Dėl įgaliojimo ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-521/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 28.1; 41; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. P. (M. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams M. P. ir Z. K. dėl įgaliojimo ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2004 m. liepos 20 d. įgaliojimu, pasirašytu ieškovės J. R., atsakovas M. P. buvo įgaliotas savo nuožiūra sudaryti ieškovei priklausančios žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies mainų sutartį. 2004 m. liepos 22 d. buvo sudaryta ieškovės, atstovaujamos atsakovo M. P., ir atsakovės Z. K. mainų sutartis, pagal kurią ieškovės išpirkto žemės sklypo dalis buvo išmainyta į atsakovei priklausančio žemės sklypo dalį.

Tvirtindama, kad įgaliojime nebuvo išreikšta tikroji jos valia, nes išdavė jį atsakovui dėl apgaulės, šiam pasinaudojus ieškovės senyvu amžiumi, silpna sveikata, teisiniu neišprusimu ir įtikinus, kad įgaliojimas būtinas žemės įsigijimo iš valstybės procedūrai užbaigti, ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 20 d. įgaliojimą, kuriuo ieškovė įgaliojo jai atstovauti atsakovą M. P. Nurodydama, kad jai priklausančio žemės sklypo dalies perleidimo sandoris buvo sudarytas negaliojančio įgaliojimo pagrindu, ir, be to, laikydama, kad šis sandoris prieštarauja jos, atstovaujamosios, interesams dėl nelygiaverčių mainų, taip pat CK 2.135 straipsnio nuostatoms, ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 22 d. mainų sutartį, sudarytą atsakovo M. P., veikusio ieškovės J. R. vardu, ir atsakovės Z. K.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 3 d. sprendimu patenkino ieškovės apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį dėl įgaliojimo ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiais patenkino.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2003 m. vasario 28 d. ieškovė įgaliojo atsakovą M. P. atstovauti jai visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose tvarkant žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo klausimus. M. P., kaip asmenį, galintį padėti ieškovei išsipirkti valstybinės žemės sklypą, ieškovei rekomendavo jos duktė H. J. M. P. nebuvo visiškai svetimas žmogus ieškovės šeimai, nes yra ieškovės žento (dukters vyro) pusbrolis. 2004 m. liepos 1 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė dalinės nuosavybės teise įsigijo iš valstybės 0,2521 ha žemės 0,4184 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). 2004 m. liepos 20 d. ieškovė pasirašė įgaliojimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas M. P. įgaliotas sudaryti savo nuožiūra ieškovei nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurį nusipirko iš valstybės, dalies mainų sutartį, ją pasirašyti, pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, įregistruoti sutartį nekilnojamojo turto registre. 2004 m. liepos 22 d. buvo sudaryta ieškovės, atstovaujamos pagal nurodytą įgaliojimą atsakovo M. P., ir atsakovės Z. K., kuri yra atsakovo M. P. žmonos motina (uošvė), mainų sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovė maino jai priklausančias 1700/4184 dalis, kurių vidutinė rinkos vertė 87 397 Lt, 0,4184 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei Z. K. į šiai priklausančias 119/239 dalis, kurių vidutinė rinkos vertė 1382,25 Lt, 2,39 ha žemės klypo, esančio (duomenys neskelbtini). Laikydamas, kad byloje nustatytos aplinkybės ir joje esantys įrodymai patvirtina, jog buvo ieškovės valia išmainyti žemės sklypo dalį ir ši jos valia susiformavo per ilgą procesą, t. y. nuo žemės nuosavybės atkūrimo dokumentų sutvarkymo iki mainų sutarties sudarymo, sprendimą sudaryti mainų sandorį ieškovė priėmė savarankiškai ir niekieno neveikiama, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo suklaidinta dėl apgaulės, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčijamus įgaliojimą ir mainų sutartį negaliojančiais. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad mainų sutartis pažeidžia jos interesus, nes sklypai nelygiaverčiai, nurodydamas, kad mainai neprivalo būti ekvivalentiški, sutartyje neaptartas kainų skirtumo kompensavimas. Teismas sprendė, kad atsakovas, atstovaudamas ieškovei ir sudarydamas mainų sutartį su savo uošve, įstatymo nepažeidė, nes sąvoka „artimieji giminaičiai“, įtvirtinta CK 2.134 straipsnio 1 dalyje, neapima asmenų, susijusių svainystės santykiais, todėl šiuo pagrindu ginčo mainų sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas veikė prieš jos interesus, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priimdama priešingą pirmosios instancijos teismo priimtam sprendimą, nurodė, kad, tiriant ginčijamų sandorių teisėtumo klausimą, esminės nustatytinos aplinkybės yra tiek šalių valios formavimosi kryptingumas iki sandorių sudarymo, tiek civilinių teisinių santykių dalyvių valia, buvusi sandorių sudarymo metu, ir šalių elgesys po sandorio sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos ieškovės ir atsakovo M. P. atstovavimo santykių susiklostymo aplinkybės bei byloje esantys įrodymai (ieškovės paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytinė medžiaga) lėmė visišką ieškovės pasitikėjimą atsakovu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš ginčo įgaliojime esančio įrašo matyti ir trečiasis asmuo notarė V. S.-M. teismo posėdyje patvirtino, jog ieškovei įgaliojimo turinys buvo perskaitytas ir išverstas į jai suprantamą kalbą, taip pat išaiškintos jo pasekmės, tačiau laikė, kad, vertinant aplinkybių visumą (atsakovo įgijimą visiško ieškovės pasitikėjimo, ieškovės amžių, sveikatos būklę, valstybinės kalbos nemokėjimą, menką išsilavinimą), negalima daryti išvados, jog ieškovė tikrai suvokė sudaromo įgaliojimo turinį ir jo esmę. Šie ieškovės argumentai yra daugiau susiję ne su apgaule, bet su kitu, CK 1.90 straipsnyje nustatytu, sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu – suklydimu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šis kvalifikavimas šiuo atveju neturi reikšmės, nes įgaliojimas yra ne savitikslis sandoris, o išduodamas konkrečiam veiksmui atlikti – šiuo atveju mainų sutarčiai sudaryti, ir jo teisėtumo klausimas gali būti nagrinėjamas tik kartu su mainų sutarties teisėtumo klausimu. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad apgaule laikomas ir atvejis, kai asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę bei jo aplinkybes, o kita sandorio šalis, žinodama tai ir naudodamasi suklydimu, sudaro sandorį. Aiškindama įgaliojimo turinį, teisėjų kolegija nurodė, kad įgaliojime esanti nuoroda „sudaryti savo nuožiūra žemės sklypo mainų sutartį“ negali pažeisti įstatyme nustatytų apribojimų. Vadovaudamasi pagrindiniu atstovavimo principu – veikti atstovaujamojo naudai ir interesais, teisėjų kolegija sprendė, kad vien mainomų sklypų vertės nelygiavertiškumas prieštarauja tokiems atstovaujamosios interesams, o atsakovo paaiškinimą, kad žemės sklypų vertės skirtumą jis padengė 25 000 Lt, bei liudytojų parodymus, jog jiems žinoma apie tokių pinigų perdavimą ieškovei ar jos dukteriai, pripažinusi nenuosekliais (neaiškus šių pinigų perdavimo tikslas, skirtingai nurodoma, kam pinigai buvo perduoti), vertino kritiškai. Teisėjų kolegija laikė, kad, sprendžiant dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, reikšminga yra aplinkybė, jog atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, mainų sandorį sudarė su žmonos motina (uošve). Svarstydama dėl CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nurodytos „kitų artimųjų giminaičių” sąvokos turinio, teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad CK 3.17 straipsnio normoje artimųjų giminaičių sąrašas išplečiamas per giminystės laipsnius, taip pat artimaisiais giminaičiais įvardijami netgi kraujo ryšiais nesusiję asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007), ir darė išvadą, kad į CK 2.134 straipsnio 1 punkte vartojamą „kitų artimųjų giminaičių“ sąvoką patenka ne tik CK 3.135 straipsnyje išvardyti giminystės ryšiais susiję asmenys, bet ir asmenys, kuriuos sieja artimi ryšiai, atsiradę dėl to, kad artimais giminystės ryšiais nesusiję asmenys sudarė santuoką. Tokie asmenys pagal CK 3.136 straipsnį yra svainystės ryšiais susiję asmenys. Atsižvelgdama į tai, kad ryšiai turi būti artimi, teisėjų kolegija sprendė, jog į CK 2.134 straipsnio 1 punkte vartojamą „kitų artimų giminaičių“ sąvoką patenka tik artimais svainystės ryšiais susiję asmenys, tokia šiuo atveju atsakovui yra jo žmonos motina atsakovė Z. K. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina atstovo ir jo atstovaujamosios interesų konfliktą. Atsakovės Z. K. paaiškinimų pagrindu nustačiusi, kad ji, sudarydama ginčo mainų sutartį, veikė atsakovo interesais, bei įvertinusi šalių elgesį tiek iki mainų sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu ir po sudarymo, teisėjų kolegija laikė, kad negalima teigti, jog šalių mainų sutartyje išreikšta valia atitiko jų tikrąją valią, taip pat kad šalys tinkamai suprato sudaromos sutarties turinį (sąlygas) ir tokią sutartį norėjo sudaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nebuvo šalių valios sudaryti ginčo mainų sutartį. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl turto įgijėjų sąžiningumo (nesąžiningumo) kriterijų civilinėse bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., bylos Nr. 3K-7-274/2005), teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo laikyti atsakovę Z. K. sąžininga įgijėja, nes ją sieja artimi svainystės santykiai su sutartį pasirašiusiu atsakovu, kuris sudarė priešingą savo atstovaujamosios interesams sandorį su jam artimu asmeniu; be to, pati atsakovė Z. K. veikė M. P. interesais, mainų sutartį pasirašė tik dėl to, kad žentas galėtų elgtis su žeme savo nuožiūra. Vertindama, kad tokie įrodymai ir faktai paneigia atsakovės Z. K. sąžiningumo prezumpciją, teisėjų kolegija sprendė, kad jai netaikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta gynyba.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas M. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 12, 13, 178, 185 straipsniuose reglamentuojamą įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimo taisykles, pakankamai neištyrė ir neįvertino ginčo šalių elgesio prieš ginčijamų sandorių sudarymą, netyrė ir nevertino šalių elgesio, buvusio sandorių sudarymo metu, pagal vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens (bonus pater familias) elgesio standartą, neatsižvelgė į nustatytas bylos aplinkybes, patvirtinančias tikruosius šalių ketinimus ir tikslus sudarant 2004 m. liepos 22 d mainų sutartį, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, pagrįstą vien ieškovės subjektyviomis, prieštaringomis ir tikrovės neatitinkančiomis faktinių aplinkybių interpretacijomis, taip, be to, pažeisdamas ir CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai lėmė netinkamą CK 1.90, 1.91, 2.134-2.137, 2.151, 6.193 straipsnių taikymą ir nukrypimą nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus teigimu, faktinės bylos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad ieškovės valia sudaryti 2004 m. liepos 20 d. įaliojimą, o vėliau ir 2004 m. liepos 22 d. mainų sutartį susiformavo palaipsniui, turint tikslą atsilyginti atsakovui už jo pagalbą išperkant žemės sklypo dalį iš valstybės bei pagerinant ieškovės buities sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vadovavimasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007, vertintinas kritiškai. Nurodyta nutartis šioje byloje neturi precedentinės galios, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi – šio ginčo atveju ypatingas pasitikėjimo ryšys (giminystė) sieja ne tik abu atsakovus, bet ir ieškovę su atsakovu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad vien mainomų žemės sklypų nelygiavertiškumas prieštaravo ieškovės interesams, taip ginčo šalių santykių turinį analizuodamas ir vertindamas prioritetą suteikiant ne ieškovės laisvai išreikštai tikrajai valiai, bet ieškovės iš sudarytų sandorių tariamai siektai gauti naudai, netinkamai taikė CK 1.63 straipsnio 1 dalies, 6.432 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje A. G. v. D. G., A. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje D. G. v. J. K. P., bylos Nr. 3K-3-609/2006, 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

2. Apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas ieškovės reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau neišspręsdamas restitucijos taikymo klausimo, netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio 2 dalies ir 6.145 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006, suformuotos teismų praktikos. Toks teismo sprendimas byloje dalyvaujantiems asmenims realiai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes neaišku, kokiu būdu turėtų būti vykdomas.

3. Ieškovė apeliaciniame skunde, kuris apibrėžė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nekėlė klausimų, susijusių su jos suklydimu sudarant sandorius, todėl apeliacinės instancijos teismas, sprendime dėstydamas argumentus, susijusius su CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, išėjo už šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir taip pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė J. R. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis CK 6.193 straipsniu, jeigu šalių ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad turėjo būti remiamasi vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens elgesio standartu. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir šalių elgesį, darytina išvada, kad ne tik ieškovei analogiškas protingas asmuo (tokios pat finansinės ir šeiminės padėties, amžiaus, lingvistinių žinių, sveikatos būklės, išsilavinimo), bet ir kasatoriaus nurodytas vidutiniškai protingas bei apdairus asmuo ginčo situacijoje nebūtų išdavęs įgaliojimo mainų sutartimi mainyti didelės vertės žemės sklypą į daug mažesnės vertės sklypą be priemokos.

2. Ginčo mainų sutarties 5 punkte nurodyta, kad daiktai yra mainomi be priemokų, todėl neaiškus tariamai perduotų 25 000 Lt tikslas. Kasatoriaus pozicija dėl šios sumos perdavimo ieškovei nebuvo nuosekli ir bylos nagrinėjimo metu keitėsi, liudytojų parodymai taip pat prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovo teiginį, kad mainomų sklypų kainos skirtumą padengė perduodamas ieškovei 25 000 Lt.

3. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą (atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, skubiai sudarė nelygiaverčių sklypų mainų sutartį ne atstovaujamosios, bet artimais svainystės ryšiais su juo susijusio asmens (uošvės) naudai, kuri, sudarant mainų sutartį veikė atstovo interesais), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė atstovo veiksmų prieštarą atstovaujamosios interesams, konstatavo atstovo ir atstovaujamosios interesų konfliktą bei pripažino atsakovę Z. K. nesąžininga.

4. Ginčo mainų sutartimi buvo perleistas nekilnojamasis daiktas (žemės sklypo dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinti negaliojančiais ginčo įgaliojimas ir mainų sutartis, patvirtina, kad išnyko teisinis pagrindas (mainų sutartis), todėl nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis), t. y. šalys grąžinamos į status quo. Kadangi mainų sutartimi mainyti nekilnojamojo turto objektai nėra žuvę ar perleisti tretiesiems asmenims, tai, paneigus atsakovės Z. K. sąžiningumo prezumpciją (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos papildomai pasisakyti dėl restitucijos taikymo ar jos būdo.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis civilinio proceso normų reikalavimais, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, argumentavo savo išvadas bei motyvuotai atmetė kritiškai vertinamus įrodymus, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 12, 13, 178, 185 straipsnių nuostatas, be pagrindo konstatavo ieškovės valios trūkumą sudaryti ginčijamus įgaliojimą ir mainų sutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės išduoto įgaliojimo atsakovui bei šio įgaliojimo pagrindu sudarytos atsakovo, veikusio ieškovės vardu, ir artimais svainystės santykiais su juo susijusio asmens (uošvės) mainų sutarties teisėtumo.

Kasacinis teismas šioje byloje, nenustatęs pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo M. P. kasaciniame skunde nurodytos kasacijos ribos (CPK 353 straipsnio 2 dalis), remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, peržiūri apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, pasisakydamas kasaciniame skunde keliamais procesinės teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat atstovavimo institutą ir mainų sutartis reglamentuojančių materialinės teisės normų tinkamo taikymo bei suformuotos teismų praktikos laikymosi klausimais (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, laikydamasis įstatymo. Teismo teisė įvertinti šalių į bylą pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą yra viena iš vadinamojo laisvo įrodymų vertinimo principo išraiškų, kurios esmė ta, kad nepriklausomas ir nešališkas teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, įvertina, ar pakanka įrodymų tam tikroms įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti.

Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog ginčijama mainų sutartis prieštarauja CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatoms, išsiaiškino ir įvertino aplinkybes (atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, skubiai sudarė nelygiaverčių žemės sklypų mainų sutartį ne savo atstovaujamosios, o artimais giminystės ryšiais su jo sutuoktine susijusio asmens naudai), lėmusias atstovo (atsakovo) veiksmų prieštarą atstovaujamosios (ieškovės) interesams, taip pat atstovo ir jo atstovaujamosios interesų konfliktą, vadovavosi CK 6.193 straipsnyje išdėstytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir įvertino šalių elgesį tiek iki mainų sutarties sudarymo (ieškovė siekė parduoti žemės sklypą ir taip atsiskaityti su atstovu už žemės grąžinimo reikalų sutvarkymą, o kodėl pasikeitė ieškovės pozicija ir buvo nuspręsta mainyti žemės sklypus, kai už pagalbą tvarkant dokumentus dėl valstybinės žemės išpirkimo atsakovui buvo pažadėtas žemės sklypas, atsakovas negalėjo paaiškinti; atsakovė Z. K. paaiškino, jog ji nesidomėjo mainų sandorio sudarymu, o žemę faktiškai laikė žento nuosavybe, su kuria jis galįs daryti ką nori), tiek sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo (ieškovė, atsitiktinai sužinojusi apie sutartyje įrašytą Z. K., iš karto nuvyko su žentu į policiją, paskui – pas advokatą; atsakovė paaiškino, jog, atvykusi į notarų biurą, neklausė notarės išaiškinimo apie sudaromo sandorio sąlygas, nesidomėjo, su kuo maino žemę), bei konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir joje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčijamoje mainų sutartyje šalių (tiek atsakovės, tiek ieškovės, atstovaujamos atsakovo) išreikšta valia neatitiko tikrosios jų valios. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kitos ginčijamo sandorio šalies (atsakovės Z. K.) nesąžiningumo ir negalėjimo pasinaudoti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąžiningo įgijėjo interesų gynyba padaryta įvertinus pačios Z. K. paaiškinimus, kad ji nebuvo suinteresuota sudaryti ginčo mainų sutartį ir, šią sudarydama, veikė atsakovo interesais, taip pat išsiaiškinus ir įvertinus ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus įgijėjo sąžiningumo prezumpcijai nuginčyti. Teismas nurodė konkrečius argumentus, taip pat į bylą tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus bei išdėstytus paaiškinimus, kuriais grindžia skundžiamame sprendime padarytas išvadas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų vertinimą pagal savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios, nepažeidžiant CPK 12, 13, 178 straipsnių, šalių buvo įrodinėjamos proceso metu, laikydamasis įrodymų pakankamumo, sąsajumo bei leistinumo taisyklių, ir šio įvertinimo pagrindu išsprendė šalių ginčą. Kasaciniame skunde vardijamos įrodinėjimo priemonės ir faktiniai duomenys teismo buvo tinkamai analizuojami ir tiriami, jų turinio pagrindu buvo daromos išvados. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad, priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, buvo pažeistos kasatoriaus nurodomos procesinės teisės normos.

Dėl ginčijamų įgaliojimo ir mainų sutarties teisėtumo

Kasacinio teismo suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, kad, priklausomai nuo reglamentuojamų santykių ypatumų ir reglamentavimu siekiamų tikslų, aiškinant šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, kuriose įtvirtinta sąvoka „artimieji giminaičiai“, gali būti neapsiribojama CK 3.135 straipsnyje išvardytų artimųjų giminaičių sąrašu, išplečiant jį per giminystės laipsnius, taip pat artimaisiais giminaičiais įvardijant asmenis, nesusijusius kraujo ryšiu (pvz., CK 3.17 straipsnis, 6.67 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007). Atsižvelgiant į atstovavimo instituto ypatumus, nulemtus atstovavimo teisinių santykių fiduciarinio pobūdžio, ir šių teisinių santykių reglamentavimo pagrindinį tikslą apsaugoti atstovaujamojo interesus, pripažintina, kad atstovaujamojo interesai gali būti pažeisti atstovui sudarant sandorius atstovaujamojo vardu su jo (atstovo) artimaisiais giminaičiais, kurių sąvoka, be artimųjų giminaičių, išvardytų CK 3.135 straipsnyje (tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų), apima ir artimais svainystės ryšiais susijusius asmenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo sandorio šalys – atsakovas M. P. ir jo sutuoktinės motina atsakovė Z. K., būdami artimais svainystės ryšiais susiję asmenys (CK 3.136 straipsnis), yra artimieji giminaičiai, kurių sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu atstovaujamojo (ieškovės J. R.) reikalavimu pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad tam tikras ryšys (giminystės ar svainystės) siejo ir ieškovę su atsakovu. Dėl to, skirtingai nei teigia kasatorius, visiškai neturi reikšmės ta aplinkybė, kad atsakovas M. P. yra ieškovės dukters vyro (žento) pusbrolis, nes, sprendžiant, ar atstovaujamasis galėjo sudaryti atstovaujamojo vardu konkretų sandorį, pakanka išsiaiškinti atstovo ir trečiojo asmens, su kuriuo sudaromas sandoris, giminystės ryšį. Kadangi ieškovės (atstovaujamosios) ginčijamas sandoris jos vardu yra sudarytas atstovo (atsakovo M. P.) ir jo artimosios giminaitės (atsakovės Z. K.), tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007, pateiktais išaiškinimais, pripažino, kad ginčijamo sandorio sudarymas pažeidė ieškovės, kaip atstovaujamosios, interesus ir sukėlė interesų konfliktą, todėl jo negalima laikyti teisėtu, nes jis prieštarauja CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatoms.

Byloje nustatyta, kad kita ginčijamo sandorio šalis (atsakovė Z. K.) pati nebuvo suinteresuota sudaryti šį sandorį ir, sudarydama jį, veikė atsakovo, veikusio atstovaujamosios vardu, interesais. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus ir yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šių teismų nustatytų ir įvertintų bylos aplinkybių teisėjų kolegija negali vertinti kitaip, todėl, remdamasi jomis, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino kitą ginčijamo sandorio šalį (atsakovę Z. K.) žinojus ar turėjus žinoti apie tokį interesų konfliktą, t. y. buvus nesąžiningą. To tarpu byloje nėra domenų, kad ieškovė būtų žinojusi apie šį interesų konfliktą ir neprieštaravusi tokio sandorio sudarymui. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovė, sužinojusi apie ginčijamoje sutartyje įrašytą Z. K., iš karto nuvyko į policiją, vėliau – pas advokatą (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad ieškovė galėjo remtis CK 2.134, 2.135 straipsniuose jai suteikta teise jos, kaip atstovaujamosios, pažeistiems interesams apginti, reikalaudama pripažinti ginčo mainų sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Dėl mainomų žemės sklypų nelygiavertiškumo, kaip aplinkybės, patvirtinančios atstovo sudaryto sandorio prieštarą atstovaujamosios interesams, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad vien šis faktas patvirtina, jog atsakovas, vykdydamas ieškovės išduotą įgaliojimą, nukrypo nuo jame išreiktos ieškovės valios. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad ginčijama mainų sutartimi išmainyti sklypai, be kita ko, yra nelygiaverčiai, rėmėsi šiuo faktu tik kaip viena iš aplinkybių išvadai dėl pagal ginčijamą įgaliojimą sudaryto ginčijamo sandorio neatitikties įgaliojime ieškovės išreikštai valiai sustiprinti, o ne kaip lemiančiu šios išvados skundžiamame teismo sprendime padarymą. Taip teismas, priešingai nei teigia kasatorius, spręsdamas dėl ginčijamo mainų sandorio teisėtumo, prioritetą teikė būtent ieškovės valiai, išreikštai įgaliojime, kurį vykdydamas atsakovas privalėjo sudaryti šią valią atitinkančią mainų sutartį.

Kasatorius teigia, kad ginčijamas įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo jį savo nuožiūra sudaryti dalies žemės sklypo mainų sutartį, jam buvo duotas tam, kad jis gautų atlygį už jo įdėtą darbą ir lėšas išperkant iš valstybės ieškovei žemę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ir tokiu atveju ieškovės išduotą įgaliojimą atsakovas privalėjo vykdyti tik ieškovės, t. y. įgaliotojos, interesais, nepažeisdamas įstatyme nustatytų atstovo teisių ribų, nepiktnaudžiauti ieškovės pasitikėjimu ir nesinaudoti šiuo įgaliojimu kitais, negu nurodytas pirmiau, tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pagal ieškovės išduotą įgaliojimą atliktų veiksmų rezultatas – ginčo mainų sutarties, pagal kurią atsakovas išmainė savo artimajai giminaitei į jos 1382,20 Lt vidutinės vertės žemės sklypą, esantį kaimo vietovėje, ieškovei priklausantį 87 397 Lt vidutinės rinkos vertės žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, sudarymas – negali būti vertinamas kaip nurodytus įgaliojimo įvykdymo principus atitinkančio veiksmų pagal įgaliojimą atlikimo rezultatas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad įgaliojimą atsakovas, sudarydamas ginčijamą mainų sutartį, įvykdė iškreipdamas ieškovės, kaip įgaliotojos, tikrąją valią, pažeisdamas CK 2.134 straipsnyje nustatytas atstovo teisių ribas ir veikdamas priešingai jos interesams, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamų įgaliojimo ir mainų sutarties neteisėtumą.

Dėl restitucijos taikymo klausimo išsprendimo

Dėl kasacinio skundo argumentų restitucijos taikymo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad, pripažindamas ginčo mainų sutartį negaliojančia, teismas kartu išsprendė klausimą dėl ieškovės J. R. ir atsakovės Z. K. teisių į šios sutarties dalyką – sutartimi mainytas žemės sklypų dalis. Jeigu pagal sandorį vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka pripažinus žemės sklypo perleidimo sandorį negaliojančiu ir šį žemės sklypą galint išreikalauti iš įgijėjo, nes teismas sprendė, jog jam netaikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta gynyba, tai turi būti vykdoma restitucija natūra (CK 6.146 straipsnis). Teismo sprendimas tokiu atveju yra dokumentas, kuris patvirtina, kad daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą pasibaigė, ir yra pagrindas išregistruoti šią teisę nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad skundžiamo teismo sprendimo pagrindu išregistravus nekilnojamojo turto registro įstaigoje įregistruotą ieškovės daiktinę teisę į 119/239 dalis 2,3900 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir šioje įstaigoje įregistruotą atsakovės daiktinę teisę į 1700/4184 dalis 0,4184 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), šalys bus grąžintos į buvusią padėtį ir joms atiteks tai, ką jos turėjo iki nuginčytos mainų sutarties sudarymo. Taigi, pripažindamas ginčijamą mainų sandorį negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją natūra (CK 6.146 straipsnis). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą dėl restitucijos taikymo klausimo skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime neišsprendimo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šia kasacinio teismo nutarties dalimi yra pildytini apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentų papildymas nelems kasatoriaus padėties pablogėjimo, todėl neprieštarauja CPK 353 straipsnio 3 daliai.

Dėl CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimo

Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamame sprendime tik atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės argumentai yra labiau susiję ne su apgaule (CK 1.91 straipsnis), bet su kitu, CK 1.90 straipsnyje įtvirtinu, sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu – suklydimu, tačiau nelaikė šių argumentų turinčiais reikšmės ginčo santykiui teisiškai kvalifikuoti ir savo išvadų negrindė nurodytų ieškovės argumentų vertinimu, taigi, priešingai nei teigia kasatorius, sprendime nedėstė argumentų, susijusių su CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, neišėjo už šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Dėl bylos procesinės baigties

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovės išduotą įgaliojimą atsakovui bei šio įgaliojimo pagrindu sudarytą mainų sutartį neteisėtais ir negaliojančiais, nepažeidė įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai taikė kasatoriaus nurodomas materialinės teisės normas bei padarė išvadas, atitinkančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ginčijamais teisės klausimais suformuotą teismų praktiką.

Konstatuodama, kad pagal atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus jame nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Janina Januškienė

Antanas Simniškis