Civilinė byla Nr. e3K-3-11-469/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37360-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei G. U. dėl netesybų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties šaliai taikymą nesudarius pagrindinės sutarties, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti jai iš atsakovės 3500 Eur netesybas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, jog bylos šalys 2017 m. rugsėjo 4 d. pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jos susitarė iki 2017 m. rugsėjo 13 d. sudaryti pagrindinę negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė, remdamasi preliminariosios sutarties nuostatomis, sumokėjo atsakovei 3500 Eur avansą kaip pirmąją įmoką pagal būsimą pagrindinę sutartį.
4. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir sugrąžino ieškovei avansą. Ieškovė pirmiausia bandė derybų būdu spręsti susidariusią situaciją, tačiau šalims nepavyko susitarti, todėl ieškovė 2017 m. spalio 2 d. pretenzija informavo atsakovę, kad ji pasinaudoja preliminariosios sutarties 5.2 punkte įtvirtinta teise nutraukti sutartį, ir kartu pareikalavo sumokėti jai sutartyje nustatytas netesybas – 3500 Eur baudą. Atsakovė, nors pagrindinė sutartis buvo nesudaryta tik dėl jos kaltės, iki šiol nesumokėjo ieškovei netesybų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu patenkino ieškinį.
6. Teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė 2017 m. rugsėjo 4 d. preliminariosios sutarties sąlygas. Teismo vertinimu, atsakovės elgesys buvo nesąžiningas, ji pardavė sau nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas ne ieškovei, o kitiems asmenims už nežymiai didesnę, negu sutarė bylos šalys, kainą. Pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų buvo sudaryta 2017 m. rugsėjo 11 d., nors pagal šalių preliminariosios sutarties 2.1 punktą pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2017 m. rugsėjo 13 d., t. y. negyvenamosios patalpos parduotos tretiesiems asmenims, nepasibaigus šalių sutartam pagrindinės sutarties sudarymo terminui.
7. Teismas konstatavo, kad atsakovės teiginys, jog ji nutraukė preliminariąją sutartį dėl ieškovės kaltės, t. y. dėl tos priežasties, kad ieškovė, likus kelioms dienoms iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos, pareikalavo pateikti pažymas dėl skolų bendrojo naudojimo objektų administratoriui (ar bendrijai), elektros energijos ir vandens tiekėjams (ne)turėjimo, yra nepagrįstas ir neparemtas įrodymais, kurie leistų laikyti, jog sutartis buvo nutraukta dėl svarbių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad tokių pažymų kitam notarui nepateikimas nesudarė atsakovei esminės kliūties pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su kitais pirkėjais. Teismo vertinimu, atsakovės nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl civilinės atsakomybės jai taikymo, nes šios atsakomybės atsiradimo pagrindas yra pagrindinės sutarties nesudarymo su ieškove faktas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjA5LTY5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-209-695/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-209-695/2018">e3K-3-209-695/2018</a>).
8. Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutarties projekto, pakoreguoto pagal ieškovės pastabas, 8.4 punkte nurodyta, kad pirkėjai (ieškovei) nepereina jokios skolos už paslaugas, atsiradusios iki patalpų perėjimo pirkėjai momento. Teismas, remdamasis šia nuostata, sprendė, kad bet kuriuo atveju atsakovė, kaip pardavėja, būtų privalėjusi padengti skolas už suteiktas paslaugas ar sumokėti kitus mokesčius, jeigu tokių prievolių, atsiradusių iki patalpų pardavimo, egzistavimo faktai būtų paaiškėję vėliau.
9. Teismo vertinimu, atsakovė, remdamasi preliminariosios sutarties 10.7 punkto nuostatomis, privalėjo derybų būdu spręsti kilusį ginčą ir siūlyti ieškovei pirkti patalpas be pirmiau įvardytų pažymų, sutartyje padarant atitinkamas žymas ir aptariant skolų atsiradimo pasekmes, arba tartis dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimo iki aptariamų pažymų gavimo momento, tačiau atsakovė nesiėmė tokių veiksmų. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad atsakovė pažeidė preliminariąją sutartį ir todėl turi sumokėti ieškovei šios sutarties 5.2 punkte nustatytas 3500 Eur netesybas.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį.
11. Kolegija pritarė ieškovės argumentams, kad jos reikalavimas patvirtinti, jog nėra skolų už perkamą turtą, atitinka rūpestingo ir atidaus pirkėjo elgesio standartą ir savaime neįrodo pirkėjo vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. nesąžiningo jo elgesio. Kita vertus, kolegija pažymėjo, jog ieškovė neginčija tų faktų, kad esminė pagrindinės sutarties sudarymo sąlyga, atsakovės požiūriu, buvo jos sudarymo terminas, t. y. skubus turto pardavimas, ir kad ieškovei buvo žinoma ši sąlyga.
12. Kolegija nurodė, jog ieškovė taip pat neneigia ir tų atsakovės akcentuojamų aplinkybių, kad ieškovės reikalautų pažymų gavimas būtų užtrukęs nuo 8 iki 30 dienų, todėl pagrindinė sutartis bet kuriuo atveju, t. y. net jei turtas ir nebūtų parduotas kitiems asmenims, nebūtų buvusi sudaryta iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos. Kolegija atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad ieškovė argumentuoja, jog jai svarbiausias buvo ne pačių pažymų gavimo faktas, o tas faktas, kad atsakovė neturi skolų, tačiau ieškovė taip ir nenurodo, kokiais kitais įrodymais, kurie galėjo būti pateikti iki pagrindinės sutarties sudarymo termino pabaigos, atsakovė būtų galėjusi patenkinti šį ieškovės reikalavimą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė savo elektroniniame laiške konkrečiai akcentavo tik minėtas pažymas, o atsakovės pateiktas mokėjimo kvitas jai netiko. Be to, skaitiklio duomenų fiksavimas, kuris taip pat minimas ieškovės elektroniniame laiške, objektyviai negalėjo būti atliktas iki sutarties sudarymo dienos.
13. Kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, priėjo prie išvados, kad atsakovė pagrįstai, t. y. dėl objektyvaus negalėjimo sudaryti pagrindinę sutartį iki sutarto termino, kuris, kaip minėta, jai turėjo esminę reikšmę, pabaigos, atsisakė ją sudaryti. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovė iki sutarto termino pabaigos sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su kitais pirkėjais, savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo, nes pagrindinė sutartis, net ir nesant kito sandorio, nebūtų buvusi sudaryta iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos.
14. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė teigia, jog jos prašymas pateikti pažymas (kitus įrodymus) apie skolų nebuvimą nebuvo atsakovei netikėtas, tačiau ieškovei pateikto pagrindinės sutarties projekto 8.5 punkte buvo įtvirtinta priešinga nuostata, t. y. kad pirkėja nereikalauja iš pardavėjos pateikti pažymas apie atsiskaitymus už daikto eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas. Kolegijos vertinimu, tokia nuostata reiškia, kad atsakovė tikėjosi sudaryti sutartį be minėtų pažymų. Kolegija papildomai nurodė, jog tokių pažymų gavimas nebuvo aptartas ir šalių preliminariojoje sutartyje.
15. Kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad ieškovės reikalautų pažymų kitam notarui nepateikimas nesudarė atsakovei esminės kliūties pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį su kitais pirkėjais, pažymėjo, kad šios bylos procese nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog kiti pirkėjai apskritai neprašė tokių pažymų. Be to, kolegija atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad šios nutarties 8 punkte išdėstyti argumentai, susiję su atsakovės pareiga padengti galimas skolas, paneigia ne atsakovės, o ieškovės pozicijos reikalauti pažymų apie skolų nebuvimą pagrįstumą.
16. Kolegija, atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas, atsakovės požiūriu, buvo esminė sąlyga, pripažino netinkamais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo.
17. Kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, priėjo prie išvados, kad nėra būtinosios sąlygos netesyboms priteisti, t. y. nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, be to, nurodė, jog ieškovė neargumentavo, kad ji patyrė kokių nors realių nuostolių dėl sutarties nesudarymo, todėl, kolegijos vertinimu, netesybų priteisimas šiuo atveju neatitiktų civilinės atsakomybės paskirties ir pažeistų bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
18. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kurioje pasisakyta, kad teismas turi sistemiškai įvertinti šalių elgesį tiek sutartiniuose, tiek ikisutartiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2010">3K-3-479/2010</a>). Teismas netinkamai nustatė pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis, t. y. netinkamai vertino šalių elgesį. Pažymėtina, kad atsakovė grąžino ieškovei avansą, kuris buvo sumokėtas pagal preliminariąją sutartį. Avanso grąžinimo aplinkybė savaime paneigia ieškovės kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo – atsakovė, jeigu ji laikytų, kad ieškovė yra kalta dėl sutarties nesudarymo, nebūtų grąžinusi avanso, o būtų jį pasilikusi kaip netesybas. Be to, atsakovė pasiūlė ieškovei 500 Eur kompensaciją už pagrindinės sutarties nesudarymą. Toks atsakovės elgesys įrodo faktą, kad ji pati pripažįsta savo kaltę dėl sutarties nesudarymo. Pažymėtinas ir tas aspektas, kad ieškovė nebuvo informuota ir nežinojo apie turto pardavimą tretiesiems asmenims, t. y. jai net nebuvo sudaryta galimybė svarstyti pagrindinės sutarties sudarymą naujomis sąlygomis. Taip atsakovė pažeidė ne tik pačią preliminariąją sutartį, bet ir bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Visi šie atsakovės veiksmai, pagrįsti bylos įrodymais, vienareikšmiškai patvirtina jos kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime padarė dvi vieną kitai prieštaraujančias išvadas. Viena vertus, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas pateikti įrodymus dėl skolų nebuvimo atitinka rūpestingo ir atidaus pirkėjo elgesio standartą ir savaime neįrodo pirkėjo vengimo sudaryti pagrindinę sutartį. Kita vertus, teismas vėliau priėjo prie išvados, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta ne dėl atsakovės kaltės. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės elgesys yra tinkamas, tačiau jis nėra ginamas. Teismas netinkamai taikė sutarties nuostatas ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (pvz., 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTktMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-319-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-319-248/2016">3K-3-319-248/2016</a>).
18.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560/2012">3K-3-560/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime pateikė perteklinius motyvus dėl atsakovės akcentuotos skubaus turto pardavimo aplinkybės, visiškai nepagrįstai suteikė šiai aplinkybei prioritetą prieš kitas bylos faktines aplinkybes. Bylos šalys susitarė, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2017 m. rugsėjo 13 d., tačiau pačioje preliminariojoje sutartyje įtvirtintas papildomas 15 dienų terminas, su kurio pabaiga yra siejamas sutarties šalies atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą atsiradimas (sutarties 5.1 ir 5.2 punktai). Sistemiškai vertinant preliminariosios sutarties sąlygas, šalys turėjo galimybę iki 2017 m. rugsėjo 28 d. be jokių neigiamų pasekmių sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariojoje sutartyje nustatyti terminai negali būti aiškinami per plačiai ar per siaurai, taip sukuriant neaiškią skubaus turto pardavimo sąvoką ir kartu suteikiant atsakovei galimybę savo naudai interpretuoti sutartyje nustatytus terminus. Be to, ieškovės prašymas pateikti dokumentus dėl skolų už turtą nebuvimo negali būti vertinamas kaip turto skubaus pardavimo kliūtis, nes, kaip minėta, pats teismas pripažino, jog toks ieškovės elgesys atitinka rūpestingo ir atidaus pirkėjo standartą.
19. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą. Atsiliepimas yra grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu argumentuojama kasaciniame skunde, nusprendė, kad nė viena bylos šalis nėra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, nes, kaip konstatavo teismas, ji buvo nesudaryta dėl objektyvių priežasčių. Teismo sprendime nėra pripažinta, kad ieškovė vilkino sutarties sudarymą ir kad ji yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tačiau abi jos cituojamos nutartys nėra aktualios šios bylos ginčui spręsti, nes jos priimtos skirtingų faktinių aplinkybių kontekste: pirmoji nutartis (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2010">3K-3-479/2010</a>) buvo priimta, sprendžiant ginčą dėl avanso grąžinimo, o šios bylos atveju atsakovė geranoriškai grąžino avansą, ginčas tarp šalių kilo tik dėl netesybų pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo nesudarius pagrindinės sutarties; antroji nutartis (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTktMjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-319-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-319-248/2016">3K-3-319-248/2016</a>) buvo priimta, sprendžiant ginčą dėl nuostolių atlyginimo, kai pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes mirė žemės sklypo pardavėja, o jos teisių perėmėjas atsisakė vykdyti preliminariąją sutartį. Ieškovė nepagrįstai nurodo, jog atsakovės veiksmai, t. y. avanso grąžinimas ir papildomos kompensacijos pasiūlymas, rodo, kad ji pripažino savo kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Atsakovė neturėjo tikslo pasipelnyti, todėl ji geranoriškai ne tik grąžino ieškovei avansą, bet ir pasiūlė 500 Eur kompensaciją, kad būtų užbaigtas ginčas ir šalys nesibylinėtų.
19.2. Ieškovė nepagrįstai argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė perteklinius motyvus dėl skubaus turto pardavimo aplinkybės. Pažymėtina, kad pati ieškovė pirmosios instancijos teisme pripažino, jog jai buvo žinoma skubaus turto pardavimo aplinkybė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės, žinančios pirmiau įvardytą aplinkybę, reikalavimas, likus vienai dienai iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos, pateikti pažymas yra objektyvi pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis. Be to, kitaip negu argumentuojama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nepripažino, kad ieškovės reikalavimas pateikti pažymas yra turto skubaus pardavimo kliūtis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties šaliai taikymo nesudarius pagrindinės sutarties
20. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
21. Preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutarties nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2007">3K-7-304/2007</a>; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTkzLTQ2OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-193-469/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-193-469/2019">e3K-3-193-469/2019</a> 43 punktą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje.
22. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo.
23. Įrodinėjimo civiliniame procese pareiga bendriausia prasme tenka tai bylos šaliai, kuri teigia, kad egzistuoja viena ar kita faktinė aplinkybė (jų daugetas), sudaranti jos reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 12 ir 178 straipsniai). Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas – rungimosi principo, būdingo nacionaliniam civiliniam procesui, išraiškos forma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzU5LTcwMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-359-701/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-359-701/2019">e3K-3-359-701/2019</a> 40 punktą). Teisėjų kolegija tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, nurodo, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis.
24. Bylą nagrinėję teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad bylos šalys 2017 m. rugsėjo 4 d. pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jos susitarė iki 2017 m. rugsėjo 13 d. sudaryti pagrindinę negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos. Ieškovė, remdamasi preliminariosios sutarties 5.2 punktu, pareiškė reikalavimą dėl baudos priteisimo, įrodinėdama, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo priežastis, nulėmusias pagrindinės sutarties nesudarymą: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės; apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių priežasčių, kitaip tariant, kad nė viena preliminariosios sutarties šalis nėra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Pažymėtina, kad priežasčių, nulėmusių pagrindinės sutarties nesudarymą, vertinimas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, t. y. pats nesiaiškina ir nenustato bylos faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ieškovė savo kasaciniame skunde, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kelia teisės klausimą dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių taikymo tinkamumo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis.
25. Kaip jau buvo pirmiau nurodyta, pagrindas civilinei atsakomybei CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme atsirasti yra nepagrįstas preliminariosios sutarties šalies vengimas ar atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį. Pažymėtina, kad pati atsakovė iš esmės pripažino, jog ji atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau ji argumentuoja, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, tiksliau – dėl tų priežasčių, kad ieškovė, likus kelioms dienoms iki suplanuotos pagrindinės sutarties sudarymo dienos, pareikalavo pateikti pažymas, patvirtinančias, jog atsakovė tiek, kiek susiję su nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas įgyvendinimu, nėra skolinga atitinkamiems subjektams, o tokioms pažymoms gauti nebuvo pakankamas tas laiko tarpas, kuris buvo likęs iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos.
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tokios sutarties nuostatos yra pagrindas taikyti asmeniui civilinę atsakomybę netesybų forma, nebent jis įrodytų civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjA5LTY5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-209-695/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-209-695/2018">e3K-3-209-695/2018</a> 42 punktą).
27. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi pačios ieškovės pateiktais elektroninio susirašinėjimo duomenimis, nustatė, kad ji iš tikrųjų 2017 m. rugsėjo 8 d., t. y. likus kelioms dienoms iki suplanuotos pagrindinės sutarties sudarymo dienos (2017 m. rugsėjo 11 d.), pareikalavo pateikti atsakovės akcentuojamas pažymas. Vis dėlto ieškovės reikalavimas pateikti tokias pažymas, ką pagrįstai pripažino abu bylą nagrinėję teismai, pats savaime nereiškia preliminariosios sutarties pažeidimo ir negali būti vertinamas kaip vengimas sudaryti pagrindinę sutartį. Priešingai, toks ieškovės elgesys, ką pažymėjo ir pats apeliacinės instancijos teismas, atitinka rūpestingo ir atidaus pirkėjo elgesio standartą. Atsakovė, kaip minėta, laikosi pozicijos, kad ieškovės reikalavimas pateikti aptariamas pažymas buvo kliūtis sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau ji preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu ne tik nekėlė klausimo dėl tokio ieškovės reikalavimo (neigiamos) įtakos pagrindinei sutarčiai sudaryti, bet netgi patvirtino savo ketinimus vykdyti aptariamą ieškovės reikalavimą – atsakovė, ką patvirtina ieškovės pateikti elektroninio susirašinėjimo duomenys, 2017 m. rugsėjo 11 d. informavo ieškovę, kad ji kreipsis į UAB „Vilniaus vandenys“ dėl atitinkamos pažymos gavimo, nors ji tą dieną (dar nepasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui) jau ne tik buvo priėmusi sprendimą sudaryti su trečiaisiais asmenimis turto pirkimo–pardavimo sutartį (pačios atsakovės paaiškinimais, tretieji asmenys 2017 m. rugsėjo 10 d. susidomėjo galimybe įsigyti turtą), bet ir jį įgyvendino. Teisėjų kolegija, CK 6.165 straipsnio 4 dalies kontekste įvertinusi teismų nustatytų bylos faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, jog atsakovės argumentai, kuriais ji remiasi įrodinėdama atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pagrįstumą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji buvo sąžininga ikisutartinių teisinių santykių, susiformavusių pagal preliminariąją sutartį, dalyvė ir kad jos atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Priešingai, pirmiau nurodytos bylos faktinės aplinkybės, tarp jų – ir turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų nesibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui aplinkybė, patvirtina, kad atsakovės atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, kitaip negu sprendė apeliacinės instancijos teismas, CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme buvo nepagrįstas.
28. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis, o netinkamas šių priežasčių įvertinimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu pagrįstai konstatavo, kad atsakovės atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį buvo nepagrįstas, ir teisingai išsprendė bylą, todėl teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
29. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti ir bylai teisingai išspręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Be to, paskirstytinos ir tos bylinėjimosi išlaidos, kurios susidarė kasaciniame teisme.
31. Ieškovė laimėjo šią bylą, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų visų instancijų teismuose, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
32. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 479 Eur bylinėjimosi išlaidų (79 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 400 Eur išlaidų už advokato pagalbą), apeliacinės instancijos teisme – 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, kasaciniame teisme – 1079 Eur bylinėjimosi išlaidų (79 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 1000 Eur išlaidų už advokato pagalbą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovės 1958 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
33. Pirmosios instancijos teisme susidarė 13,43 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme – 3,02 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia valstybei iš atsakovės šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą.
Priteisti V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš G. U. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1958 (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt aštuonių) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš G. U. 16,45 Eur (šešiolikos Eur 45 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Sigita Rudėnaitė
