Baudžiamoji byla Nr. 2K-178-976/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22181-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.4.4.2.9; 2.4.5.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajai L. P. ir jos gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. ir jos gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendžiu L. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – L. P. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. P. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2019 m. gegužės 27 d. apie 20.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,82 promilės girtumas), ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, mušdama savo sūnų P. P., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia ranka suduodama vieną smūgį į nosį, sukėlė jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios L. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus, nes byloje surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad L. P., ranka suduodama į nosį, sukėlė savo mažamečiam sūnui P. P. fizinį skausmą.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistoji L. P. ir jos gynėja J. Jablonskienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendį be pakeitimų arba Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. nuosprendį pakeisti – baudžiamąją bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo arba sumažinti nuosprendžiu paskirtą bausmę – baudą. Kasatorės skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas mažamečio nukentėjusiojo P. P. parodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, negretindamas jų su kitais bylos duomenimis, nepagrįstai suteikdamas jiems prioritetą ir taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas ir kaltinamosios teisę į gynybą. Iš abiejų P. P. apklausų matyti, kad tarp L. P. ir V. P. įvyko grumtynės dėl televizoriaus distancinio pulto. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad iš L. P. distancinį pultą atiminėjo P. P. ir dėl to ši turėjo priežastį jam suduoti, nors P. P. tokių aplinkybių nenurodė nė vienoje apklausoje. Iš P. P. apklausų matyti, kad tyčia L. P. prieš jį nesmurtavo, neketino smurtauti ir neturėjo tam jokių motyvų. Pirmosios apklausos metu P. P. nurodė, kad nežino, ar jam buvo suduota tyčia, o ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje teigė, kad motina bandė trenkti tėvui, tačiau pataikė jam. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. P. negalėjo taikytis suduoti V. P., nes šis buvo toliau, yra tik bylos duomenimis nepagrįsta prielaida. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad liudytojas V. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog atstumas tarp jo ir L. P. buvo apie pusę metro. Teismas P. P. teiginių, prieštaraujančių kaltinimui, nepašalino, jo elgesio po suduoto smūgio neanalizavo, nevertino P. P. parodymų, kad jis nežino, ar L. P. jam sudavė tyčia, ir kad ši bandė trenkti tėvui, tačiau pataikė jam, kad jis neverkė, jam buvo pikta, žymių nuo suduoto smūgio neliko. Teismas taip pat nepasisakė dėl to, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių P. P. teiginius, jog jam skaudėjo. Be to, P. P. nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Jo parodymai nelaikytini neginčytinu įrodymu ir dėl jo amžiaus, taip pat dėl jo tėvo V. P. poveikio – su pastaruoju P. P., kol L. P. buvo taikyta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, liko gyventi po šio įvykio. Be to, P. P. apklausos atliktos pažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečio liudytojo apklausos tvarką, o tai svarbu vertinant įrodymų gavimo teisėtumą.
3.2. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme P. P. atstovavo V. P. pakviestas advokato padėjėjas K. P.. Tai rodo akivaizdų V. P. suinteresuotumą bylos baigtimi ir kad šioje byloje kilo BPK 55 straipsnio 4 dalyje nurodyta situacija – smurtu prieš nepilnametį kaltinama jo motina, taigi nukentėjusiųjų įgalioto atstovo dalyvavimas yra būtinas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo tėvai tarpusavyje konfliktuoja, tokiu atstovu negali būti paskirtas kurio nors iš jų pasirinktas atstovas. V. P. suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina dar ikiteisminio tyrimo metu, 2019 m. liepos 9 d., priimtas nutarimas neleisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese ir P. P. paskirti kitą atstovą iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus. Šiame nutarime konstatuota, kad tarp sutuoktinių P. yra susiformavę priešiški tarpusavio santykiai dėl vidinių nuoskaudų, asmeninių interesų.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo klaidų, pripažindamas liudytoją V. P. šališku ir dėl šios priežasties nesivadovaudamas jo parodymais. Pirmosios instancijos teisme V. P. paaiškino, kad apie fizinio skausmo sukėlimą sūnui suprato iš to, jog po smūgio šis apsiašarojo, buvo matyti paraudimas, vaikas teigė, kad jam skaudėjo. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius V. P. teiginius. Paskambinęs Bendrajam pagalbos centrui, V. P. įvykio aplinkybių nenurodė. Pats nukentėjusysis P. P. apklausoje teigė, kad neverkė, jokių žymių po suduoto smūgio nebuvo, smūgis buvo suduotas ne tyčia jam, o motinai bandant suduoti V. P.. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas, V. P. parodymus vertindamas selektyviai, fragmentiškai ir atsietai nuo bylos duomenų visumos, nepasisakydamas apie pirmiau nurodytus prieštaravimus ir jų nepašalinęs, V. P. parodymus nepagrįstai laikė patikimais. V. P. šališkumas ir suinteresuotumas bylos baigtimi patvirtinti tiek bylos medžiagoje esančiu jo ieškiniu dėl skyrybų (kurių iniciatorius yra jis pats), tiek ir jo parodymais teisme, kad jis yra buvęs teisėsaugos pareigūnas ir turi patirties tokiose bylose, bei konfliktiniais santykiais su L. P.. Be to, V. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesutampa tarpusavyje. Nors V. P. teistas už smurtavimą prieš L. P., teisme jis šią aplinkybę neigė (bylos medžiagoje yra tai patvirtinantys duomenys). Jo šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina ir liudytojos G. O. parodymai, kad V. P. sakė, jog atkeršys L. P. dėl jos noro skirtis. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje V. P. parodymų prieštaravimai tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis neaptarti, nepašalinti ir neįvertinti. Nors baigiamųjų kalbų metu gynyba šias aplinkybes nurodė, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas esminius BPK pažeidimus, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
3.4. Iš byloje esančių policijos pareigūnų darytų vaizdo ir garso įrašų aiškiai matyti, kad P. P. nėra apsiverkęs, ant jo kūno sumušimo žymių nėra (tai patvirtino ir liudytojai policijos pareigūnai V. P. ir A. Š.), L. P. nenurodė, kad mušė P. P.. Priešingai nei konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, L. P. elgėsi ramiai, adekvačiai, vaikui pasakius, kad ji jam sudavė, nustebo ir puolė jo atsiprašinėti. Tai patvirtina, kad jos veikoje tyčios nebuvo. Taip pat užfiksuota, kad pareigūnas tiesiog verčia vaiką atsakyti, ką jam skaudėjo, t. y. užduoda jam menamą klausimą. Šie vaizdo ir garso įrašai išsamiau nėra analizuoti, nėra ištirta, ar galima tikėti vaiko teiginiu, kad jam skaudėjo, ar vaiko elgesys, atsakant į pareigūnų klausimus, natūralus ir ar jo atsakymai nėra įteigti policijos pareigūnų. Taip pat nėra duomenų, ar šie vaizdo ir garso įrašai autentiški ir gali būti vertinami kaip tinkami įrodymai. Iš vaizdo ir garso įrašo matyti, kad vaikas stovi sutrikęs, jokių verkimo ar sužalojimo požymių nematyti, nėra aišku, apie kokios dienos įvykius kalbama, kiek truko ir kaip pasireiškė sukeltas skausmas, kokios buvo smūgio sudavimo aplinkybės. Taigi iš vaizdo ir garso įrašų negalima daryti pagrįstos ir neginčijamos išvados apie nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties (tyčios) buvimą L. P. veikoje.
3.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo V. P. parodymus vertino kaip nesutampančius su jo pateiktu vaizdo įrašu. Šis liudytojas į teismo posėdį atvyko iš anksto žinodamas, kokioje byloje bus apklausiamas, ir neprašomas pateikė atsineštą vaizdo kamerų įrašą, kai paprastai policijos pareigūnai ne tik nežino, į kokią bylą pakviesti liudyti, bet ir dažnai sunkiai prisimena prieš beveik metus vykusius įvykius. Be to, šis liudytojas teisme pareiškėją V. P. vadino vardu. Liudytojo V. P. teiginiai, kad jis policijoje dirba 25 metus ir dėl to gali būti pažįstamas su buvusiu policijos pareigūnu V. P., kuris suinteresuotas bylos baigtimi, bylos duomenimis nepaneigti. Svarbi ir aplinkybė, kad, pasak liudytojo, P. P. teigė, jog motina sudavė jam į kaktą, tačiau pats P. P. nurodė, kad jam buvo suduota į nosį. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo konstatuotu faktu, kad V. P. patvirtino vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes.
3.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neanalizuoti, nutylėti ir šališkai nevertinti L. P. naudai kiti byloje esantys duomenys. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. GI319/2019(02) nėra užfiksuota jokių P. P. sužalojimų, fizinio skausmo sukėlimas taip pat nekonstatuotas. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nefiksuotas ne tik P. P. verkimo faktas, bet ir smurto žymės. Liudytoja G. O. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad netiki tuo, jog L. P. sudavė vaikui, niekada nematė, kad ši jį muštų. Pasak liudytojos, V. P. teigė, kad keršys L. P. dėl skyrybų, ir nuo tada prasidėjo jos problemos su policija, nes V. P. yra buvęs policininkas. Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichologė I. B., dalyvavusi P. P. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad P. P. parodymai, kad motina norėjo trenkti tėčiui ir pataikė jam, kad motina tai padarė netyčia, yra patikimi ir jais galima tikėti. Teismų praktikoje vertinant, ar nukentėjusio vaiko parodymai gali būti laikomi patikimais, itin reikšmingi įvairių specialistų (psichiatrų, psichologų, vaiko teisių apsaugos specialistų) paaiškinimai ir išvados.
3.7. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose L. P., kaip kaltinamajai, nebuvo suteikta teisė duoti parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų jos veikai kvalifikuoti, išnagrinėjimu ir tai reiškia esminį iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Kartu buvo pažeisti ir BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su nuosprendžio surašymu.
3.8. Byloje nėra patikimai ir neginčijamai nustatyta, kad L. P. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdama tyčia (tiesiogine ar netiesiogine) ir toks jos elgesys nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai vienas iš sutuoktinių – V. P. – bet kokia kaina siekia kito sutuoktinio – L. P. – nuteisimo, kad būtų tenkintas jo inicijuotas civilinis ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, nesilaikant kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, apie nusikaltimo sudėties požymių visumos buvimą nebuvo pasisakyta.
3.9. Jeigu kasacinės instancijos teismas nuspręstų nepalikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, galėtų būti svarstomas L. P. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Byloje nenustatyta, kad P. P. būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, skausmas (jei jis buvo sukeltas) truko neilgą laiko tarpą. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl pavartoto smurto jam būtų sukelti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai. Iš bylos duomenų matyti, kad P. P. ir L. P. sieja glaudūs ir artimi ryšiai. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad P. P. nusikalstama veika, nustatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, sukeltų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. L. P. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.
3.10. L. P. paskirta bausmė už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, yra aiškiai per griežta pagal savo dydį, neatitinka bendrųjų bausmės skyrimo principų, nurodytų BK 54, 61 straipsniuose, taip pat yra neproporcinga, prieštarauja bausmės paskirčiai, bausmių vykdymo principams ir resocializacijos tikslui, todėl, nepalikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir neatleidus L. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, bausmės dydis turėtų būti mažinamas. Ši bausmė neindividualizuota, neatitinka L. P. asmenybės, ją skiriant nebuvo atsižvelgta į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teismas neatkreipė dėmesio į L. P. teigiamai charakterizuojančius duomenis, nebuvo atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje: naujų nusikalstamų veikų L. P. nepadarė; ateityje neketina nusikalsti; turi nuolatinę gyvenamąją vietą; dirba; į psichiatro ar priklausomybės ligų įskaitas neįtraukta; administracinių nusižengimų nėra padariusi; išlaiko ir viena augina sūnų P. P.; (duomenys neskelbtini) seniūnijos, UAB B, UAB K charakteristikose ir SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centro pagalbos planuose charakterizuojama teigiamai; baigė efektyvios tėvystės įgūdžių mokymus; nuolat lankosi pas priklausomybės konsultantą. Šių aplinkybių visuma neabejotinai leidžia svarstyti paskirtos bausmės – baudos dydžio mažinimą, kadangi L. P. mėnesinės pajamos šiuo metu sudaro 429–449 Eur, o iš šių pajamų ji turi išlaikyti ir P. P..
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistosios L. P. ir jos gynėjos advokatės J. Jablonskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
5. BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, be kita ko – apklausti kaltinamuosius. Kaltinamojo apklausos tvarka reglamentuojama BPK 272 straipsnyje, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad po kaltinamojo atsakymų dėl kaltinimo teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškina jam teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus arba tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamojo apklausa pradedama teisiamojo posėdžio pirmininko pasiūlymu duoti parodymus apie kaltinimą ir kaltinamajam žinomas bylos aplinkybes. Kaltinamojo apklausa įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje metu yra viena jo teisės į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir rungimosi principo, įtvirtinto BPK 7 straipsnyje, realizavimo formų.
6. BPK 242 straipsnyje įtvirtinta tiesioginio įrodymų ištyrimo taisyklė glaudžiai susijusi su BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tokie įrodymai nuosprendyje įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos remiantis teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, gali būti pripažįstami esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimais.
7. Iš pirmosios instancijos teisme 2020 m. sausio 28 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b. l. 130–135) matyti, kad baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėja išaiškino L. P. jos procesinę teisę duoti parodymus, paklausė, ar ši supranta jai pareikštą kaltinimą ir ar prisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką. L. P. nurodė, kad kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažįsta iš dalies ir pageidauja duoti parodymus po to, kai byloje bus apklausti liudytojai, tačiau, teismui apklausus visus liudytojus ir ištyrus kitus bylos įrodymus, įrodymų tyrimas baigtas, neatlikus jos apklausos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad neapklausus L. P. ir tik suteikus jai paskutinį žodį, tačiau nuosprendyje remiantis jos parodymais (nors L. P. savo poziciją išsakė tik paskutinio žodžio metu), buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Neužtikrinus BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos L. P., kaip kaltinamosios, teisės duoti parodymus realizavimo BPK 242 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimas išsamiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus, nes teisme neapklausus kaltinamosios įrodymai nebuvo išsamiai ištirti. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje grįsdamas savo išvadas neva L. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kurių turinys iš esmės atitinka jos poziciją, išsakytą paskutiniojo žodžio metu, nesilaikė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo teismui nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
8. Pirmosios instancijos teismui šioje byloje priėmus išteisinamąjį nuosprendį, byla pagal prokuroro apeliacinį skundą buvo nagrinėjama apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Šiam teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę iš naujo vertinti bylos įrodymus, taip pat, atlikus įrodymų tyrimą, nuosprendį grįsti naujais įrodymais ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtus nuosprendžius ar nutartis. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Pagal teismų praktiką aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai ar siekdamas pašalinti pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu padarytus procesinius pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg0LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-284-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-284-648/2016">2K-284-648/2016</a>, 2K-173-648/2017 ir kt.). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra skirtingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEzLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-113-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-113-303/2015">2K-113-303/2015</a>, 2K-324-976/2018).
9. Iš 2020 m. gruodžio 16 d. vykusio teismo posėdžio, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, protokolo (3 t., b. l. 78–81) matyti, kad nė vienas iš posėdyje dalyvavusių asmenų, taip pat ir išteisintoji bei jos gynėja, neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Tačiau, esant pirmiau nurodytiems pirmosios instancijos teismo padarytiems procesiniams pažeidimams, apeliacinės instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir atlikti įrodymų tyrimą savo iniciatyva – apklausti L. P., taip užtikrindamas jos teisę į gynybą, taip pat išsamų visų bylos įrodymų ištyrimą. Nepaisant to, ji nebuvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio perrašius L. P. neva teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs L. P. ir apkaltinamajame nuosprendyje remdamasis jos neva teisiamajame posėdyje duotais parodymais, taip pat pažeidė pirmiau minėtų BPK straipsnių ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamosios teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šių pažeidimų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįsto nuosprendžio priėmimas – taisytinos, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti padarytus esminius BPK reikalavimų pažeidimus ir tik po to priimti atitinkamus procesinius sprendimus.
10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti nuteistosios L. P. ir jos gynėjos kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Artūras Ridikas
Rima Ažubalytė
