Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių

Baudžiamoji byla Nr. 2K-25-387/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20047-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.6.2; 2.1.14; 2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintajam A. Š., jo gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei,

nukentėjusiajai Ž. Ch., jos atstovams advokatams Arvydui Montrimui, Virginijai Kondratienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno ir nukentėjusiosios Ž. Ch. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį, A. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu A. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti iš dalies, o nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti visiškai, nukentėjusiosios, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti visiškai, o prokuroro kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios atstovo advokato Arvydo Montrimo, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti visiškai, o prokuroro kasacinį skundą arba tenkinti visiškai arba, atsižvelgus į teismo posėdyje išdėstytą prokuroro poziciją dėl prokuroro paduoto kasacinio skundo, tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios atstovės advokatės Virginijos Kondratienės, prašiusios kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. gegužės 14 d. 9.51 val. Vilniuje, viešoje vietoje – prie Rinktinės ir Turgaus gatvių sankryžos, tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: priėjęs prie automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pro atidarytą automobilio langą vieną kartą sudavė ranka nukentėjusiajai Ž. Ch. į kairę veido pusę, taip sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas A. Š. pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas dėl jo išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, ir jį panaikinęs priėmė naują – išteisinamąjį nuosprendį.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Taškūnas prašo apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatų pažeidimų.

4.2. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

4.3. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teisėjus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163-303/2017">2K-163-303/2017</a>). Vidinis teisėjų įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių.

4.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).

4.5. Taigi įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visumą. Tik taip vertinant byloje esančius įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę ir išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Dėl to įrodymų vertinimas visais kasaciniame skunde nurodomais aspektais yra analizuojamas tiek, kiek tai yra susiję su baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta nuostata ir svarbiausia įrodymų vertinimo sąlyga, kad teismas turi vertinti įrodymų visumą, o ne atsietai vieną nuo kito ir sprendimus priimti tik išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, t. y. vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

4.6. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. Š. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių. Padarydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tikimybėmis ir prielaidomis, neįvertino įrodymų visumos, neįsigilino į bylos medžiagą ir išsamiai neatskleidė jos esmės. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, atrinkdamas atskiras šių įrodymų dalis, kurioms suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nei kitoms, nelygino įrodymų tarpusavyje ir jų nesugretino. Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui teisingai, objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

4.7. Vadovaujantis nukentėjusiosios Ž. Ch., liudytojų G. G., E. T., paties nuteistojo parodymais, neginčytinai nustatyta, kad tarp šalių buvo kilęs konfliktas, t. y. tai, kad Ž. Ch., vairuodama automobilį, neleido A. Š. automobiliu pasukti į dešinę; A. Š. vairuojamas automobilis įvažiavo prieš Ž. Ch. automobilį. Nėra ginčo dėl to, kad A. Š. išlipo iš savo automobilio ir priėjo prie nukentėjusiosios automobilio, kad buvo praviras nukentėjusiosios automobilio vairuotojo pusės langas. Iš esmės buvo ginčijama aplinkybė, ar byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą dėl nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apie jai suduotą smūgį ir sukeltą fizinį skausmą.

4.8. Pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiamas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, yra nukentėjusiosios parodymai ir išvestiniai iš jų duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, liudytojų G. G., E. T. parodymus, tam tikrus neatitikimus parodymuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis šių asmenų parodymų nevertino kaip nuoseklių ir patikimų, neginčytinai patvirtinančių, kad A. Š. vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai į kairę veido pusę ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

4.9. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, priešingą pirmosios instancijos teismo išvadai, padarė iš naujo neatlikęs įrodymų tyrimo ir nenustatęs naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atliko tik dalinį įrodymų tyrimą (apklausė liudytoją V. B., dirbančią UAB „Denticija“ odontologe ortodonte), taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neįvertino ir neišanalizavo byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visumos – rėmėsi tik pavienių duomenų paviršutinišku aptarimu ir prielaidomis. Darydamas prielaidą, kad situacija buvo tokia, jog įvykio vietoje buvusiems asmenims buvo sunku ją suvokti ir įsisąmoninti, tiksliai nurodyti visas įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojų parodymų visumos dėl esminių bylos aplinkybių.

4.10. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo sutikti, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje vertinant įrodymus dėl aptariamo epizodo buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, t. y. įrodymai įvertinti atskirai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, nepakankamai atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, išskirtinai remiantis nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentais. Nukentėjusiosios Ž. Ch., liudytojų G. G., E. T. parodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme buvo pagrįstas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o atsietų detalių vertinimu, fragmentinių nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neskiriant pakankamai dėmesio šių asmenų parodymų analizei ir palyginimui. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiosios, liudytojų parodymų patikimumą apie smūgio sudavimo į veidą faktą apeliacinės instancijos teismas tikrino iš esmės tik vienu aspektu – lygindamas ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Taigi pirmiau nurodytų asmenų parodymų patikimumas apeliacinės instancijos teisme patikrintas vienpusiškai, neatkreipiant dėmesio į esminę reikšmę turinčias aplinkybes, neatskleidžiant apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus.

4.11. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad liudytojai aplinkybes dėl sumušimo nurodė iš nukentėjusiosios žodžių, – jų nurodytos aplinkybės dėl kraujo atspalvio ant dantų ir kraujo pėdsakų lūpų kamputyje nėra patvirtintos jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl nėra pakankamos, kad būtų kategoriškai tvirtinama buvus nukentėjusiosios sumušimo faktą.

4.12. Pažymėtina, kad nukentėjusioji išsamiai ir nuosekliai apibūdino esmines įvykio aplinkybes. Jos parodymai ir ikiteisminio tyrimo, ir teisiamojo posėdžio metu iš esmės buvo nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti jos paaiškinimų neatitikimai dėl smūgio sudavimo negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus. Be to, natūralu, kad kiekvieną kartą naujai apklausiant asmenį parodymai gali skirtis.

4.13. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina bylos duomenys.

4.14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir aptarė liudytojų G. G., E. T. parodymus, tačiau akcentavo tai, kad šie liudytojai aplinkybes dėl sumušimo nurodė iš nukentėjusiosios žodžių. Pažymėtina, kad liudytojų G. G. ir E. T. parodymais patvirtinta, kad jie įvykio dieną dirbo kartu ir atvykę pagal iškvietimą bendravo su pranešėja, ir ši jiems nurodė, jog ji nepraleido kito asmens, ją aplenkė automobiliu, sustabdė, užkirto kelią, ji sustojo ir įvyko konfliktas; priėjus vyriškiui, ji prasidarė langą ir vyriškis sudavė jai per veidą. Jiems atvykus, pranešėja buvo susijaudinusi, verkė, kairysis skruostas buvo paraudęs, atrodė kaip paburkęs, lūpų kamputyje matėsi šiek tiek kraujo pėdsakų. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nors liudytojai iš esmės ir patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nukentėjusiosios veidas buvo paraudęs, tačiau nurodė ir naujas aplinkybes, susijusias su kraujo atspalviu ant dantų ir kraujo pėdsakais lūpų kamputyje.

4.15. Nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teiginys, kad liudytojų E. T. ir G. G. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai tokie patys kaip ir duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, kaip jau minėta, teisiamojo posėdžio metu buvo nurodyti sužalojimai, kurių pareigūnai nenurodė nei tarnybiniame pranešime, nei apklausiami ikiteisminio tyrimo metu; vertinant šių liudytojų parodymus pažymėtina, kad liudytojai aplinkybes dėl sumušimo nurodė iš nukentėjusiosios žodžių, o jų nurodytos aplinkybės, susijusios su kraujo atspalviu ant dantų ir kraujo pėdsakais lūpų kamputyje, nėra patvirtintos jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl nėra pakankamos, kad būtų kategoriškai tvirtinama buvus nukentėjusiosios sumušimo faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai, jog liudytojai kai kurias įvykio vertinimui svarbias aplinkybes nurodo papildomų apklausų metu ar net nagrinėjant bylą teisme, teismų praktikoje yra įprastas reiškinys. Tokie parodymai neturi mažesnės teisinės galios negu tie, kurie duoti iš karto po įvykio. Juos vertinant svarbu išsiaiškinti, ar tai natūralus procesas, susijęs su liudytojo atminties ypatybėmis, ar tokie parodymai yra duoti dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teisme duotų liudytojų E. T. ir G. G. parodymų dalį nepatikima, nenurodė priežasčių, kodėl šie liudytojai norėtų apkalbėti jiems iki tol nepažįstamą A. Š. ir apkaltinti jį padarius nesunkų nusikaltimą.

4.16. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė apklaustų asmenų motyvacijos, suinteresuotumo duoti būtent tokius parodymus. Nebuvo įvertinta tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji yra suinteresuota teigti, jog jai buvo suduotas smūgis į veidą. Pabrėžtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas šiame epizode nukentėjusiosios padėties niekaip nekeičia. Nėra nustatytas ir pirmiau nurodytų liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi.

4.17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė nuteistojo A. Š. pozicijai, laikydamas ją neabejotinai teisinga, detaliau neanalizuodamas, neįvertindamas nuteistojo parodymų ir jų santykio su kitais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. Š. parodymų nuoseklumas pripažįstamas tik deklaratyviai teigiant, jog jo versija, kurios jis laikėsi viso proceso metu, nėra neabejotinai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

4.18. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo, priešingai nei nukentėjusiosios ir pirmiau nurodytų liudytojų, parodymus įvertino faktiškai vienu sakiniu, nurodydamas jo poziciją, kad kaltės nepripažino ir smūgio nesudavė. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas A. Š. parodymų, nepagrįstai neįvertino, kad jis, priešingai negu nukentėjusioji, nenurodo jokių detalių, jo parodymai yra neišsamūs. Analizuojant A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duotus parodymus, matyti, kad įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji, nenorėdama A. Š. įleisti, rodė jam ištiestus abiejų rankų vidurinius pirštus, byloje nėra. Nors taip buvus tvirtino A. Š., pati nukentėjusioji tokį veiksmą neigė. Dėl to yra pasisakyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-62-992/2020, kuria A. Š. skundas atmestas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną Nr. 12-ANR_N-2802-2019 paliktas nepakeistas, ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QU4yLTE0Ny05ODgvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'AN2-147-988/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="AN2-147-988/2020">AN2-147-988/2020</a>. Taigi tokie A. Š. parodymai vertintini kaip gynybinė pozicija, o visų jam nepalankių faktų neigimas nepatvirtina, kad jis nesudavė smūgio nukentėjusiajai į veidą. Vertindamas A. Š. poziciją, apeliacinės instancijos teismas turėjo, be kita ko, atsižvelgti į tai, kad jis yra suinteresuotas sau palankia bylos baigtimi, laisvas nuo teisinės atsakomybės duodamas bet kokius parodymus.

4.19. Nesutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl medicininių duomenų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje akcentavo tai, kad ir gydytojo, ir eksperto, ir vykusių į įvykio vietą pareigūnų parodymus sugretinus tarpusavyje matyti, jog dėl nukentėjusiosios veido sumušimo ir skausmo juose nurodoma iš pačios nukentėjusiosios žodžių. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik deklaratyviu teiginiu, kad teismo aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina bylos duomenys. O pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl padarytų sužalojimų masto, nurodė, kad jų šiuo atveju nepadaryta, atsiradusi ekchimozė, kuri buvo inkriminuota ir kaltinime, šalintina iš kaltinimo kaip susidariusi tarp apžiūrų, tai teisiamojo posėdžio metu ir savo išvadoje patvirtino specialistas K. Z. (K. Z.). Specialistas nurodė, kad ekchimozė nesusijusi su aptariamu įvykiu. Taigi, šiuo atveju pasekmė yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai, o nežymus sveikatos sutrikdymas iš kaltinimo šalintinas. Nukentėjusioji tvirtino, kad nuo suduoto smūgio juto fizinį skausmą. Mediciniškai fizinis skausmas nėra nustatomas – jis konstatuojamas iš paties paciento, kuris apibūdina savo savijautą, parodymų. Vien tai, kad fizinio skausmo negalima nustatyti medicininiais prietaisais ar instrumentais, savaime nepaneigia aplinkybės, kad toks skausmas galėjo būti padarytas.

4.20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminė šios bylos problema yra ta, kad nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina kiti bylos duomenys, o visos protingos galimybės abejonėms pašalinti yra išnaudotos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas), BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas išsamus, siekiant išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, nepasinaudojo savo teise tirti įrodymus, kad taip pašalintų sau kylančias abejones ir nustatytų bylai reikšmingas aplinkybes, kurios, teismo vertinimu, nėra aiškios, ir abejones vertino A. Š. naudai. Pabrėžtina, kad abejonės kaltininko naudai turi būti aiškinamos tik tada, kai jos objektyviai negali būti pašalintos. Kilus abejonių, teismas neturi apsiriboti tuo, kad yra tokių abejonių, ir iš karto priimti sprendimus, lengvinančius kaltinamojo padėtį. Teismas turi pareigą imtis visų įstatymo įtvirtintų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą, ir tik po to, išnaudojęs visas aplinkybių nustatymo galimybes, spręsti dėl abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai.

5. Kasaciniu skundu nukentėjusioji Ž. Ch. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taip pat iš išteisintojo A. Š. išieškoti jos patirtas išlaidas advokatų darbui surašant kasacinį skundą apmokėti. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principų, pažeidė BPK 28 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje turi teisę dalyvauti, be kita ko, nukentėjusysis, nuostatas.

5.2. Aiškinant pirmiau nurodytos BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymą, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad teismas privalo įsitikinti, ar byloje BPK 322 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2014">2K-214/2014</a>, 2K-146-222/2015, 2K-346-303/2017). Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos teismo posėdyje. Pagal BPK 319 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką proceso dalyviams turi pranešti pirmosios instancijos teismas.

5.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas apeliacinį skundą su baudžiamąja byla 2020 m. gruodžio 31 d. persiuntė Vilniaus apygardos teismui. Šis Vilniaus miesto apylinkės teismo pranešimas buvo adresuotas Vilniaus apygardos teismui, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai, nuteistajam A. Š., jo gynėjai advokatei E. Belevičienei, Vilniaus teritorinei ligonių kasai. Jos (kasatorės) atstovui tuometiniam advokato padėjėjui K. Ušinskui elektroniniu paštu buvo išsiųstas atskiras Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 31 d. pranešimas apie skundo su baudžiamąja byla siuntimą ir nurodyta posėdžio data ir valanda. Dokumento, patvirtinančio, kad jai buvo išsiųstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 31 d. pranešimas apie skundo su baudžiamąja byla siuntimą ir nurodyta posėdžio data ir valanda, byloje nėra.

5.4. Jai pirmosios instancijos teisme atstovavęs advokatas K. Ušinskas Vilniaus apygardos teismui 2021 m. vasario 8 d. pateiktame pranešime nurodė, kad 2021 m. vasario 9 d. teismo posėdyje nedalyvaus, nes 2021 m. sausio 29 d. nutraukė teisinių paslaugų sutartį su nukentėjusiąja. Taigi apeliacinės instancijos teisme jai advokatas neatstovavo.

5.5. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame atsiliepime į A. Š. apeliacinį skundą ji prašė apeliacinio skundo netenkinti, visiškai tenkinti civilinį ieškinį, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir pageidavo visus procesinius dokumentus gauti elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini).

5.6. Vilniaus apygardos teismas prisijungimo prie 2021 m. vasario 9 d. nuotolinio teismo posėdžio per Zoom programą nuorodą išsiuntė A. Š., jo gynėjai advokatei E. Belevičienei, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai.

5.7. Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. vasario 9 d. posėdžio protokole nurodyta, kad jai (kasatorei) apie šį teismo posėdį buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, kad gauti jos ir jos atstovo prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, bylos nagrinėjimas pradėtas.

5.8. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog jai apie teismo posėdį buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, neatitinka tikrovės. Byloje nėra duomenų, kad apeliacinės instancijos teismas jai būtų išsiuntęs prisijungimo prie 2021 m. vasario 9 d. nuotolinio teismo posėdžio per Zoom programą nuorodą. Kitų asmenų, atstovaujančių jos interesams apeliacinės instancijos teisme, nebuvo.

5.9. Negalima sutikti ir su tuo, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti jos ir jos atstovo prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant. Jos atsiliepime į A. Š. apeliacinį skundą išreikštas prašymas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka ir jos atstovo pranešimas teismui apie teisinių paslaugų nutraukimą negali būti traktuojami kaip jų prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant.

5.10. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas A. Š. gynėjos prašymas dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo baudžiamojoje byloje.

5.11. Pagal BPK 325¹ straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (2 punktas), arba byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus (4 punktas).

5.12. Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. vasario 9 d. posėdis buvo pradėtas vadovaujantis BPK 324 straipsnio nuostatomis. Šio posėdžio metu teisėjų kolegija sprendė klausimą dėl A. Š. gynėjos prašymo atlikti įrodymų tyrimą – išreikalauti iš UAB „Denticija“ jos medicininius dokumentus ir apklausti gydytoją V. B.. Teisėjų kolegija šį prašymą tenkino ir nusprendė atlikti dalinį įrodymų tyrimą kitame teismo posėdyje.

5.13. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo informuoti visus proceso dalyvius apie bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka ir teismo sprendimą atlikti dalinį įrodymų tyrimą, tačiau tai nebuvo padaryta.

5.14. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apie 2021 m. kovo 30 d. teismo posėdį, kuriame turėjo būti atliekamas įrodymų tyrimas, apeliacinės instancijos teismas informavo A. Š., jo gynėją, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą ir galimai civilinę ieškovę Vilniaus teritorinę ligonių kasą. Prisijungimo prie 2021 m. kovo 30 d. nuotolinio teismo posėdžio per Zoom programą nuoroda elektroniniu paštu išsiųsta A. Š., jo gynėjai ir prokurorui. Ji apie šį teismo posėdį nebuvo informuota, prisijungimo prie 2021 m. kovo 30 d. nuotolinio teismo posėdžio per Zoom programą nuoroda jos atsiliepime į A. Š. apeliacinį skundą nurodytu elektroniniu paštu jai taip pat nebuvo atsiųsta.

5.15. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytas BPK normas ir jos teises tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, būti išklausytai. Ji, nedalyvaudama teismo posėdyje teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, negalėjo būti išklausyta, užduoti klausimų į teismo posėdį iškviestai liudytojai, pateikti prašymų (pvz., dėl būtinybės apklausti ir kitus liudytojus – greitosios pagalbos medikus), baigiamojoje kalboje, išklausiusi liudytojų parodymus, pateikti naujų argumentų dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar visiems proceso dalyviams buvo tinkamai pranešta apie naujo teismo posėdžio laiką ir vietą. Teismas nepranešė jai apie žodinį bylos nagrinėjimą ir įrodymų tyrimo atnaujinimą, įrodymų tyrimą atliko jai nedalyvaujant.

5.16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, įpareigojančias apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pat patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nepriklausomai nuo to, ar skundai dėl jų buvo gauti.

5.17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl apeliantų procesinių teisių, be kita ko, yra nurodęs, kad apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų. Kita vertus, apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdžio metu gali pateikti teismui įvairių prašymų, tarp jų ir susijusių su bylos nagrinėjimo ribomis, pateikti papildomos medžiagos, baigiamosiose kalbose pateikti naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę, gali tapti svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162-303/2017">2K-162-303/2017</a>).

5.18. A. Š. apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Be to, A. Š. gynėja, kaip minėta, prašė apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą.

5.19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-190-648/2018, 2K-155-942/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMtNDU4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33-458/2020">2K-33-458/2020</a>). Tuo atveju, kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą visiškai patikrinti bylą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. Bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios ir pakankamai argumentuotos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMtNDU4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33-458/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33-458/2020">2K-33-458/2020</a>).

5.20. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir kurių prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83-895/2016, 2K-389-511/2016, 2K-61-895/2017, 2K-59-677/2017, 2K-139-689/2018, 2K-126-511/2019, 2K-48-511/2020, 2K-133-942/2020). Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-507/2016, 2K-5-507/2017, 2K-139-689/2018, 2K-220-689/2018, 2K-272-895/2018, 2K-343-719/2018). Šių taisyklių laikymasis ypatingą reikšmę įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113-303/2015, 2K-309-895/2017, 2K-241-303/2018, 2K-133-942/2020).

5.21. Apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs A. Š. gynėjos prašymą, abejonėms dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto pašalinti atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė gydytoją V. B., prašydamas paaiškinti, ar, sudavus ranka į veidą, galėjo sulūžti jos (kasatorės) burnoje esanti dantų plokštelė.

5.22. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl to, ar jai iš tiesų buvo suduotas smūgis ir sukeltas fizinis skausmas, neturėjo apsiriboti tik vienos liudytojos – gydytojos V. B. – apklausa. Faktinėms aplinkybėms visapusiškai ir objektyviai ištirti buvo būtina atlikti ir kitų liudytojų – greitosios pagalbos medikų apklausą, nes jie, atvykę į įvykio vietą, vieni pirmųjų ją pamatė ir galėjo objektyviai (remdamiesi medicinos žiniomis) teismui paaiškinti kairėje jos veido pusėje pastebėtus išorinius (galimai vidinius) pokyčius (sumušimą, patinimą, paraudimą, nubrozdinimą, žaizdą, žandikaulio padėtį, lūžį ir kt.) ir paaiškinti jų atsiradimo priežastį. Jau vien tas faktas, kad, atlikus jos apžiūrą, ji buvo nuvežta ne į artimiausią nuo įvykio vietos esančią ligoninę, o į specializuotą dantų gydymo įstaigą – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, leidžia teigti, kad jai buvo suduota į veidą ir iš sužalojimo medikai (ne ji pati) sprendė, kokia pagalba jai būtina.

5.23. Apeliacinės instancijos teismas turėjo (privalėjo) išnaudoti visas procesines galimybes, siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl prieštaringų proceso dalyvių (A. Š. ir jos) parodymų, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo pakartotinai apklausti ne tik A. Š., bet ir ją. Jei ji (jos atstovas) būtų dalyvavusi teismo posėdyje, tikėtina, apeliacinės instancijos teismui būtų pateikusi prašymą apklausti greitosios pagalbos medikus, uždavusi jiems ir gydytojai V. B. klausimus, prireikus pateikusi papildomos medžiagos (įrodymų), o baigiamojoje kalboje, išklausiusi liudytojų parodymus, pateikusi naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę, galėjo tapti svarbiu apeliacinio teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

5.24. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga yra dar kartą įvertinti bylos įrodymus, jei reikia, imtis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMtMjIyLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-53-222/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-53-222/2017">2K-53-222/2017</a>).

5.25. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nevertino objektyvių duomenų ir faktinių aplinkybių, nustatytų bylos nagrinėjimo metu, nepripažino jų įrodymais, patvirtinančiais A. Š. kaltę padarant BK 284 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką.

5.26. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš UAB „Veido chirurgija“ gauti medicininiai duomenys nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad 2019 m. gegužės 14 d. A. Š. sudavė jai smūgį į veidą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti byloje esančių objektyvių duomenų visumą, nesuteikdamas prioriteto vieniems ir atsisakydamas vertinti kitus. Aplinkybės, kad greitosios medicinos pagalbos brigada ją pristatė į specializuotą gydymo įstaigą, kad joje buvo užfiksuoti veido sumušimo požymiai, kad kitą po įvykio dieną, t. y. 2019 m. gegužės 15 d., jai buvo nustatytas fizinis skausmas kairiojo žandikaulio sąnario srityje ir užfiksuotas išsižiojimo sumažėjimas, patvirtina faktą, kad konflikto su A. Š. metu jai buvo suduotas smūgis į veidą. Visi šie duomenys patvirtina jos parodymus – smūgio sudavimo į veidą faktą – ir atitinkamai įrodo buvus padarytą BK 284 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką.

5.27. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. Š., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnį.

5.28. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, jokia forma (nei papildomo tyrimo duomenimis, nei kitų aplinkybių analize) nepaneigė to, kad tarp A. Š. ir jos buvo kilęs konfliktas, t. y. to, kad ji, vairuodama automobilį, neleido A. Š. automobiliui pasukti dešinėn, kad A. Š. vairuojamas automobilis įvažiavo prieš jos automobilį. Neginčijama ir tai, kad A. Š. buvo išlipęs iš savo automobilio ir priėjęs prie jos automobilio, kad buvo praviras jos automobilio vairuotojo pusės langas. Šias aplinkybes iš esmės vienodai nurodė jie abu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje tiesioginiai įrodymai yra A. Š. ir jos parodymai, tiesioginiai įvykio liudytojai nenustatyti, kad jos ir A. Š. parodymai dėl įvykio aplinkybių nesutapo. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo pareigą jų parodymais grįsti sprendimą tiek, kiek jie sutapo tarpusavyje, ir tiek, kiek juos pagrindė kiti objektyvūs duomenys, A. Š. ir jos parodymus išanalizuoti chronologine tvarka, lygindama juos tarpusavyje ir sujungdama į nuoseklią loginę grandinę kartu su kitais duomenimis.

5.29. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su liudytojų policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, G. G., E. T., teismo medicinos specialisto K. Z., gydytojo J. K. parodymais, 2019 m. gegužės 14 d. medicininiais išrašais iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2019 m. gegužės 20 d. išvada Nr. G1620/2019(01) ir 2019 m. liepos 15 d. išvada Nr. pG2863/2019(01), 2019 m. gegužės 15 d. UAB „Veido chirurgija“ medicininiais išrašais, UAB „Denticija“ medicininiais dokumentais, apklausęs teismo posėdyje liudytoją gydytoją V. B., padarė išvadą, kad jos nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtino kiti bylos duomenys.

5.30. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jame nurodytu būdu A. Š. sukėlė jai fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra neteisinga, neteisėta ir nepagrįsta.

5.31. Valstybės nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta, kad visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiami kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių-kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo įtvirtintais atvejais – baudžiamosios teisės priemonėmis.

5.32. BPK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-404/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-404/2014">2K-7-404/2014</a>).

5.33. Nagrinėjamu atveju A. Š. viešoje vietoje įžūliai elgėsi, t. y. nustatytu laiku nustatytoje vietoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, automobiliu išvažiuodamas iš šalutinės gatvės į pagrindinę, nepraleido pagrindine gatve važiuojančio jos vairuojamo automobilio. Tęsdamas savo veiką A. Š., jo automobiliui esant gatvės važiuojamojoje dalyje ir trukdant kitoms transporto priemonėms pravažiuoti (tai sukėlė kitų eismo dalyvių nepasitenkinimą, jis buvo išreikštas automobilių garso signalais), išlipo iš savo automobilio ir, priėjęs prie jos automobilio, sudavė jai ranka vieną smūgį į kairę veido pusę. Taigi viešosios tvarkos pažeidimas prasidėjo nuo kelių KET pažeidimų ir peraugo į BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą. Ši veika buvo padaryta viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, asmens orumą žeminančiu ir sveikatos sutrikdymą (fizinį skausmą) sukeliančiu būdu. Ta aplinkybė, kad nebuvo nustatyti ir apklausti įvykio liudininkai, nepaneigia fakto, kad viešosios tvarkos pažeidimas įvyko.

5.34. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia ne sukonkretindamas savo veiksmų galimą poveikį visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2008">2K-426/2008</a>, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).

5.35. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nurodytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018). Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2006">2K-126/2006</a>, 2K-117-303/2016).

5.36. Apeliacinės instancijos teismas, neišnaudojęs visų priemonių byloje kilusioms abejonėms pašalinti, padarė nepagrįstą išvadą, kad prieš ją nebuvo panaudotas fizinis smurtas.

5.37. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicininius dokumentus, kuriuose nurodyta, kad: veidas simetriškas be patologinių pakitimų; išsižiojimas laisvas, neskausmingas; odos spalvos ir vientisumo pažeidimų nefiksuota; sąkandis nesutrikęs, intraoraliai be pakitimų; kliniškai ir radiologiškai veido kaulų, žandikaulių, dantų traumų nefiksuota; veido sumušimui būdingas vaizdas. Taigi šiuose dokumentuose yra užfiksuoti objektyvūs duomenys – tai, ką gydytojas mato savo akimis ar panaudodamas prietaisus paciento apžiūros metu. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodis „objektyvus“ reiškia „esantis nepriklausomai nuo sąmonės“, t. y. atitinkantis tikrą padėtį. Teisme kaip liudytojas apklaustas J. K. paaiškino, kad rašydamas „veido sumušimui būdingas vaizdas“ jis turėjo omenyje traumos aplinkybę, jog, pacientės teigimu, buvo smūgis į veidą, t. y. iš subjektyvių nusiskundimų. Teismas taip ir neišsiaiškino, ar gydytojo J. K. surašyti dokumentai atitinka tikrovę ir ar teismas, vertindamas įrodymus, turėjo remtis dokumentais ar gydytojo teismo metu duotais parodymais. Medicininiame dokumente nurodyta, kad „odos spalvos ir pažeidimų nestebima“, o duodamas parodymus teisme liudytojas jau nurodė veido paraudimą ir tai, kad jis gali kilti dėl įvairių veiksnių. Darytina išvada, kad veido paraudimo nebuvo, nes objektyviai apžiūrint jis nebuvo užfiksuotas. Pabrėžtina, kad medicininiai dokumentai yra oficialūs, svarbūs dokumentai, kurių surašymui keliami didesni reikalavimai, nes nuo jų priklauso paciento gydymas, sveikata, o kartais – ir gyvybė.

5.38. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino UAB „Veido chirurgija“ pateiktų medicininių dokumentų, būtent 2019 m. gegužės 15 d. apžiūros išrašo, kuriame nurodyta, kad: išorinių veido deformacijų nematyti; apatinio žandikaulio kairiojo kampo srityje ekchimozė, sumušimo žymė; intraoraliai išsižiojimas 31 mm (vietoj 45 mm), pilnai žiojantis, žandikaulis devijuoja į kairę pusę, jaučiamas skausmas kairiojo sąnario srityje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šie medicininiai duomenys nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad 2019 m. gegužės 14 d. A. Š. sudavė jai smūgį į veidą.

5.39. Vertinant pirmiau nurodytus dokumentus kompleksiškai ir kartu, darytina priešinga apeliacinės instancijos teismui išvada, kad būtent konflikto su A. Š. metu jai buvo suduota į kairę veido pusę. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino nežymų kūno sužalojimą – ekchimozę, nes, remiantis teismo medicinos specialisto K. Z. išvada ir jo parodymais teismo posėdžio metu, ekchimozė susidarė tarp apžiūrų. Tačiau bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu nebuvo atsižvelgta į ekchimozės atsiradimo mechanizmą. Medicinos literatūroje nurodyta, kad ekchimozė yra kraujagyslės (kapiliaro) plyšimas, kai kraujas išsilieja į audinį, pastebimas odoje, gleivinėje. Jos dydis yra nuo 1 iki 2 centimetrų, spalva priklauso nuo ekchimozės atsiradimo laiko. Jos atsiradimo laikas priklauso nuo individualių asmens savybių ir skirtingiems asmenims pasireiškia skirtingai. Atsiradusi dėmelė būna neryški, laikui bėgant ji tamsėja. Ji į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką buvo pristatyta poros valandų laikotarpiu ir ekchimozė šios apžiūros metu galėjo likti nepastebėta. Ši aplinkybė visiškai neneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

5.40. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai nevertino arba vertino netinkamai byloje nustatytus objektyvius faktinius duomenis, būtent tai, kad: A. Š., pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET reikalavimus, paliko savo vairuojamą automobilį važiuojamojoje gatvės dalyje ir atėjo prie jos vairuojamo automobilio; iš karto po konflikto ji skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė apie konfliktą ir išsikvietė greitąją medicinos pagalbą bei policiją; greitosios medicinos pagalbos brigada, apžiūrėjusi ją ir įvertinusi jos būklę, pristatė ją į specializuotą gydymo įstaigą – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką; VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojas J. K., aprašydamas jos būklę, nurodė „veido sumušimui būdingą vaizdą“; UAB „Veido chirurgija“ 2020 m. gegužės 15 d. jos medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad išorinių veido deformacijų nematyti, apatinio žandikaulio kairiojo kampo srityje ekchimozė, sumušimo žymė, intraoraliai išsižiojimas 31 mm (vietoj 45 mm), pilnai žiojantis, žandikaulis devijuoja į kairę pusę, jaučiamas skausmas kairiojo sąnario srityje. Atkreiptinas ypatingas dėmesys į tai, kad nors ekchimozė ir galėjo atsirasti po įvykio sukandus burnos gleivinę, tačiau išsižiojimo apribojimo 14 mm, žandikaulio deviacijos (nuokrypio) ir skausmo kairiojo sąnario srityje ji pati sau sukelti negalėjo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš UAB „Veido chirurgija“ gauti medicininiai duomenys nei patvirtina, nei paneigia fakto, kad 2019 m. gegužės 14 d. A. Š. sudavė jai smūgį į veidą. Siekdamas pašalinti šią abejonę, apeliacinės instancijos teismas galėjo ir turėjo skirti medicinos ekspertizę.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno ir nukentėjusiosios Ž. Ch. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentų dėl BPK 28 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

7. Kasatorė skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra dokumento, patvirtinančio, kad jai buvo išsiųstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 31 d. pranešimas apie skundo su baudžiamąja byla siuntimą ir nurodyta posėdžio data ir valanda. Be to, ji nebuvo informuota nei apie 2021 m. vasario 9 d., nei apie 2021 m. kovo 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžius. Taigi, kasatorės teigimu, taip apeliacinės instancijos teismas nesilaikė procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principų, pažeidė BPK 28 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies nuostatas ir suvaržė jos teises tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, būti išklausytai, užduoti klausimus į teismo posėdį iškviestai liudytojai, pateikti prašymus (pvz., dėl būtinybės apklausti ir kitus liudytojus – greitosios pagalbos medikus).

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusysis, be kita ko, turi teisę pateikti prašymus, dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, pasakyti baigiamąją kalbą (BPK 28 straipsnio 2 dalis). Šiomis teisėmis jis gali naudotis taip pat kaip ir kaltinamasis, tai atitinka BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, garantuojantį kaltinimo ir gynybos šalims bylos nagrinėjimo teisme metu lygias procesines teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2011">2K-143/2011</a>). Tokios nukentėjusiojo teisės išplaukia ir iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, kuri civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškusiam nukentėjusiajam taikoma civiliniu aspektu, įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04, 23 punktas; 2011 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Jelcovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16913/04, 106 punktas; 2016 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Buterlevičiūtė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42139/08, 55 punktas; 2017 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Fridman prieš Lietuvą, peticijos Nr. 40947/11, 24–25 punktai) nurodoma, kad šalių procesinės lygybės principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies. Iš esmės pagal šį principą šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Šiuo aspektu EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiama, kad Konvencijos tikslas yra užtikrinti realias ir veiksmingas, o ne teorines ar iliuzines teises. Šalių procesinės lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, jei nuspręstų įgyvendinti savo teises, nustatytas nacionalinėje teisėje, kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendintų (pvz., pirmiau nurodytas sprendimas byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, 25 punktas). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nesuteikia bylos šalims teisės gauti procesinius dokumentus tam tikra forma, tačiau, siekiant įgyvendinti teisingumą, bylos šalys apie teismo posėdį turėtų būti informuotos taip, kad ne tik sužinotų posėdžio datą ir vietą, bet ir turėtų pakankamai laiko savo pozicijai parengti ir pasiruošti dalyvauti posėdyje.

9. Pagal BPK 322 straipsnio 2 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos. Taigi ši BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostata suponuoja teismo pareigą įsitikinti, ar pirmiau nurodytiems asmenims buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2014">2K-214/2014</a>, 2K-346-303/2017, 2K-84-648/2019, 2K-136-697/2020, 2K-99-976/2021). Tokia teismo pareiga išplaukia ir iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (pvz., su atitinkamais pakeitimais, sprendimas byloje Fridman prieš Lietuvą, 28 punktas).

10. BPK 324 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta asmenims, nurodytiems BPK 322 straipsnyje, ir teismas nusprendžia, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Klausimas, ar galima nagrinėti bylą, kai į posėdį neatvyko kas nors iš šauktų asmenų, išsprendžiamas vadovaujantis BPK 266 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis, iš kurių išplaukia, kad tais atvejais, kai į teisiamąjį posėdį neatvyko BPK 266 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, tarp jų ir nukentėjusysis, teismas, vadovaudamasis BPK 246–252 straipsnių nuostatomis, nusprendžia, ar nagrinėti bylą toliau, ar jos nagrinėjimą atidėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-648/2019, 2K-99-976/2021).

11. Kasatorės argumentų dėl to, kad baudžiamojoje byloje nėra dokumento, patvirtinančio, jog jai buvo išsiųstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 31 d. pranešimas apie skundo su baudžiamąja byla siuntimą ir nurodyta posėdžio data ir valanda, ir kad ji nebuvo informuota apie 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį, kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju svarbu ne tai, ar dokumentas, patvirtinantis, kad nukentėjusiajai buvo išsiųstas pirmiau nurodytas pranešimas, yra baudžiamojoje byloje, bet tai, ar ji buvo informuota ir žinojo apie 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį. Iš baudžiamosios bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) matyti, jog 2020 m. gruodžio 31 d. nukentėjusiajai toks pranešimas buvo išsiųstas paštu, tačiau 2021 m. sausio 5 d. elektroniniu paštu buvo gautas nukentėjusiosios prašymas nesiųsti jai procesinių dokumentų gyvenamosios vietos adresu, nes ji ten negyvena, ir juos siųsti tik jos nurodytu elektroniniu paštu. Dėl to nukentėjusiajai pirmiau nurodytas pranešimas apie su apeliaciniu skundu siunčiamą baudžiamąją bylą ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio datą ir laiką 2021 m. sausio 6 d. buvo išsiųstas jos nurodytu elektroniniu paštu. Tai, kad nukentėjusioji šį elektroninį laišką gavo, patvirtina byloje esantis jos atsakymas į jį. Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad prisijungimo prie 2021 m. vasario 9 d. nuotolinio apeliacinės instancijos teismo posėdžio per Zoom programą nuoroda, be kitų proceso dalyvių, buvo išsiųsta ir nukentėjusiajai. Tai patvirtinantis dokumentas yra ir byloje (3 t., b. l. 134). Tai, kad nukentėjusioji žinojo apie 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis nukentėjusiosios atsiliepimas į nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą.

12. Taigi, priešingai nei teigia kasatorė, ji buvo informuota ir žinojo apie 2021 m. vasario 9 d. 9.00 val. apeliacinės instancijos teismo posėdžio datą ir laiką.

13. Kita vertus, kasatorė teisi teigdama, kad apie kitą – 2021 m. kovo 30 d. – apeliacinės instancijos teismo posėdį ji nebuvo informuota.

14. Iš LITEKO duomenų matyti, kad įrašų (dokumentų) apie pranešimo apie 2021 m. kovo 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį išsiuntimą, taip pat apie prisijungimo prie 2021 m. kovo 30 d. nuotolinio apeliacinės instancijos teismo posėdžio per Zoom programą nuorodos išsiuntimą nukentėjusiajai nėra – tik nurodyta, kad 2021 m. vasario 9 d. išsiųsti šaukimai (nenurodant, kam konkrečiai) pažymint, kad gydytojai V. B. išsiųsta darbo adresu, taip pat yra įrašas apie tai, kad prisijungimo prie 2021 m. kovo 30 d. nuotolinio apeliacinės instancijos teismo posėdžio per Zoom programą nuoroda išsiųsta prokurorui, gynėjai ir nuteistajam. Baudžiamojoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji būtų buvusi informuota apie 2021 m. kovo 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį, taip pat nėra. Kartu nagrinėjamų argumentų kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiosios pateikto prašymo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka negalima prilyginti jos prašymui bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir kaip tokį jį traktuoti. Kita vertus, net jei toks nukentėjusiosios prašymas ir būtų pateiktas, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai ir laiku informuoti ją apie vyksiantį teismo posėdį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2021 m. kovo 30 d. apeliacinės instancijos teismo protokole nurodyta, jog nukentėjusiosios atstovas advokatas K. Ušinskas 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo informuotas apie 2021 m. kovo 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį, nors jis 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti. Iš baudžiamosios bylos ir LITEKO duomenų matyti, kad advokatas K. Ušinskas 2021 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą bylą 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėti jam nedalyvaujant, nes nuo 2021 m. sausio 29 d. jis su nukentėjusiąja Ž. Ch. yra nutraukęs teisinių paslaugų sutartį. Tai, kad advokatas K. Ušinskas 2021 m. vasario 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, patvirtina ir šio teismo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad teismo posėdyje dalyvavo tik prokuroras, nuteistasis ir jo gynėjas.

15. Taigi, kaip pagrįstai nurodo kasatorė, neinformuojant jos apie 2021 m. kovo 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį, buvo suvaržytos jos BPK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės pateikti prašymus, dalyvauti bylą nagrinėjant teisme, pasakyti baigiamąją kalbą, pažeisti rungimosi, proceso šalių lygiateisiškumo principai ir BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios nukentėjusiojo teisę dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir įpareigojančios teismą tinkamai ir laiku informuoti nukentėjusįjį apie teismo posėdį. Teisėjų kolegija šiuos BPK pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

16. Kartu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad prokuroras kasacinės instancijos teismo posėdyje prašė prokuroro kasacinį skundą tenkinti iš dalies dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso pažeidimo – nukentėjusiosios neinformavimo apie apeliacinės instancijos teismo posėdį – ir dėl skundo, paduoto iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme, argumentų nepasisakė, pažymėtina, kad nebelieka teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų tyrimo apimtimi, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymusi apeliacinės instancijos teisme, taip pat dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų. Kita vertus, kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentų ir prokuroro kasacinio skundo, neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas draudimas kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija kitų nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų tyrimo apimtimi, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymusi apeliacinės instancijos teisme, taip pat prokuroro kasacinio skundo, paduoto iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme, argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti išieškojimo

17. Kasaciniu skundu nukentėjusioji Ž. Ch. prašo iš išteisintojo A. Š. išieškoti jos patirtas išlaidas – iš viso 1750 Eur – advokatų darbui surašant kasacinį skundą apmokėti atlyginimą. Šį prašymą nukentėjusioji grindžia 2021 m. gegužės 5 d., 2021 m. birželio 9 d. sąskaitomis už teisines paslaugas Nr. 00001/21, 21-606 ir 2021 m. gegužės 19 d., 2021 m. birželio 10 d. mokėjimų nurodymų kopijomis. Iš 2021 m. gegužės 5 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 00001/21 matyti, kad nukentėjusiajai už advokato A. Montrimo paslaugas rengiant kasacinį skundą buvo išrašyta 1000 Eur sąskaita, tačiau iš 2021 m. gegužės 19 d. mokėjimo nurodymo kopijos matyti, kad nukentėjusioji advokatui A. Montrimui už jo suteiktas paslaugas surašant kasacinį skundą pavedimu sumokėjo 500 Eur. Dokumento, patvirtinančio, kad advokatui A. Montrimui už jo suteiktas paslaugas surašant kasacinį skundą nukentėjusioji būtų sumokėjusi dar 500 Eur, byloje nėra, toks dokumentas nebuvo pateiktas ir bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teismo posėdyje. Iš 2021 m. birželio 9 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 21-606 ir 2021 m. birželio 10 d. mokėjimo nurodymo kopijos matyti, kad nukentėjusioji advokatei V. Kondratienei už teisinę konsultaciją ir pagalbą surašant kasacinį skundą sumokėjo 750 Eur.

18. Nukentėjusiosios Ž. Ch. atstovė advokatė V. Kondratienė kasacinės instancijos teismo posėdyje taip pat pateikė nukentėjusiosios prašymą iš išteisintojo A. Š. išieškoti jos atstovaujamajai jos patirtas išlaidas – 450 Eur – advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Prašymas grindžiamas 2022 m. sausio 18 d. sąskaita Nr. 22-644 ir pinigų priėmimo kvitu, serija LAT, Nr. 1057896, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji advokatei V. Kondratienei už pasirengimą kasacinės instancijos teismo posėdžiui ir jos atstovavimą nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacinės instancijos teisme sumokėjo 450 Eur.

19. Pažymėtina, kad, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, kasacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neišieškomos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Algimantas Valantinas