A. D. pagal BK 25 str. 3 d., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-114-511/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08185-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1; 2.1.7.3; 1.2.23.2.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D., jo gynėjo advokato Egidijaus Morkūno, nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nuteistojo S. M. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį (2016 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų;

V. V. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį (2016 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų;

S. M. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį (2016 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 15 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis dėl šiuo nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimo pakeista ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu:

A. D. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų;

V. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų;

S. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų.

Šioje byloje taip pat nuteistas M. B., o A. K. (A. K.) išteisintas. Dėl šių asmenų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. D., M. B., S. M., V. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad A. D. ir M. B., veikdami kartu S. M. ir V. V. suburta organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, turėdami tikslą ją platinti, ir pasikėsino psichotropinę medžiagą gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tokiomis aplinkybėmis: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. vasario 15 d., Didžiojoje Britanijoje V. V. kartu su S. M. suorganizavo nusikalstamų veikų padarymą: parengė nusikalstamų veikų planą ir joms vadovavo. Jie surado nusikalstamos veikos padarymo vykdytojus – A. D. ir M. B. ir jiems nurodė nuvykti iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, neteisėtai įgyti 1 001,33 g miltelių su labai dideliu kiekiu – 808,62609 g psichotropinės medžiagos – 3-fluorofenmetrazino (3 FPM, PAL-593) ir šias psichotropines medžiagas neteisėtai kontrabandos būdu pargabenti į Didžiąją Britaniją, turint tikslą platinti, ir už tai pažadėjo A. D. sumokėti 500 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. V. V. ir S. M. surado asmenį, kuris Lietuvoje parduos psichotropinę medžiagą. Po to S. M. paėmė iš A. D. asmens duomenis ir perdavė juos V. V. V. V. 2016 m. vasario 15 d. „Ryanair“ skrydžių bendrovėje internetu užsakė A. D. ir M. B. 2016 m. vasario 17 d. skrydžio iš Londono į Vilnių bilietus ir už juos sumokėjo. Po to 2016 m. vasario 17 d. S. M. A. D. iš Visbičo (Wisbech) miesto atvežė automobiliu į Kings Lino (Kings Lynn) mieste esančią V. V. gyvenamąją vietą, ten V. V. perdavė M. B. pinigus – ne mažiau kaip 4760 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (tai sudaro 5987,42 Eur), skirtus psichotropinei medžiagai įgyti. Nusikalstamos veikos vykdytojams jis perdavė mobiliojo ryšio telefono abonento numerį asmens, kuris juos pasitiks Vilniaus oro uoste ir parduos psichotropinę medžiagą. Tada V. V. nuvežė A. D. ir M. B. į Kings Lino miesto traukinių stotį, iš kur A. D. su M. B. nuvyko į Stanstedo oro uostą Londone ir 17.15 val. išskrido į Lietuvą. Po to A. D. ir M. B., vykdydami organizatorių S. M. ir V. V. nurodymus, 2016 m. vasario 17 d. apie 22.13 val. atskrido į Vilniaus oro uostą, kur, M. B. paskambinus V. V. nurodytu mobiliojo ryšio telefono abonento numeriu, juos pasitiko A. K. Apie 22.50 val. prie valiutos keityklos pastato, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 6, M. B. perdavė A. K. ne mažiau kaip 5987,42 Eur už parduodamą pakuotę su 1001,33 g miltelių su juose esančiu labai dideliu kiekiu – 808,62609 g psichotropinės medžiagos – 3-fluorofenmetrazino (3 FPM, PAL-593), laikomą viešbučio-motelio „Gariūnai“, esančio Vilniuje, Gariūnų g. 43A, kambaryje Nr. 109. A. K. automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie 23.04 val. nuvežė A. D. ir M. B. į viešbutį-motelį „Gariūnai“, esantį Gariūnų g. 43A, Vilniuje, ten kambaryje Nr. 109 A. D. ir M. B. rado nenustatyto asmens ten paliktą pakuotę su 1001,33 g miltelių su juose esančiu labai dideliu kiekiu – 808,62609 g psichotropinės medžiagos – 3-fluorofenmetrazino (3 FPM, PAL-593). Taip A. D. ir M. B., veikdami organizuota grupe su S. M. ir V. V., neteisėtai įgijo ir laikė šią psichotropinę medžiagą, turėdami tikslą ją platinti. 2016 m. vasario 18 d. viešbučio-motelio „Gariūnai“ kambaryje Nr. 109 neteisėtai įgytoje pakuotėje esančius 1001,33 g miltelių su juose esančiu labai dideliu kiekiu – 808,62609 g psichotropinės medžiagos – 3-fluorofenmetrazino (3 FPM, PAL-593) M. B. padalijo į dvi pakuotes, turėdamas tikslą kontrabanda gabenti psichotropinę medžiagą į Didžiąją Britaniją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nusikalstamos veikos vykdytojai A. D. ir M. B., veikdami pagal išankstinį susitarimą organizuota grupe su V. V. ir S. M., keleiviniu autobusu „MB Sprinter“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus neteisėtai gabeno psichotropinę medžiagą į Lenkijos Respubliką, tačiau kontrabandos nusikaltimo nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes tą pačią dieną apie 21.30 val. kelyje Lazdijai–Seinai, Akmenų k. ribose, Lazdijų r., Kalvarijos pasienio užkardos veikimo teritorijoje keleivinį autobusą „MB Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinti sustabdė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės pareigūnai, jie pas A. D. surado ir paėmė veikiant organizuota grupe gabenamas dvi pakuotes su 1001,33 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 808,62609 g psichotropinės medžiagos – 3-fluorofenmetrazino (3 FPM, PAL-593).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų bylą apeliacine tvarka, nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl šiuo nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistiesiems paskirtas bausmes pagal BK 63 straipsnio taisykles, parinko netinkamą bausmių subendrinimo būdą, t. y. bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, nors bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją sutaptį, turėjo subendrinti apėmimo būdu. Nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, nes nuteistųjų tyčia buvo nukreipta neteisėtai disponuoti labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, o kiti jų veiksmai – gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – buvo tik priemonė šiam tikslui pasiekti.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžius ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BK bendrojoje dalyje nustatytas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo taisykles, nepagrįstai netaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies, neatsižvelgdami į kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose ir į pernelyg ilgą procesą. Taip buvo paskirta per griežta ir neteisinga bausmė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė išskirtinę aplinkybių visumą dėl A. D. padarytos nusikalstamos veikos, bet tai nebuvo įvertinta skiriant bausmę.

3.2. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ5LTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-249-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-249-895/2017">2K-249-895/2017</a> buvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis už nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Kasacinės instancijos teismas, formuodamas praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja tiek su nusikalstamą veiką, tiek su kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visetu. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė nei į padaryto nusikaltimo aplinkybes, nei į kasatoriaus asmenybę. Paskyrus BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyto dydžio laisvės atėmimo bausmę, per daug nukentės ne tik jauno amžiaus nuteistojo socialiniai ryšiai, bet ir jo šeimos narių interesai, taigi teismai be pagrindo neįvertino visuomenės intereso.

3.3. Nusikaltimo padarymo metu A. D. buvo jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirbo UAB „S.“ direktoriumi, vidurinio išsilavinimo, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, nevartojantis narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Per bylos nagrinėjimo laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Be to, iki nusikalstamo poelgio A. D. nebuvo susiformavusios antivisuomeninės nuostatos. Nenustatyta, kad jis buvo atsakingas už nusikalstamos veikos organizavimą, jo vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo antraeilis, jis buvo įtrauktas į šią veiką kito asmens, įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų jis nevartojo, jos nebuvo išplatintos aplinkiniams. Nepaisant to, kad A. D. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą, tačiau išdėstytos aplinkybės iš dalies sumažina jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Kasatorius, pasikėsinęs kontrabanda gabenti narkotines medžiagas per valstybės sieną, neturėjo konkretaus tikslo pakenkti šalies ekonomikai ar nustatytai verslo tvarkai, o neteisėtai disponuodamas narkotinėmis medžiagomis nevisiškai įvertino tokios veikos padarinius. Jis neorganizavo narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, be kitų asmenų iniciatyvos ir pagalbos neturėjo jokių galimybių disponuoti narkotinėmis medžiagomis. Susiklosčiusi situacija nėra tipinė, A. D. nebuvo nusikalstamos veikos organizatorius, todėl laisvės atėmimo bausmės skyrimas prieštarauja teisingumo principui. A. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis nei tos, kurios pavojingumas yra įvertintas BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Kasatoriui paskirta bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, yra betikslė, nes pasiekia tik vieną bausmės tikslą – nubaudimą.

3.4. Teismai laisvės atėmimo bausmės paskyrimą grindė išimtinai A. D. nepalankiomis aplinkybėmis – jo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsniu bei jo kaip bendrininko vaidmeniu padarant nusikaltimus, tačiau nevertino BK 54 straipsnio 2 dalies (pastaba: skunde nurodyta „3 dalies“, bet tai laikytina rašymo apsirikimu) 1–7 punktuose nustatytų aplinkybių visumos. Ir nors teismai turėjo atsižvelgti į A. D. tvirtus socialinius ryšius, artimiausią aplinką, šeiminę padėtį, tačiau šias aplinkybes nurodė tik formaliai. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad A. D. nuo pat ikiteisminio tyrimo buvo nuoširdus, davė parodymus, kurių pagrindu buvo nustatyti kiti asmenys, dalyvavę įvykdant nusikalstamą veiką, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais (priešingai nei kiti nuteistieji), tačiau, pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą, jam paskirta analogiška bausmė kaip ir kitiems nuteistiesiems.

3.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl bausmės kasatoriui, nepagrįstai neatsižvelgė į specialisto T. Sadausko parodymus, kuriais jis parodė, kad rasta medžiaga 3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593) tokiu pavadinimu nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (toliau – ir Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai) ir kad tokia medžiaga niekada nebus įtraukta į minėtą sąrašą tokiu pavadinimu, nes ji į sąrašą įtraukiama kaip darinys, taip pat kad ne visos medžiagos, sudarančios 3FMP sudėtį, būtinos, kad tai būtų psichotropinė medžiaga, nes paprastesni junginiai pasižymi psichotropiniu poveikiu, taip pat kad kreatinas nėra draudžiama medžiaga ir ją pirkdamas asmuo negali įvertinti medžiagos kiekių fiziniu būdu – pauostydamas. Be to, į minėtą sąrašą specialisto įvardytas darinys buvo įtrauktas likus mažiau nei pusei metų iki nusikaltimo padarymo, o tai rodo, kad ši medžiaga tuo metu nebuvo plačiai žinoma. A. D. tai, kad veža nelegalias medžiagas, sužinojo po sulaikymo, t. y. po medžiagų ištyrimo, todėl jis net bendrais bruožais negalėjo suvokti, kad jo turimos medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės. Tai, kad A. D. buvo pažadėta pinigų suma – 500 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų – kaip atlygis už gabenimą, negali būti vertinama, teigiant, kad dėl šios aplinkybės jis turėjo suvokti tai, kokią psichotropinę medžiagą jo buvo prašoma gabenti, ar juo labiau nežinomos psichotropinės medžiagos kiekį.

3.6. A. D. padarytos nusikalstamos veikos prarado pavojingumą visuomenei, nes po nusikaltimų padarymo praėjo daugiau kaip penkeri metai, todėl yra pagrindas tvirtinti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai. Apeliacinės instancijos teismas nevertino proceso trukmės, nors ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip išimtinė ir sudaranti pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėjas advokatas E. Morkūnas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą A. D. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo užtikrinta A. D. teisė į gynybą. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nebuvo apibrėžta ir nurodyta, kokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad A. D. nusikalstamą veiką įvykdė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, todėl A. D. negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą. Pirmiau nurodytas kaltinamojo akto trūkumas nulėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas deklaratyviai perrašė kaltinamojo akto nuostatas dėl A. D. dalyvavimo organizuotoje grupėje. Taigi ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo liko neaišku, kokiais įrodymais vadovaujantis tokia išvada buvo padaryta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

4.2. Kaltinamajame akte nenurodyta, kokį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija) patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų (toliau – ir Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos) punktą atitinka kaltinime nurodyta kaip įgyta, laikyta ir gabenta psichotropinė medžiaga – 3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593), nors BK 260 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl kaltinimas nėra konkretus. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kas, kada ir kokiu būdu apskaičiavo psichotropinės medžiagos kiekį. Pažymėtina, kad apie kaltinamojo akto trūkumus buvo nurodyta tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismai į šiuos argumentus neatsakė.

4.3. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista A. D. teisė į nešališką ir teisingą teismą, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino dėl to pateiktus apeliacinio skundo argumentus, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalis.

4.3.1. Pirmosios instancijos teismo teisėjas, 2017 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje prokurorei pateikus prašymą pateikti naujus įrodymus, nurodė, kad prokurorė gali tai padaryti pagal BPK 288 straipsnio nuostatas, taip, dar prieš išklausydamas kaltinamųjų ir gynėjų nuomonės, leisdamas suprasti proceso šalims, kad prokurorės prašymas bus patenkintas. Patenkinęs prokurorės prašymą, byloje teismas padarė pertrauką. 2018 m. gegužės 3 d. teisiamajame posėdyje prokurorė pateikė 2018 m. kovo 14 d. eksperto išvadą ir prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, o teismas padarė pertrauką, kad gynyba galėtų susipažinti su šiais dokumentais. 2018 m. gegužės 14 d. teisiamajame posėdyje gynyba prieštaravo šių dokumentų pridėjimui prie bylos. Šio posėdžio metu kasatoriui nurodžius, kad kaltinamiesiems ir jų gynėjams nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimus ekspertui, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas pažymėjo, kad tokia teise buvo galima pasinaudoti prokurorei pateikus prašymą, t. y. 2017 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje, ir paklausė, kodėl gynėjas šia teise nepasinaudojo. Pažymėtina, kad galimybė kaltinamiesiems ir jų gynėjams užduoti klausimus ekspertui 2017 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio metu net nebuvo svarstyta. 2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio metu teisėjas priminė, kad BPK 288 straipsnis leidžia prokurorei teikti papildomus įrodymus. Kito kaltinamojo gynėjui atkreipus dėmesį, kad BPK 288 straipsnis tokią teisę suteikia prokurorui tik įrodymų tyrimo metu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas leidosi į diskusijas su proceso dalyviais ir priminė BPK 270 straipsnį, pagal kurį iki įrodymų tyrimo pradžios proceso dalyviai turi teisę pareikšti prašymus, ir teigė, kad prokurorė pasinaudojo šia teise. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia bylą nagrinėjančiam teisėjui leistis į polemiką su proceso dalyviais. Tai, kad teisėjas dar nepradėjus nagrinėti bylos (nepagarsinus kaltinamojo akto) paviešina, kad kitaip aiškina proceso normas nei kaltinamųjų gynėjai, atskleidžia išankstinę teisėjo nuomonę dėl naujai pateiktos eksperto išvados kaip įrodymo leistinumo.

4.3.2. Pirmosios instancijos teismo teisėjas be aiškios motyvacijos atmetė kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo, prašymą leisti išreikalauti, leisti susipažinti ir įvertinti visus dokumentus, patvirtinančius atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje teisėjas nurodė, kad perkvalifikavus kaltinimą į BK 260 straipsnio 3 dalį bylą nagrinės trijų teisėjų kolegija, tačiau 2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje priėmęs prokurorės prašymą dėl kaltinimo pakeitimo į BK 260 straipsnio 3 dalį bylą nagrinėjęs teisėjas tęsė bylos nagrinėjimą be teisėjų kolegijos.

4.3.3. Išankstinį bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo nusistatymą patvirtina ir tai, kad dėl nuteistojo A. D. kaltės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta deklaratyviai, neanalizuojant ir nevertinant nė vienos A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teismo šališkumą ir teisės į teisingą teismą pažeidimą grindžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos įvertinti kriminalinės žvalgybos metu surinktų įrodymų teisėtumo ir kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrįstumo, nors vykdydamas konstitucinę pareigą vykdyti teisingumą teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti kriminalinės žvalgybos metodų taikymo pagrįstumą bei jų metu surinktų įrodymų teisėtumą, juolab kad tokį prašymą buvo pateikę gynėjai. O apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

4.4. Įvertindami byloje surinktus įrodymus ir surašydami nuosprendžius, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių A. D. kaltumą padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, vertinimui teismas skyrė dvylika eilučių šešiasdešimties puslapių apimties nuosprendyje. Šiame tekste iš esmės tik konstatuojama, kad A. D. kaltė yra įrodyta. Kasatoriaus manymu, toks nemotyvuotas ir įrodymais nepagrįstas teismo nuosprendžio surašymas yra esminis BPK pažeidimas, reiškiantis ir konstitucinės teisės į teisingą teismą pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas nevertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų, jų neteisėtumo, o visus nuteistuosius vertino kaip grupę, taigi iš esmės taikė kolektyvinę atsakomybę. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas draudžia kolektyvinę atsakomybę, todėl įrodymų vertinimas kvalifikuojant „grupės“ veiksmus negali būti laikomas tinkamu BPK 20, 301 ir 305 straipsnių prasme. Konstitucija ir baudžiamojo proceso įstatymas užtikrina, kad teisingas ir nešališkas teismas įvertintų A. D. kaip konkretaus asmens veiksmus, todėl tokio teisinio vertinimo nebuvimas daro priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius neteisėtus.

4.5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 199 straipsnio 3 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, nes iš specialisto išvados matyti, kad 3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593) yra 1-fenilpropan-2-amino darinys, tokia medžiagų grupė nurodyta Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose, tačiau Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose tokia medžiaga ar medžiagų grupė nėra nurodyta. Taigi baudžiamoji atsakomybė už disponavimą 3-fluorofenmetrazinu (3 FPM, PAL-593) negali būti taikoma. Atlikti teismo skaičiavimai negali būti laikomi tinkamu draudžiamos medžiagos kiekio nustatymu, nes teismas neturi tam reikalingos kompetencijos, be to, kyla klausimas dėl teismo nešališkumo.

4.6. Be to, ekspertui buvo išsiųstas tik mažas medžiagos kiekis, o apklausiamas išvadą pateikęs ekspertas nurodė, kad dažnai pasitaiko, jog, imant mėginius iš kiekių, koncentracija skiriasi, todėl darytina prielaida, kad draudžiamos medžiagos kiekis buvo mažesnis, nei nurodyta kaltinime. Nors toks klausimas buvo keliamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, be kita ko, ir apeliaciniame skunde, į šį klausimą teismai neatsakė.

4.7. Pažymėtina ir tai, kad A. D. neturėjo ketinimo disponuoti draudžiamomis psichotropinėmis medžiagomis, o apie tai, kad reikės vežti psichotropinę medžiagą, sužinojo tik motelio kambaryje. Byloje liko nepaneigtas A. D. aiškinimas, kad, jo supratimu, motelyje rasta medžiaga buvo legali, kadangi ji buvo legali Jungtinėje Karalystėje.

4.8. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalį, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. D. kada nors būtų tapatinęsis su organizuota grupe, taip pat duomenų apie kokius nors nuolatinius A. D. ryšius su tam tikrais asmenimis, kurie koordinuotų A. D. veiklą su kitais nuteistaisiais. Priešingai, A. D. bendravo tik su S. M., kuris pasiūlė jam nuvykti į Lietuvą ir pargabenti siuntą. Nežinodamas apie būsimą psichotropinės medžiagos gabenimą per valstybinę sieną, A. D. negalėjo prisijungti prie organizuotos grupės ir joje dalyvauti.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą V. V. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. V. kaltės pagrindė 2016 m. rugpjūčio 2 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo duomenimis apie V. V. ir R. L. pokalbius telefonu. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad šie duomenys yra neleistini, nes gauti kitame kriminalinės žvalgybos tyrime, o BPK 162 straipsnyje nurodyta nutartis, leidžianti panaudoti tokią informaciją šioje baudžiamojoje byloje, nebuvo priimta.

5.2. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2016 m. rugpjūčio 2 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo duomenys apie V. V. ir R. L. pokalbius telefonu yra neleistinas įrodymas, tačiau, darydamas išvadas apie bylos aplinkybes, rėmėsi R. L. parodymais. R. L. parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, taip pat būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymus davė tik po to, kai išklausė neteisėtai prie bylos pridėtų jo pokalbių su V. V. garso įrašų. Todėl R. L. duoti parodymai apie neteisėtų įrodymų turinį negali būti laikomi teisėtais įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, o vertinant įrodymus, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas į juos negalėjo būti atsižvelgiama.

5.3. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus dėl BK 260 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyko, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes šį požymį nustatė ne abejonių nekeliančia įrodymų visuma, o prielaidomis ir spėjimais, neleistinais įrodymais. Formuluojant klausimus, pateikiamus Europos tyrimo orderyje, proceso dalyviai nedalyvavo, todėl buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, be to, nebuvo pradėtas įrodymų tyrimas, nebuvo galimybės dėl šio ekspertinio tyrimo reikalingumo apklausti susijusią specialisto išvadą pateikusį specialistą.

5.4. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 59 straipsnio 1 dalį, Europos tyrimo orderis gali būti išduotas, kai reikia gauti įrodymus, kuriuos turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, arba kai yra pagrindas manyti, kad įrodymai yra ar gali būti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir reikia atlikti BPK 97 straipsnyje, BPK XII, XIV ir XXI skyriuose ir pačiame šio įstatymo skyriuje nustatytus veiksmus. Objektų tyrimas ir ekspertizė patenka į BPK XIV skyriuje nurodytų veiksmų grupę, tačiau Europos tyrimo orderio tikslas yra įrodymų rinkimas, o ne proceso veiksmų, atliktų pagal BPK, revizija ar papildymas. Netgi sutinkant su prielaida, kad Europos tyrimo orderis galėjo būti panaudotas šioje byloje, visų pirma toks tyrimas turėjo būti atliktas pagal BPK nustatytas taisykles ir tvarką, o tai nebuvo padaryta. Dėl to 2018 m. kovo 14 d. ekspertizės aktas negalėjo būti pripažintas leistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme ar būti pagrindas atliekant matematinius skaičiavimus nustatant grynosios psichotropinės medžiagos kiekį. Apytiksliai psichotropinės medžiagos kiekio skaičiavimai, atlikti remiantis 2018 m. kovo 14 d. ekspertizės akte nurodyta informacija, negali būti vertinami kaip patikimi tyrimo metodai, todėl jais negalėjo būti nustatytas grynosios psichotropinės medžiagos kiekis. Pažymėtina, kad buvo ištirta tik apie 10 g pas A. D. rastos medžiagos, todėl nesuderinama su išsamaus bylos aplinkybių ir teisingo teismo proceso principais apeliacinės instancijos teismo išvada, kad skirti papildomą ekspertizę nebuvo pagrindo.

5.5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami V. V. kaltu kaip kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų bendrininką.

5.5.1. Iš teismų įrodytomis pripažintų V. V. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių matyti, kad jis tiesiogiai nerealizavo jokių BK 260 straipsnio 3 dalyje ar BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Todėl nuosprendžiuose privalėjo atsispindėti ne tik konkrečios inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties, bet ir bendrininkavimo požymių visuma. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino V. V. ir S. M. nusikalstamų veikų organizatoriais, padarė išvadą, kad organizuotą grupę jie subūrė dar nepradėję realizuoti objektyviųjų BK 199 ir BK 260 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų požymių, t. y. dar rengimosi stadijoje. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma V. V. inkriminuojamų faktinių aplinkybių apskritai negali būti laikoma nusikaltimo sudėties elementais.

5.5.2. Pagal teismų praktiką būtinas bendrininkavimo požymis yra tyčia, kurios dalis yra bendrininko suvokimas, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja padarant nusikalstamą veiką. Ši tyčia yra susitarimo tarp bendrininkų pasekmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-328/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-328/2014">2K-328/2014</a>). Toks susitarimas tarp V. V., S. M. ar kitų tariamų bendrininkų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neatskleistas. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas susitarimo buvimą, nuosprendyje rėmėsi įvairiais įrodymais, tačiau jie nepaneigia V. V. apeliacinio skundo argumentų, kad tariamas bendrininkavimas su kitais kaltinamaisiais nuosprendyje grindžiamas prielaidomis, o apie susitarimą kaip objektyvųjį požymį, buvusį tarp V. V. ir S. M., apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai nieko nepasako. Pabrėžtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu V. V. neginčijo savo atliktų veiksmų – mokėjimo kortelės panaudojimo atsiskaitant už A. D. ir M. B. bilietus, pastarųjų nuvežimo į traukinių stotį ir kt., todėl šie faktai ir šių asmenų bendravimą pagrindžiantys duomenys patys savaime negalėjo suteikti pagrindo išvadai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 332 straipsnio 3 dalies prasme), kad V. V. dalyvavo kaip bendrininkas padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

5.5.3. Sprendžiant dėl bendrininkų atsakomybės pagal BK 260 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo bent bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, koks jų kiekis ir pan. Pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kategoriškos, neabejotinos ir vienareikšmės išvados, kad V. V. suvokė, jog A. D. ir M. B. atliko veiksmus su psichotropinėmis medžiagomis. Visų pirma teismų nuosprendžiuose neatskleisti įrodymai, patvirtinantys V. V. sąsajas su psichotropinės medžiagos – 3-fluorofenmetrazino (3 FPM, PAL-593) įgijimu Lietuvoje. Nenustačius asmens, iš kurio buvo įgyta psichotropinė medžiaga, išvada, kad šį nusikaltimą organizavo V. V., yra grindžiama tik prielaidomis ir jos nepatvirtina byloje surinkti netiesioginiai įrodymai. Be to, nė vienas vykdytojas nežinojo asmens, iš kurio jie turėjo įgyti psichotropinę medžiagą Lietuvoje. Dėl to V. V. baudžiamoji atsakomybė už kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas galima tik nustačius, kad V. V. nurodymai, prašymai ar kiti veiksmai nulėmė psichotropinės medžiagos įgijimą, o vėliau laikymą ir gabenimą, tačiau nagrinėjant bylą teisme tai buvo visiškai paneigta, nes vienintelis asmuo, kuris būdamas Lietuvoje galėjo būti įgijęs psichotropinę medžiagą, buvo A. K., o šis asmuo buvo išteisintas.

5.6. Bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė BK 260 straipsnio 3 dalį. Iš nuosprendžių matyti, kad nustatydami psichotropinės medžiagos kiekį teismai rėmėsi 2018 m. kovo 14 d. ekspertizės aktu, tačiau jo išvados grindžiamos tik tyrimu, kurio metu tirta apie 10 g miltelių, kuriuose psichotropinės medžiagos kiekis buvo apie 8 g. O kita miltelių dalis liko netirta ir nenustatytas konkretus grynos jame buvusios psichotropinės medžiagos kiekis. Remiantis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, 3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593) yra įtrauktas į amfetamino darinių grupę ir 8 g šios medžiagos nesudaro didelio ar labai didelio kiekio, todėl V. V. veika galėjo būti kvalifikuota nebent tik pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Išvadą dėl psichotropinės medžiagos kiekio teismai pagrindė tikimybinio pobūdžio skaičiavimais, o toks vertinimas prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti nustatomas abejonių nekeliančia įrodymų visuma.

5.7. Proceso trukmė yra pernelyg ilga, pažeidžianti BPK 2 straipsnį, 44 straipsnio 5 dalį. Pirmosios instancijos teismui neteisėtai tenkinus prokurorės prašymą, prokurorė kreipėsi į Vokietijos ekspertus, bylos nagrinėjimas daugiau nei aštuonis mėnesius dėl to nevyko, o vėliau bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl reikalingumo apklausti tyrimą atlikusį ekspertą ir kitų nuo V. V. nepriklausančių priežasčių. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas praėjus daugiau nei trejiems metams ir trims mėnesiams nuo kaltinime nurodytų veikų padarymo, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis – praėjus net penkeriems metams penkiems mėnesiams. Tokia proceso trukmė laikytina nepateisinamu delsimu, bylos vilkinimu, o V. V. net šešis mėnesius ikiteisminio tyrimo metu buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šiais atvejais kaip viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas (1995 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93 ir kt.), todėl V. V. paskirta bausmė turėtų būti sumažinta bent iki minimalios įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo S. M. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. liepos 15 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą S. M. nutraukti; taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant įvertinti BK 260 straipsnio 3 dalies, BK 269 straipsnio 1, 2 dalių ir atitinkamų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo bei Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekių rekomendacijų nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė S. M. teisę žinoti jam reiškiamo kaltinimo, nuteisimo pobūdį ir pagrindą bei teisę realiai ir veiksmingai nuo jo gintis, taip pažeidė BPK 22 straipsnio 4 dalį, BPK 44 straipsnio 7 ir 8 dalis, BPK 219, BPK 220, BPK 255, BPK 256 straipsnius ir BPK 320 straipsnio 6 dalį; taip pat teisę, kad bylą teisingai išnagrinėtų „pagal įstatymą sudarytas“ nepriklausomas ir nešališkas teismas, taip pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį; taip pat pareigą motyvuoti priimamus baigiamuosius proceso aktus, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus, BPK 331 straipsnio 1 dalį, BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis; taip pat BPK nuostatas, susijusias su įrodinėjimu (BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys), atskiromis įrodymų rūšimis, ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgytos įstatymo nuostatas, taip pirmosios instancijos teismui pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismui – BPK 320 straipsnio 3 dalį, BPK 331 straipsnio 1 dalį, BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, BK 5 ir 8 straipsnius, BK 24 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 3 dalį, taip pirmosios instancijos teismui pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, o apeliacinės instancijos teismui – BPK 320 straipsnio 3 dalį, BPK 331 straipsnio 1 dalį, BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 41 straipsnį, BK 54 straipsnio 2, 3 dalis, BK 58 straipsnio 1 dalį, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 1 dalį, BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis. Išdėstyti pažeidimai sukliudė teismams išsamiai, objektyviai, sąžiningai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti joje teisingą teismo baigiamąjį aktą.

6.2. S. M. pareikštas kaltinimas ir nuteisimas pagal jį yra ydingi, kadangi kaltinimo dokumentuose ir abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nėra nurodyti konkretūs veiksmai, dėl kurių jis yra nuteistas, jam inkriminuotus veiksmus apibrėžiant formuluote „kartu su V. V.“, tačiau neišskiriant ir neindividualizuojant, kokius konkrečius veiksmus galimai atliko S. M., o kuriuos – V. V. Nenustačius, nenurodžius ir neaprašius, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų, objektyviai neįmanoma nustatyti nė vieno BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodytų organizuotą grupę kvalifikuojančių požymių – nei konkrečios užduoties atlikimo, nei konkretaus skirtingo vaidmens bendrai padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas tik perrašė ydingą kaltinimo tekstą, o apeliacinės instancijos teismas to neištaisė, be to, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus.

6.3. Iš nuosprendžių matyti, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų turinys patvirtina, jog veiksmus, kuriuos esą atliko S. M. kartu su V. V., iš tiesų atliko kiti asmenys. Priešingai nei nurodyta nuosprendžiuose, S. M. neieškojo ir nedalyvavo Lietuvoje surandant asmenį, kuris parduos psichotropinę medžiagą, kadangi tai nėra įrodyta. Be to, A. K., kuris Lietuvoje pasitiko A. D. ir M. B. ir kuris paėmė iš M. B. pinigus ir nuvežė juodu į motelį, kurio kambaryje ir buvo psichotropinė medžiaga, telefono numerį M. B. davė V. V., nesant ir nedalyvaujant S. M. S. M. niekada nežadėjo A. D. mokėti pinigų ir jų niekada nemokėjo. A. D. viso proceso metu vienareikšmiškai, besąlygiškai ir kategoriškai tvirtino, jog S. M. jam niekada nežadėjo sumokėti atlygio už nuvykimą į Lietuvą ir padėjimą parvežti daiktą į Didžiąją Britaniją. Be to, S. M. niekam nedavė jokių nurodymų: iš nuosprendžio turinio negalima suprasti, apie kokius tariamus nurodymus kalbama; nuosprendžiuose nurodyta, kad visą reikiamą informaciją A. D. ir M. B. suteikė V. V.

6.4. Taip pat nėra apibrėžtas S. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 199 straipsnio 3 dalyje, dalykas – psichotropinė medžiaga ir jos kiekis, kadangi faktinėse aplinkybėse nurodyta medžiaga (3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593)) nėra įrašyta į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, todėl neatitinka BK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos psichotropinės medžiagos sampratos. O apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Be to, nuosprendžiuose nėra nuorodos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą ir konkretų punktą. 2016 m. vasario 29 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad „3-fluorofenmetrazinas (3-FPM, PAL-593) yra l-fenilpropan-2-amino darinys, turintis halogen-(fluoro) radikalą fenilo žiede ir 1-asis bei 2-asis anglies atomai iš 2-propanamino fragmento įeina į morfolino struktūrą“, tačiau dėl šios medžiagos S. M. nebuvo nuteistas, be to, ši medžiaga neatitinka Narkotinių ir psichotropinių medžiagų I sąrašo „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais“ 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos I sąrašo 63 punkte apibrėžtos amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupės sampratos.

6.5. Be to, BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas – grynoji psichotropinės medžiagos masė, grynoji medžiaga ir jos kiekis – turi būti nustatomas, nesant jokių pagrįstų abejonių. Iš 2016 m. vasario 29 d. specialisto išvados matyti, kad ekspertinio tyrimo metu sunaudota 0,75 g miltelių, iš Vokietijos federalinės kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2018 m. kovo 13 d. eksperto išvados matyti, kad abi baltos medžiagos, pažymėtos kaip pėdsakai Nr. I ir Nr. II, eilės tvarka svėrė 4,954 g ir 4,956 g, iš Vokietijos eksperto dr. U. Zerellio (Zerell) 2018 m. spalio 30 d. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad jis gavo mėginius vokeliuose, iš kurių ant vieno buvo užrašyta 485 g, ant kito – apie 500 g, pirmasis mėginys buvo pakuotėje, vokelyje, ant jo buvo užrašyta 485,31 g, apačioje 4,997 g, kitoje pakuotėje buvo vokas, ant jo buvo užrašyta 516,02 g, apačioje nurodyta 4,997 g, o šie įrodymai grindžia, kad buvo ištirta ne daugiau kaip 1 % rastos medžiagos. Vokietijos ekspertas, ištyręs 4,997 g iš paketo Nr. I, nustatė, kad šiuose 4,997 g miltelių yra 78,9 % 3-fluorfenmetrazinas-hidrochloridas, ištyręs 4,997 g iš paketo Nr. II, nustatė, kad šiuose 4,997 g miltelių yra 82,5 % 3-fluorfenmetrazinas-hidrochloridas. Taigi buvo nustatyta tik 8,0651 g grynosios psichotropinės medžiagos, o toks kiekis nėra labai didelis. Nepaisant to, S. M. buvo nuteistas už labai didelį kiekį – 808,62609 g, o toks kiekis buvo nustatytas remiantis prielaidomis, nors nėra nurodytas joks konkretus įrodymas, kuris, nepalikdamas jokių pagrįstų abejonių, patvirtintų, kad abiejuose paketuose esančių miltelių cheminė sudėtis yra vienoda.

6.6. Kokios medžiagos yra laikomos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyku – narkotine ar psichotropine medžiaga ir koks kiekis šios narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra laikomas labai dideliu kiekiu, turi būti nustatoma ne poįstatyminiais sveikatos apsaugos ministro paskelbtais teisės aktais, o tik baudžiamajame įstatyme, kadangi: pagal Konstituciją tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais; pagal Konstitucijos 67 straipsnį svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai reguliuojami įstatymais; pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius įstatymų leidėjas turi nustatyti tik įstatymu; pagal Konstituciją tik įstatymu galima apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat už tokias veikas nustatyti baudžiamąją atsakomybę; pagal Konstituciją, Seimas (įstatymų leidėjas) negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Taigi tai, kokios medžiagos yra laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, ir tai, koks kiekis narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra laikomas labai dideliu kiekiu, yra nustatyta ne įstatyme, o poįstatyminiame teisės akte, galimai pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės imperatyvą. Be to, sveikatos apsaugos ministro patvirtinti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai bei Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekių rekomendacijos galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės imperatyvui bei atskiroms Konstitucijos nuostatoms, taip pat BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktui, BK 2 straipsnio 1 ir 3 dalims bei BK 11 straipsnio 1 daliai. Be to, nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymis – dalykas, t. y. tai, kokios medžiagos yra laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turi būti apibrėžtas taip aiškiai ir suprantamai, kad kiekvienas žmogus, kuriam galioja baudžiamasis įstatymas, galėtų jį žinoti, suprasti ir pagal jį sąmoningai ir valingai orientuoti savo elgesį, tačiau nei BK 260 straipsnio 3 dalis ir BK 269 straipsnio 1 dalis, nei Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai neatitinka šio konstitucinio teisinio aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimo. Konstitucinis teisinio aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimas suponuoja kokybiško baudžiamojo įstatymo būtinybę, kad iš baudžiamojo įstatymo teksto ar jo taikymo teisminės praktikos kiekvienam žmogui, kuriam galioja baudžiamasis įstatymas, būtų aišku, suprantama, galima iš anksto žinoti ir numatyti, kokios medžiagos yra laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis, tad atitinkami veiksmai su jomis užtraukia itin griežtą baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamajame kodekse iš anksto turi būti nustatyta, ar tam tikra medžiaga yra psichotropinė.

6.7. Taigi teisinis reguliavimas, nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 269 straipsnio 1 dalyje, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1, 3 dalyse, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašuose, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų I sąraše „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“, 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos I sąrašo 63 punkte, iš kurio neįmanoma aiškiai žinoti ir suprasti bei iš anksto numatyti, kokios medžiagos yra laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis, galimai pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės imperatyvą ir iš jo kylantį konstitucinį teisinio aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimą.

6.8. Teisinis reguliavimas, nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 269 straipsnio 2 dalyje bei Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio rekomendacijose, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekių rekomendacijų 333 punkte (amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupė), kuriame nurodyta, kad daugiau kaip 100 g šių medžiagų grynojo kiekio yra laikoma labai dideliu kiekiu, atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikta jokių dalykinių argumentų, kodėl būtent 100 g viršijantis į amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupę patenkančių medžiagų grynasis kiekis yra laikomas labai dideliu kiekiu, taip pat į tai, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija yra itin griežta, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės imperatyvo bei iš jo kylančių konstitucinių teisinio aiškumo ir apibrėžtumo bei proporcingumo principų reikalavimų. Teismai neabejotinai turi konstitucinę teisę savarankiškai ištirti ir įvertinti, ar sveikatos apsaugos ministras pagrįstai tam tikrą konkrečios psichotropinės medžiagos kiekį pripažino labai dideliu kiekiu.

6.9. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant įvertinti BK 260 straipsnio 3 dalies, BK 269 straipsnio 1, 2 dalių bei visumos teisinio reguliavimo (t. y. BK 260 straipsnio 3 dalies ir BK 269 straipsnio 1 ir 2 dalių kartu su atitinkamomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo bei Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekių rekomendacijų nuostatomis) atitiktį Konstitucijai. Toks prašymas buvo pareikštas ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismas 2020 m. sausio 30 d. nutartimi jį nemotyvuotai atmetė.

6.10. Byloje nėra jokių duomenų, o abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose neaptarta, kada buvo uždrausta psichotropinė medžiaga – 3-fluorofenmetrazinas (3-FPM, PAL-593), kurios cheminis apibrėžimas yra „l-fenilpropan-2-amino darinys, turintis halogen-(fluoro) radikalą fenilo žiede ir 1-asis bei 2-asis anglies atomai iš 2-propanamino fragmento įeina į morfolino struktūrą“. Byloje nėra nei Tarpžinybinės naujų psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų rizikos vertinimo komisijos sprendimo, nei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento siūlymo, nei sveikatos apsaugos ministro sprendimo dėl tokios psichotropinės medžiagos, nors Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų I sąrašo „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams“, 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos I-ojo sąrašo 63 punktas, pavadintas „amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupė“, yra pažymėtas žvaigždute, reiškiančia, kad medžiagos į šį sąrašą įrašomos Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento siūlymu, remiantis Tarpžinybinės naujų psichoaktyvų efektą sukeliančių medžiagų rizikos vertinimo komisijos sprendimu. S. M. inkriminuotu laiku (2016 m. vasario mėnesį) medžiaga, kurios pavadinimas 3-fluoro-fenmetrazinas (3-FPM, PAL-593) ar kurios cheminis apibrėžimas yra „l-fenilpropan-2-amino darinys, turintis halogen-(fluoro) radikalą fenilo žiede ir 1-asis bei 2-asis anglies atomai iš 2-propanamino fragmento įeina į morfolino struktūrą“, pirmiau nurodyta tvarka nebuvo uždrausta kaip psichotropinė medžiaga.

6.11. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, neišanalizavo ir nemotyvavo, kokie konkretūs įrodymai pagrindžia kiekvieną konkretų S. M. inkriminuotą veiksmą, šio kiekvieno konkretaus veiksmo padarymo konkrečias faktines aplinkybes. Be to, nuosprendyje nėra atskiros pastraipos, kurioje būtų atskirai aptartas S. M. pareikšto kaltinimo pagrįstumas, nors teismas dėl kitų kaltinamųjų pasisakė atskirose pastraipose. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, nes struktūrinės dalys nedera tarpusavyje, kvestionuoja ir neigia viena kitą; nėra įrodymų, kurie patvirtintų S. M. kaltę; pagrįstas prielaidomis ir spėjimais. Šie pirmiau išdėstyti teiginiai buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos neatsakė.

6.12. S. M. elgesyje nėra būtino bendrininkavimo požymio (BK 24 straipsnio 1 dalis) – tariamo susitarimo veikti bendrai. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nėra nei konstatuotas S. M. ir asmenų, kuriuos teismai priskyrė tariamai organizuotai grupei, tariamas susitarimas bendrai daryti tariamas nusikalstamas veikas, nei atskleistas šio tariamo susitarimo turinys: nuosprendžiuose nėra procesiškai konstatuotas tariamas S. M. susitarimas veikti bendrai nusikalstamai su kitais tariamos organizuotos grupės nariais; nuosprendžiuose nėra atskleistas S. M. inkriminuoto tariamo susitarimo turinys (kada, kur ir kas tokį tariamą susitarimą esą sudarė, koks buvo šio tariamo susitarimo turinys); nuosprendžiuose tariamas susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas, dėl kurių S. M. nuteistas, nėra nei įrodinėjamas, nei motyvuojamas.

6.13. S. M. elgesyje nėra organizuotos grupės požymio (BK 25 straipsnio 3 dalis), to neįrodė ir abu teismai. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, o nuosprendyje neaptarė ir nemotyvavo organizuotos grupės buvimo S. M., V. V., M. B. ir A. D. elgesyje: nėra nei nurodyta, nei atskleista, pagal kokius konkrečius požymius S. M. inkriminuotas organizuotos grupės požymis, taip pat nenurodyta, kokiais konkrečiais įrodymais yra grindžiamas S. M. inkriminuotos organizuotos grupės buvimas, be to, organizuotos grupės buvimas nėra įrodytas, o apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje S. M. inkriminuotas organizuotos grupės požymis yra visiškai neatskleistas, nenurodyti šį požymį patvirtinantys įrodymai ir visiškai nemotyvuotas šio požymio buvimas S. M. elgesyje.

6.14. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė S. M. neigiamai charakterizuojančius teiginius, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pažodžiui perrašė, tačiau nuosprendžiuose visiškai neatskleistas šių teiginių turinys, nenurodyti konkretūs įrodymai, kurie patvirtina šiuos teiginius, ir visiškai nemotyvuotas šių požymių buvimas ir teisinė reikšmė. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nurodyta, kad S. M. kartu su V. V. palaikė ryšį ir tarėsi su nenustatytais psichotropinę medžiagą parduodančiais asmenimis Lietuvoje dėl jos įgijimo laiko, būdo, medžiagos kiekio, tačiau S. M. nebuvo kaltinamas palaikęs ryšį ar su kuo nors taręsis, be to, visiškai neatskleistas šio ryšio palaikymo ar tarimosi turinys (kada, su kuo, kokiu būdu, dėl ko tarėsi ar palaikė ryšį S. M.); taip pat nenurodytas nė vienas įrodymas, kuris patvirtintų S. M. ryšio palaikymą ar tarimąsi su minėtais asmenimis; be to, teismai neįvardija minimų asmenų; be to, nors nurodyta, kad S. M. kartu su V. V. davė M. B. lėšų psichotropinei medžiagai įgyti, tačiau nuosprendžiuose nenurodytas nė vienas įrodymas, kuris patvirtintų, antra, nuosprendžiuose pripažinta įrodyta, kad pinigus M. B. davė V. V.

6.15. Nors akivaizdu, kad S. M. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, nepadėjo, neorganizavo, nedalyvavo ir nežinojo apie kitų asmenų nusikalstamą elgesį, tačiau net tariamos nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, būdas, vaidmenys, konkretūs atskirų asmenų ir bendrai atlikti veiksmai ir pan., kurie yra konstatuoti, nerodo tokio aukšto lygmens bendrininkavimo, kad jį galima būtų teisiškai kvalifikuoti kaip organizuotą grupę: nusikalstamos veikos mechanizmas yra elementarus ir paprastas; jokie veiksmai ar vaidmenys, kurie būtų susiję su psichotropinės medžiagos atsiradimu viešbučio-motelio kambaryje, nebuvo tirti ir nėra niekam inkriminuoti, tad nežinoma, neįrodyta ir nediskutuojama nei to, kas susitarė dėl jos pirkimo–pardavimo, nei to, kas ją atnešė į kambarį; nusikalstami veiksmai truko vos kelias dienas, jiems nebuvo ilgai ruošiamasi, nebuvo pritaikomi daiktai ar priemonės, nebuvo slapstymosi ar konspiracijos, o inkriminuoti veiksmai savo pobūdžiu nebuvo nusikalstami ar pavojingi (kalbėjosi tarpusavyje, siuntė asmens duomenis, pirko kelionės bilietus ir pan.); apie tvirtą, netrumpalaikį, besitęsiantį ir pan. ryšį galima kalbėti tik tarp V. V. ir M. B., tačiau tokio ryšio kiti asmenys neturėjo; taip pat asmenims neinkriminuotas nusikalstamo pobūdžio veiklos nevienalaikiškumas, pasikartojimas ir pan.; santykiai (bendravimas) tarp nuteistų asmenų neturėjo ir jokio organizuotumo lygio (nebuvo jokios nusikalstamos grupės struktūros, nebuvo jokio pastovumo, nebuvo jokios veikos, kuri tęstųsi ilgesnį laiką, susitarimas atlikti tam tikrą veiksmą tebuvo vienkartinis, netgi labiau atsitiktinis, nebuvo jokio intensyvumo, sudėtingų planų ir pan.).

6.16. Taip pat S. M. elgesyje nėra nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, sudėčių požymio – tiesioginės tyčios. S. M. nebuvo informuotas ir nežinojo, kad daiktai, kuriuos M. B. ketina iš Lietuvos parsivežti į Didžiąją Britaniją ir dėl to klausė S. M., ar šis nežino žmogaus, kuris galėtų jam padėti, yra psichotropinė medžiaga. Juo labiau nebuvo informuotas ir nežinojo, kad šių daiktų bus toks kiekis, kuris teisiškai bus kvalifikuotas kaip labai didelis kiekis. Abiejų instancijų teismai visiškai netyrė, neanalizavo ir nevertino, o nuosprendžiuose nenurodė nei konkrečių įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, nei motyvų, kuo pasireiškė S. M. tiesioginė tyčia. Be to, tiesioginę tyčią abiejų instancijų teismai grindė veiksmais, kurių S. M. neatliko. BK 260 straipsnis ir jo 3 dalis su nuoroda į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų I sąrašo „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais“, 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos I sąrašo 63 punktą, iš kurio neįmanoma suprasti ir žinoti, ar konkreti medžiaga yra įrašyta į šį punktą, šalina tiesioginės tyčios elementą.

6.17. Nustatyta, kad nusikalstamas veikas, nurodytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 199 straipsnio 3 dalyje, S. M. padarė tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. vasario 15 d., būdamas Didžiojoje Britanijoje, o nusikalstamų veikų pabaigą teismai pripažino 2016 m. vasario 18 d. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad psichotropinės medžiagos, pavadintos 3-FPM, gaminimas, tiekimas ir įvežimas Jungtinėje Karalystėje uždraustas 2016 m. gegužės 26 d. Be to, kadangi už veiksmus su medžiaga 3-fluorofenmetrazinu (3-FPM, PAL-593) nėra nustatyta atsakomybė tarptautinių sutarčių pagrindu, BK 7 straipsnis nėra taikomas.

6.18. Apeliacinės instancijos teisme iš S. M. buvo atimta teisė į pagal įstatymą sudarytą nepriklausomą ir nešališką teismą, kadangi nors BPK 223 straipsnyje nėra parašyta, tačiau priežastis, dėl kurios konkretus nagrinėti bylą paskirtas teisėjas negali dalyvauti bylos nagrinėjimo procese ir todėl yra pakeičiamas kitu, turi būti itin svarbi ir nekelti jokių pagrįstų abejonių dėl teisės į pagal įstatymą sudarytą nepriklausomą ir nešališką teismą. Baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pradėjo nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų J. Namavičiaus, R. Pocienės ir L. Šiukštos. 2021 m. sausio 27 d. iš Lietuvos apeliacinio teismo raštinės skyriaus teismo posėdžių sekretorės buvo gautas elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad dėl teisėjo J. Namavičiaus teisėto nebuvimo darbe neįvyks 2021 m. sausio 29 d. suplanuotas teismo posėdis. Į kitą teismo posėdį 2021 m. vasario 12 d. vietoj teisėjo J. Namavičiaus atėjo ir toliau bylą nagrinėjo teisėja V. Norkūnaitė, tačiau priežasčių, kodėl bylą nagrinėjęs teisėjas proceso metu buvo pakeistas kitu teisėju, teismas nagrinėjimo teisme dalyviams nepaaiškino. 2021 m. liepos 30 d. prašymu buvo kreiptasi į teismą, prašant informuoti, dėl kokių priežasčių vienas teisėjas buvo pakeistas kitu, ir nors į šį prašymą buvo pateiktas atsakymas, kad J. Namavičiui buvo suteiktos tėvystės atostogos 1 mėnesiui – nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2021 m. vasario 23 d. įskaitytinai, tačiau teisėjas buvo pakeistas neteisėtai: nesant rimtos priežasties, kuri galėtų ilgam laikui sutrukdyti bylos nagrinėjimą; byla iki teisėjo pakeitimo buvo nagrinėjama daugiau nei vienerius metus, per juos įvyko trys teismo posėdžiai, šeši teismo posėdžiai buvo atidėti, tačiau, nepaisant šio vilkinimo, bylą nagrinėję teisėjai nebuvo nei keičiami, nei skatinami užtikrinti greitą procesą; buvo užtikrinti tik du iš anksto suplanuoti teismo posėdžiai, turėję vykti 2021 m. sausio 29 d. ir 2021 m. vasario 12 d.; akivaizdžiai neteisėtas yra Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko atliktas bylų, kuriose teisėjas J. Namavičius atliko teisėjo funkcijas, klasifikavimas pagal tai, ar jis buvo kolegijos pirmininkas ar (ir) pranešėjas, ar vienas iš kolegijos narių; būtina įvertinti ir tai, ar teisėjas J. Namavičius kitais teisėjais buvo pakeistas absoliučiai visose bylose, nes jei teisėjas buvo pakeistas ne visose bylose, tai reikštų S. M. teisės į pagal įstatymą nustatytą teisėją esminį pažeidimą.

6.19. Iš esmės visi įrodymai, kuriais yra grindžiama S. M. kaltė, yra neleistini (iš esmės pažeidžiantys BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus), jais negali būti nei formuojamas teismo vidinis įsitikinimas, nei pagrindžiamas teismo baigiamasis aktas. Abiejų instancijų teismai neteisėtai nevertino kaltinamojo A. D. parodymų, iš kurių matyti, kad S. M. neorganizavo A. D. padėjimo M. B. pervežti daiktus iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, pats jame niekaip nedalyvavo, nebuvo dėl to susitaręs nei su A. D., nei su M. B. ar V. V., apie tai nieko nežinojo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nesivadovauti A. D. parodymais, vertindamas juos kaip siekį padėti kitiems asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir nusprendė vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jie nuoširdžiai pripažino, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas organizavo tiek S. M., tiek V. V., apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritarė. Vis dėlto taip buvo pažeista BPK 276 straipsnio 4 dalis, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas, įpareigojantis A. D. parodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. A. D. buvo apklaustas ir ikiteisminio tyrimo pareigūno, ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kokiems konkretiems byloje esantiems kitiems įrodymams, kaip tai nustatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, kokiems ir kieno konkrečiai duotiems parodymams ar kokiems kitiems teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams patikrinti teismas pagarsino įtariamojo A. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir kokių kitų įrodymų patikimumu jis šiais pagarsintais parodymais įsitikino. A. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kaip kaltinančio įrodymo, neteisėtumas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas neanalizavo ir motyvuotai neįvertino šio apeliacinio skundo teisinio argumento. Be to, abiejų instancijų teismų argumentacija yra neteisėta, nes iš A. D. parodymų matyti, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir per teisminį bylos nagrinėjimą teisme nurodė iš esmės lygiai tokias pačias su S. M. susijusias faktines aplinkybes, iš kurių matyti, kad S. M. nežinojo apie nusikalstamą veiką ir joje niekaip nedalyvavo.

6.20. Nors A. D. ne kartą buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau S. M. ir jo gynėjas nebuvo informuoti apie šias apklausas, jie nedalyvavo nė vienoje apklausoje ir neturėjo galimybės užduoti klausimų. Atsižvelgiant į tai, S. M. ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų A. D. viso proceso metu, kadangi A. D. duotų parodymų pirmosios instancijos teisme teismas nepripažino įrodymais. Taigi A. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriems yra suteikta ypatinga reikšmė, laikytini gautais ne įstatymų nustatyta tvarka. Šis teisinis argumentas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje jo motyvuotai neįvertino.

6.21. Nors abiejų instancijų teismai nuosprendžiuose neanalizavo ir detaliai neaptarė prie kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo pridėtų V. V. ir R. L. tarpusavio telefoninių pokalbių turinio, o tik subjektyviai ir tendencingai interpretavo kai kurias išsirinktas šių pokalbių frazes, S. M. nuteisimo aspektu šios telefoninių pokalbių suvestinės aktualios yra tik dėl to, kad kai kuriuose pokalbiuose yra minimas vardas „S.“. Kodėl abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad vardas „S.“ reiškia S. M., ir kodėl abiejų instancijų teismai atmetė V. V. ir R. L. tvirtinimą, kad šiuose pokalbiuose jie kalbėjo ne apie S. M., teismai neargumentavo ir nemotyvavo.

6.22. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas ir prie jo pridėtos telefoninių pokalbių suvestinės yra procesinės formos požiūriu neleistinas, o turinio požiūriu nepatikimas įrodymas. Kriminalinė žvalgyba buvo pradėta ir atskiri kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai atlikti nesant ir abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nenurodant bei nemotyvuojant faktinio pagrindo: prie bylos nebuvo pridėta jokių duomenų, patvirtinančių, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas, kurį atliekant ir buvo fiksuoti prie bylos pridėti minėti pokalbiai telefonu, buvo pradėtas ir atliktas esant faktiniam kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo pagrindui, nurodytam Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte; techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka bei susižinojimo slapta kontrolė, kurią atliekant ir buvo fiksuoti minėti pokalbiai telefonu, buvo taikomi esant faktiniam šių konkrečių kriminalinės žvalgybos tyrimo priemonių panaudojimo pagrindui, nurodytam Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, 4 dalies 2, 3 punktuose. Kriminalinės žvalgybos tyrimo ir konkrečių atliktų veiksmų faktinis pagrindas nėra nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Gynyba prašė teismo išreikalauti ir įvertinti tokius faktinius duomenis, tačiau teismas tokį gynėjų prašymą nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas tenkino gynybos prašymą, tačiau pareikalavo tik pateikti dokumentus, kurie sudaro atskirų kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų teisinį, tačiau ne faktinį pagrindą. Taigi ir apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta, todėl nebuvo nustatyta, kad tokiu būdu fiksuoti pokalbiai telefonu esant faktiniam pagrindui, todėl laikytini gautais ne įstatymų nustatyta tvarka. Kriminalinės žvalgybos tyrimo ir atskirų atliktų kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų faktinio pagrindo nebuvimo argumentas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas neanalizavo ir motyvuotai neįvertino šio teisinio argumento.

6.23. Duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, bylos proceso metu nebuvo tikrinti ir nėra patvirtinti, atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus. Prie kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo pridėtose telefoninių pokalbių suvestinėse fiksuotų žodžių pagrįstumas nebuvo tikrinamas ir nėra patvirtintas, todėl tai niekuo nepagrįstos ir nepatvirtintos prielaidos, kuriomis negali būti paremtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Šis argumentas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas jo motyvuotai neįvertino.

6.24. Atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą gautų duomenų pripažinimas įrodymais ir naudojimas įrodinėjimo procese pažeidžia BPK 162 straipsnį ir bendrąjį procesinės prievartos proporcingumo principą. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. vasario 18 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnės tarnybiniu pranešimu, kriminalinė žvalgyba nebuvo atliekama, tačiau prie bylos yra be procesinio sprendimo pridėta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo sankcionavimo pratęsimo, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas ir prie jo pridėtos telefoninių pokalbių suvestinės. Minėtas veiksmas atliktas pažeidžiant BPK 162 straipsnį, todėl minėti duomenys laikomi gautais ne įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pokalbių įrašai ir jų išklotinė buvo panaudoti pažeidžiant BPK 162 straipsnio reikalavimus, tačiau šis BPK pažeidimas nelaikytinas esminiu. Vis dėlto teismas nemotyvavo, kodėl tokio pažeidimo nelaiko esminiu, ir į apeliacinio skundo argumentą motyvuotai neatsakė. Iš minėtų pokalbių matyti, kad S. M. nebendravo nei su V. V., nei su R. L., nei su jokiais bendrininkais, neieškojo su jais ryšių, dėl nieko nesitarė, nediskutavo dėl jokių veiksmų. Be to, nėra fiksuotas joks S. M. atliktas veiksmas ar pasakytas žodis.

6.25. Be to, abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose visiškai neatskleista, neištirta, neįvertinta ir nemotyvuota ta kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo ir prie jo pridėtų telefoninių pokalbių suvestinių dalis, kurioje V. V. ir R. L. kalba apie asmenį, kurio vardas „L.“, kuriam priskiriamas lemiamas organizatoriaus, vadovo, nauda suinteresuoto, itin aktyviai veikusio ir todėl už nepasisekusią operaciją finansiškai atsakingo asmens vaidmuo. Taigi vaidmuo, kurį pirmuosiuose pokalbiuose su V. V. priskyrė asmeniui, kurio vardas „S.“, vėlesniuose pokalbiuose priskyrė asmeniui, kurio vardas „L.“. Apie asmenį, kurio vardas „L.“, kaip apie psichotropinės medžiagos įgijimo Lietuvoje ir gabenimo į Didžiąją Britaniją sumanytoją ir organizatorių, ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo ir M. B. Kasatorius aptaria šių dviejų asmenų pokalbius, nurodydamas, kad teismai visiškai neatskleidė, neištyrė, neįvertino ir nemotyvavo minėtų asmenų pokalbių turinio, prasmės ir įrodomosios reikšmės. Taigi teismai nuosprendžiuose, visiškai neaptardami, nevertindami ir nemotyvuodami tam tikros dalies įrodomosios informacijos turinio, apkaltinančias išvadas padarė nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindami tik dalį įrodomosios informacijos, padarė reikšmingų klaidų dėl šių įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl visų byloje esančių, ištirtų įrodymų vertinimo.

6.26. Atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, gautų duomenų naudojimas įrodinėjimo tikslais procese pažeidė procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, teisės į gynybą ir kitus fundamentalius proceso principus. Abiejų instancijų teismai atmetė gynybos prašymą inicijuoti visų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą slapta fiksuotų V. V. ir R. L. pokalbių išslaptinimą ir juos visus pridėti prie bylos, taip atimant procesinę galimybę sąžiningo rungimosi sąlygomis pasinaudoti šiuo informacijos šaltiniu. Gaunant ir vertinant kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą ir prie jo pridėtas telefoninių pokalbių suvestines, buvo pažeisti proceso šalių lygiateisiškumo ir procesinio rungimosi, taip pat bylą nagrinėjusių teisėjų iniciatyvos ir aktyvumo principai. Kaltinimo šaliai teismai nepagrįstai suteikė dominuojančią padėtį, o gynybos pareikšti prašymai papildyti bylos medžiagą buvo atmesti nepagrįstai ir nemotyvuotai.

6.27. Vokietijos Federacijos kriminalistinių nusikaltimų tyrimo tarnybos eksperto 2018 m. kovo 14 d. išvada yra gauta neteisėtu būdu: jei, nagrinėjant bylą, teismui iškilo poreikis papildomai ištirti tam tikrą medžiagą, panaudojant specialiąsias žinias, Europos tyrimo orderį turėjo teisę ir privalėjo išduoti tik teismas, bet ne prokuroras, nes tai nustatyta ir Įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte; nebuvo jokių kliūčių teismui pačiam išduoti Europos tyrimo orderį; teismas neturėjo teisės leisti prokurorui išduoti Europos tyrimo orderį, taip atimant iš nagrinėjimo teisme dalyvių teisę žinoti ir aktyviai dalyvauti šiame procese; nebuvo užtikrinti teisminiam bylos nagrinėjimui būdingi proceso principai (teisė į gynybą, betarpiškas tyrimas, lygiateisiškumas, rungimasis); teismas pirmiausia privalėjo skirti ekspertizę, kaip tai nustatyta BPK 286 straipsnyje, tačiau negalėjo ekspertizės pakeisti procesiniu instrumentu, nustatytu BPK 288 straipsnyje; Europos tyrimo orderyje suformuluotas klausimas, koks kiekis psichotropinės medžiagos yra viename kilograme, pateikiant 10 g medžiagos tyrimui, yra nekorektiškas. Be to, teismas prokurorui leido pateikti papildomus įrodymus byloje pagal BPK 288 straipsnį, tačiau prokuroras neatliko jokio proceso veiksmo, nėra jokio proceso sprendimo, tik surašė Europos tyrimo orderį.

6.28. Abiejų instancijų teismai įtariamojo M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2017 m. kovo 28 d., neteisėtai pripažino leistinu įrodymu ir juo grindė S. M. kaltę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokiems konkretiems byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti teismas pagarsino įtariamojo M. B. parodymus ir kokių kitų įrodymų patikimumu jis šiais pagarsintais parodymais įsitikino, taip pažeidžiant BPK 276 straipsnio 4 dalį. Be to, šie parodymai galėtų tvirtinti tik A. D. parodymus, bet jų abiejų parodymai yra prieštaringi. Abiejų instancijų teismai neaptarė, neištyrė, neįvertino ir nemotyvavo A. D. ir M. B. parodymų visumos. Be to, šis argumentas buvo nurodytas ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas į šį argumentą neatsakė.

6.29. Taip pat S. M. ir jo gynėjas nebuvo informuoti apie šią 2017 m. kovo 28 d. vykusią M. B. apklausą, kurios metu jis davė S. M. kaltinančius parodymus, todėl jie nedalyvavo šioje apklausoje ir neturėjo galimybės užduoti klausimų M. B. Ši apklausa buvo vienintelė, kurioje jis davė kaltinančius parodymus, o apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis paneigė 2017 m. kovo 28 d. vykusios apklausos metu duotus S. M. kaltinančius parodymus, pripažino jį melagingai apkalbėjęs. Taigi neturėjimas galimybės užduoti klausimų M. B. 2017 m. kovo 28 d. apklausos metu, jam duodant S. M. kaltinančius parodymus, suponuoja tai, kad S. M. ir jo gynėjas neturėjo teisės užduoti klausimų M. B. viso proceso metu. Be to, M. B. nuolat keitė parodymus, tačiau abiejų instancijų teismai to neįvertino, todėl padarė klaidų dėl jo parodymų turinio. Nurodoma ir tai, kad teismai nepagrįstai M. B. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nepripažino įrodymais. Šie argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau teismas į juos motyvuotai neatsakė.

6.30. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) ėmėsi spręsti S. M. skirtos bausmės klausimą, o parinkdamas ir nustatydamas bausmės dydį, neaptarė, neįvertino ir nemotyvavo visumos teisiškai reikšmingų aspektų: neteistas, niekada nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn, turi darnią šeimą, kurioje augina du mažamečius vaikus, kuriems būtina ne tik materiali, bet ir dvasinė tėvo parama, visą laiką legaliai dirbo ir dirba, išlaiko save ir savo šeimą, moka mokesčius ir vykdo kitus privalomus įsipareigojimus valstybei ir visuomenei, sąžiningai vykdė jam skirtus procesinio pobūdžio draudimus ar įpareigojimus, jų niekada nepažeidė, ilgą laiką ištikimai tarnavo Lietuvos valstybei – atliko profesinę karo tarnybą, dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane, apdovanotas Krašto apsaugos sistemos medaliu; inkriminuoto bendrininko vaidmens, bendrininkavimo formos ir rūšies; proceso trukmės, ypač laikotarpio, kurį bylą nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas. Nurodoma proceso trukmė, argumentuojant, kad baudžiamoji byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, o nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas yra paprastas, elementarus, kad dėl S. M. nebuvo atidėtas nė vienas teismo posėdis, kad apeliacinės instancijos teismas pernelyg ilgai nagrinėjo bylą, dėl to yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį dėl per ilgos proceso trukmės.

7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras I. Mikelionis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato E. Morkūno, nuteistojo V. V. gynėjo advokato S. Juzukonio, nuteistojo S. M. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė BK 41 ir 58 straipsnių nuostatas, paskirtos bausmės yra proporcingos padarytiems nusikaltimams ir nepažeidžia teisingumo principo, kasatorių pateiktos aplinkybės apie nuteistųjų vaidmenį darant nusikaltimus ir jų asmenybę charakterizuojančias aplinkybes negali būti laikomos išskirtinėmis, o BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymas neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai.

7.2. Analogiški kasacinių skundų argumentai dėl galimo BPK 219 straipsnio pažeidimo buvo pateikti apeliaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas detaliai juos išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kadangi kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kasatorių skunduose pateikti argumentai, kad kaltinamasis aktas nekonkretus, kad nepateikti visi kaltinimą pagrindžiantys duomenys, nenurodyti teisės aktai, kurių pagrindu pas nuteistuosius rasta medžiaga priskirtina prie psichotropinių medžiagų, yra nepagrįsti, o reikalavimai nurodyti kaltinamajame akte kitus duomenis, kurie nebuvo nurodyti, laikytini pertekliniais.

7.3. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip nei kasatoriai ar kad priėmė sprendimą leisti prokurorui pateikti papildomus įrodymus ir pakeisti kaltinimą, negali būti pagrindas teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 1, 2, 7, 238 ir 288 straipsniais, 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdyje po prokurorės prašymo priėmė protokolinę nutartį, leisdamas pateikti papildomus įrodymus byloje. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 270 straipsniu, 2018 m. gegužės 17 d. teisiamojo posėdžio metu pridėjo prie bylos prokurorės pateiktą medžiagą, gautą iš Vokietijos Federacinės Respublikos. Taip buvo patikslinta protokolinė nutartis ir ištaisytas galimas BPK pažeidimas, kadangi, vertinant protokolinės nutarties leisti pateikti naujus įrodymus, nepradėjus įrodymų tyrimo, teisėtumą, galima įžvelgti tik formalų BPK 270 ar 288 straipsnių reikalavimų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas nelaikytinas esminiu, kadangi jis niekaip nesuvaržė proceso dalyvių teisių ir nesukėlė abejonių dėl įrodymų patikimumo, nesukliudė teismui priimti teisingo sprendimo. Taigi nors BPK 288 straipsnyje nustatyta teise prokuroras pasinaudojo ne įrodymų tyrimo stadijoje, tačiau atsižvelgiant teismas, išspręsdamas šį prokuroro prašymą iki įrodymų tyrimo pradžios, esminio BPK pažeidimo nepadarė.

7.4. BPK 256 straipsnyje nustatyta galimybė prokurorui pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. BPK nenustato teismui galimybės tokio prašymo prokurorui neleisti pateikti ir toks teismo sprendimas, atitinkantis BPK 256 straipsnio reikalavimus, negali būti vertinamas kaip aplinkybė, rodanti teismo šališkumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo keltus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir pagrįstai juos atmetė. Atsakant į S. V. gynėjo advokato R. Merkevičiaus argumentą, susijusį su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nario pakeitimu kitu, nurodyta, kad tai, jog skunde nurodomi tariami procedūriniai pažeidimai keičiant vieną apeliacinės instancijos teismo kolegijos narį kitu, nepateikiant kitų teismo šališkumą patvirtinančių argumentų, nesudaro jokių net mažiausių prielaidų manyti, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas.

7.5. Specialus psichotropinės medžiagos tyrimas buvo atliktas, nustatant psichotropinės medžiagos koncentraciją iš A. D. paimtuose milteliuose. Nors kiti proceso dalyviai formuluojant specialistui užduotiną klausimą nedalyvavo, tačiau vėliau teisiamajame posėdyje jie galėjo užduoti klausimų tiek Vokietijos Respublikos federalinės kriminalistinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ekspertui dr. U. Zerelliui, tiek specialistui T. Sadauskui, kurie atliko nuteistiesiems inkriminuotos psichotropinės medžiagos tyrimą ir nustatė jos kiekį. Ekspertas ir specialistas atsakė į visus proceso dalyviams rūpimus klausimus, todėl pagrįstai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad teismas, tirdamas šį įrodymą, pažeidė nuteistųjų procesines teises.

7.6. Siekiant nustatyti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyką, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas objektų tyrimas, o nagrinėjant bylą teisme, vykdant Europos tyrimo orderį, Vokietijos Federacinės Respublikos ekspertas (specialistas) atliko psichotropinės medžiagos grynosios medžiagos kiekio nustatymo tyrimą. Siekiant pašalinti byloje kilusias abejones dėl pateiktų išvadų, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo apklausti tyrimus atlikę specialistai.

7.7. Lietuvos Respublikos narkotinių medžiagų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurioms taikoma viena iš konvencijų, ar naujos psichoaktyviosios medžiagos į kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašomos nurodant konkrečių medžiagų ar jų darinių grupės pavadinimus. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, jeigu į kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašoma narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kuriai taikoma viena iš konvencijų, ar naujos psichoaktyviosios medžiagos darinių grupė, jos pavadinimas sudaromas remiantis medžiagos, iš kurios jis gautas, pavadinimu, nurodant konkrečius cheminės struktūros keitimus. Taigi visiems dariniams, priskirtiniems šiai grupei, automatiškai taikomas tas pats kontrolės režimas kaip ir pagrindiniam junginiui, todėl narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinys, jeigu tokį nustato ekspertai, iš karto tampa draudžiama medžiaga, nors ir tiesiogiai neįtraukta į sąrašus. Taigi 3-fluorofenmetrazinas yra įtrauktas į amfetamino darinių grupę, o pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų lentelę labai dideliu kiekiu amfetamino darinių laikoma daugiau kaip 100 g šios medžiagos. Pritariama kasatorių teiginiams, kad specialistai nepateikė išvados dėl labai didelio psichotropinės medžiagos kiekio nustatymo iš A. D. paimtoje medžiagoje, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad tokius skaičiavimus atliko prokurorė, o su tokiu skaičiavimu sutiko ir specialistas, ir teismas, kadangi tokiems matematiniams skaičiavimams nebuvo reikalingos specialiosios žinios. Atsakant į S. M. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasacinio skundo argumentą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nurodoma, kad analogiškus argumentus nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir pagrįstai bei motyvuotai juos atmetė 2020 m. sausio 30 d. nutartimi.

7.8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai teisingai vertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, pagrindė ir motyvavo, kodėl nuteistieji veikė ne bendrininkų, o organizuota grupe, todėl teismų išvada, kad nustatytos nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybės patvirtina nuteistųjų veiksmų didesnį organizuotumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, neprieštarauja nei BK 25 straipsniui, nei teismų praktikai.

7.9. Atsakant į kasatorių argumentus dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamojoje byloje, pažymima, kad Lietuvos apeliacinis teismas šiuos argumentus vertino ir pagrįstai nurodė, jog nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 26 d. fiksuotų R. L. pokalbių su V. V. įrašai buvo panaudoti šioje baudžiamojoje byloje, pažeidžiant BPK 162 straipsnio reikalavimus, tačiau šio BPK pažeidimu nelaikė esminiu, nulėmusiu neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, kadangi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, be šių pokalbių, grįsdami nuteistųjų kaltę, rėmėsi ir kitais įrodymais.

7.10. Atsakant į kasatorių argumentus dėl specialisto išvadų (ekspertizės akto) panaudojimo baudžiamajame procese, pažymima, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolinėje nutartyje, kurioje prokurorei leista pateikti naujus įrodymus, kalbama apie specialisto išvadą, o ne ekspertizės aktą, o prokuroras šios protokolinės nutarties pagrindu parengė Europos tyrimo orderį ir kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministeriją, prašydamas atlikti medžiagos tyrimą ir pateikti specialisto išvadą, o ne ekspertizės aktą. Šios aplinkybės paneigia kasatorių argumentus, jog nebuvo laikomasi BPK nuostatų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimą bylos nagrinėjimo teisme metu. Tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika, įvykdžiusi Europos tyrimo orderį, pateikė tyrimo išvadą, jį įvardydama kaip ekspertizės aktą, negali būti laikoma ekspertizės aktu, nepaisant to, kaip jis yra įvardytas, kadangi Europos tyrimo orderyje suformuotas prašymas pateikti specialisto išvadą.

7.11. Atsakant į kasatorių argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nuosprendžių surašymo, pažymima, kad teismai atliko išsamią ir objektyvią visų surinktų duomenų analizę, pagrindė, kodėl vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė, nuteistųjų kaltė grindžiama ne vien nuteistųjų parodymais, prielaidomis ar spėlionėmis, bet ir kitais byloje esančiais bei teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais – liudytojų parodymais, specialistų išvadomis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino įrodymus tiek leistinumo, tiek sąsajumo, tiek patikimumo aspektu, jokie įstatymo pažeidimai, renkant šiuos įrodymus, padaryti nebuvo.

7.12. Atsakant į argumentą dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas motyvuotas išvadas. Kasatoriui nepriimtinos teismų išvados savaime nereiškia, kad bylos duomenys buvo įvertinti netinkamai ir kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo A. D., jo gynėjo advokato E. Morkūno, nuteistojo V. V. gynėjo advokato S. Juzukonio ir nuteistojo S. M. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. BPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022). Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-458/2021, 2K-73-495/2022).

10. Kaip matyti iš kasacinių skundo turinio, dalis argumentų yra susiję su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu nuteistųjų, liudytojo R. L. duotų parodymų ir jų pateiktų versijų vertinimu, nesutikimu su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nario pakeitimo

11. Nuteistojo A. D. gynėjas E. Morkūnas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes, gynėjo nuomone, teismas pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, išdėstė išankstinę nuomonę, leidosi į polemiką su bylos dalyviais.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, 2K-414/2010, 2K-187/2011 ir kt.). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-137/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-137/2008">2K-7-137/2008</a>). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-425/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-425/2012">2K-425/2012</a>, 2K-486/2014, 2K-300-697/2019). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017, 2K-179-303/2020).

13. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo gynėjas buvo pateikęs apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į juos motyvuotai ir išsamiai atsakė nuosprendžio 96–98 punktuose, teisėjų kolegija šių apeliacinės instancijos teismo motyvų nebekartoja. Susipažinusi su nuteistojo A. D. gynėjo E. Morkūno kasacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turiniu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais ir kita bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo teisingos. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tendencingai organizavo procesą, išsakė išankstinę nuomonę, taip pažeisdamas kaltinamųjų teisę į nešališką teismą. Gynėjo nuomonė dėl teismo šališkumo nėra objektyviai pagrįsta, realių faktų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo, nenustatyta.

14. Nuteistojo S. M. gynėjas R. Merkevičius teigia, kad, nepagrįstai pakeitus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vieną iš teisėjų, iš S. M. buvo atimta teisė į pagal įstatymą sudarytą nepriklausomą ir nešališką teismą.

15. BPK 223 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas; jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį turi pakeisti kitas teisėjas ir byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus BPK 222 straipsnyje („Atsarginis teisėjas“) nustatytus atvejus. Šiame BPK straipsnyje įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas, užtikrinantis išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą, todėl jame nustatytų reikalavimų turi būti laikomasi nagrinėjant bylas ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme. Kiekvieną baudžiamąją bylą teisme nagrinėja tie teisėjai, kuriems nagrinėti ji paskirta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429/2014).

16. BPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apeliacinės bylos parengimą nagrinėti teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atitinka nustatytus reikalavimus, skundą gavusio teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją; kai pranešėjas parengia bylą posėdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sudaro Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją ir vieną iš šių teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku.

17. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo, laikinai einančio skyriaus pirmininko pareigas, A. Bielskio 2019 m. liepos 11 d. nutartimi pranešėja paskirta teisėja R. Pocienė. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A. Kruopio 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi baudžiamajai bylai nagrinėti sudaryta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija iš teisėjų J. Namavičiaus, R. Pocienės (pirmininkė) ir L. Šiukštos, ši kolegija teismo posėdžiuose nagrinėjo bylą 2019 m. spalio 17 d., 2019 m. gruodžio 13 d., 2020 m. sausio 21 d., 2020 m. rugsėjo 4 d., 2020 m. gruodžio 4 d. Tačiau suplanuoti 2020 m. spalio 12 d. ir 2021 m. sausio 29 d. teismo posėdžiai neįvyko dėl teisėjo J. Namavičiaus teisėto nebuvimo darbe. Vadovaujantis BPK 323 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2021 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. T-4 „Dėl Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Justo Namavičiaus keitimo teisėjų kolegijos sudėtyse“ ir Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos apeliaciniame teisme taisyklių 3, 15 punktais, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo, laikinai einančio skyriaus pirmininko pareigas, L. Šiukštos 2021 m. sausio 28 d. nutartimi baudžiamajai bylai nagrinėti sudaryta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija iš teisėjų V. Norkūnaitės, R. Pocienės ir L. Šiukštos, taip teisėją J. Namavičių dėl jo teisėto nebuvimo darbe pakeičiant teisėja V. Norkūnaite. Naujai sudaryta teisėjų kolegija, laikydamasi BPK 223, 324 straipsniuose nustatytų reikalavimų, 2021 m. vasario 12 d. (šiame teismo posėdyje bylos nagrinėjimas atidėtas) ir 2021 m. kovo 26 d. baudžiamąją bylą pradėjo nagrinėti iš pradžių, atliko įrodymų tyrimą ir priėmė nuosprendį, jį paskelbė 2021 m. liepos 15 d.

18. Pagal bylos duomenis, dėl teisėjo J. Namavičiaus teisėto nebuvimo darbe bylos nagrinėjimui negalint vykti ir ypač, kaip matyti iš bylos, jos teisminiam nagrinėjimui užsitęsus, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ir šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas pagal savo kompetencijos ribas turėjo imtis priemonių, užtikrinančių bylos nagrinėjimo operatyvumą, to, pagal esamus duomenis, ėmėsi, laikydamiesi BPK 223 straipsnio nuostatų ir pirmiau minėtais kitais teisės aktais nustatytos tvarkos, pakeisdami bylai nagrinėti pirmiau paskirtos teisėjų kolegijos narį kitu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad teisėjų kolegijos nario pakeitimą būtų nulėmusios kokios nors kitos priežastys, jų nėra nurodyta ir kasatoriaus R. Merkevičiaus kasaciniame skunde. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teisėjų kolegijos narys buvo pakeistas neteisėtai ir kad taip buvo atimta nuteistojo teisė į pagal įstatymą sudarytą nepriklausomą ir nešališką teismą.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors įstatymas tiesiogiai to ir nereikalauja, tačiau naujai sudaryta teisėjų kolegija turėtų informuoti bylos dalyvius apie jos nario pasikeitimo priežastį, taip būtų pateikta papildoma garantija, jog bylą išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kasatorius nurodo, kad tai nebuvo padaryta, tačiau vis dėlto iš skundo turinio matyti, kad informacija apie teisėjo J. Namavičiaus pakeitimo priežastis kasatoriui buvo pateikta. Iš bylos taip pat matyti, kad bylos nagrinėjimo dalyviai turėjo galimybę pareikšti nušalinimą naujai sudarytos teisėjų kolegijos sudėčiai, tačiau nušalinimų nebuvo pareikšta ir nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti bylą išnagrinėjusių teisėjų nepriklausomumu ir nešališkumu.

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacine tvarka bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtis buvo pakeista teisės aktų nustatyta tvarka, esant pagrindui (teisėjų kolegijos nario J. Namavičiaus teisėtam nebuvimui darbe), siekiant operatyvaus bylos nagrinėjimo ir nepažeidžiant BPK 223, 323 straipsnių nuostatų, todėl nuteistojo S. M. gynėjo advokato R. Merkevičiaus skundo argumentai, kad buvo atimta nuteistojo S. M. teisė į pagal įstatymą sudarytą nepriklausomą ir nešališką teismą, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nuteistojo S. M. gynėjo, nuteistojo A. D. ir jo gynėjo argumentų dėl kaltinamojo akto trūkumų, kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų ir nuosprendžio surašymo trūkumų

21. Nuteistojo S. M. gynėjas R. Merkevičius teigia, kad jo ginamajam pareikšti kaltinimai ir nuteisimas pagal juos yra ydingi, kadangi kaltinimo dokumentuose ir abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nėra nurodyti konkretūs veiksmai, dėl kurių jis yra nuteistas, jam inkriminuotus veiksmus apibrėžiant formuluote „kartu su V. V.“, tačiau neišskiriant ir neindividualizuojant paties S. M. veiksmų, todėl buvo pažeista teisė tinkamai suvokti jam reiškiamo baudžiamojo kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei realiai ir veiksmingai nuo jo gintis (nurodant Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 6 dalyse, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir šio straipsnio 3 dalies a ir c punktuose, Pakto 14 straipsnio 1 dalyje ir šio straipsnio 3 dalies a ir d punktuose, Chartijos 47 straipsnyje, pirmiau minėtos direktyvos 6 straipsnyje, BPK 22 straipsnio 4 dalyje, 44 straipsnio 7 ir 8 dalyse, BPK 219 straipsnio ir kitų procesinių nuostatų reikalavimus). Su šiais argumentais nesutiktina.

22. Ką tik minėtų nuostatų kontekste kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, užtikrinama tinkamai įgyvendinus kaltinamojo akto turiniui (BPK 219 straipsnis) keliamus reikalavimus. Pagal šio straipsnio 4 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas turi būti pakankamai lakoniškas, bet kartu ir informatyvus. BPK detaliai nereglamentuoja nusikalstamos veikos, kurios padarymu asmuo kaltinamas, aplinkybių aprašymo kaltinamajame akte taisyklių, nes tai yra sprendžiama kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytus baudžiamajame įstatyme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207-699/2017). Iš nusikalstamos veikos aprašymo kaltinime turi būti aišku, kokios yra kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88-942/2016">2K-88-942/2016</a>, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-480/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-480/2012">2K-480/2012</a>, 2K-222/2013).

23. Iš kaltinamojo akto turinio (atsižvelgus ir į pirmosios instancijos teisme prokuroro, vadovaujantis BPK 255 ir 256 straipsniais, pakeistą kaltinimą) matyti, kad S. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį kaltintas ir nuteistas už tai, kad jis, veikdamas su organizuota grupe, kartu su V. V. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą, laikymą ir gabenimą bei pasikėsinimą psichotropinę medžiagą gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nuteistajam S. M. kaltinime ir nuosprendyje inkriminuoti konkretūs veiksmai organizuojant šias veikas, tiek atlikti su V. V., – t. y. parengimas nusikalstamų veikų plano ir joms vadovavimas, nusikalstamos veikos padarymo vykdytojų – A. D. ir M. B. suradimas, jiems nurodymas nuvykti iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą neteisėtai įgyti psichotropinių medžiagų ir šias psichotropines medžiagas neteisėtai kontrabandos būdu pargabenti į Didžiąją Britaniją, pažadėjimas A. D. už tai sumokėti 500 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, suradimas asmens, kuris Lietuvoje parduos psichotropinę medžiagą, – tiek ir atskirai S. M. atlikti veiksmai įgyvendinant nusikalstamą planą – A. D. asmens duomenų paėmimas ir jų perdavimas V. V., A. D. atvežimas į V. V. namus.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aprašymas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatas ir nepažeidžia kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis kaltinamas, teisės į gynybą. Inkriminuotų veikų aprašymas atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 3 dalies dispoziciją, pakankamai detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistojo veiksmai, atskleidžiant jų turinį ir nuteistojo vaidmenį padarant nusikaltimus, nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, t. y. išdėstytos visos reikšmingos baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos požymiams nustatyti faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės tiek, kiek jas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir pagal pakeistą kaltinimą teisiamojo posėdžio metu surinkti faktiniai duomenys. Nagrinėjamu atveju kaltinimuose išdėstytos aplinkybės, susijusios su šių nusikalstamų veikų padarymu, pakankamos vertinti, ar S. M. veiksmuose yra šių nusikalstamų veikų požymių, jų nurodyta pakankamai, kad nuteistasis ir jo gynėjas galėtų šias aplinkybes ginčyti, taip realizuodami teisę į gynybą.

25. Nuteistojo S. M. gynėjas teigia, kad kaltinimo dokumentuose nėra aiškiai ir konkrečiai (suvokiamai) įvardytas ir apibrėžtas nusikalstamų veikų, nustatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, dalykas – psichotropinė medžiaga ir jos kiekis. Nuteistojo A. D. gynėjas advokatas E. Morkūnas kasaciniame skunde teigia, kad kaltinime nenurodyta, kokį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų pakeitimo“ punktą atitinka kaltinime nurodyta kaip įgyta, laikyta ir gabenta psichotropinė medžiaga.

26. Iš pareikštų kaltinimų turinio matyti, kad juose plačiau žinomu pavadinimu nurodyta konkreti psichotropinė medžiaga, kuria disponavo nuteistieji, – 3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593). Tai, jog kaltinime nenurodytas konkretus teisės aktas ir jo punktas, pagal kurį ši medžiaga pripažįstama psichotropine, nesuvaržė kaltinamųjų teisės į gynybą, nes kaltinamajame akte buvo pateikta nuoroda į specialisto išvadą, kuria grindžiamas medžiagos priskyrimas psichotropinėms ir nurodomas jos cheminis pavadinimas – 1-fenilpropan-2-amino darinys, vartojamas minėtame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų pakeitimo“. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamieji patys ar per gynėjus apie tai turėjo galimybę užduoti klausimus specialistams ir gauti išsamią informaciją apie šios medžiagos priskyrimą psichotropinėms, taip pat turėjo galimybę ginčyti kaip jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyko atitiktį BK 260 ir 269 straipsniuose įtvirtintiems kriterijams.

27. Atmestini nuteistojo A. D. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo nenurodžius kaltinamajame akte duomenų, kuriais grindžiama išvada, kad A. D. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe. Kaltinamajame akte tokie duomenys kaip nors atskirai neišskirti, tačiau įstatymas to ir nereikalauja. Pagal BPK 219 straipsnio 4 punktą kaltinamajame akte turi būti nurodyti duomenys kuriais grindžiamas kaltinimas, tačiau nenurodyta, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jie turi būti pateikti. Kaltinamajame akte turėtų būti nurodyti pagrindiniai ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, prokuroro nuomone, pagrindžiantys kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymių buvimą, leidžiantys žinoti pagrindines kaltinimo aplinkybes ir pasirengti gynybai. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kaltinamajame akte smulkiai aprašyti visų bylos duomenų, juo labiau atlikti jų analizės, išsamiai išdėstant ir sugrupuojant, kuriais duomenimis kuri kaltinimo aplinkybė pagrindžiama. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje surinktus duomenis analizuoja teismas, nuspręsdamas, kuriuos iš jų pripažįsta įrodymais, o juos įvertinęs priima galutinį sprendimą, motyvuodamas, kodėl sprendimą grindžia vienais ar kitais įrodymais. Kita vertus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad gynėjo nurodytų duomenų kaltinamajame akte nėra nurodyta.

28. Nuteistojo A. D. gynėjas ir nuteistojo S. M. gynėjas teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas netinkamai, neindividualizuoti nuteistųjų veiksmai, už kuriuos jie nuteisti, nuosprendis nemotyvuotas, neatitinka BPK keliamų reikalavimų.

29. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

30. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas šių reikalavimų iš esmės laikėsi. Iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai pakankamai detaliai nurodė, už kokius konkrečius atliktus kiekvieno iš organizuotos grupės narių veiksmus jie nuteisti.

31. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti ir detaliai aptarti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistųjų kaltė, kuriais ir kodėl duomenimis (pavyzdžiui, A. D. ir M. B. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje) nesivadovaujama, pateikti tinkami ir pakankami motyvai, pagrindžiantys padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimą ir jas padariusių asmenų kaltę, išdėstyti argumentai dėl skirtinų bausmių.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus atitinka.

Dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių taikymo

33. Nuteistojo S. M. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad įrodymai, kuriais yra grindžiama S. M. kaltė (nuteistųjų A. D., M. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, R. L. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kriminalinės žvalgybos protokolų duomenys, Europos tyrimo orderio pagrindu gautos specialisto išvados), yra neleistini, iš esmės pažeidžiantys BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus, ir jais negali būti nei formuojamas teismo vidinis įsitikinimas, nei pagrindžiamas teismo baigiamasis aktas. Nuteistojo V. V. gynėjas S. Juzukonis teigia, kad teismai jo ginamojo kaltės negalėjo grįsti kriminalinės žvalgybos protokolais, liudytojo R. L. parodymais, minėta specialisto išvada, be to, esant abejonių dėl nusikalstamos veikos dalyko nepaskyrė ekspertizės, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

34. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022).???

35. Baudžiamojo proceso kodekse bylos duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-73-495/2022).???

36. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka.???

37. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pvz., teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LTEwNzMvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208-1073/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208-1073/2021">2K-208-1073/2021</a>).

38. Iš bylos matyti, kad teismai, pripažindami nuteistuosius kaltais dėl jiems inkriminuotų veikų, be kita ko, vertino nuteistųjų A. D. ir M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo viso proceso metu A. D. bei M. B. duotų parodymų turinį, gretino juos su kitais įrodymais. Pažymėtina, kad A. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūno, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, taigi šie jo parodymai turi savarankišką įrodomąją reikšmę ir gali būti pripažįstami įrodymu, o A. D. ir M. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo patikrinti kiti įrodymai. Nėra pagrindo teigti, kad jų apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos pažeidžiant BPK reikalavimus. Šiose apklausose nedalyvavo S. M. ir jo gynėjas, tačiau pažymėtina, kad apklausiant įtariamąjį kitų įtariamųjų ir jų gynėjų dalyvavimas bei galimybė užduoti klausimus BPK neįtvirtinti. Pažymėtina, kad A. D. ir M. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, laikantis BPK 276 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nuostatų, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, tiek S. M., tiek jo gynėjas užduoti klausimų A. D. ir M. B. turėjo galimybę ir šia teise naudojosi. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad, grindžiant teismo išvadas A. D. ir M. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, buvo pažeisti BPK reikalavimai ar Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatos.

39. Liudytojo R. L. parodymų leistinumas ginčijamas motyvuojant tuo, kad liudytojas buvo apklaustas būdamas įspėtas dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus ar melagingų parodymų davimą, taip pat po to, kai buvo išklausyti neteisėtai prie bylos pridėti kriminalinės žvalgybos duomenys apie jo ir V. V. pokalbius telefonu, taip verčiant liudytoją duoti parodymus.

40. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. L. apklaustas kaip liudytojas, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir vengimą duoti parodymus, jis apklaustas jo pokalbių telefonu su V. V. garso įrašus, kurie gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Šios aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad liudytojo R. L. parodymai teisme yra neleistini. Pagal BPK 80 straipsnio 1 dalį nustatytas draudimas versti duoti parodymus prieš save, o šiuo atveju R. L. buvo apklausiamas ne apie savo, bet apie V. V. nusikalstamas veikas, kurias aptarė telefonu kalbėdamas su V. V. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad R. L. parodymai gauti neteisėtu būdu ir kad dėl to jais nebuvo galima grįsti nuteistųjų kaltės.

41. Kasaciniame skunde nuteistojo A. D. gynėjas advokatas E. Morkūnas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė savo pareigos patikrinti kriminalinės žvalgybos duomenų teisėtumą ir pagrįstumą. Nuteistojo S. M. gynėjas R. Merkevičius nurodo, kad kriminalinės žvalgybos duomenimis kaip neleistinais įrodymais nuteistojo kaltė negalėjo būti grindžiama, nes nebuvo patikrintas kriminalinės žvalgybos atlikimo faktinis pagrindas, be to, šie duomenys panaudoti pažeidžiant BPK 162 straipsnio nuostatas.

42. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, be kita ko, rėmėsi 2016 m. rugpjūčio 2 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu apie V. V. ir liudytojo R. L. pokalbius telefonu. Iš bylos matyti, kad kriminalinės žvalgybos faktinis pagrindas apeliacinės instancijos teisme buvo patikrintas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio protokolo įrodymu nepripažino, konstatuodamas, kad jo duomenys pirmosios instancijos teismo buvo panaudoti priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti pažeidžiant BPK 162 straipsnio nuostatas, todėl išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas veikas apeliacinės instancijos teismas padarė eliminavęs šiuos duomenis ir remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais. Taigi, nuteistųjų kaltė kriminalinės žvalgybos protokolo duomenimis nėra grindžiama, todėl kasaciniai skundų argumentai dėl nuteistųjų kaltės pagrindimo šiais duomenimis atmetami.

43. Kasatorius nuteistojo A. D. gynėjas E. Morkūnas teigia, kad psichotropinės medžiagos tyrimas pagal išduodą Europos tyrimo orderį prokuroro prašymu paskirtas pažeidžiant BPK nustatytą tvarką, nuteistojo V. V. gynėjas S. Juzukonis ir nuteistojo S. M. gynėjas R. Merkevičius ginčija Europos tyrimo orderio išdavimo teisėtumą ir jo pagrindu gautos specialisto išvados kaip įrodymo leistinumą.

44. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos tyrimo orderis gali būti išduotas, kai reikia gauti įrodymus, kuriuos turi kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, arba kai yra pagrindas manyti, kad įrodymai yra ar gali būti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir reikia atlikti BPK 97 straipsnyje, BPK XII, XIV ir XXI skyriuose ir šiame šio įstatymo skyriuje nustatytus veiksmus; 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Europos tyrimo orderį bylos nagrinėjimo teisme metu išduoda bylą nagrinėjantis teismas; 2 dalies 2–4 punktuose nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu Europos tyrimo orderį išduoda atitinkama prokuratūra ar Europos deleguotasis prokuroras.

45. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta psichotropinė medžiaga – 3-fluorofenmetrazinas, kuria neteisėtai disponavo nuteistieji, tačiau neturėdamas tam techninių galimybių Lietuvos teismo ekspertizės centras negalėjo nustatyti psichotropinės medžiagos kiekio. Esant tokiai situacijai, byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui. Vėliau paaiškėjus galimybei ištirti šios medžiagos kiekį Vokietijos Federacinėje Respublikoje, prokurorė parengiamojoje posėdžio dalyje paprašė teismo priimti nutartį, kuria prokurorui būtų pavesta kreiptis į minėtą valstybę su teisinės pagalbos prašymu, siekiant atlikti tyrimą ir taip nustatyti psichotropinės medžiagos kiekį. Teismas, išklausęs bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonių, protokoline nutartimi leido prokurorei pateikti papildomus įrodymus. Šiaulių apygardos prokuratūra 2017 m. spalio 12 d. išdavė Europos tyrimo orderį, kuriame prašoma atlikti objekto – psichotropinės medžiagos – tyrimą, surašyti specialisto išvadą, atsakant į klausimą apie psichotropinės medžiagos 3-fluorofenmetrazino kiekį. Ištirti buvo pateikti 2 maišeliai, kurių svoris 4,954 g ir 4,956 g, juose atlikus tyrimą atitinkamai rasta 78,9 proc. 3-fluorofenmetrazino ir 82,5 proc. 3-fluorofenmetrazino. Pirmosios instancijos teismas prokurorės pateiktą specialisto išvadą 2018 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje pridėjo prie bylos.

46. Pagal BPK 287 straipsnio nuostatas, be kita ko, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę prokurorui skirti atlikti XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose nurodytus proceso veiksmus, taigi ir objektų tyrimą, be kita ko, gaunant specialisto išvadą, tačiau pagal pirmiau aptartą nustatytą tvarką Europos tyrimo orderį bylos nagrinėjimo teisme metu išduoda bylą nagrinėjantis teismas, o ne prokuroras. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors ir teismui leidus, orderis išduotas nesilaikant nustatytos tvarkos.

47. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės.

48. Kasatoriai nurodo, kad skiriant specialisto tyrimą buvo pažeista teisė į teisingą teismą, akcentuojant teisės į gynybą ir proceso rungimosi principo pažeidimą, nes gynyba neturėjo galimybės dalyvauti pateikiant ekspertui klausimus, abejojama tyrimo rezultatų patikimumu. Su šiais argumentais nesutiktina.

49. Kitaip nei skiriant ekspertizę, kai ją skiria teismas (BPK 286 straipsnio 1 ir 2 dalys), įstatymas nenustato tvarkos, pagal kurią bylos nagrinėjimo dalyviai galėtų pateikti klausimus skiriant objektų tyrimą atlikti specialistui. Tačiau jie turi teisę pateikti specialistui klausimus apklausos teismo posėdyje metu. Kita vertus, prieš skiriant specialisto tyrimą teismo posėdyje gynyba buvo informuota apie prokurorės prašymą atlikti tyrimą ir jos specialistui pateiktinus klausimus, tačiau prokurorės prašymą prašė atmesti ir jokių klausimų tyrimui nepateikė, nors tokią galimybę turėjo. Pažymėtina, kad gauta specialisto išvada buvo pateikta susipažinti kaltinamiesiems ir jų gynėjams, padaryta pertrauka gynybai pasiruošti. Kaltinamieji ir jų gynėjai teismo posėdyje turėjo galimybę užduoti klausimų tyrimą atlikusiam ekspertui U. Zerelliui, taip pat ir ją ginčyti.

50. Kasatoriai taip pat teigia, kad teismas suvaržė teisę į gynybą, netenkindamas prašymo skirti ekspertizę, tuo grindžiamas ir bylos išnagrinėjimo neišsamumas. Su šiais argumentais nesutiktina. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo A. D. gynėjas E. Morkūnas pateikė prašymą leisti susirasti ekspertą Europos Sąjungos šalyse, o, jei neras, kitos laboratorijos, kuriai norėtų suformuluoti klausimus, kuriai klausimus pateikė prokurorė. Teismas šį prašymą atmetė, nes gynėjas nenurodė įstaigos, į kurią pageidautų kreiptis, tačiau nurodė, kad, pateikus konkrečius duomenis, toks prašymas pakartotinai gali būti nagrinėjamas. Iš bylos matyti, kad toks prašymas pakartotinai pateiktas nebuvo, o alternatyvų gynybos prašymą teismas patenkino, sudarydamas galimybę teismo posėdyje pateikti specialisto išvadą davusiam ekspertui U. Zerelliui klausimus, ir šia teise gynyba pasinaudojo.

51. Teismas įsitikino prokuroro pateiktos specialisto išvados patikimumu, teismo posėdyje apklausiant ekspertą U. Zerellį ir specialistą T. Sadauską. Kasatorių keliamos abejonės dėl psichotropinės medžiagos kiekio buvo pašalintos; apeliacinės instancijos teismo nutarties 67–68 punktuose pateikti išsamūs motyvai, kuriais gynybos argumentai dėl netinkamai nustatyto psichotropinės medžiagos kiekio pagrįstai atmesti, ir teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti.

52. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors skiriant tyrimą pagal Europos tyrimo orderį, kaip pirmiau aptarta, nesilaikyta nustatytos tvarkos, tačiau šis pažeidimas neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir dėl to nebuvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės. Todėl nėra pagrindo šį pažeidimą pripažinti esminiu ir specialisto išvada nesiremti kaip įrodymu.

53. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinių skundų argumentais, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta neleistinais įrodymais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Byloje teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

54. Nuteistojo A. D. gynėjas advokatas E. Morkūnas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir dėl kaltinimo ydingumo; nuteistojo S. M. gynėjas advokatas R. Merkevičius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinimo ydingumo, dėl nusikalstamų veikų dalyko – psichotropinės medžiagos, dėl nemotyvuoto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, dėl A. D. ir M. B. parodymų vertinimo, dėl kriminalinės žvalgybos duomenų ir kitų įrodymų vertinimo.

55. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTY5Ny8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-697/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-697/2020">2K-274-697/2020</a>).

56. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius pirmiau nurodytus apeliacinių skundų argumentus, motyvuotai juos paneigdamas, kasatorių argumentai šiuo klausimu nepagrįsti. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo S. M. gynėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vien tai, kad kasatorių netenkina apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl apeliaciniuose skunduose keltų klausimų, savaime nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius skundų argumentus.

Dėl BK 199 straipsnio 3 dalies, BK 260 straipsnio 3 dalies, BK 25 straipsnio 3 dalies ir BK 4 straipsnio 2 dalies taikymo

57. Kasatoriai skunduose nurodo, kad byloje nėra nustatytas nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 199 straipsnio 3 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalykas, t. y. nenustatytas paimtos medžiagos priskyrimas psichotropinei ir labai didelis jos kiekis.

58. BK 269 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ar psichotropinių medžiagų sąrašus (toliau – sąrašai). Šio įstatymo 2 dalyje nurodyta, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį – dideliu ir labai dideliu, tai nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis.

59. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtinti trys Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai. Į pirmąjį sąrašą, be kita ko, įtrauktos psichotropinės medžiagos iš 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos I sąrašo, kurio 63 punkte įtvirtinta amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupė, – tai bet kokie 1-fenilpropan-2-amino, 1-(benzo[b]furan-2-il)propan-2-amino, 1-(tiofen-2-il)propan-2-amino dariniai, turintys arba neturintys 3-, 4-alkoksi-, 2,4-, 3,4- arba 2,5-dialkoksi-, 2,4,6-trialkoksi-, 3,4-metilendioksi- arba 3,4-etilendioksi-; 4-metiltio-; halogen-; 2-, 4- arba 5-alkil-, 3,4-dimetil-; 4-haloalkil- arba 4-nitro- radikalų fenilo žiede; benzo-, furano, ciklopentano arba pirolo žiedą, kondensuotą 3,4-fenilo žiedo padėtyje; alkil- radikalų 3-ioje propilo grandinės padėtyje; propilo grandinė sudaro penkianarį su fenilu kondensuotą žiedą; azoto atomas ir 1-asis bei 2-asis anglies atomai iš 2-propanamino fragmento įeina į morfolino, oksazolidin-2-imino arba 2-aminooksazolino struktūrą; alkil-, benzil-, hidroksi- ir 2-metoksibenzil- radikalų amino grupėje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. birželio 30 d.).

60. Vadovaudamiesi specialisto išvada, teismai nustatė, kad medžiaga, kuria disponavo nuteistieji, – 3-fluorofenmetrazinas (3 FPM, PAL-593) – yra 1-fenilpropan-2-amino darinys, turintis halogen-(fluoro) radikalą fenilo žiede, ir 1-asis bei 2-asis anglies atomai iš 2-propanamino fragmento įeina į morfolino struktūrą. Taigi rasta medžiaga yra psichotropinė, priskiriama amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupei, ir veikos padarymo metu ji buvo įtraukta į minėtą sąrašą, nurodytą jo 63 punkte, todėl yra nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199 straipsnio 3 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalykas.

61. Nors nuteistojo S. M. gynėjas abejoja šios medžiagos pripažinimo psichotropine ir įrašymo į pirmiau nurodytą sąrašą pagrįstumu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjantys baudžiamąją bylą teismai nevertina, ar priimant atitinkamus teisės aktus vienos ar kitos medžiagos pagrįstai buvo pripažintos narkotinėmis ar psichotropinėmis.

62. Vadovaujantis BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatomis, narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis, laikomas nedideliu, dideliu ar labai dideliu, nagrinėjamos veikos padarymo metu buvo nustatomas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų pakeitimo“ patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. birželio 30 d.), kuriose yra apibrėžta amfetamino darinių ir amfetamino bioizosterinių darinių grupė bei nurodyti rekomendaciniai kiekiai: nedidelis (daugiau kaip 0,2 g), didelis (daugiau kaip 20 g) ir labai didelis (daugiau kaip 100 g). Psichotropinių medžiagų kiekis, t. y. veikliosios (grynosios) medžiagos kiekis („nedidelis“, „didelis“ ir labai didelis“). Tačiau teismas, spręsdamas, ar konkretus medžiagos kiekis gali būti pripažįstamas nedideliu, dideliu ar labai dideliu, turi įvertinti visas bylos aplinkybes.

63. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iš A. D. buvo paimti du paketai, kurio vieno svoris – 505 g, o kito – 537 g, iš viso 1042 g. Pagal specialisto išvados duomenis (tyrimui buvo pateikta 2 maišeliai – iš viso 10 g miltelių, kuriuose rasta 78,9 proc. ir 82,5 proc. 3-fluorofenmetrazino) ir 4,956 g (rasta 3-fluorofenmetrazino). Pagal tai 1001,33 g rastų miltelių atitinkamai yra 808,62609 g psichotropinės medžiagos 3-fluorofenmetrazino. Tokią kiekio apskaičiavimo metodiką teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme patvirtino specialistas T. Sadauskas, nustatęs psichotropinės medžiagos rūšį, ir pagal tai psichotropinės medžiagos kiekis daugiau nei aštuonis kartus viršija rekomendacijose nustatytą labai didelį – 100 g – kiekį. Tai reiškia, kad nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl grynosios psichotropinės medžiagos kiekio pripažinimo labai dideliu.

64. Nuteistojo S. M. gynėjas nurodo, kad byloje nustatyta, jog nusikalstamas veikas S. M. padarė būdamas Didžiojoje Britanijoje, o iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad psichotropinės medžiagos 3-FPM gaminimas, tiekimas ir įvežimas Jungtinėje Karalystėje uždraustas 2016 m. gegužės 26 d., t. y. po nuteistiesiems inkriminuotos veikos.

65. BK 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo nustatyti padariniai; bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta; 3 dalyje nustatyta, kad kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko.

66. Tai, kurioje valstybėje būdamas S. M. suorganizavo psichotropinės medžiagos gabenimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, ir aplinkybė, ar minėta psichotropinė medžiaga tuo metu buvo uždrausta Jungtinėje Karalystėje, sprendžiant dėl jo baudžiamosios atsakomybės įtakos neturi, nes, kaip jau aptarta pirmiau, 3-fluorofenmetrazinas nusikalstamų veikų padarymo metu Lietuvos Respublikoje buvo pripažintas psichotropine medžiaga ir disponavimas juo uždraustas. Nors organizacinius veiksmus S. M. atliko būdamas Jungtinėje Karalystėje, tačiau nusikalstamų veikų, kurias vykdytojai A. D. ir M. B. padarė su organizatoriais S. M. ir V. V. veikdami organizuota grupe, sudėčių objektyviųjų pusių požymiai buvo realizuoti (BK 260 straipsnio 3 dalis) ir nutraukti (BK 22 straipsnio 1 dalis ir BK 199 straipsnio 3 dalis) Lietuvos Respublikoje. Be to, nėra reikšminga ir tai, ar 3-fluorofenmetrazinas (3-FPM, PAL-593) nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neuždrausta medžiaga Jungtinėje Karalystėje, kadangi baudžiamoji atsakomybė kyla dėl nusikalstamos veikos realizavimo vietoje, t. y. Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju pirmiau minėti kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

67. Nuteistųjų A. D., V. V. ir S. M. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą padarydami išvadą, jog nuteistųjų veikos neatitinka organizuotos grupės požymio, nes nenustatyti konkretūs nuteistųjų veiksmai joje dalyvaujant, bendras susitarimas padaryti nusikalstamas veikas, kaltininkų suvokimas, kad nusikalstamą veiką daro organizuota grupe. Šie argumentai nepagrįsti.

68. Pagal BK 25 straipsnio dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-214/2011, 2K-630/2011, 2K-599-976/2015). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-339/2010, 2K-10/2012, 2K-599-976/2015, 2K-7-70-895/2018). Tai, kad asmuo dalyvavo ne visose iš grupei inkriminuotų veikų, bendravo tik su veikos organizatoriumi ir nepažinojo kiekvieno grupės nario, nėra teisinė kliūtis pripažinti tokio asmens dalyvavimo organizuotoje grupėje fakto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy05Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-96/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-96/2012">2K-7-96/2012</a>, 2K-51-788/2021).???

69. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų bylos aplinkybių, kurių teisingumą patvirtino apeliacinės instancijos teismas, matyti, kad jose nurodyti ir apibūdinti konkretūs kaltininkų veiksmai, atskleidžiantys vaidmenų pasiskirstymą. Antai V. V. kartu su S. M. parengė nusikalstamų veikų planą ir joms vadovavo. Jie surado nusikalstamos veikos padarymo vykdytojus – A. D. ir M. B. ir jiems nurodė iš Didžiosios Britanijos nuvykti į Lietuvą, neteisėtai įgyti miltelių su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos ir šias psichotropines medžiagas neteisėtai kontrabandos būdu pargabenti į Didžiąją Britaniją, turint tikslą platinti, ir už tai pažadėjo A. D. sumokėti 500 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. V. V. ir S. M. surado asmenį, kuris Lietuvoje parduos psichotropinę medžiagą. Po to S. M. paėmė iš A. D. asmens duomenis ir perdavė juos V. V. V. V. internetu užsakė A. D. ir M. B. skrydžio iš Londono į Vilnių bilietus ir už juos sumokėjo. Po to S. M. A. D. iš Visbičo (Wisbech) miesto atvežė automobiliu į Kings Lino (Kings Lynn) mieste esančią V. V. gyvenamąją vietą, kur V. V. perdavė M. B. pinigus – ne mažiau kaip 4760 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (tai sudaro 5987,42 Eur), skirtų psichotropinei medžiagai įgyti. Nusikalstamos veikos vykdytojams jis perdavė mobiliojo ryšio telefono abonento numerį asmens, kuris juos pasitiks Vilniaus oro uoste ir parduos psichotropinę medžiagą, ir atliko kitus nuosprendyje nurodytus veiksmus. Savo ruožtu A. D. ir M. B., vykdydami nurodymus, nuvyko į Lietuvą, pasinaudoję perduotu telefonu susisiekė su psichotropinės medžiagos pardavėjais ir, sumokėję pinigus, įgijo miltelius su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, M. B. uostydamas bandė ją patikrinti, pakavo, o po to A. D. ir M. B. mėgino išgabenti iš Lietuvos vykdami per valstybės sieną mikroautobusu. Atliktų įvairių bendrininkų veiksmų gausa, jų veikimas skirtingose valstybėse (tarptautinis pobūdis), konspiracija, užtikrinę miltelių su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos įgijimą, jų laikymą ir gabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, rodo tai, kad bendrininkų veiksmai buvo itin suderinti, ir būdingą organizuotoms grupėms lygį. Be to, atliktų veiksmų gausa ir jų suderinimas teismams leido daryti pagrįstą išvadą apie bendrininkų tyčinį veikimą pagal jų susitarimą bendrai veikti padarant jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. A. D. gynėjo argumentai, kad A. D. nežinojo kitų grupės narių, su jais ryšių nepalaikė, šiuo požiūriu nėra reikšmingi, nes pagal teismų praktiką nėra būtina, kad visi bendrininkai tarpusavyje vieni kitus pažinotų ir palaikytų glaudžius ryšius.

70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistųjų S. M., V. V. ir A. D. veikos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį kvalifikuotos teisingai.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės ir BK 54 straipsnio 2–3 dalių nuostatų taikymo

71. Nuteistasis A. D. nurodo, kad teismai, skirdami jam bausmę, nevertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių visumos, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nuteistasis A. D., nuteistojo V. V. gynėjas advokatas S. Juzukonis ir nuteistojo S. M. gynėjas advokatas R. Merkevičius, be to, nurodo, kad proceso trukmė buvo per ilga, į tai turėjo būti atsižvelgta skiriant bausmes. V. V. gynėjas dėl ilgos proceso trukmės prašo V. V. sumažinti paskirtą bausmę bent iki sankcijose nustatytos minimalios, nuteistojo S. M. gynėjas dėl šios priežasties nurodo, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo S. M. gynėjas advokatas R. Merkevičius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino skiriant bausmę reikšmingų nuteistojo asmenybę ir padarytą veiką apibūdinančių aplinkybių.

72. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų; skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213-719/2020, 2K-147-489/2021).

73. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą pagal sankciją baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Įstatymo leidėjas, nustatydamas minimalią bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ribą – dešimt metų, įvertino tai, jog nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai ar net gyvybei ir šios vertybės ginamos griežtomis priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMwLTUxMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-230-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-230-511/2021">2K-230-511/2021</a>).

74. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems A. D., V. V. ir S. M., tinkamai laikėsi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų: įvertino skirtinoms bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir asmenis charakterizuojančius duomenis, savo sprendimą dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių motyvavo. Kasaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų asmenybes, teismai įvertino ir į jas atsižvelgė. Už labai sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą nusikalstamos veikos vykdytojams paskyrė minimalias laisvės atėmimo bausmes – po dešimt metų, o organizatoriams – kiek mažesnes nei sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis – po dvylika metų. Taigi bausmės dydžiai pagrįstai buvo diferencijuoti pagal vaidmenis. Už sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 3 dalyje, padarymą teismas taip pat paskyrė bausmes pagal sankcijos ribas. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimai padaryti didesniu pavojingumu pasižyminčia organizuota bendrininkų grupe. Konstatuotina, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės nuteistiesiems yra paskirtos pažeidus BK bendrosios dalies normas, neįvertinus visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių ar pažeidus baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą bausmių bendrinimo klaidą, t. y. tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip sušvelnindamas nuteistųjų teisinę padėtį.

75. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

76. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMwLTUxMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-230-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-230-511/2021">2K-230-511/2021</a>).

77. Atsakant į A. D. skundo argumentą dėl galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, kad A. D. veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, nes jis, veikdamas organizuota grupe, vykdydamas organizatorių nurodymus, įgijo, laikė ir gabeno bei pasikėsino kontrabanda per Lietuvos Respubliką į Didžiąją Britaniją nugabenti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, kurios kiekis daugiau nei aštuonis kartus viršijo kiekį, laikytiną labai dideliu, už tai neteisėtai siekdamas gauti atlygį. A. D. veikė tyčia, nes jis sutiko gabenti siuntinį, kaip pats nurodė, įtardamas, kad tai draudžiamos medžiagos, tačiau buvo abejingas bet kokiems galimiems padariniams. Nors sutiktina, kad A. D. prisipažino padaręs nusikaltimus, tačiau jo atsakomybę švelninančių aplinkybių nebuvo nustatyta, nes teisme jis pakeitė savo parodymus, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitiems kaltinamiesiems. O vien tik kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės – nuteistojo jaunas amžius, šeima, darbas – nesudaro pagrindo jas vertinti kaip išskirtines ir rodančias sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimo neproporcingumą.

78. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208-976/2019">2K-208-976/2019</a>) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, 2K-7-45/2007, 2K-107-489/2017, 2K-215-895/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208-976/2019">2K-208-976/2019</a>). Tokia teismų praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio proceso pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014, 2K-107-489/2017).

79. Kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar baudžiamojo proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai, kt.); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208-976/2019">2K-208-976/2019</a>).

80. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį, taip pat pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pradėtas 2016 m. vasario 18 d. Baudžiamoji byla (9 tomai) su kaltinamuoju aktu teisme gauta 2017 m. gegužės 16 d. Taigi ikiteisminis tyrimas truko tik kiek daugiau nei vienerius metus. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos apimtį, į kaltinamųjų skaičių, į tai, kad ne visi baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys buvo nustatyti vienu metu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas truko per ilgai.

81. Baudžiamoji byla teisme gauta 2017 m. gegužės 16 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2019 m. birželio 5 d., taigi byla buvo nagrinėjama kiek daugiau nei dvejus metus. Pažymėtina, kad tokiai trukmei įtakos turėjo išduoto Europos tyrimo orderio vykdymas (jis pateiktas teismui 2018 m. gegužės 3 d.). Nustatęs, kad, derinant teisiamųjų posėdžių datas, tai padaryti sudėtinga dėl kaltinamųjų pasirinktų gynėjų užimtumo, teismas ėmėsi priemonių ir byla nustatyta tvarka buvo pripažinta greičiau nagrinėtina. Pažymėtina, kad teismui buvo teikiami prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, reiškiamas nepagrįstas nušalinimas teisėjui, S. M. negalėjo dalyvauti suplanuotame teismo posėdyje dėl ligos, M. B. gynėjas viename posėdyje nedalyvavo dėl ligos, A. K. gynėjas dviejuose posėdžiuose nedalyvavo dėl ligos, dėl ligos nedalyvavo teismo posėdyje ir A. D. gynėjas, be to, teko imtis priemonių neatvykusiems liudytojams atvesdinti. Tenkinant gynybos prašymą užduoti klausimus, buvo šaukiamas į apklausą ekspertas U. Zerellis iš Vokietijos Federacinės Respublikos. Visa tai turėjo įtakos proceso trukmei. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko per ilgai, nagrinėjimo trukmę lėmė objektyvios priežastys.

82. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme truko per ilgai. Bylos nagrinėjimo trukmę šiuo atveju taip pat lėmė objektyvios priežastys. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad buvo gauti keturi apeliaciniai skundai (vienas ypač didelės apimties – 66 lapų), kuriuose pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo ginčijamas visa apimtimi, į vieną posėdį neatvyko V. V. gynėjas, tenkinus apeliantų prašymą, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, buvo nagrinėjamas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, 2020 m. kovo 31 d. posėdis neįvyko dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės, kitą posėdį pavyko suderinti tik 2020 m. rugsėjo 4 d., tačiau į šį posėdį neatvyko M. B. gynėjas, buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo parinkimo, 2020 m. spalio 12 d. ir 2021 m. sausio 29 d. posėdžiai neįvyko dėl vieno iš teisėjų teisėto nebuvimo darbe, 2020 m. lapkričio 27 d., 2020 m. gruodžio 4 d., 2021 m. vasario 12 d. posėdžiai neįvyko dėl nuteistojo M. B. nedalyvavimo, 2021 m. sausio 28 d. nutartimi, esant objektyvioms priežastims, buvo sudaryta nauja teisėjų kolegija, kuri pagal įstatymo nuostatas bylą turėjo nagrinėti iš naujo, o 2020 m. birželio 23 d., baigusi nagrinėti bylą, išėjo priimti sprendimo ir 2021 m. liepos 15 d. paskelbė nuosprendį.

83. Taigi visai baudžiamojo proceso trukmei įtakos turėjo tiek įtariamųjų (kaltinamųjų, nuteistųjų) skaičius, tiek bylos medžiagos ir įrodymų tyrimo apimtis, įskaitant specialisto išvados gavimo procesą užsienio valstybėje ir ją pateikusio specialisto apklausą, tiek gynybos pasirinkta gynybinė taktika, tiek kaltinamųjų (nuteistųjų) ir jų gynėjų ligos, tiek teisėtas teisėjų nebuvimas darbe, tiek teisėjų, prokuroro ir gynėjų pagal iš anksto nustatytus grafikus užimtumas kitose bylose. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, atsižvelgus į minėtų aplinkybių visumą, proceso trukmė buvo per ilga.

84. Be kita ko, svarbu ir tai, kokia apimtimi visą šį procesą buvo varžomos įtariamųjų (kaltinamųjų, nuteistųjų) teisės. A. D. buvo laikinai sulaikytas 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. vasario 19 d. jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, tačiau prokurorės 2016 m. gegužės 11 d. nutarimu kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nuteistasis V. V. buvo laikinai sulaikytas 2016 m. gegužės 14 d., 2016 m. gegužės 16 d. jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, jos terminas buvo pratęstas dar trims mėnesiams, o prokurorės 2016 m. lapkričio 14 d. nutarimu suėmimas pakeistas į švelnesnes priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, 2016 m. lapkričio 14 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – užstatas. Nuteistajam S. M. 2016 m. spalio 10 d. nutarimais buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir užstatas. Pažymėtina ir tai, kad teismai atsižvelgdavo į kaltinamųjų nurodytas priežastis ir sutikdavo taikyti kaltinamiesiems nustatytų suvaržymų išimtis arba suvaržymus švelnino, antai apeliacinės instancijos teismas leido S. M. vykti į Didžiąją Britaniją, Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi A. D., V. V. ir S. M. buvo grąžintos asmens tapatybės kortelės.

85. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, matyti, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – nė vienam iš nuteistųjų nebuvo taikoma per ilgai (pagal BPK nuostatas ir atsižvelgiant į proporcingumo principą), nors pakankamai ilgą laiką buvo taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, tačiau teismai pagal asmenų prašymus leisdavo pasinaudoti ir asmens dokumentais, taip pat ir išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai ir į nuteistiesiems inkriminuotų veikų sunkumą (labai sunkūs nusikaltimai), nėra pagrindo konstatuoti, kad per šį laiką asmenų teisės buvo nepagrįstai ilgai ir per didele apimtimi suvaržytos, dėl ko reikėtų spręsti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

86. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad šioje byloje susiklostė išimtinė situacija, sudaranti pagrindą išvadai, kad sankcijoje nustatytų bausmių nuteistiesiems paskyrimas prieštarauja teisingumo principui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. D., jo gynėjo advokato Egidijaus Morkūno, nuteistojo V. V. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nuteistojo S. M. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinius skundus.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Sigita Jokimaitė

Eligijus Gladutis