Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-581-690/2015

Teisminio proceso numeris: 2-55-3-01507-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.4; 3.3.1.13; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo antstolio Rimanto Vižainiškio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo antstolio Rimanto Vižainiškio ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sapnų sala“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Ignika“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą (šios paslaugos apimtį ir fiksavimą faktinių aplinkybių konstatavimo protokole), aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, pažeidimo.

Antstolis R. Vižainiškis prašė priteisti iš BUAB „Sapnų sala“ bankrotui administruoti skirtų (patvirtintų) išlaidų 31 339 Lt (9076,40 Eur) skolą. Jis nurodė, kad su BUAB „Sapnų sala“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ignika“, 2012 m. gegužės 28 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį (Nr. 128-27-12-F; toliau – Paslaugų sutartis), kurios pagrindu antstolis 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. liepos 5 d., 2012 m. liepos 26 d., 2012 m. rugpjūčio 1–3 d. konstatavo faktines aplinkybes, įregistravo Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus (Nr. 128-12-676, Nr. 128-12-677, Nr. 128-12-678, Nr. 128-12-673, Nr. 128-12-674, Nr. 128-12-679) ir 2013 m. kovo 7 d. BUAB „Sapnų sala“ išrašė bei pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė šiose sąskaitose nurodytos 31 339 Lt (9076,40 Eur) sumos už suteiktas paslaugas nesumokėjo.

Vilniaus apygardos teismui 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi UAB „Sapnų sala“ iškėlus bankroto bylą, bankroto administratore paskirta UAB „Ignika“; ji 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo atstatydinta ir BUAB „Sapnų sala“ naująja bankroto administratore paskirta UAB „Karaliaučiaus grupė“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai; valstybei iš atsakovės priteisė 31,98 Lt (9,26 Eur) pašto išlaidų.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Paslaugų sutartį su ieškovu pasirašė buvusios BUAB „Sapnų sala“ administratorės UAB „Ignika“ įgaliotas asmuo, nereiškia, jog materialinis teisinis santykis atsirado tarp antstolio ir šios bankroto administratorės. Atsakovė BUAB „Sapnų sala“, o ne administratorė yra atsakinga pagal ieškinį. Be to, jeigu įmonėse, kurioms iškelta bankroto byla, įstatymo nustatyta tvarka yra pakeičiami administratoriai, tai nedaro jokios įtakos įmonės prievolių vykdymui. Teismas sprendė, kad nurodomos aplinkybės, jog BUAB „Sapnų sala“ 2012 m. gegužės 2 d. vykęs pirmasis kreditorių susirinkimas nutarė patvirtinti 80 000 Lt (23 169,60 Eur) atlyginimą administratorei už visą laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo teisme iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, skirti 90 000 Lt (26 065,80 Eur) visoms kitoms administravimo išlaidoms už visą laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo teisme iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, o administravimo išlaidų sąmata buvo išnaudota administratorės UAB „Ignika“, be to, kreditorių susirinkimas nepatvirtino nei UAB „Ignika“ ataskaitos, nei didesnės administravimo išlaidų sumos, neatleidžia atsakovės nuo pareigos vykdyti jai tenkančias prievoles. Teismas pažymėjo, kad kreditorių susirinkimas turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų išlaidų) pildyti šią sąmatą ir jau nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos. Jeigu bankroto administratorė UAB „Ignika“ išnaudojo administruoti skirtas lėšas anksčiau, nei užbaigtas bankroto procesas, tai tų lėšų išnaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teismo vertinimu, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas ir ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo pareigos vykdyti prievolę.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą, ieškovui iš atsakovės priteistą 31 339 Lt (9076,40 Eur) skolą sumažino iki 12 281,50 Lt (3556,96 Eur); valstybei iš ieškovo priteisė 5,60 Eur pašto išlaidų, iš atsakovės – 3,61 Eur šių išlaidų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ)10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikomos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu. Antstolis reikalavimą grindžia po UAB „Sapnų sala“ bankroto bylos iškėlimo su šia įmone sudaryta Paslaugų sutartimi, pagal kurią faktinės aplinkybės buvo konstatuojamos bankroto administratorei perimant įmonės patalpas, turtą ir dokumentus, nes buvę bankrutuojančios bendrovės valdymo organai geruoju nevykdė teismo įpareigojimo perduoti bendrovės turtą ir dokumentus. Taigi Paslaugų sutartis sudaryta siekiant tinkamo bankroto procedūrų įvykdymo. Paskirtai naujai administratorei UAB „Ignika“ 2013 m. gegužės 31 d. perdavė BUAB „Sapnų sala“ dokumentus, be kita ko, ir su antstoliu sudarytą Paslaugų sutartį bei PVM sąskaitas faktūras už paslaugas, suteiktas vykdant šią sutartį. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad paslaugos buvo realiai suteiktos ir jos buvo būtinos. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009, 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2013, tokios išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad šios išlaidos priteistinos iš bankrutuojančiai įmonei skirtų administravimo išlaidų, nepaisant to, kad Paslaugų sutartį sudariusi BUAB „Sapnų sala“ bankroto administratorė UAB „Ignika“ nebeadministruoja šios įmonės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad didesnė administravimo išlaidų sąmata mažina kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybes, tačiau bankroto procedūrų vykdymas yra susijęs su tam tikromis administravimo išlaidomis, be kurių negali būti sėkmingai, operatyviai ir sklandžiai atliekamas administratoriaus darbas, užbaigta bankroto procedūra. Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms tinkamai įgyvendinti ir atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos, nepaisant to, kad šioje byloje administratorė jau yra pasikeitusi. Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nebuvo numatęs tokių administravimo išlaidų, esant papildomų išlaidų poreikiui, administravimo išlaidų sąmata kreditorių susirinkimo nutarimu gali būti keičiama (ĮBĮ 36 straipsnio 2–5 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors paskirta nauja administratorė nepaneigė suteiktų paslaugų būtinumo, net ir paneigus šių paslaugų poreikį, BUAB „Sapnų sala“ kyla prievolės pagal Paslaugų sutartį. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu bankroto administratorė UAB „Ignika“ išnaudojo administruoti skirtas lėšas ne pagal paskirtį ir anksčiau, nei buvo užbaigtas bankroto procesas, tai lėšų išnaudojimo teisėtumo klausimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas ir ši aplinkybė taip pat neatleidžia atsakovės nuo pareigos vykdyti prievolę. Teisėjų kolegija atmetė ir atsakovės argumentus, kad antstolis, sudaręs Paslaugų sutartį su nemokia įmone, pats prisiėmė riziką dėl galimo šios sutarties neįvykdymo. Tokio pobūdžio išlaidos dengiamos iš administruoti skirtų lėšų, o pagal ĮBĮ 36 straipsnį kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu. Todėl antstolis, teikdamas šiai įmonei paslaugas, neturėjo pagrindo abejoti, kad su juo bus atsiskaityta.

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, pažymėjo, jog nesutinka su antstoliui priteistos sumos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, antstoliui priteisdamas skolą tik pagal jo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nepatikrino šalių sutarties turinio, paslaugų atlikimo pavedimų apimties, šalių sulygtos kainos ir antstolio laiko sąnaudų, konstatuojant faktines aplinkybes, dėl to teisėjų kolegija išsireikalavo Paslaugų sutartį, administratorės pavedimus antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus. Teisėjų kolegija nustatė, kad administratorės pavedimuose antstoliui nurodyta 350 Lt, arba 101,37 Eur (be PVM), paslaugų kaina už faktinių aplinkybių konstatavimo vieną valandą. Tačiau PVM sąskaitose faktūrose, pagal kurias antstolis reiškia atsakovei reikalavimus, nurodytos didesnės laiko sąnaudos, konstatuojant faktines aplinkybes, nei Faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antstoliui gali būti priteisiama tik tokia suma už faktinių aplinkybių konstatavimą, kiek antstolis realiai sugaišo laiko teikdamas šias paslaugas, nepaisant to, jog teismui pateiktose minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas didesnis paslaugų teikimo valandų kiekis (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, už 2012 m. birželio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimą, trukusį dvi valandas, ieškovui priteistina 847 Lt (245,31 Eur), už 2012 m. liepos 5 d. (4 valandas iki pietų) – 1694 Lt (490,62 Eur), už 2012 m. liepos 5 d. (4 valandas po pietų) – 1694 Lt (490,62 Eur), už 2012 m. liepos 26 d. (2 valandas iki pietų) – 847 Lt (245,31 Eur), už 2012 m. liepos 26 d. (3 valandas po pietų) – 1270,50 Lt (367,96 Eur), už 2012 m. rugpjūčio 1-3 d. (14 valandų) – 5929 Lt (1717,16 Eur), iš viso 12 281,50 Lt (3556,97 Eur) su PVM.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 straipsnio), pažeidimo. Atsakovė apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl priteistinos sumos dydžio pagrįstumo. Nors skolos fakto ir dydžio ji neginčijo nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva sumažino priteistą sumą, o tai vertintina kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, tačiau tokiu atveju apie ketinimą peržengti skundo ribas jis privalo pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų pranešęs ieškovui, atsakovei ar trečiajam asmeniui apie ketinimą peržengti skundo ribas. Skundžiamoje nutartyje taip pat nenurodyta, kad teismas nustatė viešojo intereso pažeidimą, kuris galėtų būti vertinamas kaip pagrindas peržengti skundo ribas. Taigi yra pagrindas konstatuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą (CPK 320 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2013). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažindamas pagal ieškovo išrašytas bei atsakovės priimtas PVM sąskaitas faktūras priteistiną skolą, šių sąskaitų ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų nepanaikino, nebuvo patikslintos ieškovo (antstolio) PVM deklaracijos, taigi šie dokumentai yra galiojantys ir ieškovas iki šiol turi teisę reikalauti sumokėti likusią skolą pagal išrašytas, tačiau neapmokėtas sąskaitas.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 2 dalies, 185 straipsnio 1 dalies), ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių faktinių aplinkybių konstatavimą (Antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalies), pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas ieškovui iš atsakovės priteistiną skolą sumažino remdamasis Faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytu paslaugos suteikimo laiku, tačiau neįvertino to, jog faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymas ir įforminimas įstatyme nustatyta tvarka taip pat yra laikytinas faktinių aplinkybių konstatavimu ir už šios paslaugos teikimą antstolis turi teisę gauti atlygį, juolab kad atsakovė neginčijo paslaugų suteikimo laiko vienetų kiekio. Antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Garso ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi. Apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas jokiais galiojančiais norminiais teisės aktais (ir nenurodydamas jų skundžiamoje nutartyje (CPK 270 straipsnis), sumažino priteistą sumą, neatsižvelgdamas į tai, kad faktinių aplinkybių konstatavimas apima ne tik aplinkybių, daiktų ir kito turto fiksavimą vaizdo kamera atitinkamose patalpose, tačiau ir vėlesnį jų aprašymą faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, taip pat pateikimą įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad daiktų ir turto aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra gerokai daugiau laiko sąnaudų reikalaujantis antstolio darbas nei daiktų ir turto fiksavimas vaizdo kamera patalpose. Be to, fiksavimas vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis yra papildomas ir negali būti laikomas visu faktinių aplinkybių konstatavimu. Kasacinis teismas nėra suformavęs galiojančios Antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos turinio taikymo ir aiškinimo praktikos dėl laiko sąvokos, konstatuojant faktines aplinkybes, kai tai nereglamentuota paslaugų teikimo sutartyje.

Atsakovė atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad CPK 320 straipsnio 1 dalies norma turi išimčių, kurios reglamentuojamos šio straipsnio 2 dalyje. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Remiantis ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktu, 36 straipsnio 1, 2 dalimis, skundžiama nutartis turi tiesioginės įtakos BUAB „Sapnų sala“ kreditoriams, nes, susidarius didesnei administravimo išlaidų sąmatai, mažesnė dalis bankrutuojančios įmonės lėšų gali būti paskirstyta kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, peržengė apeliacinio skundo ribas, nes to reikalavo viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Priimdamas 2015 m. vasario 3 d. nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismas informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti bylos nagrinėjimo ribas, be to, įpareigojo šalis pateikti savo poziciją dėl reikalaujamos priteisti sumos dydžio, taip sudarydamas galimybę bylos dalyviams tinkamai įgyvendinti savo subjektines teises.

Apeliacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių konstatavimui patirtas laiko sąnaudas nustatė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą – pirmosios instancijos teismui pateiktus įrodymus bei išsireikalautus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui buvo priteista skola iš atsakovės pirmosios instancijos teismui neįvertinus visų rašytinių įrodymų ir taip pažeidus CPK 177, 178 straipsnių nuostatas, skundžiama nutartis priimta apeliacinės instancijos teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas reikšmingas bylos aplinkybes, ji yra teisėta ir pagrįsta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacijos ribų ir pagrindo jas peržengti, siekiant apsaugoti viešąjį interesą

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas lemia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tačiau CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios bendrosios taisyklės išimtis, nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės, taip pat teisėti interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad principas tantum devolutum quantum appellatum, kuris, inter alia, reiškia tai, jog apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka, taip pat neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nenurodyti, nėra absoliutus; apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Šio principo taikymo išimtys paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. Konstitucinis Teismas nurodė, kad aptariamas principas savaime nelemia, jog apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes. Taigi, konstatavęs, kad byloje egzistuoja viešasis interesas ir jį būtina apginti, teismas, vykdydamas teisingumą, turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu nustato, kad tai būtina teisingam bylos išnagrinėjimui, teisėto bei pagrįsto sprendimo priėmimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtinta galimybė viešojo intereso apsaugos tikslais peržengti bylos nagrinėjimo ribas yra dispozityvumo principo išimtis, kurią pateisina siekis suderinti privataus ir viešojo intereso gynybą, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. ir kt. v. BUAB „Kasva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-221/2013).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama viešojo intereso svarba, inter alia, bylose, kuriose viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Pamario namas“ v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2012; 2013 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. ir kt. v. BUAB „Kasva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-221/2013). Viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes padarinius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Pamario namas“ v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2012).

Kasatorius teigia, kad atsakovė skolos fakto ir dydžio neginčijo nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, o tai vertintina kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas; nors apeliacinės instancijos teismas tokia teise disponuoja, tačiau šiuo atveju skundžiama nutartis pripažintina neteisėta, nes apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas nepranešta byloje dalyvaujantiems asmenims, be to, nutartyje nenurodyta, kad teismas nustatė viešojo intereso pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamoje byloje apeliacijos ribos buvo peržengtos (atsakovė neginčijo ieškovo prašomos priteisti sumos dydžio), tačiau kasatoriaus argumentus, kiek jie susiję su pagrindo tam nebuvimu ir CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo (pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims) pažeidimu, laiko teisiškai nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė 2015 m. vasario 3 d. nutartį, kurioje konstatavo, kad neturi galimybių patikrinti, inter alia, ieškiniu reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumo, antstolio darbo laiko sąnaudų, teikiant paslaugas; pažymėjo, kad bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu ir teismas šios kategorijos bylose turi pareigą būti aktyvus; atnaujino bylos nagrinėjimą ir įpareigojo šalis pateikti papildomus rašytinius įrodymus, įskaitant Paslaugų sutartį ir Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, bei paaiškinimus dėl poreikio BUAB „Sapnų sala“ konstatuoti faktines aplinkybes 74 valandas, taip pat reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrindimą. Šios nutarties turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik informavo byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, tačiau ir įpareigojo byloje dalyvaujančius asmenis pateikti duomenis apie antstolio suteiktas paslaugas tam, kad būtų patikrintas antstolio reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad šis teismo procesinis veiksmas (peržengti bylos nagrinėjimo ribas) motyvuotas viešojo intereso egzistavimu, atsižvelgiant į atsakovės, kaip bankrutuojančios įmonės, statusą. Bylos duomenys patvirtina, kad nurodyta nutartis kasatoriui buvo įteikta ir jis du kartus (2015 m. vasario 11 d. ir 2015 m. vasario 18 d.) pateikė teismui rašytinius paaiškinimus civilinėje byloje, atsižvelgdamas į 2015 m. vasario 3 d. teismo nutartyje nustatytus įpareigojimus ir į BUAB „Sapnų sala“ 2015 m. vasario 11 d. pateiktus papildomus paaiškinimus. Pažymėtina, kad faktinėms aplinkybėms konstatuoti antstolio patirtas laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teismas nustatė išanalizavęs, inter alia, išsireikalautus ir būtent antstolio kartu su rašytiniais paaiškinimais papildomai pateiktus duomenis, įskaitant Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino egzistuojant viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje ir poreikį jį apsaugoti (būti aktyviam, aiškinantis dėl suteiktų paslaugų realios apimties, prašomos priteisti sumos (jos dydžio) pagrįstumo), sudarė galimybę kasatoriui tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, nepažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatų, įtvirtinančių byloje dalyvaujančių asmenų teisių apsaugą.

Dėl faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugos apimties ir jos fiksavimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokole

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovės priteistiną sumą, rėmėsi Faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytu paslaugos suteikimo laiku, tačiau nepagrįstai neįvertino, jog faktinių aplinkybių konstatavimas apima ne tik aplinkybių, daiktų ir kito turto fiksavimą vaizdo kamera tam tikrose patalpose, tačiau ir vėlesnį jų aprašymą faktinių aplinkybių konstatavimo protokole bei įforminimą įstatymų nustatyta tvarka. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Antstolių įstatymo nuostatas dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo įforminimo bei atliekamų paslaugų apimties fiksavimo.

Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra suteikusi, inter alia, faktinių aplinkybių konstatavimo funkciją (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugą antstolis gali teikti ne tik teismo pavedimu, tačiau ir pagal susitarimą su fiziniais ir (ar) juridiniais asmenimis (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 23 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas. Tinkamas ir rūpestingas vykdymo proceso, kuriam vadovauja antstolis, organizavimas laikytinas antstolio profesine pareiga, kurios jis, jei įstatymas nenustato kitaip, negali perduoti kitiems asmenims. Be to, antstoliui taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, inter alia, suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-298/2013; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. K. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-479-248/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, ar antstolis veikia teismo pavedimu ar pagal susitarimą, konstatuodamas faktines aplinkybes jis privalo vadovautis, inter alia, antstolių veiklos teisėtumo principu, savo funkcijas atlikti tinkamai, rūpestingai ir sąžiningai.

Byloje nustatyta, kad antstolis ir atsakovė, atstovaujama bankroto administratorės, 2012 m. gegužės 28 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 128-27-12-F, pagal kurią antstolis įsipareigojo suteikti atsakovei faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugą. Pagal užsakovės (atsakovės) pavedimus, kurie, remiantis Paslaugų sutartimi, laikytini sudedamąja jos dalimi, šalys susitarė, jog vienos faktinių aplinkybių konstatavimo valandos kaina – 350 Lt, arba 101,37 Eur (be PVM).

Antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole; faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis; garso ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi. Šios nuostatos yra analogiškos įtvirtintoms CPK 635 straipsnio 1 dalyje. Nurodytos CPK normos 2 dalyje nustatyta, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo formą nustato Sprendimų vykdymo instrukcija.

Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. birželio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 7 d.) 21 priede pateikta faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo forma, nurodyti reikalavimai protokolo turiniui. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole turi būti nurodyta, kada pradėtas vykdyti pavedimas konstatuoti faktines aplinkybes, koks pavedimo turinys (pavestos konstatuoti aplinkybės), smulkus faktinių aplinkybių aprašymas ir laikas, kada konstatavimas baigtas, taip pat konstatavimui naudotos techninės priemonės. Taigi antstolio veiklos rezultatas, remiantis teisiniu reglamentavimu, įtvirtinamas įstatymo nustatyta tvarka ir forma – faktiniu aplinkybių konstatavimo protokolu. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus pateiktu šios teisės normos aiškinimu, kad faktinių aplinkybių fiksavimas vaizdo įrašymo priemonėmis laikytinas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo proceso dalimi, nes tai atitinka pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Tačiau teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad kasatoriui priteistina skola apskaičiuojama ne vien pagal faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytą šių aplinkybių konstatavimo laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokole turi būti nurodytas bendras faktinių aplinkybių konstatavimo proceso, įskaitant fiksavimą vaizdo įrašymo priemonėmis, laikas, o ne, kaip teigia kasatorius, tik užfiksuojamas vaizdo įrašo darymo laikas, po to rašomas pats protokolas ir būtent jo surašymas laikytinas laiko sąnaudomis, reikalingomis protokolui surašyti, ir užfiksuotas kasatoriaus išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Pats kasatorius pripažįsta, jog vaizdo įrašas yra sudedamoji protokolo dalis, taigi už vaizdo įrašą negali būti mokama atskirai, apie tai nurodant vien išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje. Būtent faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra tas dokumentas, kuriame turi atsispindėti galutinė suteiktos paslaugos apimtis (laiko vienetų kiekis) ir kurio duomenimis remiantis vėliau gali būti išrašoma ir pateikiama PVM sąskaita faktūra paslaugą užsakiusiam asmeniui. Pažymėtina, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti duomenys, šiuo atveju – paslaugos teikimo laiko vienetų kiekis, savaime nepagrindžia suteiktos paslaugos apimties ir užmokesčio už suteiktą paslaugą dydžio pagrįstumo. Kasatorius akcentuoja savo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų juridinę reikšmę, tačiau pažymėtina, jog paprastai PVM sąskaitų faktūrų išrašymas per se nepagrindžia jose nurodytų aplinkybių (paslaugų teikimo) egzistavimo, šios aplinkybės gali būti nuginčytos. Paslaugų dydis apskaičiuotinas remiantis šalių sudarytoje sutartyje sulygtais įkainiais ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotais paslaugos teikimo laiko vienetais (paslaugos apimtimi). Tokiu Antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu niekaip nepaneigiama teisė antstoliui gauti atlygį už suteiktas paslaugas, tačiau šiuo atveju, esant duomenų nesutapčiai, laikytina, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, kad antstoliui turi būti atlyginta už faktinį paslaugų suteikimo laiką, kuris antstolio užfiksuotas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, o ne vėliau išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Kasatoriaus nurodomų CPK 176–185 straipsniuose suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinės instancijos teismui apskaičiuojant kasatoriui iš atsakovės priteistiną sumą už realiai suteiktas faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugas, pažeidimo kasacinio teismo teisėjų kolegija nekonstatuoja. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CPK ir Antstolių įstatymo nuostatas, reglamentuojančias faktinių aplinkybių konstatavimą, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą.

Dėl procesinės bylos baigties

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas