D. S. pagal BK 25 str. 2 d., 199² str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-133-489/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31855-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15.3.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nuteistojo V. N. gynėjo advokato Gedimino Buloto kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu:

D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį 1800 MGL (90 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 1 dalį 700 MGL (35 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 201 straipsnio 2 dalį 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. S. paskirta subendrinta bausmė – 1800 MGL (90 000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. S. laikinojo sulaikymo laikas (dvi paros), vieną parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1996 MGL (89 800 Eur) dydžio bauda;

V. N. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį 1400 MGL (70 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 1 dalį 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 201 straipsnio 2 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. N. paskirta subendrinta bausmė – 1700 MGL (70 000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. N. laikinojo sulaikymo laikas (dvi paros), vieną parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir V. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1396 MGL (69 800 Eur) dydžio bauda;

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu:

D. S. ir V. N. išteisinti pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytų D. S. ir V. N. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, faktinių aplinkybių pašalinta kaltinimo dalis dėl neteisėto 12 264 alaus skardinių įgijimo ir laikymo;

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytų D. S. ir V. N. nusikalstamų veikų, nurodytų BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, BK 201 straipsnio 2 dalyje, faktinių aplinkybių pašalinta kaltinimo dalis, kad šias nusikalstamas veikas, veikdami bendrininkų grupe, jie padarė kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis;

D. S. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 201 straipsnio 2 dalį – 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. S. paskirta subendrinta bausmė – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (dvi paros) ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 196 MGL (9800 Eur) dydžio bauda;

V. N. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 201 straipsnio 2 dalį – 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. N. paskirta subendrinta bausmė – 160 MGL (8000 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (dvi paros) ir V. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 156 MGL (7800 Eur) dydžio bauda;

civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas – iš D. S. ir V. N. solidariai valstybei priteista 139 622 Eur suma ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. N. ir D. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatytų asmenų įgijo 32 628 pakelius cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 22 153,50 Eur, 8500 pakelių cigarečių, nepaženklintų specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 28 362 Eur, 17 548 pakelius cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 58 654,54 Eur, šias cigaretes paslėpė specialiai pagamintose gipso kartono paletėse su kiauryme viduje ir paslėptas akcizais apmokestinamas prekes laikė iki 2018 m. birželio 1 d., kol juos rado ir kratos metu paėmė policijos pareigūnai, ir 30 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizo mokesčio banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 98,90 Eur, šias cigaretes laikė automobilyje iki 2018 m. birželio 1 d., kol jas surado ir kratų metu paėmė policijos pareigūnai.

2. Taip pat V. N. ir D. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą realizuoti, neteisėtai įgijo, gabeno, laikė daugiau nei penkiasdešimt litrų nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinių, t. y. jie 2018 m. birželio 1 d. Vilniuje, iš anksto susitarę, iš asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, įgijo 4115 vienetų (1 l talpos) degtinės butelių „Deluxe“, nepaženklintų specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija – 39,9 proc., o vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, – 47 123,21 Eur, šiuos butelius dviem krovininiais automobiliais nugabeno į sandėlį ir laikė iki 2018 m. birželio 1 d., kol juos rado ir kratos metu paėmė policijos pareigūnai. Tuo pačiu metu ir vietoje jie, iš anksto susitarę, iš asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, turėdami tikslą realizuoti, už nenustatytą pinigų sumą įgijo asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir kitų jo suburtos organizuotos grupės narių pagamintą 6981 litrą nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinių produkciją, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 37,1–38,9 proc., supiltą į 3 litrų talpos plastikinius maišelius su kraneliais, kurie sudėti į 2327 kartonines dėžutes, neturint leidimo pažymėtas svetimais prekių ženklais (1004 kartoninės dėžutės su „Beluga“ prekių ženklu ir 1323 kartoninės dėžutės su „Finlandia“ prekių ženklu), juos dviem krovininiais automobiliais nugabeno į sandėlį, kur nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinių produkciją paslėpė specialiai pagamintose gipso kartono paletėse su kiauryme viduje, ir paslėptą etilo alkoholio skiedinių produkciją laikė iki 2018 m. birželio 1 d., kol juos rado ir kratos metu paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio dalį dėl V. N. ir D. S. nuteisimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 1 dalį ir priėmė naują nuosprendį – juos išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad nepakanka duomenų dėl prekių kilmės ir jų tolesnio likimo, siekiant konkrečiai apibrėžti jų muitinį statusą, taip pat ir dėl nuteistųjų tyčios kontrabandos būdu išgabenti prekes iš Lietuvos Respublikos.

4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. N. ir D. S. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad alus yra akcizų objektas ir turi būti apmokestinamas akcizų mokesčiu. Vadovaujantis bylos duomenimis ir Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatomis, prievolė sumokėti akcizą nagrinėjamu atveju kilo akcizais apmokestinamų prekių sandėliui, pagaminusiam ir išleidusiam į Lietuvos Respublikos rinką akcizais apmokestinamas prekes – alų, o duomenų, kad už nuteistųjų įgytą ir laikytą alų nebuvo sumokėtas akcizo mokestis, byloje nėra. Todėl taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – 12 264 alaus skardinėmis – nėra galimybės.

5. Kartu apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. N. ir D. S. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, taip pat pagal BK 201 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad byloje nepakanka duomenų, jog D. S. ir V. N., veikdami bendrininkų grupe, veikė kartu su nenustatytais asmenimis, todėl pašalino šią aplinkybę iš veikos faktinių aplinkybių aprašymo.

6. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas pareikštą civilinį ieškinį, nustatė, kad nuteistiesiems kilo prievolė sumokėti 139 622 Eur dydžio akcizo mokestį dėl sulaikytų cigarečių ir stipriojo alkoholio, tačiau pirmosios instancijos teismas šią skolą nepagrįstai laikė išnykusia pagal Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį ir Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20, konstatavo, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 2 straipsnio b punktas ir 7 straipsnio 1 dalis, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir 70 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Reglamento Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo. Neteisėtai importuotos prekės laikomos išleistomis vartoti ir neteisėto importo atveju, taigi prievolė apskaičiuoti akcizą išlieka, o atitinkamos skolos muitinei išnykimas šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo D. S. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria tenkintas civilinis ieškinys, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį, kuriuo civilinis ieškinys atmestas, taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį – pašalinti D. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir BK 25 straipsnio 2 dalies taikymą, taip pat pripažinti D. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), ir sušvelninti D. S. paskirtas bausmes. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai konstatavo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nepagrįstai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalį, kvalifikuodami veiką pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, ir nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai D. S. yra priimti padarius esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies, BPK 44 straipsnio 7 dalies, BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos nuteistojo D. S. procesinės teisės į veiksmingą gynybą ir sukliudyta priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

7.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje D. S. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 199² straipsnio 1 dalyje, kvalifikuota su nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį, o dėl kitų nusikalstamų veikų bendrininkų grupė pripažinta D. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybes, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tačiau apeliacinės instancijos teismas D. S. veikos kvalifikavimo nepakeitė, taip pat paliko jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje (19, 20 punktai) padarytos platesnės išvados dėl bendrininkavimo su tyrimo metu nenustatytais asmenimis nebuvimo, nei nurodyta skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, t. y. iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų D. S. ir V. N. nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, taip pat BK 201 straipsnio 2 dalį, faktinių aplinkybių pašalinta kaltinimo dalis, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, bet nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino tik kaltinimo dalį dėl BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos. Šis neatitikimas tarp apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių, nesant aiškiai suformuluoto kaltinimo, negali būti laikomas tik formalaus pobūdžio, nes baudžiamojo proceso įstatymas ir kasacinės instancijos teismo praktika apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui kelia griežtus formos ir turinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui, turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl daromų išvadų pagrįstumo.

7.3. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo pašalinti pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai, be to, dalis nuteistojo D. S. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentų visiškai nenagrinėta ir dėl jų nepasisakyta. Apeliaciniame skunde buvo ginčijama, kad pareikštų kaltinimų ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies struktūra pažeidžia D. S. teisę veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų ir teisę žinoti, už ką jis yra nuteistas. Apeliaciniame skunde buvo pažymėta, kad pareikštame kaltinime bendrininkų grupės inkriminavimas neatitiko dalies pareikštų kaltinimų formuluočių, o pirmosios instancijos teismas šių kaltinimo prieštaravimų nepašalino, taip ne tik apsunkindamas D. S. teisinę padėtį, bet ir suvaržydamas jo teisę į gynybą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nė vieno iš galimų D. S. bendrininkų veiksmai nuosprendyje nekonkretinti, neindividualizuoti, neaišku, kokius inkriminuotų nusikaltimų objektyviuosius požymius (ar bent dalį jų) šie asmenys realizavo. Neatsakyta į apeliaciniame skunde keltą klausimą dėl bendrininkavimo su V. N. ir pastarojo veiksmų individualizavimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kokio nusikaltimo, t. y. nurodyto BK 199² straipsnio 1 dalyje ar BK 201 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius realizavo V. N.. Apie būtinąjį bendrininkavimo požymį – susitarimą – apeliacinės instancijos teismas sprendė tik pagal objektyviai V. N. atliktus veiksmus, kurių nei jis, nei nuteistasis D. S. neginčija, taigi teismo išvados nėra išsamiai motyvuotos ir nepatvirtina abiejų nuteistųjų bendrininkavimo subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių. Byloje nėra nustatytas D. S. ir V. N. susitarimas veikti bendrai, abiejų suvokimas, kad kėsinasi į tą patį objektą.

7.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas bendrininkavimas su tyrimo metu nenustatytais asmenimis įgyjant ir laikant akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), visiškai jokių motyvų bei išvadų nėra. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas laikė, kad veiką, kvalifikuotą pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, D. S. dėl alkoholinių gėrimų įgijimo, laikymo ir gabenimo padarė veikdamas kartu tik su V. N.. Dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) įgijimo ir laikymo veikiant bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytais asmenimis apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nieko nenurodė, todėl manytina, jog teisėjų kolegija dėl šios bylos dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis.

7.5. BK 25 straipsnio 2 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymas D. S. nuosprendžiuose nepakankamai motyvuotas, bendrininkų grupės buvimas grindžiamas prielaidomis. Šią išvadą sustiprina D. S. ir V. N. pareikštų kaltinimų formuluotės, kurios, lyginant tarpusavyje ir su teismų padarytomis išvadomis, yra ne tik neaiškios, bet ir prieštaringos.

7.6. Pašalinus iš nuosprendžių išvadas dėl bendrininkų grupės nebuvimo, D. S. atsiranda pagrindas taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi). D. S. duotų parodymų analizė suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jis visas esmines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes pripažino. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net nenurodė, kokių teisiškai reikšmingų aplinkybių D. S. nepripažino ar kokias nutylėjo. Pakeitus nuosprendžius, sumažėjusi D. S. inkriminuotų veikų apimtis ir nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė sudaro pagrindą švelninti tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, tiek ir galutinę subendrintą bausmę.

7.7. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas civilinei ieškovei civilinį ieškinį, šio sprendimo išsamiai neargumentavo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nuosprendis turi būti surašomas laikantis pagrindinių taisyklių ir reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui (BPK 305–307 straipsniai), o tai suponuoja pareigą apeliacinės instancijos teismui savo išvadas, įskaitant ir sprendimą dėl civilinio ieškinio, motyvuoti. Apeliacinės instancijos teismo vienintelis argumentas – nuoroda į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą – negali būti laikomas motyvuota išvada. Šis sprendimas yra priimtas po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Priteisdamas ieškinį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vadovaujasi BPK 115 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, o jokių kitų teisės aktų nenurodė. Kadangi nuosprendyje pateikta nuoroda į CK 6.249 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas prievolę sumokėti akcizo mokesčius kildino iš delikto. Vis dėlto teismas, vadovaudamasis vien CK, neatsižvelgė į teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu ypatumus. Nors pati teisė – deliktinės atsakomybės nuostatos nuo prievolės atsiradimo momento – 2018 m. birželio 1 d. iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nesikeitė, tačiau apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi tais Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimais, kuriuos ESTT pateikė 2022 m. balandžio 7 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Šiais ESTT pateiktais išaiškinimais nei patikslintas civilinis ieškinys, nei VMI apeliacinis skundas nebuvo ir negalėjo būti grindžiami, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į CK 5 straipsnio nuostatas ir taikyti (aiškinti) teisę, galiojusią prievolės atsiradimo metu (2018 m. birželio 1 d.) arba sprendimo taikyti daikto konfiskavimą priėmimo metu (2021 m. rugsėjo 28 d.). Pasikeitęs teisinis reguliavimas ar teisės aiškinimo ir taikymo praktika po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame teisme negali būti taikomi, nes jie nebuvo žinomi pirmosios instancijos teismui.

7.8. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių mokestinius teisinius santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų ir jomis visiškai nesivadovavo, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje savo sprendimą išsamiai motyvavo, pateikdamas nuorodas į Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo VIII skyriaus nuostatas. Taigi neaišku, kaip apeliacinės instancijos teismas vertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentaciją. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nemotyvavo ir nepagrindė savo sprendimo jokiomis mokestinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, bet ir rėmėsi ESTT sprendimu, nors šiame sprendime nustatytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės priimtos praėjus daugiau nei trejiems metams nuo prievolės atsiradimo ir daugiau nei šešiems mėnesiams nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Tokie apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai prieštarauja teisėtų lūkesčių, rungtyniškumo ir kitiems bendriesiems teisės ir specialiesiems civilinės teisės principams. Neaišku, kaip D. S. (vienas ar kartu su V. N.) padarė žalą Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos Respublikos mokesčių sistemai, jei sulaikytos prekės į civilinę apyvartą nepateko, jos buvo sunaikintos. Taigi pirmosios instancijos teismo argumentai yra išsamūs, atitinkantys nuosprendžio priėmimo metu galiojusią teisę ir teismų praktiką.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo V. N. gynėjas advokatas G. Bulotas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžių dalis dėl V. N. nuteisimo ir baudžiamąją bylą nutraukti, taip pat prašo atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai V. N. dėl jo nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, taip pat BK 201 straipsnio 2 dalį yra priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bendruosius baudžiamosios atsakomybės pagrindus: BK 2 straipsnio 4 dalį, kaltės sampratą (BK 16 straipsnis), bendrininkavimą (BK 24, 25 straipsniai), be pagrindo konstatavus BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikaltimo sudėčių buvimą ir nepagrįstai nustačius nusikalstamų veikų sutaptis, padarius esminius BPK 44 straipsnio 5, 6, 7 dalių, BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos nuteistojo V. N. procesinės teisės į veiksmingą gynybą ir sukliudyta priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

8.2. Nuteistojo V. N. apeliaciniame skunde buvo argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų argumentų ir jų nepaneigė, t. y. apeliacinės instancijos teismas nepaneigė nė vieno apeliacinio skundo motyvo dėl nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, kad V. N. kartu su D. S. dalyvavo įsigyjant, pervežant, slepiant byloje įvardytą prekių kiekį.

8.3. Teismai, kvalifikuodami V. N. veiksmus pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį, privalėjo nustatyti ir motyvuoti ne tik konkrečios inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, bet taip pat ir bendrininkavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai patvirtina tik D. S. veiksmus ir nusikalstamos veikos faktą, tačiau jie nesudaro pagrindo konstatuoti nei V. N. tiesioginio dalyvavimo padarant inkriminuotas veikas, nei jo bendrininkavimo su D. S.. V. N. gali atsakyti tik už tas nusikalstamas veikas, kurias jis tiesiogiai padarė, todėl būtina nustatyti, kad V. N. realizavo abiejų nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, objektyviosios pusės požymius. Vis dėlto baudžiamojoje byloje nebuvo bandoma aiškintis konkrečių V. N. veiksmų apimties, jo tyčios bendrumo su kitu nuteistuoju D. S. ir susitarimo su pastaruoju pobūdžio. Abu nusikaltimai padaromi tik tiesiogine tyčia, tačiau šis būtinasis subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš viso neaptartas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jis grindžiamas išimtinai faktiškai atliktų, tačiau deramai neindividualizuotų V. N. veiksmų analize. Taigi teismų išvados dėl V. N. nuteisimo padarytos nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 320 straipsnio 3 dalis, BPK 331 straipsnio 2 dalis).

8.4. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose padarytos išvados dėl V. N. dalyvavimo įsigyjant, pervežant degtinės butelius, nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinių produkciją, cigaretes, alaus skardines nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, prieštarauja objektyvioms aplinkybėms. V. N. esą įrodytas dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas nuosprendžiuose faktiškai siejamas tik su jo faktiniais veiksmais, vairuojant mikroautobusą 2018 m. birželio 1 d. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. N. būtų iki 2018 m. birželio 1 d. vežęs į sandėlį kokias nors prekes, jas slėpęs gipso kartono plokštėse ar kaip nors kitaip prisidėjęs prie inkriminuoto kiekio prekių įsigijimo, gabenimo, laikymo, slėpimo ir pan. 2018 m. birželio 1 d. V. N. tik nuvairavo automobilį iš automobilių stovėjimo aikštelės į sandėlį ir po kiek laiko grąžino šį automobilį į tą pačią stovėjimo aikštelę. Byloje nėra ir jokių įrodymų, kad V. N. žinojo į susitikimą atvykusius asmenis. Taigi teismai, pasisakydami dėl V. N. kaltės, analizuoja tik faktiškai pastarojo atliktus veiksmus (vairavimą). Tiek D. S., tiek V. N. parodymai paneigia buvus susitarimą veikti bendrai, o asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, teisminio nagrinėjimo metu apskritai pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus.

8.5. Nei nuosprendžiuose, nei kituose baudžiamosios bylos dokumentuose nėra nustatyta, kokias konkrečias prekes mikroautobusu 2018 m. birželio 1 d. į sandėlį nuvežė ir iškrovė V. N.. Byloje jokiais įrodymais nėra paneigti nei D. S., nei V. N. parodymai apie tai, kad pastarasis nežinojo, kokios prekės buvo sukrautos į kartonines dėžes, kurias jis atvežė į sandėlį.

8.6. Su 2018 m. birželio 1 d. įvykiais nesusijusiame epizode, kuris kaltinamajame akte buvo kvalifikuotas kaip savarankiškas nusikaltimas, nustatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, V. N. kaltinimai disponavimu nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniais nebuvo pareikšti. Sandėlyje rastų prekių kiekis 2018 m. birželio 1 d. jokiu būdu negalėjo tilpti į du mikroautobusus ir negalėjo būti pervežtas į sandėlį, todėl akivaizdu, kad 2018 m. birželio 1 d. rastas prekių kiekis negalėjo būti įgytas. Pagal D. S. parodymus buvo pervežta tik 40 dėžių abiem mikroautobusais, o jo parodymai nepaneigti.

8.7. Nepagrįsti ir neįrodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai, kad tai, jog sandėlyje V. N. lankėsi ne vieną kartą, leidžia daryti išvadą, kad jis žinojo dėžių turinį ir veikė bendru susitarimu su nuteistuoju D. S.. Vienintelis asmuo, matęs V. N. sandėlyje, – liudytojas A. Ž. – neparodė, kad V. N. būtų prisidėjęs prie kokios nors veikos tame sandėlyje.

8.8. Taigi abiejų instancijų teismų nuosprendžių teiginiai apie tai, kad V. N. nusikalstamai veikė bendrininkų grupe su D. S., yra visiškai neįrodyti ir nepagrįsti, todėl yra pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti teismo įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes.

8.9. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas civilinį ieškinį, šio sprendimo išsamiai neargumentavo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų. Grįsdamas šį teiginį, kasatorius nurodo identiškus D. S. gynėjo advokato kasaciniame skunde nurodytus argumentus.

9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Vytautas Kukaitis atsiliepimu į nuteistojo D. S. gynėjo advokato S. Juzukonio kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

9.1. Nors viename apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies sakinyje užsiminta tik apie nuteistųjų veikimą ne bendrininkų grupe kartu su nenustatytais asmenimis dėl alkoholinių gėrimų ir nekalbama apie veikimą ne bendrininkų grupe dėl cigarečių, toliau nuosprendyje dėstomos aplinkybės ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pateiktas sprendimas suponuoja išvadą, kad nuteistieji D. S. ir V. N., veikdami bendrininkų grupe ne kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, padarė tiek veikas, susijusias su alkoholiniais gėrimais, tiek veikas, susijusias su cigaretėmis. Taigi loginė sisteminė nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies buvo pašalinta kaltinimo dalis, kad apskritai nusikalstamas veikas, nustatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, nuteistieji D. S. ir V. N. padarė veikdami bendrininkų grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Minėtas apsirikimas nelaikytinas esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

9.2. Tas pats pasakytina ir dėl kasacinio skundo teiginio, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nieko nepasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad D. S. ir V. N. veikė bendrininkų grupe su tyrimo nenustatytais asmenimis ir darydami BK 201 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką. Stipriųjų alkoholinių gėrimų ir nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinių produkcijos įgijimas, laikymas ir gabenimas nuteistiesiems inkriminuotas pagal dviejų nusikalstamų veikų, t. y. BK 199² straipsnio 1 dalyje ir BK 201 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų, sutaptį. Taigi ta pati nuteistųjų padaryta veika atitinka dviejų nusikalstamų veikų, kurios yra neatsiejamos, požymius. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas kaltinimo dalies dėl veikimo su tyrimo nenustatytais asmenimis pašalinimas dėl veikos, nurodytos BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, kartu suponuoja ir kaltinimo dalies dėl veikimo su tyrimo nenustatytais asmenimis pašalinimą dėl veikos, nustatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 201 straipsnio 2 dalyje.

9.3. Byloje nustatyta, kad nusikalstamas veikas bendrininkų grupe padarė abu nuteistieji, todėl aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagrįstai pripažinta D. S. atsakomybę sunkinančia ir nepakeista jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacija su nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį.

9.4. Teismai pagrįstai nenustatė D. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis, duodamas parodymus, neigė dalį nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui reikšmingų aplinkybių, t. y. kad nusikaltimus padarė kartu su V. N.. Be to, D. S. iš karto po sulaikymo nurodė ir kitas aplinkybes, pavyzdžiui, kad atsitiktinai kaupė prekes ir dar nežinojo, kur jas realizuoti, kad prekes pirkdavo turguje ar iš kitų šaltinių ir neplanavo vykdyti kontrabandos į trečiąsias šalis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo kitos aplinkybės. Taip pat jis neatskleidė stipriojo alkoholio įsigijimo aplinkybių, jo gavimo šaltinių, įsigijimo kiekio.

9.5. Sulaikytos cigaretės ir stiprusis alkoholis vienu ar kitu būdu pateko į Lietuvos Respubliką (dalis prekių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis) ir laikytini išleistais vartoti, todėl laikytini akcizais apmokestinamomis prekėmis. Skolos muitinei išnykimas nelemia skolos, susijusios su akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo. Dėl nuteistųjų V. N. ir D. S. padarytų nusikalstamų veikų atsiradusi akcizo dėl sulaikytų cigarečių ir stipriojo alkoholio skola nėra laikytina išnykusia, o VMI pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo buvo priteistas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertindamas visas bylos aplinkybes ir priimdamas naują nuosprendį, pagrįstai vadovavosi jau įsiteisėjusiame ESTT 2022 m. balandžio 7 d. sprendime pateiktais išaiškinimais dėl prievolės sumokėti akcizo mokesčius neišnykimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokestinės prievolės dėl neteisėtai į Lietuvos Respubliką patekusių akcizais apmokestinamų prekių nebėra galimybės įvykdyti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl minėta mokestinė prievolė pagrįstai pripažinta civiline žala, kuri atlygintina vadovaujantis CK, o ne mokestinių įstatymų normomis.

10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras V. Kukaitis atsiliepimu į nuteistojo V. N. gynėjo advokato G. Buloto kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

10.1. V. N. periodiškas buvimas sandėlyje, dalyvavimas prekių vežimo ir gipso plokščių pjovimo, prekių slėpimo darbuose, iš karto po jo sulaikymo jam su D. S. išvažiuojant iš sandėlio teritorijos kratos metu sandėlyje akivaizdžiai rastos akcizais apmokestinamos prekės ir kita jų gabenimo bei slėpimo įranga patvirtina, kad V. N. kartu su D. S. įsigijo, gabeno, laikė ir ruošėsi paslėpti jam inkriminuotas akcizais apmokestinamas prekes, žinojo apie gabenamas prekes, jie kartu veikė suplanuotai, bendru sutarimu. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina teismų padarytas išvadas dėl V. N. aiškios tiesioginės tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, susitarimo veikti bendrai su D. S. darant minėtas veikas. Nurodytos aplinkybės ir nustatyti V. N. aktyvūs veiksmai atskleidžia ir pagrindžia pastarojo kryptingą tyčią siekiant su bendrininku iš anksto numatyto rezultato – akcizais neapmokestintas prekes pergabenti į sandėlį ir jas paslėpti.

10.2. V. N. atitikti aktyvūs veiksmai, t. y. prekių perėmimas, jų nuvežimas į D. S. išnuomotą sandėlį, prekių iškrovimas, taip pat tai, kad V. N. žinojo į susitikimą atvykusius asmenis, ir tai, kad į sandėlį atgabentos ir iškrautos dėžės buvo slepiamos gipso kartono plokštėse išpjautose ertmėse, o sandėlyje jis lankėsi ne vieną kartą ir buvo sulaikytas su D. S. išvažiuojantys iš sandėlio teritorijos, pagrindžia, kad jis veikė bendru susitarimu su nuteistuoju D. S., o kadangi jie abu realizavo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius, jie veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdžiai.

11. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotoja E. R. atsiliepimu į nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus prašo juos atmesti. Ji atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

11.1. VMI pateiktame civiliniame ieškinyje apskaičiuotą valstybei nuteistųjų padarytą žalą sudaro nesumokėti akcizai, jie teisės aktų nustatyta tvarka turėjo būti sumokėti už Lietuvos rinkoje nuteistųjų neteisėtai įgytas, gabentas ir laikytas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms nebuvo taikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Padaryta žala valstybei niekaip nėra susijusi su skola muitinei, nes nėra įrodymų apie akcizais apmokestinamų prekių neteisėtą atgabenimą į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos sieną, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą ir Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį.

11.2. Nuteistųjų mokestinė prievolė (valstybei padarytos žalos dydis) kildinama iš 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, ir Akcizų įstatymo nuostatų.

11.3. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu dar negalėjo žinoti apie ESTT 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje C-489/20, nedaro šio nuosprendžio teisėto ir pagrįsto, nes teismas privalėjo teisingai taikyti nusikaltimų padarymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos materialiosios teisės normas ir jomis vadovautis, o vadovautis aktualia teismų praktika turėjo tik kaip papildomu teisės šaltiniu.

11.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtai laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (nutartys administracinėse bylose Nr. A-442-754/2009, A-575-916/2010, A-575-1784-10, A-444-2727-12, A-602-2626/2012, A-168-143/2017).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo D. S. gynėjo advokato S. Juzukonio ir nuteistojo V. N. gynėjo advokato G. Buloto kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

13. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, tačiau šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, taip pat nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a> ir kt.). Iš nuteistojo V. N. gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad jame nurodyti ne tik kasacine tvarka nagrinėti teisės taikymo klausimai, tačiau taip pat yra kvestionuojamas abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, jų pagrindu nustatytos veikų faktinės aplinkybės, pateikiamas savas byloje nustatytų faktų interpretavimas (pavyzdžiui, teigiama, kad į du mikroautobusus negalėjo tilpti sandėlyje rasto alkoholio kiekis, pateikiamas skaičiavimas, koks kiekis galėjo tilpti, grindžiant D. S. parodymais, taip pat teigiama, kad nėra nustatyta, kokios prekės buvo sukrautos į dėžes ir nuvežtos į sandėlį). Todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą.

14. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, nepasisakydama dėl deklaratyvių teiginių apie atskirus kasatorių nurodytus BPK pažeidimus, kurie negrindžiami teisiniais argumentais, o tik paprasčiausiai nurodomi, tikrina, ar nuteistojo V. N. atžvilgiu, nustatant jo kaltumą, nebuvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, ar nuteistojo D. S. atžvilgiu nebuvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, išdėstant nuosprendžio aprašomąją dalį, BPK 320 straipsnio 3 dalis, atsakant į dėl jo paduoto apeliacinio skundo argumentus, ar nuteistųjų D. S. ir V. N. atžvilgiu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnis, BK 25 straipsnio 2 dalis, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, o nuteistojo D. S. atžvilgiu – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir ar civilinei ieškovei civilinis ieškinys priteistas, nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo ir nenukrypstant nuo teismų praktikos.

15. Pažymėtina ir tai, kad BPK 374¹ straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nurodyta proceso dalyvių teisė, o prokuroro – pareiga pateikti tik atsiliepimą į kasacinį skundą. Atitinkamai dėl BPK nuostatose nenumatyto bylą nagrinėjant kasacine tvarka dokumento turinio, t. y. dėl kasatoriaus, nuteistojo V. N. gynėjo advokato G. Buloto, rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kuriomis nesutinkama su prokuroro ir civilinės ieškovės atsiliepimuose nurodytais argumentais, teisėjų kolegija papildomai nepasisako.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų pažeidimo

16. Nuteistojo D. S. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakęs į apeliaciniuose skunduose nurodomus argumentus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, kad buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, taip suvaržant nuteistojo procesines teises į veiksmingą gynybą ir sukliudant priimti teisingą nuosprendį, yra nepagrįsti.

17. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-33-458/2020, 2K-253-303/2022), šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04OC00ODkvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-88-489/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-88-489/2023">2K-7-88-489/2023</a>). Apeliacinės instancijos teismo ribos yra apibrėžtos BPK 320 straipsnio 3 dalyje – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

18. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. S. gynėjas kėlė klausimus dėl bendrininkų grupės nustatymo, dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, dėl paskirtos galutinės bausmės dydžio. Susipažinus su apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniu, nustatyta, kad į visus pirmiau nurodytus – esminius – klausimus apeliacinės instancijos teismas atsakė nuosprendžio 14–20 (dėl veikimo bendrininkų grupe ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės), 25–30 (dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bausmių) punktuose.

19. Atsakant į kasatoriaus argumentus, nurodytus šios nutarties 7.2 punkte, pažymėtina, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 19 ir 20 punktų matyti, kad iš pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų abiejų nusikalstamų veikų aplinkybių pašalinta, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tai atlikus, byloje liko nustatyta, kad nuteistieji D. S. ir V. N. dviese veikė bendrai, t. y nusikaltimus darė veikdami bendrininkų grupe. Šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio yra šalinama aplinkybė, jog „nusikalstamas veikas“, nustatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir BK 199² straipsnio 1 dalyje, nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. BK 201 straipsnio 2 dalies nenurodymas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra joks esminis BPK nuostatų pažeidimas, o yra netikslumas, akivaizdus rašymo apsirikimas, nes, pirma, iš nuosprendžio aprašomosios dalies akivaizdu, kad teismas šalino minimą aplinkybę dėl abiejų nusikalstamų veikų, antra, rezoliucinėje dalyje nurodyta ne „nusikalstamą veiką“, t. y. pavartota ne vienaskaitos forma, bet „nusikalstamas veikas“, t. y. pavartota daugiskaitos forma. Tokio pobūdžio netikslumai, rašymo apsirikimai, aritmetinės klaidos, pasitaikančios įsiteisėjusiame nuosprendyje, teismų praktikoje paprastai yra ištaisomi nuosprendį priėmusio teismo BPK 361 straipsnyje ir BPK 362 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

20. Nepagrįstas ir nuteistojo D. S. gynėjo skundo teiginys, kad pirmiau nurodytas nuosprendžio skundo trūkumas nėra formalaus pobūdžio, nes kaltinimas nebuvo suformuluotas aiškiai. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tiek D. S., tiek V. N., po kaltinamojo akto perskaitymo atsakydami į teisėjos klausimą, aiškiai nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinami (4 t., b. l. 158). Prokurorui pateikus prašymą dėl kaltinimo pakeitimo ir papildymo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 21 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimu, D. S. ir V. N. taip pat nurodė suprantantys patikslintą kaltinimą (5 t., b. l. 70). Byloje nenustatyta, kad vėliau procese nuteistieji būtų teigę nesuprantantys kaltinamojo akto turinio ar jame nurodytų aplinkybių. Po apeliacinės instancijos teismo padarytų pakeitimų nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad liko neaišku, kokius inkriminuotų abiejų nusikaltimų objektyviuosius požymius abu šių nusikaltimų bendravykdžiai realizavo.

21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimas nuteistojo D. S. gynėjo S. Juzukonio apeliaciniame skunde buvo siejamas su nedetalizuotomis bendrininkavimo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, būtent atsižvelgdamas į šį apeliacinį skundą, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino aplinkybę, kad D. S. ir V. N. veikė bendrininkų grupe kartu su nenustatytais asmenimis, ir pasisakė dėl V. N. vaidmens, veikiant bendrininkų grupe aplinkybių (nuosprendžio 13, 16, 18, 19, 20 punktai). Šis teismas, remdamasis net trimis BPK 328 straipsnyje nustatytais pirmosios instancijos nuosprendžio keitimo pagrindais ir keisdamas šį nuosprendį palankia abiem nuteistiesiems linkme, dėl dalies veikų juos išteisindamas, skirdamas gerokai švelnesnes bausmes už įrodytus atskirus nusikaltimus ir nustatydamas galutinę subendrintą bausmę, akivaizdžiai teisingumą byloje vykdė atsižvelgdamas į esminius abiejų nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų prieštaravimus apkaltinamajam nuosprendžiui.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

22. Nuteistojo V. N. gynėjas advokatas G. Bulotas kasaciniu skundu ginčija teismų nustatytą V. N. kaltumą, jo dalyvavimą darant abi nusikalstamas veikas ir šio asmens veikimą bendrininkų grupe, t. y. skundo argumentai yra susiję išimtinai su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu.

23. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).???

24. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose po apeliacinės instancijos teismo pakeitimų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų nuosprendžius, neturi. Pirmosios instancijos teismas V. N. kaltumą dėl abiejų kasatoriaus ginčijamų nusikaltimų padarymo, motyvuotai paneigdamas jo gynybinę versiją, kad jis atsitiktinai atsidūrė įvykio vietoje, nustatė liudytojo A. Ž. parodymais, rašytiniais dokumentais – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kratų ir jų metu sandėlyje surastų daiktų apžiūros protokolais (nuosprendžio 10–11 lapai). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, dėl to, kad byloje įrodytas V. N. kaltumas, pasisakė nuosprendžio 16, 18 punktuose. Šis teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad V. N. kaip bendravykdžio darant abu nusikaltimus veiksmus pagrindžia 2018 m. birželio 4 d. objektyviai užfiksuotos aplinkybės, kai, kaltininkams veikiant sutartinai, susitinkama su jiems pažįstamais asmenimis, iš pastarųjų paimtomis, dviem iš anksto paruoštomis krovininėmis transporto priemonėmis gabenamos baudžiamuoju įstatymu draudžiamos gabenti prekės (4115 vienetų litrinių degtinės butelių ir etilo alkoholio skiedinių) į jų laikymo vietą, kur toks krovinys iškraunamas. Šioje vietoje dar laikomas ir slepiamas gipso kartono paletėse viršijantis 150 MGL dydžio sumą akcizais apmokestinamų prekių cigarečių krovinys. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad abiejų vykdytojų kaltę grindžia kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas ir kartu esančios nuotraukos, liudytojo A. Ž. parodymai, kad tik šie du asmenys lankėsi sandėlyje, įvykio vietos (sandėlio, kuriame rastos akcizinės prekės) apžiūros protokolas.

25. Taigi nėra pagrindo teigti, kad abiejų instancijų teismai padarė pirmiau nurodytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus ir iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl BK 24 straipsnio, BK 25 straipsnio 2 dalies ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

26. Abiejų nuteistųjų gynėjai kasaciniuose skunduose ginčija, kad nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupe, iš esmės atskirais bylos duomenimis įrodinėdami, kad D. S. veikė vienas, o V. N. apie atliekamus nusikalstamus veiksmus nežinojo.

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

28. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-91-511/2022). Bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija tokią situaciją apibūdino kaip abiem bendrininkams suvokiamą teiginį – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, ką tu ir aš pavojingo ir įstatymu uždrausto kartu darome“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04OC00ODkvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-88-489/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-88-489/2023">2K-7-88-489/2023</a>).

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyti ne tik objektyvieji bendrininkavimo požymiai, bet ir subjektyvieji – tiek D. S. ir V. N. susitarimas daryti nusikaltimus, nurodytus BK 199² straipsnio 1 dalyje ir BK 201 straipsnio 2 dalyje, kartu, tiek ir bendra tyčia taip veikti. Aktualu šioje byloje pažymėti, kad pagal teismų praktiką bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Baudžiamojo įstatymo nereikalaujama, kad visi bendravykdžiai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2007).

30. Pirmosios instancijos teismas V. N. suvokimą darius baudžiamojo įstatymo uždraustas pavojingas veikas, veikiant kartu su D. S., nustatė nuosprendžio 11 lape, o apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 16, 18 punktuose, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai ir atsakydamas į byloje paduotų apeliacinių skundų argumentus, tai patvirtino. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

31. Nagrinėjamoje byloje tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetu nustatyta, kad V. N. ne kartą iki jo laikino sulaikymo lankėsi kartu su D. S. sandėlyje, kuriame gipso kartono plokštėse išpjautose ertmėse buvo slepiamos tiek cigaretės, tiek alkoholis, kad užėjus į sandėlį matėsi sudėtos cigaretės, kad 2018 m. birželio 1 d. jis, pats vairuodamas vieną iš dviejų mikroautobusų, vežė, sandėlyje iškrovė ir kartu slėpė alkoholį gipso kartono plokštėse išpjautose ertmėse. Taigi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina susitarimą ir bendrą tyčią daryti nusikaltimus, nurodytus BK 199² straipsnio 1 dalyje ir BK 201 straipsnio 2 dalyje. Abiejų byloje nustatytų nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai pobūdis, jų darymas slapta kraunant, gabenant, slepiant pakankamai didelį kiekį tiek cigarečių, tiek alkoholio gaminių akivaizdžiai reikalauja kelių asmenų sutelktų fizinių pastangų, tai ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje.

32. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes abiem nuteistiesiems, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bendrininkavimo aplinkybes, teisingai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nėra pagrindo kasacinių skundų teiginiams, kad abiejų instancijų teismai, nustatydami D. S. ir V. N. bendrininkavimo aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė kasatorių nurodytas BK bendrosios dalies normas.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

33. Nuteistojo D. S. gynėjo advokato kasacinio skundo argumentas, kad nepagrįstai nenustatyta šio nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat yra nepagrįstas.

34. BK 59

35. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. S., duodamas parodymus, neigė dalį nusikalstamų veikų teisiniam vertinimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas nutarties 26 punkte akcentavo, kad D. S. iki šiol neigia bendrus su V. N. veiksmus, be kita ko, tai akcentuota ir kasaciniame skunde. Taigi siekis padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės bendrininkui nagrinėjamoje situacijoje aiškiai eliminuoja D. S. prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką, kaip sudėtinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dalį.

Dėl civilinio ieškinio, kuriuo prašoma priteisti akcizus, išsprendimo

36. Kasatorių teiginiai dėl be pagrindo apeliacinės instancijos teismo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisto civilinio ieškinio yra nepagrįsti.

37. Nagrinėjamoje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti 139 622 Eur, t. y. nesumokėtus akcizus už cigaretes ir stiprųjį alkoholį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi ir 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Sąjungos muitinės kodekso reglamento (ES) 952/2013, kuriuo patvirtintas Sąjungos muitinės kodeksas, 124 straipsnio 1 dalies e punktu, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad akcizais apmokestinamos prekės bus konfiskuotos ir sunaikintos, pripažino, kad D. S. ir V. N. skola muitinei yra išnykusi, nes akcizais apmokestinamos prekės bus sunaikintos, ir civilinį ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priteisdamas civilinį ieškinį, vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20. Šiame sprendime išaiškinta, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 2 straipsnio b punktas ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir 70 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir PVM už neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo. Tai reiškia, kad, net ir išnykus skolai muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą, prievolė apskaičiuoti akcizą ir PVM išlieka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAtNzg4LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30-788/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30-788/2023">2K-30-788/2023</a>).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020 (be kita ko, nutartis priimta 2020 m. kovo 25 d., t. y. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo), aiškindamas sąvokas,,skola muitinei“,,,importo muitas“,,,eksporto muitas“, pažymėjo, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso nuostatas skola muitinei implikuoja tik pareigą sumokėti importo ar eksporto muitą, taikomą konkrečioms prekėms pagal galiojančius muitų teisės aktus. Sąjungos muitinės kodekse nėra administruojami tokie mokesčiai kaip akcizas ar PVM, todėl sprendžiant mokestinį ginčą dėl mokestinės prievolės – akcizo, PVM, akcizo ir PVM delspinigių – priteisimo Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos. Apmokestinimą akcizais bei pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat ir už importuotas prekes, reguliuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Taiga Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023).

39. Taigi nagrinėjamoje situacijoje aktualus reguliavimas yra nurodytas 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvoje 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančioje Direktyvą 92/12/EEB, ir Akcizų įstatyme, kuriame nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai, vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis, nesumokėti (9 straipsnio 1 dalies 8 punktas) (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.), nes civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti tik nesumokėtus akcizus, o ne skolą muitinei ar muito mokesčius. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos.

40. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl civilinio ieškinio priteisimo nėra išdėstyta išsamių ir detalių argumentų, išskyrus pirmiau minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, tačiau daryti išvados, kad šiuo atveju Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos byloje pareikštas civilinis ieškinys buvo išspręstas netinkamai, t. y. nepatikrinus jo pagrįstumo ir dydžio, nagrinėjamoje byloje negalima.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau pasakyta, priimtuose abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose, jų skundžiamose dalyse nenustačiusi netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių BPK pažeidimų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir nuteistojo V. N. gynėjo advokato Gedimino Buloto kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas