Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles esant atsakovų daugetui, kai pareiškiamas solidarusis reikalavimas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-46-381/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00145-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.3.5., 3.3.3.10.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Žvirgždaičių energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Nullus“ ir Lenkijos bendrovės „EN Efficiency PL sp. z o. o.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Žvirgždaičių energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Nullus“ ir Lenkijos bendrovės „EN Efficiency PL sp. z o. o.“ ieškinį atsakovams Š. S. ir bendrovei „Interactive Brokers Ireland Limited“ dėl žalos atlyginimo, išvadą byloje teikianti institucija Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles esant atsakovų daugetui, kai pareiškiamas solidarusis reikalavimas, aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. vasario 14 d. priimtas ieškinys atsakovams Š. S. ir Vengrijos įmonei „Interactive Brokers Central Europe Zrt.“ (toliau – ir Brokeris) dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašoma priteisti ieškovėms iš atsakovų solidariai 5 484 735,04 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Brokeris teismui pateikė prašymą išspręsti ieškinio teismingumo klausimą ir nustačius, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismui, ieškinį, pareikštą Brokeriui, palikti nenagrinėtą.

4. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutartimi tenkinus Brokerio 2024 m. spalio 9 d. prašymą, jis byloje buvo pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėju Airijoje registruota bendrove „Interactive Brokers Ireland Limited.“

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu atsakovo „Interactive Brokers Central Europe Zrt.“ (procesinių teisių perėmėjas „Interactive Brokers Ireland Limited“) prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą atmetė, konstatavęs, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje atsakovams reikalavimas atlyginti nedalią tą pačią bendrą žalą reiškiamas solidariai, abiejų atsakovų veiksmus siejant priežastiniu ryšiu su bendra reikalaujama atlyginti žala, ir į tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti dėl solidariosios atsakomybės buvimo, nusprendė, kad yra pagrindas taikyti 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas,,Briuselis Ia“) 8 straipsnio 1 punkte nustatytą išimtį. Teismas pažymėjo, kad ieškovių reikalavimai abiem atsakovams yra itin glaudžiai susiję, nes žalos atlyginimas siejamas su solidariąja atsakovų atsakomybe esant objektyviajam bendrininkavimui, t. y. kad kiekvieno iš atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ir žala atsirado tik dėl to, jog kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (nesant nors vieno iš atsakovų neteisėtų veiksmų žalos nebūtų). Pasisakydamas dėl skirtingų teisinių pagrindų, kuriais grindžiama atsakovų atsakomybė, teismas pažymėjo, kad abiem atsakovams pareikšti reikalavimai, net jei jie grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais, yra glaudžiai susiję, nes yra nukreipti į tą patį interesą – ieškovėms padarytos žalos atlyginimą dėl abiejų atsakovų neteisėtų veiksmų.

7. Teismas nepagrįstais pripažino Brokerio argumentus, kad jis negalėjo (ir neturėjo pagrindo) numatyti, jog ieškovės, kurios su Brokeriu neturi teisinių santykių, inicijuos bylą Lietuvos teismuose. Teismas pabrėžė, kad numatomumas nėra atskiras ir būtinas kriterijus taikant Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą. Teismo vertinimu, nesant sutartinių santykių (delikto atveju), kai ieškovai pareiškia ieškinį dviem ir (ar) daugiau galimai žalą padariusių asmenų, niekada nėra aišku, kuriam deliktą padariusiam asmeniui ieškovas pateiks ieškinį ir kurios valstybės teisme.

8. Pasisakydamas dėl Reglamento,,Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkto taikymo, teismas konstatavo, kad, preliminariai įvertinus ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prie jo pridėtus įrodymus, jų turinį, spręstina, jog atsakovai yra solidariai atsakingi už ieškovėms padarytą žalą (be Brokerio neveikimo nebūtų atsiradusi žala). Teismo vertinimu, kadangi dėl abiejų atsakovų galimai neteisėtų veiksmų (veikimo ir neveikimo) ieškovės, iš kurių dviejų ieškovių buveinė yra Lietuvoje, neteko lėšų (mokėjimo nurodymai, iš kurių ieškovės kildina patirtą žalą, buvo atlikti Lietuvoje, Lietuvoje buvo patirta ir tiesioginė finansinė žala), Lietuva yra ta vieta, kurioje įvyko žalą lėmęs įvykis ir (ar) buvo patirta žala.

9. Įvertinęs tai, kad žala buvo padaryta Lietuvoje, teismas konstatavo, kad Brokerio atžvilgiu taip pat taikytina Lietuvos teisė, ir atitinkamai atsakovo argumentus, susijusius su tuo, jog ieškovės reikalavimų Brokeriui kontekste nenurodo nė vienos aplinkybės, kuri pagrįstų jų reikalavimų, reiškiamų Brokeriui, glaudų ryšį su Lietuva, pripažino nepagrįstais.

10. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui „Interactive Brokers Central Europe Zrt.“ (procesinių teisių perėmėjas „Interactive Brokers Ireland Limited“), paliko nenagrinėtą.

11. Teismas konstatavo, kad tai, jog ieškovės pareiškė atsakovams solidarųjį reikalavimą, savaime nesudaro pagrindo taikyti Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą jurisdikcijos taisyklę, t. y. pripažinti, kad ieškinys teismingas vieno iš atsakovų, kuriam pareikšti solidarieji reikalavimai, gyvenamosios vietos valstybės teismui. Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju turi būti įvertinami ne atsakovams reiškiami reikalavimai, bet kiekvienam iš atsakovų reiškiamų reikalavimų faktinis bei teisinis pagrindas ir, tik šiems sutampant, galima nuspręsti apie egzistuojantį poreikį nagrinėti bylą pagal vieno iš atsakovų, kuriems ieškiniu reiškiamas bendras reikalavimas, buvimo vietos jurisdikciją.

12. Teismo vertinimu, reikalavimai atsakovams grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis bei skirtingais teisiniais pagrindais: atsakovo Š. S. veiksmų neteisėtumas grindžiamas tikėtinai neteisėtu lėšų iš ieškovių sąskaitų pasisavinimu, pasinaudojus galimai fiktyviais bei suklastotais dokumentais, tokiu būdu pažeidus fiduciarines pareigas bei bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, be to, atlikus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytą nusikalstamą veiką – turto pasisavinimą, o atsakovo Brokerio atsakomybė kildinama iš Vengrijos viešosios teisės nuostatų, įgyvendinančių ES direktyvas, ir Vengrijos Respublikos įstatymo dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos nuostatų bei produkto priimtinumo testo pagal 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES, Deleguotojo reglamento ir atitinkamo Vengrijos įstatymo nuostatų, taip pat bendrosios profesinio pobūdžio rūpestingumo pareigos investicinių paslaugų santykiuose pažeidimo. Teismo įsitikinimu, ieškinyje kaip neteisėti nurodyti atsakovų Š. S. ir Brokerio veiksmai (pastarojo neveikimas) yra atskiri epizodai, kurie gali būti nagrinėjami atskirai, kadangi skiriasi ne tik faktinės aplinkybės, kuriomis įrodinėjamas neteisėtas veikimas (neveikimas), bet ir jų teisinį vertinimą apibrėžiantis norminis reguliavimas. Teismas, konstatavęs, kad reikalavimai atsakovams Š. S. ir Brokeriui yra reiškiami skirtingais faktiniu bei teisiniu pagrindais, pažymėjo, kad nekyla ir sprendimų nesuderinamumo rizika, kadangi dėl kiekvieno iš atsakovų atsakomybės pagrindų ir sąlygų egzistavimo gali būti sprendžiama atskirai.

13. Teismas nusprendė, kad Brokeris objektyviai negalėjo numatyti, jog dėl investavimo paslaugų atsakovui Š. S. teikimo ieškovės, t. y. asmenys, su kuriais Brokerio nesiejo komerciniai susitarimai ar kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, inicijuos jam bylą Lietuvos Respublikos teisme. Aplinkybę, kad Brokeris yra pranešęs Lietuvos priežiūros institucijai apie ketinimą teikti investicines paslaugas Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims, teismas vertino kaip nesudarančią pagrindo spręsti nei apie Brokerio veikimo vietą, nei apie tai, kad Brokeris numatė, jog byla dėl jo teikiamų paslaugų gali būti inicijuota Lietuvoje. Teismo vertinimu, nors Brokeris gali teikti investavimo paslaugas įvairių šalių juridiniams ir fiziniams asmenims, Brokerio veiklos vykdymo vieta apibrėžiama pagal jo buveinės vietą.

14. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų, pareikštų Brokeriui, teismingumo, taikytina Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė, nes, įvertinus bylos medžiagą, negalima padaryti išvados, kad reikalavimai atsakovams yra taip glaudžiai susiję, jog tikslinga juos nagrinėti kartu.

15. Pasisakydamas dėl Reglamento,,Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkto taikymo, teismas nusprendė, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas, apimantis Brokeriui pareikštus ieškovių reikalavimus, nepatenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti Brokeriui pareikštus reikalavimus nepagrįstai siejo su kito atsakovo – Š. S. įrodinėjamais neteisėtais veiksmais ir jų padarymu sukelta žala. Pagrįsdamas šią išvadą teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimą atlyginti žalą kildina iš dviejų atsakovų savarankiškai atliktų neteisėtų veiksmų (dėl žalos, patirtos ieškovių (bendrovių) valdymo organų nariui pasisavinus ieškovių lėšas, ir žalos, patirtos Brokeriui pažeidus jo veiklą reguliuojančių viešosios teisės aktų reikalavimus). Vadinasi, žalą sukėlęs įvykis (įrodinėjami atsakovų neteisėti veiksmai ir jais galbūt padaryta žala) turi būti vertinamas atskirai kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu.

16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, sprendžiant, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, pareikštą Brokeriui, svarbu yra tai, kur Brokeris atliko tariamai neteisėtus veiksmus ir kur kilo iš Brokerio reikalaujama atlyginti žala. Teismo vertinimu, įrodinėjami neteisėti Brokerio veiksmai (neveikimas) buvo atlikti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Vengrijoje, kur yra registruota Brokerio platforma ir kurioje buvo atsakovo Š. S. sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškiniu įrodinėjama, jog ieškovių lėšos buvo prarastos iš esmės tuomet, kai atsakovas Š. S. per atsakovo Brokerio platformoje esančią paskyrą atliko rizikingus investavimo veiksmus, teismas konstatavo, kad vieta, kurioje panaudojant tikėtinai neteisėtai pasisavintas ieškovių lėšas buvo sudaromi investiciniai sandoriai, laikytina žalos atsiradimo vieta. Atitinkamai teismas nusprendė, kad įrodinėjami Brokerio neteisėti veiksmai, lėmę ieškovių nurodytos žalos atsiradimą, įvyko ne Lietuvoje, o Vengrijoje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) ir kasacinio teismo praktikos, patvirtinančios, kad tai, jog keliems atsakovams pareikšti ieškiniai grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais, savaime neužkerta kelio taikyti Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto. Teismas pernelyg suabsoliutino aplinkybę, kad ieškinyje atsakovų neteisėti veiksmai grindžiami skirtingomis teisės normomis, ir neatsižvelgė į tai, kad ESTT praktika, pagal kurią jurisdikcijai nustatyti būtinas ryšio tarp dviejų ieškinių, grindžiamų skirtingais teisiniais pagrindais, egzistavimas (ESTT 1998 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Réunion européenne ir kiti, C-51/97), dabar laikoma pasenusia dėl naujesnės ESTT praktikos (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06). Aplinkybė, kad pareikšti ieškiniai grindžiami tuo pačiu teisiniu pagrindu, yra tik vienas iš kelių svarbių veiksnių, bet tai nėra esminis reikalavimas (ESTT 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C-145/10).

17.2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, remiantis ESTT praktika, skirtingais teisiniais pagrindais pareikštų reikalavimų bendrumas Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto taikymo prasme gali atsirasti dėl to, jog reikalavimai yra nukreipti į tą patį interesą (ESTT 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Sapir ir kiti, C-645/11). Nagrinėjamoje byloje abu reikalavimai yra nukreipti į tą patį interesą – nedalomą daugiau nei 5,4 mln. Eur žalos, atsiradusios dėl solidariai atsakančių atsakovų veiksmų bendrumo (Š. S. aktyvių veiksmų bei Brokerio neteisėto neveikimo), atlyginimą.

17.3. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, netinkamai aiškino ir taikė vieno fakto situacijos kriterijų. Esant bendrininkavimui siaurąja prasme, glaudus reikalavimų ryšys vieno fakto situacijos kriterijaus taikymo aspektu gali būti nustatomas ne tik pagal faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėjami bendrininkų neteisėti veiksmai, bet ir pagal faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas bendrininkų veiksmų priežastinis ryšys su jų padaryta ta pačia bendra nedaloma žala ir pan. Teismo suformuluota taisyklė, kad tai, jog ieškinyje skiriasi faktinės aplinkybės, kuriomis įrodinėjamas skirtingas teisės normas pažeidžiantis atsakovų neteisėtas (ne)veikimas, lemia, jog glaudaus reikalavimų ryšio pagal vieno fakto situacijos kriterijų nėra, pernelyg apriboja Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto taikymą ir iš esmės paneigia šios teisės normos tikslą, kuriuo siekiama jurisdikcijos koncentracijos ir proceso ekonomiškumo. Toks aiškinimas yra nepagrįstas ir sukuria patogias sąlygas žalą padariusiems bendrininkams (kartu ar atskirai) piktnaudžiauti modeliuojant savo veiksmus, kad šie pažeistų ne tokią pačią, bet skirtingas teisės normas, ir gina bendrininkų, o ne nukentėjusiojo nuo pažeidimo interesus. Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktu įtvirtintos atsakovų daugeto taisyklės taikymas neturėtų priklausyti išimtinai nuo ieškinyje nurodomų faktinių aplinkybių, kuriomis įrodinėjamas kiekvieno iš bendrininkų padarytas atitinkamos teisės normos pažeidimas, palyginimo. Priešingai, faktiniai priežastiniai ryšiai tarp skirtingų subjektų veikos yra pakankamas ryšys, susiejantis šias veikas, kad jos sudarytų visumą. Neginčytina, kad atsakovas Š. S. buvo neteisėtų (galimai nusikalstamų) veiksmų pervedant ieškovių lėšas į savo asmeninę sąskaitą, o vėliau – į Brokerio sąskaitą, siekiant pinigus naudoti azartiškai prekybai išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, vykdytojas. Bet šie veiksmai buvo nepakankami tam, kad ieškovės patirtų žalą, t. y. netektų lėšų. Lėšų pervedimai nebūtų buvę įmanomi, jeigu nebūtų buvusios sudarytos sąlygos neteisėtai dalyvauti Brokerio platformoje. Brokerio neveikimas prisidėjo prie ieškovių žalos atsiradimo, todėl jis yra atsakingas už tą pačią žalą, kurią padarė atsakovas Š. S.. Kitaip tariant, žala, už kurią atsako Brokeris, kaip subjektas, per kurį buvo vykdomas pinigų plovimas, iš esmės yra ta pati, kaip ir ta, kuri buvo padaryta dėl pagrindinės veikos, kai Š. S. pasisavino ieškovių lėšas.

17.4. Byloje, priešingai negu išaiškino apeliacinės instancijos teismas, pareikšti solidarieji reikalavimai dėl žalos atlyginimo susiję tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir su ta pačia žala, nors ir vieno iš atsakovų, t. y. Š. S., veiksmai neteisėtos schemos grandinėje buvo aktyvūs, o kito (Brokerio) – pasyvūs, bet materialiai ir nedalomai prisidėję prie vykdyto ieškovių pinigų plovimo bei vėlesnio ieškovių pinigų praradimo, vertybinių popierių biržoje leidžiant Š. S. sudarinėti investicinius sandorius, kuriems Brokeris turėjo užkirsti kelią. Būtent dėl Brokerio neteisėtai pasyvaus vaidmens atsakovas Š. S. galėjo toliau tęsti ir įgyvendinti savo schemą. Jeigu Brokeris būtų tinkamai vykdęs jam nustatytas pareigas, būtų tinkamai pažinęs klientą, vykdęs nuolatinę santykių su klientu stebėseną, laiku ėmęsis priemonių atsakovo Š. S. į Brokerio sąskaitą mokamų lėšų šaltiniui nustatyti, tai neabejotinai būtų nustatęs ar bent jau preziumavęs, kad azartinei prekybai yra naudojamos lėšos, kurių atsakovas Š. S. teisėtai negalėjo gauti. Be to, vieningo fakto situacijos kriterijaus egzistavimą nagrinėjamos bylos atveju, be kita ko, patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 13 d. išaiškinimai civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDU5LTc5MC8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-459-790/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-459-790/2024">e2-459-790/2024</a> (toliau – ir „Olympic Casino“ byla), kuriais nepagrįstai nebuvo vadovautasi priimant skundžiamą nutartį.

17.5. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, netinkamai aiškino ir taikė galimumo numatyti, jog ieškinys vienam iš bendrininkų bus pareikštas kito bendrininko valstybės teisme, kriterijų. Numatomumas nėra atskiras kriterijus, įtraukiamas į faktinį ieškinių kontekstą, o tik jį papildo. Austrijos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, savo išvadas grįsdamas vieno iš bendrininkų deklaracija, jog jis negalėjo numatyti, jog jam bus pareikštas ieškinys ne jo vietos valstybės teisme, negali pripažinti bendrininkui pareikšto ieškinio neteismingu, jeigu ieškiniai, pareikšti abiem atsakovams, vis dėlto atitinka vieningo fakto situacijos kriterijų pagal Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą. Nagrinėjamu atveju reikalavimai atsakovams atitinka vieningo fakto situacijos kriterijų, todėl vien tik aplinkybė, kad Brokeris galėjo ar negalėjo numatyti, jog ieškinys jam bus pareikštas Lietuvos Respublikos teismuose, savaime negali lemti ieškinio palikimo nenagrinėto. Be to, deliktą padariusiam asmeniui objektyviai galima numatyti, kad Reglamento,,Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto nuostata dėl jurisdikcijos leidžia pareikšti ieškinį visiems būtino faktinio ryšio tarp ieškinių keliems deliktą padariusiems asmenims egzistavimo kriterijų atitinkantiems asmenims atitinkamoje kiekvieno atskiro deliktą padariusio asmens jurisdikcijoje. Brokeris savo neveikimu leido paslėpti pirmąja neteisėtos grandinės veika įgytas ieškovių lėšas, todėl, pasirinkęs šioje situacijoje užsimerkti, prisiėmė riziką, kad tikrieji per Brokerį plautų pinigų savininkai gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Brokerio kliento, kurį Brokeris turėjo deramai tikrinti, buveinės vietoje.

17.6. Faktiniai bylos duomenys atskleidžia, kad Brokeris galėjo numatyti, jog ieškinys bus pareikštas Lietuvos Respublikos teismuose, nes būtent šioje jurisdikcijoje jis teikė atsakovui Š. S. investicines paslaugas, su kurių netinkamu teikimu, be kita ko, yra siejamas ir ieškinys. Brokeris paslaugas atsakovui Š. S. suteikė Lietuvoje, nes, kaip licencijuotas nuotolinių investicinių paslaugų teikėjas, nors ir yra licencijuotas ir įsteigtas kitoje Europos Sąjungos šalyje, tačiau turi teisę teikti ir teikia tokias investicines paslaugas Lietuvoje, yra apie investicinių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje notifikavęs Lietuvos banką (Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 43 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, notifikavimas nėra savitikslis, o pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymą reikalingas tam, kad Brokeris galėtų pradėti teikti investicines paslaugas klientams Lietuvos Respublikoje. Toks teisinis reguliavimas bei aptarti faktai ieškovėms leido daryti loginę išvadą, kad tuo atveju, jeigu Brokeris yra notifikavęs Lietuvos banką apie ketinamą pradėti vykdyti investicinę veiklą Lietuvoje, tai jis Lietuvos rezidentui, t. y. atsakovui Š. S., ir suteikė šioje jurisdikcijoje savo paslaugas. Tokios pozicijos iki 2024 m. gegužės 24 d. parengiamojo teismo posėdžio Brokeris neginčijo ir pirmą kartą klausimą dėl veiklos „pasportavimo“ (t. y. kad Brokeris aktyviai neskatino savo paslaugų Lietuvoje) Brokerio atstovė deklaratyviai iškėlė tik šio parengiamojo teismo posėdžio metu. Kadangi pirmosios instancijos teismas minimo parengiamojo posėdžio metu išnagrinėjo jurisdikcijos klausimą iš esmės, ieškovės nebeturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių, kad Brokeris aktyviai siūlė (reklamavo) investicines paslaugas Lietuvoje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepriėmęs nei Brokerio, nei ieškovių paaiškinimų dėl investicinių paslaugų suteikimo vietos, vertino, kur yra Brokerio atsakovui Š. S. suteiktų investicinių paslaugų vieta, ir pats padarė deklaratyvią išvadą, jog yra „pakankamai akivaizdu“, kad investicinių paslaugų teikimo vieta nustatytina pagal Brokerio buveinės vietą. Apeliacinės instancijos teismas, išsprendęs ginčą pagal faktus, nenagrinėtus pirmosios instancijos teisme, dėl kurių pirmosios instancijos teisme ieškovės nebuvo pasisakiusios ir dėl kurių įtakos ginčo išsprendimui nebuvo pateikusios savo argumentų, veikė kaip pirmosios instancijos teismas, dėl to ieškovės prarado teisę į apeliaciją dėl šios reikšmingos teismo nutarties argumentų dalies.

17.7. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Reglamento,,Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą, netinkamai aiškino ir taikė vietos, kurioje įvyko žalingas įvykis, kriterijų. Sprendžiant, kur yra vieta, kurioje įvyko žalingas įvykis, turėtų būti vertinama visa tęstinę deliktinę veiką sudaranti įvykių grandinė, o jurisdikcija nukentėjusiajam suteikiama kiekvienoje vietoje, kurioje buvo padaryta viena iš atskirų, bet kartu bendrų, t. y. priežastiniu ryšiu susijusių su ta pačia nedaloma atsakovų padaryta žala, veikų.

17.8. Teisės doktrinoje nurodoma, kad Reglamento,,Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkto normos aspektu sprendžiant dėl vietos, kurioje įvyko žalingas įvykis, bet kokia priežastiniu ryšiu susijusi veikla yra svarbi, jei tęstinę deliktinę veiką sudaro dauguma elementų. Jei ši taisyklė būtų taikoma tik paskutiniam įvykiui, nukentėjusysis būtų priklausomas nuo bet kokio civilinės teisės pažeidėjo išradingumo manipuliatyviai inscenizuoti paskutinę veiklą ten, kur jam yra patogiausia. Nagrinėjamu atveju įrodinėjamą tęstinę deliktinių įvykių grandinę sudaro trys grandys: 1) ieškovių lėšų pervedimas į atsakovo Š. S. asmenines mokėjimo sąskaitas, turint tikslą persivesti lėšas į atsakovo Brokerio platformą tam, kad atsakovas Š. S. galėtų užsiimti azartiška prekyba finansinėmis priemonėmis; 2) vėlesnis šių lėšų pervedimas atsakovo Brokerio žinion; 3) ieškovių lėšų praradimas vertybinių popierių biržoje per Brokerio platformą jas azartiškai investuojant į sudėtingas ir rizikingas finansines priemones. Atitinkamai bent dvi iš trijų deliktinės veikos grandžių (pirmas ir antras punktai) aiškiai rodo, kad vieta, kurioje įvyko žalingas įvykis, yra Lietuva, t. y. neteisėti mokėjimų nurodymai pervedant lėšas iš ieškovių į atsakovo Š. S. asmenines mokėjimo sąskaitas, turint tikslą jas vėliau legalizuoti per atsakovo Brokerio platformą, buvo atlikti Lietuvoje; taip pat neteisėti mokėjimų nurodymai atlikti Lietuvoje, be kita ko, pervedant ieškovių lėšas iš atsakovo Š. S. mokėjimo sąskaitos į atsakovo Brokerio sąskaitą. Kitaip tariant, abu šie epizodai yra priežastiniu ryšiu susiję su atsakovo Brokerio neteisėtu neveikimu.

17.9. Be to, neteisėtų veiksmų, lemiančių žalos ieškovėms padarymą, vieta nustatytina ne tik pagal atliktų mokėjimo nurodymų, kuriais neteisėtai buvo pervesti į atsakovo Brokerio sąskaitą ieškovių pinigai, vietą, bet ir pagal atsakovo Brokerio investicinių paslaugų teikimo vietą, kuri šiuo atveju yra Lietuva. Atsakovas Brokeris yra išplėtęs savo licenciją Lietuvoje, jos pagrindu turi teisę pradėti teikti ir teikia investicines paslaugas Lietuvoje, kadangi čia Brokeris aktyviai siūlė (reklamavo) investicines paslaugas. Atsakovas Brokeris Lietuvoje veikia per pristatančiuosius tarpininkus, o remiantis oficialiais į bylą pateiktais Lietuvos banko išaiškinimais, būtent tokios aplinkybės yra pakankamos investicinių paslaugų teikimo vietai nustatyti.

17.10. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Reglamento,,Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą, netinkamai aiškino ir taikė žalos padarymo vietos kriterijų. Teismo išvada, kad žala jurisdikcijos atsakovo Brokerio atžvilgiu nustatymo prasme ieškovėms buvo padaryta tik tuomet, kai atsakovas Š. S. sudarinėjo investicinius sandorius, ir toje vietoje, kurioje buvo įsisteigęs atsakovas Brokeris, yra padaryta izoliuotai, neatsižvelgiant į visą tęstinę deliktinių įvykių grandinę, kurioje kiekvienas veiksmas yra darantis žalą.

17.11. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad finansinių nusikaltimų atveju žala atsiranda, kai tiesiogiai sumažėja nukentėjusiojo turtas, t. y. toje vietoje, kurioje yra nukentėjusiojo banko sąskaita (atitinkamas bankas), ir tuo metu, kai bankas perveda pinigus iš šios sąskaitos. Žalos vieta nesikeis, net jeigu mokėjimo pavedimai yra atliekami naudojantis elektroninės bankininkystės paslaugomis. Tokiu atveju žalos vieta yra banko, administruojančio elektroninę sąskaitą, buveinė. Remiantis aptartu aiškinimu, su dviem iš trijų ieškovių įrodinėjamų deliktinių veikų grandžių (ieškovių pinigų persivedimas į Š. S. asmenines mokėjimo sąskaitas ir ieškovių pinigų pervedimas iš Š. S. asmeninės mokėjimo sąskaitos į Brokerio sąskaitą, taip pat jų atsiradimas Brokerio žinioje) siejama finansinė žala buvo iš esmės patirta Lietuvoje, t. y. ten, kur buvo elektronines sąskaitas, iš kurių neteisėtai buvo pervesti pinigai, administruojančių finansų įstaigų buveinė.

17.12. Kalbant apie pirmą žalos padarymo epizodą, t. y. ieškovių lėšų savinimąsi, jas persivedant į asmenines atsakovo Š. S. sąskaitas, šis veiksmas nebuvo savitikslis. Tokio neteisėto veiksmo tikslas (motyvas) – pinigų pavertimas „švariais“, neteisėtai dalimis pervedinėjant ieškovių lėšas per tranzitines atsakovo Š. S. mokėjimo sąskaitas į atsakovo Brokerio sąskaitą tam, kad vėliau atsakovas Š. S. galėtų azartiškai užsiimti sudėtingų ir rizikingų finansinių priemonių prekyba. Tuo atveju, jeigu atsakovas Brokeris būtų tinkamai ir laiku vykdęs savo pinigų plovimo prevencijos pareigas, ieškovių pinigai apskritai nebūtų atsidūrę atsakovo Brokerio žinioje, o tai reiškia, kad nebūtų buvę ir paties pirmojo neteisėto veiksmo motyvo – nebebūtų buvę poreikio savintis ieškovių pinigus, nes jie negalėtų būti panaudojami investicinei prekybai per atsakovo Brokerio platformą.

17.13. Kalbant apie antrą žalos padarymo epizodą, kai ieškovių pinigai jau buvo perduoti atsakovo Brokerio žinion, šis buvo būtinoji grandis atsakovui Š. S. atlikti neteisėtus veiksmus. Jeigu atsakovas Brokeris būtų tinkamai ir laiku vykdęs savo pinigų plovimo prevencijos pareigas, ieškovių pinigai apskritai nebūtų atsidūrę jo žinioje.

17.14. Galiausiai, tai, ar priežastinis ryšys atsakovo Brokerio atžvilgiu iš tikrųjų egzistuoja taip, kaip įrodinėja ieškovės, bus galima atsakyti tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Šiuo atveju ir šioje stadijoje pakanka, kad ieškovės nurodo tokį priežastinį ryšį ir jį įrodinėja, taip pat jo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumas lieka nepaneigtas.

18. Atsakovas „Interactive Brokers Ireland Limited“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo ieškovių kasacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDU5LTc5MC8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-459-790/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-459-790/2024">e2-459-790/2024</a> pateiktais išaiškinimais, kadangi šios bylos ir „Olympic Casino“ bylos faktinės aplinkybės ir teismo procesinį sprendimą pagrindžiantys argumentai (lot. ratio decidendi) esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pirma, skiriasi ieškovių šiose bylose registracijos vietos. Antra, skiriasi žalos atsiradimo vieta. Trečia, „Olympic Casino“ byla, nepaisant to, kad vienas iš atsakovų yra Estijoje registruota įmonė, iš esmės neperžengia Lietuvos ribų, o ši byla, priešingai, dėl atsakovo Brokerio veiklos ir atsakovui Š. S. teiktų paslaugų specifikos turi glaudų ryšį su Vengrija ir Lenkija. Ieškinyje Brokeriui pareikšti reikalavimai visais aktualiais aspektais labiausiai susiję su Vengrija, kurioje taip pat yra ir bylos teisingam išnagrinėjimui atsakovo Brokerio atžvilgiu reikšmingi įrodymai, ir nepriklauso nuo ieškovių reikalavimų atsakovui Š. S. nagrinėjimo, todėl nenagrinėtini Lietuvos Respublikos teismuose. Ketvirta, „Olympic Casino“ byloje Lietuvos teismų jurisdikcija spręsti kilusį ginčą buvo pripažinta nustačius faktą, kad atsakovės buvo tarpusavyje susijusios įmonės, o šioje byloje atsakovai Š. S. ir Brokeris nėra susiję asmenys. Galiausiai, skiriasi ir ieškinio reikalavimai, pareikšti „Olympic Casino“ byloje ir reiškiami šioje byloje.

18.2. Visi ieškovių dėl Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto aiškinimo ir taikymo formuluojami klausimai savo esme yra susiję su ieškinyje pareikštu reikalavimu dėl solidariosios atsakomybės taikymo keliems atsakovams. Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, vien reikalavimo dėl solidariosios atsakomybės taikymo keliems atsakovams pareiškimas automatiškai nesuponuoja prezumpcijos, kad reiškiami reikalavimai yra glaudžiai susiję ir kad egzistuoja teismo sprendimų nesuderinamumo rizika. Neegzistuoja ESTT praktika, kuri vienodo teisinio pagrindo reikalavimą pripažintų teisiškai nereikšmingu, sprendžiant dėl Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nustatytos išimties taikymo. Priešingai, ESTT praktikoje pabrėžiama, kad vienodo teisinio pagrindo reikalavimo galima nesilaikyti tik tuo atveju, jei atsakovai galėjo numatyti, kad jiems byla bus iškelta valstybės narės, kurioje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme. Teisinių pagrindų skirtingumas gali būti nevertinamas kaip užkertantis kelią konstatuoti glaudaus ryšio egzistavimą tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad atsakovas Brokeris galėjo numatyti, jog ieškovės jį į teismą paduos Lietuvoje.

18.3. Reikalavimų „nukreipimas į tą patį interesą“ pats savaime nepatvirtina glaudaus ryšio tarp dviejų skirtingų reikalavimų savarankiškiems atsakovams. Vadovaujantis kasaciniame skunde pateikiama logika, vien ieškinio dėl solidariosios atsakomybės pareiškimas savaime suponuotų glaudų reikalavimų ryšį, kaip pagrindą taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, tačiau toks glaudaus ryšio preziumavimas vien dėl solidariojo reikalavimo pareiškimo nėra suderinamas su ESTT teismo praktika, nustatančia teismų pareigą tikrinti, ar tarp skirtingų reikalavimų, kuriuos pateikė tas pats ieškovas skirtingiems atsakovams, egzistuoja glaudus ryšys, pateisinantis suinteresuotumą tokius reikalavimus spręsti kartu bei pareigą bendros jurisdikcijos taisyklės išimtis aiškinti siaurai.

18.4. Ieškovės, teigdamos, kad skirtingais teisiniais pagrindais pareikštų reikalavimų bendrumas taip pat gali atsirasti dėl to, jog reikalavimai yra nukreipti į tą patį interesą, remiasi ESTT 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo byloje Sapir ir kiti, C-645/11, 47 punktu. Tačiau šios ESTT bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi.

18.5. Atskirai nagrinėjant reikalavimus atsakovams Š. S. ir Brokeriui nėra jokios galimos teismų sprendimų nesuderinamumo rizikos. Net jeigu skirtingi bylas nagrinėsiantys teismai nustatytų skirtingą atsakovų atsakomybės apimtį, tai nereikštų sprendimų nesuderinamumo. Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktu būtent ir yra siekiama išvengti nesuderinamų sprendimų, galinčių atsirasti nagrinėjant bylas atskirai. Fakto, kad šioje byloje neegzistuoja nesuderinamų sprendimų rizika, dėl kurio būtų galima konstatuoti egzistuojant ieškovių pareikštų reikalavimų atsakovams Brokeriui ir Š. S. glaudų ryšį, kasaciniame skunde neginčija ir ieškovės.

18.6. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą ir tuo pagrindu pagrįstai konstatavo, kad reikalavimai atsakovams grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Jeigu ieškovės ir patyrė kokią nors žalą, tai ją sukėlė išimtinai vien atsakovo Š. S. veiksmai, su kuriais Brokeris neturi nieko bendro, t. y. tarp atsakovo Š. S. neteisėtais veiksmais sukeltos žalos ieškovėms ir Brokerio veiksmų nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio. Atsakovų veiksmų susiejimas vien dėl Š. S. neva turėto pinigų savinimosi motyvo, kuris kasaciniame skunde ieškovių dar įvardijamas kaip tęstinę deliktinę veiką sudarančių įvykių grandinė, yra išimtinai spekuliatyvus. Atsakovo Š. S. veiksmai ir atsakovo Brokerio veiksmai buvo visiškai atskiri ir savarankiški. Sprendžiant dėl solidariosios atsakomybės, turėtų būti atsižvelgiama į naujausią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią atsakovui Brokeriui atsakomybė ieškovėms apskritai negali kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA0LTYxMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-104-611/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-104-611/2024">e3K-3-104-611/2024</a>). Jeigu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką finansų įstaigos atsakomybė negalima jos klientams, tuo labiau tokia finansų įstaigos atsakomybė negalima tretiesiems asmenims, su kuriais finansų įstaiga neturi sutartinių santykių. Brokeriui niekaip neprisidėjus prie ieškovėms sukeltos žalos (net jeigu tokia būtų įrodyta), nėra jokio pagrindo konstatuoti buvus kokį nors (objektyvųjį ar subjektyvųjį) atsakovų bendrininkavimą, atitinkamai ir solidariąją atsakovų atsakomybę.

18.7. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą ir tuo pagrindu pagrįstai konstatavo, kad Brokeris negalėjo numatyti ir tikėtis, jog ieškovės pateiks ieškinį Lietuvoje. Reglamento „Briuselis Ia“ sukurta tarptautinio teismingumo sistema yra pagrįsta būtent numatomumu ir nuspėjamumu – šio reglamento preambulės 15 punktas įtvirtina, kad „jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos“, o 16 punktas nustato, kad „glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme“. Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės tikslas – jog atsakovas pagrįstai galėtų numatyti teismą, kuriame jam gali būti pareikštas ieškinys, taip pat akcentuojamas ir ESTT praktikoje.

18.8. ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai skiriasi pareikštų reikalavimų teisinis pagrindas (o taip yra nagrinėjamu atveju), Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktas gali būti taikomas tik jei atsakovai galėjo numatyti, kad jiems byla bus iškelta valstybės narės, kurioje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme. Todėl Brokerio galėjimas numatyti, kad ieškovės jam pareikš ieškinį Lietuvos teismuose, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, yra esminės teisinės reikšmės aplinkybė, lemianti, ar Lietuvos Respublikos teismas galėjo prisiimti jurisdikciją Brokerio atžvilgiu. Ieškovėms įrodinėjant objektyvųjį, o ne subjektyvųjį atsakovų bendrininkavimą ir net neįrodinėjant jokių bendrų atsakovų veiksmų, nukreiptų į bendrą siekį sukelti ieškovėms žalą, ieškovių teiginiai, kad atsakovas Brokeris neva galėjo numatyti, jog ieškovės jam pareikš ieškinį atsakovo Š. S. jurisdikcijos vietoje, yra nepagrįsti ir nelogiški. Tam, kad atsakovas Brokeris būtų galėjęs tai numatyti, jam, visų pirma, turėjo būti žinoma apie atsakovo Š. S. įvykdytus neteisėtus veiksmus (to ieškovės net neįrodinėjo ir tai byloje nenustatyta).

18.9. Kasaciniu skundu siekiama sukurti nepagrįstą naują „numatomumo“ standartą, pagal kurį atsakovas Brokeris, ieškovių nurodomų tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo ir žalos atsiradimo metu Vengrijoje registruota ir veiklą vykdanti įmonė, kurios veiklą prižiūrėjo Vengrijos finansinių įstaigų veiklos prižiūrėtojas, turėjo numatyti ir tikėtis, kad tretieji asmenys, su kuriais Brokeris neturi jokių teisinių santykių ar ryšio, į teismą jį gali paduoti visose valstybėse, kur Brokeris turi klientų (nors net Brokerio ir jo klientų sutartyse yra susitariama dėl teismingumo, o tai leidžia iš anksto numatyti ir žinoti, kur būtų sprendžiami ginčai, jei tokių kiltų), vien dėl to, kad ieškovės pasirinko reikšti solidarųjį reikalavimą. Tokios praktikos formavimas paneigtų Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto tikslą ir esmę ir sudarytų galimybes piktnaudžiauti. Be to, toks numatomumo reikalavimo aiškinimas, kaip jį pateikia ieškovės, akivaizdžiai neatitiktų Reglamentu „Briuselis Ia“ įtvirtintos tarptautinio teismingumo sistemos esmės, kadangi būtų paneigiama atsakovo buveinės vietos, kaip pagrindinės teismingumo taisyklės, svarba ir būtų reikalaujama, kad atsakovas numatytų, jog į teismą jį gali paduoti neapibrėžtame skaičiuje užsienio valstybių.

18.10. Ieškovių kasaciniame skunde akcentuojama atsakovo Brokerio veiklos „pasportavimo“ Lietuvoje aplinkybė nereiškia, kad Brokerio paslaugos Š. S. buvo teiktos Lietuvoje. Siekiant nustatyti investicinių paslaugų teikimo vietą, būtina atsižvelgti į visas su šių investavimo paslaugų teikimu susijusias aplinkybes, kurių sąrašas nėra baigtinis. Svarbios yra visos aplinkybės, susijusios su konkrečių paslaugų teikimu. Vien paslaugų reklamos nepakanka. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių tokių aplinkybių, susijusių su Brokerio paslaugų teikimu Š. S. Lietuvoje, visumos buvimą. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia ieškovės, aplinkybę dėl Brokerio veiklos „pasportavimo“ Lietuvoje ieškovės pirmą kartą nurodė 2024 m. gegužės 21 d. rašytiniuose paaiškinimuose, su kuriais turėjo visas galimybes ir pareigą pateikti savo teiginius pagrindžiančius dokumentus. Brokeris, neturėdamas objektyvios galimybės dėl šių ieškovių paaiškinimų pateikti savo paaiškinimų raštu, į juos sureagavo 2024 m. gegužės 24 d. parengiamojo teismo posėdžio metu.

18.11. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą ir tuo pagrindu pagrįstai nusprendė, kad atsakovo Brokerio atžvilgiu „žalą sukėlusio įvykio vieta“ nėra Lietuvoje.

18.12. ESTT yra išaiškinęs, kad, pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą, „neleidžiama pagal žalą lėmusios aplinkybės atsiradimo vietą pagrįsti teismo jurisdikcijos vieno iš preziumuojamų tos žalos sukėlėjų, kuris neveikė teismo, į kurį kreiptasi, teritorijoje, atžvilgiu“ (ESTT 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Hi Hotel, C-387/12, 32 punktas). Kiekvieno iš kelių atsakovų veiksmus reikia vertinti skyrium. ESTT praktika paneigia ieškovių kasaciniame skunde dėstomus teiginius, jog atsakovų veiksmai (ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovės įrodinėja objektyvųjį bendrininkavimą) ir atitinkamai jų padarymo vieta turi būti aiškinami kaip „tęstinė deliktinė veika“ ir jos padarymo vieta. Ieškovių nurodoma teisės doktrina šiuo atveju apskritai nėra aktuali, kadangi joje kalbama apie vieną deliktą atlikusį asmenį, o ne kelis asmenis, prisidėjusius prie vieno delikto atlikimo, kaip bando šioje byloje įrodyti ieškovės. Atitinkamai ieškovių nurodoma teisės doktrina nepagrindžia, kad vieno atsakovo veiksmų atlikimo vieta gali būti laikoma ir kito atsakovo, kuris ten neveikė, veiksmų atlikimo vieta. To ir negalėtų būti, nes ESTT eksplicitiškai yra konstatavęs, kad tai nėra leidžiama.

18.13. Nustatant, ar Lietuvos teismas turi jurisdikciją Brokerio atžvilgiu, yra svarbu identifikuoti šioje byloje ieškovių nurodytų Brokerio tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo vietą. Tačiau ieškovės, ignoruodamos pirmiau nurodytą ESTT praktiką, šią vietą nepagrįstai sieja išimtinai su atsakovo Š. S. veiksmais, prie kurių atsakovas Brokeris niekaip neprisidėjo. Ieškovės kasaciniame skunde nenurodė nė vieno veiksmo, kurį tariamai Lietuvoje būtų atlikęs Brokeris. Viskas, kas susiję su Brokeriu ir jam ieškiniu implikuojamais tariamai neteisėtais veiksmais, neva sukėlusiais ieškovėms žalą, įvyko Vengrijoje. Ieškovės tariamai neteisėtus Brokerio veiksmus kildina iš pinigų plovimo prevencijos bei produktų priimtinumo patikrinimo taisyklių, įtvirtintų atitinkamuose Vengrijos viešosios teisės ir ES teisės aktuose, tariamo pareigų nevykdymo. Šie veiksmai, jeigu jų neteisėtumą ir konstatuotų teismas, Brokerio, kaip ieškovių nurodomų tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo ir žalos atsiradimo metu Vengrijoje registruotos ir ten veiklą vykdančios investicinių paslaugų platformos, buvo atlikti Vengrijoje. Brokerio veiklą taip pat prižiūrėjo Vengrijos, o ne Lietuvos finansinių įstaigų veiklos prižiūrėtojas.

18.14. Ieškovių teiginiai, kad tai, jog Brokeris yra „pasportuotas“ Lietuvoje (t. y. kad Brokeris yra pranešęs Lietuvos priežiūros institucijai apie savo ketinimą teikti investicines paslaugas Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims), neva lemia tai, jog ieškovėms žalą sukėlę tariamai neteisėti Brokerio veiksmai buvo atlikti Lietuvoje, yra nepagrįsti. Finansinių paslaugų teikimo kontekste teisė teikti investicines paslaugas kitos valstybės narės asmenims vadinamojo „pasportavimo“ pagrindu savaime nereiškia, kad valstybėje, kurioje finansų įstaiga turi „pasportavimą“, kiekviena konkreti investavimo paslauga yra ir suteikiama kiekvieną kartą, kai ta paslauga yra suteikiama klientui atitinkamoje jurisdikcijoje. Paslaugos teikimo vieta turi būti nustatoma pagal aplinkybių visumą: kaip užsimezgė santykiai su klientu, kaip buvo sudaryta sutartis, kokia teisė sutarčiai yra taikytina, kurios valstybės priežiūros institucija prižiūri įstaigos veiksmus vykdant sutartį.

18.15. ESTT praktikoje nurodoma, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktu jurisdikcijos taisyklė grindžiama tuo, jog „delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo“. Nagrinėjamu atveju ginčas nėra išimtinai susijęs su Lietuva (priešingai – ginčas labiausiai susijęs su Vengrija, taip pat susijęs su Lenkija) ir įrodymų, kiek jie susiję su Brokeriu, rinkimas taip pat turėtų vykti ne Lietuvoje, bet Vengrijoje.

18.16. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą ir pagrįstai nusprendė, kad Brokerio atžvilgiu „žalos atsiradimo vieta“ nėra Lietuvoje. Sprendžiant, kur yra tariamai Brokerio ieškovėms sukeltos žalos vieta, svarbu nustatyti, kokios žalos atlyginimo priteisimo ieškovės prašo ieškiniu. Teismas žalos atsiradimo vietos negalėjo ir negali vertinti kitaip, nei ją vertina ieškovės ieškinyje. Atsakovo Š. S. sąskaita (paskyra), kurioje atsirado ieškiniu prašoma priteisti atlyginti žala (taip, kaip tai formuluoja pačios ieškovės), yra atsakovo Brokerio platformoje Vengrijoje. Pinigai iš atsakovo Š. S. banko sąskaitos per Brokerio platformą Vengrijoje buvo investuoti iš Vengrijos. Minėtas atsakovo Š. S. turto sumažėjimas – banko sąskaitos (paskyros) Brokerio platformoje būklės pokytis, t. y. likučio Brokerio banko sąskaitoje (Š. S. paskyroje) pokytis (sumažėjimas), įvyko būtent Vengrijoje. Todėl ieškovių prašoma atlyginti žala atsirado būtent Vengrijoje.

18.17. ESTT ir užsienio teismų praktika patvirtina, kad „žalos atsiradimo vieta“ yra vieta, kurioje yra investicijų sąskaita (paskyra, „piniginė“). Pavyzdžiui, byloje Kronhofer ESTT išaiškino, kad „žalos atsiradimo vieta“ negali apimti ir neapima ieškovo gyvenamosios vietos (t. y. nagrinėtu atveju – Austrijos), kurioje yra „pagrindinė jo turto buvimo vieta“, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, praradęs savo turto dalį kitoje ES valstybėje narėje (t. y. nagrinėtu atveju – Vokietijoje), kurioje buvo atsidaręs investicijų sąskaitą, į kurią persivedė pinigus ir kurių dalį prarado dėl labai rizikingų pirkimo pasirinkimo sandorių (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Kronhofer, C-168/02).

18.18. Priešingai nei teigia ieškovės, Brokeris savo veiksmais niekaip neprisidėjo nei prie žalos atsiradimo, nei prie jos padidėjimo ar sumažėjimo, ieškovės šią žalą galimai patyrė dėl to, kad atsakovas Š. S. iš ieškovių galimai neteisėtai pasisavino jų lėšas. Net jei ir būtų nustatyta, kad atsakovas Š. S. iš ieškovių neteisėtai pasisavino jų lėšas, tai yra jo padaryta žala, prie kurios atsakovas Brokeris niekaip neprisidėjo ir ją sukeliant nedalyvavo. Atitinkamai jos atsiradimo vietos pagrindu Lietuvos teismai negali prisiimti jurisdikcijos kito atsakovo – Brokerio – atžvilgiu.

18.19. Ieškovės žalos atsiradimą iš esmės sieja su mokėjimo pavedimais, tačiau, kalbant apie mokėjimus, iš ieškovių banko sąskaitų į atsakovo Š. S. banko sąskaitą didžioji dalis (92,91 proc.) mokėjimų buvo atlikti ne iš Lietuvos, bet iš Lenkijos, o kalbant apie mokėjimus iš atsakovo Š. S. banko sąskaitos, visus šiuos mokėjimus atliko ne atsakovas Brokeris, bet išimtinai atsakovas Š. S.. Atitinkamai mokėjimų nurodymų atlikimo vieta, kai prie šių mokėjimų atsakovas Brokeris niekaip neprisidėjo, negali būti pagrindu konstatuoti jurisdikciją atsakovo Brokerio atžvilgiu pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktą.

18.20. Laikant, kad ieškovėms žala kilo tuo metu, kai atsakovas Š. S. persivedė lėšas iš ieškovių banko sąskaitų į savo banko sąskaitas, didžioji dalis žalos (92,06 proc. viso ieškinio reikalavimo sumos) yra kilusi ne Lietuvoje, bet Lenkijoje, kurioje yra registruota ir veikė ieškovė bendrovė „EN Efficiency PL sp. z o. o.“, kai iš jos banko sąskaitos Lenkijoje atsakovas Š. S. pasisavino 5 484 735,04 Eur dydžio sumą. Atitinkamai ir šiuo pagrindu Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės bendrovės „EN Efficiency PL sp. z o. o.“ reikalavimų atsakovui Brokeriui.

18.21. Jeigu kasacinis teismas manytų, kad yra pagrindas abejoti apeliacinės instancijos teismo pateiktu Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto ir (ar) 7 straipsnio 2 punkto aiškinimu, atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

18.21.1. Ar Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, vien reikalavimo dėl solidariosios atsakomybės taikymo keliems atsakovams pareiškimas ieškinyje automatiškai suponuoja prezumpciją, kad reiškiami reikalavimai yra glaudžiai susiję ir kad egzistuoja teismo sprendimų nesuderinamumo rizika?

18.21.2. Ar Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, vieno atsakovo veiksmų, galimai sukėlusių žalą ieškovėms, padarymo vieta gali būti pagrindas tos vietos teismams prisiimti jurisdikciją kito atsakovo, veikiančio kitoje jurisdikcijoje, atžvilgiu, nepaisant to, kad šis (kitas) atsakovas tariamai neteisėtus veiksmus atliko kitos valstybės teritorijoje?

18.21.3. Ar Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, ieškovėms ieškiniu prašant priteisti žalą, apskaičiuotą kaip neigiamas pokytis vieno iš atsakovų investavimo sąskaitoje, atidarytoje pas kitą atsakovą, pirmojo atsakovo investavimo sąskaita pas antrąjį atsakovą yra laikytina vieta, kurioje atsirado žala?

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

19. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMi02ODQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-2-684/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-2-684/2021">e3K-3-2-684/2021</a>, 19 punktas).

20. Nagrinėjamoje byloje pateiktame kasaciniame skunde keliamas ieškovių reikalavimo atsakovams Š. S. ir Brokeriui dėl žalos atlyginimo tarptautinio teismingumo klausimas. Ieškovės kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė specialiąsias jurisdikcijos taisykles Reglamente „Briuselis Ia“ įtvirtinančias nuostatas (7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 1 punktą) ir nepagrįstai nusprendė, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos Brokerio atžvilgiu.

21. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovių kasacinis skundas iš esmės yra grindžiamas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto netinkamu taikymu ir aiškinimu, o nenustačius jurisdikcijos šiuo pagrindu pareikšto ieškinio jurisdikcija grindžiama ir Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalies pagrindu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad byloje pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ieškovių ieškinio teismingumas Lietuvos teismams grindžiamas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl jurisdikcijų koncentracijos esant atsakovų daugetui

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 21 punktas).

23. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

24. Be atskirų valstybių nacionalinės teisės sistemų įvairovės ir savarankiškos tarptautinės teisės sistemos, egzistuoja dar viena (trečia) savarankiška teisės sistema – Europos Sąjungos teisės sistema (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-381/2024 45 punktą). CPK 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais.

25. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS02OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25-695/2016">3K-3-25-695/2016</a>, 10 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Reglamente „Briuselis Ia“. Byloje nėra ginčo, kad šiuo atveju ieškovių ieškinio atsakovams tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatas.

27. Reglamentas „Briuselis Ia“ priimtas siekiant suvienodinti kai kurias valstybių narių jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančias taisykles ir taip panaikinti kliūtis patikimam vidaus rinkos veikimui. Reglamentu siekiama nustatyti ypač nuspėjamas jurisdikcijos taisykles, o tai apima tiek ieškovo galimybę lengvai identifikuoti, į kurios valstybės teismą jis gali kreiptis, tiek atsakovo galimybę pagrįstai tikėtis ir numatyti, į kurios valstybės teismą jis gali būti patrauktas. Pagal šį principą, jurisdikcija paprastai priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (juridinių asmenų buveinės vietos) teismui (2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I“) 2 straipsnio 1 dalis ir ją atitinkanti Reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalis).

28. Reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta, t. y. pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. ESTT praktikoje išaiškinta, kad ši bendroji jurisdikcijos taisyklė yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jurisdikcija šiuo pagrindu turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai įvardytų situacijų, kai jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą (ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Owusu, C-281/02, 37 punktas).

29. Vienas tokių alternatyviųjų jurisdikcijos pagrindų, aktualių ir nagrinėjamoje byloje, įtvirtintas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte. Pagal šioje normoje įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje ir kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, ieškinys taip pat gali būti pareikštas vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.

30. ESTT, aiškindamas Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą, kuris atitinka Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, yra nurodęs, kad Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkte skelbiama specialioji taisyklė, kadangi ja nukrypstama nuo principo, kad jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, turi būti aiškinama siaurai ir negalima jos aiškinti plačiau nei minėtame reglamente aiškiai nurodyti atvejai (ESTT 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C?145/10, 74 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C?616/10, 21 punktas). Tokį specialiųjų jurisdikcijos taisyklių aiškinimą suponuoja saugumo principas, pagal kurį specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme jam gali būti iškelta byla (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Reisch Montage, C-103/05, 22 punktas).

31. Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nustatytos jurisdikcijos taisyklės tikslas rodo, kad ji, remiantis šio reglamento 16 ir 21 konstatuojamosiomis dalimis, nustatyta siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą, maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti galimo skirtinguose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo (ESTT 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Beverage City Polska, C?832/21, 34 punktas ir jame nurodyta ESTT jurisprudencija).

32. Siekiant taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, tarp reikalavimų skirtingiems atsakovams turi būti ryšys. Ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė gali būti taikoma tais atvejais, kai reikalavimai, pareiškiami keliems atsakovams, yra susiję bylos iškėlimo momentu, o ryšys tarp reikalavimų yra toks, kad reikalavimus tikslinga nagrinėti kartu siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, priimtų atskirtų teismo procesų metu, rizikos (ESTT 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Kalfelis, C-189/87, 9–10 ir 12–13 punktai; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 39, 41 ir 54 punktai).

33. Pagal ESTT formuojamą praktiką, tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, kad ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad skirtingai būtų išspręsta ta pati faktinė ir teisinė situacija, t. y. skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Roche Nederland ir kt., C?539/03, 26 punktas; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C?98/06, 40 punktas; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C?145/10, 79 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C?616/10, 24 punktas).

34. Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nustatyta taisyklė neturėtų būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus vien dėl to, kad vienam ar keliems iš jų byla nebūtų iškelta buveinės vietos teisme, siekiant nukonkuruoti atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikciją (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 27 punktas; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C?145/10, 78 punktas).

35. ESTT taip pat yra nusprendęs, kad prielaidą, jog ieškovas pareiškė ieškinį keliems atsakovams vien siekdamas, kad byla kuriam nors iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme, reikia atmesti, jeigu kiekvienam iš šių atsakovų pateikti reikalavimai jų pateikimo momentu yra glaudžiai susiję, t. y. jeigu yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 54 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 28 punktas; 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Beverage City Polska, C-832/21, 44 punktas). Tuo remdamasis ESTT yra padaręs išvadą, kad jeigu pareikšti ieškiniai, kurie jų pateikimo momentu yra susiję, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą (atitinkamai ir pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą), bylą nagrinėjantis teismas galimą piktnaudžiavimą šioje nuostatoje nustatyta jurisdikcijos taisykle gali konstatuoti tik turėdamas patikimų įrodymų, kurie jam leistų padaryti išvadą, kad ieškovas dirbtinai sukūrė arba išlaikė šios nuostatos taikymo sąlygas (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 29 punktas).

36. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinys atsakovui Š. S. yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Byloje sprendžiama, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovių pareikštą solidarųjį reikalavimą atsakovui Brokeriui, kurio buveinės vieta yra Vengrijoje, Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės pagrindu.

37. Prieš pasisakydama dėl sąlygų taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą atsakovo Brokerio atžvilgiu egzistavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis ESTT jurisprudencija, tarptautinės jurisdikcijos tikrinimo stadijoje teismas, į kurį kreiptasi, nevertina nei ieškinio priimtinumo, nei jo pagrįstumo, o tik nustato sąsajas su teismo vietos valstybe, pagrindžiančias jo jurisdikciją pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalį (ESTT 2025 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Athenian Brewery ir Heineken, C-393/23, 41 punktas).

38. ESTT yra pažymėjęs, kad tiek gero administravimo principo tikslas, tiek tinkamas atsižvelgimas į teismo nepriklausomumą jam vykdant savo funkcijas reikalauja, jog teismas, į kurį kreiptasi, galėtų išnagrinėti savo tarptautinę jurisdikciją atsižvelgdamas į visą turimą informaciją, įskaitant, jei reikia, atsakovo pateiktą informaciją (ESTT 2015 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Kolassa, C-375/13, 64 punktas; 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Universal Music International Holding, C-12/15, 45 punktas).

39. Pavyzdžiui, byloje Athenian Brewery ir Heineken ESTT yra nurodęs, kad nustatant sąsajas su teismo vietos valstybe, kiek tai susiję su ryšio egzistavimu, reikšminga yra informacija, kuria siekiama įrodyti, kad ieškinio dalykas yra ta pati faktinė ir, jei taikoma, teisinė padėtis. Dėl to nacionalinis teismas, siekdamas nustatyti ryšį, gali laikyti įrodytais ieškovo ieškiniuose suformuluotus reikšmingus teiginius dėl deliktinės ar kvazideliktinės atsakomybės sąlygų ir tik patikrinti, ar a priori (iš anksto) neatmestina, jog patronuojančioji bendrovė darė lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei, kad galėtų pripažinti turinti jurisdikciją, jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę (ESTT 2025 m. vasario 13 d sprendimas byloje Athenian Brewery ir Heineken, C-393/23, 41–45 punktai).

40. Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, spręsdama dėl jurisdikcijos pripažinimo, atsižvelgdama į šalių pateiktą informaciją, pasisako tik ta apimtimi, kiek tai susiję su tuo, ar reikalavimas dėl žalos atlyginimo solidariai iš abiejų atsakovų a priori (iš anksto) neatmestinas.

41. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Reglamento „Briuselis Ia“ nuostatos privalo būti aiškinamos autonomiškai, vis dėlto nacionalinės teisės kategorijos gali būti naudingos Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto kontekste, nes iš jų galima spręsti, ar tarp atsakovams pateiktų reikalavimų yra reikiamas glaudus ryšys (žr. Siaplaouras, P. Brussels I Bis, A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 170).

42. Vertinant reikalavimus dėl solidariosios atsakomybės taikymo keliems asmenims, reikšminga tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-543/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-543/2009">3K-3-543/2009</a>), ir vėlesnėje praktikoje tokius savarankiškus kelių asmenų veiksmus buvo įvardijęs objektyviuoju bendrininkavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTktMTA3NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-59-1075/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-59-1075/2020">e3K-3-59-1075/2020</a>, 29 punktas). Kasacinis teismas išaiškino, kad kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NjUtOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-665-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-665-969/2015">3K-3-665-969/2015</a>; 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzItNjk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132-695/2016">3K-3-132-695/2016</a> 24 punktą; 2018 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUtMTA3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235-1075/2018">3K-3-235-1075/2018</a> 33 punktą; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjMyLTYxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-232-611/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-232-611/2019">e3K-3-232-611/2019</a> 41 punktą).

43. Taigi objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Todėl turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis kiekvienos priežasties ir kilusių padarinių ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTktMTA3NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-59-1075/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-59-1075/2020">e3K-3-59-1075/2020</a>, 32 punktas).

44. Teisėjų kolegija atsakovo Brokerio argumentus, kad pagal naujausią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA0LTYxMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-104-611/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-104-611/2024">e3K-3-104-611/2024</a>) solidarioji Brokerio ir Š. S. atsakomybė šioje byloje yra negalima net prima facie, pripažįsta teisiškai nepagrįstais – tarptautinės jurisdikcijos tikrinimo stadijoje teismas, į kurį kreiptasi, nevertina ieškinio pagrįstumo, o tik nustato sąsajas su teismo vietos valstybe. Atsižvelgdama į tai, kad nacionalinėje teisėje yra pripažįstamas objektyvusis bendrininkavimas kaip solidariosios atsakomybės pagrindas, ir į tai, kad ieškovės pateikė išsamius argumentus dėl objektyviojo bendrininkavimo tarp atsakovų Š. S. bei Brokerio pagrįstumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo prima facie spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog ieškovių reiškiamas reikalavimas a priori (iš anksto) yra nepagrįstas. Tuo tarpu atsakyti į klausimą, ar egzistuoja sąlygos taikyti atsakovams Š. S. ir Brokeriui solidariąją atsakomybę, atsižvelgiant, be kita ko, į atsakovo Brokerio nurodomą kasacinio teismo praktiką, turės bylą iš esmės nagrinėsiantis teismas.

45. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsiliepimo į kasacinį skundą argumentui, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog vien reikalavimo dėl solidariosios atsakomybės taikymo keliems atsakovams pareiškimas ieškinyje savaime nesuponuoja prezumpcijos, kad reiškiami reikalavimai yra glaudžiai susiję ir kad egzistuoja teismo sprendimų nesuderinamumo rizika. Teismo vertinimu, kiekvienu atveju, šaliai siekiant pasinaudoti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nurodyta specialiosios jurisdikcijos taisykle, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybių visumą ir remdamasis šia informacija, įvertinti, ar ryšys tarp reikalavimų, pareikštų skirtingiems atsakovams, yra toks, kuris pateisintų reikalavimų nagrinėjimą kartu, kad būtų išvengta nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo rizikos. Tiek ESTT praktikoje (pvz., ESTT 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Kalfelis, C-189/87, 12 punktas; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C?98/06, 39 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C-616/10, 30 punktas), tiek teisės doktrinoje (pvz., Siaplaouras, P. Brussels I Bis, A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 173) laikomasi nuoseklios pozicijos, kad šį ryšį kiekvienoje byloje turi patikrinti nacionalinis teismas.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien reikalavimo dėl solidariosios žalos atlyginimo pareiškimas savaime nereiškia, kad reikalavimai yra glaudžiai susiję, tačiau atsakingų asmenų daugetas yra reikšminga aplinkybė, į kurią teismas turi atsižvelgti, siekdamas įvertinti nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo riziką. Tokia išvada daroma atsižvelgiant, visų pirma, į tai, kad teisės doktrinoje reikalavimas solidariesiems skolininkams bei ieškinys keliems atsakovams dėl to paties delikto pateikiami kaip glaudaus ryšio Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalies prasme pavyzdžiai (Siaplaouras, P. Brussels I Bis, A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 176; Magnus, U., Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law. Brussels I Regulation. Sellier. European Law Publishers, 2007, p. 239, 248). Be to, Europos Bendrijos 1979 m. kovo 5 d. oficialiajame leidinyje Nr. C 59/1 paskelbtoje ataskaitoje dėl Reglamento „Briuselis I“ pirmtakės 1968 m. Briuselio konvencijos (Jenard ataskaita) pažymėta, jog tam, kad atsakovų daugeto taisyklė būtų taikoma, turi būti ryšys tarp reikalavimų, pareikštų kiekvienam iš atsakovų, kaip, pavyzdžiui, solidariųjų skolininkų atveju. Taip pat ir generalinis advokatas Niilo Jääskinenas (Niilo Jääskinen) 2014 m. gruodžio 11 d. išvadoje byloje CDC Hydrogen Peroxide pažymėjo, kad pakanka paprasčiausios galimybės, jog pažeidėjų daugetui solidarioji atsakomybė vienoje iš atitinkamų valstybių narių būtų taikoma, o kitose – ne, kad kiltų skirtingų ir nesuderinamų sprendimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą, grėsmė (minėtos išvados 69 punktas).

47. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, jei byloje ieškovių pareikštas objektyviuoju bendrininkavimu grindžiamas solidarusis reikalavimas atsakovams Š. S. ir Brokeriui būtų nagrinėjamas atskirose valstybėse (Lietuvoje ir Vengrijoje), kiltų tarpusavyje nesuderinamų sprendimų grėsmė. Reikalavimus atsakovams nagrinėjant skirtingose valstybėse ir patenkinus ieškinius, turėtų būti atskirai nusprendžiama, kokios apimties žala kiekvieno iš atsakovų buvo padaryta ir turi būti atlyginama kiekvienai iš ieškovių. Jei reikalavimas atsakovui Brokeriui būtų patenkintas, o reikalavimas atsakovui Š. S. būtų pripažintas nepagrįstu šiam atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, būtų priimti prieštaringi sprendimai, o tokia situacija neatitiktų Reglamento „Briuselis Ia“ 21 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinto tikslo sumažinti vienu metu vykstančių procesų galimybę bei užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Sprendžiant dėl nesuderinamų sprendimų rizikos, svarbu atsižvelgti ir į galimą šių sprendimų nesuderinamumą sprendimų vykdymo prasme: net jei būtų priimti sprendimai tenkinti reikalavimus, pareikštus abiem atsakovams, kiltų tokių sprendimų veiksmingo vykdymo sunkumų.

48. Be to, priešingas Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto aiškinimas iš esmės paneigtų ieškovių teisę reikšti solidarųjį reikalavimą, kaip, jų vertinimu, tikslingiausią ir veiksmingiausią savo teisių gynybos būdą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (EŽTT 2000 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Garca Manibardo prieš Ispaniją, par. 36, 39; 2001 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Mortier prieš Prancūziją, par. 33). Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, 61 punktas). Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjExLTcwMS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-211-701/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-211-701/2023">e3K-3-211-701/2023</a>, 60 punktas; 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYyLTY4NC8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-262-684/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-262-684/2023">e3K-3-262-684/2023</a>, 115 punktas). Proceso dispozityvumo principas leidžia asmeniui, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, savo nuožiūra pasirinkti teisės gynimo būdą (būdus) bei atitinkamai suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus), t. y. ieškovas gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTIwLTcwMS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-120-701/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-120-701/2022">e3K-7-120-701/2022</a> 56 punktą; 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOS0zODEvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-9-381/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-9-381/2023">e3K-3-9-381/2023</a> 24 punktą).

49. Kaip minėta, ESTT yra pažymėjęs, jog tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, kad ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad skirtingai būtų išspręsta ta pati faktinė ir teisinė situacija (ESTT 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C?616/10, 24 punktas). Būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra sąsaja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visus bylos dokumentus, o dėl to prireikus jam gali tekti atsižvelgti į jame pareikštų ieškinių teisinius pagrindus (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C?98/06, 41 punktas).

50. Pasisakydama dėl atsakovo Brokerio argumentų dėl atsakovams byloje pareikštų reikalavimų teisinių pagrindų skirtumo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ESTT praktikoje pažymėta, jog vertinant, ar tarp skirtingų reikalavimų yra sąsaja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, pareikštų ieškinių teisinių pagrindų tapatumas yra tik viena iš reikšmingų aplinkybių. Iš Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkto formuluotės nematyti, jog ieškinių skirtingiems atsakovams teisinių pagrindų sutapimas yra viena iš sąlygų taikyti šią nuostatą. (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C?98/06, 38 punktas; 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C?145/10, 76 ir 80 punktai; 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Sapir ir kt., C-645/11, 44 punktas). Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalies taikyti netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai, jei atsakovai galėjo numatyti, jog jiems byla bus iškelta valstybės narės, kurioje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C?98/06, 47 punktas).

51. Taigi, iš teisinių pagrindų (ne)sutapties elemento nagrinėjamoje byloje reikšminga, ar atsakovas Brokeris galėjo numatyti, kad byla jam bus iškelta atsakovo Š. S. gyvenamosios vietos teisme.

52. ESTT 2021 m. birželio 17 d. sprendime byloje Mittelbayerischer Verlag konstatavo, jog tam, kad būtų galima pasiekti Reglamente „Briuselis Ia“ nustatytų jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo ir juo siekiamo teisinio saugumo tikslus, glaudus ryšys turi būti grindžiamas ne išskirtinai subjektyviais veiksniais, susijusiais vien su šio asmens individualiu jautrumu, bet objektyviais veiksniais, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie leistų jį tiesiogiai arba netiesiogiai identifikuoti kaip individą (ESTT 2021 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Mittelbayerischer Verlag, C-800/19, 47 punktas). Nors ši praktika buvo suformuota specifiniame glaudaus ryšio nustatymo asmeninių teisių pažeidimo įkėlus turinį į internetą kontekste, tačiau ir nagrinėjamoje byloje esminė reikšmė turėtų būti suteikiama ne subjektyviems, o objektyviems veiksniams, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie leistų tiesiogiai arba netiesiogiai konstatuoti atsakovo Brokerio galimybę numatyti, kad byla jam bus iškelta atsakovo Š. S. gyvenamosios vietos teisme.

53. Pažymėtina, kad, pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalį, teismas, kurio jurisdikcija grindžiama kitais pagrindais nei gyvenamoji (buveinės) vieta (kai jurisdikcija grindžiama Reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytomis specialiosiomis jurisdikcijos taisyklėmis), negali nagrinėti susijusio reikalavimo. Ši Reglamento „Briuselis Ia“ nuostata yra pagrįsta suvokimu, kad tik atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos pagrindas yra pakankamai „stiprus“, kad galėtų pateisinti juo grindžiamos jurisdikcijos išplėtimą ir ieškiniams, kurie įprastai būtų pateikiami kitų atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismams (Magnus, U.; Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law. Commentary. Vol. I. Brussels Ibis Regulation. OttoSchmidt 2023, p. 371) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTEtNjExLzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-51-611/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-51-611/2024">e3K-3-51-611/2024</a>, 50–51 punktai). Dėl to teisėjų kolegija atsakovo Brokerio argumentą, kad ieškovės niekada nebuvo atsakovo Brokerio klientėmis, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovas Brokeris turėjo numatyti, jog ieškovės, su kuriomis jis neturi (ir niekada neturėjo) jokio komercinio ar kitokio pobūdžio teisinio santykio, jam pareikš ieškinį Lietuvoje, laiko teisiškai nepagrįstu ir pažymi, kad, vertinant atsakovo Brokerio galimybę numatyti, jog byla jam bus iškelta atsakovo Š. S. gyvenamosios vietos teisme, esminę reikšmę turi ne tarp atsakovo Brokerio ir ieškovių, o tarp atsakovo Brokerio ir atsakovo Š. S. susiklostę santykiai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Š. S. gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kad atsakovas Brokeris yra pranešęs Lietuvos priežiūros institucijai apie ketinimą teikti investicines paslaugas Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Brokeris, teikęs paslaugas Lietuvos Respublikos rezidentui bei veikęs Lietuvos Respublikos rinkoje, objektyviai galėjo ir turėjo numatyti, jog egzistuoja rizika, kad jam gali būti pareikšti ieškiniai valstybės narės, kurios rezidentui teikė paslaugas, teismuose, jei šis rezidentas, naudodamasis Brokerio teikiamomis paslaugomis, dėl atsakovo Brokerio galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) savo savarankiškais neteisėtais veiksmais sukels žalos tretiesiems asmenims.

55. Vertinant faktų vienovę, pažymėtina, kad abiejose bylose, vykstančiose skirtingose valstybėse, turėtų būti savarankiškai nustatomos tos pačios reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovių įrodinėjamais neteisėtais atsakovų Š. S. ir Brokerio veiksmais. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktu įtvirtintos atsakovų daugeto taisyklės taikymas neturėtų priklausyti išimtinai nuo ieškinyje nurodomo faktinių aplinkybių, kuriomis įrodinėjamas kiekvieno iš bendrininkų padarytas atitinkamos teisės normos pažeidimas, palyginimo. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į reiškiamų reikalavimų turinį ir visumą, teismas turi vertinti, ar tarp reikalavimų yra glaudus ryšys.

56. Aiškinimą, jog konstatuoti faktinės padėties tapatumą nėra būtina, kad atsakovai būtų atlikę tuos pačius veiksmus, o turi būti vertinama ginčo aplinkybių visuma, pagrindžia nuosekli ESTT praktika. Pavyzdžiui, ESTT 2013 m. balandžio 11 d. sprendime byloje Sapir ir kt. pripažino, kad vertinant, ar tarp skirtingų teismui nagrinėti pateiktų reikalavimų yra sąsaja, kaip svarbi aplinkybė gali būti įvertinta ir tai, ar argumentai, nurodyti skirtinguose reikalavimuose pagrindinėje byloje, susiję su tuo pačiu materialiniu interesu (ESTT 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Sapir ir kt., C-645/11, 47 punktas). ESTT 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendime byloje Beverage City Polska, C-832/21, pritarė generalinio advokato nuomonei, kad reikalavimų sąsajos buvimą iš esmės lemia veikiau visų padarytų pažeidimų faktinių aplinkybių ryšys, o ne atitinkamų bendrovių organizaciniai ar kapitalo ryšiai (ESTT 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Beverage City Polska, C-832/21, 37 punktas). Be to, ESTT yra nusprendęs, jog tokios pat faktinės ir teisinės padėties buvimo sąlyga turi būti vertinama kaip tenkinama, jeigu kelios įmonės, dalyvavusios darant vieną tęstinį Komisijos sprendime konstatuotą Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, kaip ieškovės yra įvardytos ieškiniuose, grindžiamuose jų dalyvavimu darant tą pažeidimą, nepaisant to, kad atsakovės pagrindinėje byloje skirtingose vietose ir skirtingu laiku dalyvavo įgyvendinant nagrinėjamo kartelio tikslus (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 21 punktas).

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savo reikalavimo faktiniu pagrindu ieškovės nurodo tai, jog atsakovas Š. S. ieškovių lėšas neteisėtu būdu persivedė į asmeninę sąskaitą, vėliau šios lėšos iš Š. S. sąskaitos Lietuvoje buvo pervestos į Brokerio sąskaitą ir dėl jo neveikimo (pinigų plovimo prevencijos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimų nesilaikymo) legalizuotos, o vėliau prarastos dėl sudėtingų ir rizikingų finansinių priemonių prekybos, ir reikalauja solidariojo žalos atlyginimo iš abiejų atsakovų.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamoje byloje atsakovų neteisėti veiksmai įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, vis dėlto ieškovių įrodinėjamos solidariosios atsakomybės faktinis pagrindas iš esmės sutampa – siekiama žalos, kurią ieškovės teigia patyrusios, kai iš ieškovių atsakovas Š. S. pasisavino lėšas, turėdamas tikslą šias lėšas rizikingai investuoti naudodamasis platforma, priklausančia atsakovui Brokeriui, atlyginimo, o Brokeris nevykdė jam tenkančių pareigų patikrinti atsakovo Š. S. investuotų lėšų kilmės. Taigi, ieškovių pareikštus reikalavimus nagrinėjant atskiruose procesuose, abiejose bylose turėtų būti nustatomos tos pačios reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios tiek su atsakovo Š. S., tiek su atsakovo Brokerio veiksmais. Šiuo aspektu atsakovo Brokerio argumentai, kad ieškovės reikalavimą atsakovams kildina iš skirtingų faktinių aplinkybių, kad reikalavimai savo esme yra visiškai atskiri ir nėra glaudžiai susiję, teisėjų kolegijos vertinimu, stokoja pagrįstumo.

59. Atskirai pažymėtina, kad atsakovas Brokeris patikimais įrodymais nepagrindė, jog ieškovės dirbtinai siekia sukurti sąlygas taikyti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą reikalavimo pareiškimo momentu. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktas negali būti taikomas dėl ieškovių piktnaudžiavimo šioje nuostatoje įtvirtinta jurisdikcijos taisykle (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, 29 ir 31 punktai).

60. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, ir į ESTT praktikoje pateiktą aiškinimą, kad būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra sąsaja, teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti, jog skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai, konstatuoja, kad ieškovių reikalavimas Brokeriui dėl žalos atlyginimo gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę.

61. Konstatavus, kad ieškovių reikalavimas Brokeriui dėl žalos atlyginimo gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose pagal Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą, netenka teisinio aktualumo klausimas, ar reikalavimas Brokeriui gali būti nagrinėjamas Lietuvoje Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kaip vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisme. Įvertinusi tai, kad šis klausimas nėra teisiškai reikšmingas bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

62. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo

63. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

64. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

65. ESTT praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys.

66. Pagal ESTT praktikoje suformuluotą bendrąją taisyklę, iškilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo galiojimo teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas, pastarasis privalo kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau ESTT suformulavo ir išimtis, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT prieš Ministero della sanit?, C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT prieš Ministero della sanit?, C-283/81, 13-14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT prieš Ministero della sanit?, C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgyLTM4MS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-182-381/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-182-381/2024">e3K-3-182-381/2024</a>, 91 punktas).

67. Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg), C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT prieš Ministero della sanit?, C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjk1LTQyMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-295-421/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-295-421/2021">e3K-3-295-421/2021</a>, 58, 59 punktai).

68. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTctNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-17-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-17-701/2018">e3K-3-17-701/2018</a>, 58, 59 punktai; 2024 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOTEtNDAzLzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-91-403/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-91-403/2024">e3K-3-91-403/2024</a>, 33 punktas).

69. Atsakovas Brokeris atsiliepimu į kasacinį skundą prašo, kad jei kasacinis teismas manytų, jog yra pagrindas abejoti apeliacinės instancijos teismo pateiktu Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto ir (ar) 7 straipsnio 2 punkto aiškinimu, pasinaudoti teise kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais klausimais (šios nutarties 18.21 punktas).

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, ESTT yra suformavęs praktiką dėl Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkto ir jį atitinkančio Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto aiškinimo, šios taisyklės taikymo atvejų ir kriterijų, kuriais vadovaudamiesi nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar taisykle galima pasinaudoti konkrečioje byloje, ši praktika išsamiai aptarta ankstesnėje nutarties dalyje. ESTT suformuota praktika yra nuosekli ir nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių dėl Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto aiškinimo. ESTT savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas kiekvienu individualiu atveju turi patikrinti ir įvertinti, ar yra tenkinamos Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo sąlygos (šios nutarties 45 ir 49 punktai), ir teisėjų kolegija tokį vertinimą atliko, atsižvelgdama į ESTT praktikoje suformuotas minimos teisės normos taikymo sąlygas.

71. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovo Brokerio iškelti klausimai dėl Reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 punkto aiškinimo, konstatavus ieškovių ieškinio atsakovui Brokeriui jurisdikciją Lietuvos teismams Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkto pagrindu, vertintini kaip klausimai, kurių atsakymas neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (šios nutarties 61 punktas), todėl kreipimasis į ESTT šiuo aspektu laikytinas neaktualiu.

72. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, todėl atsakovo Brokerio prašymas netenkintinas.

Dėl bylos procesinės baigties

73. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias tarptautinės jurisdikcijos koncentraciją esant atsakovų daugetui (Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punktą), todėl nepagrįstai ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui Brokeriui, paliko nenagrinėtą. Tai sudaro pagrindą patenkinti ieškovių kasacinį skundą, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

74. Ieškovės nepateikė prašymo ir duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame procese.

75. Atsakovas Brokeris iki bylos nagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 13 150 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

76. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.

77. Šalių bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, bus paskirstytos galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kuriuo bus išspręstas ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Artūras Driukas

Sigita Rudėnaitė