Civilinė byla Nr. 3K-3-156-695/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01188-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.2; 3.2.4.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. S. (G. S.) ir J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S. (V. S.) ir V. S. ieškinį atsakovams G. S. ir J. S. dėl uzufrukto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių uzufrukto nustatymą ir galiojimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai V. S. ir V. S. ieškiniu prašė nustatyti teisę iki jų mirties naudotis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpomis, namo plane pažymėtomis indeksais 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-14, 1-15, 1-16, taip pat ūkiniu pastatu ir lauko tualetu, esančiu žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovai nurodė, kad pirmiau nurodytą gyvenamąjį namą bendromis jėgomis ir lėšomis pastatė broliai – ieškovas V. S. ir atsakovo G. S. tėvas Č. S. (ieškovo brolis). Kadangi brolių šeimos neturėjo atskiro gyvenamojo būsto, tai broliai sutarė kartu pasistatyti gyvenamąjį namą abiejų šeimoms gyventi. Namas turi dvi atskiras izoliuotas dalis su atskirais įėjimais, name yra atskiri elektros bei vandens apskaitos prietaisai. Kartu buvo pastatytas dviejų dalių ūkinis pastatas ir du lauko tualetai. Ieškovai šio namo dalyje gyveno daugiau kaip trisdešimt metų. Namas nuosavybės teise 2009 m. buvo įregistruotas ieškovo brolio Č. S. vardu. Po jo mirties namo bendraturčiais tapę atsakovai pradėjo įvairiais būdais sunkinti ieškovų gyvenimą name (rašo skundus į policiją, uždraudė naudotis šiukšlių konteineriais, provokuoja konfliktus, reikalauja išsikelti iš namo).
4. Ieškovų teigimu, tarp jų ir Č. S. susiklostė uzufrukto teisiniai santykiai, kuriuos patvirtino ir tuo metu galiojusios teisės normos: 1964 m. Civilinio kodekso 110 straipsnyje nurodytos gyvenamojo ploto vienai šeimai normos – Č. S. negalėjo pasistatyti didesnio, nei buvo leidžiama, ploto gyvenamojo namo nesutaręs su ieškovais dėl abiejų šeimų gyvenimo kartu.
5. Atsakovai nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a>, tenkino atsakovų ieškinį dėl ieškovų iškeldinimo iš ginčo gyvenamojo namo. Tarp Č. S. ir ieškovo buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai – Č. S. gera valia leido broliui (ieškovui) ir jo šeimai gyventi Č. S. nuosavybės teise priklausančiame name, kol ieškovas ir jo šeima susiras kitą gyvenamąją vietą. Ši žodinė neterminuota panaudos sutartis buvo nutraukta nuo 2016 m. rugsėjo 1 d., todėl ieškovai be teisinio pagrindo gyvena name. Gyvenimas kartu vienam iš asmenų priklausančiame name savaime nesukuria (nenustato) uzufrukto teisės (daiktinės teisės) į kito asmens turtą. Nustatyti uzufruktą sandoriu gali tik pats savininkas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.148 straipsnis). Šiuo atveju uzufrukto nustatymas sandoriu neįmanomas, nes atsakovai nesutinka tokio sandorio sudaryti, o jau miręs Č. S. niekada tokio sandorio nebuvo sudaręs.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovas, vykstant namo statyboms, buvo išvykęs gyventi į (duomenys neskelbtini), grįžo tik 1983 metais ir, broliui leidus, pradėjo gyventi jo name. 1983 metais tarp ieškovų ir Č. S. negalėjo būti šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso nustatytų uzufrukto teisinių santykių, nes tokio teisinio reguliavimo tuo metu nebuvo.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad uzufruktas yra nustatomas tik įstatymais, teismų sprendimais, kai tai įtvirtina įstatymai, bei sandoriais. Šiuo atveju teismas nenustatė pagrindo įstatymu nustatyti uzufruktą ieškovams.
9. Namo savininkas Č. S., 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam CK, uzufrukto sandorio su atsakovais nesudarė (CK 4.148 straipsnis). To nepadarė ir dabartiniai namo savininkai – atsakovai. Leidimas ieškovams gyventi name nesukelia atsakovams pareigos sudaryti uzufrukto sandorį net ir tuo atveju, jei ieškovas padėjo savo broliui tuo metu statyti gyvenamąjį namą.
10. Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad tuo metu galiojusių įstatymų normų dėl namo ploto dydžio nesilaikymas neįrodo, kad Č. S. siekė statyti namą ir ieškovo šeimai. Ieškovų nurodyta aplinkybė, kad ieškovo brolis Č. S. žadėjo perrašyti namą ieškovui, galimai tebuvo žodinis susitarimas perleisti nuosavybę, kuris nesuponuoja turto savininko pareigos tai besąlygiškai padaryti ateityje.
11. Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu ieškovų argumentą, kad jiems buvo leista 35 metus gyventi neatlygintinai name, nes tai negali būti pagrindas suvaržyti atsakovų konstitucinę teisę į turto neliečiamybę be jų valios teismo sprendimu, nes toks teismo sprendimas būtų neteisėtas, neteisingas ir nesąžiningas atsižvelgiant į CK 1.5, 4.141, 4.147 ir 4.148 straipsnius.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas V. S. 2019 m. liepos 3 d. mirė, nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams G. S. ir J. S. dėl uzufrukto nustatymo; Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: nustatė ieškovei V. S. uzufruktą į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpas, namo plane pažymėtas indeksais 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, taip pat į lauko tualetą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
13. Apeliacinės instancijos teismas iš bylos bei Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ginčo gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Atsakovai nuosavybės teisę į nurodytą turtą įgijo priėmę mirusio ieškovo brolio Č. S. palikimą. Ieškovai nurodė, kad ieškovas su broliu, neturėdami atskiro gyvenamojo būsto, bendromis jėgomis ir lėšomis susitarė pastatyti namą, tinkantį gyventi abiejų brolių šeimoms, turėdami tikslą su savo šeimomis šiame name gyventi. Pastačius namą, ieškovo ir jo brolio Č. S. šeimos pradėjo gyventi atitinkamose namo dalyse. Taip pat buvo pastatyti du ūkio pastatai ir lauko tualetai. Ieškovai savo namo dalyje gyvena iki šiol. Ieškovai savo gyvenamą namo dalį prižiūri, remontuoja, moka mokesčius.
14. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai Z. K., M. B., M. V., S. J. taip pat paaiškino, kad ieškovas ir jo brolis kartu statė namą abiejų šeimoms gyventi. Iš 2017 m. kovo 23 d. Šatrininkų seniūnijos pažymos apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad name gyvenamąją vietą yra deklaravę abu ieškovai: ieškovė – 1974 m., ieškovas – 1983 m., name taip pat deklaruota ieškovų vaikų ir anūko gyvenamoji vieta. Iš namo pirmo ir antro aukšto planų teismo buvo nustatyta, kad namą sudaro dvi viena nuo kitos izoliuotos dalys, turinčios atskirus įėjimus. Grigaičių apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. lapkričio 6 d. pažymoje nurodyta, kad ieškovas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), turi 1/2 ginčo gyvenamojo namo dalį. Iš 2011 m. spalio 6 d. AB „Lesto“ rašto „Dėl informacijos suteikimo“, 2018 m. vasario 21 d. AB „Elektros skirstymo operatorius“ rašto „Dėl informacijos pateikimo“, 2018 m. gegužės 15 d. AB „Energijos skirstymo operatorius“ informacijos apie apmokėtą elektros energiją, 2018 m. gegužės 14 d. UAB „Nemėžio komunalininkas“ rašto „Dėl atsiskaitymo už suteiktas komunalines paslaugas“ apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šių įmonių apskaitoje namo dalims suteikti atskiri adresai ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 1983 m. vasario 24 d. buvo sudarytos atskiros sutarys dėl elektros tiekimo į atskiras namo dalis, įrengti atskiri elektros skaitikliai, taip pat atskirai apskaitomas į kiekvieną namo dalį tiekiamas šaltas vanduo, ieškovas atsiskaito už į ieškovų gyvenamą namo dalį tiekiamą elektros energiją ir šaltą vandenį.
15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad tarp ieškovų ir Č. S. – pradinio namo savininko buvo sudarytas susitarimas dėl ieškovų nuolatinio aprūpinimo gyvenamuoju plotu – namo dalimi ir šis susitarimas buvo vykdomas, o ieškovo broliui mirus, susitarimą daugiau kaip devynerius metus toliau vykdė Č. S. turto paveldėtojai – atsakovai. Dėl to pirmiau nurodytą ieškovo ir jo brolio Č. S. susitarimą apeliacinės instancijos teismas pripažino susitarimu dėl naudojimosi svetimu daiktu – uzufruktu.
16. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovų argumentu, kad, nagrinėjant kitą civilinę bylą dėl ieškovų iškeldinimo, patys ieškovai naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu teisinius santykius vertino kaip panaudos, o ne uzufrukto pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius. Motyvavo, kad atsakovai nenurodė, kokiame Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> dėl ieškovų iškeldinimo iš gyvenamojo namo vykusiame teismo posėdyje buvo pasakyti konkretūs ieškovų teiginiai apie panaudos teisinius santykius. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsiliepimą į ieškinį Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> dėl iškeldinimo teikė ieškovų duktė T. S., kuri nurodė, kad norėtų sudaryti panaudos sutartį, tačiau šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima vertinti kaip ieškovų pripažinimo, kad naudojimosi namu santykius Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> jie vertino kaip panaudos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
17. Atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias panaudos (CK 6.629 straipsnis) ir uzufrukto (CK 4.147 straipsnis) teisinius santykius, nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė uzufrukto teisiniai santykiai. Uzufruktui nustatyti yra būtinas teisinis pagrindas (įstatyme nurodytas atvejis, teismo sprendimas, kai tai nustato įstatymai, asmens valia ir sutikimas). Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į tai, kad įstatymo pagrindu ieškovė negali uzufrukto teise naudotis gyvenamojo namo dalimi, nes ji neturi tokios įstatyme įtvirtintos subjektinės teisės, o teismo sprendimu ieškovei uzufruktas galėjo būti nustatytas tik įstatymo pagrindu. Tokio įstatyme nustatyto subjektyvaus pagrindo apeliacinės instancijos teismas nenurodė. Pagalba statant namą negali būti prilyginama konkliudentiniams veiksmams, dėl kurių susiformuotų uzufrukto teisiniai santykiai. Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimas taip pat nereiškia, kad ieškovo brolis buvo sudaręs sutartį dėl uzufrukto ieškovams nustatymo. Ieškovų nurodytos aplinkybės, kad jie rūpinosi ginčo turtu, mokėjo mokesčius, prisidėjo prie namo statybų, nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad ginčo turtas tapo ieškovų nuosavybe, nes panaudos gavėjas taip pat privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (CK 6.636 straipsnis).
17.2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 2 dalis). Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> dėl ieškovų iškeldinimo iš gyvenamojo namo įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatyta, kad ieškovo brolis buvo leidęs laikinai neatlygintinai ieškovui ir jo šeimos nariams naudotis gyvenamuoju namu, ir konstatuota, jog tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, t. y. sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis dėl gyvenimo ginčo gyvenamajame name.
17.3. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis), nes išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo padarė neįvertinęs visų į bylą pateiktų įrodymų. Ieškovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jų ir kitų asmenų ar atsakovų susitarimus ir sutartis, susijusius su nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) neterminuotu naudojimusi. To negalėjo patvirtinti ir byloje pirmosios instancijos teisme apklausti ieškovų kviesti liudytojai.
18. Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovė V. S. prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Pagal 1970–1975 metais galiojusį teisinį reglamentavimą (1964 m. CK 110 ir 114 straipsnius) asmeninė piliečio nuosavybė galėjo būti vienas gyvenamasis namas (arba jo dalis), kartu gyvenantys sutuoktiniai ir nepilnamečiai jų vaikai galėjo turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą (arba vieno namo dalį), priklausantį asmeninės nuosavybės teise vienam iš jų arba sudarantį bendrą jų nuosavybę, o gyvenamojo namo (arba jo dalies ar dalių), priklausančio šiame straipsnyje nurodytiems piliečiams asmeninės nuosavybės teise, maksimalus dydis neturėjo viršyti 60 kv. m gyvenamojo ploto ir 40 kv. m naudingojo negyvenamojo ploto. Pagal 1964 m. CK 110 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. iki 1991 m. rugpjūčio 8 d.) asmenine piliečio nuosavybe galėjo būti vienas gyvenamasis namas (arba jo dalis). Kartu gyvenantys sutuoktiniai ir nepilnamečiai jų vaikai galėjo turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą (arba vieno namo dalį), priklausantį asmeninės nuosavybės teise vienam iš jų arba sudarantį bendrąją nuosavybę. Gyvenamojo namo (arba jo dalies ar dalių), priklausančio 1964 m. CK 110 straipsnyje nurodytiems piliečiams asmeninės nuosavybės teise, maksimalus dydis neturėjo viršyti 130 kv. m naudingojo ploto, iš jų 90 kv. m gyvenamojo ploto. Tuo atveju, jeigu namas buvo pastatytas neturint leidimo ar pažeidžiant projektą, pilietis neturėjo teisės juo disponuoti ir namas buvo nugriaunamas paties savavališko statytojo ar jo sąskaita.
18.2. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo gyvenamasis namas buvo pastatytas 1970 metais ir namo bendras plotas buvo 214,23 kv. m, naudingasis plotas – 166 kv. m, gyvenamasis plotas – 140,86 kv. m, namas negalėjo priklausyti vienai šeimai, nes jo plotas beveik dvigubai viršijo normatyvus, nustatytus galiojusiuose teisės aktuose. Tokios aplinkybės patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo statomas dviem šeimoms.
18.3. Tai, kad pusė ginčo gyvenamojo namo buvo laikoma ieškovo V. S. ir jo šeimos nuolatine gyvenamąja vieta, patvirtino Grigaičių apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. lapkričio 6 d. pažyma, taip pat tai, kad 1983 m. vasario 24 d. buvo sudarytos dvi atskiros sutartys dėl elektros tiekimo į atskiras namo dalis, įrengti atskiri elektros skaitikliai, atskirai apskaitomas į kiekvieną namo dalį tiekiamas šaltas vanduo; gyvenamojo namo dalims yra suteikti atskiri adresai.
18.4. Aplinkybę, kad buvo ieškovo ir jo brolio susitarimas dėl nuolatinio naudojimosi gyvenamuoju namu, patvirtina ir atsakovės J. S. veiksmai: ji ginčo gyvenamajame name įregistravo ieškovų vaikų ir anūkų gyvenamąją vietą, leido sudarinėti atskiras elektros ir šalto vandens tiekimo sutartis, neteikė jokių prieštaravimų dėl ieškovo šeimos gyvenimo šiame name. Byloje esantys įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovų šeima dešimtmečiais gyveno savo namo dalyje, mokėjo mokesčius, taigi ieškovo brolis vykdė susitarimą dėl aprūpinimo gyvenamuoju būstu iki pat savo mirties, o po jo mirties šį susitarimą 9 metus vykdė jo turto paveldėtojai (atsakovai).
18.5. Teismo procesinis sprendimas, priimtas Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> dėl ieškovų iškeldinimo, šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės, nes toje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl skirtingų teisinių santykių bei reikalavimų nei nagrinėjamoje byloje keliami klausimai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 2 dalies taikymo
19. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą yra neįrodinėjamos aplinkybės, kurios yra nustatytos kitoje civilinėje byloje. Kasacinis teismas dėl šios normos taikymo yra pažymėjęs, kad prejudicinius faktus sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne teisinis jų kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-695/2020, 18 punktas).
20. CPK 279 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas teismo sprendimo įsiteisėjimas ir jo privalomumas. Ši nuostata taikoma ir prejudiciniams faktams, kurie, kaip minėta, suprantami kaip faktinės aplinkybės. Tai reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai tampa prejudiciniais – kitoje byloje jie nėra iš naujo įrodinėjami, tačiau jie turi atitikti prejudicinių faktų taikymo sąlygas.
21. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra suformuluotos tokios pagrindinės CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017, 16 punktas).
22. Remdamasi šiomis nuostatomis teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> yra nustatytos dvi nagrinėjamai bylai svarbios faktinės aplinkybės: gyvenamosios patalpos buvo ieškovų naudojamos ir jų naudojimas buvo neatlygintinis. Tai yra prejudiciniai faktai, įrodyti ir nustatyti kitame teismo procese. Nagrinėjant šią bylą minėtos aplinkybės nėra iš naujo įrodinėjamos, nes yra teisinis pagrindas jomis vadovautis kaip jau nustatytomis. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka, remiasi šiomis ir kitomis teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu šių ir kitų aplinkybių teisinis kvalifikavimas nesudaro prejudicinio fakto, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo teisiškai nepagrįsti.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių uzufrukto nustatymą ir galiojimą, taikymo
23. Ieškovai savo reikalavimą nustatyti jiems teisę iki jų mirties naudotis gyvenamojo namo ir kitomis patalpomis grindė tuo, kad apie 1970 metus buvo sudarytas ieškovų ir Č. S., pradinio namo savininko, žodinis susitarimas dėl ieškovų nuolatinio aprūpinimo gyvenamuoju plotu – namo dalimi ir šis susitarimas buvo vykdomas, o ieškovo broliui mirus, susitarimą daugiau kaip devynerius metus toliau vykdė Č. S. turto paveldėtojai – atsakovai. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovai ginčo patalpoje gyveno ilgą laiką – tiek kol Č. S., pradinis namo savininkas, buvo gyvas, tiek jam mirus, – daugiau kaip devynerius metus. Iš bylos duomenų matyti, kad šios patalpos ieškovams buvo suteiktos geranoriškai ieškovo broliui sutikus.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai, neatlygintinai naudodamiesi atsakovų nuosavybe, prašo ginti jų teisę ir toliau leisti gyventi atsakovams priklausančiame name tuo pagrindu, kad buvo žodinis susitarimas su jais dėl leidimo jiems gyventi namo dalyje iki gyvenimo pabaigos.
25. Byloje nustatyta, kad ginčo šalių teisiniai santykiai tęsiasi atitinkamai nuo 1974 m. (kai ieškovė deklaravo savo gyvenamąją vietą) ir atitinkamai nuo 1983 m. (kai tą patį padarė ieškovas), kai galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas. Taigi, nagrinėjamu atveju kilo klausimas dėl nuosavybės teisių suvaržymų, nustatytų iki CK įsigaliojimo, teisinio kvalifikavimo ir galiojimo.
26. 1964 m. Civilinio kodekso 110 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 1980 m. iki 1991 m. rugpjūčio 8 d.) buvo reglamentuota asmeninė piliečių nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, nurodant, kad asmenine piliečio nuosavybe galėjo būti vienas gyvenamasis namas (arba jo dalis); kartu gyvenantys sutuoktiniai ir nepilnamečiai jų vaikai galėjo turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą (arba vieno namo dalį), priklausantį asmeninės nuosavybės teise vienam iš jų arba sudarantį bendrą jų nuosavybę. Gyvenamojo namo (arba jo dalies ar dalių), priklausančio pirmiau nurodytiems piliečiams asmeninės nuosavybės teise, maksimalus dydis neturėjo viršyti 130 kv. m naudingojo ploto, iš jų 90 kv. m gyvenamojo ploto.
27. 1964 m. Civilinio kodekso 111 straipsnyje buvo nurodyta, kad keli piliečiai galėjo tarpusavio susitarimu pasistatyti asmeninės nuosavybės teise kelių butų arba kambarių gyvenamąjį namą, kartu nustatydami, kad kiekvienas iš jų įgijo asmeninės nuosavybės teisę į tam tikrą butą arba kambarį, taip pat į tam tikrą dalį pagalbinių pastatų prie gyvenamojo namo (garažų ir pan.). Kiekvienam iš šių statytojų atitinkamai buvo taikomos ir galiojo prieš tai 1964 m. Civilinio kodekso 110 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės dėl gyvenamojo namo (arba jo dalies ar dalių), priklausančio pirmiau nurodytiems piliečiams asmeninės nuosavybės teise, maksimalaus dydžio. Taikant šias nuostatas ir sprendžiant, ar kiekvienas iš statytojų įgijo nuosavybės teisę į tokiu būdu sukurtą objektą ar jo dalį, turi reikšmės statytojų susitarimo turinys ir jo įgyvendinimo aplinkybės. Statytojas, siekiantis pripažinti nuosavybės teisę į bendrai pastatytą statinį, turi įrodyti, kad buvo: 1) statytojų susitarimas sukurti bendrą objektą kiekvienam statytojui nuosavybės teise, 2) kiekvieno dalyvio indėlis į bendro objekto sukūrimą. Šios sąlygos yra kumuliatyvios, t. y., nesant bent vienos iš jų, nėra pagrindo pripažinti asmeniui nuosavybės teisės į sukurtą daiktą. Tačiau jeigu asmeniui tokiomis aplinkybėmis neatsirado nuosavybės teisė į statomą objektą, tai, priklausomai nuo statytojų susitarimo turinio ir kitų aplinkybių, galėjo atsirasti kitokios teisės naudotis daiktu ar jį valdyti. Viena iš tokių teisių yra uzufruktas.
28. 1964 m. Civiliniame kodekse tokia teisė nebuvo nustatyta, tačiau nebūtų pagrįsta tvirtinti, kad nebuvo teisinių situacijų, kai asmenys sudarė susitarimus dėl naudojimosi svetimu daiktu per asmens gyvenimo trukmę. Tokie susitarimai turėjo teisines pasekmes, nes civilinės teisės ir pareigos atsirado iš asmenų veiksmų ir sandorių, kurie nors nebuvo įstatymais įtvirtinti, tačiau nebuvo draudžiami (1964 m. CK 6 straipsnis). Vadinasi, teisė naudotis svetimu daiktu galėjo atsirasti kaip savininko sudaryto sandorio padarinys. Pabrėžtina, kad uzufruktas – usus fructus (lot.) – tai naudojimasis svetimu turtu (be nuosavybės teisės). Tai reiškia, kad uzufruktas yra savininko nuosavybės teisės suvaržymas. Tačiau dėl to, kad jis atsiranda su savininko valia ir sutikimu, nėra pagrindo jį vertinti kaip nesukuriantį teisinių padarinių ar neteisėtą.
29. Nuo 2001 m. įsigaliojusio CK 4.141 straipsnio 1 dalyje uzufruktas apibūdintas kaip asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Galiojančiame CK uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai nustato įstatymas, bei sandoriais (CK 4.147 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos yra svarbios ir taikomos, kai dabartiniu metu yra sprendžiama dėl naudojimosi svetimu daiktu nustatymo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl iki 2000 m. CK įsigaliojimo sandorio pagrindu atsiradusios asmens teisės naudotis gyvenamąja patalpa teisėtumo ir galiojimo. Tokiu būdu yra pagrindas taikyti 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio nuostatą dėl teisių į daiktus suvaržymų, nustatytų iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, galiojimo įsigaliojus šiam kodeksui.
30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neturi būti taikomos galiojančio CK nuostatos dėl uzufrukto nustatymo, atitinkamai teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai pažeidė CK 4.147 straipsnį.
31. Nagrinėjamoje byloje įrodyta aplinkybė, kad pradinis gyvenamojo namo savininkas Č. S. leido gyventi ginčo name ieškovams. Šio fakto neneigė ir atsakovai, nurodę, kad tarp brolių buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, ginčo name gyveno dvi šeimos, atsakovo tėvas Č. S. buvo leidęs laikinai neatlygintai ieškovams naudotis minėtu gyvenamuoju namu. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMjMyMC04NjAvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-2320-860/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-2320-860/2017">e2-2320-860/2017</a> taip pat nustatyta, kad Č. S. leido laikinai neatlygintai ieškovams gyventi ginčo gyvenamajame name, vėliau šios teisės ir pareigos perėjo namo paveldėtojams. Taigi, nekilnojamojo turto savininkui ir jo teisių perėmėjams visada buvo žinomas šis nekilnojamojo turto suvaržymų atsiradimo pagrindas, aplinkybės ir realus suvaržymų įgyvendinimas – ieškovų ilgalaikis ir nepertraukiamas gyvenimas gyvenamosiose patalpose. Toks savininko nuosavybės teisės suvaržymas 1964 m. Civiliniame kodekse nebuvo įtvirtintas kaip daiktinė teisė, nes tokiu įtvirtintu reguliavimu nebuvo nustatytas uzufrukto teisinių santykių apibrėžimas ir jų kvalifikavimas. Vis dėlto nuosavybės teisės suvaržymo teisiniai santykiai jų atsiradimo metu buvo teisėti, t. y. sukeliantys civilines teises ir pareigas. Teisėtai atsiradę iki įsigaliojant CK, remiantis 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, teisiniai santykiai galioja kaip nuosavybės teisės suvaržymai ir pagal analogiją kvalifikuotini kaip uzufrukto teisiniai santykiai.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė svarbias bylos aplinkybes ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas dėl teisės ieškovei naudotis ginčo gyvenamojo namo dalimi ir kitais pastatais uzufrukto pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
33. Dėl kitų kasacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo ir neturi teisinės reikšmės ginčui išspręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
35. Ieškovė prašo priteisti 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė įrodymus, kad šias išlaidas sumokėjo. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų ieškovei atlyginimas priteistinas iš kasacinį skundą padavusių atsakovų po lygiai.
36. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, pastarųjų išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis), tačiau ši suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Priteisti ieškovei V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Apie nutarties priėmimą pranešti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Dalia Vasarienė
