Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-118-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00061-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 44.2.1; 44.2.2; 44.2.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės,,Auto1 Logistics“, R. V., uždarosios akcinės bendrovės Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro ir ieškovo akcinės bendrovės SEB banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko („SEB lizingas“ teisių perėmėjo) ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei,,Auto1“, uždarajai akcinei bendrovei,,Auto1 Logistics“, R. V., uždarajai akcinei bendrovei Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui, „BTA Insurance Company, SE“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – K. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo.

AB,,SEB lizingas“ ir UAB,,Auto1“ sudarė 15 finansinio lizingo sutarčių: 2006 m. liepos 26 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2006-070013, 2006 m. rugpjūčio 22 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2006-080007, 2006 m. lapkričio 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2006-100007, 2007 m. sausio 9 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-010002, 2007 m. vasario 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-010010, 2007 m. vasario 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-010011, 2007 m. vasario 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-010012, 2007 m. kovo 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-030001, 2007 m. kovo 7 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-030004, 2007 m. kovo 7 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-030005, 2007 m. gegužės 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-050002, 2007 m. rugpjūčio 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-070009, 2007 m. rugpjūčio 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2007-070010, 2008 m. birželio 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2008-050009 ir 2008 m. birželio 2 d. finansinio lizingo sutartį Nr. U2008-050011. Šių lizingo sutarčių pagrindu AB,,SEB lizingas“ perdavė UAB,,Auto1“ naudotis administracines patalpas (duomenys neskelbtini), 66 automobilius ir 10 priekabų.

Nuo 2009 metų vasario mėnesio UAB,,Auto1“ nevykdant lizingo sutartyse nustatytų įsipareigojimų, 2009 m. birželio 9 d. ieškovas, vadovaudamasis lizingo sutarčių 18.1.2, 18.1.3 ir 18.4 punktuose suteiktomis teisėmis, nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo UAB,,Auto1“ grąžinti pagal jas įsigytą turtą, taip pat 2009 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį UAB,,Auto1“ dėl skolos ir delspinigių, susidariusių UAB,,Auto1“ nevykdant įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, priteisimo. Šio ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-5604-232/2009.

UAB,,Auto1“ 2009 m. liepos 1 d. pateikė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui ieškinį AB,,SEB lizingas“ dėl lizingo sutarčių nutraukimo bei reikalavimo perduoti pagal jas įsigytą turtą pripažinimo neteisėtais bei įpareigojimo vykdyti lizingo sutartis. Šio ieškinio pagrindu Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-17068/129/2009. Teismas, tenkindamas UAB,,Auto1“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2009 m. liepos 10 d. nutartimi uždraudė AB,,SEB lizingas“ nutraukti lizingo sutartis bei perimti iš UAB,,Auto1“ lizingo sutarčių pagrindu naudojamą turtą, areštavo pagal šias sutartis įsigytą turtą ir paskyrė jo saugotoju UAB,,Auto1“, palikdamas minėtą turtą naudoti UAB,,Auto1“ ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, 2009 m. spalio 13 d. nutartimi panaikino tik draudimą nutraukti lizingo sutartis, bet paliko galioti kitą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarties dalį.

2009 m. rugpjūčio 18 d. UAB,,Auto1“ išnuomojo UAB,,Auto1 Logistics“ didelę dalį pagal lizingo sutartis įsigyto turto.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2009 m. gruodžio 18 d., iškėlė UAB,,Auto1“ bankroto bylą. Vykdant šią nutartį, R. V., veikiantis kaip vienasmenis UAB,,Auto1“ valdymo organas, 2010 m. vasario 8 d. perdavė UAB,,Auto1“ bankroto administratoriui dalį turto, įsigyto pagal lizingo sutartis (9 autovežius ir 1 vilkiką su priekaba (iš 66 automobilių ir 10 priekabų).

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-5604-232/2009, kuria atmetė UAB,,Auto1“ ieškinį dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiomis ir iš dalies patvirtino ieškovo 1 227 408,59 Lt reikalavimą UAB,,Auto1“ bankroto byloje; taip pat tenkino AB SEB banko reikalavimą ir įpareigojo UAB,,Auto1“, veikiantį per bankroto administratorių, per penkias dienas nuo nutarties įsiteisėjimo grąžinti ieškovui pagal lizingo sutartis įsigytą turtą. Šią nutartį UAB,,Auto1“ apskundė atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarties įsiteisėjimas ir vykdymas buvo sustabdytas.

2010 m. gegužės 27 d. AB,,SEB lizingas“, siekdamas atgauti jam nuosavybės teise priklausantį pagal lizingo sutartis perduotą turtą, kreipėsi į UAB,,Auto1“ bankroto administratorių, prašydamas pateikti informaciją apie perimtą iš buvusios UAB,,Auto1“ vadovybės turtą, šio turto tikslią buvimo vietą ir išsamius duomenis apie jo būklę. 2010 m. birželio 18 d. raštu UAB,,Auto1“ bankroto administratorius pranešė ieškovui, kad buvęs UAB,,Auto1“ vardu veikęs jos direktorius R. V. perdavė UAB,,Auto1“ bankroto administratoriui tik dalį pagal lizingo sutartis įsigyto turto (9 autovežius ir 1 vilkiką su priekaba), jis UAB,,Auto1“ bankroto administratoriaus buvo perduotas saugoti į UAB „Immobilita“ saugojimo aikštelę. 2010 m. birželio 18 d. raštu BUAB,,Auto1“ bankroto administratorius taip pat pranešė ieškovui, kad kitą dalį pagal lizingo sutartis įsigyto turto UAB,,Auto1“ vardu veikęs jos direktorius R. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. subnuomojo ir perdavė naudotis UAB,,Auto1 Logistics“.

2010 m. rugsėjo 15 d. raštu AB,,SEB lizingas“ kreipėsi į UAB,,Auto1 Logistics“ su prašymu grąžinti subnuomotą jam priklausantį turtą, tačiau 2010 m. rugsėjo 21 d. raštu UAB,,Auto1 Logistics“ atsisakė tai padaryti. Toliau galiojant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. 2-17068/129/2009, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria pagal lizingo sutartis įsigyto turto saugotoju buvo paskirtas UAB,,Auto1“, susiklostė situacija, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimi išspręstas ginčas, priimtas ieškovui palankus sprendimas, o minėtas turtas vis dar formaliai buvo UAB,,Auto1“ žinioje, kuri jau jokios veiklos nevykdė, taigi ieškovas AB,,SEB lizingas“ pateikė Vilniaus apygardos teismui 2010 m. rugsėjo 24 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašydamas teismo pakeisti viso pagal lizingo sutartis perduoto turto saugotoją ir juo paskirti AB,,SEB lizingas“. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi UAB,,Auto1“ bankroto byloje tenkino ieškovo prašymą ir paskyrė ieškovą nurodyto turto saugotoju. Šią teismo nutartį leista vykdyti skubiai, o UAB,,Auto1“ ir UAB,,Auto1 Logistics“ bei bet kurie kiti minėtoje nutartyje nurodytą turtą valdantys, naudojantys ir saugantys asmenys įpareigoti perduoti jį saugoti ieškovui per vieną darbo dieną nuo teismo nutarties įpareigotam perduoti turtą asmeniui įteikimo dienos.

2010 m. rugsėjo 30 d. antstolis R. B. įteikė patvarkymą UAB,,Auto1“ bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui. 2010 m. spalio 1 d. raštu UAB,,Auto1“ bankroto administratorius informavo ieškovą ir antstolį R. B., kad UAB,,Auto1“ bankroto administratorius perėmė tik dalį pagal lizingo sutartis įsigyto turto, o likęs turtas perimtas nebuvo. Antstolio G. B. patvarkymas dėl šio turto perdavimo saugoti ieškovui per vieną darbo dieną 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo įteiktas ir UAB,,Auto1 Logistics“. 2010 m. spalio 1 d. pateiktas pakartotinis patvarkymas. 2010 m. spalio 5 d. antstolis G. B. aktu dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo informavo Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą ir paprašė jį spręsti klausimą dėl teismo sprendimo neįvykdymo. 2010 m. spalio 6 d. raštu UAB,,Auto1 Logistics“ informavo ieškovą ir antstolį G. B., kad automobilius ir priekabas grąžins tik tuomet, kai jos bus atlaisvintos ir galės grįžti į Lietuvos Respubliką, o administracinių patalpų perdavimą pasiūlė suderinti telefonu.

2010 m. rugsėjo 27 d. pranešimu UAB,,Auto1 Logistics“ informavo ieškovą AB,,SEB lizingas“, kad nutraukia visas subnuomos sutartis, kuriomis buvo išnuomotas pagal lizingo sutartis įsigytas turtas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1256/2010, atmetė UAB,,Auto1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarties ir paliko galioti nutartį, kuria ieškovas paliktas pagal lizingo sutartis įsigyto turto saugotoju. Šia nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ieškovo paskyrimas pagal lizingo sutartis įsigyto turto saugotoju, paliktinos galioti iki Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarties visiško įvykdymo.

2010 m. spalio 14 d. raštu AB SEB bankas vėl kreipėsi į UAB,,Auto1 Logistics“ dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutarties vykdymo, t. y. pagal lizingo sutartis įsigyto turto, priklausančio ieškovui, grąžinimo. 2010 m. spalio 15 d. administracinės patalpos buvo perimtos iš UAB,,Auto1 Logistics“.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 17 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-2941-881/2011, panaikino laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi ir pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi.

UAB,,Auto1 Logistics“ 2010 m. lapkričio 9 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį bankrutuojančiai UAB,,Auto1“ ir reikalavo, kad subnuomos sutarčių nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu ir UAB,,Auto1“ būtų įpareigota vykdyti subnuomos sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi atmetė šį ieškinį ir konstatavo, kad subnuomos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir negalioja nuo jų sudarymo momento. UAB,,Auto1 Logistics“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutarties apeliacine tvarka neskundė.

Byloje dalyvaujantys asmenys neginčija išdėstytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutaria dėl jų teisinės kvalifikacijos ir vertinimo.

Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 5 404 250,02 Lt nuostoliams atlyginti: iš šios sumos priteisti iš BUAB,,Auto1“ solidariai kartu su UAB,,Auto1 Logistics“ ir R. V. – 4 176 841,43 Lt žalai atlyginti; iš šios sumos priteisti iš UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro solidariai kartu su UAB,,Auto1 Logistics“, R. V. ir BUAB,,Auto1“ – 3 670 414,52 Lt; iš šios sumos iš „BTA Insurance Company, SE“ solidariai kartu su UAB,,Auto1 Logistics“, R. V., BUAB,,Auto1“ bei UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuru – 200 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš BUAB „Auto1“ 200 000 Lt žalai atlyginti; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendė, kad pagrindas ieškovo patirtai žalai atlyginti buvo UAB,,Auto1“ netinkamas įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymas, dėl kurių sumažėjo lizingo sutarčių objekto (transporto priemonių) vertė. Faktinis ieškinio pagrindas buvo turto vertės sumažėjimas dėl jo netinkamo naudojimo. Nustačius faktą, kad žala buvo padaryta skirtinga atsakovų veika ir skirtingu laikotarpiu, teismo teigimu, solidarioji atsakomybė negali būti taikoma. Nors ieškovas teigė, kad dėl daugybės atsakovų neteisėtų veiksmų jis patyrė žalos, tačiau teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. B. ir kt. v. daugiabučio namo savininkų bendrija „Medvėgalis” ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>, sprendė, jog atsakovų savarankiški veiksmai ar neveikimas, atlikti ar neatlikti skirtingu laiku, pernelyg nutolę priežastiniu ryšiu nuo ieškovui kilusių padarinių ir negali būti pagrindas solidariajai visų atsakovų atsakomybei kilti. Solidariosios atsakomybės taikymas visiems atsakovams nėra galimas dar ir dėl to, kad ieškovas reikalavimus dėl žalos atlyginimo skirtingiems atsakovams reiškė visiškai skirtingais teisiniais pagrindais.

Teismas ieškinį UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių pasaugų biurui atmetė nenustatęs, kad ieškovas žalą patyrė dėl bankroto administratoriaus kaltės, neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nurodė, kad UAB,,Auto1“ yra verslo subjektas, turintis teisę pajamų siekti vykdydamas įvairią ūkinę komercinę veiklą, tarp jų ir nuomodamas valdomą turtą, juolab kad dėl šio turto valdymo buvo kilęs ginčas teisme, o teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, turtą leido naudoti įmonės ūkinėje komercinėje veikloje. Dėl to sprendė, kad bankroto administratorius, patikrinęs lizingo sutartis, įvertinęs aplinkybę, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai buvo nusprendę tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą ir po bankroto bylos iškėlimo, o iš šios veiklos, t. y. automobilių subnuomos, buvo gaunamos pajamos, kurios galėjo būti panaudotos visų įmonės kreditorių interesams, padarė išvadą, kad šios nuomos sutartys nebuvo priešingos įmonės veiklos tikslams ir negalėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Juolab kad bankroto administratorius, veikdamas pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turėjo teisę neperduoti subnuomoto turto. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimu ieškovui buvo paliktas draudimas reikalauti ar (ir) perimti iš UAB „Auto1“ pagal lizingo sutartis įsigytą turtą, turtas liko areštuotas ir buvo paliktas naudotis UAB „Auto1“ komercinei ūkinei veiklai vykdyti. Ieškovas nenurodė, kokiu pagrindu būtų galima spręsti dėl šių sandorių įtakos atsiskaitymams su kreditoriais, be to, ieškovas pats turėjo teisę reikšti actio Pauliana. Dėl to bankroto administratorius, atsižvelgęs į kreditorių surinkimo nutarimus, pagrįstai tęsė bylinėjimąsi. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog administratorius kokiu nors būdu būtų prisidėjęs ir prie sugrąžinto turto, kuris nebuvo subnuomotas, nuvertėjimo ar sugadinimo. Atmetęs ieškinio reikalavimus bankroto administratoriui, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo kilti administratorių apdraudusios draudimo bendrovės „BTA Insurance Company, SE“ atsakomybei.

Teismas atmetė ieškinį ir dėl UAB „Auto1 Logistics“, nes nenustatė jo neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad ieškovo ir UAB,,Auto1 Logistics“ jokie sutartiniai santykiai nesiejo, todėl sutartiniu pagrindu atsakovui negalėjo atsirasti solidarioji atsakomybė ieškovui (CK 6.154, 6.189 straipsniai). Be to, nėra tokio akto, kuris įtvirtintų teisę (galimybę) kitam juridiniam asmeniui atsakyti už bankrutuojančios įmonės skolas. CK 6.406 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios įmonės pirkimą–pardavimą ir su tuo susijusius santykius tarp įmonės pirkėjo ir įmonės pardavėjo, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes UAB,,Auto1 Logistics“ nebuvo sudaręs sandorių su UAB,,Auto1“ dėl pastarosios verslo kaip teisių ir pareigų komplekso perleidimo. Ieškovas tik paminėjo, kad UAB,,Auto1“ buvo priversta bankrutuoti tyčia, tačiau UAB,,Auto1“ bankroto byloje tokio reikalavimo nepareiškė. Nors ieškovas nurodė akivaizdžias UAB,,Auto1“ ir UAB,,Auto1 Logistics“ sąsajas, tačiau verslo perkėlimas, kai vienai iš įmonių yra iškeliama bankroto byla, o kita įmonė įsteigiama ir pradeda užsiimti panašia veikla, pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, juolab neįrodo, kad būtent dėl to ieškovas patyrė žalą, nes neteko realios galimybės atgauti nuostolius, kuriuos patyrė dėl UAB,,Auto1“ netinkamo lizingo sutarčių vykdymo. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų išsinuomojęs transporto priemones, ar ne, ieškovas šiomis transporto priemonėmis negalėjo naudotis. Aplinkybė, jog turtui subnuomoti buvo reikalingas turto savininko leidimas, teismo vertinimu, nebuvo reikšminga sprendžiant dėl UAB,,Auto1 Logistics“, t. y. turto nuomininko atsakomybės atlyginant ieškovui žalą, nes tiesioginiai teisiniai santykiai tarp turto savininko (ieškovo) ir turto subnuomininko nebuvo susiklostę. Pareiga gauti turto savininko leidimą subnuomoti turtą teko UAB,,Auto1“, kuris ieškovui priklausančiu turtu naudojosi lizingo sutarčių pagrindu. Teismas sprendė, kad ieškovas taip pat neįrodė, jog UAB,,Auto1 Logistics“ turtą jam grąžino tokios prastos būklės, kad nuvertėjimas buvo net apie 5 mln. litų.

Teismas dėl atsakovo R. V. sprendė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu jam kiltų atsakomybė atlyginti ieškovui kilusią žalą. Nepriklausomai nuo to, ar UAB,,Auto1“ būtų sudaręs turto nuomos sutartis, ar ne, ieškovui teismo nutartimi buvo apribota galimybė perimti transporto priemones; šia teismo nutartimi transporto priemones buvo leidžiama naudoti UAB „Auto1“ ūkinėje komercinėje veikloje, todėl atsakovas, kaip UAB,,Auto1“ vadovas, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu jam kiltų atsakomybė atlyginti ieškovui kilusią žalą. Turto nuomos sutartys buvo sudarytos iki iškeliant bankroto bylą UAB,,Auto1“. Nuomos sutarčių kaina neturėjo jokios reikšmės atsakovo nuostolių dydžiui, nes ieškovas reikalavimą priteisti žalą iš atsakovo kildino iš turto vertės sumažėjimo. Teismas nepripažino atsakovo R. V. veiksmų, kreipiantis į teismą dėl lizingo sutarčių pripažinimo neteisėtomis, neteisėtais, nes jis veikė ne savo, o vadovaujamos bendrovės interesais. Sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad būtent dėl šio atsakovo veiksmų turtas gerokai nuvertėjo, juolab kad atsakovas net neįrodinėjo, kokio dydžio nuostolius jam sukėlė asmeniškai atsakovas, būdamas UAB,,Auto1“ vadovu.

Teismas konstatavo, kad už ieškovo nuostolius, kildinamus iš lizingo sutarčių, atsakinga UAB,,Auto1“. Teismas pažymėjo, kad UAB,,Auto1“ tinkamai vykdant lizingo sutartis, ieškovas turėjo gauti iš UAB,,Auto1“ 5 340 145,75 Lt (ieškiniu pareikšto 4 057 133,46 Lt reikalavimo (t. y. pagal lizingo sutartis įsigyto turto vertės dengimo) bei 1 283 012,29 Lt palūkanų). Iš UAB,,Auto1“ ieškovui jau yra priteista 1 227 408,59 Lt kaip reikalavimas UAB,,Auto1“ bankroto byloje (susidedantis iš 1 163 304,32 Lt skolos pagal lizingo sutartis iki lizingo sutarčių nutraukimo dienos (vertės dengimo ir palūkanų) ir 64 104,27 Lt delspinigių). Kadangi prasidėjusi ekonominė krizė turėjo daug įtakos ir UAB,,Auto1“ galimybėms tinkamai įvykdyti lizingo sutartį, o tokio dydžio ekonominio nuosmukio atsakovas negalėjo numatyti, teismas sprendė, kad tai yra pagrindas mažinti ieškovui priteisiamus nuostolius ir priteisti iš atsakovo UAB,,Auto1“ 200 000 Lt žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal AB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi jį tenkino iš dalies ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisė AB SEB bankui iš BUAB „Auto1“ 4 176 841,43 Lt, iš kurių 772 716 Lt priteisė solidariai iš BUAB „Auto1“, R. V., UAB,,Auto1 Logistics“; iš priteistų 772 716 Lt priteisė ieškovui 100 000 Lt solidariai iš BUAB „Auto1“, R. V., UAB,,Auto1 Logistics“, „BTA Insurance Company, SE“, veikiančios per šios bendrovės Lietuvos filialą; priteisė ieškovui 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš UAB,,Auto1 Logistics“ nuo 772 716 Lt, iš „BTA Insurance Company, SE“, veikiančios per šios bendrovės Lietuvos filialą, nuo 100 000 Lt, 5 proc. dydžio metinių palūkanų iš atsakovo R. V. nuo 772 716 Lt; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl solidariosios atsakomybės, nurodė, kad dėl dalies nuostolių atlyginimo taikytina solidarioji atsakomybė, nes faktinės aplinkybės sudarė prielaidą spręsti apie atsakovų UAB,,Auto1“, R. V., UAB,,Auto1 Logistics“ kryptingą veikimą ir sąmoningą neteisėtų veiksmų, lėmusių dalies nuostolių atsiradimą, suformavimą, iš dalies prie to prisidedant ir BUAB,,Auto1“ bankroto administratoriui. Pagal teismų praktiką kolegija pažymėjo, kad solidarioji atsakomybė delikto atveju taikoma tada, kai asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių, bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, bet iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>).

Kolegija pažymėjo, kad UAB,,Auto1“ vadovas R. V., pasinaudodamas tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartimi pagal lizingo sutartis įsigytu turtu buvo leista naudotis bendrovei vykdant ūkinę komercinę veiklą, tačiau pažeisdamas lizingo sutarčių sąlygas bei nutartyje nustatytą turto (transporto priemonių ir administracinių patalpų) areštą, sudarė subnuomos sutartis su susijusia UAB,,Auto1 Logistics“, nors lizingo davėjui visą laiką po lizingo sutarčių nutraukimo jokios įmokos nebuvo mokamos. Šių bendrovių sąsajas patvirtino ieškinyje nurodytos aplinkybės: įmonių pavadinimų identiškumas, abiejų bendrovių ta pati registracijos vieta, vienoda veikla, UAB,,Auto1 Logistics“ faktinė veiklos vieta ilgą laiką sutapo su UAB,,Auto1“ registruotos buveinės vieta, šių įmonių interneto puslapiai sujungti, UAB,,Auto1 Logistics“ registruota 2009 m. vasario 19 d., t. y. tą patį mėnesį, nuo kurio UAB,,Auto1“ nustojo vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui pagal lizingo sutartis, darbuotojai perėjo iš vienos bendrovės į kitą ir pan. Taigi aplinkybė, kad pirmiau nurodytas turtas buvo išnuomotas neteisėtai, t. y. esant jo areštui ir be lizingo davėjo sutikimo, buvo žinoma arba akivaizdžiai turėjo būti žinoma tiek vienai, tiek kitai bendrovei. Pasibaigus bylinėjimosi procesui, buvo nustatyta, kad ieškovas pagrįstai nutraukė lizingo sutartis, o be jo sutikimo sudarytos turto nuomos sutartys buvo niekinės. R. V. veiksmai teikė kolegijai pagrindą manyti, kad buvo iš esmės tyčia siekiama pažeisti ieškovo interesus, tai nebuvo paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, todėl kolegija darė išvadą, kad UAB,,Auto1“ ir jos vadovo, UAB,,Auto1 Logistics“ neteisėtais veiksmais buvo sąmoningai siekiama kuo ilgiau naudotis pagal lizingo sutartis įsigytu turtu ir iš to gauti naudos, nemokant jokių įmokų lizingo davėjui.

Kolegija, vertindama BUAB,,Auto1“ administratoriaus veiksmus (neveikimą), nurodė, kad jie dėl turto, įsigyto pagal lizingo sutartis, nebuvo teisėti. Tai, kad UAB,,Auto1“ buvo leista naudotis minėtu turtu, nesudarė pagrindo aiškinti kaip leidimo juo naudotis pažeidžiant lizingo davėjo teises, t. y. šio turto (transporto priemonių) tiesiogiai savo veiklai BUAB,,Auto1“ pagal paskirtį faktiškai nenaudojo, dalis perimto turto buvo perduota saugoti pagal pasaugos sutartį, kitu turtu toliau naudojosi UAB,,Auto1 Logistics“. Tai, kad iš turto nuomos buvo gaunamos tam tikros pajamos, nereiškė, jog iš neteisėtų, niekinių sutarčių gaunama nauda, pažeidžiant vieno iš kreditorių interesus (jo sąskaita), laikytina pateisinamu pagrindu pripažinti tokią veiką tinkama bankrutuojančios įmonės ar likusių bendrovės kreditorių interesais. Aplinkybė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagal lizingo sutartis įsigyto turto savo žinion negalėjo perimti ieškovas, nepašalino administratoriaus pareigos perimti neteisėtai kitam subjektui perduotą turtą, o jį perėmus arba naudoti savo įmonės ūkinėje komercinėje veikloje, arba jį saugoti. Juolab kad būtent bankroto administratorius turi tikrinti įmonės sandorių teisėtumą, turi pareigą tinkamai perimti visą įmonės turtą ir jį išsaugoti (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 9 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 4, 8 punktai).

Kolegija nurodė, kad tiesioginiu lizingo gavėju buvo UAB,,Auto1“ ir jis, pažeidęs sutartinius įsipareigojimus, neabejotinai atsakingas lizingo davėjui už šiam atsiradusius nuostolius, tačiau šiuo atveju UAB,,Auto1“ sutartinius įsipareigojimus pažeidė dar ir dėl to, kad ne tik nemokėjo atitinkamų įmokų, bet dar ir neteisėtai sudarė niekines sutartis dėl turto su trečiuoju asmeniu (UAB,,Auto1 Logistics“). Dėl šių neteisėtų veiksmų faktiniu lizingo gavėju tapo UAB,,Auto1 Logistics“ ir šios bendrovės veiksmai taip pat sukėlė nuostolių ieškovui.

Išvardytos aplinkybės leido kolegijai spręsti apie bendrą atsakovų interesą siekiant iš neteisėtų veiksmų dėl lizinguoto turto gauti naudos, ir jų veiksmai nėra priežastiniu ryšiu pernelyg nutolę nuo padarinių, todėl galima solidarioji atsakovų atsakomybė, juolab kad nustatyti, kokias nuostolių dalis turėtų atlyginti kiekvienas iš atsakovų, nėra galimybės.

Kolegija, pasisakydama dėl nuostolių dydžio, nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai, po kurių faktiniu lizingo gavėju tapo UAB,,Auto1 Logistics“, lėmė ne tik natūralų turto nuvertėjimą, bet ir nuvertėjimą dėl transporto priemonių jas naudojant. Atsakovų R. V., UAB,,Auto1 Logistics“ atsakomybės apimtis buvo įvertinta laikotarpiu nuo neteisėtų sutarčių, kuriomis turtas buvo išnuomotas UAB,,Auto1 Logistics“ (2009 m. rugpjūčio 18 d.) iki jo grąžinimo ieškovui (2010 m. spalio 15 d.), t. y. kai atsakovų sudarytų neteisėtų sutarčių pagrindu faktiniu lizingo gavėju buvo UAB,,Auto1 Logistics“. Kolegijos vertinimu, ieškiniu prašomus iš BUAB „Auto1“ priteisti 4 176 841,43 Lt pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino iki 200 000 Lt. Nors teismas atsižvelgė į ekonominio nuosmukio įtaką, tačiau kolegija sprendė, kad tai nebuvo pagrįsta, nes ne tiek ekonominis nuosmukis, kiek nesąžiningas atsakovų elgesys kuo ilgiau gauti turtinės naudos iš transporto priemonių eksploatavimo nemokant lizingo davėjui turėjo lemiamą įtaką lizingo sutarčių nevykdymui. Dėl to kolegija sprendė, kad nebuvo pakankamo pagrindo tiek mažinti BUAB „Auto1“ atsakomybę. Kolegija, spręsdama dėl dalies nuostolių priteisimo iš bankroto administratoriaus draudimo bendrovės, pažymėjo, kad turtas UAB „Auto1 Logistics“ buvo perleistas dar iki įmonei iškeliant bankroto bylą. Taigi, administratorius turtą galėjo perimti 2010 m. vasario mėn., t. y. praėjus pusei subnuomos sutarties galiojimo laikotarpio. Šiuo atveju administratorius aktyviais veiksmais neprisidėjo prie nuostolių atsiradimo, o jo veikimas tęsiant bylinėjimąsi su AB „SEB lizingas“ ir neveikimas dėl turto nedelsiamo perėmimo galimai buvo nulemtas ir kreditorių pozicijos, kuri nėra privaloma, bet ir negali būti visiškai neįvertinama. Dėl to kolegija sprendė, kad administratoriaus atsakomybės apimtis mažintina iki 100 000 Lt, priteisiant šią sumą iš jo draudiko.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu UAB,,Auto1 Logistics“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo. Ieškovas nuo pat bylos pradžios laikėsi nuoseklios pozicijos, kad kasatoriui, kaip tariamam BUAB „Auto1“ verslo perėmėjui, turi būti perkeliama visa BUAB „Auto1“ prievolė pagal finansinio lizingo sutartis, t. y. kasatorius turi būti įpareigojamas sumokėti ieškovui tiek, kiek pagal finansinio lizingo sutartis liko skolinga BUAB „Auto1“. Ieškovas niekada neįrodinėjo nepagrįsto kasatoriaus praturtėjimo, nereikalavo priteisti žalos už tai, kad kasatorius kurį laiką naudojosi ieškovui priklausančiomis transporto priemonėmis, neprašė priteisti žalos, kuri būtų kildinama iš transporto priemonių nuvertėjimo, kol šiuo turtu laikinai naudojosi kasatorius. Ieškovas procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu aiškiai ir tiksliai nurodė, kad nuostolių apskaičiavimą siejo tik su CK 6.574 straipsnio taikymu, ieškiniu buvo reikalaujama visus BUAB „Auto1“ įsipareigojimus, kylančius pagal CK 6.574 straipsnį, perkelti kasatoriui ir kitiems atsakovams, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad tenkinti ieškinį nurodytu faktiniu pagrindu, t. y. perkelti BUAB „Auto1“ prievoles pagal finansinio lizingo sutartis kasatoriui nebuvo pagrindo. Taigi teismas nusprendė, kad kasatoriaus atsakomybės apimtis vertintina nuo sutarčių, kuriomis transporto priemonės buvo išnuomotos kasatoriui (2009 m. rugpjūčio 18 d.) iki jų grąžinimo ieškovui (2010 m. spalio 15 d.), kai atsakovų sudarytų sutarčių pagrindu faktiniu lizingo gavėju buvo kasatorius. Taigi, teismas faktiškai konstatavo, kad kasatorius praturtėjo ieškovo sąskaita, nes nemokėdamas atlygio ieškovui laikinai naudojosi jam priklausančiomis transporto priemonėmis, tačiau tam, kad ieškinys galėtų būti patenkintas tokiu būdu, ieškovas turėjo įrodinėti kasatoriaus nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita, taip pat turėjo pareigą įrodyti kasacinio teismo praktikoje nurodomas sąlygas, tik kurias įrodžius galim taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, nutartyje akivaizdžiai nustatė tai, ko ieškovas bylos nagrinėjimo metu visiškai neįrodinėjo – žalos atsiradimą ir nuostolių dydį dėl naudojimosi transporto priemonėmis atitinkamą laikotarpį.

Dėl nukrypimo nuo administracinių teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad bankrutuojančio juridinio asmens prievolių perkėlimas kitam juridiniam asmeniui yra galimas, nes dalis BUAB „Auto1“ prievolės pagal finansinio lizingo sutartis buvo perkelta kasatoriui, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad galimas įmonių sąsajos faktas savaime nėra neteisėtas, o toks prievolės perkėlimas yra draudžiamas pagal teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje UAB „Cleanex“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. P602–163/2012, paneigė galimybę perkelti mokestinę prievolę naujos įsteigtai savarankiškai įmonei nepriklausomai nuo bankrutavusios ir naujos įsteigtos įmonės tarpusavio santykio; nutartyje nurodoma, kad bankrutuojanti įmonė ir nauja įsteigta savarankiška įmonė, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio, yra dvi atskiros mokesčių mokėtojos ir kiekviena atsakinga tik už jai tenkančias mokestines prievoles. Nagrinėjamoje byloje keliamas toks pat klausimas – ar bankrutavusios įmonės prievolės gali būti perkeliamos kitam juridiniam asmeniui įrodinėjant verslo perkėlimo aplinkybę. Ieškovas, kaip ir mokesčių administratorius nurodytoje nutartyje, bankrutuojančios įmonės prievoles siekė perkelti kitam juridiniam asmeniui, įrodinėdamas, kad bankrutuojančios įmonės verslas buvo perkeltas į kitą bendrovę, tačiau tokios galimybės teismų praktikoje nenumatyta.

Dėl CK 6.574 straipsnio netinkamo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas, perkeldamas BUAB „Auto1“ prievoles pagal finansinio lizingo sutartis kasatoriui, pažeidė CK 6.574 straipsnio nuostatas. Lizingo santykiai, kaip ir bet kurie kiti verslo santykiai, gali būti nuostolingi, tačiau tai nereiškia, kad nepasiteisinus verslo rizikai lizingo davėjas turi teisę išplėsti sutartinės atsakomybės ribas ir galimai patirtus nuostolius reikalauti kompensuoti iš asmenų, kurie su lizingo davėjo ir lizingo gavėjo sutartiniais santykiais nėra susiję. Iš CK 6.574 straipsnio turinio matyti, kad už bet kokius ieškovo nuostolius, kildinamus iš lizingo sutarčių, išimtinai atsakingas gali būti tik ieškovo kontrahentas – BUAB „Auto1“. Įstatyme nenurodyta, kad lizingo gavėjo prievolė pagal finansinio lizingo sutartį galėtų būti perkelta faktiniam lizingo gavėjui. Teisiškai finansinio lizingo sutartiniai santykiai buvo įforminti tarp BUAB „Auto1“ ir ieškovo, todėl teises ir pareigas pagal šiuos sutartinius santykius vienas kito atžvilgiu prisiėmė tik šios sutarties šalys. Kasatorius tapo ne faktiniu lizingo gavėju, bet laikinu lizingo sutarčių objektų naudotoju. Jeigu dėl šios priežasties (subnuomos sutarčių vykdymo) ieškovui atsirado žala, ją jis ir turėjo įrodinėti. Tačiau vien ta aplinkybė, kad BUAB „Auto1“, neturėdama lizingo davėjo sutikimo (CK 6.583 straipsnio 3 dalis), sudarė subnuomos sutartis, jokiu būdu nereiškia, kad egzistuoja teisinis pagrindas perkelti BUAB „Auto1“ prievolę kasatoriui, o apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, nepagrįstai kvalifikavo kasatorių kaip faktinį lizingo gavėją ir neteisėtai įpareigojo jį atlyginti nuostolius lizingo davėjui.

Dėl neteisingai nustatyto priežastinio ryšio. Ieškovas, šioje byloje reikalaudamas priteisti žalą iš kasatoriaus, nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų priežastinio ryšio buvimą tarp kasatoriaus tariamai neteisėtų veiksmų ir ieškovo galimai patirtos žalos. Pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, kad ieškovas transporto priemonių nebūtų galėjęs susigrąžinti ir jų naudoti net jeigu kasatorius nebūtų sudaręs sunuomos sutarčių, subnuomos sutarčių sudarymas neturėjo jokios įtakos BUAB „Auto1“ mokumui, nes jau 2009 m. gruodžio 8 d. šiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, BUAB „Auto1“ 2008 metais buvo faktiškai nemoki. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar kasatorius būtų sudaręs nuomos sutartis, ar ne, BUAB „Auto1“ būtų bankrutavusi. Ieškovas, pasinaudodamas aplinkybe, kad kasatorius tris mėnesius iki BUAB „Auto1“ bankroto atlygintinai nuomojosi pagal lizingo sutartis įsigytą turtą, siekia kasatoriui perkelti visus galimus savo nuostolius, kuriuos patyrė dėl to, jog BUAB „Auto1“ pažeidė finansinio lizingo sutartis, kurias turėjo vykdyti iki 2013 metų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas jokių nuostolių apskritai nepatyrė. Nors apeliacinės instancijos teismo nurodoma, kad tuo atveju, jei teisminio proceso baigtis bus nepalanki jį inicijavusiam ir prašiusiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmeniui, gali būti reikalaujama atlyginti nuostolių atlyginimą, tačiau, kasatoriaus teigimu, toks reikalavimas gali būti nukreipiamas tik asmeniui, kurio prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės, kurios draudė perduoti turtą ieškovui, buvo pritaikytos BUAB „Auto1“ iniciatyva. Kasatorius daro išvadą, kad net ir neegzistuojant kasatoriui, kaip juridiniam asmeniui, BUAB „Auto1“ būtų nesugebėjęs įvykdyti lizingo sutarčių įsipareigojimų ir ieškovas būtų patyręs nuostolių, kasatoriui net ir nesinaudojus turtu, ieškovo patirti nuostoliai būtų buvę tokio paties dydžio, nes ieškovui perimti turtą draudė laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl neteisėtų veiksmų neteisingo nustatymo. Tam, kad būtų įrodyta kasatoriaus deliktinė atsakomybė už žalą, kurią ieškovas tariamai patyrė dėl sumažėjusios turto vertės, yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal lizingo sutartis įsigytas turtas teismų nutartimis buvo paliktas naudotis BUAB „Auto1“ ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Pažymėtina, kad teismai neuždraudė šiuo turtu disponuoti ar jo valdyti, buvo tik uždrausta būtent ieškovui tiesiogiai ar per kitus asmenis reikalauti ir perimti iš BUAB „Auto1“ pagal lizingo sutartis naudojamą turtą. Vadinasi, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo apribotos ieškovo nuosavybės teisės į turtą. Kasatorius, išsinuomodamas turtą, įsipareigojo jį grąžinti tokios pačios būklės, kokios jam buvo suteiktas, laikytis nustatytų techninės priežiūros ir naudojimosi taisyklių. Net jeigu kasatoriaus veiksmai sudarant turto nuomos sutartis ir būtų laikomi neteisėtais, pažymėtina, kad jie negalėjo lemti ieškovo nuostolių, nes turtas ieškovui buvo grąžintas prižiūrėtas, tokios pat techninės būklės, kaip buvo priimtas iš BUAB „Auto1“. Vien tas faktas, kad turtas, užuot buvęs BUAB „Auto1“ žinioje, buvo išnuomotas kasatoriui, jokių nuostolių ieškovui nesukėlė. Juolab kad subnuomos sutartys nebuvo pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį. Taigi, kasatorius, išsinuomodamas turtą ir už jį mokėdamas nuomos mokestį BUAB „Auto1“, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o pats nuomos sutarties faktas neturi nieko bendro su priteistais 772 716 Lt nuostoliais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriui kilo solidarioji atsakomybė dėl naudojimosi pagal lizingo sutartis įsigytu turtu, yra nepagrįsta.

Dėl netinkamai taikytų teisės normų, reglamentuojančių solidariąją atsakomybę. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nurodytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje yra konstatuota, kad kai yra įrodoma, jog kiekvienas iš atsakovų atliko savarankiškus veiksmus, už ieškovo patirtą žalą privalo atsakyti savarankiškai, o ne solidariai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. R. T. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-163/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-163/2010">2A-163/2010</a>), o nustačius faktą, kad žala padaryta skirtinga atsakovų veika ir skirtingu laikotarpiu, solidarioji atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Barklita“ v. G. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTM5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-139/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-139/2009">2A-139/2009</a>). Kasatoriaus tariamai neteisėti veiksmai yra atskiri ir atlikti skirtingu laiku nuo kitų atsakovų tariamai neteisėtų veiksmų, ieškovui palanku teigti, kad atsakomybė yra solidarioji, nes palankaus teismo sprendimo atveju išieškojimas galėtų būti nukreipiamas į bet kurį skolininką, o ieškovo galimus nuostolius dėl nepavykusio verslo projekto būtų įpareigoti atlyginti asmenys, nesusiję su ieškovo ir BUAB „Auto1“ sutartiniais santykiais. Tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie atsakovų suderintus veiksmus, kuriais būtų siekta sukelti nuostolius ieškovui. Priešingai, ieškovas, įrodinėdamas kitų atsakovų neteisėtus veiksmus, nurodė visai atskirus veiksmus, kurių kasatorius neatliko ir kurių kontroliuoti negalėjo, o vien ta aplinkybė, kad kasatoriaus pavadinimas yra panašus į BUAB „Auto1“ pavadinimą ir tai, kad dalis darbuotojų perėjo dirbti iš BUAB „Auto1“ pas kasatorių, nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovų solidariosios atsakomybės. Ta aplinkybė, kad kasatorius laikinai naudojosi dalimi transporto priemonių, kurių ieškovas negalėjo susigrąžinti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat nebuvo pagrindas taikyti solidariąją atsakomybę kasatoriui.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų taikymo. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinyje nurodyta ir prašoma solidariai iš atsakovų priteisti žala iš esmės yra apskaičiuota dėl transporto priemonių nuvertėjimo ir nors ieškinio dalykas yra konkretus, tačiau ieškovas nurodo daugybę niekaip su bylos dalyku ir ieškinio pagrindu nesusijusių aplinkybių ir neįrodo, kaip bankroto administratoriaus tariamai neteisėti veiksmai yra susiję su prašoma priteisti žala dėl transporto priemonių nuvertėjimo bei iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų netinkamu lizingo sutarčių vykdymu. Kasatorius pažymi, kad ieškovo argumentai dėl bankroto administratoriaus tariamai atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), netinkamai vykdomų bankroto procedūrų ne kartą teismų buvo išnagrinėti sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo eiti BUAB „Auto1“ bankroto administratoriaus pareigas ir dėl jo atstatydinimo, ir visi ieškovo prašymai, atskirieji skundai dėl bankroto administratoriaus pakeitimo (atstatydinimo) buvo atmesti. Vilniaus apygardos teismas, trečią kartą išnagrinėjęs AB „SEB lizingas“ prašymą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo eiti pareigas, 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-124-881/2013 konstatavo, kad BUAB „Auto1“ bankroto procese bankroto administratorius nepadarė jokių esminių ĮBĮ pažeidimų. Taigi apeliacinės instancijos teismui nenustačius BUAB „Auto1“ bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, nepagrįstai iš bankroto administratoriaus draudimo bendrovės priteista 100 000 Lt. Juolab kad teismas visiškai neįvertino bankroto administratoriaus, kaip specifinio teisinių santykių subjekto, teisinės padėties, neatsižvelgė į tai, kad turto nuomos sutartys buvo sudarytos iki bankroto bylos BUAB „Auto1“ iškėlimo, taip pat neatsižvelgė į bankroto administratoriaus pagal įstatymą priklausančią pareigą vykdyti kreditorių nutarimus, kurie įsiteisėjusio teismo sprendimu buvo pripažinti teisėtais, netinkamai interpretavo teismo nutartį, kurios pagrindu bankroto administratoriui buvo draudžiama perduoti turtą ieškovui ir leista šį turtą naudoti ūkinei komercinei veiklai. Kasatorius nurodo, kad nebuvo neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų (neveikimo) nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d., t. y. nuo pirmosios lizingo sutarties sudarymo iki teismo nutarties, kuria BUAB „Auto1“ buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas administratorius, įsiteisėjimo dienos, bankroto administratorius jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir negalėjo atlikti, nes ieškovo ir BUAB „Auto1“ santykiuose tiesiog nedalyvavo, o nuo 2009 m. gruodžio 21 d. (kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos BUAB „Auto1“ iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo) iki 2010 m. rugsėjo 29 d. (kai Vilniaus apygardos teismas pakeitė turto saugotoją) bankroto administratorius jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir negalėjo atlikti, nes turto ieškovui negalėjo perduoti dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Vilniaus apygardos teismui 2010 m. rugsėjo 29 d. priėmus nutartį, kuria buvo pakeistas turto saugotojas, bankroto administratorius nedelsdamas informavo ieškovą, kad dalis turto yra saugoma, ir prašė nurodyti laiką ir vietą, kur jis galėtų perduoti šį turtą. Ieškovas nereiškė bankroto administratoriui jokių pretenzijų dėl dalies turto, kuris buvo saugomas, perdavimo ir dėl išnuomoto turto perdavimo, kurį atliko tiesiogiai UAB „Auto1 logistics“. Dar daugiau, 2010 m. birželio 9 d. BUAB „Auto1“ kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta įpareigoti administratorių sudaryti sutartį su nepriklausoma advokatų kontora dėl teisinės išvados gavimo dėl tikslingumo tęsti ginčus su UAB „SEB lizingas“ dėl lizingo objektų; 2010 m. spalio 8 d. vyko BUAB „Auto1“ kreditorių komiteto kitas posėdis, kurio metu buvo nutarta įpareigoti bankroto administratorių tęsti ginčus su AB „SEB lizingas“ dėl lizingo sutarčių nutraukimo. Taigi nuo 2010 m. rugsėjo 29 d., kai Vilniaus apygardos teismas nutartimi pakeitė turto saugotoją, iki pat bylos nagrinėjimo dienos bankroto administratorius jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes vykdė BUAB „Auto1“ kreditorių komiteto nutarimus, kuriais buvo įpareigotas tęsti bylinėjimąsi dėl lizingo objektų. Kasatorius pažymi, kad nėra ne tik bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir kaltės, bet ir priežastinio ryšio. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje, kuria šioje byloje buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones bankroto administratoriui, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą dėl bankroto administratoriaus, pažymėjo, kad tai, jog bankroto administratorius neginčijo subnuomos sutarčių teismine tvarka pagal preliminarų duomenų įvertinimą, nesudaro pagrindo manyti, kad pagal lizingo sutartis įsigyto turto vertė sumažėjo ir ieškovas patyrė nuostolių. Ieškovui nenurodžius priežastinio ryšio tarp reikalaujamos priteisti žalos iš atsakovu patraukto bankroto administratoriaus ir pastarojo neteisėtų veiksmų, taikyti areštą UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui nėra pagrindo. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinyje nenurodė priežastinio ryšio tarp reikalaujamos priteisti žalos iš atsakovu patraukto bankroto administratoriaus ir pastarojo neteisėtų veiksmų.

Kasaciniu skundu ieškovas AB SEB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl UAB „Auto1 Logistics“ atsakomybės ir netinkamo CK 6.574 straipsnio taikymo. Kasatoriaus teigimu, UAB „Auto1 Logistics“, kaip verslo perėmėjui, kyla visa atsakomybė už BUAB „Auto1“ prievoles, šiam ginčui taikant tiek CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.279 straipsnio 1 dalį, tiek ginčo santykius kvalifikuojant pagal CK 6.402–6.406 straipsnius (neteisėtas įmonės pirkimas–pardavimas arba reorganizavimas). Teisinis faktinės situacijos kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, tačiau už bendrai atliktus BUAB „Auto1“ ir UAB „Auto1 Logistics“ veiksmus jiems kyla solidarioji atsakomybė atlyginti ieškovui kilusią žalą. Ginčo santykiams taikant CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.279 straipsnio 1 dalį, svarbu, kad pagal šias teisės normas žalą privalo visiškai atlyginti už ją atsakingas asmuo. BUAB „Auto1“ ir UAB „Auto1 Logistics“, veikdami neteisėtai, tyčiniais veiksmais, perkeldami iš vienos bendrovės į kitą darbuotojus, neteisėtai subnuomodami vilkikus, sukėlė žalą ieškovui, nes šis negavo pagal lizingo sutartis mokėjimų. Taigi, buvo konstatuoti visi būtini civilinės atsakomybė elementai, tačiau apeliacinės instancijos teismas vis tiek nekonstatavo, kad UAB „Auto1 Logistics“ visiškai atsako už BUAB „Auto1“ prievoles, kylančias pagal CK 6.574 straipsnį. Taip teismas padarė teisės taikymo klaidą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad iš BUAB „Auto1“ į UAB „Auto1 Logistics“ buvo perkelti visi verslo veiklos elementai, šias bendroves sieja glaudūs ryšiai, subnuomota buvo absoliuti dauguma turto, todėl tai lėmė žalos ieškovui atsiradimą. Kasaciniam teismui pripažinus, kad faktinės aplinkybės negali būti kvalifikuojamos pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.279 straipsnio 1 dalį, ginčo santykiai turėtų būti vertinami kaip įmonės pirkimas–pardavimas, kai pirkėjui kyla atsakomybė perkamos įmonės kreditoriams. UAB „Auto1 Logistics“ turėtų solidariai atsakyti su BUAB „ Auto1“. Atsižvelgiant į tai, kad po BUAB „Auto1“ ir UAB „Auto1 Logistics“ atliktų veiksmų pastaroji perėmė kitos bendrovės darbuotojus, verslo įrankius, klientus, paslaugų tiekėjus ir kt., o BUAB „Auto1“ liko keli pagal lizingo sutartis įsigyti vilkikai ir priekaba, nedaug kitokio turto ir įsipareigojimai kreditoriams, faktinė situacija leidžia konstatuoti, kad faktiškai buvo atliktas bendrovės reorganizavimas (atskyrimas), nepaskelbiant reorganizavimo (atskyrimo) sąlygų ir nesuteikiant privalomų garantijų reorganizuojamos (atskiriamos) bendrovės kreditoriams, todėl toks BUAB „Auto1“ reorganizavimas (atskyrimas) sukelia UAB „Auto1 Logistics“ solidariąją prievolę atsakyti kartu už neįvykdytas prievoles. Bylos aplinkybės taip pat gali būti kvalifikuojamos kaip neteisėtas įmonės pirkimas–pardavimas nesilaikant įstatyme įtvirtintų kreditorių garantijų, todėl UAB „Auto1 Logistics“ taip pat kyla solidarioji atsakomybė. Visos esminės BUAB „Auto1“ įmonės dalys, reikalingos verslo veiklai vykdyti, buvo perduotos UAB „Auto1 Logistics“, todėl tai atitinka CK 6.402 straipsnyje apibrėžiamą įmonės ar jos esminės dalies perdavimą nuosavybės teise pirkėjui ir BUAB „Auto1“ kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus UAB „Auto1 Logistics“, o šiai tenka solidarioji prievolė atsakyti už BUAB „Auto1“ neįvykdytas prievoles.

Dėl atsakovo R. V. solidariosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šis atsakovas veikė sąmoningai, tyčiniais veiksmais siekė naudotis kuo ilgiau pagal lizingo sutartis įsigytu turtu nemokant įmokų lizingo davėjui, todėl bendrovės vadovas yra atsakingas už neteisėtus, nesąžiningus ir kreditorių teisių bei teisėtų interesų pažeidimus, nes jis yra specialusis subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006, pabrėžta, kad įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačiusius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Kreditoriaus AB SEB banko teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad nesąžiningais veiksmais buvo sukurtos aplinkybės, kuriomis BUAB „Auto1“ nebegalėjo toliau tęsti verslo veiklos, o UAB „Auto1 Logistics“ ėmė vykdyti ankstesnę bankrutavusios bendrovės veiklą, naudodama pagal lizingo sutartis įsigytą turtą niekinių subnuomos sutarčių pagrindu. BUAB „Auto1“ vadovo R. V. nesąžiningais veiksmais buvo sukelta situacija, kada kreditoriai neturėjo galimybių atgauti skolų, todėl bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuotini pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.279 straipsnio 1 dalį kaip sukeliantys visą solidariąją atsakomybę kreditoriui tais pačiais pagrindais kaip ir UAB „Auto1 Logistics“ atveju.

Dėl bankroto administratoriaus atsakomybės. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad egzistavo BUAB „Auto1“ bankroto administratoriaus veiksmai, kurie buvo neteisėti ir sukėlė žalą ieškovui – leidimas BUAB „Auto1“ naudotis pagal lizingo sutartis įsigytu turtu negalėjo būti aiškinamas kaip leidimas subnuomoti šį turtą. Tai, kad ieškovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo atgauti minėto turto, nešalino bankroto administratoriaus pareigos perimti neteisėtai kitam subjektui perduotą turtą, jį priėmus arba naudoti BUAB „Auto1“ komercinėje veikloje arba saugoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai ir pan. Dėl to, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.279 straipsnio 1 dalimi, bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka turi solidariai atsakyti už padarytą žalą ieškovui.

Dėl žalos, priteistos iš UAB „Auto1 Logistics“ ir R. V., dydžio. Teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, nepagrįstai konstatavo, kad solidarioji UAB „Auto1 Logistics“ ir R. V. atsakomybė už BUAB „Auto1“ prievoles ribojama tik dalies negautų lizingo įmokų dydžiu, t. y. 18,5 proc., skaičiuojant nuo ieškinio sumos, tačiau teismas 18,5 proc. skaičiavo ne nuo visos ieškinio sumos ir priteisė neteisingą žalos atlyginimą. Ieškiniu buvo prašoma teismo priteisti iš BUAB „Auto1“, UAB „Auto1 Logistics“ ir R. V. solidariai 5 404 250,02 Lt; kasatoriui jau yra priteista 1 227 408,59 Lt kaip kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje ir iš esmės yra sudedamoji dalis tos sumos, kurią būtų gavęs ieškovas BUAB „Auto1“ tinkamai įvykdžius lizingo sutartis. Dėl to iš BUAB „Auto1“ir R. V. buvo prašoma priteisti 4 176 841,43 Lt (iš 5 404 250,02 Lt atėmus jau priteistos sumos dalį 1 227 408,59 Lt). Teismui skaičiuojant procentinę dalį lizingo įmokų, už kurias kartu su BUAB „Auto1“ solidariai atsako UAB „Auto1 Logistics“ ir R. V., 18,5 proc. suma turėjo būti skaičiuojama būtent nuo 5 404 250,02 Lt, o ne nuo 4 176 841,43 Lt.

Kasaciniu skundu atsakovas R. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl netinkamo CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo. Byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinusių bendrovės vadovo, tiesiog įmonė dėl visuotinės krizės nesugebėjo įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų lizingo davėjui. Pagal teismų praktiką turėjo būti įvertinta, ar sudarant subnuomos sutartis bendrovės vadovo veiksmai lėmė įmonės nemokumą ar negalėjimą atsiskaityti su ieškovu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. BUAB „Arx Artis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0zOTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-391/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-391/2013">2-391/2013</a>). BUAB „Auto1“ nemokumą lėmė tai, kad 2008 metais įmonė nebegavo atsiskaitymų iš savo klientų, todėl pradėjo trūkti lėšų lizingo įmokoms mokėti. Dėl prasidėjusios ekonominės krizės didžioji dalis krovinių pervežimo rinkos dalyvių tapo nemokūs, daugeliui buvo keliamos bankroto bylos. Kasatoriaus teigimu, jo sąžiningą elgesį įrodė šios aplinkybės: subnuomos sutartys buvo sudaromos ne savo, o bendrovės vardu ir interesais; sutartys nebuvo priešingos įmonės veiklos tikslams, iš sutarčių kasatorius negavo jokios asmeninės materialinės naudos, sutarčių kaina atitiko tokio turto rinkos kainą. Kasatorius už BUAB „Auto1“ prievoles pagal lizingo sutartis galėjo atsakyti tik tuomet, jeigu būtų neginčijamai nustatyta, kad bendrovė lizingo sutarčių neįvykdė dėl kasatoriaus atskirų veiksmų (didelės kaltės, tyčios pažeisti kreditorių interesus) ir šie veiksmai būtų tiesiogiai susiję su ieškovo nurodoma žala, tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė kasatoriaus veiksmus, visiškai nesusijusius su ieškovo prašoma priteisti žala, nes veiksmai nelėmė BUAB „Auto1“ lizingo sutarčių neįvykdymo. Be to, subnuomos sutartys buvo sudarytos, kai ieškovui buvo draudžiama perimti pagal lizingo sutartis įsigytą turtą iš BUAB „Auto1“. Jeigu, ieškovo nuomone, laikinosios apsaugos priemonės galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui, jis turėjo prašyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo pagal CPK 146 straipsnį arba reikalauti atlyginti žalą iš BUAB „Auto1“, kurios prašymu ir buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sudarant subnuomos sutartis buvo pažeistos lizingo sutarčių sąlygos, tačiau, kasatoriaus teigimu, lizingo sutartys nuomos sutarčių sudarymo metu jau buvo nutrauktos (negaliojančios). Dar daugiau, subnuomos sutarčių sudarymas neigiamai neveikė BUAB „Auto1“ gebėjimo vykdyti lizingo sutartis, nes bendrovė, turėdama finansinių sunkumų, laikinai išnuomojo turtą, už jo nuomą gavo lėšų, kuriomis buvo galima padengti bent dalį kreditorių skolų. Akivaizdu, kad BUAB „Auto1“ nebegalėjimą atsiskaityti su ieškovu nulėmė visuotinė krizė ir nepriklausomai nuo to, būtų BUAB „Auto1“ išnuomojusi dalį pagal lizingo sutartis įsigyto turto ar ne, bendrovės bankrotas buvo neišvengiamas. Remiantis apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kad atsakovų atsakomybė buvo apribota laiko aspektu (14 mėnesių.), teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad kasatoriaus įgaliojimai nutrūko2009 m. gruodžio 8 d. įmonei iškėlus bankroto bylą ir nuo tos dienos jis nebeturėjo jokios įtakos sprendžiant dėl turto tolesnio naudojimo, subnuomos sutartys buvo sudarytos 2009 m. rugpjūčio 18 d. – 2009 m. rugsėjo 1 d.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmiau aptarti kasatoriaus veiksmai priežastiniu ryšiu yra niekaip nesusiję su ieškovo prašoma priteisti žala. 2008 metais net 86 proc. BUAB „Auto1“ trumpalaikio turto sudarė gautinos sumos iš nemokių BUAB „Auto1“ kontrahentų ir jau tuo metu BUAB „Auto1“ buvo faktiškai nemoki; 2009 m. birželio 18 d. ieškovas nutraukė sutartis su BUAB „Auto1“; 2009 m. liepos 10 d. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios ieškovui uždraudė perimti pagal lizingo sutartis įsigytą turtą, jį leido naudoti BUAB „Auto1“ ūkinėje komercinėje veikloje; ieškovas neprašė taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pripažindamas, kad taikyti suvaržymai jokių nuostolių jam nesukėlė. Ieškovas tik 2010 m. rugsėjo mėnesį paprašė pakeisti turto saugotoją, t. y. toks jo elgesys leido manyti, kad iki 2010 m. rugsėjo mėnesio jis nemanė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jo teises, arba toleravo tokį tariamą pažeidimą. Taigi ieškovo nuostoliai yra galimai susiję su pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir ieškovas turėtų įrodyti tokios žalos dydį, o nuo subnuomos sutarčių sudarymo iki turto perdavimo ieškovui jokių nuostolių neatsirado. Be to, byloje yra duomenų, kad nutraukęs lizingo sutartis su kita įmone – UAB „RD Auto“ – tokias pačias transporto priemones ieškovas 2009 metais pardavė už lygiai tokią pačią kainą, kokia sugebėjo parduoti ir pagal lizingo sutartis įsigytą ginčo turtą. Vadinasi, byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo deklaratyvius teiginius dėl turto nuvertėjimo sudarant subnuomos sutartis, o kasatoriaus neprisidėjo prie to, kad BUAB „Auto1“ pažeistų lizingo sutartis. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė juridinio asmens dalyvio atsakomybę, pažeidė materialiosios teisės normas dėl teisinio priežastinio ryšio taikymo (CK 6.247 straipsnis). Teismas taip pat nemotyvavo skirtingo žalos dydžio iš atsakovų priteisimo.

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariosios atsakomybės taikymą. Pagal įstatymą solidarioji atsakomybė nėra preziumuojama, o bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5, 6.6 straipsniai); solidarioji atsakomybė negali būti taikoma, kai negalima išskirti nė vieno padariusio žalą asmens veiksmų ir laikoma, kad žala padaryta bendrais veiksmais ar neveikimu (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. UAB,,Viltis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDQ4LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-448/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-448/2007">2A-448/2007</a>). Apeliacinės instancijos teismas galėjo taikyti solidariosios atsakomybės teisės normas tik tokiu atveju, jeigu ieškovas būtų įrodęs, kad žala, kuri atsirado dėl netinkamo lizingo sutarčių įvykdymo, buvo nulemta kelių asmenų veiksmais, žala atsirado iš tos pačios atsakovų veikos ir tuo pačiu laikotarpiu; priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas, tačiau ieškovas šių aplinkybių neįrodė. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai būtų susitarę atlikti bendrus neteisėtus veiksmus ir šiuos veiksmus būtų atlikę bendru sutarimu, todėl ieškovo teiginiai dėl žalos yra tik deklaratyvūs ir neargumentuoti.

Dėl proceso teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme pagal apeliacinio skundo ribas, pažeidimo. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas ginčą išsprendžia kitaip, nei prašė ieškovas, arba nustato aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėjamos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, yra pagrindas panaikinti apeliacinio teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vilmestos statyba“ v. UAB „MB projektai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-490/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-490/2012">3K-3-490/2012</a>). Ieškovas niekada neprašė priteisti nuostolių, kurie būtų atsiradę dėl tariamo UAB „Auto1 Logistics“ praturtėjimo laikinai nuomojantis turtą ar jo nuvertėjimo sudarius subnuomos sutartis. Ieškovas tik prašė, kad atsakovai solidariai atlygintų visus nuostolius, kurie atsirado lizingo gavėjui netinkamai įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus pagal CK 6.574 straipsnį, tačiau šie nuostoliai nėra niekaip susiję su neįrodytu transporto priemonių nuvertėjimu bei subnuomos sutarčių sudarymu, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada buvo padaryta neteisėtai peržengiant ieškinio ir apeliacinio skundo ribas. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad išnuomotų transporto priemonių vertė iki bankroto bylos iškėlimo būtų sumažėjusi. Priešingai, teismo taikytas draudimas perimti pagal lizingo sutartis įsigytą turtą ieškovui buvo netgi finansiškai naudingas, nes jis, susigrąžinęs turtą po finansinio nuosmukio, jį pardavė už daug didesnę kainą, nei būtų galėjęs parduoti per krizę, iškart po lizingo sutarčių nutraukimo. Kadangi ieškovas neįrodė, kad transporto priemonės po subnuomos sutarčių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo ar turto susigrąžinimo būtų bent kiek nuvertėjusios, tai ieškinys dėl žalos atlyginimo kasatoriui turėjo būti atmestas. Juolab kad kasatorius net neprašė priteisti menamų nuostolių dėl subnuomos sutarčių sudarymo.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, pripažino, kad BUAB „Auto1“ bankrotas buvo natūrali verslo nesėkmė, o prasidėjusi ekonominė krizė turėjo didelę įtaką šios bendrovės galimybėms tinkamai įvykdyti lizingo sutartis ir tokio dydžio ekonominio nuosmukio BUAB „Auto1“ negalėjo numatyti, todėl BUAB „Auto1“ kilo tik sutartinė atsakomybė ieškovui CK 6.574 straipsnio pagrindu. Šios pirmosios instancijos teismo išvados niekas neginčijo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme aplinkybė dėl BUAB „Auto1“ sąžiningo ir teisėto pasitraukimo iš rinkos nė vienai iš ginčo šalių nekėlė jokių abejonių, tačiau teismas BUAB „Auto1“ bankroto faktą neteisingai įvertino kaip atsakovų nesąžiningumą rodančią aplinkybę, nevertino duomenų, patvirtinusių tikrąsias BUAB „Auto1“ bankroto priežastis.

Ieškovas AB SEB bankas atsiliepimu į atsakovų UAB,,Auto1 Logistics“, R. V. ir UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro kasacinius skundus prašo juos atmesti ir tenkinti ieškovo kasacinį skundą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik nustatė ir įvertino sąmoningus ir kryptingus atsakovų veiksmus, lėmusius bendros žalos ieškovui padarymą, bet ir rėmėsi šiuo klausimu suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2014). R. V., veikdamas kaip BUAB „Auto1“ direktorius, pateikė niekuo nepagristą ieškinį, ginčydamas lizingo sutarčių nutraukimą, nors tuo metu jau žinojo, kad BUAB „Auto1“ yra nemoki. Be to, jis, veikdamas kaip BUAB „Auto1“ direktorius, neteisėtai sudarė subnuomos sutartis su įsteigta nauja susijusia įmone UAB „Auto1 Logistics“, nors aiškiai žinojo, kad tokia subnuoma pažeidžia turto areštą ir imperatyviąsias įstatymo normas. UAB „Auto1 Logistics“ išsinuomojo iš BUAB „Auto1“ pagal lizingo sutartis įsigytą turtą už neįprastai mažą kainą, nors neabejotinai žinojo, kad BUAB „Auto1“ neturėjo teisės nuomoti jai nepriklausančio turto. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius toliau tęsė nepagrįstą bylinėjimąsi su ieškovu, nors neabejotinai žinojo, kad BUAB „Auto1“ buvo nemoki ir neturėjo galimybių vykdyti lizingo sutartis. Įmonės bankroto administratorius taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad atsiimtų neteisėtai UAB „Auto1 Logistics“ subnuomotą turtą. Taigi visi šie atsakovai veikė kartu ir siekė vieno bendro rezultato – gauti naudos iš neteisėto pagal lizingo sutartis įsigyto turto naudojimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino atsakovo R. V. neteisėtus veiksmus tiek, kiek to reikalavo ieškinio pagrindas, t. y. ieškovas prašė teismo, kad atsakovai solidariai atlygintų žalą, kurią ieškovas patyrė dėl sąmoningo vilkinimo grąžinti pagal lizingo sutartis perduotą turtą, taip pat dėl neteisėtos turto subnuomos ir tyčinio jo sugadinimo. Taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo aiškiai nurodyta, kad turto saugotojui suteikta tik teisė naudotis šiuo turtu, o ne jį nuomoti ar kitaip juo disponuoti. Be to, pagal CK 6.568 straipsnio 3 dalį lizingo gavėjas gali perleisti teisę naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokią iš lizingo sutarties atsirandančią teisę tik gavęs išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą. Ieškovui nutraukus lizingo sutartis atsakovas, kaip įmonės vadovas, nesiėmė jokių veiksmų, kurių būtų galima laukti iš atidaus, rūpestingo ir sąžiningo įmonės vadovo, nepasirūpino, kad pagal lizingo sutartis įsigytas turtas būtų kuo greičiau grąžintas ieškovui, neieškojo jam galimų pirkėjų; priešingai, žinodamas, jog įmonė yra nemoki, inicijavo teisme ginčą, prašydamas pripažinti neteisėtu lizingo sutarčių nutraukimą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios leistų bankrutuojančiai bendrovei kuo ilgiau negrąžinti pagal minėtas sutartis įsigyto turto. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl UAB „Auto1 Logistics“ neteisėtų veiksmų taip pat pagrįstos tinkamu įrodymų vertinimu: ieškovo reikalavimas šiam atsakovui buvo pareikštas kartu su kitais atsakovais dėl to, kad UAB „Auto1 Logistics“, veikdamas kartu su kitais atsakovais, sąmoningai siekė ir sukėlė žalą ieškovui. UAB „Auto1 Logistics“, sudarydama subnuomos sutartį, neabejotinai žinojo, kad turtas subnuomojamas neteisėtai, o faktas, kad ne BUAB „Auto1“, o ieškovas buvo neteisėtai išnuomotų transporto priemonių savininkas, buvo matomas ir iš valstybės įmonės „Regitra“ išduotų turto registracijos dokumentų, kuriuos UAB „Auto1 Logistics“ gavo iš BUAB „Auto1“ perimdama pagal lizingo sutartis įsigytą turtą. Nors kasaciniame skunde UAB „Auto1 Logistics“ nurodo administracinių teismų praktiką, tačiau nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp įsteigtos naujos įmonės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos dėl pastarosios institucijos sprendimo perkelti susijusio mokesčio mokėtojo prievolę įsteigtam naujam susijusiam juridiniam asmeniui, vykdančiam tokią pačią veiklą, o šioje byloje reikalaujama, kad UAB „Auto1 Logistics“ solidariai atlygintų bendrais veiksmais padarytą žalą. Dėl UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro neteisėtų veiksmų ieškovas nurodo, kad bankroto administratoriaus, kaip savo srities profesionalas, aiškiai suvokė, jog bylinėjamasis su ieškovu neturėjo jokio teisinio pagrindo, sąmoningai siekė, kad pagal lizingo sutartis įsigytu turtu toliau naudotųsi UAB „Auto1 Logistics“. Bankroto administratorius, sąmoningai vilkindamas turto, kuris nepriklausė bankrutuojančiai įmonei, perdavimą, taip pat pažeidė imperatyviąsias ĮBĮ nuostatas, kad bankrutuojančiai įmonei negrąžinus svetimo turto atsiranda prievolė atlyginti to turto vertę, atitinkamai padidėja bendra įmonės skolų suma, o parduoto likviduojamos įmonės turto nepakankant visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, sumažėja kiekvieno kreditoriaus patenkintų reikalavimų dalis. Dėl ieškovui padarytos žalos vertinimo jis nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo ribų, nes ieškovas įrodinėjo, kad dėl atsakovų BUAB „Auto1“ ir R. V. neteisėtų veiksmų dalis turto, kuris nebuvo subnuomojamas, buvo tyčia sugadintas, todėl ieškovas patyrė 386 718,94 Lt žalą ir žala buvo taip pat patirta dėl neteisėtai subnuomoto turto, kuris nebuvo tinkamas ir laiku grąžintas. Apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteisė tik žalą, atsiradusią subnuomojant turtą, tačiau atsakovų UAB „Auto1“, R. V. ir UAB „Auto1 Logistics“ neteisėti veiksmai, po kurių faktiniu lizingo gavėju tapo UAB „Auto1 Logistics“, lėmė ne tik natūralų turto nuvertėjimą, bet ir nuvertėjimą dėl transporto priemonių nusidėvėjimo jas naudojant. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteisė tik dalį patirtos žalos, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas peržengė pareikšto ieškinio ribas. Dėl priežastinio ryšio ieškovas nurodo, kad pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>) tam, kad būtų taikoma solidarioji atsakomybė, nebūtina nustatyti, jog kiekvieno atskiro atsakovo veiksmai tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė priežastinio ryšio tarp bendrų atsakovų veiksmų ir padarytos žalos buvimą, o preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui. Dėl subnuomos sutarčių negaliojimo ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimas, kuriame pasisakyta dėl subnuomos sutarčių galiojimo, šioje byloje turi prejudicinę galią, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kaip prejudiciniais faktais rėmėsi šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis, jog subnuomos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas ir negaliojo nuo jų sudarymo momento.

Atsakovai BUAB,,Auto1“ ir UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras atsiliepimu į AB SEB banko kasacinį skundą prašo jį atmesti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad AB SEB banko teiginiai, jog BUAB „Auto1“ bankroto administratorius netinkamai vykdė savo įgaliojimus, yra ne tik deklaratyvūs, bet ir klaidinantys: visos bankroto administratoriaus rengtos veiklos ataskaitos už atitinkamus BUAB „Auto1“ bankroto proceso laikotarpius buvo patvirtintos bendrovės kreditorių susirinkimo, o ieškovo skundai dėl bankroto administratoriaus tinkamumo eiti BUAB „Auto1“ bankroto administratoriaus pareigas buvo teismų atmesti. Nuo 2006 m. liepos 26 d., kai BUAB „Auto1“ sudarė pirmąją lizingo sutartį, iki 2009 m. gruodžio 21 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis iškelti bankroto bylą, bankroto administratorius jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir negalėjo atlikti, nes lizingo teisiniuose santykiuose tiesiog nedalyvavo. Nuo 2009 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., kai Vilniaus apygardos teismas pakeitė turto saugotoją, bankroto administratorius jokių neteisėtų veiksmų taip pat neatliko, nes turto lizingo davėjui perduoti negalėjo dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (kitaip būtų pažeidęs teismo nutartį, kuria turtas buvo areštuotas). Nuo 2010 m. birželio 9 d., kai įvyko BUAB „Auto1“ kreditorių komiteto posėdis, iki 2012 m. sausio 20 d., kai Vilniaus apygardos teismas atmetė AB „SEB lizingas" ir AB SEB banko skundus dėl bendrovės kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo, bankroto administratorius jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes pagrįstai vykdė kreditorių komiteto nutarimus, kurių teisėtumas buvo išspręstas teismo tvarka. Dėl to šioje byloje nebuvo pagrindo bankroto administratoriui taikyti solidariąją atsakomybę. Atsakovai pažymi, kad šioje byloje kilo klausimas, kodėl bankroto administratorius gali būti solidariai atsakingas už AB SEB banko tariamai patirtą žalą, jeigu jis AB SEB banko nurodytuose teisiniuose lizingo santykiuose tiesiog nedalyvavo. Dar daugiau, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog liko neįrodyta viena būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – priežastinis ryšys tarp tariamai neteisėtų BUAB „Auto1“ bankroto administratoriaus veiksmų ir AB SEB banko patirtos žalos.

Atsakovai BUAB,,Auto1“ ir UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras atsiliepimu į atsakovų UAB,,Auto1 Logistics“ ir R. V. kasacinius skundus pareiškia, kad prisideda prie šių skundų ir prašo juos tenkinti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą.

UAB,,Auto1 Logistics“ atsiliepimu į AB SEB banko kasacinį skundą prašo jį atmesti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad ieškovo kasacinis skundas grindžiamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis, kurių kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). UAB „Auto1 Logistics“ įsteigimas ir veiklos vykdymas neturi nieko bendro su BUAB „Auto1“ nemokumu ir negalėjimu atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai siekia perkelti bankrutavusios įmonės prievoles naujam juridiniam asmeniui. Tokios galimybės nenustato nei Lietuvos, nei ES teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje paneigė galimybę perkelti mokestinę prievolę įsteigtai naujai savarankiškai įmonei, nepriklausomai nuo bankrutavusios ir įsteigtos naujos įmonės tarpusavio santykio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje UAB „Cleanex“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. A442-724/2013, į nagrinėjamą bylą yra panaši tuo, kad keliamas klausimas, ar bankrutavusios įmonės prievolės gali būti perkeliamos kitam juridiniam asmeniui įrodinėjant verslo perkėlimą. Be to, bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų kreditoriams perkėlimo tvarka kitam asmeniui nėra nustatyta nei CK, nei kituose teisės aktuose, tokia pareiga neapibrėžta ir Lietuvos teismų praktikoje, todėl perkelti BUAB „Auto1“ prievoles atsakovui nebuvo pagrindo. Įstatymas įtvirtina galimybę nuostolius prisiteisti nebent iš juridinio asmens valdymo organų ar dalyvių pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Ieškovas, manydamas, kad BUAB „Auto1“ buvo priversta bankrutuoti tyčia ar su juo neatsiskaitė ne dėl natūralios verslo nesėkmės, turėjo teisę įrodinėti, kad juridinis asmuo negalėjo įvykdyti prievolės dėl jo nesąžiningų veiksmų, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad BUAB „Auto1“ vadovai ar akcininkai būtų nuteisti už įmonės turto išvaistymą, būtų nulėmę tyčinį (nusikalstamą) bankrotą ir (ar) iš jų bankrutavusiai įmonei būtų priteista žala ar kad mokestiniais tyrimais būtų nustatyta nesąžininga BUAB „Auto1“ veikla. Bankrutuojančios įmonės prievolės kitam juridiniam asmeniui negali būti perkeliamos taikant ir įstatymo analogiją, t. y. CK 6.406 straipsnio ar Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatas, reglamentuojančias įmonių reorganizavimą. Šių CK normų taikymas nagrinėjamu atveju reikštų normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Ieškovo nurodytos teisės normos sprendžiant kilusį ginčą negali būti taikomos nei tiesiogiai, nei taikant įstatymo analogiją, o subnuomos sutartys neturi nieko bendro su įmonės pirkimo–pardavimo sutartiniais santykiais. Atsakovas, kaip savarankiškas juridinis asmuo, nėra sudaręs sandorių su BUAB „Auto1“ dėl pastarosios verslo, kaip teisių ir pareigų komplekso, perleidimo. Be to, įmonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti vienas rašytinės formos abiejų sutarties šalių pasirašytas dokumentas, patvirtintas notaro (CK 6.403 straipsnio 1 dalis), tačiau tokių dokumentų ieškovas byloje nepateikė. ABĮ 68 straipsnis reglamentuoja reorganizuojamų bendrovių turto, teisių ir pareigų perėjimą. Atsakovas buvo įsteigtas ne reorganizavimo būdu, o įsteigiant naują ir savarankišką juridinį asmenį. Bylos aplinkybes vertinant kaip reorganizavimą ABĮ 65 straipsnio prasme, susidarytų dviprasmiška situacija – atsakovas būtų laikytinas atsakingu už BUAB „Auto1“ prievoles kaip šios įmonės teisių perėmėjas, tačiau, anot ieškovo, naudotis turtu, kuriuo naudojosi BUAB „Auto1“, negalėjo. Ieškovas taip pat neįrodė, kad tarp dalies darbuotojų įsidarbinimo pas atsakovą ir panašios veiklos vykdymo bei BUAB „Auto1“ negalėjimo atsiskaityti su ieškovu egzistavo priežastinis ryšys. Vien tai, kad dalis buvusių darbuotojų pasirinko darbą pas atsakovą, nereiškia, jog būtent dėl to BUAB „Auto1“ negalėjo tinkamai įvykdyti lizingo sutarčių, t. y. darbuotojų perėjimas dirbti pas atsakovą buvo ne BUAB „Auto1“ nemokumo priežastis, bet padarinys. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. D. v. UAB „Gelrema“, bylos Nr. 2–1938/2011, yra konstatuota, kad nenustačius tiesioginio ryšio tarp atsakovo (bankrutuojančios įmonės) nemokumo ir kitos įmonės steigimo bei darbuotojų įsidarbinimo naujoje įmonėje, pripažinti bankrotą tyčiniu nėra teisinio pagrindo. Atsakovas, išsinuomodamas dalį transporto priemonių iš BUAB „Auto1“, neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir šio turto nuoma neturėjo jokio priežastinio ryšio su ieškovo patirta žala dėl netinkamo lizingo sutarčių vykdymo. Kadangi transporto priemonių nuomos sutartys buvo sudarytos tuo metu, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios perimti pagal lizingo sutartis įsigytą turtą, tai, nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų išsinuomojęs transporto priemones, ar ne, ieškovas šių transporto priemonių negalėjo perimti ne dėl sudarytų nuomos sutarčių, o dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Subnuomos sutartys Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu nebuvo pripažintos negaliojančiomis, nes to nenurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o asmens teisės ir pareigos negali atsirasti vienai iš ginčo šalių vienaip ar kitaip interpretuojant teismo sprendimo motyvuojamąją dalį. Net ir pripažinus, kad subnuomos sutartys niekinės ir negaliojančios, ieškovas savo teises turėjo ginti įstatyme nustatytais būdais, tačiau nereikalaudamas perkelti BUAB „Auto1“ prievoles pagal finansinio lizingo sutartis atsakovui. Ieškovas reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, susijusio su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nereiškė, taip pat neįrodė, kad atsakovui naudojantis turtu jis būtų patyręs 5,4 mln. Lt nuostolių ar kad nuomos sutarčių pagrindu naudotas turtas per nuomos laikotarpį būtų bent kiek nuvertėjęs. Be kita ko, subnuomos sutarčių sudarymas neturėjo jokios BUAB „Auto1“ mokumui, nes ši bendrovė jau 2008 metais buvo faktiškai nemoki. Nors ieškovas nurodo, kad turtas buvo naudojamas ir todėl mažėjo jo vertė, tačiau ieškovas, priimdamas turtą iš atsakovo, jam jokių pretenzijų dėl šio turto būklės nereiškė nei jo perėmimo metu, nei po jo perėmimo, nei šio turto realizavimo tretiesiems asmenims metu. Maža to, ieškovas 2009 m. balandžio–gegužės mėnesiais nutraukė lizingo sutartis su UAB „RD Auto“ ir iškart susigrąžinęs pagal lizingo sutartis įsigytas transporto priemones jas realizavo už analogišką kainą. Ieškovas neįrodė, kiek atsakovas prisidėjo prie turto vertės sumažėjimo, o nurodo tik galimus bendrus nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl to, kad BUAB „Auto1“ pažeidė finansinio lizingo sutartis. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais dėl žalos atlyginimo, nes atsakovo veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su ieškovo prašoma priteisti žala. Dar daugiau, būtent dėl ieškovo veiksmų nutraukiant lizingo sutartis BUAB „Auto1“ tapo dar labiau nemoki ir jai buvo iškelta bankroto byla. Vien ta aplinkybė, kad BUAB „Auto1“ bankrutavo, nereiškia, jog ji bankrutavo neteisėtai ar prievolių ieškovui negalėjo įvykdyti tyčia. Byloje įrodyta, jog bendrovės finansinė padėtis jau 2008 metų pabaigoje kėlė didžiulių abejonių dėl galimybių atsiskaityti su kreditoriais per 2009 metus, nes turimi trumpalaikiai įsipareigojimai gerokai viršijo turimą trumpalaikį turtą. Ieškovas nepaneigė specialistės išvados dėl sunkios BUAB „Auto1“ finansinės padėties 2008 metais, o teismų praktikoje nurodyta, kad 2008–2009 metais absoliuti dauguma Lietuvos Respublikoje veikiančių ūkio subjektų patyrė išimtinai didelės apimties gaunamų pajamų mažėjimą, kurį nulėmė globalinė finansinė krizė. Taigi ieškovas jam nepalankias, tačiau žinomas aplinkybes nutylėjo.

UAB,,Auto1 Logistics“ atsiliepimu į atsakovų UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro ir R. V. kasacinius skundus pareiškia, kad prisideda prie šių skundų ir prašo juos tenkinti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą.

R. V. atsiliepimu į ieškovo AB SEB banko kasacinį skundą prašo jį atmesti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad nors kasaciniame skunde teigiama, jog R. V. veiksmai kvalifikuotini kaip sukeliantys visą solidariąją atsakomybę kreditoriui tais pačiais pagrindais kaip ir UAB „Auto1 Logistics“ atveju, toks pats atsakomybės pagrindas tariamai kyla ir bankroto administratoriui kaip UAB „Auto1 Logistics“ ir R. V. atveju, tačiau ieškovas, aptardamas UAB „Auto1 Logistics“ atsakomybės pagrindą, nurodo, jog šiai bendrovei atsakomybė kyla kaip verslo perėmėjui. Akivaizdu, kad šie asmenys nėra BUAB „Auto1“ verslo perėmėjai. Kasaciniame skunde nepagrįstai siekiama, kad CK 6.574 straipsnio pagrindu apskaičiuotą žalą turi atlyginti lizingo santykiais su ieškovu nesusiję asmenys. Lizingo davėjas neprisiima su turto nuvertėjimu ar sugedimu susijusios rizikos, tačiau prisiima finansavimo verslo riziką. Už šią veiklą AB SEB bankas palūkanų forma gauna pelną. Šioje byloje BUAB „Auto1“ bankrotas buvo neišvengiamas, jį lėmė natūrali verslo nesėkmė užklupus ekonominei krizei, todėl BUAB „Auto1“ kilo tik sutartinė atsakomybė ieškovui CK 6.574 straipsnio pagrindu. R. V. nekontroliavo ir neturėjo jokios galimybės daryti įtaką didžiajai daliai ieškovo nurodytų procesų, nes tam neturėjo jokių galių; jo, kaip BUAB „Auto1“ vadovo, įgaliojimai pasibaigė iškėlus bankroto bylą. Ieškovas žalą kildina dėl lizingo sutarčių netinkamo vykdymo, tačiau R. V. civilinė atsakomybė galėtų kilti tik tokiu atveju, jei ieškovas būtų įrodęs, kad šis atsakovas, sudarydamas subnuomos sutartį, žinojo arba turėjo žinoti, jog toks elgesys neigiamai paveiks bendrovės galimybes vykdyti prievoles ir būtent dėl subnuomos sutarčių sudarymo BUAB „Auto1“ galimybės vykdyti prievoles ieškovui sumažėjo. Šios aplinkybės byloje neįrodytos. Be to, R. V. veiksmai nepažeidžia verslo sprendimų rizikos taisyklės (CK 2.50 straipsnio 2 dalis). Vien tas faktas, kad juridinio asmens sudarytos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis, jokiu būdu nereiškia, kad kyla juridinio asmens valdymo organo solidarioji atsakomybė. Juridinis asmuo turi atskirą turtą, savarankišką civilinį teisnumą, todėl už savo prievoles atsako pats juridinis asmuo, o įmonės vadovui atsakomybė kyla nebent tuo atveju, jeigu pripažįstama, jog buvo akivaizdžiai peržengta ūkinės komercinės veiklos rizika, aiškus aplaidumas verslo sprendimų rizikos vertinimo cikle. Šios aplinkybės byloje taip pat neįrodytos. Atsakovų veiksmai yra priežastiniu ryšiu pernelyg nutolę nuo ieškovo deklaruojamos žalos, net akivaizdžiai nesusiję su ieškovo įrodinėjama žala (CK 6.574 straipsnis) ar tariamu verslo perkėlimu. Ieškovo nurodoma žala ir jos dydis yra grindžiamas lizingo davėjo nuostoliais, patirtais dėl lizingo gavėjo netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo (CK 6.574 straipsnis). Tokio pobūdžio nuostoliai atsiranda tada, kai dėl lizingo gavėjo kaltės yra nutraukiamos lizingo sutartys, o realizavus turtą tretiesiems asmenims, lizingo davėjas gauna mažiau pajamų, negu būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius lizingo sutartis (įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas). Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad nesant R. V. ar kitų atsakovų veiksmų ieškovas žalos nebūtų patyręs, todėl ieškovo reikalavimai atsakovui R. V. atmestini dar vienu savarankišku teisiniu pagrindu.

Atsakovas R. V. atsiliepimu į atsakovų UAB,,Auto1 Logistics“ ir UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro kasacinius skundus pareiškia, kad prisideda prie šių skundų ir prašo juos tenkinti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinių skundų argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariosios civilinės atsakomybės už kelių asmenų veiksmais padarytą žalą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnis), bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, taikymu ir aiškinimu. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinis teismas privalo pasisakyti.

Dėl solidariosios civilinės atsakomybės sąlygų

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kildinamos iš delikto teisinių santykių, kaip iš esmės yra nagrinėjamu atveju, aktualus yra CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, jis egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2006">3K-3-518/2006</a>, ir kt.). Nustatant priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>). Nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01OS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-59/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-59/2008">3K-7-59/2008</a>).

Taigi solidarioji prievolė pagal atsiradimo pagrindą gali būti mišrioji. Vienam bendraskoliui ji gali atsirasti pagal sutartį, kitam – pagal įstatymą; vieno skolininko civilinė atsakomybė gali būti ribojama tam tikra suma, kito neribojama ir panašiai, tačiau visais atvejais teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų bei vertinti solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad BUAB „Auto1“ civilinė atsakomybė kilo iš lizingo sutartinių teisinių santykių, kitų kasatorių (atsakovų) – iš delikto teisinių santykių (CK 6.279 straipsnis). Kasacinis teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir vertina, ar pagal šias aplinkybes buvo teisingai taikytos teisės normos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje BUAB „Auto1“, UAB „Auto1 Logistics“, UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą ir R. V. pripažino solidariai atsakingais už ieškovui padarytą žalą, nes šiuos asmenis siejo bendri ir neteisėti veiksmai: R. V., veikdamas kaip UAB „Auto1“ direktorius, nepagrįstai teisme ginčijo lizingo sutarčių nutraukimą, nes jau žinojo, kad BUAB „Auto1“ buvo nemoki; veikdamas kaip BUAB „Auto1“ direktorius, neteisėtai sudarė subnuomos sutartis su nauja įsteigta, kartu vykdančia tą pačią veiklą, UAB „Auto1 Logistics“ ir išnuomojo jai didžiąją dalį pagal lizingo sutartis gauto turto. UAB „Auto1 Logistics“ išsinuomojo iš susijusios įmonės BUAB „Auto1“ minėtą turtą už neįprastai mažą kainą, nors turėjo žinoti, kad BUAB „Auto1“ neturėjo teisės nuomoti jai nepriklausančio turto ir, neteisėtai naudodama svetimą turtą, mažino jo vertę. Iškėlus bankroto bylą BUAB „Auto1“, UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras, kaip šios įmonės administratorius, toliau tęsė nepagrįstą bylinėjimąsi su ieškovu, nors žinojo, kad BUAB „Auto1“ buvo nemoki ir neturėjo galimybių vykdyti lizingo sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių aplinkybių ginčo šalys byloje iš esmės neginčija, ginčijama tik bylos šalių atsakomybė už nustatytus atsakovų veiksmus, jos dydis ir apimtis.

Dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas ir galimybė nustatyti kiekvieno žalą padariusio asmens atsakomybės dydį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. valstybės įmonė Registrų centras ir kt., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-295/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-295/2006">3K-3-295/2006</a>).

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nustatė ir aptarė civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas ir kiekvieno iš atsakovų atsakomybės ribas. Nurodė, kad dėl dalies kasatoriaus (ieškovo) nuostolių atlyginimo taikytina solidarioji atsakovų atsakomybė, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie atsakovų UAB,,Auto1“, R. V., UAB,,Auto1 Logistics“ kryptingą veikimą ir sąmoningą neteisėtų veiksmų, lėmusių dalies nuostolių atsiradimą, suformavimą, iš dalies prie to prisidedant ir BUAB,,Auto1“ bankroto administratoriui. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovai, kurių atsakomybė kildinama iš delikto, turėjo bendrą interesą siekdami neteisėtais veiksmais iš lizingo sutartimi įsigyto turto gauti naudos ir jų veiksmai susiję su padariniais (žala ieškovui), todėl jie privalo solidariai atlyginti dalį kasatoriaus (ieškovo) patirtų nuostolių. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje iš teismų nustatytų aplinkybių bei įvertintų atsakovų neteisėtų veiksmų ir šių veiksmų priežastinio ryšio su ieškovui kilusia žala matyti, jog atsakovai veikė bendrai ir atliko kartu neteisėtus veiksmus, gavo iš to naudos, o nustatyti, kiek kuris atsakovas konkrečiai prisidėjo prie žalos ieškovui atsiradimo, nebuvo galima, nes atsakovai siekė bendro rezultato – neteisėtai naudotis pagal lizingo sutartis įsigytu turtu kuo ilgiau. Nustatyti, kokias nuostolių dalis turėtų atlyginti kiekvienas iš atsakovų, nebuvo galimybių. Apskritai, jeigu 2009 m. birželio 9 d., kai ieškovas, vadovaudamasis lizingo sutarčių 18.1.2, 18.1.3 ir 18.4 punktuose suteiktomis teisėmis, nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo UAB,,Auto1“ grąžinti pagal šias sutartis įsigytą turtą, šis turtas būtų buvęs grąžintas pagal sutartį, ieškovo patirta žala galėjo būti mažesnė arba ji nebūtų atsiradusi; vėlesni, po 2009 m. birželio 9 d. atlikti atsakovų veiksmai įrodo jų bendrą veikimą, siekiant gauti iš lizingo sutartimi perduoto turto naudos ir išvengti padarinių, atsiradusių ieškovui nutraukus lizingo sutartis.

Nors UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras teigė, kad neatliko neteisėtų veiksmų, nes ieškovo ir BUAB „Auto1“ santykiuose nedalyvavo, tik vykdė bendrovės kreditorių komiteto nutarimus, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius, perėmęs bendrovės dokumentus, turėjo pasidomėti sudarytomis lizingo sutartimis, ypač bendrovės pajėgumu jas tinkamai vykdyti, tačiau jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atsiimti neteisėtai UAB „Auto1 Logistics“ subnuomotą turtą. Juolab kad ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog įmonės bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2010">3K-3-486/2010</a>; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Pakrijas“ v. UAB,,Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2010">3K-3-508/2010</a>). Nagrinėjamoje byloje teismams nustačius visas bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti sąlygas, pagrįstai buvo spręsta, kad bankroto administratorius, vykdydamas bankroto administratoriaus pareigas, esant nutrauktoms lizingo sutartims, nesiėmė jokių veiksmų, jog bankrutuojanti bendrovė grąžintų pagal lizingo sutartis įsigytą turtą ieškovui, neteisėtai šį turtą leido subnuomoti tretiesiems asmenims. Taigi, bankroto administratoriaus neteisėti veiksmai lėmė nuostolių ieškovui atsiradimą, o bankroto administratorius neįrodė, kad nebuvo jo kaltės dėl ieškovui padarytų nuostolių. Tokia teismų išvada atitinka ir teismų praktikoje suformuotą taisyklę dėl bankroto administratoriaus atsakomybės sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-506/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-506/2012">3K-3-506/2012</a>).

Teisėjų kolegija nurodo, kad taikant atsakovams solidariąją atsakomybę priteistina žala ieškovui teisingai buvo nustatyta remiantis laikotarpiu, kai lizingo sutartimi perduotas turtas neteisėtai, be ieškovo sutikimo, buvo subnuomojamas ir buvo gaunamos pajamos iš jo naudojimo subnuomos sutarčių pagrindu bei atsižvelgiant į tuo laikotarpiu mokėtiną lizingo mokestį už subnuomojamą turtą. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad teismai neteisingai sprendė dėl civilinės atsakomybės apimties ir žalos dydžio, nes, pirma, žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas ir kasacinis teismas tik remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir motyvais dėl žalos dydžio skaičiavimo, antra, minėta, kad nesant galimybės nustatyti kiekvieno iš atsakovų dalinės atsakomybės apimties, pagrįstai buvo spręsta taikyti šiems atsakovams solidariąją civilinę atsakomybę ir taip spręsti dėl ieškovo patirtos žalos dalies atlyginimo solidariai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino ir aptarė byloje nustatytas aplinkybes dėl kiekvieno atsakovo atliktų veiksmų, jų priežastinio ryšio su ieškovo patirta žala, atlygintinos žalos dydžio, atsakomybės kilmės ir jas tinkamai kvalifikavo pagal aptartų normų reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė solidariąją civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas bei tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika. Kasatorių nurodytais argumentais iš esmės ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, jų priežastinio ryšio ir panašiai, todėl jie pripažintini nesudarantys pagrindo konstatuoti netinkamą materialiosios teisės normų taikymą ir nukrypimą nuo teismų praktikos, tačiau šie argumentai įpareigoja teisėjų kolegiją patikrinti apskųstą teismo nutartį proceso teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), t. y. ar teismas, nustatydamas bylai reikšmingas fakto aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai).

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo

Minėta, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės ir nesprendžia fakto klausimų. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2012">3K-3-269/2012</a>; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš apskųstų teismų sprendimo ir nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas tyrė bei vertino ieškovo ir atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad pagrindas ieškovui atlyginti žalą buvo UAB „Auto1“ netinkamas įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymas, o apeliacinės instancijos teismas tyrė ir aiškinosi visų atsakovų civilinės atsakomybės apimtį ir ribas, pagal surinktus įrodymus sprendė dėl visų atsakovų veiksmų, lėmusių žalos ieškovui atsiradimą, t. y. nustatė, kad UAB,,Auto1“ nebevykdant lizingo sutartyse nustatytų įsipareigojimų ieškovas 2009 m. birželio 9 d. nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti pagal jas įsigytą turtą, tačiau atsakovas šios pareigos nevykdė, teisme ginčijo lizingo sutarčių nutraukimą, nors lizingo mokesčių nemokėjo ir bendrovė faktiškai buvo nemoki. Teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus AB,,SEB lizingas“ nutraukti lizingo sutartis bei perimti iš UAB,,Auto1“ pagal šias sutartis naudotą turtą, UAB,,Auto1“, neturėdama ieškovo sutikimo, išnuomojo UAB,,Auto1 Logistics“ didelę dalį lizingo sutartimi perduoto turto. Iškėlus UAB,,Auto1“ bankroto bylą, R. V., veikiantis kaip vienasmenis UAB,,Auto1“ valdymo organas, bankroto administratoriui perdavė tik dalį pagal lizingo sutartį naudoto turto. Vilniaus apygardos teismui 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi atmetus UAB,,Auto1“ ieškinį dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiomis ir iš dalies patvirtinus ieškovo finansinį reikalavimą UAB,,Auto1“ bankroto byloje bei įpareigojus UAB,,Auto1“, veikiantį per bankroto administratorių, grąžinti ieškovui pagal šias sutartis perduotą turtą, šis grąžintas nebuvo. Priešingai, BUAB,,Auto1“ bankroto administratorius pranešė ieškovui, kad kitą dalį lizingo sutartimi perduoto turto UAB,,Auto1“ vardu veikęs jos direktorius R. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. subnuomojo ir perdavė naudotis UAB,,Auto1 Logistics“. Vilniaus apygardos teismui 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi UAB,,Auto1“ bankroto byloje ieškovą paskyrus lizingo sutartimi perduoto turto saugotoju, turtas šiam ieškovui vis tiek nebuvo perduotas, antstolis vykdė teismo nutartį, tačiau UAB,,Auto1“ bankroto administratorius informavo ieškovą ir antstolį, kad bankroto administratorius perėmė tik dalį lizingo sutartimi perduoto turto, o likęs turtas perimtas, taigi ir perduotas ieškovui nebuvo. 2010 m. spalio 14 d. raštu ieškovas kreipėsi į UAB,,Auto1 Logistics“ dėl lizingo sutartimi perduoto turto grąžinimo. UAB,,Auto1 Logistics“ ginčijant subnuomos sutarčių nutraukimo teisėtumą Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi konstatavo, kad subnuomos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir negaliojo nuo jų sudarymo momento. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujantys asmenys išdėstytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčijo, tačiau nesutiko su teisėjų kolegijos jau aptarta jų teisine kvalifikacija ir vertinimu.

Iš teismų procesinių dokumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovų į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, teismų procesinius dokumentus, t. y. įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo, o kasatoriai tik savaip interpretuoja teismų nustatytas aplinkybes ir su tuo susijusius įrodymus, tačiau apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys suponuoja išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ginčą išsprendė tinkamai taikydamas bendruosius sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės pagrindus. Minėta, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje įrodytos visos įstatyme nustatytos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos taikyti atsakovų atsakomybę. Kadangi byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios visas įstatyme išvardytas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismai procesiniuose sprendimuose priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, pripažinę atsakovus solidariai atsakingus už ieškovui padarytą žalą, o žalos dydžio nustatymas yra susijęs su faktinių aplinkybių tyrimu, todėl kasacinis teismas dėl įrodymų, susijusių su žalos dydžio nustatymu, nepasisako.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasatoriai UAB „Auto1 Logistics“ ir R. V. nurodo, kad buvo peržengtos apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos, tačiau teisėjų kolegija pagal ieškovo pateiktą ieškinį konstatuoja, kad ieškovas, įrodinėdamas patirtos žalos dydį ir atsakovų atsakomybę, nurodė faktines aplinkybes, kurias apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytomis ir jomis rėmėsi. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos, nurodė, kad, jo manymu, atsakovai bendrais veiksmais siekė iš subnuomoto turto gauti naudos, kuo ilgiau jo negrąžinant teisėtam savininkui, todėl ieškovas negalėjo naudotis savo turtu, turtas nusidėvėjo, ieškovas patyrė žalos. Apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteisė iš atsakovų žalą, ją skaičiuodamas už laikotarpį subnuomojant turtą. Tai nėra pagrindas teigti, kad teismas peržengė pareikšto ieškinio ribas. Nors atsakovo R. V. kasaciniame skunde teigiama, kad dėl turto subnuomos ieškovas nepatyrė jokių realių nuostolių, nes turto vertė tuo metu nesumažėjo, tačiau, daikto nuomininkui (lizingo gavėjui) naudojantis išsinuomotu daiktu ir nemokant už jį sutarto dydžio nuomos mokesčio, daikto savininkas ne tik patiria nuostolių dėl to, jog už jį negauna nuomos mokesčio ir palūkanų, tačiau nuomojamas daiktas dėvisi, jo vertė mažėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2012">3K-3-472/2012</a>).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui dalį jo patirtos žalos, nepažeidė proceso teisės normų dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo.

Kasatorius UAB „Auto1 Logistics“ skunde teigia, kad buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje UAB „Cleanex“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. P602–163/2012, paneigė galimybę perkelti mokestinę prievolę įsteigtai naujai savarankiškai įmonei nepriklausomai nuo bankrutavusios ir naujos įsteigtos įmonės tarpusavio santykio.

Teisėjų kolegija nurodo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.). Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje ir šioje byloje nagrinėjami ginčai kilę iš kitokių faktinių aplinkybių ir taikant visiškai kitus įstatymus, t. y. kasatoriaus nurodytoje administracinio teismo byloje pasisakoma dėl mokesčių mokėtojų teisinio statuso, aiškinant ir taikant Mokesčių administravimo įstatymą, o šioje byloje sprendžiamas civilinės teisinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso reglamentavimą klausimas. Taigi skiriasi šios ir nurodytos bylos ratio decidendi, todėl šioje byloje kasatoriaus nurodyta teismų praktika negali būti remiamasi.

Kiti kasacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Kasaciniuose skunduose suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartis paliktina galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 33,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, ši suma priteistina valstybei iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsakovai UAB,,Auto1 Logistics“, R. V., UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras ir BUAB „Auto1“ bei ieškovas AB SEB bankas, pateikdami atsiliepimus į kasacinius skundus, prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl prašymai negali būti tenkinami (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės,,Auto1 Logistics“ (j. a. k. 302307798), iš atsakovo R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro (j. a. k. 235238440), iš ieškovės akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) po 8,25 Eur (aštuonis Eur 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas