Dėl sandorių, turto pardavimo iš varžytynių akto, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-114/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 121.15 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. J. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. Č. ieškinį atsakovams AB bankui „Hansabankas“, A. R., R. B., R. B. įmonei, A. P., dalyvaujant tretiesiems asmenims antstoliui Andriui Bespalovui, notarei Nijolei Kadžienei, dėl sandorių, turto pardavimo iš varžytynių akto, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia hipotekos sutartį, sudarytą 1999 m. birželio 9 d. su A. R., AB banku „Hansabankas“, įformintą hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, registruotą Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, ir šios sutarties pakeitimą, V. J. Č., A. R., AB banko „Hansabankas“ 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties ir jos priedo dalį dėl ieškovės įsipareigojimų sudaryti hipotekos sutartį A. R. prievolių įvykdymui užtikrinti; pripažinti negaliojančiais 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d., kuriuo ieškovės butą už 29 500 Lt įgijo nuosavybėn R. B., R. B. buto perleidimą jos įmonei, įformintą 2005 m. sausio 17 d. raštu, R. B. įmonės ir A. P. 2005 m. sausio 19 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat atitinkamas nuosavybės teisių registracijas nekilnojamojo turto registre; atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą šiems sandoriams ginčyti. Ieškovė nurodė, kad, užtikrindama atsakovei A. R. suteiktos paskolos grąžinimą, ji labai nenaudingomis sąlygomis dėl ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, susidėjusių sunkių ekonominių aplinkybių įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą. 1998 m. ji dirbo UAB „Krantolis“, tų pačių metų pabaigoje sunkiai susirgo, gydėsi ir 1999 m. kovo 1 d. dėl ligos nutraukė darbo sutartį. Tuo metu jos materialinė padėtis buvo sunki. Atsakovė A. R., dirbdama UAB „Dorilė“ direktore, pasinaudojo sunkia jos materialine padėtimi, pažadėjo įdarbinti UAB „Dorilė“, jeigu ji įkeis savo butą bankui. Ji su pasiūlymu sutiko ir atsakovė A. R. priėmė ją į darbą bei davė 1500 Lt. Ieškovė nurodė, kad ji nesinaudojo suteikta paskola, siekė gauti tik darbą. Atsakovei A. R. skolos negrąžinus, išieškojimas buvo nukreiptas į jos butą, kuris 2004 m. liepos 5 d. iš varžytynių parduotas atsakovei R. B., kuri 2005 m. sausio 17 d. butą perleido savo individualiai įmonei, o 2005 m. sausio 19 d. butas buvo parduotas A. P. Ieškovė nurodė, kad nesutinka su 2004 m. liepos 5 d. buto pardavimo iš varžytynių aktu, nes varžytynės buvo neteisėtos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais ginčo buto hipotekos sutartį, sudarytą 1999 m. birželio 9 d. su atsakovais A. R., AB banku „Hansabankas“, įformintą hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, registruotą Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, ir šios sutarties pakeitimą, ieškovės V. J. Č. ir atsakovų A. R., AB banko „Hansabankas“ 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties ir jos priedo dalis dėl ieškovės V. J. Č. įsipareigojimų sudaryti hipotekos sutartį atsakovės A. R. prievolių įvykdymui užtikrinti; pripažino negaliojančiais 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtintą 2004 m. gruodžio 3 d., kuriuo šį butą už 29 500 Lt įgijo nuosavybėn atsakovė R. B., ir jo teisinę registraciją VĮ Registrų centre; pripažino negaliojančiais R. B. buto perleidimą jos įmonei, įformintą 2005 m. sausio 17 d. raštu, ir jo teisinę registraciją VĮ Registrų centre; pripažino negaliojančiomis atsakovų R. B. įmonės ir A. P. 2005 m. sausio 19 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ir jo teisinę registraciją VĮ Registrų centre; prašymą dėl termino atnaujinimo paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad ieškovės buto, kurio vertė 36 924 Lt, hipotekos sutartis sudaryta 1999 m. birželio 9 d., įforminta hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, registruotu Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje. Hipoteka buvo užtikrintas atsakovės A. R. 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties dėl 35 000 Lt paskolos su 16 proc. metinių palūkanų iki 2002 m. birželio 9 d. įvykdymas atsakovui AB Lietuvos taupomajam bankui (šio banko teisių ir pareigų perėmėjas yra AB bankas „Hansabankas“). 2001 m. spalio 17 d. įregistruotas hipotekos sutarties pakeitimas, kuriuo buvo pakeistas palūkanų dydis ir prievolės įvykdymo terminas iki 2004 m. birželio 9 d. Ginčo butas 2004 m. liepos 5 d. parduotas iš varžytynių už 29 500 Lt atsakovei R. B. Turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas 2004 m. gruodžio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo rezoliucija. Atsakovės R. B. prašymu butas nekilnojamojo turto registre nuo 2005 m. sausio 18 d. registruotas jos įmonės vardu. 2005 m. sausio 19 d. ginčo butas parduotas atsakovei A. P. Ieškovė iki šiol gyvena ginčo bute ir moka mokesčius už butui teikiamas paslaugas. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus ir rašytinius įrodymus: socialinio draudimo pažymėjimą, VĮ Panevėžio miesto poliklinikos pažymą, padarė išvadą, kad ieškovė, dirbdama UAB „Krantolis“, nuo 1998 m. kovo 23 d. iki 1999 m. vasario 9 d. turėjo sveikatos problemų. Iš darbo UAB „Krantolis“ atleista 1999 m. kovo 1 d., nes dėl ligos buvo priversta nutraukti darbo sutartį. Ieškovės materialinė padėtis dėl sveikatos nutraukus darbo sutartį buvo sunki. Ieškovė su atsakove A. R. buvo pažįstamos nuo 1978 metų. Ieškovei pragyventi ir gydytis buvo reikalinga materialinė parama. Atsakovė A. R. materialiai ieškovę parėmė 1500 Lt suma ir pasiūlė jai virėjos darbą UAB „Dorilė“, kur dirbo direktore, jei ieškovė jos (atsakovės A. R.) paskolos įvykdymui užtikrinti įkeis savo butą bankui. Teismo nuomone, įtikinamas ieškovės aiškinimas, kad, neturėdama kitų galimybių, ji buvo priversta sutikti įkeisti savo vienintelį turtą - butą ir su atsakovais 1999 m. birželio 9 d. sudaryti ginčijamas sutartis. Ieškovė pasitikėjo atsakove A. R., kaip sena pažįstama, turinčia savo verslą, juolab kad tos pačios paskolos įvykdymui užtikrinti ji tvarkė dokumentus dėl savo garažo įkeitimo. Atsakovė A. R., dirbdama UAB „Dorilė“ direktore, žinodama ieškovės sunkią materialinę padėtį ir sveikatos būklę ir kad ieškovė neturi darbo, tuo pasinaudojo – įkalbėjo ieškovę sudaryti buto įkeitimo sutartį, užtikrindama, kad paskolą bankui grąžins per 3 mėnesius. Atsakovas AB bankas „Hansabankas“, būdamas stipresnė sutarties šalis, nesidomėjo ieškovės gyvenimo sąlygomis ir sutarties sudarymo aplinkybėmis, nederino su ja paskolos sąlygų. Paskola ieškovei buvo visiškai nereikalinga: iš jos ji nieko negavo, ja nepasinaudojo, sudarydama hipotekos sutartį, tik siekė gauti darbą. Teismas nurodė, kad ginčijama hipotekos sutartimi, siekiant apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą, įkeistas dviem savininkams priklausantis nekilnojamasis turtas (garažas – atsakovės A. R. nuosavybė, butas – ieškovės V. J. Č. nuosavybė). Teismas nurodė, kad ginčijamoje bendrosios hipotekos sutartyje turėjo būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė (Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis). Nesant tokios nuorodos, nei ieškovei V. J. Č., nei atsakovei A. R. negalėjo būti žinoma, į kurį turtą pirmiausia bus nukreiptas išieškojimas, neįvykdžius skolinių įsipareigojimų bankui. Teismas konstatavo, kad hipotekos sutartis neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl pripažintina negaliojančia. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė neteisingai suvokė sudaromų sandorių aplinkybes ir ginčijamas sutartis sudarė dėl esminio suklydimo (1964 m. CK 56 straipsnis). Teismas nurodė, kad hipotekos sutarties pripažinimas negaliojančia yra pagrindas tenkinti ir kitus ieškovės reikalavimus. Be to, teismas konstatavo, kad varžytynės vyko ir turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo klausimas išspręstas pažeidžiant CPK reikalavimus. Teismas nepripažino atsakovių R. B. ir A. P. sąžiningomis įgijėjomis. Teismas prašymą atnaujinti terminą paliko nenagrinėtą.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškovės V. J. Č. apeliacinį skundą atmetė, atsakovų A. P. ir AB banko „Hansabankas“ apeliacinius skundus tenkino iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: atmetė ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiomis hipotekos sutartį, sudarytą 1999 m. birželio 9 d. su atsakovais A. R., AB banku „Hansabankas“, įformintą hipotekos lakštu Nr. 04119990001067, registruotą Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, ir šios sutarties pakeitimą bei ieškovės V. J. Č., atsakovų A. R., AB banko „Hansabankas“ 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties ir jos priedo dalis dėl ieškovės V. J. Č. įsipareigojimų sudaryti hipotekos sutartį atsakovės A. R. prievolių įvykdymui užtikrinti, kitą bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kolegija, remdamasi ieškovės paaiškinimais pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir byloje esančiais dokumentais (socialinio draudimo pažymėjimu, VšĮ Panevėžio miesto poliklinikos pažyma), padarė išvadą, kad ieškovė V. J. Č. nuo 1998 m. kovo 23 d. iki 1999 m. vasario 28 d. sirgo, o 1999 m. kovo 1 d. pačios prašymu buvo atleista iš darbo UAB „Krantolis“. Ieškovės ir atsakovės A. R. teigimu, ieškovės materialinė padėtis tuo metu buvo sunki, todėl atsakovė materialiai padėjo ieškovei bei pasiūlė jai darbą UAB „Dorilė“, o ieškovė sutiko atsakovei suteikiamos paskolos grąžinimo užtikrinimui įkeisti bankui jai priklausantį butą. Kolegija nurodė, kad neginčijamų įrodymų, jog tuo metu ieškovės materialinė padėtis buvo sunki, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Kolegijos nuomone, tai, kad ieškovė gydėsi, pačios prašymu buvo atleista iš darbo, dar nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog jos materialinė padėtis tuo metu buvo sunki ar ji negalėjo gauti darbo pagal specialybę Panevėžio mieste. Įrodymų, kad atsakovė A. R. būtų pasinaudojusi ieškovės materialine padėtimi ir apgavusi ieškovę ar jai grasinusi, reikalaudama už jai banko suteikiamą paskolą įkeisti butą, teismui taip pat nepateikta. Kolegija nurodė, kad iš ieškovės ranka padarytų įrašų paskolos sutartyje matyti, jog paskolos sąlygos ieškovei buvo žinomos, todėl ieškovės teiginiai, kad ji nesupratusi paskolos sutarties sąlygų ar jos pasekmių, suklydusi, vertintini kritiškai. Be to, ieškovė V. J. Č. ir atsakovė A. R., praėjus dvejiems metams po ginčijamų hipotekos lakšto ir paskolos sutarties pasirašymo, pasirašė jų pakeitimus, taip pripažindamos minėtus sandorius ir išreikšdamos savo valią. Byloje nustatyta, kad ieškovė V. J. Č. seniai pažinojo atsakovę A. R., žinojo, jog ji turi savo verslą ir ja pasitikėjo. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė A. R., dirbdama UAB „Dorilė“ direktore, siekė gauti paskolą verslui plėtoti. Kadangi ieškovei buvo pažadėtas darbas atsakovės įmonėje virėja (ir kaip pripažino pati ieškovė apeliacinės instancijos teisme, pas atsakovę ji pradėjo dirbti dar iki to, kai 1999 m. rugsėjo 1 d. buvo raštu įforminta darbo sutartis), todėl, be abejo, atsakovės verslui klestint, tai būtų turėję materialinės įtakos (didesnio darbo užmokesčio galimybė) ir ieškovei, tai, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, jog banko paskolos suteikimu atsakovei A. R. buvo suinteresuota ir ieškovė V. J. Č. Be to, sudarydama sandorį su banku, ieškovė iš atsakovės A. R. gavo ir tiesioginės naudos - jai buvo suteikta 1500 Lt piniginė parama bei darbas bendrovėje. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad ieškovė V. J. Č., sudarydama ginčijamus sandorius, prisiėmė galimą riziką, suprato galimas buto įkeitimo pasekmes ir pasitikėjo atsakovės A. R. galimybe laiku grąžinti paskolą. Duomenų, kad bankas būtų daręs įtaką ieškovės sprendimui, teismui nepateikta. Kolegijos nuomone, ieškovė taip pat neįrodė, kad neteisingai suvokė sudaromų sandorių aplinkybes ir dėl to suklydo, ar ją suklaidino kita šalis (CPK 178 straipsnis, CK 1.90 straipsnis). Pagal bendrosios hipotekos nuostatas (iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, CK 4.183 straipsnio 3 dalis) ginčijamoje hipotekos sutartyje turėjo būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė, todėl, nesant tokios nuorodos, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog hipotekos sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų ir tuo pagrindu sandorius pripažino negaliojančiais. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažintais negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus CK, jeigu CK nėra numatyta tokio sandorio negaliojimo pagrindo. Pagal galiojančias CK normas sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.183 straipsnyje nenustatyta, kad šių straipsnių pažeidimas daro hipotekos sandorį negaliojantį. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad turto pardavimo eilė buvo nustatyta hipotekos teisėjo 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi dėl turto pardavimo, todėl hipotekos sutartyje nenurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė, iš esmės nepažeidė ieškovės interesų (nutarta pirmąja eile parduoti atsakovei A. R. nuosavybės teise priklausantį garažą ir tik vėliau ieškovei priklausantį butą). Kolegijos nuomone, eilės nenustatymas nepriskirtinas prie tų atvejų, kai sutartis tampa negaliojančia, nes niekiniu sandoriu laikomas tik toks sandoris, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja ir kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 straipsnis). Tuo atveju, jeigu sandoris neatitinka įstatymo reikalavimų, bet neprieštarauja jiems, sandorių pripažinti negaliojančiais nėra pagrindo. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo tenkino ieškovės V. J. Č. ieškinio dalį dėl pripažinimo negaliojančiomis hipotekos lakšto ir paskolos sutarties dalis dėl buto įkeitimo, nes ieškovė neįrodė, kad sudaryti sandoriai buvo sudaryti jai nenaudingomis sąlygomis dėl ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, susidėjusių sunkių ekonominių aplinkybių ar suklydimo, o pripažinti sandorius negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį nebuvo pagrindo. Kolegija nurodė, kad ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą bei vėliau sudarytus šio buto perleidimo sandorius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, vykdydamas išieškojimą iš įkeisto turto, antstolis pažeidė CPK reikalavimus. Kolegija nurodė, kad ieškovė Panevėžio miesto apylinkės teismui padavė skundą dėl antstolio veiksmų ir prašė teismą panaikinti 2004 m. liepos 5 d. antstolio patvarkymą dėl varžytynių laiko atidėjimo, pripažinti varžytynes neįvykusiomis, netvirtinti 2004 m. liepos 5 d. buto pardavimo iš varžytynių akto ir įpareigoti antstolį skirti ekspertizę buto vertei nustatyti. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartimi nurodyta byla yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas antstolio veiksmų teisėtumo klausimas, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad vykdant varžytynes antstolis pažeidė CPK normas, ir tuo pagrindu pripažindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nepagrįstai konstatavo antstolio veiksmų, kurie sprendžiami kitoje civilinėje byloje, neteisėtumą. Kolegija padarė išvadą, kad kol nėra išspręstas skundas dėl antstolio veiksmų, negalima išspręsti ieškovės reikalavimo dėl varžytynių akto bei ginčo buto sandorių pripažinimo negaliojančiais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. J. Č. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 11 d. sprendimą, jį papildant tam tikrais motyvais. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (1997 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. VIII-251 redakcija) ir šiuo metu galiojančio CK 4.183 straipsnio nuostatos dėl hipotekos sutartyje įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilės nustatymo yra imperatyvaus pobūdžio ir jų nesilaikant hipotekos sutartis CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažintina niekine. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje ir šiuo metu galiojančio CK 4.183 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai nėra imperatyvaus pobūdžio, nes šiose normose nėra tiesioginės nuorodos, kad sandoriai, prieštaraujantys normai, yra niekiniai, nepagrįsta. Nesant tiesioginės įstatymo nuorodos dėl sandorių niekinio pobūdžio, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, jos pobūdis turėtų būti aiškinamas priklausomai nuo jos turinio, kartu su kitomis įstatymų nuostatomis, atsižvelgiant į įstatymo aiškinimų principus bei normos tikslus. Pagal nurodytas normas bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų objektų pardavimo varžytynėse eilė, t. y. toks hipotekos sutarties elementas yra privalomas. Įkeistų objektų pardavimo eilės nustatymas sutarties sudarymo metu formuoja sutarties šalies supratimą apie galimą vykdymo eigą ir apsisprendimą sudaryti pačią hipotekos sutartį. Jei sudarant hipotekos sutartį būtų nurodyta įkeistų objektų pardavimo eilė, ieškovei neišvengiamai būtų kilęs klausimas, kas įvyks, jeigu tos tvarkos nepavyks įgyvendinti, ir pirmąja eile numatytas nekilnojamo turto objektas nebus parduotas. Toks nurodymas būtų leidęs ieškovei teisingai suprasti sudaromų sandorių esmę, jų vykdymo tvarką ir lėmęs atsisakymą sudaryti ginčijamą hipotekos sutartį. Be to, iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Hipotekos įstatymo 6, 7 straipsniuose ir CK 4.185 straipsnio 3, 5 dalyse nustatyta, kad hipoteka privalomai registruojama hipotekos registre, pateikus hipotekos lakštą įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kiekvienam suteikiama galimybė ir teisė domėtis hipotekos sutarties turiniu, gauti teisingą informaciją. Hipotekos sutarties sudarymo metu neįrašius į sutartį įkeistų objektų pardavimo varžytynėse eiliškumo ieškovės teisė gauti objektyvią, išsamią ir teisingą informacija apie hipotekos sutarties turinį buvo pažeista. Hipotekos sutartyje nustatyto priverstinio įkeistų objektų pardavimo eiliškumo negalima tapatinti su vėliau priimta hipotekos teisėjo nutartimi, kuria nustatytas įkeistų objektų pardavimo eiliškumas. Kadangi pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tai nuo sudarymo pradžios negaliojančiam ir niekiniam sandoriui vėliau priimta teismo nutartis neturėtų sukelti teisinių pasekmių. Be to, hipoteka, kaip ir kiekviena sutartis, tam tikromis sąlygomis įgyja įstatymo galią ir teisėjo nutartimi negalima keisti šalių priimto ir sudaryto susitarimo, neatsižvelgiant į jų valią. Hipotekos teismo teisėjas, priimdamas nutartį dėl turto realizavimo tvarkos nustatymo, nustatė hipotekos sutarties sąlygą, kurios nebuvo sutartyje, tai prieštarauja CK 6.189 straipsnio 1 daliai.

2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog sandoriai buvo sudaryti jai nenaudingomis sąlygomis dėl ekonominio spaudimo, realaus grasinimo, susidėjusių sunkių ekonominių aplinkybių ar suklydimo, pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų pateikimo, tyrimo ir vertinimo tvarką, nustatytą CPK 179 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje, 185 straipsnyje, 324 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog yra pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas tas pačias aplinkybes vertino priešingai ir sprendė, kad nepakanka įrodymų. Ieškovė viena dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl teismas, nustatęs, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, turėjo pasiūlyti ar įpareigoti ieškovę pateikti papildomus įrodymus, nustatydamas tam terminą (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti iš esmės naują sprendimą tik pakartotinai ar papildomai ištyręs įrodymus, nes pagal CPK 14 straipsnio 2 dalį, 263 straipsnio 2 dalį teismas grindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Pagal CPK 302 straipsnį apeliacinės instancijos teismas įrodymus tiria ir vertina kaip pirmosios instancijos teismas, pagal taisykles, nustatytas CPK 183 straipsnio 3 dalyje, 185, 187 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad yra būtina pakartotinai ištirti byloje esančius bei pareikalauti pateikti naujus įrodymus.

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kol nėra išspręstas skundas dėl antstolio veiksmų kitoje civilinėje byloje, negalima nagrinėjamoje byloje išspręsti reikalavimų dėl varžytynių akto bei ginčo buto sandorių pripažinimo negaliojančiais, nepagrįsta. Skundą dėl antstolio veiksmų ieškovė pateikė 2004 m. liepos 12 d., kai dar nebuvo teisėjo patvirtinto turto pardavimo iš varžytynių akto. Ginčydama antstolio veiksmus, ieškovė prašė panaikinti 2004 m. liepos 5 d. antstolio patvarkymą dėl varžytynių laiko atidėjimo, pripažinti varžytynes neįvykusiomis, netvirtinti tos pačios dienos buto pardavimo iš varžytynių akto ir įpareigoti antstolį skirti ekspertizę buto vertei nustatyti. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartimi nurodyta byla sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi panaikinus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje pagal ieškovės skundą dėl antstolio veiksmų ir grąžinus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo, paaiškėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. gruodžio 3 d. rezoliucija patvirtino 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą. Dėl šios priežasties ieškovė buvo priversta ieškinio teisenos tvarka kreiptis dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ir vėliau sudarytų ginčo buto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2005, nurodyta, kad jeigu proceso dalyviai nebeturi galimybės pasinaudoti savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, tai netrukdo jiems, įvykus turto pardavimui, perdavimui, ginčyti ieškinio teisenos tvarka tokio pardavimo ar perdavimo akto CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kol nėra išspręstas skundas dėl antstolio veiksmų, negalima išspręsti reikalavimų dėl varžytynių akto bei ginčo buto sandorių pripažinimo negaliojančiais, prieštarauja CPK 602 straipsniui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovė A. R. prašo kasacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. P. prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005, nurodė, kad pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Tačiau privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Dėl to, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Reikalavimo nurodyti hipotekos lakšte įkeistų daiktų pardavimo eilę nesilaikymas nedaro hipotekos sutarties negaliojančios. Hipotekos teismas vėliau nustatydamas turto pardavimo varžytynėse eilę iš esmės įgyvendino Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies reikalavimą, nepažeisdamas kasatorės teisių, nes kasatorės turtas pardavinėjamas po skolininkės turto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1253/2000, nurodė, kad jeigu prievolei užtikrinti yra įkeisti keli objektai, hipotekos teisėjas, nutaręs priverstinai parduoti įkeistą turtą iš varžytynių, turi nustatyti objektų pardavimo varžytynėse eilę.

2. Hipotekos sutartis savo esme yra rizikos sutartis ir kiekvienas asmuo turi suprasti, kad įkeisdamas savo turtą už trečiojo asmens prievolę rizikuoja, kad trečiasis asmuo gali neįvykdyti prievolės ir išieškojimas gali būti nukreiptas į hipoteka įkeistą turtą. Kasatorė galėjo sudaryti arba nesudaryti hipotekos sutarties. Kasatorė neįrodė, kad buvo priversta sudaryti sutartį dėl sunkių ekonominių aplinkybių ar ekonominio spaudimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB bankas „Hansabankas“ prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal CK 1.80 straipsnį, skirtingai nei pagal 1964 m. CK 47 straipsnį, negaliojančiu gali būti pripažintas tik imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis). Hipotekos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies pažeidimas nedaro sandorio negaliojančio. Įkeistų daiktų pardavimo eilė buvo nustatyta hipotekos teisėjo nutartimi, nepažeidžiant kasatorės interesų.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2004, nurodė, kad sąžiningo įgijėjo interesų apsaugos institutas taikomas tiek ginant nuosavybės teisę, tiek ir kitas daiktines teises. Jeigu įkeitimo teisė, kaip daiktinė teisė, yra įgyta sąžiningai, tai sąžiningo įkaito turėtojo teisė turi būti ginama. Nei sandorio pripažinimas negaliojančiu, nei restitucijos taikymas negali paveikti sąžiningo įgijėjo interesų (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.153 straipsnis), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (CK 4.96 straipsnis). Tokį CK normų aiškinimą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-829/2002).

3. Apeliacinės instancijos teismas privalo pasiūlyti šaliai pateikti naujus įrodymus, kai pirmosios instancijos teisme nepagrįstai buvo atsisakyta juos priimti ar kai byla pakartotinai nagrinėjama ją grąžinus kasaciniam teismui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo antstolis A. Bespalovas prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl CPK pažeidimų vykdant varžytynes nepagrįstos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovės butas įkeistas 1999 m. birželio 9 d. hipotekos sutartimi, užtikrinant atsakovės A. R. 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties įvykdymą atsakovui AB Lietuvos taupomajam bankui (šio banko teisių ir pareigų perėmėjas yra AB bankas „Hansabankas“). 2001 m. spalio 17 d. įregistruotas hipotekos sutarties pakeitimas, kuriuo buvo pakeistas palūkanų dydis ir prievolės įvykdymo terminas iki 2004 m. birželio 9 d. Ginčo butas 2004 m. liepos 5 d. parduotas iš varžytynių už 29 500 Lt atsakovei R. B. Turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas 2004 m. gruodžio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo rezoliucija. Atsakovės R. B. prašymu butas nekilnojamojo turto registre nuo 2005 m. sausio 18 d. registruotas jos įmonės vardu. 2005 m. sausio 19 d. ginčo butas parduotas atsakovei A. P. Ieškovė iki šiol gyvena ginčo bute ir moka mokesčius už butui teikiamas paslaugas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai, kad hipotekos sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nepagrįsti. Hipotekos sutarties sudarymo metu galiojusio Hipotekos įstatymo 20 straipsnio, reglamentavusio bendrąją hipoteką, 3 dalyje (1997 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. VIII-251 redakcija) nustatyta, kad bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų objektų pardavimo varžytynėse eilė. Byloje nustatyta, kad hipotekos sutartimi skolininkė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį garažą, o ieškovė (įkaito davėja) įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą. Sutartyje įkeistų objektų pardavimo varžytynėse eilė nebuvo nustatyta. Turto pardavimo eilė buvo nustatyta hipotekos teisėjo 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje dėl turto pardavimo, nustatant, kad pirmąja eile parduodamas skolininkei priklausantis turtas ir tik paskui išieškojimas nukreipiamas į įkaito davėjos (ieškovės) turtą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad hipotekos sutartyje nenurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė iš esmės nepažeidė ieškovės ar kitų asmenų interesų, taip pat viešojo intereso. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Susiklosčiusius civilinius teisinius santykius galima griauti tik tada, kai yra neabejotinai įrodyta, jog tie santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, kas lėmė viešojo ar privataus intereso, ginamo tų teisės normų, pažeidimą. Vien tik procedūros nesilaikymas, kai realiai yra pasiektas teisės normos tikslas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad sutartis yra niekinė ir negalioja pagal 1964 m. CK 47 straipsnį (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad turto pardavimo iš varžytynių eilė buvo nustatyta ir nepažeidė ieškovės ar kitų asmenų interesų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu pagal 1964 m. CK 47 straipsnį (CK 1.80 straipsnis).

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat nepagrįsti. CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad kai teismas pripažįsta, jog yra būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Taigi įstatymas įtvirtina apeliacinės instancijos teismo teisę, o ne pareigą pakartotinai tirti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią byloje esančių įrodymų analizę (apklausė šalių prašomus apklausti ir atvykusius į teismo posėdį liudytojus, ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus), todėl apeliacinės instancijos teismas, nepasinaudojęs įstatymo jam suteikta teise pakartotinai ištirti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, veikė teisminio nagrinėjimo operatyvumo principo užtikrinimo tikslais ir nepažeidė proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas, kad ieškovė neįrodė, jog sandorį sudarė dėl suklydimo (1964 m. CK 56 straipsnis, CK 1.90 straipsnis) ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ar ekonominio spaudimo (1964 m. CK 57 straipsnis, CK 1.91 straipsnis), išsamiai motyvavo. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismo teisė įvertinti bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą atitinka vadinamąjį laisvo įrodymų vertinimo principą, kurio esmė yra ta, kad nepriklausomas ir nešališkas teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, įvertina, ar pakanka įrodymų tam tikroms įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų vertinimą pagal savo įsitikinimą, nepažeisdamas įrodymų pakankamumo, sąsajumo ir leistinumo taisyklių, ir šio įvertinimo pagrindu išsprendė šalių ginčą. Kasaciniame skunde vardijamos įrodinėjimo priemonės ir faktiniai duomenys teismų buvo tiriami, analizuojami, iš jų turinio buvo daromos faktinės išvados, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad CPK 185 straipsnio nuostatos pažeistos.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasiūlyti ar įpareigoti ieškovę pateikti papildomus įrodymus, nepagrįsti. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Teismas negali nė vienai iš šalių padėti įrodyti jos įrodinėjamas aplinkybes, nes ieškinio teisena grindžiama šalių rungimosi, dispozityvumo ir lygiateisiškumo principais, ir teismo vaidmuo, renkant naujus įrodymus, įstatymu yra ribojamas, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 1999 m. birželio 8 d. hipotekos sutartį ir jos pakeitimą, 1999 m. birželio 9 d. paskolos sutarties ir jos priedo dalis dėl ieškovės V. J. Č. įsipareigojimų sudaryti hipotekos sutartį atsakovės A. R. prievolių įvykdymui užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas kitą bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad kol nėra išspręstas skundas dėl antstolio veiksmų, negalima išspręsti ieškovės reikalavimo dėl varžytynių akto bei ginčo buto sandorių pripažinimo negaliojančiais. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2004 m. liepos 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismui padavė skundą dėl antstolio veiksmų ir prašė panaikinti 2004 m. liepos 5 d. antstolio patvarkymą dėl varžytynių laiko atidėjimo, pripažinti varžytynes neįvykusiomis, netvirtinti 2004 m. liepos 5 d. buto pardavimo iš varžytynių akto ir įpareigoti antstolį skirti ekspertizę buto vertei nustatyti. Nagrinėjamoje byloje vienas iš ieškovės pareikštų reikalavimų pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 5 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ir civilinėje byloje pagal skundą dėl antstolio veiksmų reikalavimai yra susiję, konstatuoja, kad šios civilinės bylos turėtų būti sujungtos ir nagrinėjamos ieškinio teisena, taip būtų užtikrintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad sujungus civilines bylas ieškovei išlieka teisė ginčyti turto pardavimo iš varžytynių aktą ne tik CPK 602 straipsnyje nustatytais, bet ir kitais pagrindais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria dalis bylos grąžinta nagrinėti iš naujo, paliktina galioti, tačiau nagrinėjant bylą iš naujo ši byla turėtų būti sujungta su nurodyta civiline byla pagal skundą dėl antstolio veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis