Baudžiamoji byla Nr. 1A-83-519/2018
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1.; 1.1.3.2.; 1.2.7.1.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teisėjų Zigmo Kavaliausko, Ernestos Montvidienės,
sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei, Dijanai Drizgienei,
dalyvaujant prokurorui Aivarui Povilaičiui,
gynėjui advokatui Modestui Švažui,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 149 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų sukaktį 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir sumažinta neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis vienu penktadaliu.
Į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo laikas nuo 2001-05-05 iki 2001-05-07.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
1. D. A. nuteistas už tai, kad jis 2001 m. gegužės 5 d. apie 15 val. Telšių rajone, Buišių km, už 350 metrų nuo kelio (duomenys neskelbtini), pavartodamas fizinį smurtą bei grasinamus veiksmus – griebdamas bandančiai išlipti iš automobilio „Audi-80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) A. K. už nugaros, o jai išsiveržus ir šaukiantis pagalbos, ranka užspausdamas burną ir pargriaudamas ją aukštielninką ant žemės, tuo padarydamas nukentėjusiajai taškinius nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dešiniajame dilbyje – rieše, dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje juosmeninėje srityje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas dešinio klubikaulio sprando srityje bei dešinėje šlaunyje, tai yra padarydamas jai lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikdymą, numovė jai kelnes ir kelnaites, įvedė savo varpą jai į makštį, lytiškai santykiavo su A. K. prieš jos valią, tai yra ją išžagino.
1.1. 2003 m. birželio 13 d. teismui nuteistasis D. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčijo savo kaltę.
1.2. 2004 m. sausio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi nuteistojo D. A. apeliacinis skundas atmestas. D. A. paskirtos bausmės vykdymas sustabdytas. Skirta D. A. priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – stacionarus stebėjimas bendro režimo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje iki pasveikimo.
1.3. 2004 m. spalio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 28 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
1.4. 2004 m. gruodžio 15 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi D. A. baudžiamoji byla perduota Telšių rajono apylinkės teismui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimui išspręsti.
1.5. 2005 m. sausio 13 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi pradėtas procesas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones nuteistojo D. A. atžvilgiu.
1.6. 2005 m. balandžio 13 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi D. A. 2003 m. gegužės 27 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas sustabdytas. Skirtos D. A. priverčiamosios medicinos priemonės: ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą.
1.7. 2016 m. sausio 27 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi D. A. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
1.8. 2016 m. liepos 22 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.
1.9. 2017 m. gruodžio 6 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi panaikintas D. A. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartimi paskirta ir Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Baudžiamoji byla Nr. 1-47-01/2003 perduota Šiaulių apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka.
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2003 metų gegužės 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Mano, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas neteisingai taikant baudžiamosios teisės normas bei padarius procesinės teisės normų pažeidimus. Teigia, kad jo kaltė grindžiama tik nukentėjusios parodymais, jog kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra surinkta. Pažymi, jog jis nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, kurios visiškai nesutampa su nukentėjusiosios A. K. neobjektyviais, suinteresuotais jį apkaltinti, parodymais.
2.2. Apelianto teigimu, teismas bylą nagrinėjo šališkai, nes nepagrįstai atmetė visus jo prašymus dėl įrodymų rinkimo, atmetė nušalinimus prokurorei, teismo medicinos ekspertui.
2.3. Nurodo, kad jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų nurodytomis aplinkybėmis, kurie yra suinteresuoti šios bylos baigtimi. Teigia, kad teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl nesiremia jo duotais parodymais. Apeliantas nesutinka su teismo eksperto padarytomis išvadomis dėl nukentėjusiajai A. K. padarytų sužalojimų. Teigia, kad teismas savaip interpretavo liudytojo D. B. parodymus, kurie neatitiko tikrųjų liudytojo D. B. nurodytų aplinkybių. Apeliantas neneigia, jog su nukentėjusiąja turėjo lytinius santykius, tačiau nesutinka su tuo, jog jis panaudodamas smurtą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Teigia, kad jis nemušė nukentėjusiosios, jai negrasino, jog jis nesuprato, kad lytiniai santykiai su A. K. vyksta prieš jos valią, t. y. prievarta. Mano, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę.
2.4. Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad teismo išvados, išdėstytos nuosprendyje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo perkvalifikuoti jam inkriminuotus veiksmus į BK 149 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad nuosprendyje nurodyta sąvoka „grasinami veiksmai“, nėra įrašyta į jokių BK numatytų nusikalstamų veikų dispozicijos bei netapatūs smurto veikoms, tuo labiau nenumatyti BK 149 straipsnyje.
2.5. Teigia, kad teismas, atmesdamas visus jo prašymus, susijusius su įrodymų surinkimu ir visų aplinkybių objektyviu ištyrimu, o taip pat tuo pagrindu padarydamas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, užkirto kelią teisingam baudžiamojo įstatymo pritaikymui, teisingam nešališkam bylos išnagrinėjimui ir taip pažeidė įstatymu garantuotas jo procesines gynybos teises, sutrukdė tinkamai apsiginti nuo pareikšto kaltinimo. Pažymi, kad teismas pažeidė ne tik jo procesines teises, bet ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos nuostatas.
3. Teismo posėdyje nuteistojo D. A. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir taikyti BK 96 straipsnio nuostatas, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, D. A. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti metams.
Nuteistojo D. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai D. A. pripažino kaltu dėl to, kad jis pavartodamas fizinį smurtą bei grasinamus veiksmus lytiškai santykiavo su A. K. prieš jos valią, t. y. ją išžagino ir nuteisė pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
5. Nuteistasis D. A. apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, nes pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus.
5.1. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis D. A. pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su netinkamu įrodymų vertinimu, atsisakymu tenkinti jo prašymus dėl naujų įrodymų rinkimo, atmetė jo prašymus nušalinti prokurorę ir teismo medicinos ekspertą. Kolegija pažymi, kad minėti nuteistojo N. A. argumentai yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjas kaltinimo ir gynybos šalims užtikrino lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, turinčiais reikšmės bylos teisingam išsprendimui. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistojo D. A. nurodomi argumentai dėl prokurorės, eksperto nušalinimo buvo išspręsti 2003 m. vasario 13 d. ir 2003 m. gegužės 26 d. motyvuotomis nutartimis (2 t. 37, 104 b. l.), todėl dar kartą aptarti tuos pačius argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta duomenų, kurie suteiktų pagrindą abejoti prokurorės D. A. ar eksperto R. R. šališkumu. Nuteistojo nurodyta aplinkybė, jog teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė visus jo prašymus dėl įrodymų rinkimo, negali būti vertinama besąlygiškai. Teismo prerogatyva vertinti ir spręsti prašymų tenkinimo reikšmingumą, atsižvelgiant į tai ar jie gali suteikti byloje naudingos informacijos, taip pat vertinant bylos ekonomiškumo principus.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo D. A. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą (t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme).
6. Nuteistasis D. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės. Teigia, jog jo kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų nurodytomis aplinkybėmis, kurie yra suinteresuoti jį apkaltinti, parodymais, jog teismas savaip interpretavo liudytojo D. B. parodymus. Taip pat nesutinka su teismo eksperto padarytomis išvadomis dėl nukentėjusiajai A. K. padarytų sužalojimų. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus.
6.1. Pirmosios instancijos teismas aptardamas nuteistojo D. A. kaltės įrodymus pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios A. K. parodymais, kad nuteistasis D. A. prieš jos valią lytiškai su ja santykiavo, pavartodamas fizinį smurtą bei grasinimus. Nukentėjusioji A. K. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad jai išlipus iš automobilio D. A. stvėrė ją už nugaros ir pargriovė ant žemės. Jai mėginant šauktis pagalbos, jis užspaudė jai burną ranka. Prievarta numovė jai kelnes ir kelnaites ir taip vartodamas jėgą su ja atliko lytinį aktą, t. y. išžagino. Po to jai davė popierinį rankšluostį nusišluostyti, parvežė ją iki Kuršėnų. Tiksliai kuriuo momentu ir kaip atsirado ant jos kūno sužalojimai, negali paaiškinti, nes buvo streso būsenos, labai išsigandusi. A. K. teigimu, sužalojimai ant jos kūno galėjo atsirasti nuteistajam pavartojant jėgą ir santykiaujant prieš jos valią. Šiuos nukentėjusiosios A. K. parodymus patvirtina ir apklausti liudytojai I. U., B. J., V. U.. Liudytojai patvirtino, jog po įvykio A. K. buvo labai susijaudinusi, verkė, jog pradėjus klausinėti kas nutiko ji papasakojo, kad D. A. prieš ją panaudojo smurtą bei prieš jos valią lytiškai su santykiavo.
6.1.1. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. K., liudytojų I. U., B. J., V. U. parodymais, kadangi jie iki įvykio nuteistojo D. A. nepažinojo, nukentėjusioji įvykio metu jį matė pirmą kartą. Taigi nebuvo jokių priežasčių, kurių pagrindu tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojai būtų apkalbėję nuteistąjį dėl nukentėjusiosios atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų. Be to, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kuriomis abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, patvirtina ir tai, kad ji praėjus tik kelioms valandoms po įvykio kreipėsi pareiškimu į prokuratūrą dėl išžaginimo.
6.2. Taip pat nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadomis (1 t. 12–13 b. l.) bei nesutikti su eksperto R. R. paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje (1 t. 129–130, 182–183 b. l.). Ekspertas paaiškino, kad atliktos ekspertizės metu nustatyti sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti kontakto su kietu buku daiktu metu, kas nereiškia tik tiesioginių smūgių poveikio pasekmių, o gali būti padaryti slystant paviršiumi bei spaudžiant. Taip pat ekspertas nurodė, kad nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų mechanizmas visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms. Paaiškino ir tai, kad sužalojimai lūpose po užspaudimo ranka lieka priklausomai nuo jėgos ir dažniausiai vidinėje lūpos pusėje. Taigi šie eksperto paaiškinimai tik patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, kurios neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
6.3. Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo D. B. duotais parodymais. Liudytojas parodė, jog jis matė tik vaizdą, kai vyras stovėjo prie automobilio galo, o moteris nusirenginėjo, vyras eidamas link moters movėsi kelnes. Pažymėtina, kad tokie liudytojo D. B. parodymai nesutampa ne tik su nukentėjusiosios A. K. parodymais, jog ji įvykio vietoje nematė jokio automobilio, negirdėjo jokio ūžesio, tik nuteistasis jai pasakė apie pravažiuojantį dviratininką. Taip pat jie nesutinka ir su paties nuteistojo D. A. nurodytomis aplinkybėmis, kad automobilis pravažiavo pro šalį lytinio akto atlikimo metu, o ne prieš lytinį aktą, kaip nurodė liudytojas D. B..
6.4. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl D. A. kaltės, jog jis atliko smurto veiksmus nukentėjusiosios A. K. atžvilgiu, siekdamas lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. ją išžagino, ir paneigia apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kad nesurinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. D. A. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.).
7. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui dėl 1961 m. BK 118 straipsnio 1 dalies perkvalifikavimo į BK 149 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.). Pažymėtina, kad jeigu asmuo iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo Baudžiamojo kodekso straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistajam D. A. pagrįstai pirmosios instancijos teismas jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 149 straipsnio 1 dalį, kadangi minėto straipsnio sankcija numato švelnesnę bausmę.
8. Atmestinas nuteistojo D. A. gynėjo teismo posėdžio metu pareikštas prašymas taikyti D. A. atžvilgiu BK 96 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui.
8.1. Pažymima, kad BK 96 straipsnio 2 dalis numato, jog apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo dienos. Šioje byloje Telšių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl taikyti minėto straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui, nėra teisinio pagrindo.
9. BK 76 straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Jeigu toks asmuo pasveiksta, jis gali būti siunčiamas toliau atlikti bausmę. Tokiu atveju laikas, kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės atėmimo laiką diena už dieną.
9.1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. A. po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (2 t. 168–169 b. l., 3 t. 31–33 b. l., 4 t. 27–31 b. l.), kad jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistajam D. A. Telšių rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartimi pradėtas procesas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. 2009 m. sausio 27 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi priverčiamosios medicinos priemonės buvo panaikintos. 2010 m. vasario 17 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutartimi D. A. vėl buvo skirtos priverčiamosios medicinos priemonės, kurios Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi panaikintos. Taigi, nuteistajam D. A. į paskirtos bausmės laiką įskaitytinas laikas, kurį jam buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, t. y. nuo 2005-01-13 iki 2009-01-27 ir nuo 2010-02-17 iki 2017-12-06, ir laikytina, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę D. A. yra atlikęs.
10. Nustačius, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistasis D. A. yra atlikęs, prokuroro prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir nuteistajam D. A. atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą vieniems metams nesprendžiamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a:
Telšių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 76 straipsnio 3 dalimi, į nuteistajam D. A. paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, ir laikyti, kad šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis D. A. yra atlikęs.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Zigmas Kavaliauskas
Ernesta Montvidienė
Gražvydas Poškus
