M. K. pagal BK 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-196-697/2019 Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00709-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajai L. V., jos gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu L. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 80 MGL dydžio (3012,80 Eur) bauda.

Priteista iš L. V. 1635,68 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtoms išlaidoms už advokato darbą apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: L. V. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. V. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama valstybės pareigūnė – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. gegužės 6 d. laikinai perkelta į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigas, būdama 2013 m. gegužės 6 d. pasirašytinai supažindinta su šiuo įsakymu, taip pat 2013 m. gegužės(duomenys neskelbtini) 6 d. pasirašytinai supažindinta su 2014 m. balandžio 28 d. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtintais (duomenys neskelbtini) skyriaus nuostatais ir tuo pačiu įsakymu patvirtintu (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigybės aprašymu, neatliko savo, kaip (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko ir ikiteisminio tyrimo pareigūno, pareigų: 2014 m. liepos 4 d. nuo 10.19 iki 11.33 val., būdama darbo vietoje – (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (duomenys neskelbtini), eidama savo pareigas, (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Psichologinės grupės specialistei A. K. ją informavus, kad į pastarąją kreipėsi nuteistasis M. K. ir pranešė apie prieš jį galimai padarytą sunkų nusikaltimą – seksualinį prievartavimą bendrininkų grupe, t. y. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir SPT) patalpose pabendravusi su nuteistuoju M. K. ir įsitikinusi, kad jis iš tikrųjų praneša apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, neatliko jokių veiksmų M. K. pranešimui apie prieš jį padarytą sunkų nusikaltimą įforminti, jam ištirti ir kaltiems asmenims patraukti baudžiamojon atsakomybėn – nepriėmė iš M. K. pareiškimo-protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vadovybei dėl M. K. pranešimo apie nusikalstamą veiką, neįregistravo pranešimo apie nusikalstamą veiką nustatyta tvarka į Informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29 ir į jokį kitą registrą, taip neinicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros, ikiteisminio tyrimo neatliko ir niekam nepavedė jo atlikti, neužtikrino įvykio vietos išsaugojimo ir apžiūros, nesurinko daiktinių įrodymų ir nusikaltimo pėdsakų, nepaėmė M. K. drabužių, neatliko kitų būtinų proceso veiksmų, nenustatė nusikaltimą padariusių asmenų ir nepatraukė jų baudžiamojon atsakomybėn, šiais veiksmais pažeidė: (duomenys neskelbtini) skyriaus nuostatų 6.1 punktą, įpareigojantį organizuoti ir vykdyti kriminalinės žvalgybos veiklą (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose išaiškinant, užkardant ir nutraukiant suimtųjų, nuteistųjų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas; 7.1 punktą, įpareigojantį rinkti kriminalinės žvalgybos informaciją apie (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų suimtųjų ir nuteistųjų rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas; 7.2 punktą, įpareigojantį atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus nustatyta tvarka; 7.3 punktą, įpareigojantį atskleisti ir tirti rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose; 10.2 punktą, įtvirtinantį jos asmeninę atsakomybę už skyriaus uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą; 10.4 punktą, įpareigojantį organizuoti ir kontroliuoti skyriui pavestų užduočių vykdymą; 10.5 punktą, įpareigojantį užtikrinti, kad skyriuje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų norminių aktų, tarp jų – Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymų ir kitų teisės aktų; (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 7.1 punktą, įpareigojantį organizuoti, planuoti ir kontroliuoti skyriaus darbą ir veiklą; 7.3 punktą, įpareigojantį užtikrinti norminių aktų laikymąsi skyriaus veikloje; 7.4 punktą, įpareigojantį atlikti, organizuoti ir kontroliuoti kriminalinės žvalgybos tyrimus, susijusius su nuteistųjų, suimtųjų padarytų nusikaltimų prevencija; 7.8 punktą, įpareigojantį atlikti nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus, kontroliuoti ir organizuoti nusikalstamų veikų tyrimą; (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2013 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1-102 patvirtintos redakcijos (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbo reglamento 65 punktą, nustatantį padalinio vadovo atsakomybę už padalinyje sudaromų bylų tinkamą tvarkymą pagal dokumentacijos planą; (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 24-7 patvirtinto 2014 metų dokumentacijos plano 10 skyriaus 10.7 punktą, nustatantį pareigą vesti informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29; (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 24-8 patvirtinto Dokumentų registrų sąrašo 17 punktą, nustatantį pareigą vesti informacijos apie nusikalstamas veikas registrą Nr. 29, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 57 punktą, įpareigojantį, gavus informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoti ir atlikti tokios informacijos patikrinimą; 58 punktą, įpareigojantį patikrinti informaciją apie galimą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo įstaigoje nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas; 2 straipsnį, įpareigojantį ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika; 171 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūną, nustačiusį nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai pranešti prokurorui. Dėl šių L. V. veiksmų buvo padaryta didelė žala valstybės ir nuteistojo M. K. interesams – nebuvo atskleistas ir ištirtas sunkus nusikaltimas, neapgintos nuteistojo M. K. teisės ir visuomenės bei valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. apeliacinį skundą, padaręs išvadą, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas iš esmės nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymais, nepatvirtintais objektyviais įrodymais, jame nėra argumentuotai paneigti L. V. kaltę paneigiantys įrodymai, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo L. V. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, kadangi priimtas neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes, padarius išvadas, neatitinkančias paties teismo nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų, išdėsčius prieštaringus motyvus, neaptarus dalies aplinkybių, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Šis teismas selektyviai, fragmentiškai vertino įrodymus, nuosprendį pagrindė iš esmės tik L. V. parodymais, rėmėsi tik liudytojų parodymų fragmentais, kiek jie neva galėtų atitikti apeliantės parodymus, išvestinius ir netiesioginius įrodymus iškėlė aukščiau tiesioginių įrodymų, iškraipė nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymų esmę, rėmėsi liudytojų nuomonėmis apie neva egzistuojančius norminius aktus, įtvirtinančius pareigūnų teises ir pareigas, pareigūnų teises traktavo kaip pareigas ir kt. Teismas išdėstė bendruosius baudžiamosios atsakomybės atsiradimo ir įrodymų vertinimo pagrindus, nekaltumo prezumpciją, nustatytus BK 2 straipsnio 3 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, BK 228 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties elementus, teismų praktiką, tačiau to nesusiejo su konkrečia L. V. veika, nemotyvavo, kodėl nurodė, kad L. V. inkriminuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi susideda iš netiesioginių tyčinių veiksmų ir netiesioginio tyčinio neveikimo, pasireiškusių tuo, kad ji neatliko jai, kaip pareigūnei, privalomų veiksmų, dėl kurių kilo pasekmės, nenurodė, ar tas netiesioginis aspektas taikytinas veiksmams (neveikimui) ar kaltei.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas pareigas L. V., kaip ikiteisminio tyrimo ir kriminalinės žvalgybos pareigūnei, atlikti kaltinime nurodytus veiksmus, nepagrįstai susiaurino kaltinime nurodytas jos pareigas iki pareigos pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas nurodė, kad nors L. V. pagal BPK 165 straipsnio 2 dalį buvo ikiteisminio tyrimo pareigūnė, tačiau pagal 2014 m. balandžio 28 d. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (toliau – ir (duomenys neskelbtini) TI-PN) direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtinto (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) viršininko pareigybės aprašymo nuostatas (nenurodant kokias) jos pareiga ir teisė atlikti ikiteisminius tyrimus yra tik bendro pobūdžio, nes (duomenys neskelbtini) TI-PN teisė pradėti ir pavesti atlikti ikiteisminius tyrimus kitiems yra suteikta išimtinai minėtos įstaigos direktoriui. Teismas šią nuostatą pagrindė ne norminiu aktu, o liudytojų parodymais (nors prokuroras sutinka, kad būtent taip ir yra). Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnų teisės ir pareigos baudžiamajame procese atsiranda ne nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Baudžiamasis procesas prasideda nuo informacijos apie nusikalstamos veikos padarymą gavimo – asmens pareiškimo, pranešimo ar skundo – arba nusikalstamos veikos požymių nustatymo (kai tai nustato prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas) fakto. BPK 168 straipsnio 1 dalis nustato, kad laiko tarpas tarp momento, kai prasideda baudžiamasis procesas, iki sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo gali būti iki 10 dienų. Per šį laikotarpį ikiteisminio tyrimo pareigūnas (įstaiga) jau turi teises ir pareigas veikti ir priimti sprendimus – registruoti pareiškimą, apžiūrėti įvykio vietą, apklausti įvykio liudytojus, iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalauti ir gauti duomenis ar dokumentus, apklausti pareiškėją ar asmenį, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnė L. V. tokius veiksmus (dėl M. K. pranešimo) privalėjo atlikti dar iki (duomenys neskelbtini) TI-PN direktoriaus sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, t. y. surinkti duomenis, kuriais remiantis toks sprendimas galėtų būti priimtas, tačiau to neatliko. Byloje nustatyta, kad L. V. buvo specialaus padalinio – (duomenys neskelbtini) TI-PN (duomenys neskelbtini), vykdžiusio su kriminaline žvalgyba, nusikalstamų veikų prevencija, korupcija ir kt. susijusias išimtines funkcijas, viršininkė. Tai reiškia, kad L. V., net ir negavusi konkrečios informacijos apie nusikalstamą veiką, turėjo pareigą ir kompetenciją toliau tuo domėtis prevencine ar žvalgybine prasme. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo vienintelis padalinys, kuris turėjo teisę bei pareigą realizuoti ir analizuoti M. K. pateiktą informaciją, o L. V. įvykio momentu buvo vienintelė šio skyriaus darbuotoja, todėl, priešingai nei pasisakė apeliacinės instancijos teismas, ji negalėjo tikėtis, kad, jai išėjus atostogų, tai galėtų padaryti kas nors kitas. Būtent šių ypač plačių (duomenys neskelbtini) funkcijų ir įgaliojimų prasme teismas turėjo vertinti L. V. neveikimą, kuris lėmė, kad net mėnesį laiko ikiteisminis tyrimas pagal M. K. pateiktą informaciją nebuvo pradėtas. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad L. V. neturėjo teisės pradėti ikiteisminį tyrimą, yra nepagrįsti.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas pareigą bet kuriam (duomenys neskelbtini) TI-PN darbuotojui (konkrečiai – psichologei A. K.), gavusiam informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, tarnybiniu pranešimu apie tai informuoti įstaigos vadovą pagrindė ne norminiu aktu, o liudytojų A. A., G. Z., A. Ž. parodymais. Joks norminis aktas nenustato pareigos tokiu atveju surašyti tarnybinį pranešimą – pranešimo apie nusikalstamą veiką formas nustato Baudžiamojo proceso kodeksas. BPK 166 straipsnio 1 dalyje kaip juridinis faktas ikiteisminiam tyrimui pradėti nurodytas asmens (nukentėjusiojo) pranešimas (pareiškimas, pranešimas ar skundas) apie nusikalstamą veiką ir tik kaip alternatyva – prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno tiesiogiai nustatyti nusikalstamos veikos požymiai (įforminti tarnybiniu pranešimu arba nutarimu, arba prokuroro reikalavimu). Nagrinėjamu atveju M. K. pranešus apie prieš jį galimai padarytą nusikalstamą veiką, pirmiausia iš jo reikėjo gauti pareiškimą (pranešimą ar skundą) dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tai padaryti galėjo tik L. V., vienintelė turėjusi teisę toliau su tuo pareiškimu atlikti proceso veiksmus. Net jei M. K. būtų atsisakęs rašyti pareiškimą, tačiau iš jo pateiktų duomenų būtų matyti nusikalstamos veikos požymiai, alternatyvi vada pradėti ikiteisminį tyrimą būtų pareigūno, nustačiusio nusikalstamos veikos požymius, tarnybinis pranešimas. Tačiau BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas kategoriškai nurodo, kad tai turi būti arba prokuroro, arba ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmas. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad tai neva turėjo padaryti psichologė A. K., yra nepagrįsti. A. K., nebūdama ikiteisminio tyrimo pareigūnė, pasielgdama teisėtai ir pilietiškai, gautos informacijos nenuslėpė, o ją perdavė asmeniui, turinčiam teisę veikti pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį (priimti asmens pareiškimą apie nusikalstamą veiką arba pačiam nustatyti nusikalstamos veikos požymius), t. y. (duomenys neskelbtini) viršininkei L. V..

3.5. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas, kokią informaciją apie prieš M. K. padarytą nusikalstamą veiką gavo L. V., aptarė tik L. V. parodymus, kad neva jai M. K. nenurodė konkrečių aplinkybių, atsisakė rašyti pareiškimą, ir kad juos patvirtina išvestiniai A. Č., A. A. parodymai. Tačiau A. Č. su L. V. kalbėjo telefonu tik po mėnesio nuo M. K. kreipimosi, be to, nėra būdų patikrinti, ar L. V. jam sakė tiesą, nes šis skambutis įvyko tada, kai dėl įvykio įstaigoje kilo didelės problemos. Liudytojo A. A. parodymai jokių aplinkybių nepagrindžia, nes į jį L. V. kreipėsi dėl leidimo izoliuoti M. K. į SPT palatą, pateiktos informacijos jam pakako, kad duotų tokį leidimą. Taigi teismas L. V. parodymus patikrino pagal aplinkybes, kurios priklausė tik nuo pačios L. V. pozicijos.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ar iškraipydamas turinį atmetė duomenis, kuriais buvo galima patikrinti L. V. parodymus. Teismas iškraipė M. K. parodymų esmę. Visų apklausų metu M. K. vienodai patvirtino, kad jis tiek psichologei A. K., tiek (duomenys neskelbtini) viršininkei L. V. nurodė, jog patyrė seksualinę prievartą ir kaip tai įvyko, kad jis neparašė pareiškimo apie nusikalstamą veiką L. V., kadangi ši jam nepaaiškino tokios galimybės, elgėsi arogantiškai ir liepė išeiti iš kabineto. Teismas šias svarbias aplinkybes sumaišė vietomis ir faktą, kad M. K. neparašė pareiškimo, ėmė laikyti faktu, kad jis apskritai nepasakė L. V. apie patirtą seksualinę prievartą. Be to, teismas ydingai traktavo aplinkybę, kad po beveik ketverių metų nuo įvykio M. K. nebeprisimena įvykio aplinkybių, vertindamas tai kaip sąmoningą parodymų keitimą, nors, pagarsinus posėdyje M. K. ankstesnius parodymus, jis juos visiškai patvirtino. Tokias išvadas teismas mėgino sustiprinti vertindamas M. K. asmenybę ir nurodydamas, kad jis nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą turėjo adaptacijos problemų, siekė būti izoliuotas ir laikomas vienas, o liudytojas A. M. apie panaudotą seksualinę prievartą prieš M. K. nepatikėjo, nes tai neva vis vien turėjo paaiškėti. Toks argumentavimas logiškai nepriimtinas: didžioji dauguma suimtų ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių nepilnamečių sunkiai adaptuojasi laisvės atėmimo įstaigoje, nelinkę pasakoti savo jausmų ar išgyvenimų, nesutaria su kitais nuteistaisiais ir nelinkę atsiskleisti įstaigos personalui. Dėl to netinkami teismo argumentai, kad M. K. melavo, kadangi atsisakė medicininės apžiūros, vengė pasakoti apie patirtą seksualinę prievartą arba papasakojo neįtikinamai, – tokio pobūdžio informacija yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių nuteistojo statusą neformalioje subkultūroje (priskyrimas pačiai žemiausiai kastai), todėl akivaizdu, kodėl M. K. nenorėjo niekam daugiau apie tai pasakoti, o tik asmenims, kuriais jis pasitikėjo (psichologui) ir kurie privalėjo jį apginti ((duomenys neskelbtini) pareigūnui). Teismas M. K. parodymus kritikavo ir dėl to, kad jis, apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo nurodęs, jog jis vėliau L. V. pavadavusiam pareigūnui A. Č. viską papasakojo apie jo išprievartavimą, tačiau teismo posėdžio metu apklaustas A. Č. paneigė M. K. nurodytas aplinkybes. Šie motyvai rodo, kad teismas nuosprendį priėmė nesusipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, nes būtent A. Č. iš M. K. priėmė pareiškimą, kuriame M. K. nurodė visus duomenis apie padarytą nusikalstamą veiką, o šio pareiškimo pagrindu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje. Taigi tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais nukentėjusiojo M. K. parodymai nebuvo paneigti.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nelogiškai išanalizavo psichologės A. K. parodymus. Teismas pripažino, kad viso proceso metu A. K. patvirtino aplinkybes, jog M. K. pirmiausia jai papasakojo, kad prieš jį buvo panaudota seksualinė prievarta; ji, įžvelgusi nusikalstamą veiką, informavo (duomenys neskelbtini) viršininkę L. V.. Kai pastaroji atėjo į kabinetą, M. K. dar kartą papasakojo ir šiai. Teismas liudytojos A. K. parodymus atmetė ne paneigdamas jų turinį, o teigdamas, kad jie yra melagingi dėl asmeninio suinteresuotumo – neva ji neatliko pareigos surašyti tarnybinį pranešimą apie M. K. papasakotas aplinkybes. Minėta, kad teismas nenurodė norminio akto, kurio pagrindu A. K. tokią pareigą turėjo, ir argumentavo tokią savo poziciją liudytojų A. A., G. Z. ir A. Ž. parodymais, iškraipydamas jų prasmę. A. A. nurodė, kad tarnybinį pranešimą gali (o ne privalo) surašyti bet kuris įstaigos darbuotojas; G. Z. nebuvo ir nėra (duomenys neskelbtini) TI-PN darbuotojas, todėl jo parodymais apie šias aplinkybes apskritai negalima remtis; A. Ž. nurodė, kad darbuotojas, gavęs informacijos apie nusikalstamą veiką, turėtų pirmiausia kreiptis į (duomenys neskelbtini), o psichologė A. K. turėjo teisę (ne pareigą) surašyti dėl šio atvejo tarnybinį pranešimą. Argumentuodamas, kad A. K. vėliau dėl M. K. nurodytų duomenų visgi surašė tarnybinį pranešimą direktoriaus pavaduotojai N. G., teismas neatsižvelgė į A. K. ir N. G. nurodytas aplinkybes, kad šį tarnybinį pranešimą A. K. surašė aukštesnio pareigūno – N. G. nurodymu, o tarnybinio pranešimo turinys buvo platesnis, apimantis ne tik M. K. išdėstytą informaciją, bet ir susidariusią situaciją (ir naujai paaiškėjusį analogišką nuteistojo E. B. atvejį). Teismas neaptarė duomenų, patvirtinančių A. K. parodymus: nukentėjusysis net keletą kartų apklausose patvirtino papasakojęs tiek A. K., tiek L. V. apie patirtą seksualinę prievartą; nustatytas faktas, kad A. K. pasikvietė L. V. į savo kabinetą ir ši faktiškai atėjo, po to pati išsivedė M. K. į savo kabinetą; nenustatyta jokia kita priežastis A. K. kviesti L. V. į kabinetą, išskyrus situaciją, jog M. K. papasakojo apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką; M. K. faktiškai buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą, jam pasiūlyta medicininė apžiūra, duoti medikamentai išangės sužalojimui gydyti ir to neįmanoma logiškai paaiškinti jokiais jo neva nusiskundimais dėl nesutarimų su nuteistaisiais, nenoru gyventi kartu su jais ar vertimu praustis, ar vertimu atlikti buities darbus, ar pan.; M. K. buvo faktiškai izoliuotas SPT palatoje ir, kaip nurodė liudytojas A. A., jis sutikimą dėl to davė būtent L. V., o ne A. K., kuri ir neturėjo teisės tai padaryti. Taigi teismas, vertindamas duomenis priešingai jų turiniui ir prasmei, laikė A. K. parodymus melagingais vien dėl to, kad ji tinkamai reagavo į gautą informaciją – perdavė ir informaciją, ir nukentėjusį asmenį būtent tam pareigūnui, kurio (ir tik jo vienintelio) tiesioginė kompetencija yra atlikti dėl šios informacijos tolesnius veiksmus.

3.8. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad prijungtoje ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-01005-14 dėl seksualinio prievartavimo nenustatyti asmenys, kurie būtų seksualiai prievartavę M. K., nerodo, kad prieš šį nebuvo padaryta nusikalstama veika (priešingu atveju ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas), be to, yra tikimybė, kad tokie asmenys nebuvo nustatyti būtent dėl L. V. nusikalstamo neveikimo. Taigi teismas L. V. nekaltumą įrodinėjo jai inkriminuotų veiksmų pasekmėmis, o tai prieštarauja logikai. Šioje byloje panašiais argumentais gynyba mėgino kritikuoti M. K. parodymus ir teismas jiems taip pat pritarė, motyvuodamas, kad dėl kito panašaus atvejo su nuteistuoju E. B. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, o pastarasis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus. Tačiau šiuo atveju taip pat buvo nutylėta svarbi aplinkybė, kad seksualinių santykių faktas toje byloje buvo patvirtintas, tik nukentėjusysis dėl neaiškių motyvų pakeitė parodymus, imdamas teigti, kad tie santykiai įvyko jo sutikimu.

3.9. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-699/2017 grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, panaikindamas Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį, kuria buvo atmestas nuteistosios L. V. apeliacinis skundas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad: apeliacinės instancijos teismo sprendime neatsakyta į apeliantės argumentus dėl tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), t. y. neatsargios kaltės, ir dėl to, kad apeliantė neturėjo teisės pradėti ikiteisminio tyrimo, taip pat ir jo atlikti, jei jo atlikimas jai nebuvo pavestas kompetentingo asmens; apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra datų neatitikimas, pagal kurį apeliantė buvo supažindinta su jos veiklą reglamentuojančiu norminiu aktu anksčiau, nei jis buvo priimtas (korektūros klaida); priteistos atlyginti proceso išlaidos yra per didelės. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė ne visus kasacinėje nutartyje nurodytus trūkumus, t. y. neaptarė neatsargios kaltės (BK 229 straipsnis) klausimo. Šis teismas ėmėsi vertinti tas bylos aplinkybes, kurias jau buvo įvertinę trijų instancijų teismai, ir nors jokios nustatytos aplinkybės iš esmės nepasikeitė, tačiau apeliacinės instancijos teismas išsprendė bylą, prieidamas prie priešingos nuomonės ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir teisės aktų, nustatančių L. V. tarnybinių pareigų apimtį bei kompetencijos ribas, teisinio vertinimo

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis įpareigoja institucijas ir pareigūnus, kuriems įstatymu ir teisės aktais yra deleguota valstybės teisėsaugos ir teisėtvarkos bei teisingumo funkcijų vykdymas, ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnis įpareigoja ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

6. Ikiteisminio tyrimo bendrosios nuostatos nustatytos BPK IV dalies XIII skyriuje. Pagal BPK 164 straipsnio („Ikiteisminio tyrimo subjektai“) 1 dalį ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pagal BPK 165 straipsnio („Ikiteisminio tyrimo įstaigos“) 2 dalį (be tų, kurios nurodytos šio straipsnio 1 dalyje) ikiteisminį tyrimą taip pat atlieka Kalėjimų departamento pareigūnai, areštinių, kardomojo kalinimo ir pataisos įstaigų direktoriai arba jų įgalioti pareigūnai – dėl šiose įstaigose padarytų nusikalstamų veikų. BPK 166 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą.

7. L. V. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus (duomenys neskelbtini). įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. gegužės 6 d. buvo laikinai perkelta į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigas. 2014 m. gegužės 6 d. (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta rašymo klaida – nurodyta 2013 m.) ji buvo pasirašytinai supažindinta su 2014 m. balandžio 28 d. (duomenys neskelbtini) TI-PN direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtintais (duomenys neskelbtini) skyriaus nuostatais ir tuo pačiu įsakymu patvirtintu (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigybės aprašymu. Pareigybės aprašymo 7.8 punktas nurodo, jog (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkas teisės aktų nustatyta tvarka atlieka žvalgybos tyrimus, nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus, priima nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kontroliuoja ir kriminalinės žvalgybos tyrimų, ir ikiteisminių tyrimų atlikimą.

8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors L. V. pagal BPK 165 straipsnio 2 dalį buvo ikiteisminio tyrimo pareigūnė, tačiau pagal 2014 m. balandžio 28 d. (duomenys neskelbtini) TI-PN direktoriaus įsakymu Nr. 1-69 patvirtinto (duomenys neskelbtini) viršininko pareigybės aprašymo nuostatas (nenurodant kokias) jos pareiga ir teisė atlikti ikiteisminius tyrimus yra tik bendro pobūdžio, nes (duomenys neskelbtini) TI-PN teisė pradėti ir pavesti atlikti ikiteisminius tyrimus kitiems yra suteikta išimtinai minėtos įstaigos direktoriui. Su šia teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Aptarta BPK nuostatų analizė leidžia teigti, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas kiekvienu atveju, kai gaunama tikėtina informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Sprendimui pradėti ar atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimti kartais būtina atlikti informacijos patikslinimo ar patikrinimo veiksmus, kas teisingai nurodyta ir kasaciniame skunde. Tokiu atveju gali būti atliekami su procesinių prievartos priemonių taikymu nesusiję veiksmai – apžiūrima įvykio vieta, apklausiami įvykio liudytojai, išreikalaujami ir gaunami duomenys ar dokumentai, apklausiamas pareiškėjas ir atliekami kiti būtini veiksmai, kuriais siekiama patikslinti gautų duomenų informacinį turinį, nesusiję su kitų procesinių prievartos priemonių taikymu, kaip nustatyta BPK 168 straipsnyje.

9. Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad L. V., kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnė, pirmiausia privalėjo vadovautis BPK reikalavimais, kuriuose detaliai reglamentuotos pareigūno teisės ir pareigos gavus pranešimą dėl veikos, atitinkančios nusikaltimo požymius. Šiuo atveju pareigybės aprašymas negali prieštarauti įstatymo nuostatoms, kurios yra aukštesnės galios teisinis aktas, ar su jomis konkuruoti, juolab kad ir pareigybės aprašyme dėl būtinų veiksmų atlikimo, gavus pranešimą apie nusikaltimą, yra įtvirtinta pareiga teisės aktų nustatyta tvarka atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimus, ikiteisminius tyrimus, kurie apima ir patikslinimo bei patikrinimo veiksmų atlikimą. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kuri paremta L. V. ir tuo metu (duomenys neskelbtini) TI-PN direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, pareigas ėjusio A. A. parodymais, kad jų įstaigoje tik esant vadovo rezoliucijai galėjo būti pradedamas ikiteisminis tyrimas ir kad L. V. negalėjo pati atlikti ikiteisminio tyrimo, kad tuo laiku buvo tokia tvarka, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus tarnybinį pranešimą arba pareiškimą ir tik esant direktoriaus, o jam nesant – jo pareigas einančio asmens rezoliucijai patikslinti įvykio aplinkybes arba pradėti ikiteisminį tyrimą. Ji prieštarauja aptartam įstatymu įtvirtintam reguliavimui bei faktiniams bylos duomenims – darbo tvarkos taisyklėms, pareigybės aprašymams ir pan. BPK yra įstatymas, kuris vienodai galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jame nėra nustatyta atskira stadija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tai yra vientisas vertinamasis procesas aiškinantis ir tapatinant gautos informacijos atitiktį Baudžiamajame kodekse nurodytoms veikoms. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o juolab skyriaus vadovas, o L. V. buvo specialaus padalinio – (duomenys neskelbtini) TI-PN (duomenys neskelbtini), vykdžiusio su kriminaline žvalgyba, nusikalstamų veikų prevencija, korupcija ir kt. susijusias išimtines funkcijas, viršininkė, gavęs pranešimą apie nusikalstamos veikos požymius atitinkantį įvykį, privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ar bent jau imtis informacijos patikslinimo ir patikrinimo veiksmų. Todėl kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad L. V., net ir negavusi konkrečios informacijos apie nusikalstamą veiką, turėjo pareigą ir kompetenciją toliau tuo domėtis prevencine ir (ar) informacinio turinio patikslinimo prasme. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pradėjimas nebuvo būtinas.

10. Skunde teisingai pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) buvo vienintelis padalinys, kuris turėjo teisę bei pareigą realizuoti ir analizuoti M. K. pateiktą informaciją, o L. V. įvykio momentu buvo vienintelis šio skyriaus darbuotojas, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad tai turėjo padaryti psichologė A. K., yra nepagrįsti. A. K., nebūdama ikiteisminio tyrimo pareigūnė, pasielgė teisėtai ir pagal savo tarnybinę kompetenciją, gautą informaciją perdavusi asmeniui, turinčiam teisę veikti pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį (priimti asmens pareiškimą apie nusikalstamą veiką arba pačiam nustatyti nusikalstamos veikos požymius), t. y. (duomenys neskelbtini) viršininkei L. V.. Todėl L. V. pareigos pradėti ikiteisminį tyrimą negalėjo perkelti kitam asmeniui, o visus veiksmus dėl gautos informacijos procesinio įforminimo privalėjo atlikti pati.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

11. Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, t. y. kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo tarnybinę padėtį, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudoja arba nepanaudoja priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas, tačiau piktnaudžiavimas kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikri pavojingi padariniai, padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas laikomas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl piktnaudžiavimo didelę žalą patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja su žalos padarymu ir ne su bet kokios, bet su didelės žalos padarymu. Žala gali būti turtinė ar neturtinė, bet ji turi būti įvardyta nuosprendyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-696/2018). Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnyba kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui) yra priežastinis ryšys. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-100/2014). Vadinasi, byloje turi būti nustatyta, kad būtent netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė.

12. Neginčytina tai, kad L. V., būdama paskirta ir vykdydama (duomenys neskelbtini) TI-PN (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pareigas, buvo BK 228 straipsnyje nustatytos veikos subjektas.

13. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas suteikė skirtingą įrodomąją reikšmę bylos duomenims vertindamas, kokią informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką prieš M. K. gavo L. V., t. y. aptarė tik L. V. parodymus, kad neva jai M. K. nenurodė konkrečių aplinkybių, atsisakė rašyti pareiškimą, ir kad juos patvirtina išvestiniai A. Č., A. A. parodymai, nepalygindamas šių duomenų su kitais priešingas aplinkybes patvirtinančiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės nemotyvuodamas ir išdėstydamas ne visą reikšmingą bylos duomenų turinį, atmetė duomenis, kuriais buvo galima patikrinti L. V. parodymus. Teismas L. V. parodymus lygino su liudytojų A. Č., A. A. nurodytomis aplinkybėmis, kurių pirminis šaltinis buvo pačios L. V. pozicija dėl įvykio. Tuo tarpu M. K. visų apklausų metu vienodai patvirtino, kad jis tiek psichologei A. K., tiek (duomenys neskelbtini) viršininkei L. V. nurodė, jog patyrė seksualinę prievartą, taip pat kaip tai įvyko ir priežastis, kodėl jis neparašė pareiškimo apie nusikalstamą veiką L. V.. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, kad M. K. neparašė pareiškimo, sprendė, kad jis apskritai nepasakė L. V. apie patirtą seksualinę prievartą.

14. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartyje, kuria L. V. byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nebuvo nurodyta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, susiję su neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ar įrodymų vertinimu. Kasacinėje nutartyje buvo nurodyti bylos apeliacinio nagrinėjimo trūkumai aiškinantis L. V. tarnybinių įgaliojimų apimtį pagal (duomenys neskelbtini) viršininko pareigybės aprašymo nuostatas bei kitus byloje esančius dokumentus, ir apie tai yra pasisakyta šioje nutartyje anksčiau išdėstant argumentuotas išvadas.

15. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra išdėstyti argumentai ir motyvuotos išvados, kurie pagrįstų esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo bei įrodymų vertinimo. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir įvertino bylos proceso metu gautus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įrodymus, kuriais grindžiamas L. V. pareikštas kaltinimas, ir bylos duomenis, kuriais grindžiama L. V. gynybinė pozicija. Pirmosios instancijos teismo atliktas duomenų tikrinimo ir vertinimo procesas, nustatytos bylos aplinkybės atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos požymių nuosekliai ir logiškai susijusios su reikšmingu išnagrinėtų bylos įrodymų turiniu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad L. V. parodymai yra nenuoseklūs. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme L. V. pripažino, kad M. K. pasakė, jog iš jo tyčiojamasi, galbūt patyrė prievartą, kad kalbėjosi apie tai su psichologe, o apeliacinės instancijos teisme jau teigė, kad jai nekilo įtarimų, jog prieš jį įvykdyta nusikalstama veika. Tai prieštarauja jos parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme, kur ji nurodė, kad M. K. klausė, kas sužinos, jei jis papasakos, ji sakė, jog priklauso nuo informacijos, sakė, jei nepasakos – turi išdėstyti raštu, ji pasakė: „Jeigu neturi ką man pasakyti, durys ten.“

16. Nukentėjusysis M. K. teismo posėdyje parodė, kad: atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, būdamas vakare savo kambaryje (skaitė knygą, trumpai numigo), pajuto smūgius, jį laikė du trys asmenys, kažkas kišo į išangę, viskas užtruko apie dvi tris minutes, kai atsikėlė, nieko nebebuvo; po dviejų dienų jis nuėjo pas psichologę, su sesele nuėjo į jos procedūrinį kabinetą, kur davė kažkokių žvakučių ir uždarė į ligonių palatą, sakė, jeigu skauda, įsikišti į išeinamąją angą; jis su L. V. bendravo dviese, kai papasakojo apie įvykį, pasakė, kad išprievartavimas, neprisimena, ar pareigūnė fiksavo pasakojimą, nesiūlė atiduoti drabužių, siūlė medicinos pagalbą, iškvietė seselę; nežino, kodėl L. V. neparašė pareiškimo, nežinojo, kad taip galima daryti, jam nebuvo suteikta galimybė rašyti pareiškimą, nebuvo pateiktas nei lapas, nei rašiklis.

17. Pirmosios instancijos teismas M. K. parodymus palygino su liudytojos A. K. parodymais, kad: 2014 m. rugpjūčio ar liepos mėn., jai dirbant (duomenys neskelbtini) TI-PT psichologe, paskutinę dieną prieš jos atostogas, penktadienį po pietų, gavo informaciją, kad pas ją nori patekti nuteistasis M. K., kuris buvo sunerimęs, pradėjo verkti, sakė patyręs seksualinę prievartą, iš jo pasityčiojo; ji pasakė, kad tai yra nusikaltimas, turi informuoti (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkę, klausė, ar jis sutinka jai papasakoti, jis sakė, kad taip; atėjo (duomenys neskelbtini) viršininkė ir M. K. papasakojo, kas įvyko, sakė, kad buvo išprievartautas, skundėsi, kad skauda. Iš dalies šių asmenų nurodytas aplinkybes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir liudytojos J. B. parodymai (prieš pietus ją pasikvietė A. K., pas kurią sėdėjo ir M. K., pasakė, kad yra atsitikusi bėda, kad M. K. patyrė seksualinę prievartą ir jam reikalinga izoliacinė patalpa; ji nuėjusi pas (duomenys neskelbtini) viršininkę L. V. papasakojo situaciją, ši atsakė viską žinanti ir kad reikia M. K. perkelti), taip pat ir liudytojos N. G. parodymai (2014 m. (duomenys neskelbtini) TI-PN buvo įvykis dėl nusikalstamų veiksmų prieš M. K.). Išnagrinėti bylos duomenys patvirtina, kad Sveikatos priežiūros tarnyboje M. K. buvo pasiūlyta medicininė apžiūra, duoti medikamentai išangės sužalojimui gydyti, ir to neįmanoma logiškai paaiškinti jokiais jo neva nusiskundimais dėl nesutarimų su nuteistaisiais, nenoru gyventi kartu su jais ar vertimu praustis, atlikti buities darbus, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Šiais įrodymais nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas patikrino ir iš dalies pagrindė vaizdo įrašo duomenimis, patvirtinančiais minėtų asmenų kontaktus, jų emocinę būseną, pakankamai ilgą šio klausimo aiškinimąsi.

18. Dėl išdėstytų argumentų nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį dėl L. V. pirmosios instancijos teismas pagrindė prielaidomis ir neišdėstė įrodymų, patvirtinančių teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ne tik nenurodė, kokie buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant šiuos įrodymus, bet ir neišdėstė argumentų, pagrindžiančių, kodėl nesiremia šiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl M. K. parodymų, kad jis neprisimena, ką aiškino L. V., yra netikslūs, nes jis patvirtino savo parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o paaiškinimas, kad neprisimena parodymų turinio, yra natūralus, nes nuo to laiko buvo praėję ketveri metai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. K. duoda melagingus parodymus, nes vengia asmeninės atsakomybės, yra teisiškai nepagrįsta, nes A. K. nebuvo reiškiami jokie įtarimai ir toks klausimas viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas. Nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas iš esmės nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos A. K. parodymais, kurių nepatvirtina objektyvūs ir neginčijami kiti ištirti įrodymai, kadangi apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių esminių šių asmenų parodymų prieštaravimų ir neišdėstė įrodymų, kurie paneigtų M. K. ir A. K. nurodytas aplinkybes. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo M. K. atsisakymas būti mediciniškai apžiūrėtam dėl galimai patirtos seksualinės prievartos padarinių patvirtina, jog tai buvo jo išgalvota versija, kad ištrūktų iš esamos gyvenamosios zonos. Ši teismo išvada yra grindžiama prielaida, hipotetiškai teigiant, kad M. K. norėjo būti atskirtas iš būrio gyvenamosios zonos. Kartu apeliacinės instancijos teismas toliau išdėstytais argumentais prieštarauja savo išvadai, kad M. K. nepatyrė nusikalstamo poveikio, nes nurodo, jog būryje jis nedaug bendravo, buvo uždaras, išsigandęs, nenorintis į būrį, nenorintis bendrauti, tačiau išėjęs į „centriuką“ jis pasikeitė, dirbo, buvo apsirengęs, patenkintas, gaudavo atlyginimą, neatrodė nei nuskriaustas, nei pažemintas. Taip pat apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nusikaltimo fakto prieš M. K. nebuvimo prieštarauja prie šios baudžiamosios bylos prijungtai ikiteisminio tyrimo baudžiamajai bylai Nr. 03-1-01005-14 dėl seksualinio prievartavimo minėtoje įstaigoje.

19. Nusikaltimo valstybės tarnybai – piktnaudžiavimo tarnyba – sudėtyje (BK 228 straipsnis) pagrindinis kriterijus, atribojantis tarnybos pareigų neatlikimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos (valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymis, rodantis didesnį tarnybos pareigų neatlikimo pavojingumą. Didelės žalos požymis nustatomas vertinant ne tik atskiram asmeniui atsiradusią turtinę žalą, bet ir veikos padarymo aplinkybių visumą. L. V. nusikalstama veika, elgesys iškraipė pataisos namų, kaip valstybės teisėsaugos institucijos, funkcijas ir veiklos principus, jos paskirtį, sumenkino pataisos namų autoritetą. Jos elgesys iš esmės pasireiškė ir tuo, kad nebuvo užkirstas kelias kitų asmenų neteisėtiems veiksmams bei nebuvo laiku imtasi priemonių, kad būtų užfiksuoti nusikaltimo pėdsakai bei nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltimą padarę asmenys.

20. Šiame kontekste aktualu pažymėti tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš principo ydingai vertino bylos duomenis, nes neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, t. y. izoliuotoje bendruomenėje, kuri turi savo neformalios subkultūros taisykles, neretai iškreiptą žmonių tarpusavio bendravimo supratimą. Šioje pataisos įstaigoje bausmę atliekantys asmenys, tarp jų – ir nukentėjusysis, yra nepilnamečiai ar neseniai pilnametystės sulaukę asmenys, turintys labai mažą pozityvią gyvenimišką patirtį, be to, dažnai jų bendravimo patirtis yra negatyvi ir grįsta nepasitikėjimu svetimais žmonėmis, taip pat ir pareigūnais, todėl jie nelinkę atsiskleisti įstaigos personalui apie savo negatyvias patirtis. Atsižvelgiant į tai ir pačios nusikalstamos veikos pobūdį bei tai, kad M. K. dėl padaryto seksualinio nusikaltimo teko bendrauti išimtinai su moteriškos lyties personalu, natūralu, kad jis atsisakė medicininės apžiūros, vengė atvirai ir detaliai pasakoti apie patirtą seksualinę prievartą arba papasakojo neįtikinamai, – tokio pobūdžio informacija yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių nuteistojo statusą neformalioje subkultūroje. Todėl nebuvo pagrindo iš jo reikalauti adekvataus ir atsakingo kontakto, detalaus paaiškinimo net ir šiuo atveju, kai jis tapo nusikaltimo auka. Tokių asmenų elgesys yra pagrįstas baime, nes jie žino, kad jiems gali tekti grįžti į tą pačią aplinką, kurioje patyrė smurtą, ir už bendravimą su pareigūnais ar jų informavimą jie gali būti pasmerkti ar patirti dar sunkesnius padarinius. Tam tikru požiūriu nusikaltimai tokioje aplinkoje gali būti prilyginami nusikaltimui artimoje aplinkoje ar net sukelti didesnes rizikas ir pavojus nukentėjusiam asmeniui už nusikaltimus artimoje aplinkoje, kuriems ištirti ir kurių prevencinėms bei užkardančioms priemonėms taikyti įstatymų leidėjas skiria labai didelį dėmesį.

21. Todėl dirbdama su tokia socialiai nebrandžia ir pažeidžiama asmenų bendruomene L. V. privalėjo atlikti ne tik prevencinį darbą aiškindamasi jų santykius ir šalindama grėsmes padaryti nusikalstamas veikas, bet ir atsakingai bei jautriai reaguoti į kiekvieną pranešimą ar išaiškėjusį požymį apie galimai padarytą nusikaltimą, išsamiai išnagrinėdama tokius atvejus ir imdamasi priemonių jų priežastims šalinti bei nusikaltusiems asmenims patraukti atsakomybėn. Todėl sutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad net ir tuo atveju, jei M. K. būtų atsisakęs rašyti pareiškimą, tačiau iš jo pateiktų duomenų būtų matyti nusikalstamos veikos požymiai, kaip minėta, alternatyvi vada pradėti ikiteisminį tyrimą būtų pareigūno, nustačiusio nusikalstamos veikos požymius, tarnybinis pranešimas.

22. Apibendrindamas L. V. veiksmus dėl M. K. pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194) 7 punktas nustato, kad pataisos namuose su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba ir, kiek leidžia bausmės vykdymo trukmė, formuojamas atsakomybės jausmas bei skatinami tie požiūriai ir įgūdžiai, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriui-pataisos namams visuomenėje keliami ypač aukšti reikalavimai, ten dirbantiems žmonėms keliami ypatingi profesionalumo reikalavimai, bet pirmiausia atjauta, noras jiems padėti, sąžiningas pareigų atlikimas. Bet kokie veiksmai, priešingi nurodytiems reikalavimams, pakerta pasitikėjimą valdymo tvarka, turi įtakos valstybės tarnautojo ir valstybės institucijų autoritetui.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės teisingai atskleidė L. V. kaltės turinį nurodydamas, kad L. V., kaip pareigūnė, šį darbą dirbo jau apie trejus su puse metų, žinojo baudžiamojo proceso reikalavimus savo veiklos srityje, buvo supažindinta su darbo nuostatais bei taisyklėmis, suvokė bei suprato savo veikos (neveikimo, tarnybinių funkcijų realaus neatlikimo) pavojingumą, numatė šios veikos (neveikimo) pavojingus padarinius, ir nors ji tokių padarinių nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai įrodo aplinkybės, kad ji, kaip pareigūnė, bendravo su M. K., aiškinosi su juo informaciją apie galimą prieš jį padarytą nusikaltimą, žinojo reikšmingą, įpareigojantį atitinkamai veikti informacijos turinį iš A. K.. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad L. V. asmeninę poziciją ir požiūrį į įvykį apibūdina žodžiai, pasakyti M. K.: „Jeigu neturi ką man pasakyti, durys ten.“ Be to, jos poziciją apibūdina elgesys ir kitą dieną, kai šeštadienį ir sekmadienį, būdama atsakinga administratorės atstovė, dirbo vietoj direktoriaus, pamačiusi M. K., priėjo, klausė, kaip sekasi, sakė „gal nori ir man papasakoti“. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji veikė priešingai įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimams, tarnybos interesams ir keliamiems principams, nes, turėdama galimybę ir jai suteiktus įgaliojimus veikti, nesiėmė įstatyme ir teisės aktuose nustatytų procesinių veiksmų nenustatytų asmenų nusikalstamiems veiksmams išaiškinti. Tokius L. V. veiksmus teismas pagrįstai kvalifikavo kaip padarytus netiesiogine tyčia.

24. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs visus BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius, tinkamai išsprendė bausmės skyrimo klausimus, vadovaudamasis BK 54 straipsniu, laikydamasis kitų šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, įvertino tai, kad nėra L. V. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, charakterizuojama teigiamai, atsižvelgė į proceso trukmę bei kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė švelniausios rūšies bausmę – baudą, jos dydį nustatydamas artimą minimaliam pagal tuo metu galiojančią įstatymo redakciją. Teisės taikymo aspektu bausmė paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išspręsti klausimai, remiantis šio skundo nagrinėjimo ribomis, laikytini išspręstais teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alvydas Pikelis