m. sausio 29 d., todėl šio laikotarpio skolos laikomos nedraustos remiantis Taisyklių 1.2.3 dalies iv punktu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 340 000 Lt draudimo išmoką ir 6000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytos sutartys yra didelės draudimo rizikos sutartys, todėl šios rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, o įstatyme nustatyta, kad draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš Draudimo įstatymo V skyriaus 1-3 skirsnio normas.

Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas, ar Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 pasibaigė ir vėliau buvo sudaryta nauja sutartis, ar, kaip siekė įrodyti ieškovas, Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 buvo pratęsta šalims nepareiškus apie jos pasibaigimą, o 2008 m. gruodžio 8 d. buvo tik pakeistos jos sąlygos. Teismas nurodė, kad šalys iki 2008 m. rugsėjo 31 d. neinicijavo sutarties pasibaigimo, kaip numatyta sutarties Specialiųjų sąlygų 9 straipsnyje, todėl 2007 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusi draudimo sutartis galiojo ir po 2008 m. spalio 1 d. Kadangi išduodant kredito limitą nebuvo atskirai susitarta dėl kitokios jo galiojimo trukmės, Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 galiojo su ankstesniu kredito limitu ankstesniam pirkėjui, pagal 2008 m. rugpjūčio 27 d. patikslintas sąlygas. Konstatavo, kad, šalims suderėjus dėl 2008 m. gruodžio 8 d. Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 ir ją pasirašius, anksčiau sudaryta Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad naujai sudarytą sutartį atskiria skirtinga sutarties šalių sudėtis, kitokia numatyta apyvarta, kitos naujomis sąlygomis apskaičiuotos draudimo įmokos. Ypač svarbią reikšmę atskiriant naujai sukurtą santykį pagal naują sutartį turi ta aplinkybė, kad šalys naujai derėjosi dėl kredito limito. Atsakovui (draudikui) padėtį rinkoje įvertinus kaip pernelyg rizikingą, draudėjui naujas kredito limitas pagal 2008 m. gruodžio 8 d. draudimo sutartį nebuvo suteiktas, todėl be kredito limito, net ir įsigaliojus sutarčiai, neįsigaliojo draudimo apsauga. Teismo nuomone, atsakovo pateiktas elektroninis šalių susirašinėjimas patvirtina tai, kad ieškovas suprato 2008 m. gruodžio 8 d. sutartį buvus nauja sutartimi ir dėl to vedė derybas dėl naujos sutarties neįsigaliojimo sąlygų nustatymo nesant patvirtinto kredito limito. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovo argumentus, kad ir po 2008 m. gruodžio 8 d. galiojo Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 su 2 mln. Lt kredito limitu numatytam pirkėjui ir su nauja sąlyga – 180 dienų pranešimo apie uždelstas skolas terminu.

Teismas nurodė, kad pagal sutarties Modulio E2.01 2 straipsnį išieškomomis sumomis pirmiausia dengiamos seniausiai išrašytos sąskaitos. Pirkėjas iš dalies įvykdė savo prievoles, sumokėdamas 180 000 Lt, todėl šia suma padengiamos 2008 m. birželio 30 d. ir 2008 m. liepos 30 d. sąskaitos (bendra 79 057,21 Lt suma) ir dalis 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos (100 942,79 Lt).

Teismas sprendė, kad Draudimo sutartyje GAC Nr. 0058/07 numatyta draudėjo pareiga per 120 dienų terminą pateikti pranešimą apie uždelstas skolas kartu reiškia ir pareigą pateikti nepalankią informaciją apie pirkėją Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalies prasme, jam to nepadarius, visi pirkėjo skolų nemokėjimo (mokėjimo terminų praleidimo) atvejai po 2008 m. spalio 28 d. tampa nedraudžiamaisiais įvykiais pagal Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalį.

Teismas nurodė, kad apyvartos ataskaitų teikimas draudikui yra labai svarbus tinkamam draudimo sutarties vykdymui, šalių tarpusavio teisių ir pareigų teisingos pusiausvyros nustatymui, tikslios draudimo įmokos apskaičiavimui, draudiko rizikos įvertinimui ir galimybės draudėjui piktnaudžiauti teise gauti draudimo išmoką sumažinimui, todėl šios draudėjo pareigos nevykdymas pagrįstai draudimo sutartyje nurodytas kaip draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga ir šios draudikui ypač svarbios draudėjo sutartinės prievolės pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, atsižvelgiant į šios rūšies draudimo sutarčių ypatingą rizikingumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą 2012 m. liepos 20 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeitė, padidindama iš Coface Austria Kreditversicherung AG priteistiną draudimo išmoką iki 678 709,28 Lt.

Teismas konstatavo, kad šalys negalėjo susitarti ir nesusitarė dėl imperatyviųjų normų netaikymo, todėl pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas atsakovas privalėjo įrodyti, kad apyvartos ataskaitos nepateikimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir nuostolių dydžiui. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad šalių sudarytos sutarties nuostata, jog draudėjui pažeidus pareigą pateikti apyvartą draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti, nepaneigia atsakovo pareigos įrodyti, jog apyvartos nepateikimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir nuostolių dydžiui. Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį dėl to, jog ieškovas atsakovui nepateikė apyvartos, ir ieškovui priteistiną draudimo išmokos sumą padidino nuo 340 000 Lt iki 678 709,28 Lt.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Staticus“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovo UAB „Staticus" ieškinio atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo dalis buvo atmesta, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą: priteisti ieškovui iš atsakovo 823 509,46 Lt draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl draudimo sutarčių aiškinimo. 2007 m. spalio 15 d. ieškovas (bendradraudėjas), UAB „Hronas“ (draudėjas) ir atsakovas (draudikas), pasirašė kredito draudimo sutartį, įformintą Prekinio kredito draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/07, kuri įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. 2008 m. gruodžio 2 d. ieškovas, kaip draudėjas, ir atsakovas, kaip draudikas, pasirašė atskirą kredito draudimo sutartį, įformintą Prekinio kredito draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0409/08, kuri įsigaliojo nuo 2008 m. spalio 1 d. Atskirą kredito draudimo sutartį 2008 m. spalio 14 d., įformintą Prekinio kredito draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/08, pasirašė UAB „Hronas“, kaip draudėjas, ir atsakovas, kaip draudikas, kuri taip pat įsigaliojo nuo 2008 m. spalio 1 d. Nagrinėjamu atveju yra kilęs teisės klausimas, ar kredito draudimo sutartis, įforminta Prekinio draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/07, galiojo ta apimtimi, kiek jos pagrindu atsakovo 2007 m. rugsėjo 17 d. buvo suteiktas ieškovo pirkėjui UAB „Masyvas“ 2 mln. Lt kredito limitas, po 2008 m. spalio 1 d., kai ieškovas ir atsakovas 2008 m. gruodžio 2 d. pasirašė Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0409/08, įsigaliojusį nuo 2008 m. spalio 1 d. Teismai, sprendė, kad, šalims suderėjus dėl 2008 m. gruodžio 2 d. kredito draudimo sutarties ir pasirašius Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0409/08, anksčiau sudaryta Kredito draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 pasibaigė. Ieškovo įsitikinimu, darydami tokias išvadas, teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje suformuluotas taisykles – pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.

Nagrinėjamu atveju bylos šalys susitarė dėl kitokios (didesnės) draudėjo ieškovo apyvartos ir didesnės jo mokėtinos draudimo įmokos, tai patvirtina, kad vien dėl šių priežasčių (aplinkybių) naujas draudimo teisinis santykis tarp bylos šalių nebuvo sukurtas, o buvo modifikuota esama draudimo sutartis. Vien tai, kad kredito draudimo sutartis pakeičiama ne pasirašant Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) pakeitimo (papildymo) sutartį, o naują Prekinio kredito draudimo liudijimą, nereiškia, kad šalys siekė sukurti naują draudimo teisinį santykį, kuris nesiejamas su iki tol buvusiu draudimo teisiniu santykiu.

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad iš Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07 matyti, jog draudimo sutarties šalys buvo draudėjas UAB „Hronas“, ieškovas ir atsakovas, o iš Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 matyti, jog tik ieškovas ir atsakovas. Teismo teigimu, ši aplinkybė patvirtina, kad 2008 m. gruodžio 2 d. draudimo sutartis buvo nauja sutartis, o ne 2007 m. spalio 15 d. kredito draudimo sutarties pakeitimas. Ieškovas su tokiu vertinimu nesutinka, nes teisės aktai nedraudžia draudėjų daugeto, todėl vien tai, kad 2007 m. spalio 15 d. draudimo sutarties šalis taip pat buvo draudėjas UAB „Hronas“, kuris nėra 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0409/08 pasirašęs asmuo, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju sutarčių šalys nebuvo tapačios. Dėl UAB „Hronas“ ir ieškovo veiklų išsiskyrimo, nulemto šių bendrovių kapitalo atidalijimo, 2008 m. buvo pasirašyti atskiri Prekinio kredito draudimo liudijimai (polisai).

Ieškovo nuomone, teisinė reikšmė teiktina ne susitarimo formai, o šalių susitarimo turiniui, jų tikrajai valiai. Jei ieškovas ir atsakovas, kaip teigia bylą nagrinėję teismai, būtų 2008 m. gruodžio 2 d. sudarę naują kredito draudimo sutartį, tai ieškovas būtų teikęs atsakovui naujus prašymus suteikti kredito limitus, o šis būtų priiminėjęs naujus sprendimus, susijusius su kredito limitais, tačiau tokius veiksmus patvirtinančių įrodymų byloje nėra (CPK 176, 185 straipsniai). Be to, byloje nėra įrodymų apie tai, kad tiek iki 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 pasirašymo, tiek ir po to atsakovas būtų raštu informavęs ieškovą apie nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. atsakovo suteikto 2 mln. Lt kredito limito ieškovo pirkėjui UAB „Masyvas“ sumažinimą ar atšaukimą. Priešingai, atsakovo elgesys akivaizdžiai liudijo apie suteikto kredito limito galiojimą ir po 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 pasirašymo.

Dėl šių motyvų teismų išvados, kad, ieškovui su atsakovu 2008 m. gruodžio 2 d. pasirašius Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0409/08, neteko galios 2007 m. spalio 15 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07 pagrindu atsakovo ieškovo pirkėjams, įskaitant UAB „Masyvas“, suteikti kredito limitai, nes tokios išvados neatitinka CK 6.193 straipsnio nuostatų.

2. Dėl aplinkybių, kad ieškovas iš pirkėjo UAB „Masyvas“ gavo 180 000 Lt, vertinimo. Teismas nurodė, kad atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, motyvuodamas ir tuo, kad ieškovo nurodomos 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d. sąskaitos (iš viso: 79 057,21 Lt) ir dalis 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos (100 942,79 Lt) yra apmokėtos, nes ieškovas iš pirkėjo UAB „Masyvas“ gautus 180 000 Lt pagal kredito draudimo sutarties E2.01 Išieškotų sumų modulio 2 punktą turėjo dengti seniausiai išrašytas sąskaitas. Ieškovas netinkamai paskirstė iš pirkėjo gautą sumą, todėl negali būti tenkinamas jo prašymas gauti draudimo išmoką už 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d. sąskaitas ir dalį 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos. Ieškovas su tokiais teismo argumentais nesutinka, nes atsakovo 2009 m. kovo 18 d. sprendime ir 2009 m. kovo 18 d. įvykio tyrimo akte pirkėjo UAB „Masyvas“ 180 000 Lt sumokėjimo faktas nevertinamas kaip sudarantis pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ir tuo nebuvo grindžiamas atsakovo atsisakymas išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Šios aplinkybės sutartyje nenurodytos kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovo 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d., 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos nebuvo apmokėtos, o pagal CK 6.55 straipsnio nuostatas kreditorius nėra laisvas paskirstyti įmokas taip, kaip jis pats pageidauja. Dėl šių priežasčių teismo išvados aptariamuoju klausimu negali būti laikomos teisiškai pagrįstomis, nes jos padarytos, neištyrus ir neišsiaiškinus visų įmokų paskirstymui, esant kelioms skoloms, CK 6.55 straipsnio nuostatų prasme teisiškai reikšmingų aplinkybių.

3. Dėl atsakovo informavimo. Atsakovas ir bylą nagrinėję teismai, laikėsi nuostatos, kad pagal 2007 m. spalio 15 d. Prekinio kredito draudimo liudijimą GAC Nr. 0058/07 ieškovas apie uždelstas pirkėjų skolas turėjo pranešti per 120 dienų, taigi nagrinėjamu atveju iki 2008 m. spalio 28 d., o pranešė tik 2009 m. sausio 29 d., todėl neteko draudimo apsaugos. Šie argumentai nepagrįsti, nes pagal 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo GAC Nr. 0409/08 8 punktą draudimo sutartis įsigaliojo nuo 2008 m. spalio 1 d. ir jos galiojimas tęsėsi iki 2009 m. rugsėjo 30 d.; pagal 5 punktą pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo draudikui terminas yra 180 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo dienos. Įvertinus tai, kad šiuo draudimo liudijimu nebuvo siekiama sukurti naujo draudimo teisinį santykio, bet tęsti ieškovo ir atsakovo draudimo santykius 2007 m. spalio 15 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07 pagrindu, darytina išvada, kad teismai, skaičiuodami termino pateikti draudikui pranešimą apie uždelstą pirkėjo skolą pabaigą, turėjo atsižvelgti ir į 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 numatytas sąlygas. Tokiu atveju pagal ieškovo 2008 m. birželio 30 d. sąskaitos išrašymo datą jo pareiga pranešti apie uždelstą skolą atsirado 2008 m. gruodžio 27 d., todėl išvados apie tai, kad po 2008 m. spalio 28 d. ieškovas neteko draudimo apsaugos, neturi pakankamo pagrindo.

Be to, taisyklių 1.2.3 (iv) punkte nedraudžiamasis įvykis negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. kad draudimo išmoka nemokama visais atvejais, kai draudėjas apie uždelstą skolą praneša, bet pavėluotai. Gramatiškai vertinant Taisyklių 1.2.3 (iv) punkto nuostatą, akivaizdu, kad ji taikytina tik tai situacijai, kai draudėjas apskritai nepateikia draudikui jokio pranešimo apie uždelstą skolą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors skolos išieškojimo veiksmų iš UAB „Masyvas“. Pats ieškovas stengėsi, kad UAB „Masyvas“ skola sumažėtų. Aplinkybė, kad UAB „Masyvas“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, neįrodo visų 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) Nr. 0409/08 9 punkto, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies prasme teisiškai reikšmingų aplinkybių (pagrindų) buvimo, kurios pateisintų atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl pavėluoto pranešimo apie draudžiamąjį įvykį (pirkėjo uždelstą skolą). Byloje nenustatyta, kad ieškovo padarytas kredito draudimo sutarties pažeidimo faktas darė įtaką žalos atsiradimui ir padidėjimui.

4. Dėl proceso normų pažeidimo. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies, CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes tinkamai netyrė ir nevertino įrodymų dėl 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 pasirašymo aplinkybių; tinkamai netyrė ir savo procesiniuose sprendimuose tinkamai dėl atsakovo atstovo K. M. 2008 m. gruodžio 5 d. elektroninio laiško, kuriuo atsakovas patvirtino, kad galioja 2007 m. spalio 15 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07 pagrindu suteikti kredito limitai, bei 2009 m. sausio 8 d. elektroninio laiško, iš kurio matyti ieškovo pirkėjams suteiktų kredito limitų sąrašas bei šių limitų įsigaliojimo datos, kurios yra iki 2008 m. gruodžio 2 d. kredito draudimo sutarties pasirašymo; neatsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog, 2008 m. gruodžio 2 d. pasirašius Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0409/08, būtų buvęs atšauktas ar pakeistas (sumažintas) nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. ieškovo pirkėjui UAB „Masyvas“ suteiktas 2 mln. Lt kredito limitas, taip pat įrodymų, kad ieškovas tinkamai (netinkamai) paskirstė UAB „Masyvas“ 2009 m. kovo mėnesį sumokėtą 180 000 Lt skolos sumą; visapusiškai nesiaiškino ir nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovo teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką Taisyklių 1.2.3 (iv) punkto pagrindu.

Atsakovas Coface Austria Kreditversieherung AG su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Draudimo sutartis Nr. 1 pasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d. suėjus papildomam šalių aptartam vieno mėnesio jos galiojimo terminui. Draudimo sutartis Nr. 2 yra nauja (savarankiška) sutartis, kurią nuo Draudimo sutarties Nr. 1 aiškiai atskiria šalių sudėtis, turinys ir valia.

2. Draudimo sutartyje Nr. 1 aptarta seniausiai išrašytų sąskaitų dengimo taisyklė ieškovo ir atsakovo tarpusavio sutartiniam santykiui taikoma nepriklausomai nuo ieškovo ir trečiojo asmens – pirkėjo susitarimo.

3. 180 dienų pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo terminas nustatytas naujoje (savarankiškoje) Draudimo sutartyje Nr. 2. Draudėjas, nagrinėjamoje byloje prašydamas taikyti 180 dienų terminą pranešimui apie uždelstą skolą pateikti, reikalauja taikyti Draudimo sutarties Nr. 2 nuostatas dar iki jos sudarymo atsiradusiems sutartiniams teisiniams santykiams.

4. Draudiko pareiga atsižvelgti į draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, yra taikoma tais atvejais, kai draudimo išmoką draudikas atsisako mokėti įvykus draudžiamajam įvykiui. Ieškovas neįvykdė esminių savo kaip draudėjo pareigų, todėl pagal ieškovo ir atsakovo aptartas sutarties sąlygas buvo konstatuotas nedraudžiamojo įvykio faktas. Ieškovui tris mėnesius uždelsus pateikti pranešimą apie uždelstą skolą, po 2008 m. birželio 30 d. atsiradusios pirkėjo skolos pateko į Draudimo sutartyje Nr. 1 nurodytą nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, todėl draudikas neturėjo teisinės pareigos atsižvelgti į ieškovo nurodomas aplinkybes ir mokėti draudimo išmoką.

5. Ginčą nagrinėję teismai priėmė visus ieškovo ir atsakovo pateiktus įrodymus, įvertino jų leistinumą, sąsajumą ir pakankamumą, o motyvuojamojoje dalyje išdėstė aiškius argumentus dėl įrodymų vertinimo bei reikšmės priimam procesiniam sprendimui, todėl ieškovo kasacinio skundo teiginys dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, netinkamo procesinio sprendimo motyvavimo atmestinas.

Kasaciniu skundu atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Dėl nedraudžiamųjų įvykių. Kasacinis teismas, analizuodamas draudėjo žalos nekompensavimo atvejus ir savarankiškus draudimo išmokos nemokėjimo pagrindus bei skirtingas jų taikymo taisykles, yra tiesiogiai ir aiškiai nurodęs, kad įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Ieškovo ir atsakovo sulygtas draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas nebuvo savitikslis dalykas, nes, tik abiem šalims iš anksto susitarus, kokia rizika yra draudžiama, o kokia – ne, buvo sudaryta draudimo sutartis. Jeigu šalys susitarė, kad draudžiamuoju įvykiu laikys vieną atvejį, vėliau sulygtos sąlygos negali būti aiškinamos priešingai, nes draudikas galbūt nebūtų sudaręs sutarties, jeigu būtų žinojęs, kad draudžiamuoju įvykiu bus laikomas kitoks įvykis, negu iš anksto buvo sutarta.

Draudikas, skaičiuodamas minimalią draudimo įmoką pagal planuojamą apyvartą, nežino, ar apyvarta draudėjo bus viršyta ir kokią realiai draudimo riziką jis prisiims. Būtent todėl draudimo sutartyje aptarto draudimo laikotarpio pabaigoje yra reikalaujama iš draudėjo pateikti apyvartos per praėjusį laikotarpį ataskaitą. Kitaip tariant, draudimo laikotarpio pabaigoje (kai pagal draudimo sutarties reikalavimus draudėjas privalo atsiųsti apyvartos ataskaitą) paprastai draudėjas dar nežino, kurie apyvartos ataskaitoje deklaruojami pirkėjai atsiskaitys, o kurie – ne, ir už kuriuos bus (ar bus) mokama konkreti draudimo išmoka. Deklaruojant objektyvią informaciją (tuo metu, kai dar nėra žinoma, ar draudžiamasis įvykis įvyks), draudikas sužino, kokią tiksliai riziką jis buvo prisiėmęs, o draudėjas už viršytą (palyginti su draudimo sutartyje numatyta) apyvartą sumoka papildomą draudimo įmoką. Draudėjas, sumokėdamas minimalią draudimo įmoką pagal planuojamą (prognozuojamą, tikėtiną) apyvartą taip pat žino, jog, pateikus ataskaitą apie didesnę apyvartą, negu planuota, jis turės pareigą sumokėti papildomą draudimo įmokos dalį. Būtent todėl, norėdamas sumažinti išlaidas draudimui, draudėjas yra suinteresuotas deklaruoti kaip įmanoma mažesnę apyvartą (pvz., neįtraukiant į deklaraciją keleto pirkėjų arba nurodant mažesnę apyvartą, negu buvo iš tikrųjų, delsiant teikti apyvartos ataskaitą). Būtent tokį nesąžiningą interesą, nuo kurio ir siekė apsisaugoti draudikas (sutartyje apibrėždamas nedraudžiamųjų įvykių sąrašą) draudėjas turėjo nagrinėjamu atveju, nes, kaip patvirtina bylos duomenys, jis pavėluotai, tik 2009 m. balandžio 1 d., pateikdamas apyvartos ataskaitą, nesąžiningai nurodė, kad apyvarta su pirkėju UAB „Masyvas“ yra 54 181 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuluotos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės, privalomumo principus ir sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to nepagrįstai priteisė 678 709,28 Lt draudimo išmoką už riziką, kurios draudimo sutartimi draudikas neprisiėmė.

2. Dėl sutarties laisvės principo. Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų, leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Teismas nuo sutarties sąlygų turinio gali nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Ieškovas nagrinėjamu atveju nekėlė reikalavimo panaikinti atsakovo sprendimą dėl draudimo išmokos nemokėjimo ir reikalavimo nuostolį pagal 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą Nr. HRF550313 ir 2008 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. HRF550378 pripažinti draudžiamuoju įvykiu. Teismai, pripažindami ieškovo nuostolį dėl nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. neapmokėtų sąskaitų draudžiamuoju įvykiu veikė ex officio ir nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas bei ginčo dalyką.

3. Dėl draudimo sutarties aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pripažindamas draudžiamojo įvykio faktą, be kita ko, ieškovui priteisė didesnę, nei šalys susitarė, draudimo išmoką. Skundžiama nutartimi iš draudiko priteisdamas 100 proc. nuostolių dydžio draudimo išmoką ignoravo dviejų lygiateisių verslo subjektų, didelės draudimo rizikos Draudimo sutarties turtinį, sutarties lingvistinę prasmę, sutarties šalių tikruosius ketinimus (draudėjas Draudimo sutartimi ketino perduoti, o draudikas perimti draudimo riziką griežtai laikydamasis apibrėžtų draudimo apsaugos ribų); Draudimo sutarties esmę, prigimtį ir tikslą (kompensuoti Draudimo sutartyje apibrėžtus ir ieškovo patirtus nuostolius, o ne finansuoti jo ūkinę komercinę veiklą jam patyrus nuostolių per se). CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Šalių sudarytos Draudimo sutarties draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką draudikas įsipareigojo išmokėti draudžiamuoju atveju, įstatymu nėra reglamentuojama, todėl turėjo ir turi būti nustatoma tik pagal šalių sutartį, kurios 1.2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepadengtų skolų apdraustoji procentinė dalis yra 90 procentų.

Ieškovas UAB „Staticus“ su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 341 straipsnyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą, tuo atveju, jei tam tikra teismo sprendimo dalis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka, laikytina, kad ta dalis nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas atsakovo kasacinio skundo prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį visiškai atmesti, nes kitaip būtų pažeistos kasacinį procesą reglamentuojančios teisės normos.

2. Atsakovo parengtų Taisyklių 1.2. punkte ir A2.02 modulio 2 punkte tarp nedraudžiamųjų įvykių nenurodyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikoma situacija, kai ieškovas (draudėjas) nepateikia arba pavėluotai pateikia apyvartos ataskaitą. Draudimo sutartyje taip pat neįtvirtinta, kad pavėluotas pranešimas apie vieną uždelstą apmokėti sąskaitą – faktūrą reiškia draudimo apsaugos nutrūkimą bet kokioms vėlesnėms Draudėjo pirkėjui išrašytoms sąskaitoms – faktūroms. Taigi, esant Draudimo sutarties pažeidimui, kuris nepatenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, draudikas privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti draudimo išmoką arba ją mažinti.

3. Vertinant, ar apeliacinės instancijos teismas ieškovo naudai priteisė per didelę draudimo išmoką ir ar ieškovas nepagrįstai praturtėjo, reikia atsižvelgti ir į tai, kad ieškinys buvo pareikštas dėl 1 502 218,74 Lt draudimo išmokos priteisimo. Ieškovas ir toliau byloje laikosi nuomonės, kad ieškinys turėjo būti patenkintas visiškai, todėl atsakovo keliamas klausimas dėl 90 procentų pirkėjo neapmokėtos skolos priteisimo turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant ir į ieškovo kasaciniame skunde pateiktus reikalavimus, susijusius su tuo, kad bylą nagrinėję teismai, ieškovo įsitikinimu, nepagrįstai atmetė dalį ieškinio reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s ta t u o j a:

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Kasatorių teigimu, teismai, nagrinėdami šalių ginčą dėl draudimo sutarties galiojimo, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CPK 6.193 straipsnyje ir išplėtotas kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs šių taisyklių aiškinimo ir taikymo praktiką. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Tačiau, be subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010).

Kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas). Didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė, ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Atitinkamai Draudimo įstatyme nustatyta, kad didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis); kartu pažymėtina, kad draudimo sutarties sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Taigi, aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo šioje byloje, atsižvelgia į didelės draudimo rizikos sutarčių ypatumus bei šalių kasaciniuose skunduose keliamus teisės taikymo ir aiškinimo aspektus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl draudimo sutarčių turinio ir sąlygų aiškinimo

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 turi būti laikoma Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pakeitimu ir (ar) papildymu (modifikavimu), todėl nesutinka su teismų išvada, nurodydamas Draudimo sutarčių tapatumą ir sutarties turinio bei sąlygų vienodumą.

Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai (CK 1.63 straipsnio 2 dalis), tokio skirstymo pagrindas yra objektyvus – jį sudarančių asmenų skaičius, tačiau vien aplinkybė, kad vienos iš sandorio šalies statusu konkrečiame sandoryje veikia keletas subjektų, nepaneigia to sandorio dvišalio teisinio pobūdžio ir nepatvirtina, kad dvišaliame sandoryje veikia ar gali veikti trys ir daugiau šalių. Teisės doktrinoje laikoma, kad viena ir ta pačia sandorio šalimi civiline teisine prasme gali būti laikomas tiek vienas, tiek grupė asmenų, svarbu tai, ar jie išreiškia tą pačią (bendrą) valią ir siekia to paties rezultato. Vienos ir tos pačios šalies statusas dvišaliame sandoryje yra vientisas bei savaime nedalomas pagal tai, kiek asmenų dalyvauja tos vienos sandorio šalies pusėje.

CK 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartys yra dvišaliai sandoriai, nes draudimo sutartimi viena šalis įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje numatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Ši norma patvirtina, kad draudimo teisiniuose santykiuose visais atvejais yra tik dvi šalys: vienas draudikas ir vienas draudėjas, tačiau kiekvienoje iš šalių gali būti ir po keletą dalyvių. Jau buvo minėta, kad dvišaliame draudimo teisiniame santykyje vienos ir tos pačios sandorio šalies statusas yra nedalomas pagal tai, kiek asmenų dalyvauja tos vienos sandorio šalies pusėje. Sudarant Draudimo sutartį GAC Nr. 0058/07 draudiko pusėje veikė vienas asmuo – atsakovas, o draudėjo – du asmenys: UAB „Hronas“ ir UAB „Staticus“ (UAB „Hrono fasadai“). Sudarant Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08 draudėjo pusėje veikė tik vienas asmuo – ieškovas, o draudiko pusėje – atsakovas. Taigi negalima sutikti su kasatoriaus pateikiamu sutarčių aiškinimu, kad šiose draudimo sutartyse šalys yra tapačios, nes naujai sudarytoje Draudimo sutartyje nesutampa draudėjo, kaip sutarties šalies, statusu veikiančių asmenų dalyviai (jų skaičius). Byloje nustatyta, kad atsakovas Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08 sudarė tik su draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 dalyviu ir todėl jau vien dėl šios aplinkybės (šalių netapatumo) naujai sudaryta draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 negali būti laikoma Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimu ar (ir) papildymu (modifikacija).

Laikantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių turi būti įvertintas Draudimo sutarčių turinys, nes, kasatoriaus teigimu, antrosios sutarties sąlygos buvo sulygtos dėl jo didesnės mokamos įmokos, nes jis su pirkėju sutarė dėl didesnės apyvartos ir todėl padidėjo atsakovo draudimo rizika. Kasatoriaus teigimu, atsakovui buvo pranešta apie padidėjusią riziką ir atsakovas pasinaudojo CK 6.1010 straipsnyje įtvirtinta teise padidinti draudimo įmoką ir pakeisti (papildyti) Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sąlygas.

CK 6.1010 straipsnyje įtvirtinta draudiko teisė padidėjus draudimo rizikai reikalauti pakeisti draudimo sąlygas arba padidinti draudimo įmoką, t. y. draudikas turi alternatyvaus pasirinkimo teisę, tačiau iš Draudimo sutarčių matyti, kad jos skiriasi ne tik dėl draudimo įmokos dydžio, bet ir dėl kitų sąlygų: beveik visos specialiosios sutarties sąlygos (Draudimo sutarčių 1-9 dalys) šalių buvo sutartos individualiai. Įvertinus Draudimo sutartis esminiais sutarčių skirtumais laikytinos šios sąlygos: draudimo įmokos tarifas (Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 tarifas – 0,21 procento, Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 0,18 procento); planuojama apyvarta (Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 65 mln. Lt, Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 100 mln. Lt); minimali draudimo įmoka (Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 136 500 Lt už draudimo laikotarpį, o Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 162 000 Lt); draudimo sumos apskaičiavimo taisyklė (Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 nustatyta, kad bendra draudimo suma už skolas per tam tikrą laikotarpį yra apskaičiuojama per tą draudimo laikotarpį sumokėtas sumas dauginant iš 30, o pagal Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sąlygas – atitinkamai dauginant iš 35); maksimalus gamybos laikotarpis (Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 nustatytas 180 dienų maksimalus gamybos laikotarpis o Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 tokio laikotarpio nenustatyta); maksimalus atidėto mokėjimo laikotarpis (Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 nustatytas 90 dienų, Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 150 dienų, numatant galimybę pratęsti atskiru susitarimu); maksimalus sąskaitos išrašymo terminas (Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 5 dienos, o Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 15 dienų); pranešimo už uždelstą skolą pateikimo terminas (Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 120 dienų, o Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 180 dienų). Be to, skiriasi Draudimo sutartyje numatytų Modulių, kurie yra sutarties sudedamoji dalis, taikymo apimtis ir turinys (Moduliai F13.02, A21.02 taikomi tik Draudimo sutarčiai GAC Nr. 0409/08, o Moduliai D2.01, F48.01 – tik Draudimo sutarčiai GAC Nr. 0409/08; Moduliai A2.02, C1.02, F3.04 taikomi draudimo sutartims skirtinga apimtimi bei skirtingomis sąlygomis). Taigi nurodytų draudimo sutarčių sąlygų skirtumai paneigia kasatoriaus skundo argumentus, kad Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sudarymo priežastis buvo CK 6.1010 straipsnio prasme padidėjusios draudimo rizikos dėl planuojamos didesnės apyvartos, tačiau byloje nustatyta, kad, Draudimo sutarčių turinys ir sąlygos, ištyrus ir įvertinus jų visumą, patvirtina, jog Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 buvo nauja sutartis, o ne Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 pakeitimas ar (ir) papildymas, kaip teigia ieškovas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kas kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į sutarčių aiškinimo taisyklių visetą ir nustatant tikruosius šalių ketinimus dėl sutarties pakeitimo ir ar toks pakeitimas įvyko, turi būti įvertinama, koks buvo šalių susitarimas dėl sutarties keitimo tvarkos, procedūros ir sutarties pakeitimo įforminimo. Jeigu sutarties pakeitimas turi būti įforminamas dvišaliu pasirašytu susitarimu, kuriame pasisakoma dėl šalių pakeistų teisių ir pareigų, tai vien faktinio pobūdžio veiksmai teismo pripažįstami nepakankamais išvadai, kad sutartis buvo pakeista vien faktinio pobūdžio vykdymo veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno audinių projektas“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-62/2012). CK 6.223 straipsnyje nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu ir ši įstatymo nuostata įgyvendina sutarčių laisvės principą, įtvirtinta CK 6.156 straipsnyje, tai reiškia ne tik laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti, bet ir užtikrina, kad sutartis gali būti keičiama tik sutarties šalių laisva valia.

Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 9 dalyje („Sutarties galiojimas“) ieškovas ir atsakovas susitarė, kad draudimo sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuo atveju, jeigu jie sudaryti raštu arba jei jie kaip kitaip šalių raštu patvirtinti, t. y. sutartis gali būti keičiama ir papildoma tik suderinta šalių valia ir tokia sutarties nuostata nesuteikė teisės vienai iš sutarties šalių vienašališkai pakeisti ar papildyti sutartį; tai turi būti padaroma raštu arba pakeitimus ar papildymus patvirtinus raštu. Būtent ši sutarties nuostata ir patvirtina kasatoriaus UAB „Staticus“ teiginių nepagrįstumą, kad Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 dar nepatvirtina, jog šalys siekė sukurti naują draudimo teisinį santykį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 draudimo liudijimui (polisui) neatsitiktinai buvo suteiktas kitas numeris (GAC Nr. 0409/08 vietoje GAC Nr. 0058/07) ir tai nereiškė ankstesnės draudimo sutarties pakeitimo ar papildymo. Be to, pažymėtina, kad UAB „Hronas“ su atsakovu 2008 m. spalio 14 pasirašė atskirą Prekinio kredito draudimo sutartį, įformintą Prekinio kredito draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/08, kurios šiuo atveju kasatorius nevertina kaip Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimo ar (ir) papildymo, nors jos numeris liko toks pat kaip ir Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/08. Tai gali būti traktuojama kaip kasatoriaus prieštaringas bylos aplinkybių vertinimas.

Tai, kad nebuvo sutarties šalių suderintos valios pakeisti ar (ir) papildyti Draudimo sutartį GAC Nr. 0058/07 patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas ir UAB „Hronas“ su atsakovu 2008 m. rugpjūčio 27 d. (prieš keturis mėnesius iki Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 pasirašymo) buvo sudarę Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pakeitimą ar (ir) papildymą, kuriuo buvo individualiai sutarta dėl trijų šios sutarties specialiųjų sąlygų (1.2, 1.3. ir 9 dalys) pakeitimo ir ieškovo tikroji valia ir tikslas buvo pakeisti ar (ir) papildyti draudimo sutartį, nes jis laikėsi Draudimo sutartyje GAC Nr. 0058/07 nustatytos jos keitimo bei įforminimo tvarkos. Be to, ieškovo valią dėl naujos sutarties sudarymo patvirtina ir jo valiniai veiksmai, nes, šalims nesusitarus dėl draudimo apsaugos pagal Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08 ieškovas siekė, kad ši sutartis neįsigaliotų. Ieškovas patvirtino susitarimo dėl draudimo sutarčių pripažinimo neįsigaliojusiomis turinį, suderino su atsakovu tarpusavio skolų suderinimo aktą dėl pagal Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08 sumokėtos 45 000 Lt draudimo įmokos dalies grąžinimo, priėmė šios sumokėtos įmokos grąžinimą iš atsakovo. Taigi bylos duomenys patvirtina teismų išvadą, kad ieškovo valia tiek derybų, tiek Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sudarymo metu buvo nukreipta į naujos sutarties sudarymą, tai atitiko ir šalių praktiką keičiant ar (ir) papildant Draudimo sutartį GAC Nr. 0058/07, sudarant jau minėtą 2008 m. rugpjūčio 27 d. susitarimą. Dėl šių priežasčių kasatoriaus argumentai, kad šalių valia (išorinė ir vidinė) buvo ne sudaryti naują draudimo sutartį, o pratęsti ar (ir) papildyti ankstesnę sutartį, yra nepagrįsti, nes byloje surinkti įrodymai nepavirtina ieškovo įrodinėjamų aplinkybių dėl draudimo sutarties papildymo ar (ir) pratęsimo (CPK 178, 185 straipsniai).

Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 9 dalyje šalys susitarė dėl sutarties galiojimo ir numatė, kad ji įsigalioja nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., o draudimo laikotarpis tęsiasi iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., be to, buvo numatytas savaiminio sutarties pratęsimo vieneriems metams galimybė, tačiau buvo susitarta, jog toks pratęsimas netaikomas tais atvejais, kai viena iš šalių ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki draudimo laikotarpio pabaigos raštu praneša kitai šaliai apie šios sutarties nepratęsimą. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad, pasibaigus draudimo sutarties nustatytam vienerių metų laikotarpiui, šalys išreiškė valią šio susitarimo nepratęsti vieneriems metams ir 2008 m. rugpjūčio 27 d. sudarytu susitarimu dėl Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimo ar (ir) papildymo ir numatė, jog draudimo laikotarpis pratęsiamas iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Šalims susitarus dėl naujos 2008 m. gruodžio 2 d. Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sudarymo, kuri turėjo pradėti galioti nuo 2008 m. spalio 1 d., tačiau vėliau, atsakovui nesuteikus kredito limito, šalių valia ši draudimo sutartis pripažinta negaliojančia. Kredito limitas buvo būtinas Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 įsigaliojimui ir draudimo apsaugai (Draudimo sutarties Įžangos 4 dalis).

Pažymėtina, kad pagal draudimo sutarties sąlygas draudikas kredito limitą suteikia konkrečios draudimo sutarties pagrindu ir individualiai konkrečiam draudėjo pirkėjui, šios bylos atveju – UAB „Masyvas“. Bylos duomenys patvirtina, kad draudikas suteikė 2 mln. Lt kredito limitą ieškovo pirkėjui, patenkančiam į Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 galiojimo apimtis. Po naujos draudimo sutarties sudarymo atsakovo atsiųstas pranešimas dėl 2 mln. Lt kredito limito UAB „Masyvas“ savaime nepatvirtina ankstesnės draudimo sutarties tęstinumo, nes šis limitas galiojo tik Draudimo sutarčiai GAC Nr. 0058/07. Minimalios draudimo įmokos pagal šią draudimo sutartį nebuvo sumokėtos, o sumokėta pirmoji įmoka (40 500 Lt) šalių tarpusavio skolų suderinimo protokolu buvo pripažinta draudiko skola. Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad šalių veiksmai patvirtino, jog Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 buvo nauja sutartis, o ne Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimas ar papildymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės buvo nustatytos nepažeidus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176 –185 straipsniai).

Dėl Draudimo sutartyje numatytų sąskaitų dengimo taisyklių

Šalys Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 Išieškotų sumų modulio 1 dalyje susitarė, kad draudėjas privalo nedelsiant informuoti draudiką apie visas išieškotas sumas, gautas po to, kai draudėjas informavo draudiką apie uždelstą skolą. Šio modulio 2 dalyje nurodama, kad išieškomomis sumomis pirmiausia yra dengiamos seniausiai išrašytos sąskaitos. Taigi šalys draudimo sutartyje aptarė pranešimo apie visas išieškotas tikslą ir taikymo taisykles bei numatė, kad išieškotoms sumomis prieš draudimo išmokos išmokėjimą bus koreguojamas uždelstų skolų balansas, dengiant seniausiai išrašytas sąskaitas. Draudėjui pranešus apie išieškotas sumas, draudikas nustato, ar, išieškotomis sumomis padengus seniausiai draudėjo išrašytas sąskaitas, pirkėjo skola vis dar egzistuoja (t. y. ar įvyko draudžiamasis įvykis), o jeigu egzistuoja, tai koks yra likęs pirkėjo skolos dydis bei mokėtina draudimo išmoka. Remiantis Draudimo taisyklių 11 straipsniu, išieškotos sumos – visos sumos, gautos iš pirkėjo arba trečiojo asmens prieš arba po draudimo išmokos išmokėjimo, t. y. jomis yra koreguojamas draudėjo pirkėjo skolų balansas, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodo ar galėtų nurodyti pirkėjas. Tokios draudimo sutarties nuostatos leidžia draudikui pagrįstai siekti išvengti situacijos, kai draudėjas kreipėsi į draudiką dėl neva nemokaus pirkėjo skolos ir draudimo išmokos išmokėjimo, nors jis iš to paties tariamai nemokaus pirkėjo gauna įmokas pagal kitas, draudiko neapdraustas, sąskaitas. Tokia faktinė situacija paneigtų didelės draudimo rizikos sutarties tikslą, nes ja draudžiama nuo pirkėjo nemokumo, todėl draudimo sutartyje ir buvo iš anksto nustatyta seniausiai išrašytų sąskaitų dengimo taisyklė, kuri taikoma visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar yra įrodytas šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo faktas. Byloje nustatyta, kad pirkėjas UAB „Masyvas“ sumokėjo ieškovui 180 000 Lt, todėl, pritaikius Išieškotų sumų modulio 2 dalyje įtvirtintą seniausiai išrašytų sąskaitų dengimo taisyklę, ir ši suma turėjo būti dengiama ieškovo pranešime apie uždelstą skolą seniausiai išrašytomis ir apmokėtomis sąskaitomis: 2008 m. birželio 30 d. ir 2008 m. liepos 30 d. (jų bendra suma – 79 057,21 Lt) bei dalimi 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos (100 942,79 Lt). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino draudimo sutarties Išieškomų sumų modulyje nustatytą skolų apmokėjimo taisyklę.

Kasatoriaus UAB „Staticus“ kasacinio skundo argumentai dėl draudimo sutartyje nustatytos draudėjo pareigos pranešti apie uždelstą skolą nesvarstytini, nes, pripažinus, kad Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 negali būti laikoma Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimu ar (ir) papildymu, negali būti tenkinamas kasatoriaus reikalavimas priteisti 823 509,46 Lt draudimo išmoką bei įstatyme nustatytas palūkanas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, atmesdami šį ieškovo reikalavimą, tinkamai taikė ir aiškino sutarčių aiškinimo taisykles bei nepažeidė CPK normų, nustatančių įrodymų vertinimo taisykles civiliniame procese, todėl ieškovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nedraudžiamųjų įvykių ir sutarties sąlygų pažeidimo

Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudikas tokią teisę gali turėti šiais atvejais: 1) esant nedraudžiamajam įvykiui; 2) draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos formos draudėjo kaltės; 3) pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais. Kasacinis teismas akcentavo, kad tai yra skirtingi draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, kuriuos numato atskiros teisės normos, šių pagrindų taikymą siejančios su skirtingomis sąlygomis, todėl juos būtina atriboti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos garantas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką.

Prekinio kredito draudimo sutartimi buvo draudžiamos neapmokėtos skolos, kai neatsiskaitymo tiesioginė ir vienintelė priežastis yra draudėjo pirkėjo „komercinė rizika“, atsiradusi dėl finansinių sunkumų, t. y. dėl pirkėjo nemokumo ir pirkėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo: pirkėjas pasibaigus maksimaliam atidėto mokėjimo terminui ne visiškai apmokėjo skolą, tačiau neatsiskaitymo priežastis nėra ginčas ar nedraudžiamieji įvykiai (Nuotolių atlyginimo modulio GAC/A2.02 1 dalis). Atsižvelgiant į šiuos draudimo sutarties ypatumus, konstatuotina, kad joje turi būti tiksliai nustatytos sutarties sąlygos, informacijos draudikui pateikimo tvarka, nuostolių atsiradimas, draudžiamos rizikos, draudimo išmokos mokėjimas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka, jų padidinimo sąlygos. Kasatoriaus teigimu, draudikas neturėtų atlyginti draudėjui patirtos žalos dėl nedraudžiamojo įvykio. Šiuos teiginius jis pagrindžia Prekinio kredito draudimo sutartyje (toliau –draudimo sutartis) bei sutarties sudėtinėse dalyse Moduliuose ir Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklėse numatytais nedraudžiamųjų įvykių, atsirandančių dėl draudėjo netinkamo pareigų atlikimo, atvejais. Kasatoriaus teigimu, tokie įvykiai nustatyti Nuostolių atsiradimo modulyje GAC/A2.02 ir Taisyklių 1.2 punkte.

Taisyklių 1.2.3 iv punkte nustatyta, kad draudimo sutartimi nedraudžiami nuostoliai, susiję su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas apie uždelstą skolą. Ši Taisyklių nuostata, kasatoriaus teigimu, turi būti taikoma ir aiškinama su Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 6 dalimi, nustatančia pareigą draudėjui pateikti pranešimą apie uždelstą skolą ir draudiko teigimu, reiškia ir pareigos pateikti nepalankią informaciją apie pirkėją nevykdymą, jo nuomone, tai yra objektyviai egzistuojantis juridinis nedraudžiamojo įvykio faktas. Byloje nustatyta, kad ieškovas nebuvo pranešęs apie uždelstą skolą, atsiradusią pagal sąskaitas, išrašytas nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 6 dalį pranešimas apie šias sąskaitas turėjo būti pateiktas iki 2008 m. spalio 28 d., tačiau buvo pateiktas nesilaikant sutartyje nustatyto termino. Teismai pirmiau nurodytą Taisyklių punkto pažeidimą vertino kaip draudėjo pareigos pranešti apie pirkėjo išrašytas sąskaitas nevykdymą ir nurodė, kad, nepateikus nepalankios informacijos apie pirkėją, draudimo apsauga nutrūko ir nuostoliai, atsiradę dėl pirkėjo skolų nemokėjimo (mokėjimo terminų praleidimo) po 2008 m. spalio 28 d., tampa nedraudžiamaisiais įvykiais, tačiau draudimo apsauga taikoma sąskaitoms, išrašytoms iki nurodyto termino (išrašytoms 2008 m. rugpjūčio 29 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d.). Iš esmės su teismo išvada dėl draudimo apsaugos taikymo šioms sąskaitoms sutiko ir atsakovas, kuris neteikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo sumažinta priteista dalis draudimo išmokos tik dėl pavėluoto apyvartos mokesčio pateikimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad nedraudžiamaisiais įvykiais buvo pripažintos sąskaitos, išrašytos negaliojant kredito limitui, t. y. po 2008 m. spalio 28 d., kai turėjo būti atsiųstas pranešimas apie uždelstas skolas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai taikė ir aiškino draudimo sutarties sąlygas dėl nedraudžiamojo įvykio nustatymo ir nepagrįstai taikė šių sąskaitų atžvilgiu draudimo apsaugą. Šie argumentai nebuvo nagrinėti žemesnės instancijos teismuose, todėl jais remtis negalima (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad šioms sąskaitoms, išrašytoms iki 2008 m. spalio 28 d. taikytina draudimo apsauga, o draudėjo veiksmai nesudaro pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką nurodytoms sąskaitoms, objektyviai egzistuojant draudžiamojo įvykio faktui.

Draudimo sutarties Mokėjimų modelio F3.04 1 dalyje sutarties šalys susitarė, kad apyvartos ataskaita draudikui turi būti pateikta per pirmas 15 kiekvieno ataskaitinio laikotarpio dienų už praeitą ataskaitinį laikotarpį, pagal šios sutarties sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar draudimo sutartis pratęsiama. Modulio F3.04 3 dalyje buvo nustatytas ir ataskaitinis laikotarpis – vieneri metai. Šiuo atveju draudimo sutartis buvo sudaryta metams nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 rugpjūčio 31 d. ir draudimo sutarties pakeitimu buvo pratęsta iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Kasatoriaus teigimu, apyvartos ataskaita turėjo būti pateikta iki 2008 m. spalio 15 d., tačiau ji buvo pateikta draudikui tik 2009 m. balandžio 1 d., todėl toks apyvartos nepateikimas ar pavėluotas pateikimas traktuotinas kaip nedraudžiamasis įvykis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu Draudimo sutarties sąlygų aiškinimu ir taikymu, nes pirmiau nurodyto Modulio sąlyga įtvirtino tai, jog draudimo apsauga nustoja galioti nedeklaruotoms skoloms tik tuo atveju, jei draudėjas apskritai nepateikė apyvartos ataskaitos arba draudėjas pateikė neišsamią apyvartos ataskaitą ir tik po to, kai draudikas, draudėjui nustatytu laiku nepateikus apyvartos atskaitos, raštu priminė apie pareigą ją pateikti, bet draudėjas to nepadarė arba padarė netinkamai. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad draudikas raštu priminimo draudėjui apie ataskaitos nepateikimą ar neteisingą pateikimą nepateikė, taigi draudikas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, pirmiau nurodyta sutarties sąlyga remtis negalėjo, nes pats nevykdė joje nustatytos pareigos priminti draudėjui. Be to, Šalys Mokėjimų modulio 1 punkte susitarė, kad jeigu per nustatytą laiką ir nepaisant draudiko raštiško priminimo draudėjas nepateikia duomenų apie apyvartą arba pateikia neišsamius duomenis, draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti, tačiau draudėjas privalo sumokėti draudikui atitinkamą draudimo įmoką, tokiu atveju draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį.

Ataskaita apie apyvartą kredito draudimo santykiuose reikalinga tam, kad būtų galima įvertinti draudimo rizikos pokyčius. Jei draudimo rizika padidėjo, o draudėjas apie tai nepranešė, taikomos CK 6.1010 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. draudikas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius tiek, kiek jų nepadengia gautos draudimo įmokos (premija). Nuostoliai gali būti apskaičiuojami kaip išlaidos ir negautos pajamos, įskaitant dėl per mažų draudimo įmokų negautas pajamas. CK 6.1010 straipsnio 3 dalis nesuteikia teisės draudikui teigti, kad dėl nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką įvykis nėra draudžiamasis. Šioje byloje tai reiškia, kad nepranešimas apie padidėjusią apyvartą draudimui neleido atsisakyti vykdyti prievolę išmokėti draudimo išmoką.

Kasatorius, siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl ieškovo sutarties sąlygų pažeidimo dėl apyvartos ataskaitos nepateikimo, teigia, kad jis tik 2009 m. balandžio 1 d., pateikdamas apyvartos ataskaitą, nesąžiningai nurodė, jog apyvarta su pirkėju UAB „Masyvas“ yra 54 181 Lt, tačiau šia aplinkybe nebuvo remtasi nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, todėl tai negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Dėl draudiko pareigos įrodyti pagrindus, atleidžiančius jį nuo pareigos mokėti draudimo išmoką

Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis leidžia draudimo sutarties šalims, esant didelio draudimo rizikų sutartims, susitarti ir netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus 1–3 skirsnių nuostatų, įskaitant 82 straipsnio 6 ir 7 dalis, tačiau sutarties šalys nesusitarė, kad šios nuostatos nebus taikomos, to nebuvo nustatyta ir draudiko parengtose Draudimo taisyklėse. Tokiu atveju, esant bet kokiam Draudimo sutarties sąlygų pažeidimui ir įvykiui nepatekus į draudžiamųjų įvykių sąrašą, atsakovas, kaip draudikas, privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti ar mažinti draudimo išmoką. Taigi, kaip nurodyta pirmiau, šiuo atveju esant pavėluotam ataskaitos pateikimui ar pavėluotam pranešimui apie uždelstą skolą, atsiranda draudėjo atsakomybė už draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, tačiau ši atsakomybė draudėjui gali būti taikoma atsižvelgiant į Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas. Draudikas turi įrodyti, kad draudėjo nuostoliai atsirado dėl jo kaltės, neveikimo ar netinkamo veikimo, t. y. kad nuostoliai atsirado dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, o tarp kilusių nuostolių ir konkrečių draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra priežastinis ryšys.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo laikytis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimų, ribojančių galimybę piktnaudžiauti šia teise ir atsisakyti vykdyti prievolę dėl nereikšmingo pažeidimo. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę. Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti bei sumažinimo dydį turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai. Itin reikšmingas kriterijus yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UAB „Baltikums darudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006). Šios nuostatos turi būti taikomos ir didelės rizikos draudimo sutartims.

Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad byloje neįrodyta, jog, pateikus apyvartos deklaraciją arba pranešus apie uždelstą skolą laiku, nuostolių nebūtų kilę, taip pat neįrodyta, kad vėlavimas turėjo įtakos nuostolių dydžiui. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog draudikui neįrodžius, kad apyvartos ataskaitos nepateikimas laiku turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir nuostolių dydžiui, todėl nėra pagrindo mažinti mokėtinos draudimo išmokos dydį.

Dėl draudimo sumos

CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Šalių sudarytos draudimo sutarties draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką draudikas įsipareigojo mokėti draudžiamuoju atveju, įstatyme nenustatyta. Pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalį draudimo suma – draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kuri apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka, kuri, išskyrus draudimo sutartyje nustatytus atvejus, yra lygi maksimaliai išmokai, galimai išmokėti pagal draudimo sutartį. Ieškovas ir atsakovas Draudimo sutarties 1.2 dalies 2 punkte susitarė dėl maksimalios kompensavimo procentinės dalies ir nustatė, kad nepadengtų skolų apdraustoji procentinė dalis yra 90 procentų. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 100 procentų draudėjo nuotolių, neatsižvelgė į šią draudimo sutarties sąlygą, t. y. neįvertino, kad draudimo sutartimi draudikas prisiėmė ne visą draudėjo ūkinėje–komercinėje veikloje kylančią verslo riziką, taip pat neatsižvelgė į didelės draudimo rizikos sutarties esmę ir prigimtį, nes buvo draudžiami tikėtinai dideli draudėjo nuostoliai, bei į draudimo sutarties tikslus kompensuoti draudimo sutartyje apibrėžtus draudėjo nuostolius, todėl nepagrįstai priteisė draudimo išmoką, lygią 100 procentų ieškovo patirtų nuostolių, nors draudimo išmoka turėjo būti sumažinta 10 procentų ir turėjo būti priteista 610 838,44 Lt. Taigi, ši skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis atitinkamai keistina. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo priteisti kitokią, negu sutarta draudimo sutartimi, draudimo išmoką niekaip nemotyvavo, didesnės negu nurodyta draudimo sutartyje išmokos priteisimas vertintinas kaip fakto bei teisės klaida, nes nebuvo taikomos materialinės teisės normos nustatančios draudimo sumą ir sumą, kurią turi išmokėti draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui. Ši klaida ištaisoma pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir sumažinant draudimo išmoką iki 610 838,44 Lt (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Keičiant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas reiškė 1 502 218,74 Lt reikalavimą, jo dalis – 610 838,44 Lt (40,7 proc.) turėjo būti tenkinta pirmosios instancijos teisme. Ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 19 022 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteista 40,7 proc. jo sumokėto žyminio mokesčio, tai sudaro 7741,95 Lt.

Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta ginčo suma – 1 162 218,74 Lt, o jam priteistina –610 838, 44 Lt, t. y. papildomai, lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priteistina 270 838,44 Lt (610 838,44 - 340 000 = 270 838,44), todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teisme tenkintinas ieškovo reikalavimo dydis sudaro 23,3 proc. (270 838,44/ 1 162 218,74 x 100% = 23,3%). Ieškovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 15 622 Lt žyminį mokestį, todėl jam iš atsakovo priteistina atitinkamai 3639,92 Lt.

Ieškovo kasacinis skundas atmestas, todėl jo šioje instancijoje turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 11 381,87 Lt (7741,95+3639,92=11381,87)

Kasaciniame teisme patirta 25,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos sudedamos su 40 Lt išlaidų, patirtų žemesnės instancijos teismuose, ir iš ieškovo priteistina 45,49 Lt, o iš atsakovo – 20 Lt.

Atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 10 787 Lt žyminį mokestį, kasacinio skundo ginčo suma – 678 709,28 Lt. Kasaciniame teisme patenkinta 10 proc. atsakovo reikalavimų, todėl jam iš ieškovo priteistina 1078,7 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą sumokėjo 12 324 Lt. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą iš dalies ir atmetus ieškovo kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, šių išlaidų dalis atsakovui priteistina iš ieškovo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius 8.12 ir 8.14 punktuose nustatytus dydžius. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini: už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, kuris buvo atmestas, priteistina 2000 Lt; už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant atsakovo kasacinį skundą, kuris buvo tenkintas iš dalies, priteistina 1000 Lt. Iš viso atsakovui už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 3000 Lt. Visa atsakovui iš ieškovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma – 4078,7 Lt (3000 Lt + 1078,7=4078,7).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 11 381,87 Lt, o atsakovui iš ieškovo – 4078,7 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistinos sumos įskaitytinos ir nustatytina, jog ieškovui iš atsakovo priteistina 7303,17 Lt (11 381,87-4078,7=7303,17).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutartį pakeisti. Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Coface Austria Kreditversicherung AG (duomenys neskelbtini) 610 838,44 Lt (šešis šimtus dešimt tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt aštuonis Lt 44 ct) draudimo išmoką.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš Coface Austria Kreditversicherung AG (duomenys neskelbtini) 7303,17 Lt (septynis tūkstančius tris šimtus tris litus 17 ct) bylinėjimosi išlaidų UAB „Staticus“ (duomenys neskelbtini) ir 20 (dvidešimt) Lt valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš UAB „Staticus“ (duomenys neskelbtini) 45,49 Lt (keturiasdešimt penkis litus, 49 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis