Baudžiamoji byla Nr. 2K-259-942/2019
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00110-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1; 2.1.7.4.1; 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,
išteisintajai E. K., jos gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 21 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. K. buvo kaltinama tuo, kad ji Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. posėdyje, prieš tai būdama įspėta dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja S. G. baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNDUtMTAxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-145-1011/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-145-1011/2018">1-145-1011/2018</a> apie S. G. veiksmus, siekdama palengvinti jo teisinę padėtį ar iš viso padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, sąmoningai davė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius parodymus. Ji tyčia melagingai parodė, kad S. G. nė vieno iš bute (duomenys neskelbtini) esančių asmenų ant žemės neguldė, fizinės ir (ar) psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius S. A., G. P., M. A., I. Z., E. V., R. A., E. R. nenaudojo, niekam nebuvo smūgiuota, įspirta ar padarytas kitoks sužalojimas, nebuvo naudojamos nei dujos, nei kitos specialiosios priemonės, kad pagal iškvietimą dėl dujų papurškimo sugrįžus prie (duomenys neskelbtini), esančio namo (duomenys neskelbtini) pamatė jaunuolį (E. R.), kuris keikėsi, rėkavo, triukšmavo, dėl to jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis analizavo neišsamiai ir šališkai, dėl E. K. statuso kaitos baudžiamajame procese pasisakė paviršutiniškai, neatsižvelgdami į jos procesinio statuso kaitos priežastis bei pagrindus, į šios kaitos teisinę reikšmę, nesigilindami į išteisintosios poziciją (žinant pilietines teises, tačiau nereiškiant prieštaravimų dėl statuso apklausos metu) dėl jos, kaip liudytojos, apklausos S. G. baudžiamojoje byloje, į jos psichinį valinį santykį su jos pasirinktu elgesio modeliu ir siekiamomis pasekmėmis, t. y. į jos sąmoningą ir kryptingą siekį iškraipyti teisingo proceso esmę, pastangas duoti S. G. teisinančius, tačiau objektyviai ir akivaizdžiai faktinių aplinkybių neatitinkančius parodymus. Teismai baudžiamosios bylos duomenis analizavo atsietai vienus nuo kitų, tik E. K. teisinančiu aspektu, duomenų, gautų iš vienų šaltinių, nelygino su duomenimis, gautais iš kitų šaltinių, neatsižvelgė į įvykių chronologiją ir baudžiamąjį procesą (galutinių sprendimų priėmimo, jų apskundimo, įsiteisėjimo ir kt.) reglamentuojančias nuostatas, į E. K. pasirinktą elgesio modelį ir veikimą tiesiogine tyčia. Taip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė išsamaus aplinkybių išnagrinėjimo bei įrodymų visumos vertinimo principų ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes bylos aplinkybių neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, taip pat BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
2.2. Be to, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos vertindami BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais apklaustų asmenų ir asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, parodymus. Dėl to teismai padarė neteisingas išvadas ir, esant pagrindui E. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, to nepadarė.
2.3. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNDUtMTAxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-145-1011/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-145-1011/2018">1-145-1011/2018</a> pradėtas 2016 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriuje dėl galbūt padarytos BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos gavus S. A. pareiškimą, kad 2016 m. vasario 20 d. apie 2.00 val. atvykę pagal iškvietimą dėl triukšmo į butą (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato pareigūnai įsiveržė į butą, apgadino durų spyną, panaudojo specialiąsias priemones ir sužalojo bute esančius tris asmenis, šie dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į medikus. Vertinant šį faktą pažymėtina, kad, priešingai dokumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu (S. A. pareiškimas, rezoliucijos dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pranešimas prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir kt.), turiniui, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad tą dieną E. K. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu.
2.4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2016 m. balandžio 6 d. nutarimu nutarta E. K. apklausti BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais (t. y. kaip liudytoją apie jos pačios galbūt padarytą nusikalstamą veiką). Pažymėtina, kad toks nutarimas priimtas atsižvelgiant į esminę aplinkybę – duomenų, kurių pagrindu E. K. būtų suteiktas įtariamojo statusas, nepakankamumą.
2.5. 2016 m. balandžio 14 d., dalyvaujant advokatui, E. K. apklausta BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais. Iš E. K. apklausos protokolo matyti, kad prievarta prieš ją dėl parodymų davimo nebuvo naudojama – parodymus ji davė pati, laisva valia, suvokdama, kad jos parodymai atliekamame ikiteisminiame tyrime bus vertinami kaip įrodymai. Pažymėtina, kad prieš apklausą E. K., dalyvaujant gynėjui, buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostata, draudžianti versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kad asmuo gali būti apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką tik esant jo sutikimui, taip pat kitos liudytojo teisės bei pareigos. Šių nuostatų išaiškinimą E. K. patvirtina teisių ir pareigų liudytojui BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais išaiškinimo protokolas, kurį tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ignoravo. Teismai neaptarė šio protokolo nei teisinės, nei faktinės reikšmės situacijos vertinimui ir šio svarbaus procesinio dokumento net nepaminėjo, nors jis yra vienas iš esminių dokumentų vertinant proceso dalyvio supažindinimo su savo teisėmis klausimą.
2.6. 2017 m. vasario 3 d. E. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą galbūt padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir tą pačią dieną ji, dalyvaujant gynėjui, davė parodymus dėl jai pareikšto įtarimo esmės. Iš apklausos protokolo matyti, kad prievarta E. K. dėl parodymų davimo nebuvo naudojama – parodymus ji davė pati, laisva valia, suvokdama, kad jos parodymai atliekamame ikiteisminiame tyrime bus vertinami kaip įrodymų šaltinis. Pažymėtina, kad prieš apklausiant E. K., kaip įtariamąją, dalyvaujant gynėjui, jai ne tik buvo išaiškintos jos, kaip įtariamosios, BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės, bet ir įteiktas teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo priedas, kuriame išsamiai atskleistas visų šių teisių turinys. E. K. parodymus davė žinodama, kad duoti parodymus yra įtariamojo teisė, o ne pareiga, kad įtariamasis, nusprendęs duoti parodymus, turi teisę neatsakyti į atskirus klausimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šio svarbaus procesinio dokumento skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje kaip įrodymų šaltinio net nepaminėjo, nors jis neabejotinai taip pat yra vienas iš esminių dokumentų vertinant proceso dalyvio supažindinimo su savo teisėmis klausimą.
2.7. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2017 m. vasario 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas E. K. nutrauktas konstatavus, kad ji nepadarė BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos. Apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą E. K. ir jos gynėjas buvo informuoti tą pačią dieną išsiunčiant jiems nutarimą.
2.8. Duoti parodymus S. G. baudžiamojoje byloje ją nagrinėjant teisme E. K. buvo kviečiama tenkinant kaltinamojo ir jo gynėjo prašymą. Į apklausą teisme E. K. buvo kviečiama šaukimu aiškiai nurodant, kad ji kviečiama kaip liudytoja. E. K. buvo žinomas baudžiamosios bylos, kurioje liudyti ji kviečiama, numeris, taip pat tai, kad ji kviečiama duoti parodymus S. G. baudžiamojoje byloje dėl įvykių, kurių stebėtoja pati buvo. Į teismą ji atvyko laisva valia, niekieno neverčiama. E. K., žinodama tiek jai anksčiau išaiškintas liudytojo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, tiek jai anksčiau išaiškintas įtariamojo, tiek prieš apklausą teisme išaiškintas liudytojo procesines teises ir pareigas, taip pat iš esmės žinodama savo Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pilietinę teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, prieš apklausą jokių pareiškimų ar pastabų dėl savo statuso, t. y. dėl savo, kaip liudytojos, apklausos, nepareiškė, neatsisakė atsakinėti į klausimus ir pan.
2.9. Iš S. G. baudžiamojoje byloje esančio 2018 m. sausio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo, teisiamojo posėdžio garso įrašo ir šio įrašo apžiūros protokolo matyti, kad prieš E. K. prievarta nebuvo naudojama – parodymus ji davė laisva valia, reaguodama į teismo prašymą papasakoti apie įvykius nuo atvykimo iki išvykimo. Šie duomenų šaltiniai patvirtina, kad duoti parodymus ir būti apklausiama kaip liudytoja E. K. sutiko būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, žinodama, kad asmuo, turintis pagrindą manyti, kad tais parodymais gali pakenkti pats sau, gali atsisakyti duoti parodymus arba atsisakyti atsakinėti į atskirus klausimus.
2.10. Tai, kad E. K. parodymai nebuvo išgauti prievarta, o buvo jos pačios apsisprendimo ir noro taip veikti pasekmė, patvirtina ir jos sutikimai duoti parodymus apklausiant ją kaip liudytoją BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais, o vėliau ir kaip įtariamąją, t. y. net tada, kai jai buvo išaiškinta jos teisė parodymų visai neduoti.
2.11. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-153 patvirtintų Rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu 4 punkte nurodyta, kad pranešimas apie įtarimą yra vienas iš dokumentų, kuriuo asmeniui suteikiamas procesinis įtariamojo statusas. Pranešimu apie įtarimą užtikrinama įtariamojo teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas, įtariamasis informuojamas apie kitas turimas teises, o 7 punkte – kad naujas (patikslintas ar galutinis) pranešimas apie įtarimą įteikiamas tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys (BPK 187 straipsnio 2 dalis). Įteikus paskesnį pranešimą apie įtarimą, ankstesnis pranešimas apie įtarimą netenka galios. Šių rekomendacijų 12 (turėtų būti – 11.3) punkte įtvirtinta, kad galutinis veikos kvalifikavimas ikiteisminio tyrimo metu įtvirtinamas procesiniame dokumente, kuriuo baigiama baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadija (kaltinamajame akte, pareiškime dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu, pareiškime dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, nutarime dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo), arba procesiniame dokumente, kuriuo baigiamas baudžiamasis procesas (nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą). Akivaizdu, kad tokiais dokumentais fiksuojama ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro pozicija dėl trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų, dėl jų baudžiamosios atsakomybės buvimo pagrindų, dėl tai patvirtinančių duomenų ir pan.
2.12. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNDUtMTAxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-145-1011/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-145-1011/2018">1-145-1011/2018</a> nuo pat pradžių iš esmės buvo atliekamas būtent dėl galimo piktnaudžiavimo, tačiau jo metu pranešimas apie įtarimą E. K. buvo paskelbtas tik dėl tos nusikalstamos veikos, kurios padarymu ją buvo galima įtarti. Iki pat ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje užbaigimo įtarimas E. K. nebuvo tikslinamas ar plečiamas. Užbaigiant ikiteisminį tyrimą kaltinamasis aktas E. K. nebuvo surašytas – ikiteisminis tyrimas dėl jos užbaigtas priimant nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti. Šis nutarimas nebuvo skundžiamas, todėl, pasibaigus jo apskundimo terminui ir nutarimui įsiteisėjus, atsirado BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) nurodyta aplinkybė, eliminuojanti galimybę persekioti E. K. baudžiamąja tvarka už tuos pačius teisiškai jau įvertintus veiksmus.
2.13. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, E. K. galimos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį klausimas viso proceso metu buvo aktualus dar ir dėl to, kad jos baudžiamosios atsakomybės reikalavo nukentėjusiųjų advokatai. Vertinant tokią apeliacinės instancijos teismo poziciją pažymėtina, kad aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu E. K. baudžiamosios atsakomybės reikalavo ir nukentėjusiųjų interesams atstovaujantis advokatas, negali būti pagrindas kvestionuoti jai gresiančios atsakomybės klausimą, nes šis klausimas buvo išspręstas dar ikiteisminio tyrimo metu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo S. A. ir jo atstovo advokato 2017 m. vasario 24 d. prašymas pripažinti E. K. įtariamojo S. G. bendrininke ir pareikšti jai įtarimus pagal BK 24 straipsnio 1, 6 dalis, 228 straipsnio 1 dalį ikiteisminiam tyrimui vadovavusio ir jį organizavusio prokuroro (taip pat ir palaikiusio valstybinį kaltinimą teismuose) 2017 m. kovo 9 d. nutarimu nebuvo patenkintas.
2.14. Ir nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo dėl E. K. inkriminuotos BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nutraukimo, ir nutarimas, kuriuo atsisakyta pareikšti jai įtarimus dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, buvo nusiųsti nukentėjusiųjų atstovui advokatui, tačiau skundų dėl priimtų sprendimų nebuvo gauta.
2.15. Šių pirmiau nurodytų teisiškai svarbių aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino ir dėl jų nepasisakė.
2.16. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad E. K., būdama pareigūnė, su teisės normų taikymu susidurianti kasdienėje veikloje, pagal savo pareigybės aprašymą privalanti žinoti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, ypač teisėsaugos srityje, praėjus beveik metams nuo ikiteisminio tyrimo jos atžvilgiu nutraukimo, vadovaudamasi tiek elementariomis logikos taisyklėmis, tiek teisiniu reglamentavimu, neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad, jos atžvilgiu nutraukus ikiteisminį tyrimą, o bylą dėl įvykių, kurių stebėtoja ji buvo, perdavus nagrinėti teisme tik dėl S. G., jos procesinė padėtis galėtų keistis, t. y. kad jai vis dar galėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė dėl 2016 m. vasario 20 d. įvykių. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad, 2017 m. vasario 9 d. nutarimu E. K. atžvilgiu nutraukus ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) ir 212 straipsnio 1 dalyje (turėtų būti – 1 dalies 1 punkte) nurodytais pagrindais, ji būtų turėjusi pagrindą manyti, kad ir toliau gali būti vykdomas jos baudžiamasis persekiojimas.
2.17. Iš baudžiamosios bylos ir analizuojamų aplinkybių matyti, kad įtarimas E. K. buvo pareikštas tik po to, kai ji buvo apklausta kaip liudytoja, galinti duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, atlikus kitus veiksmus ikiteisminiam tyrimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, iš esmės pabaigus ikiteisminį tyrimą ir susiformavus objektyviai pagrįstai išvadai, kad jos veiksmai negali būti tapatinami su S. G. veiksmais, kad nėra jokio realaus pagrindo (nei faktinio, nei teisinio) jos veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar kaip kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNDUtMTAxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-145-1011/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-145-1011/2018">1-145-1011/2018</a> metu E. K. buvo pranešama apie visus dėl jos priimtus procesinius sprendimus ir jai buvo žinoma, kad ji nėra kaltinama kokios nors nusikalstamos veikos padarymu, kad ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu užbaigtas.
2.18. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad duodama parodymus teisme E. K. turėjo pagrindą nerimauti dėl savo teisinės padėties ir gresiančios atsakomybės, yra nepagrįsta ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes, kaip minėta, jos veiksmai buvo teisiškai galutinai įvertinti priėmus nutarimą jos atžvilgiu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir, tokiam nutarimui įsiteisėjus, atsirado BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) nurodyta aplinkybė, eliminuojanti galimybę persekioti E. K. baudžiamąja tvarka už tuos pačius teisiškai jau įvertintus veiksmus.
2.19. Nesutiktina ir su teismų vertinimu, kad 2018 m. sausio 9 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojai E. K. užduotų klausimų formuluotės ir jų turinys sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog ji buvo apklausiama ne tik dėl kaltinamojo S. G., bet ir dėl savo pačios galbūt neteisėtų veiksmų. Kaip jau buvo minėta, iki parodymų davimo teisme E. K. veiksmai jau buvo teisiškai įvertinti galutiniu ir neskundžiamu procesiniu sprendimu. Be to, nagrinėjamu atveju ne mažiau svarbu ir tai, kad baudžiamąsias bylas teismai nagrinėja atsižvelgdami į pareikštų kaltinimų ribas. Baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamasis aktas buvo surašytas S. G., kaltinimai E. K. nebuvo pareikšti, jos apklausos teisme metu nebuvo priežasties dar kartą vertinti jos veiksmus. Nesant jai surašyto kaltinamojo akto, tam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tiek siūlymas E. K. papasakoti, kas jai žinoma byloje, tiek klausimai (po jos laisva valia duotų parodymų) buvo orientuoti į siekį išsiaiškinti kaltinimų S. G. pagrįstumą ir tinkamai įvertinti jo, o ne E. K. veiksmus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pripažįstama, kad teismas, 2018 m. sausio 9 d. S. G. baudžiamojoje byloje kaip liudytoją apklausdamas E. K., siekė nustatyti tai, kas jai žinoma byloje, nustatyti su S. G. pateiktais kaltinimais susijusias aplinkybes. Taigi E. K. apklausos tikslas buvo tik siekis išsiaiškinti, ar S. G. naudojo fizinę ir psichinę prievartą.
2.20. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog apklausos dieną teisme E. K. buvo kokia nors nauja ir (ar) pakartotinė, o tuo labiau reali grėsmė kilti klausimui dėl jos atsakomybės. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad duodama parodymus teisme E. K. nurodė tokias pat aplinkybes, kaip apklausiama ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNDUtMTAxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-145-1011/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-145-1011/2018">1-145-1011/2018</a> metu ir surašydama paaiškinimą tarnybiniam patikrinimui.
2.21. Priešingai nei nurodoma skundžiamuose teismų sprendimuose, sutikdama duoti parodymus teisme E. K. suvokė, kad jos parodymus teismas vertins kaip duomenų (įrodymų) šaltinį, kad jie gali turėti realias pasekmes, kad įstatymas ar kiti teisės aktai nesuteikia teisės melagingai liudyti teismui (koks bebūtų asmens statusas), kad asmuo, duodantis melagingus parodymus, trukdo objektyviai įvertinti nagrinėjamas aplinkybes ir įgyvendinti teisingumą. Taigi E. K. galėjo ir turėjo suvokti ne galimą atsakomybės dėl 2016 m. vasario 20 d. įvykių grėsmę, bet grėsmę už melagingų parodymų davimą. Tokia E. K. valios išraiška vienareikšmiškai rodo jos tyčią veikti laisva valia, savo pačios pasirinktu būdu.
2.22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima teigti, kad tikimybė, jog E. K. liudijimas teisme bus pagrindas pateikti kaltinimus jai pačiai pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 14 (turėtų būti – 1) dalį, yra tik hipotetinė.
2.23. Šiame kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas E. K. neva gresiančios atsakomybės klausimą nagrinėjo analizuodamas S. G. pateiktą kaltinimą, o ne pačios E. K. veiksmus, nors teisinėje, demokratinėje visuomenėje taip nėra ir negali būti, nes kiekvienas asmuo yra atsakingas tik už savo paties veiksmus ar neveikimą, asmeniui negali būti perkeliami kito asmens veiksmai, jo kaltė negali būti analizuojama pagal kito asmens atsakomybės ribas.
2.24. Be to, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas pirmiau nurodytą išvadą, mini generalinio prokuroro įsakymu patvirtintų rekomendacijų 17 punktą, tačiau nenurodo, kokios tai konkrečiai rekomendacijos. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nesant aiškiai įvardyto teisės akto galima tik daryti prielaidą, kad, kaip ir nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, turimos omenyje generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintos Rekomendacijos dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (toliau – ir 2008 m. sausio 9 d. rekomendacijos).
2.25. Skundžiamuose teismų sprendimuose teigiama, kad, vadovaujantis pirmiau nurodytų rekomendacijų nuostatomis, E. K. po jos, kaip liudytojos, apklausos BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais nebuvo pranešta apie jos statuso pasikeitimą. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai taikė 2008 m. sausio 9 d. rekomendacijų nuostatas, nes šios nuostatos taikytinos atliekant ikiteisminį tyrimą, o E. K., kaip liudytojos, apklausa buvo atliekama bylą nagrinėjant teisme. Be to, šių rekomendacijų nuostatos dėl asmens, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, informavimo apie jo statuso pasikeitimą taikytinos tais atvejais, kai ne bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje, o tęsiant ikiteisminį tyrimą po asmens, kaip specialiojo liudytojo, apklausos toks asmuo ir toliau dalyvauja procese ir tokį asmenį ketinama apklausti kaip liudytoją bendra tvarka ar nėra pagrindo tokį asmenį apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, taip pat nėra pagrindo jį pripažinti įtariamuoju. Tuo tarpu E. K. po jos, kaip liudytojos, apklausos BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais tapo įtariamąja paskelbiant apie tai jai pačiai, todėl nebuvo pagrindo taikyti pirmiau nurodytas 2008 m. sausio 9 d. rekomendacijų nuostatas ir informuoti ją apie jos statuso pasikeitimą dar kokiu nors atskiru pranešimu. Pažymėtina, kad, priešingai teismų išvadoms, tų pačių rekomendacijų 19 straipsnyje nustatyta, kad jei būtinybė apklausti specialųjį liudytoją, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka ar jam nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, iškyla bylos nagrinėjimo teisme metu, prokuroras, esant atitinkamiems procesiniams pagrindams, gali prašyti teismo apklausti tokį asmenį kaip liudytoją bendra tvarka.
2.26. Skundžiamuose teismų sprendimuose akcentuojama prokuroro pozicija sprendžiant klausimą dėl E. K. apklausos teisme tikslingumo, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytų rekomendacijų 19 straipsnio nuostatas ir BPK nuostatas, reglamentuojančias liudytojo statusą ir jo apklausą, nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2018 m. sausio 19 d. S. G. baudžiamojoje byloje apklausdamas E. K. kaip liudytoją, padarė teisės taikymo klaidą. E. K. statusas, apklausiant ją teisme 2018 m. sausio 9 d., buvo neutralus – ji buvo apklausiama apie S. G. veiksmus 2016 m. vasario 20 d. apie 2.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir po to. Kitaip tariant, kaip ir nustatyta BPK 78 straipsnyje, ji buvo apklausiama ne kaip asmuo, galintis duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, bet kaip asmuo, apie kurį buvo duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių apie kitam asmeniui inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
2.27. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad manymą dėl E. K. gresiančios atsakomybės sustiprina ir aplinkybė, jog klausimai jai buvo užduodami apie įvykius, kuriuose ji kartu su kolega S. G. pati dalyvavo, ir bet koks neigiamą atspalvį turintis jos atsakymas apie S. G. galbūt neteisėtus veiksmus jai, kaip Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyriausiajai patrulei, reikštų ir jos, kaip policijos pareigūnės, tam tikrų pareigų netinkamą atlikimą ar tam tikrų pareigų neatlikimą ir jai pačiai kylančią ar gresiančią teisinę atsakomybę. Pažymėtina, kad procesinis sprendimas negali būti motyvuojamas prielaidomis, jog praktikoje yra nuolatinio baudžiamojo persekiojimo galimybė, kai subjektas, kuriam priimamas galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo metu, yra paliekamas abejotinos būsenos, kuri suponuoja teisinio netikrumo būseną dėl galbūt ateityje gresiančios tariamos baudžiamosios atsakomybės, taip sudarant objektyvią būseną, kai toks asmuo negali atlikti pilietinių teisių ar pareigų, t. y. kaip ir šiuo atveju duoti teisingus ir objektyvią situaciją atitinkančius parodymus.
2.28. Pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada prasilenkia su elementaria logika ir objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, nes, kaip minėta, E. K. veiksmai dėl 2016 m. vasario 20 d. įvykių jau buvo įvertinti teisiškai, o niekieno neverčiama ir laisva valia duodama melagingus parodymus teisme, ji vienareikšmiškai veikė ne tarnybos, ne valstybės, ne visuomenės, bet išskirtinai S. G. interesais, suprato, kad melagingai liudydama, t. y. veikdama pavojingai ir nusikalstamai, ji klaidins teismą, trukdys įvykdyti teisingumą, gali padėti S. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir taip trukdys įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį. Taigi E. K., sutikdama duoti parodymus ir melagingai liudydama, sąmoningai siekė taip veikti.
2.29. Iš Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų akivaizdu, kad, priešingai nei įprastais atvejais, liudytojas su įstatymo nurodytais ypatumais turi ne pareigą, bet teisę duoti parodymus, tačiau teisės aktuose niekur nenustatyta teisė tokiam liudytojui duoti melagingus parodymus išvengiant baudžiamosios atsakomybės, jei jam tokia grėsmė buvo žinoma, jei jis apie tai buvo tinkamai įspėtas ir jei savo apsisprendimu ir laisva valia tokius parodymus davė. Asmuo, atitinkantis pirmiau nurodytose nuostatose įtvirtintus ypatumus ir sutinkantis duoti parodymus, tebeturėdamas pareigą netrukdyti baudžiamajam procesui, teisingumo siekimui ir įvykdymui, neįgyja teisės piktnaudžiauti savo statusu. Pažymėtina, kad ir Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisingas ir objektyvus procesas, adekvatus ir teisingas poveikio priemonių kaltininkui taikymas, neabejotinai sietinas su nukentėjusiųjų konstitucine teise tikėtis teisingo ir objektyvaus proceso, kalto asmens išaiškinimo ir poveikio priemonių jam taikymo.
2.30. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad formuojant teismų praktiką pagal skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus būtų iškraipomi teisinės valstybės ir baudžiamojo proceso principai, atveriamas kelias teisme nebaudžiamai duoti melagingus parodymus.
2.31. Analizuojant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat pažymėtina, kad jis yra prieštaringas.
2.32. Pirmosios instancijos teismas išvadose nurodo, kad nei prieš apklausą teisme, nei šios apklausos metu E. K. nebuvo išaiškinta nei Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens turima teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, nei BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinta teisė neduoti parodymų prieš save patį, nors ikiteisminio tyrimo duomenys baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNDUtMTAxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-145-1011/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-145-1011/2018">1-145-1011/2018</a> tai vienareikšmiškai paneigia ir patvirtina, kad E. K. tokia teisė ne tik buvo žinoma, bet ir pasirašytinai ne kartą išaiškinta. Kita vertus, pats teismas vėliau pripažįsta, kad teisė neduoti parodymų prieš save E. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nieko nekeičia, nes tąkart ji nebuvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Šie teismo argumentai yra nesuprantami, nes asmuo, apklausiamas apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, negali būti įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
2.33. Net ir neakcentuojant prieš tai nurodytų pirmosios instancijos teismo motyvų ydingumo, nėra abejonių, kad, E. K. atvykus į Vilniaus miesto apylinkės teismą duoti parodymų, jai ir kaip proceso dalyvei ne kartą buvo išaiškinta, ir kaip pilietei buvo žinoma ir Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinta asmens teisė neduoti parodymų prieš patį save.
2.34. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatant, ar asmuo nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save, svarbu įvertinti, ar tos grėsmės nėra menami, tariami, įsivaizduojami ar deklaratyvūs samprotavimai, t. y. ar tai yra tikrai realios grėsmės, turinčios tam realų pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2008, 2K-183/2009, 2K-500/2009, 2K-236/2010, 2K-517/2010, 2K-586/2013, 2K-335-895/2015). Tokį situacijos vertinimą teisingu pripažįsta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), kuris byloje Jurgelaitis prieš Lietuvą, referuodamas savo praktiką panašiose bylose, konstatavo, kad draudimo neduoti prieš save parodymų pažeidimas paprastai nustatomas dviem atvejais: 1) kai yra panaudojama prievarta, siekiant gauti informacijos, kuri gali tapti pagrindu asmenį apkaltinti jau iškeltoje baudžiamojoje byloje arba kai tokia byla galimai bus iškelta, kitaip tariant, asmuo apklausiamas dėl veikos, kurios padarymu yra ar gali būti „apkaltintas“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies požiūriu; 2) kai prievarta išgauta informacija ne baudžiamojo proceso kontekste yra panaudojama vėliau prieš tą asmenį iškeltoje baudžiamojoje byloje. Šiuo požiūriu, vertindamas pareiškėjo skundą, EŽTT visų pirma atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus, kuriuos jis davė apklaustas kaip liudytojas kito asmens baudžiamojoje byloje. EŽTT vertinimu, tuo metu jis nebuvo „kaltinamas“ padaręs nusikalstamą veiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes prokuroro nutarimu jau buvo nuspręsta, kad jo veiksmuose nusikaltimo požymių nebuvo, o galimybė atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kurią nustatė nacionalinė teisė, buvo tik hipotetinė. Konstatuodamas, kad G. J. nuteisimas už melagingų parodymų davimą kito asmens baudžiamojoje byloje buvo suderinamas su draudimu neduoti parodymų prieš save, EŽTT pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pripažino aiškiai nepagrįstu ir jį atmetė.
2.35. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, taip pat motyvus, kuriais grindžiamas šis kasacinis skundas, akivaizdu, kad parodymų davimo teisme dieną, t. y. 2018 m. sausio 9 d., nebuvo jokio pagrindo, tuo labiau realaus, E. K. manyti, kad ji apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, bet kaip potenciali įtariamoji ar asmuo, kuriam potencialiai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ar būti taikomos kokios nors kitos baudžiamojo pobūdžio priemonės. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas, apklausdamas E. K. kaip liudytoją ir atlikdamas kitus su šia apklausa susijusius veiksmus, nei Konstitucijos, nei BPK, nei kitų teisės aktų nuostatų nepažeidė. E. K. sutikus duoti parodymus ir juos laisva valia davus, prieš parodymų davimą įspėjus ją apie įstatyme įtvirtintą atsakomybę už melagingų parodymų davimą, neabejotinai atsirado jos pareiga duoti tik teisingus parodymus ir baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagrindai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
4. Kasatoriaus skundas iš esmės paduotas dėl BK 235 straipsnio 1, 4 dalių taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi. Taigi kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus.
5. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų reikalavimų. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs, nes iš esmės yra bendro pobūdžio ir teisiškai neargumentuoti BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendro pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, nurodyti kasatoriaus teiginiai vertintini kaip nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir todėl turi būti palikti nenagrinėti.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 235 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
6. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami E. K. baudžiamąją bylą, nesilaikė išsamaus aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų visumos vertinimo principų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak prokuroro, teismai ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis analizavo neišsamiai ir šališkai, be to, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos vertindami BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais apklaustų asmenų ir asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, parodymus. Prokuroro teigimu, E. K. parodymų davimo teisme dieną, t. y. 2018 m. sausio 9 d., nebuvo pagrindo, tuo labiau realaus, jai manyti, kad ji apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, bet kaip potenciali įtariamoji ar asmuo, kuriam realiai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ar būti taikomos kokios nors kitos baudžiamojo pobūdžio priemonės. Dėl to, prokuroro nuomone, teismai, padarę neteisingas išvadas, esant pagrindui E. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, to nepadarė. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 235 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.
7. Pirmiausia nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva – kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
8. Minėta, kad E. K. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. posėdyje, prieš tai būdama įspėta dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja S. G. baudžiamojoje byloje apie jo veiksmus, siekdama palengvinti S. G. teisinę padėtį ar iš viso padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, sąmoningai davė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius parodymus. Ji tyčia melagingai parodė, kad S. G. nė vieno iš bute (duomenys neskelbtini), esančių asmenų ant žemės neguldė, fizinės ir (ar) psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius S. A., G. P., M. A., I. Z., E. V., R. A., E. R. nenaudojo, niekam nebuvo smūgiuota, įspirta ar padarytas kitoks sužalojimas, nebuvo naudojamos nei dujos, nei kitos specialiosios priemonės, kad pagal iškvietimą dėl dujų papurškimo sugrįžus prie (duomenys neskelbtini), esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini) pamatė jaunuolį (E. R.), kuris keikėsi, rėkavo, triukšmavo, dėl to jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
9. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas teisme. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Duodamas melagingus parodymus, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-489/2016, 2K-288-696/2017, 2K-121-222/2019). Kita vertus, liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus jis turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas (BK 235 straipsnio 4 dalis).
10. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus.
11. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019). Asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011, 2K-305-788/2015, 2K-223-495/2019).
12. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad pirmiau nurodyta BPK 80 straipsnio nuostata turi būti aiškinama platesniame – EŽTT sprendimų ir Konstitucijos – kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2011, 2K-305-788/2015).
13. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad verčiant liudyti prieš save pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingo proceso principas. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (2001 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje J. B. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 31827/96; 2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 6563/03; 2007 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Macko ir Kozuba? prieš Slovakiją, peticijų Nr. 64054/00 ir 64071/00; 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Marttinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19235/03). Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje taip pat yra įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Šis draudimas konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Kita vertus, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad fizinis asmuo negali duoti tokių parodymų savanoriškai, t. y. niekieno neverčiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).
14. Pagal EŽTT praktiką teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimas (kiek aktualu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste) paprastai nustatomas dviem atvejais: pirma, kai yra panaudojama prievarta, siekiant gauti informacijos, kuri gali tapti pagrindu asmenį apkaltinti jam jau iškeltoje arba numatomoje iškelti baudžiamojoje byloje, kitaip tariant, dėl veikos, kurios padarymu asmuo yra „kaltinamas“ Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. institucijos turi įtikinamų priežasčių įtarti asmenį dalyvavus darant nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, ar formaliai jam suteiktas toks statusas), ir antra, tuo atveju, kai ne baudžiamojo proceso kontekste prievarta išgauta kaltinamoji informacija vėliau yra panaudojama persekiojant tą asmenį baudžiamojo proceso tvarka (pvz., 2017 m. spalio 10 d. nutarimas byloje Jurgelaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 9464/14, par. 35 su tolesnėmis nuorodomis; taip pat 2018 m. spalio 23 d. nutarimas byloje Wanner prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26892/12, par. 24–26). Iš EŽTT sprendimų matyti, kad vertinant, ar konkrečiu atveju asmuo turėjo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save, reikšminga tai, ar informacija, gauta panaudojus valstybės prievartos įgaliojimus, gali būti panaudota prieš jį vykstančiame ar numatomame pradėti baudžiamajame procese. Iš esmės tokios pat pozicijos, kad nustatant, ar asmuo nebuvo verčiamas duoti parodymų prieš save, svarbu įvertinti, ar grėsmė asmeniui būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn yra ne tariama, o reali, laikomasi ir nacionalinėje teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2008, 2K-183/2009, 2K-236/2010, 2K-586/2013).
15. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, drausminė (tarnybinė) atsakomybė negali būti prilyginama baudžiamajai atsakomybei, nes tai yra ne baudžiamųjų, o civilinių teisinių santykių dalykas (2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 6924/02, par. 56–57; 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimas byloje Moullet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27521/04; 2012 m. spalio 2 d. nutarimas byloje Trubić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 44887/10).
16. Taigi esminis klausimas šioje baudžiamojoje byloje yra tas, ar E. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdyje galėjo būti apklausta prieš tai būdama įspėta dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ar ją apklausiant teismo posėdyje grėsmė jai būti patrauktai baudžiamojon atsakomybėn buvo reali ar tariama. Atsakymas į šį klausimą yra neatsiejamas nuo E. K. procesinio statuso ir jo kaitos S. G. baudžiamojoje byloje.
17. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir kasacinės instancijos teismo pasireikalautos S. G. baudžiamosios bylos atitinkamai matyti, kad: 2016 m. vasario 23 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriuje pagal nukentėjusiojo S. A. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-08920-16 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl galimo policijos pareigūnų S. G. ir E. K. piktnaudžiavimo; Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2016 m. balandžio 6 d. nutarimu nutarta E. K. apklausti BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais kaip specialiąją liudytoją dėl jos pačios galbūt padaryto BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, nes ikiteisminio tyrimo byloje yra duomenų apie tai, kad ji 2016 m. vasario 20 d. apie 2.00 val. kartu su S. G. pagal gautą pranešimą atvykusi dėl keliamo triukšmo bute adresu: (duomenys neskelbtini), galbūt piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. įsiveržusi į šį butą, nesant tam jokio pagrindo, suguldė visus bute esančius asmenis ant grindų ir prieš bute esančius asmenis naudojo fizinę prievartą ir specialiąsias priemones – antrankius ir elektrošoką, dėl to buvo sužaloti trys asmenys, tačiau šių duomenų nepakanka, kad jai būtų suteiktas įtariamojo statusas; 2016 m. balandžio 14 d. E. K., prieš tai jai išaiškinus BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais apklausiamo liudytojo teises ir pareigas, dalyvaujant gynėjui, dėl galbūt jos padaryto BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo buvo apklausta kaip specialioji liudytoja; E. K. kaip liudytoja dėl S. G. galbūt padarytų BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų bendra tvarka ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta; 2017 m. vasario 3 d. E. K., dalyvaujant jos gynėjui, buvo pareikštas įtarimas ir ji apklausta kaip įtariamoji dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo įtariant ją tuo, kad ji, siekdama padėti S. G. pateisinti jo neteisėtą fizinio smurto ir specialiųjų priemonių panaudojimą prieš E. R., jo pristatymą į policijos komisariatą, 2016 m. vasario 20 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-8896 jame nurodydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie E. R. neva 2016 m. vasario 20 d. 3.10 val. padarytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą ir šį tarnybinį pranešimą, kaip E. R. neva padaryto ATPK 183 straipsnio 1 dalies pažeidimo protokolo priedą, perdavė S. G., o pastarasis šio ir savo paties analogiško turinio tarnybinių pranešimų pagrindu surašė E. R. administracinio teisės pažeidimo protokolą ir paskyrė jam 2 Eur baudą; Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2017 m. vasario 9 d. nutarimu, nurodžius, kad E. K. veiksmai formaliai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, tačiau dėl savo pavojingumo ir reikšmingumo nelaikytini nusikalstama veika, ikiteisminis tyrimas jai dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepadariusiai veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2017 m. kovo 23 d. baudžiamojoje byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas S. G. kaltinant jį padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir 300 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus ir baudžiamoji byla perduota teismui; nagrinėjant S. G. baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme 2017 m. lapkričio 16 d. teismo posėdyje S. G. gynėjas paprašė E. K. apklausti kaip liudytoją; prokuroras, pasisakydamas dėl šio gynybos prašymo, nurodė, kad E. K. kartu su S. G. dalyvavo tuose įvykiuose, jai buvo pareikšti įtarimai, ikiteisminis tyrimas nutrauktas – ją galima apklausti neįspėjus, todėl jos parodymais nebūtų galima remtis; pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad E. K. procesinė padėtis specifinė, jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nusprendė dėl jos kvietimo nuspręsti pasitarimų kambaryje; pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. posėdyje teismas nusprendė kviesti kaip liudytoją E. K.; 2017 m. gruodžio 5 d. E. K. buvo įteiktas teismo šaukimas dėl atvykimo į teismo posėdį S. G. baudžiamojoje byloje ir ji, būdama prieš tai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, 2018 m. sausio 9 d. teismo posėdyje kaip liudytoja davė parodymus S. G. baudžiamojoje byloje; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už dvi nusikalstamas veikas ir 300 straipsnio 1 dalį atitinkamai už tai, kad jis, būdamas policijos pareigūnas, 2016 m. vasario 20 d. 1.35– 2.48 val. atvykęs pagal iškvietimą į butą adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia ir nepagrįstai naudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš jame esančius asmenis, kad 2016 m. vasario 20 d. apie 3.10 val. Elektrėnuose, atvažiavęs prie policijos laukiančio E. R., nesant pagrindo, panaudojo prieš jį fizinę prievartą, specialiąsias priemones bei pristatė į Elektrėnų policijos komisariatą ir ten surašė tikrovės neatitinkantį dokumentą – ATPK 183 straipsnio 1 dalies pažeidimo protokolą – bei skyrė baudą; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartimi S. G. baudžiamojoje byloje nutarta informuoti prokurorą, kad E. K., būdama raštu įspėta dėl BK 235 straipsnyje nurodytos atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2018 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu davė melagingus parodymus apie S. G. veiksmus 2016 m. vasario 20 d. apie 1.35 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. patvirtino, kad visą laiką matė, ką S. G. veikė, neigė, jog prieš bute esančius asmenis buvo naudojamos fizinės ir psichinės prievartos priemonės, ir tokiais savo veiksmais galbūt padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą; Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos viršininko 2018 metų kovo mėnesio (diena nenustatyta) tarnybiniame pranešime dėl pareigūnės E. K. nurodyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimo skyriuje 2018 m. kovo 12 d. pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00110-18 pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl to, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato pareigūnė E. K. 2018 m. sausio 9 d. teisme apklausiama kaip liudytoja galbūt davė melagingus parodymus apie kaltinamojo S. G. veiksmus; 2018 m. kovo 21 d. E. K., dalyvaujant jos gynėjui, įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, t. y. davus melagingus parodymus apie S. G. veiksmus 2016 m. vasario 20 d. apie 1.35 val. bute (duomenys neskelbtini), o 2018 m. gegužės 22 d. jai buvo pareikštas patikslintas įtarimas dėl to paties nusikaltimo nurodant, kad E. K., siekdama palengvinti S. G. teisinę padėtį ar iš viso padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, sąmoningai davė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius parodymus ir tyčia melagingai parodė, kad S. G. nė vieno iš bute (duomenys neskelbtini), esančių asmenų ant žemės neguldė, fizinės ir (ar) psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, niekam nebuvo smūgiuota, įspirta ar padarytas kitoks sužalojimas, nebuvo naudojamos nei dujos, nei kitos specialiosios priemonės, kad pagal iškvietimą dėl dujų papurškimo sugrįžus prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) pamatė jaunuolį (E. R.), kuris keikėsi, rėkavo, triukšmavo, dėl to jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas; 2018 m. gegužės 30 d. E. K., apklausiama kaip įtariamoji dalyvaujant gynėjui, pateikus jai klausimą, ar pripažįsta padariusi nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariama, ir pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę, nurodė, kad įteiktą pranešimą apie įtarimą suprato, neprisipažįsta, laisva valia gali parodyti, kad 2018 m. sausio 9 d. teismo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja buvo priversta duoti parodymus prieš save. Prieš duodant parodymus buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, už tai pasirašė.
18. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš E. K. baudžiamojoje byloje esančios jos, kaip liudytojos, 2018 m. sausio 9 d. apklausos teisme garso įrašo stenogramos matyti, kad jos buvo prašoma nuosekliai papasakoti apie 2016 m. vasario 20 d. iškvietimą į (duomenys neskelbtini), nuo atvykimo pagal iškvietimą iki išvykimo, ir dalis jai užduodamų klausimų, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, buvo formuluojami abstrakčiai, iš jų pobūdžio bei formuluočių negalima aiškiai suprasti, ar klausiama apie S. G., ar apie pačios E. K. veiksmus, o dalimi klausimų buvo klausiama konkrečiai apie pačios E. K. veiksmus. Pažymėtina, kad E. K. atveju dėl S. G. baudžiamojoje byloje tiriamų veikų specifikos (piktnaudžiavo jos porininkas jiems kartu vykdant pareigas, jai pareikštas įtarimas dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo glaudžiai susijęs su S. G. pareikštais kaltinimais ir suformuluotas kaip galimas bendras jos ir S. G. neteisėtas veikimas kartu) bet koks jos elgesys 2016 m. vasario 20 d. įvykių metu galėtų būti teisiškai reikšmingas vertinant, be kita ko, ir jos pačios galimą baudžiamąją atsakomybę. Šiame kontekste paminėtinas 2012 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimas byloje Sievert prieš Vokietiją (peticijos Nr. 29881/07), kurioje nagrinėjant iš esmės panašią situaciją iš priešingos perspektyvos, t. y. gynybos teisės pateikti klausimų kaltinimo liudytojams aspektu, iš esmės buvo pripažinta, kad policijos pareigūnai, kurie matė kolegų žiaurų elgesį su sulaikytu asmeniu, tačiau tam nesutrukdė, ir dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo aiškiai nutrauktas, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme apklausiami kaip liudytojai turėjo teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save.
19. Nagrinėjamų argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad nei E. K., nei jos gynėjas nebuvo informuoti apie tai, kad nėra pagrindo ikiteisminio tyrimo metu apklausti ją kaip liudytoją bendra tvarka ar pareikšti jai įtarimą dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo. Pagal generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų Rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka 17 punktą tuo atveju, jeigu yra pagrindas asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka, prieš tokią apklausą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui raštu praneša, kad ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų šiam asmeniui pripažinti įtariamuoju ir jis bus apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka. Nustačius, kad byloje nėra pagrindo asmenį, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, apklausti kaip liudytoją bendra tvarka (jis nežino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių), taip pat nėra pagrindo jį pripažinti įtariamuoju, jeigu tyrimas tęsiamas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas apie tai turi raštu pranešti tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui (2, 3 dalys). Be to, S. G. baudžiamąją bylą perdavus teismui, nei E. K., nei jos gynėjui apie tai nebuvo pranešta raštu, nors pagal pirmiau nurodytų rekomendacijų 17 punkto 5 dalį bylos medžiagą perdavus teismui, kai byloje asmuo turėjo tik specialiojo liudytojo statusą, prokuroras apie tai raštu turi pranešti tokiam asmeniui ir jo įgaliotajam atstovui. Tiesa, pagal šių rekomendacijų 19 punktą tuo atveju, jei būtinybė apklausti specialųjį liudytoją, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka ar jam nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, iškyla bylos nagrinėjimo teisme metu, prokuroras esant atitinkamiems procesiniams pagrindams gali prašyti teismo apklausti tokį asmenį kaip liudytoją bendra tvarka, tačiau iš pirmiau nurodytų 2008 m. sausio 9 d. rekomendacijų 17 punkto reikalavimų išplaukia, kad ir tokiu atveju buvęs specialusis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu jau turi būti ir bus gavęs pranešimą apie tai, kad nėra pagrindo jį pripažinti įtariamuoju. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų 2008 m. sausio 9 d. rekomendacijų nuostatų negalima traktuoti kaip reiškiančių tai, kad kai tiriamos kelios veikos, pakanka, kad asmuo žinotų bent apie savo procesinės padėties dėl vienos iš jų kaitą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į poreikį užtikrinti specialiajam liudytojui teisinį tikrumą, išplaukiantį ir iš pačių šių rekomendacijų turinio, ir iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimo kiek įmanoma greičiau nutraukti asmens, kuriam pareikštas baudžiamasis kaltinimas (savarankiška šio straipsnio prasme), netikrumą dėl savo likimo. Šiuo aspektu (su atitinkamais pakeitimais) atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje nustatant baudžiamojo proceso pabaigos dėl konkretaus asmens momentą (proceso trukmės vertinimo kontekste), be kita ko, pažymėta, kad kai priimamas sprendimas nutraukti baudžiamąjį tyrimą, baudžiamasis procesas nustoja daryti poveikį (įtariamam) asmeniui, taigi jis nebepatiria netikrumo, kurį siekiama apriboti Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta įmanomai trumpiausio laiko garantija. Tačiau asmuo nebepatiria baudžiamojo proceso poveikio tik nuo to momento, kai jam pranešama apie šį sprendimą (pvz., 2009 m. sausio 22 d. sprendimas byloje Borzhonov prieš Rusiją, peticijos Nr. 18274/04). Laikantis pozicijos, kad įtarimo pareiškimas specialiajam liudytojui tik dėl vienos iš tiriamų veikų (juolab kitos negu ta, dėl kurios jis buvo anksčiau apklausiamas kaip specialusis liudytojas), o vėliau ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl šio įtarimo atleidžia prokurorą nuo pranešimo asmeniui apie jo procesinio statuso pasikeitimą ir dėl kitų veikų, asmuo būtų paliekamas nežinioje dėl savo procesinio statuso ir baudžiamojo proceso, kuriame jis yra potencialus įtariamasis, eigos.
20. Taigi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nors 2008 m. sausio 9 d. rekomendacijų 19 punkte nustatyta galimybė bylos nagrinėjimo teisme metu iškilus būtinybei apklausti specialųjį liudytoją, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas kaip liudytojas bendra tvarka ar jam nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, kaip liudytoją bendra tvarka, teisingai konstatavo, kad ši nuostata nėra absoliuti ir dėl itin specifinės specialiojo liudytojo teisinės padėties praktikoje galėtų būti taikoma tik tuomet, kai nekyla abejonių dėl tokio asmens procesinės padėties teisme nei pačiam teismui, nei kitiems proceso dalyviams ir kai toks asmuo bylos nagrinėjimo teisme metu iš tiesų gali būti apklausiamas kaip neutralus liudytojas ne apie savo paties galbūt padarytą veiką. Tuo atveju, jei atsiranda bent menkiausių požymių, kad toks asmuo, duodamas parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, gali duoti parodymus ir apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, jis negali būti apklausiamas teisme kaip liudytojas bendra tvarka būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus. Kitaip tariant, tokiam liudytojui kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje prieš apklausą turi būti nedviprasmiškai išaiškinta teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
21. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokioms nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad situacija, kai E. K., būdama apklausiama S. G. baudžiamojoje byloje apie įvykius, kuriuose ji, kaip policijos pareigūnė, dalyvavo kartu su juo, galėjo sukelti jai baimę būti pačiai patrauktai atsakomybėn, todėl ji nagrinėjant S. G. baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme negalėjo būti apklausiama kaip neutrali liudytoja bendra tvarka, o apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, motyvuotai konstatavo, kad tikimybė, jog E. K. bus pradėtas ar atnaujintas ikiteisminis tyrimas, nebuvo tik hipotetinė, jos apklausos pirmosios instancijos teisme kontekstas, jai užduodamų klausimų pobūdis, akivaizdžiai susijęs su jos galimu apkaltinimu – faktas, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik dėl S. G., negarantavo jai teisinio imuniteto. Vadinasi, E. K. kaip liudytoja nagrinėjant S. G. baudžiamąją bylą teisme galėjo būti apklausiama tik su jos sutikimu, nebūdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atsisakymą ar vengimą juos duoti. Dėl to ji, vadovaujantis BK 235 straipsnio 4 dalies nuostatomis, negali atsakyti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą.
22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami E. K. baudžiamąją bylą, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir dėl to netinkamai taikė bei aiškino BPK 235 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi
23. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, nes bylos aplinkybių neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniu skundu.
24. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-107-746/2015, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-60-942/2019). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
25. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl prokuroro apeliacinio skundo esminių argumentų ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažįsta teisingu ir pagrįstu. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.
26. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Eligijus Gladutis
Aurelijus Gutauskas
