Civilinė byla Nr. e3K-7-3-687/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42857-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.3; 2.6.1.2; 2.6.1.3.6; 2.6.30
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl palūkanų už praleistą piniginių prievolių įvykdymo terminą išieškojimo; trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl indėlių draudimo išmokos išmokėjimo pagrindą ir terminą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė R. V. prašė priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2332,42 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. su AB banku „Snoras“ pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui „Snoras“ buvo iškelta bankroto byla, indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos, atsakovė išmokėjo jai 11 662,12 Eur draudimo išmoką, praleidusi nustatytą terminą (iki 2011 m. gruodžio 23 d.), todėl ieškovei turėtų būti priteistos kompensuojamosios palūkanos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. 2011 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė su AB banku „Snoras“ pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 40 000 Lt (11 584,80 Eur) vertės indėlio sertifikatą su 2,9 proc. fiksuota metine palūkanų norma;
5.2. AB bankui „Snoras“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla;
5.3. 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto;
5.4. ieškovė, siekdama gauti indėlių draudimo išmoką, 2013 m. lapkričio mėn. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikyti restituciją, pripažįstant ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtą sumą jos indėlio lėšomis banko sąskaitoje, kurioms taikomos Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos;
5.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad BAB banko „Snoras“ indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos;
5.6. BAB bankas „Snoras“ 2015 m. lapkričio 24–27 d. perdavė atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas;
5.7. atsakovė, remdamasi banko pateiktais duomenimis, išmokėjo indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus, 2015 m. gruodžio 14 d. jas pervesdama į AB SEB banką, šiame banke indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo jas atsiimti;
5.8. 2015 m. gruodžio 22 d. ieškovei buvo išmokėta 11 662,12 Eur indėlių draudimo išmoka;
5.9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi priėmė ieškovės pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir civilinę bylą dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukė.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos VĮ „Indėlių draudimo fondo tarybos“ 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija), 13 punktą draudėjas (nagrinėjamu atveju BAB bankas „Snoras“), kuriam buvo įvykęs draudžiamasis įvykis, privalo pateikti draudimo įmonei (t. y. atsakovei) draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius bei (arba) įsipareigojimus investuotojams ir investuotojus, kurių vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija), draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė (t. y. atsakovė), remdamasi draudėjo (t. y. BAB banko „Snoras“) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.
7. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad atsakovė draudimo išmoką turėjo apskaičiuoti ir išmokėti tik po to, kai gavo duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš BAB banko „Snoras“.
8. Iki minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatai buvo laikomi vertybiniais popieriais, kurie IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija) prasme nebuvo indėlių draudimo objektas, todėl daryti išvadą, kad BAB bankas „Snoras“ po draudžiamojo įvykio turėjo pareigą atsakovei pateikti draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius, nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į BAB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad draudžiamojo įvykio metu ieškovės indėliai turėjo būti laikomi draudimo objektu, terminas indėlių draudimo išmokai išmokėti skaičiuotinas nuo minėtos nutarties priėmimo dienos.
9. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė nepraleido termino piniginei prievolei įvykdyti.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 2332,42 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
11. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad draudimo išmoka pagal nuo 2011 metų galiojusį reguliavimą turėjo būti išmokėta per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcijos IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis, šiuo metu galiojančios redakcijos IĮIDĮ 7 straipsnio 1 dalis). IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudžiamasis įvykis, su kuriuo įstatymu siejama atsakovės prievolė išmokėti draudimo išmoką, įvyko 2011 m. lapkričio 16 d., Lietuvos bankui priėmus sprendimą apriboti AB banko „Snoras“ veiklą ir paskirti jo laikinąjį administratorių, todėl kitą dieną ieškovė įgijo teisę į draudimo išmoką, taip pat prasidėjo 20 darbo dienų terminas, per kurį atsakovė privalėjo ieškovei išmokėti draudimo išmoką.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi nebuvo pakeistos ar nustatytos naujos IĮIDĮ normos. Šiuo teismo sprendimu buvo išspręstas ginčas dėl teisės ir išaiškinta jau galiojusi teisė, nurodant, kokiomis sąlygomis atsakovė turėjo pareigą mokėti draudimo išmoką, teisėjų kolegijai pasisakius dėl IĮIDĮ normų taikymo banko indėlio sertifikatą ir banko obligacijas įsigijusiems asmenims.
13. Po draudžiamojo įvykio bankas privalėjo visus duomenis perduoti atsakovei, tačiau tai padarė gerokai vėliau. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė iki pat draudimo išmokos išmokėjimo datos be įstatyme nustatyto pagrindo, todėl neteisėtai, faktiškai turėjo ir galėjo naudotis pinigais, kuriuos ieškovei privalėjo išmokėti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo 2011 m. lapkričio 17 d. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė tik įvykus draudžiamajam įvykiui kreipėsi į BAB banką „Snoras“ dėl reikalingų išmokai sumokėti duomenų gavimo. Priešingai, atsakovė, teigdama, kad iki 2015 m. lapkričio 17 d. teismo nutarties paskelbimo neturėjo pareigos mokėti ieškovei draudimo išmokos, patvirtino, kad reikalingų išmokai mokėti duomenų nesurinko sąmoningai.
14. Atsakovė prieš ieškovę negali atsikirsti trečiojo asmens neveikimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 4 dalis), nes trečiojo asmens neveikimas nustatytomis aplinkybėmis, kai atsakovė net nepareikalavo iš trečiojo asmens reikalingų draudimo išmokai mokėti duomenų ir, priešingai įstatymu nustatytam reguliavimui, net neketino ieškovei mokėti draudimo išmokos, nėra pakankamas pagrindas atleisti atsakovę nuo prievolės atlyginti ieškovei minimalius nuostolius kompensuojamųjų palūkanų forma.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė praleido terminą įvykdyti prievolę ir privalo kompensuoti ieškovei dėl to atsiradusius nuostolius, sumokėdama kompensuojamąsias palūkanas.
16. Neįvykdžiusi prievolės sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, atsakovė privalo mokėti ieškovės reikalaujamas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas už priteisiamą kompensuojamųjų palūkanų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas palūkanas iš atsakovės, neteisingai įvertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal specialiojo teisės akto (IĮIDĮ) nuostatas, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas priteisti kompensuojamąsias ir procesines palūkanas. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai. Tam, kad atsakovė galėtų išmokėti indėlių draudimo išmoką, nepakanka vien tik draudžiamojo įvykio fakto (apibrėžto IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje), kad būtų mokamos draudimo išmokos, nes atsakovė pati nedisponuoja duomenimis apie bankrutavusio draudėjo indėlininkus ir jų turimų indėlių sumas. Pagrindas mokėti indėlių draudimo išmokas buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, todėl, gavusi iš BAB banko „Snoras“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus, nepraleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino, atsakovė išmokėjo draudimo išmokas. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) (2002 m. birželio 20 d. IX-972 redakcija). Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsakovė negalėjo iš karto po draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmokų už BAB banko „Snoras“ indėlio sertifikatus, kreiptis į šį banką dėl duomenų apie indėlio sertifikatų turėtojus pateikimo draudimo išmokų išmokėjimo tikslais. IĮIDĮ nuostatos, apibrėžiančios, kas nelaikytina indėlių draudimo objektu, yra imperatyvios ir privalomos tiek atsakovei, tiek draudėjams. Tad mokėti draudimo išmokų už indėlio sertifikatus atsakovė neturėjo teisinio pagrindo. Net indėlių sertifikatų bylas nagrinėjusiems pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismams taip pat nebuvo aišku, ar BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių apsauga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), prašydamas pateikti išaiškinimą, bylos buvo stabdomos ir jų nagrinėjimas užsitęsė net iki 2015 m. lapkričio 17 d. Išmokų išmokėjimą už AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatus lėmė tai, kad kasacinis teismas išaiškino ir nustatė, kad būtent šie konkretūs šio emitento išleisti vertybiniai popieriai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui. Tačiau atsakovė pati savarankiškai to jokiu būdu negalėjo išaiškinti ir neturėjo tam pagrindo. Atsižvelgiant į draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl nėra pagrindo iš jos priteisti 5 proc. palūkanas pagal CK 6.210 straipsnį.
17.2. Ieškovės pirminio ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti teismo sprendimu, nes ji atsisakė ieškinio. Kadangi nebeliko ginčo dalyko, tokiu atveju nėra ir CK 6.210 straipsnyje bei 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo priteisti kompensuojamąsias ir procesines palūkanas.
17.3. Įvertinant paminėtą reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, būtina analizuoti, kokie buvo reiškiami ieškinio reikalavimai ir į ką jie buvo nukreipti; ar atsakovė, atsižvelgiant į taikytinų teisės aktų nuostatas, turėjo teisinę ir faktinę galimybę įvykdyti reikalavimus. Dėl specifinių indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo teisinių santykių nėra suformuotos kasacinio teismo praktikos, nuo kokio momento laikoma, kad indėlių draudimo įmonė yra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Atsakovės pareiga išmokėti indėlininkams indėlių draudimo išmokas priklauso, be kita ko, ir nuo kito subjekto – draudėjo, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovė vengė įvykdyti prievolę, ir taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę.
17.4. Ta aplinkybė, kad atsakovė išmokėjo ieškovei indėlio draudimo išmoką už indėlio sertifikatą, nereiškia, kad ji patenkino ieškovės ieškinio reikalavimus. Indėlių draudimo išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikšto ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas sutapatino kompensuojamąsias ir procesines palūkanas ir pritaikė procesinių palūkanų priteisimo klausimu suformuotą teismų praktiką, tačiau minėtos palūkanų rūšys nėra tapačios, skiriasi jų skaičiavimo pradžios laikotarpis, paskirtis bei prigimtis, teismas neanalizavo kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios momento. Kadangi kompensuojamosios ir procesinės palūkanos savo prigimtimi ir paskirtimi yra nevienodos, tai joms negali būti taikoma ta pati teismų praktika, nėra suformuotos praktikos kompensuojamųjų palūkanų klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 suformavo precedentą, kad banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl pastarojoje byloje sufomuota praktika nėra aktuali šiai civilinei bylai.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Apeliacinės instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė tiek kompensuojamąsias palūkanas už praleistą prievolės įvykdymo terminą, tiek nuo priteistos kompensuojamųjų palūkanų sumos priteisė 5 procentų metines procesines palūkanas, taigi, skirtingai negu nurodyta kasaciniame skunde, nesutapatino kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų. Teismas savo išvadų dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo negrindė kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl procesinių palūkanų priteisimo.
18.2. IĮIDĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) ir imperatyviai nustatyta, kad indėlio draudimo išmokos pagal IĮIDĮ išmokėjimo termino skaičiavimo pradžios momentas yra draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmoka turi būti išmokėta per 20 dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Apeliacinės instancijos teismas analizavo ir teisingai nustatė kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios momentą ir juo remdamasis konstatavo teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą.
18.3. Skundžiamu sprendimu procesinės palūkanos ieškovės naudai jos prašymu priteistos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ir nenukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Ieškovei reiškiant reikalavimą priteisti procesines palūkanas ir sprendimo priėmimo metu atsakovė nebuvo įvykdžiusi savo prievolės, t. y. nebuvo sumokėjusi ieškovei kompensuojamųjų palūkanų, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo po to, kai skolininkė įvykdė savo piniginę prievolę.
18.4. Atsakovė netinkamai aiškina ir taiko IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teigdama, kad iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 banko „Snoras“ indėlių sertifikatai buvo laikomi vertybiniais popieriais, kurie IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies prasme nebuvo indėlių draudimo objektas, jiems nebuvo taikoma indėlių draudimo apsauga. Ši norma aiškintina taip, kad indėlių draudimo objektai nėra indėlių sertifikatai, kurie atitinka visus jiems, kaip finansinėms priemonėms – vertybiniams popieriams, būdingus požymius, inter alia (be kita ko), jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje. Nagrinėjamu atveju banko „Snoras“ indėlių sertifikatai ab initio (nuo pradžių) neatitiko vertybiniams popieriams keliamų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateikti išaiškinimai tik patvirtino minėtą aplinkybę, todėl banko „Snoras“ indėlių sertifikatams IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta indėlių draudimo išimtis netaikytina ab initio, o ne nuo 2015 m. lapkričio 17 d.
18.5. Atsakovė indėlių draudimo srityje yra profesionalė, todėl turėjo pareigą po draudžiamojo įvykio tinkamai ir laiku išsiaiškinti, ar banko „Snoras“ indėlių sertifikatams taikytina indėlių draudimo apsauga, tačiau to nepadarė ir dėl to turi prisiimti su tuo susijusias neigiamas teisines pasekmes, t. y. atlyginti ieškovei dėl praleisto termino išmokėti draudimo išmoką atsiradusius nuostolius. Tai, kad banko „Snoras“ indėlių sertifikatams taikytina draudimo apsauga atsakovei teisės požiūriu iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų buvo neaiški, rodo, kad atsakovė veikė neatidžiai, nerūpestingai ir dėl tokių jos veiksmų ieškovė patyrė nuostolius.
18.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamųjų palūkanų specifika lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios, force majeure (nenugalima jėga) aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto (faktiškai) nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Pirmiau nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai taip pat patvirtina, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių atsakovė iš karto po draudžiamojo įvykio neišmokėjo ieškovei draudimo išmokos, neatleidžia atsakovės nuo pareigos išmokėti kompensuojamąsias palūkanas už praleistą draudimo išmokos mokėjimo terminą.
18.7. Ieškovės su banku „Snoras“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte buvo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Iš šios sutarties turinio atsakovė turėjo suprasti, kad indėlio sertifikatas yra apdraustas ir jam taikoma IĮIDĮ nustatyta indėlių draudimo apsauga.
18.8. Ieškovė atsisakė ieškinio pirminėje byloje būtent dėl to, kad atsakovė išmokėjo jai draudimo išmoką už įsigytą indėlio sertifikatą. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ieškovės pirminėje byloje, 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1547-178/2016 konstatavo prejudicinę galią šioje byloje turintį faktą, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog ji negalėjo išmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas nepateikė duomenų apie indėlių sertifikato turėtojus, nes iš jos pozicijos iki kasacinio teismo nutarties dėl draudimo apsaugos jiems netaikymo galima spręsti, kad ne ši aplinkybė lėmė draudimo išmokos nemokėjimą. Draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) atsakovė, o ne draudėjas. Atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką ieškovei nevykdymas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. negali būti pateisinamas tuo, kad trečiasis asmuo nepateikė duomenų apie indėlių sertifikatų turėtojus ar kitomis kasaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
19. Kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas apie tai iš anksto informuodamas šalis (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
20. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, tačiau pasisakydama kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamu teisės taikymo klausimu, ar atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą įstatyme nustatytu terminu išmokėti draudimo išmoką, kvalifikuodama šalių teisinius santykius, pasisako ir dėl įstatyme įtvirtinto šios įmonės teisinio statuso, veiklos reglamentavimo.
Dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo
21. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė. Jos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Finansų ministerija. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiklą reglamentuoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas ir kiti teisės aktai, jei IĮIDĮ nenustato ko kita, taip pat savo įstatais (IĮIDĮ 16 straipsnis 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.)).
22. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarką, draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, jų dydį bei bankų, finansų maklerių įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, dydį (IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindama šiame įstatyme nustatytus veiklos tikslus, draudimo įmonė kaupia lėšas Indėlių draudimo ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fonduose (IĮIDĮ 18 straipsnio 1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.).
23. IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios iki 2015 m. gruodžio 3 d.) įgyvendinamos 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeista 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB (toliau – Indėlių direktyva), ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva). Indėlių direktyvos tikslas – stiprinant bankų sistemos stabilumą ir skatinant indėlininkų apsaugą, užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, apsaugoti nuo rizikos (išlaidų), kurią sukeltų masinis indėlių atsiėmimas iš kredito įstaigų, užtikrinti, kad per labai trumpą laiką būtų išmokėtos pagal garantiją numatytos išmokos (2–4, 8, 14, 16, 19 konstatuojamosios dalys).
24. Taigi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikla įgyvendina indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, užtikrinančią indėlininkų ir investuotojų teisę gauti nustatyto dydžio draudimo išmoką draudžiamojo įvykio atveju. Indėlių ir investicijų garantijų sistemos paskirtis – ne tik kompensuoti problemų turinčio banko indėlininkų ir investuotojų nuostolius (išmokėti įstatyme nustatyto dydžio išmokas), bet ir išlaikyti jų pasitikėjimą finansų įstaigomis, prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, patikimumo ir saugumo stiprinimo, išlaikyti visą valstybės finansų sistemą stabilią. Lietuvos indėlių ir investicijų garantijų sistemos fondus administruojančios VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikla panaši į draudimo veiklą, tačiau jos tikslai, teisinis statusas, teisės ir pareigos yra kitokie nei kitų draudimo įmonių. IĮIDĮ reguliuojamiems santykiams netaikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas.
25. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui (apibrėžtam IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) mokėti įstatyme nustatyto dydžio draudimo išmokas kyla ne iš draudimo sutarties, o iš IĮIDĮ, tai reiškia, kad nesusiklosto klasikiniai draudimo teisiniai santykiai civilinės teisės prasme. Ši VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo specifika yra reikšminga sprendžiant dėl pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo.
Dėl indėlių garantijų sistemos taikymo AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatams ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolės išmokėti ieškovei indėlių draudimo išmoką atsiradimo
26. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą priteisti kompensuojamąsias palūkanas už, jos manymu, pavėluotą indėlių draudimo išmokos mokėjimą, todėl teisiškai reikšminga vertinti aplinkybę, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsakovei atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal specialiojo teisės akto (IĮIDĮ) nuostatas.
27. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovė su AB banku „Snoras“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir įsigijo paties draudėjo (nagrinėjamos bylos atveju – AB banko „Snoras“) vertybinį popierių – indėlio sertifikatą. AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 24 d. pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t. y. įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.).
28. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.) buvo expressis verbis nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas buvo įgyvendinęs vieną iš Indėlių direktyvoje nustatytų išimčių – apsaugos netaikymą pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams ir įsipareigojimams, susijusiems su jos akceptuotais paprastaisiais vekseliais (Indėlių direktyvos I priedo 12 punktas). Ši išimtis nacionalinėje teisėje įgyvendinta nediferencijuojant indėlių sertifikatų pagal perleidžiamumo požymį.
29. CK 1.107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad indėlio sertifikatas – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiami ir neperleidžiami (CK 1.107 straipsnio 2 dalis). Indėlio sertifikatui taip pat taikomos CK šeštosios knygos XLIV skyriaus nuostatos, reglamentuojančios banko indėlio sutarties sudarymą. Indėlio sertifikatas yra vertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam terminui (CK 6.902 straipsnio 1 dalis). CK 6.902 straipsnyje yra įtvirtinta specialioji norma, kurioje expressis verbis nurodyta, kad indėlio sertifikatas gali būti tik vardinis.
30. Taigi nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą.
31. Pažymėtina, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvos adresatas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra valstybės narės. Tiesioginio ES teisės taikymo pobūdis reiškia, kad nuo priėmimo momento atitinkamas aktas (pvz., reglamentas) kartu automatiškai tampa nacionalinės teisės dalimi nereikalaujant atskirai priimti kokių nors vidaus įgyvendinimo priemonių, todėl toks teisės aktas taip pat sukelia tiesioginius teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad direktyvos tiesioginio taikymo savybe nepasižymi, valstybės narės savo nacionalinės teisės sistemose privalo imtis visų reikalingų priemonių jų veiksmingumui užtikrinti siektino tikslo atžvilgiu. Šias pareigas valstybės narės įgyvendina kompetentingų institucijų, pirmiausia įstatymų leidybos, vykdoma veikla.
32. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Atsakovė ir jos veikla nepatenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalyje nustatytą subjektų, kuriems įtvirtinta teisė ir (ar) pareiga kreiptis į ESTT prašant pateikti ES teisės turinio išaiškinimą, – teismo plačiąja prasme – kategoriją.
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (ankstesnis Nr. 3K-7-559/2013) nagrinėdama analogišką ieškovės 2013 m. iškeltam ginčą dėl indėlio sertifikato sutarties teisėtumo, savo iniciatyva kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, inter alia, klausimu, ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų prasme (tai pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter alia jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje.
34. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo sustabdyta, iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės pirmiau nurodytą civilinę bylą Nr. 3K-7-559/2013 (Nr. 3K-7-602-684/2015).
35. ESTT 2015 m. birželio 25 d. priimtame prejudiciniame sprendime Nr. C-671/13, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, nurodė, kad Indėlių ir Investuotojų direktyvų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės savo įstatymuose gali nustatyti išimtį tik tiems indėlio sertifikatams, kurie yra perleidžiami vertybiniai popieriai.
36. Vadovaudamasi ESTT prejudiciniame sprendime pateiktu aiškinimu, išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad jei vertybinis popierius patenka į Indėlių direktyvos taikymo sritį (kaip bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu (1 straipsnio 1 punktas) ir jei šis vertybinis popierius nėra perleidžiamas, Indėlių direktyvos išimtis negalės būti taikoma ir jis bus laikomas draustu indėliu, nepriklausomai nuo to, kaip jį įvardijo jo emitentas. Įvertinusi AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatą nurodytoje civilinėje byloje, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad šis indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema.
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo.
38. Konstatuotina, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pati ieškovė, taip pat kiti AB banko „Snoras“ indėlininkai (investuotojai), tapačiai kaip ir atsakovė suprato ir aiškino nacionalinės bei ES teisės nuostatas, o savo galimai pažeistus interesus dėl to gynė ginčydama indėlio sertifikato sutarties teisėtumą.
39. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 m. lapkričio 24-27 d. gavo iš AB banko „Snoras“ duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus bei jiems priklausančias draudimo išmokas, 2015 m. gruodžio 14 d. pateikė informaciją apie mokėtinas išmokas AB SEB bankui, kuriame indėlininkai nuo 2015 m. gruodžio 15 d. galėjo atsiimti išmokas. Ieškovei draudimo išmoka buvo išmokėta 2015 m. gruodžio 22 d.
40. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad indėlių draudimo išmoka už AB banko „Snoras“ išduotus indėlių sertifikatus išmokėta kasaciniam teismui išaiškinus ir nustačius, kad būtent šie konkretūs šio emitento išleisti vertybiniai popieriai (indėlių sertifikatai) neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui. Tačiau atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturėjo teisinio pagrindo savarankiškai išaiškinti imperatyviosios ir privalomos vykdyti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies teisės normos kitaip, nei buvo joje nustatyta. Pažymėtina, kad šios teisės normos neatitiktis ES teisei iki ESTT prejudicinio sprendimo nebuvo akivaizdi, atsižvelgiant, be kita ko, į Indėlių direktyvos I priedo 12 punkto formuluotę.
41. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl termino draudimo išmokai išmokėti, netinkamai taikė specialiojo teisės akto (IĮIDĮ) nuostatas. Atsakovės teigimu, IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai. Šis kasacinio skundo argumentas laikytinas pagrįstu.
42. Šios nutarties 24–25 punktuose nurodyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, išmokėdama draudimo išmoką, veikia kaip viešosios teisės subjektas, todėl ji gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kad būtų galima išmokėti draudimo išmoką, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi atlikti šiuos įstatyme nustatytus veiksmus: pirma, nustatyti, kad įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis); antra, nustatyti, kad asmuo yra indėlininkas (IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalis); trečia, nustatyti, kad turimas indėlis ar kitas vertybinis popierius yra draudimo objektas (IĮIDĮ 3 straipsnio 1, 4 dalys); ketvirta, apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus, investuotojus ir kt. (IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis). Šiems veiksmams atlikti draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalis).
43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.) nustatytas 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos draudimo išmokos išmokėjimo terminas skirtas įprastoms situacijoms, kai nėra ginčo dėl draudimo objekto.
44. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įvykus draudžiamajam įvykiui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, priimdama sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, turi konstatuoti visumą įstatyme nustatytų faktų. Nagrinėjamu atveju AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai, negavę draudimo išmokų, teismuose ginčijo indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, prašydami pripažinti jas negaliojančiomis, o sumokėtas lėšas – indėliais. Klausimas, ar (ieškovės įgytas) vertybinis popierius – indėlio sertifikatas – yra draudimo objektas, buvo iškeltas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, šiam kreipusis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Išsprendus šį klausimą pirmiau nurodytoje kasacinėje byloje dėl tapataus vertybinio popieriaus (indėlio sertifikato), išleisto ir išduoto to paties banko, draudžiamumo, atsakovė ieškovei draudimo išmoką išmokėjo per protingą terminą.
45. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu, kasacinėje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, bei šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinę kvalifikaciją, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovei (kreditorei) kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos atsakovės kasacinis skundas tenkintinas, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
46. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,97 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas tenkinamas, tai šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovės R. V. (duomenys neskelbtini) 3,97 Eur (tris Eur 97 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimą į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
