Baudžiamoji byla Nr. 2K-139-719/2022
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00086-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.7; 2.2.4.3; 1.2.14.5.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7 ir 9 punktais, E. L. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, nesilankyti azartinius lošimus organizuojančiose įstaigose ar jų interneto portaluose.
Iš E. L. priteista Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 2185,2 Eur ekstradicijos išlaidų.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 15 d. nutartis, kuria E. L. gynėjo advokato G. Danėliaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. L. nuteistas už tai, kad apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įgijo didelės vertės svetimą turtą, būtent: turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą – V. D. ir G. D. nuosavybės teise priklausantį didelės – 250 000 Lt (72 294 Eur) vertės turtą: dalį žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – kavinę, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau –nekilnojamasis turtas), 2011 m. kovo 8 d. IĮ,,B“ patalpose, (duomenys neskelbtini), pasiūlė V. D. ir G. D. parduoti jam brolio K. L. vardu nekilnojamąjį turtą, melagingai žadėdamas jiems sumokėti 250 000 Lt (72 294 Eur), ir siekdamas sudaryti jiems įspūdį, demonstruodamas savo ketinimų rimtumą, kad nekilnojamojo turto pirkimas bus realus, sakydamas, kad minėtose patalpose nori atidaryti savo kavinę, davė V. D. ir G. D. dalį perkamo nekilnojamojo turto įmokos – 10 000 Lt (2896,2 Eur) bei tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje paruošė ir pasirašė paprastąjį neprotestuotiną 240 000 Lt (69 508,8 Eur) sumos vekselį, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu iki 2011 m. liepos 8 d. Dėl to V. D. ir G. D., paveikti melagingų pažadų, 2011 m. kovo 8 d. Marijampolės 6-ajame notarų biure, esančiame Marijampolės m., Kauno g. 4, sudarė K. L. vardu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią V. D. bei G. D. pardavė K. L. nekilnojamąjį turtą, už kurį likusią sumą – 240 000 Lt (69 508,8 Eur) E. L. įsipareigojo sumokėti iki 2011 m. liepos 8 d. V. D. ir G. D. neįvykdžius susitarimo ir notarei pranešus, kad visi pinigai už nekilnojamąjį turtą nesumokėti, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas visiškai disponuoti per brolį K. L. perkamu V. D. ir G. D. nekilnojamuoju turtu, 2011 m. kovo 9 d. V. D. ir G. D. gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įkalbėjo V. D. ir G. D., kad jie notarei melagingai patvirtintų, jog už minėtą nekilnojamąjį turtą jiems visiškai atsiskaityta, kad jis savo nuožiūra visiškai galėtų naudotis nekilnojamuoju turtu, jį valdyti ir juo disponuoti, sudarydamas V. D. ir G. D. įspūdį, kad 240 000 Lt (69 508,8 Eur) bus sumokėti, jis 2011 m. kovo 14 d. IĮ,,B“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), paruošė ir pasirašė paprastąjį neprotestuotiną 240 000 Lt (69 508,8 Eur) sumos vekselį, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu iki 2011 m. rugsėjo 16 d., taip apgaule suklaidinti V. D. ir G. D. 2011 m. kovo 14 d. Marijampolės 6-ajame notarų biure notarei patvirtino, kad pinigus už nekilnojamąjį turtą gavo, taip suklaidino notarą, per V. D. ir G. D. suklastojo tikrą dokumentą – 2011 m. kovo 14 d. pareiškimą, tačiau E. L. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. 240 000 Lt (69 508,8 Eur) negrąžino, o negyvenamąją patalpą – kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), bei 233/466 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), 2011 m. balandžio 29 d. per brolį K. L. įkeitė, sudarydamas su A. M. ir M. M. 129 800 Lt (37 592, 68 Eur) paskolos sutartį, taip E. L. įgijo svetimą – V. D. ir G. D. didelės vertės nekilnojamąjį turtą, taip padarė jiems 69 508 Eur turtinę žalą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo E. L. gynėjas G. Danėlius prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 15 d. nutartį ir E. L. baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jei šis prašymas nebūtų patenkintas, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 15 d. nutartį ir E. L. baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nutraukti, nes įsiteisėjo teisėsaugos institucijos sprendimas dėl to paties įvykio. Jei nebūtų patenkintas ir šis prašymas, panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, bylą nagrinėję teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 102 straipsnio 1 dalį, 168 straipsnio 5 dalį. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis persekiojimas yra negalimas, kai dėl to įvykio yra priimtas įsiteisėjęs teisėsaugos institucijos sprendimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas ir baudžiamoji byla perduota į teismą po to, kai dėl to paties įvykio 2012 m. spalio 25 d. tyrėja priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir jis įsiteisėjo suėjus BPK 168 straipsnio 5 dalyje nustatytam terminui skundui dėl nutarimo paduoti. Dėl to pagal baudžiamojo proceso nuostatas E. L. baudžiamasis persekiojimas buvo negalimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas ir byla perduota į teismą po to, kai prokuroras, išnagrinėjęs V. D. 2013 m. sausio 15 d. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, 2013 m. sausio 23 d. priėmė nutarimą, kuriuo panaikino 2012 m. spalio 25 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras nutarimą motyvavo tuo, kad V. D. prašymas pagal savo turinį vertintinas kaip skundas dėl 2012 m. spalio 25 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau priimtame nutarime neužsiminė apie praleistą apskundimo terminą, apie tai, kad tokį terminą atnaujino (BPK 102 straipsnio 1 dalies pažeidimas). Nors byloje yra V. D. 2013 m. sausio 23 d. raštas, pavadintas „2013 m. sausio 15 d. prašymo papildymu“, kuriame prašoma panaikinti 2012 m. spalio 25 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau šis raštas byloje įrištas jau po prokuroro 2013 m. sausio 23 d. nutarimo, todėl yra didelis pagrindas manyti, kad jau po 2013 m. sausio 23 d. prokuroro nutarimo priėmimo, supratus padarytą proceso klaidą, V. D. buvo paprašyta parašyti tokio turinio raštą. Bylą nagrinėję teismai ikiteisminio tyrimo atlikimą byloje laikė teisėtu, motyvuodami tuo, kad pagal teismų praktiką BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas baigiamasis procesinis sprendimas, dėl kurio negalima atlikti ikiteisminio tyrimo, yra nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, o šiuo atveju priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU1LTY4OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-255-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-255-689/2020">2K-255-689/2020</a>). Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai rėmėsi teismų praktika, nes pagal ją nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti panaikinti tik paaiškėjus reikšmingoms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos, kai buvo priimami nutarimai, o šiuo atveju jokių naujų aplinkybių V. D. 2013 m. sausio 15 d. prašyme, palyginus su 2012 m. spalio 16 d. prašymu, nebuvo nurodyta. Kasatoriaus nuomone, tokia teisinė situacija neatitinka teisės į teisingą procesą, nes ja teikiama privilegijuota nukentėjusiojo interesų apsauga, atveriamos galimybės proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, daugelį kartų teikti prašymus atlikti ikiteisminį tyrimą dėl to paties įvykio, o ikiteisminio tyrimo subjektams patiems pasirinkti, kada iš naujo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kai jau yra įsiteisėjęs nutarimas tuo pačiu klausimu.
2.2. Bylą nagrinėję teismai suvaržė E. L. teisę gintis, nes skundžiamus nuosprendį ir nutartį priėmė baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pateiktas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį ir kt. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad E. L. buvo kaltinamas svetimo V. D. ir G. D. didelės vertės nekilnojamojo turto įgijimu, tačiau kaltinamajame akte taip pat nurodoma, kad E. L. turtą pasiūlė parduoti brolio K. L. vardu. Kaltinamajame akte teigiama, kad E. L. įkalbėjo D. pasirašyti patvirtinimą tam, kad E. L. savo nuožiūra visiškai galėtų naudotis nekilnojamuoju turtu, jį valdyti ir juo disponuoti, nors keliomis eilutėmis aukščiau nurodyta, kad tai darė siekdamas visiškai disponuoti turtu per brolį K. L. Iš tokio kaltinimo sunku suprasti, kas yra šio nusikaltimo dalykas – nekilnojamasis turtas ar turtinė teisė į šį nekilnojamąjį turtą, koks konkretus asmuo įgijo nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos aplinkybes teisiniu požiūriu nukentėjusiųjų turtą įgijo ir įkeitė K. L., o E. L. kaltinimas dėl veikimo trečiųjų asmenų naudai nepateiktas. Taigi darytina išvada, kad kaltinimas yra prieštaringas, neatitinka elementarių civilinės teisės sąvokų turinio, o tai trukdė gintis nuo kaltinimo. Į šią aplinkybę atkreipė dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas, kuris 2021 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio metu pranešė, kad gali būti keičiamos E. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės dėl sukčiavimo dalyko. Deja, tai nebuvo padaryta ir apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė, kad laikosi požiūrio, jog nusikalstamos veikos dalykas yra nekilnojamasis turtas. Vis dėlto toje pačioje nutartyje nurodė, kad E. L. faktiniu požiūriu įgijo nekilnojamojo turto valdymo teisę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neištaisė prokuroro padaryto BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimo, bet, pažeisdamas ir BPK 256 straipsnio 1 dalį, priimtos nutarties motyvuose pakeitė kaltinimą, nors pripažino E. L. kaltu pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą be pakeitimų. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nurodyti E. L. veikos padariniai yra 69 508 Eur žala. Kasatoriaus nuomone, kaltinime nurodytas žalos dydis yra aiškiai per didelis. Kaltinamajame akte nurodomas žalos dydis siejamas su nekilnojamojo turto kaina, nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Pažymėtina, kad byloje yra įrodymų, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. varžytynėse negyvenamosios patalpos (kavinė) buvo parduotos už 31 680,38 Eur. Varžytynės yra turto pardavimo forma, kai varžytynių dalyviai, t. y. potencialūs turto pirkėjai, siūlo kainą, kurią jie pasiruošę mokėti už parduodamą daiktą, ir daiktas parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiam varžytynių dalyviui. Taigi, kalbant apie tam tikro daikto rinkos vertę, negali būti objektyvesnės informacijos nei įvykusių varžytynių rezultatas. Šiam požiūriui apeliacinės instancijos teismas nepritarė motyvuodamas tuo, kad varžytynių metu parduodamo turto kaina paprastai būna mažesnė už rinkos kainą. Šis apeliacinės instancijos teismo argumentas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 681, 718 straipsniams, teismų praktikai civilinėse bylose, pagal ją objektyvi turto kaina paprastai nustatoma varžytynių metu (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-620-730/2021). Apeliacinės instancijos teismas šių civilinės teisės normų ir teismų praktikos neįvertino, tai sutrukdė teismui padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas apie bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl teisingai nustatytos turto vertės grindė ir aplinkybe, kad nukentėjusiųjų turtas pagal liudytojų parodymus prieš sudarant sandorį buvo įvertintas 220 000 Lt (63 716,4 Eur). Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokio dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad kavinės vertė yra 220 000 Lt (63 716,4 Eur), todėl tokių įrodymų negalima patikrinti jokiais BPK nurodytais proceso veiksmais ir taip motyvuodamas nutartį apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad kavinė varžytynėse buvo parduota praėjus dvejiems su puse metų po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl sutarties dėl kavinės pirkimo–pardavimo sudarymo metu reali jos vertė turėjo būti mažesnė nei varžytynių pardavimo kaina. Siekiant byloje tiksliai nustatyti kavinės vertę 2011 m. kovo 8 d., t. y. sandorio sudarymo dieną, buvo būtina gauti specialisto ar eksperto išvadą, tačiau bylą nagrinėję teismai tokio tyrimo neskyrė ir nustatė žalą, kuri akivaizdžiai neatitinka realybės.
2.3. Pakeisdamas kaltinimą nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalį. Iš kaltinimo matyti, kad E. L. yra nuteistas už tai, jog įgijo nekilnojamąjį turtą piktnaudžiaudamas pasitikėjimu. Byloje nėra pagrindo pripažinti, kad E. L. piktnaudžiavo V. D. ir G. D. pasitikėjimu, nes iki sandorio E. L. nukentėjusiųjų nepažinojo, juos supažindino nekilnojamojo turto brokeris, o pagal teismų praktiką būtinos piktnaudžiavimo pasitikėjimu prielaidos yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg0LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-184-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-184-697/2017">2K-184-697/2017</a>). Aiškindamas piktnaudžiavimą pasitikėjimu kaip kaltininko nuo pat pradžių žinojimą, jog jis neatsiskaitys pagal sutartį, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir konstatavo naują apgaulės būdą, tačiau kaltinimo dėl to nepakeitė.
2.4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami E. L. veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Pagal teismų praktiką taikant BK 182 straipsnį svarbu atskirti nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto. Vieni svarbiausių kriterijų, padedančių tai padaryti, yra nukentėjusiojo teisinės padėties pasunkinimo kriterijus ir nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2011">2K-329/2011</a>, 2K-514/2014, 2K-32/2015, 2K-304-895/2018, 2K-409/2011, 2K-507/2012, 2K-7-255/2012 ir kt.). Šioje byloje V. D. realizavo teisę savo interesus ginti civiline tvarka ir šiuo metu vykdomas reikalavimas su palūkanomis siekia 110 992,52 Eur, taigi nukentėjusiojo turtiniai interesai buvo apginti. Nekelia abejonių ir tai, kad V. D. ir G. D. siekė už savo turtą gauti du su puse karto didesnę nei rinkos vertė kainą ir būtent dėl šio tikslo jie sutiko su didesne rizika, pasireiškiančia tuo, kad jie gavo tik nedidelę atsiskaitymo dalį, o likusią atsiskaitymo dalį atidėjo, taip prisiimdami E. L. nemokumo riziką. Iš bylos aplinkybių matyti, kad V. D. ir G. D., siekdami, kad neproporcingos naudos sandoris įvyktų, net panaudojo apgaulę prieš notarą, tačiau toks neapdairus ir ties nusikalstamos veikos riba laviruojantis nukentėjusiųjų elgesys apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertintas, o visa dėl šio sandorio neįvykdymo kilusi rizika atiteko E. L.. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 4 1 straipsnį niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Dėl to E. L. nuteisimas šioje byloje prieštarauja ir tarptautinės teisės normoms, ginančioms žmogaus teises.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Viktoras Biriukovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. L. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusieji nesilaikė baudžiamojo proceso taisyklių, o prokuroras neteisėtu nutarimu suteikė nukentėjusiesiems išimtinę teisę ginti savo interesus. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl E. L. veikos jis nebuvo pakartotinai persekiojamas dėl to paties įvykio, nes tokia išvada gali būti padaryta tik tada, kai asmeniui įteikiamas įtarimas, o tai byloje nebuvo padaryta. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminis tyrimas pradedamas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, kad asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis, BPK 2 straipsnis). Pagal BPK 169 straipsnį, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Šioje byloje prokuroras, nagrinėdamas nukentėjusiojo 2013 m. sausio 15 d. prašymą, nustatė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius ir priėmė pagal jam priskirtą kompetenciją pagrįstą sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Dėl to prokuroras, priimdamas nutarimą, baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad šioje byloje susiklosčiusios teisinės situacijos toleravimas nulemtų pavojingą precedentą, kai ikiteisminio tyrimo subjektai galėtų patys pasirinkti, kada iš naujo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes baudžiamajame procese yra nustatyta tvarka, kuria nepagrįsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro veiksmai gali būti apskųsti aukštesniajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ar apygardos teismui.
3.2. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, taip suvaržant E. L. teisę į gynybą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. L. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, nes kaltinamajame akte nebuvo suklysta nurodant, kad nusikalstamos veikos dalykas yra nekilnojamasis turtas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad nors teisiniu požiūriu nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą įgijo K. L., tačiau faktiškai sandoris buvo sudarytas E. L. valia. Antai būtent E. L. bendravo su nukentėjusiaisiais dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sąlygų, iš savo lėšų nukentėjusiesiems davė dalį perkamo nekilnojamojo turto įmokos – 10 000 Lt (2896,2 Eur), įsipareigojo sumokėti ir likusią nesumokėtą pirkimo–pardavimo sandorio sumą, t. y. 240 000 Lt (69 508,8 Eur), išrašydamas paprastąjį neprotestuotiną šios sumos vekselį. Aplinkybę, kad kaltinime nurodyto turto faktinis valdytojas buvo E. L., o ne jo brolis, neabejotinai patvirtina faktas, jog nepraėjus nė trims mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo žemės sklypas ir kavinė buvo įkeisti, sudarant 2011 m. balandžio 29 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. M. ir M. M. paskolino 129 800 Lt (37 592,68 Eur) K. L., nors realiai ši pinigų suma buvo perduota E. L. Pažymėtina, kad, pagal K. L. ir liudytojų parodymus, E. L. kaltinime nurodytu turtu disponavo savo nuožiūra, o sandorį sudarė brolio vardu, nes būdamas profesinės karo tarnybos karys negalėjo užsiimti jokia savarankiška komercine veikla.
3.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad kaltinime nurodytas ir teismų nustatytas nusikalstama veika padarytos žalos dydis yra neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą, nes pagal nuteistojo E. L., nukentėjusiųjų V. D., G. D., liudytojo V. B. parodymus sudarant kaltinime nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ginčas dėl šios sutarties objekto vertės nebuvo kilęs, su nurodyta kaina E. L. sutiko, jos mažinti neprašė. Svarbu ir tai, kad pagal nuteistojo E. L. ir liudytojo A. M. parodymus nustatyta, jog nukentėjusiųjų turtas buvo vertintas dar prieš sudarant pirkimo–pardavimo sandorį ir jo vertė nustatyta 220 000 Lt (63 716,4 Eur). Vien tai, kad kaltinime nurodytas nekilnojamasis turtas varžytynių metu buvo parduotas gerokai pigiau, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad turtas pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas žymiai didesne nei rinkos kaina, nes sutarties šalys yra laisvos sulygti dėl turto kainos, o nekilnojamojo turto vertė nuolat kinta priklausomai nuo ekonominės situacijos šalyje ir kitų sąlygų. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad kalbant apie tam tikro daikto rinkos vertę negali būti objektyvesnės informacijos nei įvykusių varžytynių rezultatas, nes išieškojimo procese, atsiradus būtinybei greitai parduoti nekilnojamąjį turtą, jo kaina paprastai būna žymiai mažesnė už rinkos vertę.
3.4. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu aiškinimo ir taikymo, netinkamai rėmėsi teismų praktika ir pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, piktnaudžiavimas pasitikėjimu pagal teismų praktiką gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas nukentėjusiajam išreiškia ketinimą grąžinti skolą, nors realios galimybės tai padaryti neturi, ir imasi veiksmų ketinimų rimtumui imituoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-696/2016, 2K-221-628/2019). Dėl to apeliacinės instancijos teismas BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.
3.5. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad buvo netinkamai pritaikyta BK 182 straipsnio 2 dalis, nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad tam, kad nukentėjusieji nesuprastų jo tikrųjų ketinimų, E. L. ne tik sumokėjo jiems dalį pinigų, bet ir imituodamas sutarties sąlygų vykdymą pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl visos likusios sumos, taip norėdamas įtikinti nukentėjusiuosius, kad įsipareigojimas bus visiškai įvykdytas. Aplinkybė, kad nukentėjusieji, prieš sudarydami aukštos rizikos sandorį, pasirašė vekselį dėl visos likusios nesumokėtos pinigų sumos, rodo, kad jie veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Dėl to pagrįsta teismų išvada, kad E. L. padarė nusikalstamą veiką piktnaudžiaudamas pasitikėjimu. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai, nuteisdami E. L., kriminalizavo civilinius teisinius santykius, atmestini, nes yra deklaratyvūs, grindžiami netinkamu įrodymų vertinimu, nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo E. L. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
6. Kaip matyti iš nuteistojo gynėjo kasacinio skundo turinio, dalis kasatoriaus dėstomų argumentų (susijusių su BK 182 straipsnio 2 dalies taikymu, turto vertės nustatymu, V. D. prašymo atnaujinti praleistą terminą padavimo aplinkybėmis) yra skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti ir įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>, 2K-214-303/2019). Dėl to kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, paliekami nenagrinėti.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, BPK 102 straipsnio 1 dalies ir BPK 168 straipsnio 5 dalies pažeidimų
7. Nuteistojo E. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodydami BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 102 straipsnio 1 dalies, 168 straipsnio 5 dalies pažeidimai siejami su non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimu.
8. Draudimas bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą yra viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, kuria įgyvendinamas non bis in idem principas. Šis principas pažodine prasme reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas pakartotinai už tą patį pažeidimą. Šį principą Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis ir kt. Non bis in idem principo aspektu taip pat akcentuotas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuriame nustatyta, kad asmeniui, kuriam įsiteisėjo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo.
9. Taigi, iš aptarto reguliavimo matyti, kad dvigubo baudimo draudimo principas draudžia asmenį ne tik bausti, bet ir persekioti dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (išskyrus atvejus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Toks aiškinimas kyla tiek iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, tiek ir iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, aiškinant šias nuostatas. Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. EŽTT jurisprudencijoje principo non bis in idem pažeidimas taip pat konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11).
10. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prokuroro 2013 m. sausio 23 d. nutarimu panaikinus ikiteisminio tyrimo tyrėjo 2012 m. spalio 25 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iki tol jokio sprendimo nutraukti procesą, kuris atitiktų BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte minimą galutinį sprendimą byloje, priimta nebuvo, nuteistasis E. L. dėl šioje byloje aptariamų veiksmų baudžiamąja tvarka nebuvo nei persekiojamas, nei nubaustas. Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnio 2 dalis) nereiškia, kad asmuo, dėl kurio veikos tyrimas atliekamas, yra persekiojamas baudžiamąja tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą savo teisine reikšme neprilygsta nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes jis priimamas neištyrus įvykio iš esmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU1LTY4OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-255-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-255-689/2020">2K-255-689/2020</a>).
11. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad, esant įsiteisėjusiam nutarimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, iš naujo spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo galima tik gavus naujų duomenų apie įvykį, ir kaip šį argumentą patvirtinantis pavyzdys nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU1LTY4OS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-255-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-255-689/2020">2K-255-689/2020</a>. Iš tikro, paminėtoje nutartyje konstatuojama, kad, gavus papildomų duomenų apie įvykį, iš naujo sprendžiama dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad tokiu būdu nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra prilyginamas nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pirmiausia pažymėtina tai, kad paminėtoje byloje nagrinėjama situacija nėra analogiška šioje byloje nagrinėjamai situacijai. Antra, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kasacinės instancijos teismas nenurodė, kad tokiais atvejais pagal analogiją turėtų būti taikoma BPK 217 straipsnio 2 dalis (ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kai paaiškėja esminės aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą). Naujų aplinkybių paaiškėjimas yra tik vienas iš pagrindų panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau ne vienintelis. Prokuroro funkcijos ir įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą suteikia teisę prokurorui naikinti tokius nutarimus bei pradėti ikiteisminį tyrimą ir kitais pagrindais.
12. Pagal Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). BPK 169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 170 straipsnio 2 dalis). BPK 170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali panaikinti ne tik pagal pareiškimą ar pranešimą padavusio asmens skundą (BPK 168 straipsnio 5 dalis), bet ir savo iniciatyva (BPK 170 straipsnio 3 dalis). Todėl tokiam sprendimui nėra būtina nustatyti naujai paaiškėjusių aplinkybių.
13. Nagrinėjamoje byloje prokuroras panaikino ikiteisminio tyrimo tyrėjo nutarimą pagal V. D. prašymą, kuris buvo paduotas praleidus BPK 168 straipsnio 5 dalyje nustatytą apskundimo terminą. V. D. atskiru raštu prašė atnaujinti praleistą terminą. Nors prokuroras nutarime nepasisakė dėl praleisto termino ir nenurodė argumentų dėl šio termino atnaujinimo, taip pažeisdamas BPK 102 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartus motyvus dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą sukeliamų pasekmių ir BPK 170 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų prokuroro įgaliojimų baudžiamajame procese, šio pažeidimo nelaiko esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes tai nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo dėl nuteistojo kaltės.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto, 256 straipsnio 1 dalies pažeidimų ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad E. L. pareikštas kaltinimas yra ydingas teisės požiūriu, prieštaringas, kadangi kaltinime nurodoma, jog E. L. įgijo svetimą didelės vertės nekilnojamąjį turtą, nors turtą de jure (teisiškai) įgijo nuteistojo brolis K. L. Skunde taip pat teigiama, kad iš kaltinimo sunku suprasti, kas yra nusikaltimo dalykas – ar nekilnojamasis turtas, ar turtinė teisė į šį nekilnojamąjį turtą. BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kurio baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neištaisė, iš esmės nepagrįstai suvaržė E. L. galimybes gintis.
15. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-942/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).
16. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad iš kaltinimo, kuriam pritarė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, sunku suprasti kas yra nusikaltimo dalykas – ar nekilnojamasis turtas, ar turtinė teisė į šį nekilnojamą turtą. Atsakant į šiuos argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku gali būti tiek svetimas turtas, tiek svetima turtinė teisė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kuriais atvejais svetimo turto ir turtinės teisės įgijimo požymiai gali sutapti, kai kuriais atvejais griežtos takoskyros tarp sąvokų „turtas“ ir „turtinė teisė“ nustatyti neįmanoma (pvz., nekilnojamojo turto ir teisės į jį įgijimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Mi02OTkvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-82-699/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-82-699/2018">2K-7-82-699/2018</a>). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tiksliai nustatė ir skundžiamos nutarties 14 ir 15 punktuose išsamiai motyvavo, kodėl kaltinime E. L. buvo pagrįstai inkriminuotas būtent svetimo turto, o ne turtinės teisės apgaule savo naudai įgijimas. Tokiems motyvams nepritarti nėra teisinio pagrindo.
17. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino BPK 219 straipsnio nuostatas ir padarė išvadą, kad kaltinamasis aktas yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Aprašant E. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte buvo nurodyti visi pagal BPK 219 straipsnį privalomi kaltinamojo akto turinio elementai. Bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo teisėjų išvada neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, nuteistojo E. L. nusikalstama veika kaltinamajame akte aprašyta išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kaltinamajame akte nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, aprašyti konkretūs E. L. veiksmai, kilę padariniai, iš jo yra aiškus nusikaltimo padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos aplinkybės ir šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kaltininkui inkriminuota veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normą. Nenustačius kaltinamojo akto trūkumų, nėra pagrindo daryti išvadą apie BPK 10 straipsnyje nustatytos teisės į gynybą pažeidimą.
18. Dalis kasacinio skundo argumentų yra susijusi su apgaule įgyto turto vertės nustatymu. Tvirtinama, kad turto vertė nepagrįstai nustatyta remiantis sandorio verte, nes reali turto vertė buvo kur kas mažesnė, tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad turtas vėliau (daugiau kaip po dvejų metų) iš varžytynių buvo parduotas už mažesnę kainą. Kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingai nustatytos turto vertės ir kartu padarytos žalos dydžio atmestini. Nors jau buvo paminėta, kad ginčijamas turto vertės dydžio klausimas nėra kasacijos dalykas, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosiose bylose turto kaip nusikaltimo dalyko vertė nustatoma remiantis skirtingais šaltiniais, kurių pasirinkimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas ir pan. Ir tik kai tokių duomenų byloje nėra, turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-147-511/2016, 2K-282-788/2018, 2K-177-788/2019 ir kt.). Šioje byloje turto vertė – 250 000 Lt (72 294 Eur) buvo nustatyta pagal pirkimo–pardavimo sandorio kainą, kurią nuteistasis įsipareigojo sumokėti. Toks turto vertės nustatymo būdas buvo išsamiai aptartas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jis visiškai atitinka teismų praktiką, todėl nesuteikia pagrindo abejoti turto vertės nustatymo pagrįstumu.
19. BPK 256 straipsnio 1 dalies pažeidimas argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismo pateiktas apgaulės būdo – piktnaudžiavimo pasitikėjimu – aiškinimas neteisingas, apeliacinės instancijos teismas de facto (faktiškai) konstatavo naują E. L. tariamos apgaulės būdą – nuo pat pradžių žinojimą, jog neatsiskaitys, tačiau kaltinimo nurodytos tariamos apgaulės rūšies BPK 256 straipsnio 1 dalies pagrindu nepakeitė.
20. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Šios normos pažeidimas kasaciniame skunde nurodomas deklaratyviai, tinkamai nemotyvuojant ir iš esmės nenurodant, kokios esminės faktinės aplinkybės buvo ar turėjo būti pakeistos. Iš šios dalies kasacinio skundo argumentų galima suprasti, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos požymius arba neteisingai juos aiškino.
21. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia, kuri sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).
22. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).
23. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-188-719/2018 ir kt.). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-895/2016).
24. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė ir išsamiai motyvavo, kad nuteistasis E. L. iš pradžių įgijo nukentėjusiųjų V. D. ir G. D. pasitikėjimą, o po to šiuo pasitikėjimu ir pasinaudojo. Dėl to jam buvo inkriminuota būtent piktnaudžiavimo pasitikėjimu apgaulės forma. Pirmiau paminėtoje teismų praktikoje pripažįstama, kad kaip vienas iš apgaulės piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma būdų gali būti vertinamas ir kaltininko nukentėjusiajam išreikštas ketinimas grąžinti skolą, nesant realios galimybės tai padaryti ar tiesiog panaudojant gautą paskolą tikslams, priešingiems, negu teigiama paskolos davėjui. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinis teismas, šioje byloje apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu pasireiškė nukentėjusiųjų suklaidinimu dėl nuteistojo galimybių ir ketinimų. Nuteistasis melagingai teigė, kad perkamose kavinės patalpose ketina vykdyti maitinimo verslą, taip pat darė veiksmus, kuriais imitavo sutarties sąlygų vykdymą, – davė nukentėjusiesiems dalį perkamo nekilnojamojo turto įmokos – 10 000 Lt, žadėdamas sumokėti visą sumą – 250 000 Lt iki 2011 m. liepos 8 d., ir kaip greitą pinigų grąžinimo garantą pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl likusios nesumokėtos pinigų dalies – 240 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad apgaulė prieš nukentėjusiuosius nesibaigė sudarius sandorį. Kai nukentėjusieji 2011 m. kovo 8 d. notarei pranešė, kad visi pinigai už nekilnojamąjį turtą nebuvo sumokėti, kas buvo pažymėta sutartyje ir dėl ko į sutartį buvo įtraukta sąlyga, kad iki visiško atsiskaitymo pagal šią sutartį su pardavėjais pirkėjas neturi teisės visiškai disponuoti turtu, jį įkeisti, parduoti ar kitaip perleisti ar suvaržyti teises be atskiro notaro patvirtinto pardavėjų sutikimo, nuteistasis kitą dieną po sutarties pasirašymo įtikino nukentėjusiuosius notarei melagingai patvirtinti, kad už minėtą nekilnojamąjį turtą su jais visiškai atsiskaityta, paruošė ir surašė dar vieną paprastąjį neprotestuotiną 240 000 Lt sumos vekselį, įsipareigodamas šią sumą grąžinti iki 2011 m. rugsėjo 16 d., kartu nutylėdamas apie tai, kad to padaryti iki nurodyto termino neturi realių finansinių galimybių.
25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl E. L. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką yra teisingos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė, įtraukiant asmenį į sandorį, ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188-719/2018). Kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės rodo buvus išankstinę E. L. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą.
26. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesniųjų instancijų teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir kasaciniame skunde akcentuojamų BPK normų reikalavimų nepažeidė. Skundžiami teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, iš esmės atitinkantys tiek teisinį reguliavimą, tiek formuojamą teismų praktiką, todėl juos naikinti ar keisti kasaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Alvydas Pikelis
Artūras Ridikas
