R. L. pagal BK 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-220-697/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31232-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 1.2.14.1.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti priteistą turtinę žalą – 13 000 Eur.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. L. D. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2019 m. pavasario iki 2019 m. liepos 22 d., slaugydama A. N. ir lankydamasi jos bute, iš buto slapta pagrobė didelės vertės svetimą turtą – A. N. priklausančius 13 000 Eur.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistosios R. L. D. gynėjas advokatas M. Barkauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes apkaltinamąjį nuosprendį grindė mirusio asmens parodymais, duotais tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nes įrodymus vertino selektyviai, nepašalino egzistuojančių prieštaravimų ir abejonių dėl įrodymų patikimumo, išvadas grindė prielaidomis. O apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, bet ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes nutarties nemotyvavo, taip pat nėra galimybės nustatyti, kokiais argumentais apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas. Padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai lėmė, kad R. L. D. kaltė nepagrįstai konstatuota, ignoruojant objektyvios tiesos principą, abejonės nebuvo vertintos jos naudai, o esminiai apeliacinio skundo argumentai atmesti, nenurodant tokio sprendimo motyvų.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes apeliacinio skundo argumentų nesvarstė ir motyvuotų išvadų dėl jų esmės nutartyje nepateikė. BPK 276 straipsnio 4 dalies ir susijusios teismų praktikos išdėstymas, nesusiejus jų su pateikto apeliacinio skundo argumentais, negali būti laikomas tinkamu ir pagrįstu. Be to, priešingai nei nurodyta nutartyje, nuosprendyje nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nebuvo pripažinti duomenimis, formuojančiais teismo vidinį įsitikinimą, nes nuosprendyje šie parodymai pripažinti įrodymais. Taigi pirmosios instancijos teismas, A. N. parodymus pripažindamas įrodymais, nesivadovavo suformuota teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis A. N. parodymais, nevertino tokių parodymų atitikties teismų praktikoje keliamoms sąlygoms ir galimybės vadovautis šiais parodymais, o tai buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde. Taigi nebuvo patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas ir nebuvo atsakyta į šį vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų.

2.3. Nors apeliaciniame skunde taip pat buvo keliamas klausimas dėl nuosprendyje išdėstytų prielaidinio pobūdžio išvadų, grindžiamų spėjimais, abejotinais ir nepatikimais įrodymais, jų neatitikties bylos aplinkybėms, tačiau apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad liudytojų parodymai sutapo net dėl detalių, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo buvo grindžiamos deklaratyviais teiginiais, nutartyje tik atkartojus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų dalies įrodymų turinį, o ne atlikus teisiškai reikšmingų aplinkybių analizę ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį įrodymų vertinimą. Jeigu teismas nepasisako dėl svarbiausių apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, nenurodo motyvų, kodėl skundas atmetamas, tai pažeidžia tiek BPK 320 straipsnio 3 dalies, tiek BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Tokiu atveju yra laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.

2.4. Pirmiau išdėstyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai turėtų būti pripažįstami esminiais BPK pažeidimais, nes jie suvaržė nuteistosios R. L. D. teisę į teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą.

2.5. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino selektyviai, jais rėmėsi nepašalinę tarpusavio prieštaravimų, savo sprendimo neargumentuodami, be to, A. N. parodymai pripažinti įrodymais visiškai nevertinant šių parodymų patikimumo. Teismai nepagrindė savo vidinio įsitikinimo išsamiu ir nešališku byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu ir prieštaravimų pašalinimu. Pavyzdžiui, nuosprendyje visiškai nevertinti ir netirti egzistuojantys tarpusavio prieštaravimai tarp A. N. ir R. L. D. parodymų dėl pinigų paėmimo (jų laikymo) vietos, šių prieštaravimų nepavyko pašalinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2019 m. rugpjūčio 14 d. vykdytoje R. L. D. apklausoje. Nevertinta ir tai, kad skiriasi A. N. ir V. D. parodymų apimtis tiek dėl R. L. D. grįžimo į butą, taip pat dėl asmens, apžiūrėjusio A. N. bute esančius daiktus po inkriminuojamos vagystės, tiek dėl šių liudytojų tarpusavio santykio. Be to, pirmosios instancijos teismui nuosprendyje iš kaltinimo pašalinus atskirų daiktų vagystės faktinę aplinkybę ir dėl šios dalies A. N. parodymus vertinant kaip nepatikimus, lieka neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis kita dalis nukentėjusiosios parodymų – dėl grynųjų pinigų vagystės – vertinama kaip patikima.

2.6. Abiejų instancijų teismai savo vidinį įsitikinimą dėl R. L. D. kaltės grindė ne objektyviais bylos duomenimis, o nepagrįstomis prielaidomis. Pavyzdžiui, nuosprendyje pateikta išvada, kad veikos padarymą įrodo A. N. veiksmų seka po įvykio, yra tik prielaidos, nes tokie A. N. veiksmai, kai pastaroji anuliavo testamentą kilus nesutarimams su būsimu įpėdiniu, nebuvo neįprasta. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovaujasi prielaidomis ir intuicija, konstatuodamas naują veikos motyvą, t. y. kad R. L. D. nusikalstamą veiką padarė iš keršto.

2.7. Nukentėjusiosios teiginys apie jos santaupas – 13 000 Eur – byloje nebuvo niekaip tirtas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog prieš kelerius metus buvo apvogta kitos slaugytojos, o teismai net nevertino galimybės vėl sukaupti tokią pinigų sumą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pas R. L. D. rastų grynųjų pinigų nuosavybės priklausymo faktas pastarajai nustatytas, o A. N. pareiškime nurodyta dingusi suma jokiais objektyviais duomenimis nėra pagrįsta.

2.8. Pirmiau išdėstyti BPK nuostatų pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminiai, jie suvaržė įstatymų garantuojamas R. L. D. teises ir sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato M. Barkausko kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertino jas laikydamiesi BPK nuostatų reikalavimų.

3.2. Nors A. N. nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, tačiau, jai mirus, jos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai buvo pagarsinti, o galutinis teismo sprendimas priimtas vertinant išimtinai visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus (duomenis), kartu juos gretinant su A. N. parodymais.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

2. Nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato M. Barkausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų taikymo

3. Pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

4. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas įpareigojimas teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad reikalavimas patikrinti bylą minėta apimtimi neprivalo būti taikomas visiškai visiems argumentams. Susiklosčiusioje teismų praktikoje įtvirtinta paradigma, kad teismo pareiga patikrinti esminius skundo argumentus. Pirmiau išdėstyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata integraliai susijusi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 straipsnyje, o nagrinėjamo skundo atveju – su BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu reikalavimu įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

5. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šiuos klausimus santykinai galima būtų suskirstyti į tris grupes: 1) dėl išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo; 2) dėl proceso metu gautų duomenų patikimumo; 3) dėl bylos duomenų pakankamumo, pagrindžiant veiką, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta.

6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl R. L. D. kaltės yra grindžiami iš esmės nukentėjusiosios A. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui, ir iš jos parodymų išvestiniais duomenimis: liudytojų A. G., V. D., kurie informaciją apie vagystę sužinojo iš nukentėjusiosios A. N., parodymais, taip pat nukentėjusiosios telefoniniu pranešimu apie nusikaltimo faktą Bendrajam pagalbos centrui ir policijai. Autonomiškas įrodymų šaltinis, iš dalies patvirtinantis A. N. parodymus, yra liudytojos B. D. parodymai apie tai, kad nuteistoji R. L. D. jai prisipažino, jog buvo paėmusi iš nukentėjusiosios pinigus. Šie bylos duomenys, išnagrinėti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pripažinti pakankamu ir patikimu įrodomuoju pagrindu, konstatuojant, kad R. L. D. pagrobė A. N. priklausančius pinigus.

7. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įvertinant tai, kad esminis R. L. D. kaltę patvirtinantis įrodymas yra nukentėjusiosios parodymai, kurie įtvirtinti tik tyrėjo apklausomis ikiteisminio tyrimo metu, o liudytojų A. G. ir V. D. parodymai apie vagystę ir pagrobto turto vertę yra išvestiniai iš nukentėjusiosios jiems papasakotų aplinkybių, teismai turėjo itin atidžiai įvertinti nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų pozicija dėl nukentėjusiosios parodymų nėra nuosekli: pirmosios instancijos teismas suabejojo dalimi nukentėjusiosios parodymų ir iš kaltinimo pašalino sidabrinių stiklinių laikiklių, sidabrinių desertinių šaukštelių komplekto, desertinių sidabrinių ir paauksuotų šaukštelių, šakučių ir peilių komplekto, užuolaidų, medvilninės patalynės komplektų, vonios rankšluosčių, mėlynos spalvos laidinio mygtukinio telefono aparato, kraujospūdžio matuoklio, t. y. turto, kurio vertė 960 Eur, pagrobimą, o kitą nukentėjusiosios parodymų dalį pripažino patikima. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nieko nepasisakyta dėl skundo argumentų, kodėl dalis nukentėjusiosios parodymų vertinama kaip patikima, o kita dalis atmetama. Vadinasi, teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, nebuvo paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų nuosekliu argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-590/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-590/2007">2K-590/2007</a>, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018).

8. Apeliaciniame skunde buvo reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pas nukentėjusiąją buvo 13 000 Eur ir kad jie buvo pagrobti. Byloje esantys duomenys apie pinigų sumą, buvusią pas nukentėjusiąją, yra nevienareikšmiai: kitą dieną po to, kai pasigedo pinigų, t. y. 2019 m. liepos 23 d., telefonu Bendrajam pagalbos centrui ir policijai nukentėjusioji A. N. nurodė vakar pastebėjusi, kad iš jos buto dingo apie 10 000 Eur. Vėliau nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotuose parodymuose nurodė, kad buvo pagrobta 13 000 Eur. Nukentėjusioji savo parodymuose yra nurodžiusi, kad tokią pinigų sumą ji sukaupė per 3–4 metus, taip pat ji nurodė, kad jos pajamos iš dviejų pensijų buvo 580 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino jos parodymų patikimumo, neatliko tyrimo, kad išsiaiškintų, ar nukentėjusioji galėjo tokią sumą pinigų sutaupyti per minėtą laiką, nepareikalavo iš „Sodros“ oficialios informacijos apie tai, kokio dydžio pensiją ji gaudavo, o apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės, kuri buvo nurodyta apeliaciniame skunde, nepatikrino. Kaip tvirtino nukentėjusioji, ji kas mėnesį atidėdavo apie 250 Eur, tačiau byloje yra duomenys apie tai, kad ji tuo laikotarpiu turėjo nenumatytų išlaidų – durų keitimas (540 Eur), be to, dalis pinigų po įvykio buvo surasta drabužių spintoje padėtoje dėžutėje, o kokia ten buvo suma, neišsiaiškinta. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, šie įrodymai turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.

9. Nukentėjusiosios sutaupytos pinigų sumos dydžio nustatymas yra svarbus veikos kvalifikavimui, nes didelės vertės (daugiau nei 250 MGL) turtas yra veiką kvalifikuojantis požymis. 2019 metais šis dydis buvo lygus 12 500 Eur. Ši aplinkybė reikšminga ir nustatant nusikaltimu padarytos žalos dydį. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundo argumentus, privalėjo imtis priemonių tiksliai nustatyti, kokia pinigų suma buvo pagrobta iš nukentėjusiosios A. N., o nesant galimybių nustatyti ar nepašalinęs visų abejonių dėl sumos dydžio, bylos duomenis privalėjo vertinti įstatymo nustatyta tvarka. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad ne tik BPK įtvirtina imperatyvius reikalavimus dėl išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo, įrodymų vertinimo laikantis įstatymo reikalavimų bei teismų sprendimų motyvavimo atsakant į skundo argumentus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat akcentuojama šių klausimų svarba, pavyzdžiui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus (2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06, § 24; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09, § 39–40). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, § 31). Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Zhang prieš Ukrainą, peticijos Nr. 6970/15, § 61; 2015 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Deryan prieš Turkiją, peticijos Nr. 41721/04, § 30–33). Tačiau kai šalies argumento išnagrinėjimas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo; nepaisydami kaltinamojo iškelto konkretaus, reikšmingo ir svarbaus klausimo, teismai neįvykdo savo pareigų pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (Zhang prieš Ukrainą, § 61).

10. Proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką, atitinkančią konkretų BK straipsnį ir kitas svarbias aplinkybes.

11. Pirmiau išdėstytus apeliacinės instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus, padarytus nagrinėjant šią bylą pagal nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato M. Barkausko apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pripažįsta esminiais BPK pažeidimais, nes jie suvaržė nuteistosios R. L. D. teisę į teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis