Civilinė byla Nr. e3K-3-396-378/2019
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02704-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.3.3; 1.3.5.3.3.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eveda“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eveda“ dėl darbo užmokesčio, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo laiko įmonėje režimą, taip pat darbdavio pareigą mokėti darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis, esant įmonėje nustatytai suminei darbo laiko apskaitai, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Eveda“ 3039,47 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių), 1119,03 Eur delspinigių, 478,58 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei netesybas, kurias sudaro ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį (518,53 Eur), padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių.
3. Ieškovas 2018 m. sausio 9 d. kreipėsi į Darbo ginčų nagrinėjimo komisiją (toliau – DGK) su prašymu išieškoti aptariamas sumas iš darbdavės. DGK 2018 m. vasario 27 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Su priimtu sprendimu ieškovas nesutiko, nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog atsakovė atsiliepime į ieškovo prašymą DGK pripažino, kad nebuvo sumokėjusi už darbą poilsio dienomis, nes suteikdavo ieškovui tik laisvą dieną. Ieškovo vertinimu, pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusį DK 194 straipsnį tokiu atveju viengubu tarifu turėjo būti mokama ir už faktiškai dirbtą poilsio dieną, ir už tą dieną, kuri suteikiama vietoj dirbtos poilsio dienos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. liepos 30 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2012 m. sausio 12 d. sudarė darbo sutartį Nr. 58, pagal kurią ieškovas nuo 2012 m. sausio 13 d. buvo priimtas dirbti vairuotoju. Ieškovo vidutinis dienos užmokestis buvo 24,81 Eur. Šalių sudarytoje darbo sutartyje nurodytas darbo laikas yra 8 val. darbo diena ir 4 val. darbo diena. Atsakovės atstovai patvirtino, kad darbo sutartis buvo sudaryta pagal šabloną, todėl buvo padaryta klaida nurodant 4 val. darbo dieną. 2018 m. sausio 2 d. darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo pareiškimu). Atleidžiant ieškovą iš darbo 2018 m. sausio 4 d. jam buvo sumokėta 1146 Eur (atskaičius privalomuosius mokėjimus).
6. Teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų, jų atstovų, atvykusio liudytojo paaiškinimus, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs ieškovo elgesį viso darbo atsakovės įmonėje metu (nereiškus pretenzijų dėl darbo laiko apskaitos ar netinkamo apmokėjimo), atsižvelgdamas į transporto įmonių tolimųjų reisų darbuotojų darbo specifiką (išvykimą į komandiruotes), atsakovės pateiktas darbo tvarkos taisykles bei duomenis apie ieškovo supažindinimą su jomis, nustatė, kad, ieškovui dirbant pas atsakovę, įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita ir su ieškovu darbo sutartimi buvo susitarta dėl 8 valandų darbo laiko per parą.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščių nepildė vadovaudamasi tachografo duomenimis, už netinkamą tachografo duomenų tvarkymą atsakovės direktorius buvo nubaustas administracine tvarka. Tačiau atsakovė į bylą pateikė 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 patvirtintas Darbo tvarkos taisykles, kuriose nustatyta suminė darbo laiko apskaita atitiko 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo“ (toliau – Reglamentas 561/2006) reikalavimus.
8. Teismas, spręsdamas, kad įmonėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, taip pat rėmėsi atsakovės į bylą pateiktu 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“, kurio 44 punkte nustatyta, kad vairuotojų darbo laikas skaičiuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, apskaitinis laikotarpis yra 1 mėnuo. Šio įsakymo 45 punkte nurodyta, jog kasdienio vairavimo trukmė negali viršyti 9 valandų, kassavaitinio – 56 valandų. Įsakymo 47.1 punkte buvo nustatyta, kad kassavaitinio poilsio laikotarpis – tai kassavaitinis laiko tarpas, per kurį vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku, apimantis „normalų kassavaitinio poilsio laikotarpį“ arba „sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį“. Teismas nustatė, kad ieškovas su šiuo įsakymu supažindintas pasirašytinai.
9. Teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimą priteisti jam iš atsakovės už darbą poilsio dienomis 3039,47 Eur (įskaitant neišmokėtą darbo užmokestį už darbą 2015 m. gruodžio mėnesį) ir 1119,03 Eur delspinigių (įskaitant 321,54 Eur, apskaičiuotus nuo visos neišmokėtos sumos už gruodžio mėnesio darbą) kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Savo sprendimą motyvavo tuo, jog taikant suminę darbo laiko apskaitą už darbą poilsio dienomis suteikiama papildoma darbo diena, už kurią papildomai mokėti nereikia. Ieškovas pripažino, jog atsakovė suteikdavo jam laisvų dienų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnio 1 dalis), tačiau nesutiko, kad įmonėje buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita ar kad jis, pasirašydamas darbo sutartį, su ja sutiko. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas bendrovėje dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą, įsakymai dėl komandiruočių buvo pasirašomi atgaline data, be to, byloje nebuvo įrodymų, jog ieškovas dirbo ne pagal iš anksto žinomas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis atmestinas kaip neįrodytas.
10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškinio dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 322,53 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 1935,18 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių); priteisė ieškovui iš atsakovės 438,52 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovei iš ieškovo 224,26 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
11. Kolegija nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje nebuvo tiesiogiai nurodyta, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita (CPK 187 straipsnio 1 dalis), atsakovė neginčijo, jog darbo grafikai nebuvo sudaromi, nes ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir realiai sudaryti grafikų nebuvo įmanoma (CPK 187 straipsnio 1 dalis), tačiau, kolegijos nuomone, net nustačius faktą, kad nebuvo sudaromi darbo grafikai, negalima vien šia aplinkybe remiantis atmesti, jog nebuvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas. Be to, ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas su atsakovės į bylą pateiktu 2012 m. sausio 2 d. direktoriaus įsakymu Nr. DS-12-01-02-01 „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“.
12. Kolegija sprendė, kad nors darbo grafikai nebuvo sudaromi, byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, į komandiruotę vykdavo įspėtas vadovo prieš kelias dienas, komandiruočių įsakymus pasirašydavo atgaline data (CPK 185 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo taikyti DK 194 straipsnio 1 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), nustatančios, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo kasacinį skundą, 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB,,Eveda“ nesumokėtą darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis bei nuo šio nesumokėto darbo užmokesčio apskaičiuotus delspinigius, ir dėl šio ieškovo reikalavimo išsprendimo perdavė bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka; kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
14. Teisėjų kolegija nurodė, kad nei 2002 m., nei 2016 m. DK nėra normos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, būtų užtikrinama siauresnė teisių apimtis nei darbuotojui, kuris dirba įprastu darbo grafiku, t. y. darbuotojas, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, lyginant su analogiškoje padėtyje esančiu darbuotoju, kuriam suminė darbo laiko apskaita netaikoma, patenka į mažiau palankią padėtį tiek dėl tokio asmens socialinio gyvenimo apribojimo, tiek dėl to, kad, dirbdamas savo poilsio dieną, kai tai nenustatyta grafike, jis dar gautų mažesnį atlyginimą.
15. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas DK 194 straipsnis, todėl grąžinant bylą nagrinėti iš naujo turėtų būti nustatyta, kiek ieškovas dirbo poilsio dienomis, ir patikslinta, kada jam buvo suteiktos poilsio dienos. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis išvadomis dėl suminės darbo laiko apskaitos režimo, neįvertino aplinkybės, kad byloje nebuvo ginčijamas faktas, jog ieškovas, išvykdamas į komandiruotę, darbo grafiko dar neturėdavo, įmonės direktoriaus įsakymus dėl komandiruočių pasirašydavo atgaline data, grįžęs iš komandiruotės, vadinasi, siekiant teisingai išspręsti bylą, turi būti nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas.
16. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi iš naujo bylos dalį dėl nesumokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis, 2019 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškinys dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už suteiktas poilsio dienas, delspinigių ir netesybų, ir šias ieškinio dalis tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš UAB,,Eveda“ 2380,17 Eur (su mokesčiais) neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio už suteiktas poilsio dienas bei už 2016 m. kovo mėn. ir 814,30 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., iš viso 3194,47 Eur.
17. Kolegija nustatė, kad ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio. Kolegija nurodė, kad ieškovui darbo grafikai pas atsakovę nebuvo sudaromi, todėl dienos, kuriomis ieškovas turėjo ilsėtis, buvo šeštadieniai ir sekmadieniai (savaitgalio dienos). Pastarojo fakto (aplinkybės, jog ieškovo poilsio dienos buvo šeštadieniai ir sekmadieniai) neginčijo ir pati atsakovė. Priešingai, iš atsakovės 2019 m. birželio 5 d. ir 2019 m. birželio 18 d. atsiliepimų kolegija darė išvadą, kad už darbą, dirbtą šeštadieniais ir sekmadieniais, atsakovė suteikdavo ieškovui papildomų poilsio dienų (tokiu būdu kompensuodavo už darbuotojo darbą poilsio dienomis (šeštadieniais, sekmadieniais), tačiau už jas nemokėdavo, nurodydama, kad taikant suminę darbo laiko apskaitą darbo užmokestis mokamas tik už faktiškai dirbtą laiką, tačiau tokia atsakovės pozicija, kolegijos manymu, yra neparemta įstatymu.
18. Kolegija sprendė, kad atsakovės atsiliepime išdėstyti paaiškinimai neginčytinai patvirtina faktą, jog atsakovė su ieškovu už darbą poilsio dienomis tinkamai neatsiskaitė (tokio darbo neapmokėjo dvigubu tarifu, o jeigu buvo suteikiamos papildomos poilsio dienos (tais atvejais, kai jos buvo suteikiamos), už jas nemokėjo darbo užmokesčio), todėl ieškovui turi būti priteistos jo 2019 m. gegužės 27 d. papildomuose paaiškinimuose nurodytos sumos.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuriomis: 1) panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už suteiktas poilsio dienas, delspinigių ir netesybų, ir ši ieškinio dalis tenkinta iš dalies; 2) ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 2380,17 Eur (su mokesčiais) neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio už suteiktas poilsio dienas bei už 2016 m. kovo mėn. ir 814,30 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., iš viso 3194,47 Eur; ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 432,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų; ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 1269,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 811,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 194 straipsnio 1 dalį (nuo 2017 m. – DK 144 straipsnio 1 dalį), nes teisiškai neįmanoma situacija, kad vairuotojas reise dirbtų savo poilsio dieną, t. y. savo kassavaitinio poilsio laiku, nes vairuotojų darbą kassavaitinio poilsio metu griežtai draudžia Reglamentas 561/2006. Ginčas kilo dėl mokėjimo vairuotojams už darbą poilsio dieną, atsižvelgiant į Reglamento 561/2006 nuostatą, kad dirbti poilsio dieną (kassavaitinio poilsio metu) kategoriškai draudžiama. Mobilusis kelių transporto darbuotojas poilsį turi turėti ne bendromis pagal DK poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), o pagal Reglamentą 561/2006 priklausomai nuo reise dirbto darbo laiko. Reglamentas 561/2006 iš esmės yra vairuotojo darbo grafikas, nes yra tiesioginio taikymo aktas, nuo kurio nustatytų darbo ir poilsio laikotarpių negalima nukrypti.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau – Ypatumai) 18 punktą apie darbdavio pareigą sudaryti darbo grafiką. Sistemiškai aiškinant, grafikai kelių transporte nesudaromi, nes iš anksto nežinomi vairuotojo darbo (vairavimo) ir poilsio laikotarpiai. Iš Ypatumų nutarimo formuluočių matyti, jog vairuotojų darbo laiko apskaitai naudojami ne darbo grafikai, o tachografai ir tachografo identifikavimo kortelės, o darbo grafikai sudaromi tik esant keleivių vežimui reguliariais maršrutais, kai autobuse neįrengti tachografai. Nagrinėjamoje byloje transporto priemone nebuvo vežami keleiviai reguliariais reisais ir joje buvo sumontuotas tachografas, todėl pagal Reglamentą 561/2006 papildomo darbo grafiko darbdavys sudaryti neprivalo. Nesant reikalavimo sudaryti darbo grafiko, nėra galimybės nuo jo nukrypti ir taikyti DK 11straipsnio 1 dalį (iki 2017 m. – DK 194 straipsnį).
20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
20.1. Perduodamas bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi iš esmės atsakė į pagrindinį ieškovo kasaciniu skundu keltą teisės aiškinimo ir taikymo klausimą, t. y. kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos nuostatos, reglamentuojančios piniginį kompensavimą už darbą poilsio dienomis (DK (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) 194 straipsnis). Todėl nepagrįsti atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju DK normos nėra taikomos.
20.2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pačios atsakovės į bylą pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, patvirtinusiais aplinkybę, kad poilsio dienos de facto (faktiškai) buvo šeštadieniai ir sekmadieniai, nes pastarosiomis dienomis ieškovas turėjo ilsėtis (darbdavė tokiomis dienomis buvo nustačiusi poilsio laiką), tačiau, pačios atsakovės nurodymu, darbuotojas jomis dirbo ir už tai jam buvo suteikiama papildomų poilsio dienų, pagrįstai sprendė, kad už darbą poilsio dienomis turi būti tinkamai atlyginama. Reglamentas 561/2006 nenustato konkrečių savaitės dienų, kuriomis darbuotojai (vairuotojai) turi ilsėtis, o Ypatumai neįtvirtina taisyklės, pagal kurią vairuotojams nėra taikomas DK 194 straipsnis, todėl atsakovė nepagrįstai sutapatino darbo ir poilsio laiką reglamentuojančias nuostatas su darbo apmokėjimą reglamentuojančiomis normomis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už darbą poilsio dienomis mokėjimo
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas atsakovės įmonėje dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Nors darbo sutartyje nebuvo nustatyta, tačiau pagal darbo tvarkos taisykles ir vyravusią darbo praktiką teismai nustatė, kad ieškovo darbo ir poilsio laikui apibrėžti buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Šalys nesutarė dėl ieškovo poilsio laiko režimo, todėl teismai turėjo nustatyti ir įvertinti, ar poilsio dienomis ieškovas dirbo ir, jeigu dirbo, kaip jam už šį darbą turėtų būti atlyginta.
22. Pagrindinis teisės šaltinis, reglamentuojantis darbo teisių ir pareigų įgyvendinimą ir gynybą, yra DK (šio kodekso 1 straipsnio 1 dalis), kuris darbo teisiniuose santykiuose taikomas prioritetiškai (DK 11 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbo užmokesčio mokėjimo už darbą poilsio dienomis iki 2018 m. sausio 2 d., kada buvo nutraukta darbo sutartis, šiuo atveju aktualios tiek anksčiau galiojusio DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), tiek naujojo DK nuostatos dėl darbo laiko ir darbo poilsio dienomis apmokėjimo.
23. Atsižvelgiant į darbo funkcijų pobūdį, darbo santykiams reguliuoti gali būti taikomi ir specialūs teisės aktai. Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad ieškovas buvo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, todėl jo darbo ir laiko poilsio ypatumai nustatytini vadovaujantis DK 121 straipsnio nuostatomis. Šioje teisės normoje nurodyta, kad transporto įmonėse darbo ir poilsio laiko ypatumus nustato Lietuvos Vyriausybė. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovo darbo ir poilsio laiką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtinti darbo ir poilsio laiko ypatumai kelių transporte, kurie yra lex specialis (specialusis įstatymas) DK atžvilgiu. Minėtų Ypatumų reikalavimai papildo Reglamento 561/2006, prireikus – ir Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važiuojančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) (toliau – AETR susitarimas) nuostatas.
24. Bylą nagrinėję teismai, taip pat ir ieškovas bei atsakovė, ieškinio faktiniam pagrindui teisiškai kvalifikuoti, be Ypatumų, rėmėsi ir Reglamento 561/2006 nuostatomis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Reglamentas 561/2006 taikomas vežimui keliais: a) tik Bendrijoje (dabar – Europos Sąjunga) arba b) tarp Bendrijos, Šveicarijos ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių (šio reglamento 2 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių (įsakymai dėl komandiruočių) matyti, kad ieškovas daugiausiai krovinius veždavo į Rusijos Federaciją ir Baltarusiją, kurios nėra Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalys. Vadinasi, Reglamento 561/2006 nuostatos netaikomos tiems vežimams, kuriuos darbo sutarties galiojimo laikotarpiu vykdė ieškovas. Reglamento 561/2006 3 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad tarptautinėms kelių transporto operacijoms, iš dalies vykdomoms už 2 dalyje minėtų teritorijų ribų, vietoj šio reglamento yra taikomas AETR susitarimas, kai jos vykdomos: a) transporto priemonėmis, registruotomis Bendrijoje ar šalyse, kurios yra AETR šalys, visai kelionei; b) transporto priemonėmis, registruotomis trečiojoje šalyje, kuri nėra AETR šalis, tik tai kelionės daliai, kurios metu transporto priemonė vyksta per Bendrijos ar šalių, kurios yra AETR šalys, teritoriją. Kadangi pagal AETR 2 priedėlio „Patvirtinimo žymuo ir sertifikatai“ nuostatas matyti, kad Rusijos Federacija ir Baltarusija yra AETR šalys, ieškovo vykdytiems vežimams tiek Reglamento 561/2006 3 straipsnio, tiek AETR 2 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančios šio susitarimo taikymo sritį, prasme turėtų būti taikomos AETR susitarimo nuostatos.
25. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar ieškovas dirbo poilsio dienomis, nurodė, kad ieškovui darbo grafikai pas atsakovę nebuvo sudaromi, todėl dienos, kuriomis ieškovas turėjo ilsėtis, buvo šeštadieniai ir sekmadieniai (savaitgalio dienos). Taikydamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 194 straipsnį, pagal kurį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį, apeliacinės instancijos teismas už ieškovo darbą šeštadieniais ir sekmadieniais priteisė jam neišmokėtą papildomą darbo užmokestį.
26. Teisėjų kolegija su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes poilsio dienos yra šeštadieniai ir sekmadieniai esant penkių dienų darbo savaitei (DK 161 straipsnio 1 dalis), tačiau esant suminei darbo laiko apskaitai svarbiausia yra garantuoti DK nustatytą paros ir savaitės nepertraukiamo poilsio trukmę (DK 149 straipsnis), kuri nėra apibrėžta konkrečiomis savaitės dienomis. Be to, transporto priemonių darbuotojams nėra taikomas DK 161 straipsnis, nustatantis bendras poilsio dienas šeštadienį ir sekmadienį, – Ypatumų 1.10 punkte yra įtvirtinta nurodytos nuostatos taikymo išlyga. Kasacinis teismas analogiško pobūdžio byloje išaiškino, kad šeštadienis ir sekmadienis yra (gali būti) įprastos transporto priemonės vairuotojo darbo dienos, nebent jo darbo grafike patvirtintos poilsio dienos sutampa su šiomis bendromis poilsio dienomis, todėl, jeigu nėra tokios sutapties, už transporto priemonės vairavimą šeštadienį ir (ar) sekmadienį mokamas įprastas (ne padidinto tarifo) darbo užmokestis. Tuo tarpu padidinto tarifo darbo užmokesčio mokėjimas DK 194 straipsnio 1 dalies prasme siejamas su konkretaus darbuotojo darbu jam nustatytomis poilsio dienomis, o tokios dienos, kaip minėta, nebūtinai turi sutapti su bendromis poilsio dienomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzU5LTcwMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-359-701/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-359-701/2019">e3K-3-359-701/2019</a>, 54, 55 punktai).
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbdavys, t. y. atsakovė, iš anksto nesudarinėjo darbo grafikų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios dienos laikytinos ieškovo poilsio dienomis. Atsakovė teigia, kad transporto darbuotojams darbo ir poilsio laiko režimas nustatomas vadovaujantis Reglamento 561/2006 nuostatomis.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Reglamentas 561/2006, tiek AETR susitarimas nustato reikalavimus transporto darbuotojo nepertraukiamai paros ir savaitės poilsio trukmei, tačiau neįtvirtina, kokios dienos laikytinos poilsio dienomis.
29. Pagal AETR susitarimo 6 straipsnio 1 dalį kassavaitinio poilsio laikotarpis vairuotojui turi būti suteiktas ne vėliau kaip po šešių kasdienio vairavimo laikotarpių. AETR susitarimo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvieną savaitę vienas iš poilsio laikotarpių, nurodytų 1 ir 2 dalyse, kaip savaitinis poilsis turi būti keturiasdešimt penkių nepertraukiamo poilsio valandų. Šis poilsio laikas gali būti trumpinamas iki minimalaus trisdešimt šešių valandų nepertraukiamo poilsio laikotarpio, jeigu ilsimasi nuolatinėje transporto priemonės laikymo arba vairuotojo gyvenamojoje vietoje, arba iki minimalaus dvidešimt keturių valandų nepertraukiamo poilsio laikotarpio, jeigu ilsimasi kitoje vietoje. Visi poilsio laikotarpių sutrumpinimai turi būti kompensuojami leidus atitinkamai valandų pailsėti iš karto (en bloc) iki trečios savaitės pabaigos.
30. Atsakovės darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas yra susipažinęs pasirašytinai, nustatyta, kad kassavaitinio vairavimo trukmė negali viršyti 56 valandų, o bendra vairavimo trukmė per dvi savaites paeiliui negali viršyti 90 valandų. Kassavaitinis poilsis apibrėžtas kaip poilsis, kai per bet kurias dvi paeiliui einančias savaites vairuotojas turi pasinaudoti mažiausiai dviem normaliais kassavaitinio poilsio laikotarpiais arba vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu ir vienu sutrumpintu kassavaitinio poilsio laikotarpiu; sutrumpintas kassavaitinis poilsis turi būti kompensuojamas lygiaverčiu poilsiui skirtu laiku (Darbo tvarkos taisyklių 45 punktas).
31. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių (įsakymų dėl komandiruočių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių) matyti, kad ieškovas dirbdavo skirtingomis savaitės dienomis, taip pat ir šeštadieniais, sekmadieniais, būdamas komandiruotėse po 4, 6 ir daugiau dienų iš eilės. Grįžus jam būdavo suteikiamos poilsio dienos. Tokia darbo ir poilsio laiko apskaita nėra draudžiama įstatymo, jei ji atitinka pirmiau nurodytus privalomus laikytis nepertraukiamo poilsio reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylą nagrinėjant pakartotinai apeliacinės instancijos teisme, šalys, teikdamos papildomus paaiškinimus apie ieškovo dirbtą laiką ir gautą darbo užmokestį, orientavosi į mėnesio laikotarpį ir kiek dienų per tą laiką buvo dirbta ir ilsėtasi; ieškovas teigė, kad poilsio dienos buvo suteiktos už jo darbą bendromis poilsio dienomis šeštadieniais ir sekmadieniais, už jas papildomai nemokant. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu yra nepagrįstai sutapatinamos darbo ir poilsio laiką reglamentuojančios nuostatos su darbo apmokėjimą reglamentuojančiomis normomis, nes siekiant nustatyti, ar ieškovas, dirbdamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, dirbo poilsio dienomis, turi būti vertinama, kas kiek dienų ieškovui privalėjo būti suteiktos poilsio dienos ir ar ieškovas tuo metu dirbo.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbdavys yra tas subjektas, kuris privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pozityviosios pareigos: 1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų; 4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevenciškų priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti. Darbdavys, nevykdantis pirmiau įvardytų pareigų, turi prisiimti neigiamus padarinius, susijusius su mobiliajam darbuotojui taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų nesilaikymu, o šiuo (neigiamų padarinių prisiėmimo) aspektu turimos omenyje ne tik valstybės sankcijos, įskaitant ir finansines, taikomos darbdaviui, kaip transporto ūkio subjektui, už jo darbuotojo padarytus pažeidimus (AETR susitarimo 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 6 dalies b punktas ir 8 dalis), bet ir teisės panaudoti darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimų faktus prieš patį darbuotoją (vykdant mokėjimus už atliekamą darbą) neturėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzU5LTcwMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-359-701/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-359-701/2019">e3K-3-359-701/2019</a>, 51 punktas).
33. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovės argumentus, kad grafikai kelių transporte nesudaromi, nes iš anksto nežinomi vairuotojo darbo (vairavimo) ir poilsio laikotarpiai. Atsakovė, planuodama savo veiklą ir krovinių gabenimą, nurodo galimus jų pristatymo terminus, kurie neturėtų būti trumpesni nei realiai įmanomi, siekiant išlaikyti privalomą transporto darbuotojo darbo ir poilsio laiko režimą, todėl kelių eismo sąlygos, galimi trukdžiai ir pan., kurie, atsakovės teigimu, neleidžia iš anksto tiksliai planuoti transporto darbuotojo laiko nustatant jam darbo grafiką, nėra tos aplinkybės, kurios pateisintų nukrypimus nuo privalomų laikytis darbo sąlygų. Transporto darbuotojų naudojami tachografai yra skirti faktiškai dirbtam laikui apskaičiuoti ir darbo laiko režimo laikymosi kontrolei užtikrinti, tačiau jie nėra skirti darbuotojui pačiam nuspręsti, kada ir kaip ilsėtis, t. y. darbdavys turi užtikrinti, kad transporto darbuotojas turėtų galimybę pasinaudoti nepertraukiamu dienos ir savaitės poilsiu, net darbo grafike ir nenurodant konkrečių tokio poilsio valandų.
34. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, kokios savaitės dienos iš ieškovo ginčijamo laikotarpio laikytinos jo poilsio dienomis. Tai, kad atsakovė nevykdė jai privalomų pozityvių pareigų, kaip, pavyzdžiui, nesudarinėjo darbo grafiko, neleidžia jai remtis argumentu, kad ieškovas poilsio dienomis galimai dirbo savo nuožiūra, nežinant atsakovei ir neturint jos sutikimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju laikytina, jog ieškovas dirbo penkias dienas per savaitę, turint bendras poilsio dienas šeštadienį ir sekmadienį, yra nepagrįsta.
35. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialiais teisės aktais (tokiais, kaip, pavyzdžiui, Ypatumai, Reglamentas 561/2006 ar AETR susitarimas) nustatyti privalomi reikalavimai transporto darbuotojų darbo ir poilsio laikui apskaityti skirti siekiant ne tik pagerinti kelių transporto sektoriaus darbuotojų darbo sąlygas, bet ir bendrai pagerinti saugų eismą keliuose ir suderinti konkurencijos sąlygas kelių transporto sektoriuje. Todėl šiame sektoriuje veikiantys darbdaviai, galimai piktnaudžiaudami galimybėmis nenustatyti transporto darbuotojams tikslaus darbo ir poilsio laiko, pažeidžia ne tik šių asmenų teises ir teisėtus interesus, bet ir visuomenės poreikį jaustis keliuose saugiai.
36. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo atveju turi būti ištirta, ar pagal faktiškai dirbtą ieškovo laiką (darbo laiko apskaitos žiniaraščius) jam buvo užtikrintas nepertraukiamas savaitės poilsis. Jeigu būtų nustatyta, kad ieškovo faktiškai dirbtas laikas viršija specialiais teisės aktais leistiną, šis viršytas laikas turi būti skaičiuojamas kaip poilsio laikas ir darbas jo metu turėtų būti apmokamas papildomai, vadovaujantis DK 194 straipsnio 1 dalimi. Kadangi teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė apeliacinės instancijos teismas nustatydamas ieškovo poilsio dienas, negali būti pašalintas kasaciniame teisme, teisėjų kolegija sprendžia panaikinti skundžiamo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuriomis: 1) panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už suteiktas poilsio dienas, delspinigių ir netesybų ir ši ieškinio dalis tenkinta iš dalies; 2) ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 2380,17 Eur (su mokesčiais) neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio už suteiktas poilsio dienas bei už 2016 m. kovo mėn. ir 814,30 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., iš viso 3194,47 Eur; ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 432,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų; ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 1269,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 811,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, bus paskirstytos apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. sprendimo dalis, kuriomis: 1) panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už suteiktas poilsio dienas, delspinigių ir netesybų ir ši ieškinio dalis tenkinta iš dalies; 2) ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 2380,17 Eur (su mokesčiais) neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio už suteiktas poilsio dienas bei už 2016 m. kovo mėn. ir 814,30 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., iš viso 3194,47 Eur; V. J. iš UAB,,Eveda“ priteista 432,78 EUR (neatskaičius mokesčių) netesybų; ieškovui iš UAB,,Eveda“ priteista 1269,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 811,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
