Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atsakovams antstolei Ramunei Mikliušienei, A. K

Civilinė byla Nr. 3K-3-46/2008

Procesinio sprendimo kategorija 129.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės Ramunės Mikliušienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atsakovams antstolei Ramunei Mikliušienei, A. K.; tretieji asmenys: Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba, Kauno miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos tarnyba, Kauno apskrities internatinė mokykla „Saulutė“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Jonavos paslaugos“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė teismo prašė pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo jos butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas A. K. ir šį grąžinti jos nuosavybėn. Ieškovė nurodė, kad jai priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame bute ji gyveno su savo dviem nepilnamečiais vaikais. Dėl sunkios finansinės padėties ji negalėjo sumokėti visų komunalinių mokesčių, todėl teismo sprendimais iš jos už suteiktas paslaugas buvo priteista 9559,04 Lt. Nors bute buvo pakankamai kilnojamųjų daiktų, tačiau antstolė areštavo ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, įvertindama jį 7500 Lt suma. Reali vidutinė buto rinkos vertė yra 20 017 Lt. Ieškovė nurodė, kad skolas ji dengė, bet antstolė Ramunė Mikliušienė, išieškodama skolą, 2003 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo iš varžytynių aktu pardavė butą atsakovei A. K. Ieškovės teigimu, šis aktas naikintinas, nes varžytynės buvo paskelbtos nesilaikant CPK 706, 707 straipsnių, o turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas pažeidžiant CPK 725 straipsnį. Turtas įkainotas neteisingai, nesilaikant nustatytų taisyklių (CPK 681 straipsnis). Pardavus butą nepagrįstai maža kaina – už 4725 Lt, pablogintos atsikaitymo su kreditoriais galimybės. Pagal CK 3.85 straipsnio nuostatas parduoti butą iš varžytynių buvo reikalingas teismo leidimas, nes bute registruoti ieškovės nepilnamečiai vaikai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 23d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančiu 2003 m. rugpjūčio 4 d. pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0064/03/03391, kuriuo antstolė R. Mikliušienė pardavė N. B. dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) A. K.; 2) grąžino šį butą ieškovės nuosavybėn; 3) priteisė iš antstolės A. K. 4725 Lt, sumokėtus už 2003 m. rugpjūčio 4 d. varžytynių metu nupirktą butą; 4) priteisė valstybei iš antstolės 91,75 Lt žyminio mokesčio ir 108,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 5) priteisė ieškovei iš antstolės 4004,40 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad antstolė pažeidė CPK 681 straipsnio 1 dalį, ieškovės ir UAB „Jonavos paslaugos“ turtinius interesus, elgėsi nerūpestingai, nes nustatė per mažą iš varžytynių parduodamo buto kainą, neatsižvelgdama į jo rinkos vertę. Dėl to, teismo nuomone, jau areštuodama turtą antstolė nusprendė, kad nebus išieškota visa išieškotojui UAB „Jonavos paslaugos“ teismo priteista suma. Teismas nurodė, kad tai yra esminis varžytynių akto, kaip pirkimo–pardavimo sutarties, pažeidimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antstolė neišaiškino, nors privalėjo tai padaryti, ieškovei teisės prašyti teismo, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, būtino šiems asmenims gyventi, po to, kai, išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas, šis yra areštuotas (CPK 663 straipsnio 4 dalis). Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teisėjas patvirtino varžytynių aktą kitą dieną po varžytynių, todėl nepatikrino, ar nereikėjo taikyti apribojimo nukreipti išieškojimą į paskutinį ieškovės būstą, kuriame ji gyveno su dviem nepilnamečiais vaikais iki vaikų apgyvendinimo internatinėje mokykloje, ir pažeidė CPK 725 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytą minimalų terminą varžytynių aktui tvirtinti. Nurodytus antstolės ir teisėjo veiksmus teismas pripažino imperatyviųjų teisės normų pažeidimais, todėl pripažino negaliojančiu ginčijamą varžytynių aktą ir taikė abišalę restituciją: ieškovei grąžino butą, o A. K. iš antstolės – buto kainą. Teismas A. K. pripažino nesąžininga pirkėja, nes jai galėjo būti žinoma 4,2 karto pigiau parduodamo iš varžytynių turto pradinės kainos akivaizdi neatitiktis tos vietos turto rinkos vertei (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 5 d. nutartimi atmetė atsakovių antstolės R. Mikliušienės ir A. K. apeliacinius skundus ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė nepareiškė pretenzijų dėl areštuoto turto vertės nustatymo, paduodant skundą dėl antstolės veiksmų, negali būti vertinama kaip antstolės veiksmų teisėtumo prezumpcija. Atvejai, kai vykdymo proceso dalyviai nebeturi galimybės pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, netrukdo jiems ginčyti turto pardavimą CPK 602 straipsnyje išvardytais pagrindais. Pasisakydamas dėl ginčijamo buto kaip šeimos ir nepilnamečių vaikų vienintelės gyvenamosios vietos, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog nepilnamečiai ieškovės vaikai turto pardavimo metu gyveno ne ginčo bute, o internatinėje mokykloje, būsto statuso nekeičia. Teismas pabrėžė, kad, pardavus butą, vaikai prarado galimybę sugrįžti į buvusį paskutinį šeimos būstą. Be to, teismas nurodė, kad turto pardavimo iš varžytynių neteisėtumą lėmė neteisėti antstolės veiksmai, bet ne varžytynių aktą patvirtinusio teisėjo veiksmai (CPK 725 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyto termino pažeidimas ir nepakankamas varžytynių procedūros patikrinimas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti dalyvauti byloje Lietuvos valstybę ir nenusprendė dėl jos teisių bei pareigų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškinio dalykas byloje yra sandorio teisėtumas, o ne reikalavimas atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tikslaus skolos dydžio nenustatymas nebuvo pripažintas esminiu sprendimų vykdymą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimus

Kasaciniu skundu atsakovė antstolė R. Mikliušienė prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino CPK 663 straipsnį, nes nurodė, kad antstolis privalo išaiškinti skolininkui jo teisę prašyti teismo nevykdyti išieškojimo iš paskutinio būtino gyventi buto. Kasatorė mano, kad antstolis neturi tokios pareigos, bet skolininkas privalo būti atidus, rūpestingas, bendradarbiauti su antstoliu ir savarankiškai naudotis savo teisėmis.

Pripažinę negaliojančiu varžytynių aktą tik dėl jį tvirtinusio teisėjo padaryto pažeidimo, bylą nagrinėję teismai visas bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti iš valstybės, bet ne iš kasatorės (CK 6.272 straipsnis). Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika šiuo klausimu nesuformuota.

Teismai, nesiremdami įrodymais, padarė neteisingą išvadą, kad varžytynių aktą tvirtinęs teisėjas nepatikrino priverstinio sprendimo vykdymo procedūros teisėtumo. Be to, kasatorė mano, patvirtinęs varžytynių aktą anksčiau negu nustatyta CPK 725 straipsnio 1 dalyje teisėjas tik formaliai pažeidė nurodytą teisės normą, tai neturėjo įtakos ieškovės interesams.

Darydami nepagrįstą išvadą, kad antstolė nustatė per mažą buto kainą, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad areštuojamą turtą įkainoja antstolis ir tik tuo atveju, kada antstoliui turtą įkainoti sunku arba to prašo skolininkas ar kreditorius, yra kviečiamas ekspertas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-133/2005). Ginčijamu atveju vykdymo proceso dalyviai neprašė kviesti eksperto, o kasatorei buvo nesunku nustatyti areštuojamo turto vertę. Kasatorė teigia, kad ji nustatė teisingą buto rinkos kainą. Be to, kasatorė nurodė, kad ji butą įvertino remdamasi 2003 m. kovo 29 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis (15 187 Lt).

Teismai neįvertino aplinkybių, kad ieškovė varžytynių aktą pradėjo ginčyti tik po metų, anksčiau sutiko su buto arešto akte antstolės nustatyta šio turto verte, nesinaudojo CPK skolininkui nustatytomis teisėmis, pretenzijas dėl buto pradėjo reikšti tik tada, kai naujoji buto savininkė jį suremontavo, todėl piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Kasatorė mano, kad toks ieškovės elgesys yra nesąžiningas, o to neįvertinę teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Teismai neįvertino to, kad surašydama turto arešto aktą kasatorė informavo ieškovę apie galimybę išsaugoti paskutinį būstą, bet ieškovė ja sąmoningai nepasinaudojo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė neteisingai teigia, kad dėl CPK 725 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos kasacinis teismas yra nepasisakęs. Ieškovė teigia, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, byla Nr. 3K-3-157/2006, nurodytos proceso teisės normos taikymas yra išaiškintas. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl varžytynių aktą tvirtinusios teisėjos ir valstybės įtraukimo į bylą. Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas išaiškino, jog varžytynių aktas yra netesėtas dėl antstolės, bet ne jį tvirtinusios teisėjos veiksmų. Ieškovė paminėjo apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas yra sandorio neteisėtumas, bet ne reikalavimas atlyginti neteisėtais pareigūnų veiksmais padarytą žalą. Ieškovė nurodė, kad kasatorė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-133/2005), nes šioje nutartyje buvo taikytos 1964 m. CPK normos. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė klaidina teismą, tvirtindama, jog ieškovei raginimai buvo įteikti. Ieškovė teigia, kad įkainodama areštuojamą turtą kasatorė pažeidė CPK 681 straipsnio 1 dalį, nes rėmėsi 1996 metų, bet ne 2003 metų duomenimis apie areštuojamo buto rinkos vertę. Ieškovės nuomone, tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. M. L., byla Nr. 3K-3-157/2005). Atsiliepime tvirtinama, kad ieškovė nedalyvavo antstolei surašant turto arešto akto, todėl ji negalėjo jo skųsti per įstatyme nustatytą terminą. Ieškovė pabrėžė, kad kasacinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje išaiškino antstolio pareigą informuoti skolininką apie CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisę.

Atsakovė A. K., tretieji asmenys, UAB „Jonavos paslaugos“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ padavė prisidėjimus prie kasacinio skundo.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Antstolė R. Mikliušienė, išieškodama iš N. B. 9559,04 Lt skolą už komunalines paslaugas, 2003 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė už 4725 Lt A. K. ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė buvo 4,2 karto didesnė. Ieškovė turi du nepilnamečius vaikus. Ginčo butas buvo paskutinis ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų būstas. Antstolė pardavė butą neišaiškinusi ieškovei teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Turto pardavimo iš varžytynių aktą 2003 m. rugpjūčio 5 d. rezoliucija patvirtino Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio dalykas yra reikalavimas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti jo negaliojimo pasekmę – restituciją (CK 1.80 straipsnis). Taigi teismai turėjo nagrinėti tai, ar yra pagrindas pripažinti varžytynių aktą neteisėtu, ir ginti ieškovės civilines teises jos prašomu civilinių teisių gynimo būdu – atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje (bylos Nr. 3K-3-157/2006), išaiškino, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, kai turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka (CPK 700 straipsnis). Kasacinis teismas nurodė, kad nuosavybės teisių apsauga užtikrinama, jeigu turto pardavimas varžytynėse įvyksta nepažeidžiant šiam veiksmui nustatytų reikalavimų; konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai nustatė varžytynių aktą tvirtinusio teisėjo pažeistą terminą tokiam veiksmui atlikti, bet nenustatė esminių pažeidimų parduodant turtą iš varžytynių; taip pat pabrėžė, kad jeigu turo pardavimas iš varžytynių turi įtakos vaikų teisėms ir interesams, tai pareiga užtikrinti jų apsaugą tenka antstoliui, išaiškinant teisę prašyti taikyti apribojimą, nustatytą CPK 663 straipsnio 4 dalyje, ir teismui, prieš tvirtinant varžytynių aktą, patikrinant, kaip tokią pareigą atliko antstolis. Taigi kasacinis teismas nurodė teismams, iš naujo nagrinėjant bylą, patikrinti, ar parduodant paskutinį būstą, išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas, nebuvo pažeistas viešasis interesas, ar ieškovei sudarytos pakankamos sąlygos savo teisėms įgyvendinti.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad areštavusi butą antstolė neišaiškino ieškovei teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Kasacinis teismas yra saistomas nurodytos faktinės aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teigdama, kad ji areštuodama butą informavo ieškovę apie tokią teisę, kasatorė kelia fakto klausimą, kuris yra ne kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to šis kasacinio skundo argumentas nenagrinėtinas.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų matyti, kad teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimais ir nustatė esminius pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš varžytynių (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Iš naujo išnagrinėję bylą teismai nustatė, kad parduodama ieškovės ir jos vaikų paskutinį būstą iš varžytynių antstolė neužtikrino ieškovės vaikų teisių ir interesų apsaugos, nes neišaiškino skolininkei teisės pateikti prašymą teismui taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 663 straipsnio 4 dalis yra socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007); taip pat yra nurodęs, kad vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytynių, tenka antstoliui, raštu skolininkui išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą ir reikiamais informuojant vaiko teisių apsaugos instituciją, o teismas, prieš tvirtindamas varžytynių aktą, privalo patikrinti, kaip antstolis įvykdė pareigą, imperatyviai nustatytą CPK 634 straipsnio 2 dalyje. Toks veiksmų neatlikimas nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje laikomas esminiu imperatyviosios teisės normos pažeidimu, suteikiančiu pagrindą pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nenukrypo, todėl atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, jog antstolis neturi pareigos išaiškinti skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą.

Be to, teismai nustatė dar vieną esminį – turto įkainojimą reglamentuojančių taisyklių – pažeidimą, kasatorės padarytą parduodant nurodytą turtą iš varžytynių (CPK 602 straipsnio 6 punktas, 681 straipsnio 1 dalis, 718, 722 straipsniai). Pasisakydamas dėl iš varžytynių parduodamo turto kainos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga, nes varžytynėse ji negali būti nustatinėjama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat nepriklausomai nuo to, ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007). Be to, areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas išieškotojo ir skolininko nuomonės dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota turto vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005). Antstolis, ruošdamasis parduoti skolininko (turto savininko) turtą iš varžytynių, turi elgtis teisingai ir veikti taip, kad parduodant daiktą iš varžytynių būtų gauta maksimali nauda, atitinkanti tiek išieškotojo, tiek ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005).

Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai nenukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir teisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes. Spręsdami turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo klausimą, teismai įvykdė pareigą būti aktyviems ir, kilus abejonių, patikrinti turto pardavimo kainos pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad areštuodama ieškovės butą kasatorė 2003 m. gegužės 6 d. turto arešto akte nenurodė rinkos kainos ir nusidėvėjimo, įvertino butą 7500 Lt, nors VĮ Registrų centro 2003 m. rugsėjo 8 d. apskaičiuota 20 017 Lt rinkos vertė. Teigdama, kad ginčijamą butą 7500 Lt įkainojo teisingai, kasatorė neatsižvelgia į tai, kad jos nurodoma 15 187 Lt vidutinė buto vertė buvo nustatyta 1996 metais, o išieškoma skola buvo 9559,05 Lt. Šios žemesniųjų instancijų teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorė nustatė rinkos kainos neatitinkančią ieškovės buto kainą jo pardavimo iš varžytynių metu. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, susijusius su iš varžytynių parduoto buto kaina.

Teigdama, kad tik varžytynių aktą tvirtinęs teisėjas padarė proceso teisės pažeidimą, kad šis pažeidimas yra formalus, kad teisėjas patikrino vykdymo procedūros teisėtumą, kad ji išaiškino ieškovei teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, kad ji neprivalėjo to daryti, kasatorė ginčija priešingas teismų, taip pat ir kasacinio teismo padarytas išvadas ir pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes. Šioje byloje suformuluotų kasacinio teismo išaiškinimų ginčijimas reiškia jų nesilaikymą ir jų privalomumo paneigimą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Be to, pirmiau nurodyta, kad kasatorė kelia fakto klausimą ir prašo nustatyti naujas aplinkybes, tačiau to kasacinis teismas negali padaryti, nes tai prieštarautų kasacijos paskirčiai ir bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme riboms (CPK 351 straipsnio 1 dalis). Taigi teisėjų kolegija atmeta su pirmiau nurodytomis teismų išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis susijusius kasatorės argumentus, nes jie neatitinka kasacijos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnio 2 dalyje.

Ieškovė prašė teismo apginti jos pažeistą teisę tik vienu civilinių teisių gynimo būdu – atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, t. y. taikant restituciją (CK 1.138 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nereikalavo išieškoti žalą iš teisę pažeidusių asmenų – taikyti civilinę atsakomybę (CK 1.138 straipsnio 6 dalis). Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai. Nagrinėjamoje byloje teismai ieškovės pažeistą teisę apgynė vienu iš jų – restitucija. Teisėjų kolegija nurodo, kad šio ginčo atveju turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą ir ieškovės turto praradimą pirmiausia lėmė antstolės atlikti neteisėti veiksmai. Teisėjo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, kad, patvirtinęs varžytynių aktą nesilaikydamas CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ir nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais, jis netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolės padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovės nepilnamečių vaikų interesų. Tačiau ieškovė nereikalavo atlyginti nuostolių, todėl, sprendžiant klausimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nebuvo pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir aiškintis bei nustatinėti jos sąlygų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti dėl byloje nedalyvaujančio asmens – Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CPK 6.272 straipsnį už teisėjų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, teisių ir pareigų. Taigi teismai teisingai visas bylinėjimosi išlaidas priteisė ieškovei iš kasatorės. Dėl to kasatorė nepagrįstai teigia, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei turėjo būti priteistos iš valstybės, bet ne iš jos. Teisėjų kolegija nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne teisėjo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas. Manydama, kad dėl varžytynių akto tvirtinusio teisėjo veiksmų kasatorė patyrė žalos, ji gali paduoti teismui atskirą ieškinį ir reikalauti atlyginti žalą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties remiantis kasacinio skundo argumentais. Dėl to kasacinis skundas atmestinas ir teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė prašo priteisti 600 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, kuriame nurodyta, kad už atsiliepimo surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to ieškovei priteisiamos 600 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovei N. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės antstolės Ramunės Mikliušienės (duomenys neskelbtini) priteisti 600 Lt (šeši šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis