Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-445/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.1; 16.5.4; 16.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Šiaulių regiono veislininkystės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Šiaulių regiono veislininkystės ieškinį atsakovui G. S. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ir atsakovas 2001 m. gruodžio 10 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas pradėjo dirbti ieškovo įmonėje vadybininku. 2002 m. gruodžio 10 d. šalys pasirašė visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo visiškai atsakyti už visų jam perduotų materialinių vertybių saugojimą, panaudojimą (konkretaus perduodamų materialinių vertybių sąrašo nebuvo sudaryta). 2006 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas nusipirko iš atsakovo jo asmeninį automobilį „KIA Carnival“ už 24 700 Lt. 2006 m. sausio 16 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo eksploatacijon aktu nurodytas automobilis perduotas atsakovui naudotis darbo funkcijoms vykdyti (įmonės produkcijai klientams išvežioti); akte nurodyta, kad atsakovas priėmė šį automobilį materialinėn atsakomybėn. 2006 m. vasario 4 d. (šeštadienį), atsakovui važiuojant tarnybiniu automobiliu, užsidegė tepalo lemputė; atsakovas važiavo 15-20 km iki degalinės; papildęs tepalų atsargas, atsakovas važiavo degant raudonai tepalo lemputei dar apie 20 km, kol automobilis sugedo. Automobilio remontas kainavo 8670,56 Lt; šias remonto išlaidas padengė ieškovas. Jis 2006 m. balandžio 4 d. nutraukė darbo sutartį su atsakovu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, konkrečiai – už veiką, turinčią turto pasisavinimo ir iššvaistymo požymių (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Ieškovas nurodė, kad, remontuojant sugedusį automobilį, kurį jis įsigijo iš atsakovo, paaiškėjo, jog tikroji rida yra apie 200 000 km, o spidometro skydelis ne kartą ardytas; tai žinodamas, nebūtų pirkęs šio automobilio; 2006 m. sausio 16 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta dėl atsakovo apgaulės, todėl pripažintina negaliojančia. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas aplaidžiai eksploatavo automobilį, t. y. važiavo, nors degė draudžianti važiuoti tepalo lemputė, dėl to automobilis sugedo ir ieškovas patyrė 8670,56 Lt remonto išlaidų.

Ieškovas prašė teismą: pripažinti negaliojančia 2006 m. sausio 16 d. automobilio „KIA Carnival“ pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti automobilį atsakovui, o iš šio priteisti ieškovui 24 700 Lt; priteisti iš atsakovo 8670,56 tiesioginių nuostolių, t. y. nurodyto automobilio remonto išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu dalį ieškinio patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 8670,56 Lt nuostolių; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 2006 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią ieškovas įsigijo iš atsakovo automobilį „KIA Carnival“ už 24 700 Lt, 3 punkte nurodyta, jog pardavėjas parduoda pirkėjui techniškai tvarkingą, visiškai sukomplektuotą automobilį, kuriuo pravažiuota 120 015 km. Teismas pažymėjo, kad apgaulė yra tada, kai tyčia suklaidinamas kitas asmuo ar nutylimos kitos svarbios aplinkybės. Automobilių serviso pažymoje nurodyta, kad ginčo automobilis iš tikrųjų nuvažiavęs 200 000 km, o ne 120 015 km, kaip nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, be to, aiškiai matyti, jog spidometro skydelis ne kartą ardytas, taigi spidometro rodmenys gali būti atsukti atgal; atsakovas paaiškino, kad pirko šį automobilį prieš pusantrų metų turguje, prieš metus atliko techninę apžiūrą ir jokių gedimų nenustatyta; ieškovas, pirkdamas atsakovo automobilį, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, kad perka techniškai tvarkingą automobilį, jokių pretenzijų atsakovui nepareiškė. Teismas nusprendė, kad kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ginčijamą 2006 m. sausio 16 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta apgaulės būdu, todėl šis ieškinio reikalavimas atmestinas. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo 8670,56 Lt nuostoliams atlyginti teismas nurodė, kad automobilį remontavusio serviso pažymoje nurodyta, kad variklio gedimą galėjo lemti netinkamas automobilio eksploatavimas, t. y. važiavimas be tepalo, arba hidraulinis smūgis; atsakovas vairuoja automobilius nuo 1985 m., taigi yra patyręs vairuotojas, ir, užsidegus indikatoriaus lemputei, rodančiai tepalo sistemos gedimą, galėjo bei privalėjo suprasti, jog automobilis gali sugesti. Teismas padarė išvadą, kad automobilio gedimą lėmė būtent neapdairūs ir neatsakingi atsakovo veiksmai, todėl jis turi atlyginti ieškovo patirtas šio remonto išlaidas – 8670,56 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 17 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą: Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – reikalavimą priteisti 8670,56 Lt žalai atlyginti atmetė. Kolegija nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo automobilio sugedimo diena darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta kaip nedarbo diena (šeštadienis), nėra pagrindas taikyti ginčo atveju deliktinės civilinės atsakomybės normas, kaip to prašo ieškovas. Darbo sutartyje nustatytos atsakovo pareigos (rinkos paieška, produkcijos realizavimas, reklama, atsiskaitymas už realizuotą produkciją, porų parinkimas) ir atsakovo įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių 4.2 punkto nuostata, kad viršvalandiniu darbu nelaikomas darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, išvardytiems darbuotojams, tarp jų ir vadybininkams, leidžia manyti, jog įvykio dieną atsakovas naudojo transporto priemonę darbo funkcijoms vykdyti – vežė azotą sėklintojui į Kaišiadoris. Nors ši aplinkybė nepatvirtinta rašytiniais įrodymais ar liudytojo parodymais, ji neturi lemiamos reikšmės ieškovo pozicijai dėl materialiosios teisės normų taikymo. Nei vidaus darbo tvarkos taisyklėse, nei kitame darbdavio akte nenustatyta atsakovui perduoto materialinėn atsakomybėn automobilio naudojimo tvarkos. Kai nėra ieškovo įmonės aktų, draudžiančių naudoti konkrečiais atvejais įmonės transporto priemones, tai nėra ir pagrindo spręsti atsakovo atsakomybės klausimą pagal civilinės teisės normas. Kolegija nurodė, kad 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi atsakovas įsipareigojo visiškai atsakyti už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą ir panaudojimą; iš šios sutarties turinio, šalių ir jų atstovų paaiškinimų, darbo sutarties, vidaus darbo tvarkos taisyklių bei ieškovo įmonės administracijos vadovo pareiškimo matyti, kad atsakovas atsakė už rinkos paiešką, produkcijos realizavimą, reklamą, atsiskaitymą už realizuotą produkciją ir gyvulių porų parinkimą; automobilis buvo tam tikslui naudojama darbo priemonė. Kolegijos nuomone, nors prie 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties nepridėta perduodamų saugoti vertybių sąrašo, atsakovo darbinės pareigos leidžia daryti išvadą, jog šioje sutartyje nustatyti atsakovo įsipareigojimai susiję su produkcijos ir lėšų saugumo užtikrinimu. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis turi būti sudaryta raštu; joje turi būti nustatyta, už kokias materialinės vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Kolegija nusprendė, kad 2006 m. sausio 16 d. transporto priemonės įvedimo į eksploataciją aktas, pagal kurį atsakovas priėmė materialinėn atsakomybėn ginčo automobilį, neatitinka DK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl negalima daryti išvados apie atsakovo visišką materialinę atsakomybę dėl šio daikto; kitų DK 255 straipsnyje nustatytų visiškos materialinės atsakomybės atvejų ieškovas nenurodė. Kartu kolegija pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl DK 246 straipsnyje nustatytų materialinės atsakomybės sąlygų buvimo: atsakovas pripažino, jog važiavo degant kontrolinei lemputei, rodančiai tepalo atsargų pasibaigimą, ir jokiais įrodymais nepaneigė G. Valavičiaus personalinės įmonės bei UAB „KIA auto“ išvadų dėl šio veiksmo ir automobilio variklio gedimo priežastinio ryšio; atsakovas neįrodė, kad nebuvo jo kaltės, netinkamai eksploatavus automobilį konkrečiomis sąlygomis; dėl to, kad atsakovas neapdairiai naudojosi automobiliu, ieškovui buvo padaryta žala. Tačiau, kolegijos nuomone, kai yra nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos, atsakovas privalėtų atlyginti padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (CK 254 straipsnis). Kartu kolegija konstatavo, kad materialinė atsakomybė atsakovui ginčo atveju negali būti taikoma, nes nenustatyta DK 245 straipsnyje nurodyto materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindo: pagal šią teisės normą materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas; atsakovas dirbo ieškovo įmonėje ne vairuotoju, o vadybininku, taigi jo atsakomybė dėl neapdairaus automobilio eksploatavimo galėjo būti vertinama administracine tvarka, tačiau nurodyti jo veiksmai (neveikimas) nelaikytini darbo pareigų neatlikimu arba netinkamu jų atlikimu. Dėl to kolegija nusprendė, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 8670,56 Lt žalos atlyginimą yra atmestinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią būtinas ir pakankamas pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti yra tokių sąlygų visuma: neteisėta veika; reali žala; priežastinis neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ryšys; pažeidėjo kaltė; pažeidėją ir nukentėjusią šalį pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; žala padaryta einant darbines pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004). Teismas nustatė visas DK 246 straipsnyje išvardytas būtinąsias materialinės atsakomybės sąlygas taikyti atsakovui. Teismas, nusprendęs netaikyti atsakovui materialinės atsakomybės dėl neapdairaus automobilio eksploatavimo dėl to, kad jis dirbo įmonėje ne vairuotoju, o vadybininku, nepagrįstai susiaurino materialinės atsakomybės sąlygos – žala padaryta einant darbines pareigas – apimtį. Nei įstatymų, nei teismų praktikoje nenustatyta jokių papildomų materialinės atsakomybės sąlygų, tarp jų ir tokios, kad žala turi būti padaryta tik netinkamai vykdant tiesiogines darbo pareigas (pvz., vairuotojui – netinkamai vairuojant automobilį). DK 245 straipsnyje, kuriuo rėmėsi teismas apskųstame sprendime, nenustatyta, kad materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik už konkrečių darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą – pakanka, kad žalos atsiradimas būtų susijęs su darbo veikla. Tokią išvadą leidžia daryti ir sisteminis materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimas. Pavyzdžiui, pagal DK 255 straipsnio 2 punktą darbuotojas privalo visiškai atlyginti žalą, padarytą jo nusikalstama veika; akivaizdu, kad nė į vieno darbuotojo pareigas negali įeiti ir neįeina daryti nusikalstamas veikas. Pagal apeliacinės instancijos teismo logiką už sudaužytą tarnybinį automobilį galėtų atsakyti tik įmonės vairuotojas, už sąmoningai sugadintą kompiuterį – tik informatikas, už tyčia pasisavintą įmonės turtą – tik apsaugos darbuotojas ar sandėlininkas; kitiems darbuotojams net ir už tyčinius veiksmus negalėtų būti taikoma materialinė atsakomybė. Darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo santykio šalies, teisės yra saugomos ribojant atsakomybės dydį (DK 254 straipsnis), tačiau ne sudarant sąlygas visiškai jos išvengti.

2. Teismas, net ir nusprendęs, kad atsakovo neteisėti veiksmai (aplaidus automobilio vairavimas) negali būti laikomi netinkamu darbo pareigų atlikimu, privalėjo priteisti iš jo žalos atlyginimą ieškovui, nes nustatytos visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, kaltė. Kai darbuotojas padaro žalą darbdaviui, tačiau jam negali būti taikoma materialinė atsakomybė dėl to, kad jo neteisėti veiksmai nesusiję su darbo veikla ar netinkamu darbo pareigų vykdymu, darbuotojas neatleidžiamas nuo tokios žalos atlyginimo – jis turi atlyginti žalą pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas.

3. Teismas, padaręs išvadą, kad aplaidus ginčo automobilio eksploatavimas negali būti laikomas netinkamu atsakovo darbo pareigų atlikimu, nes jis dirbo įmonėje ne vairuotoju, o vadybininku, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Dėl atsakovo teisių ir pareigų apimties teismas sprendė tik pagal pareigybės („vadybininkas“) pavadinimą, tačiau visiškai nevertino realiai atsakovo vykdytų funkcijų, neanalizavo įmonės norminių dokumentų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. D. v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-368/2005, išaiškino, kad, siekiant nustatyti darbuotojo teisių ir pareigų apimtį, nepakanka formaliai remtis darbo sutartyje nurodytu pareigų pavadinimu, tačiau būtina analizuoti pareigines instrukcijas, darbo tvarkos taisykles, taip pat kitus įmonės norminius aktus. Ginčo atveju teismas net nepareikalavo atsakovo pareigybės aprašymo, o ieškovas jo nepateikė dėl to, kad ieškinio reikalavimą grindė ne darbuotojo materialinės atsakomybės, bet civilinės deliktinės atsakomybės nuostatomis. Kita vertus, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas turėjo pareigą rūpestingai naudoti perduotą jam darbo funkcijoms vykdyti įmonės automobilį – 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartyje buvo įtvirtinta aiški atsakovo pareiga tausoti jam perduotas įmonės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai; DK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta visų darbuotojų pareiga tausoti darbdavio turtą.

4. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, kurios taikytinos aiškinant materialinės atsakomybės sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rozekslitas“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2002). Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui negali būti taikoma visiška materialinė atsakomybė už jam perduotą darbo priemonę – automobilį, nes dėl šio nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. 2002 m. gruodžio 10 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytoje tipinėje visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartyje nustatyta, kad atsakovui taikoma visiška materialinė atsakomybė už jam perduotas materialines vertybes. Pagal 2006 m. sausio 16 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą atsakovui buvo perduotas ginčo automobilis; atsakovas pasirašė šį aktą po žyma „Priėmiau materialinėn atsakomybėn“. Teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio nuostatomis, turėjo aiškinti šį aktą sistemiškai su 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi ir atsižvelgdamas į tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį. Aiškinant nurodytus dokumentus sistemiškai ir pagal tikrąją juos pasirašiusių asmenų valią, akivaizdu, kad ginčo šalys susitarė dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės už jam perduotą automobilį: ginčo automobilis buvo atsakovui perduota turtinė vertybė, kuri pateko į 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės sutarties reglamentavimo sritį. Komercinėje praktikoje įprasta visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nenurodyti konkrečių darbuotojui perduotų vertybių, nes tokios sutartys paprastai pasirašomos priimant į darbą, kai dar nevisiškai aišku, kokios vertybės ir kada bus perduotos darbuotojui (vėliau konkrečios vertybės perduodamos priėmimo–perdavimo aktais).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias konkrečias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę dėl šių sužalojimo, praradimo ar nuvertėjimo (DK 256 straipsnio 1 dalis). Ginčo atveju atsakovo pasirašytoje 2002 m. gruodžio 10 d. tipinėje visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartyje nenurodyta, už kokias konkrečias materialines vertybes yra visiškai atsakingas atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas tiek darbo, tiek visiškos materialinės atsakomybės sutartį, padarė pagrįstą išvadą, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nustatyti atsakovo įsipareigojimai susiję su produkcijos ir lėšų saugumo užtikrinimu. Kasaciniame skunde atsakovo visiška materialinė atsakomybė už ginčo automobilį nepagrįstai grindžiama 2006 m. sausio 16 d. aktu – šiame akte nenurodyta, kad automobilis pereina visiškon atsakovo materialinėn atsakomybėn.

2. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje buvo išvardyti konkretūs objektai, dėl kurių kyla visiška materialinė atsakomybė; nagrinėjamu atveju atsakovo visiškos materialinės atsakomybės sutartyje konkrečių objektų nenurodyta.

3. Teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių. Iš ginčo šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto c papunkčio nuostatų darytina išvada, kad atsakovo įsipareigojimai susiję su produkcijos ir lėšų saugumo užtikrinimu. Akivaizdu, kad atsakovas, dirbdamas vadybininku, o ne vairuotoju, neturėjo pakankamai žinių, susijusių su jam perduoto automobilio eksploatavimu, todėl teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovo veiksmai nelaikytini darbo pareigų neatlikimu arba netinkamu jų atlikimu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstų teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai nagrinėjant bylą kasacine tvarka analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas. Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo ginčo santykiui taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – kasaciniame skunde keliami teisės klausimai ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai dėl darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo byloje teismų nustatytoms aplinkybėms.

Pažymėtina, kad ginčo šalių darbo santykiai atsirado ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu sudaryta galiojant 1972 m. Darbo įstatymų kodeksui (toliau – DĮK), tačiau šie santykiai, įsigaliojus 2002 m. DK, tęsėsi toliau, todėl šalių ginčas dėl atsakovo materialinės atsakomybės spręstinas pagal 2002 m. DK XVII skyriaus normas (Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis).

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindo ir sąlygų

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl atsakovo pareigos atlyginti ginčo automobilio remonto išlaidas pagal civilinės deliktinės atsakomybės normas yra teisiškai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad žalos padarymo metu ginčo šalis siejo darbo santykiai, žala atsirado atsakovui vykdant darbo funkcijas. Taigi dėl atsakovo, t. y. darbuotojo, pareigos atlyginti kasatoriaus, t. y. darbdavio, turtui padarytą žalą spręstina pagal DK XVII skyriaus normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę.

Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindas – teisės pažeidimas, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro darbdaviui žalos (DK 245 straipsnis). DK 245 straipsnyje nurodytas materialinės atsakomybės pagrindas konstatuojamas tada, kai nustatoma šio teisės pažeidimo elementų – materialinės atsakomybės sąlygų, išvardytų DK 246 straipsnyje, – visuma.

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Taurmida“ v. K. D., bylos Nr. 3K-3-649/2002; 2002 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartį UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004, kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčo atveju yra DK 246 straipsnyje įvardytos materialinės atsakomybės sąlygos: ieškovo patirta žala – automobilio remonto išlaidos; neteisėti atsakovo veiksmai, aplaidžiai eksploatavus ieškovo automobilį; priežastinis neteisėto atsakovo elgesio ir automobilio variklio gedimo ryšys; atsakovo kaltė dėl netinkamo automobilio eksploatavimo konkrečiomis sąlygomis; ieškovą ir atsakovą žalos padarymo metu siejo darbo santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovo darbo veikla. Nustatę nurodytus bylos faktus, teismai padarė skirtingas išvadas: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti atsakovui materialinę atsakomybę, o apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog nėra DK 245 straipsnyje nurodyto materialinės atsakomybės pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog yra nustatytos visos DK 246 straipsnyje įvardytos sąlygos taikyti atsakovui materialinę atsakomybę, padarė neteisėtą išvadą, kad ginčo atveju materialinė atsakomybė negali būti taikoma, nes nėra DK 245 straipsnyje įtvirtinto šios atsakomybės pagrindo. DK 246 straipsnyje nurodytos materialinės atsakomybės sąlygos yra DK 245 straipsnyje nustatyto materialinės atsakomybės pagrindo – teisės pažeidimo – elementai, t. y. sudedamosios dalys. Tai reiškia, kad DK 246 straipsnyje įvardytų materialinės atsakomybės sąlygų nustatymas reiškia DK 245 straipsnyje nurodyto materialinės atsakomybės pagrindo – teisės pažeidimo – konstatavimą.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai siaurai aiškino vienos iš materialinės atsakomybės sąlygų, t. y. kad žalos padarymas susijęs su darbo pareigų vykdymu, turinį, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas nustatė, kad pagrindinis atsakovo darbas buvo išvežioti įmonės produkciją užsakovams, o automobilio reikėjo darbo pareigoms vykdyti. Taigi teismas nustatė, kad ginčo automobilis buvo darbdavio atsakovui perduota darbo priemonė, būtina jo darbo funkcijoms vykdyti. Tačiau, padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė netaikyti atsakovui materialinės atsakomybės dėl to, kad jis dirbo įmonėje ne vairuotoju, o vadybininku. Kasatorius teisingai nurodo, kad, siekiant nustatyti darbuotojo teisių ir pareigų apimtį, nepakanka formaliai remtis darbo sutartyje nurodytu pareigų pavadinimu, o būtina analizuoti pareigines instrukcijas, darbo tvarkos taisykles, kitus įmonės norminius aktus, taip pat vertinti, kokias realiai darbo funkcijas vykdė darbuotojas. Ginčo atveju iš atsakovo darbo sutartyje nurodyto vadybininko pareigų apibūdinimo (produkcijos realizavimas, rinkos paieška, reklama, kt.) aišku, kad jo darbas buvo išvažiuojamojo pobūdžio, taigi atsakovui ginčo transporto priemonė buvo perduota tiesiogiai darbo pareigoms vykdyti. Kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovo, dirbusio ieškovo įmonėje vadybininku, o ne vairuotoju, veiksmai dėl neapdairaus ginčo automobilio eksploatavimo negali būti vertinami kaip netinkamas darbo pareigų atlikimas, yra teisiškai nepagrįsta.

Dėl materialinės atsakomybės ribų

Visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatymo nustatytais atvejais (DĮK 143 straipsnio 2 dalis, 145 straipsnis; DK 254, 255 straipsniai). Tiek pagal DĮK 145 straipsnio 1 punktą, tiek DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 2002 m. gruodžio 10 d. buvo sudariusios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo atsakyti už jam perduotų materialinių vertybių saugojimą ir panaudojimą; 2006 m. sausio 16 d. transporto priemonės įvedimo į eksploataciją aktu atsakovui darbo funkcijoms vykdyti buvo perduotas automobilis „KIA Carnival“, kurį atsakovas priėmė materialinėn atsakomybėn; šio automobilio remonto išlaidas reikalauja priteisti kasatorius.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo materialinės atsakomybės už ginčo automobilio sugadinimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi įsipareigojo visiškai atsakyti tik už jam perduotą produkciją ir ją realizavus gautas lėšas, o 2006 m. sausio 16 d. ginčo šalių pasirašytas aktas neatitinka DK 256 straipsnyje visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai keliamų reikalavimų. Kasacinio teismo nurodyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kaip ir bet kurios kitos sutarties, turinys gali būti tinkamai atskleistas tik įvertinus tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus, jų elgesį po sutarties sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, o ne tik pažodžiui aiškinant sutarties tekstą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rozekslitas“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2002, kt.). Taigi visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai aiškinti taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Pažymėtina, kad pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė (nevienkartinė). Teisėjų kolegija nurodo, kad, sistemiškai aiškinant ginčo šalių sudarytos 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo visiškai atsakyti už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, ir 2006 m. sausio 16 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą, pagal kurį atsakovas priėmė materialinėn atsakomybėn automobilį „KIA Carnival“, darytina išvada, kad automobilis taip pat buvo visiškos materialinės atsakomybės objektas, t. y. pateko į 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties reguliavimo sritį. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra DK 255 straipsnio 3 punkte nustatyto pagrindo taikyti atsakovui visišką materialinę atsakomybę, yra teisiškai nepagrįsta.

Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo

Padarytos materialinės žalos ir atlygintinų nuostolių dydžio nustatymą bei jų atlyginimą reglamentuoja DK 257 straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindą ir sąlygas reglamentuojančias teisės normas ir padarė neteisėtą išvadą, jog ginčo atveju nėra pagrindo taikyti atsakovui materialinę atsakomybę, nebuvo peržiūrėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir nespręstas nuostolių, kuriuos turėtų atlyginti atsakovas kasatoriui, dydžio klausimas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs nepakankamą atsakovo apdairumą, priteisė iš jo 8670,56 Lt automobilio remonto išlaidų, nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįsdamas priteisiamų nuostolių dydžio. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendė atlygintinų nuostolių dydžio klausimo, liko neišnagrinėti atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl remonto darbų pobūdžio, kainos, reikalingų remonto darbų apimties. Pažymėtina ir tai, kad DK 257 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta darbo ginčą nagrinėjančio organo, šiuo atveju – teismo, teisė sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį. Bylą nagrinėję teismai neanalizavo aplinkybių, lėmusių žalos atsiradimą, nevertino atsakovo veiksmų, siekiant užkirsti kelią žalai atsirasti, neatsižvelgė į objekto, kuriam padaryta žala, t. y. automobilio, ypatybes. Nurodytų aplinkybių nustatymas ir vertinimas, atlygintinos žalos dydžio konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimai, kurie nesprendžiami kasaciniame teisme. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pareiga (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija grąžina bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius