Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyti maksimalūs darbuotojams mokamų priemokų dydžiai buvo viršyti dėl to, kad Įstaigos darbuotojų atlikto darbo apimtis viršijo įprastinį darbo krūvį dėl ypatingų ir neišvengiamų įstaigoje susiklosčiusių COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą biudžetinių įstaigų darbuotojams mokamo darbo užmokesčio priemokos negalėjo viršyti nustatytų maksimalių mokamų priemokų dydžio ribų, nepriklausomai nuo darbuotojų darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, ir kitokio teisinio mechanizmo teisingai atlyginti darbuotojams už jų atliktą darbą įstatymai nenumatė. Taip, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, apimantis, be kita ko, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo, teisingumo imperatyvus. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas, lėmęs tai, kad su biudžetinės įstaigos darbuotojais už jų atliktą darbą nebuvo galima atsiskaityti visa apimtimi, pareiškėjo manymu, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai inter alia kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

2.2. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažino tokias Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymo nuostatas, kurios ribojo vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, taip pat už papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę išmokamų priemokų dydį, jei jos kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Vidaus tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Pareiškėjo manymu, situacija, susidariusi dėl Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo, buvo iš esmės analogiška tai, kurios konstitucingumą Konstitucinis Teismas nagrinėjo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, vien tai, kad Įstatyme nėra įvardijama konkreti priežastis, dėl kurios galėtų būti mokama priemoka už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, savaime nesuponuoja, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo užtikrinamas teisingas apmokėjimas už darbą. Kaip nustatyta Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet neviršijama nustatyta darbo laiko trukmė, darbuotojui gali būti mokama iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio priemoka. Kitaip tariant, už darbo krūvį, padidėjusį dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) pandemijos, biudžetinių įstaigų darbuotojams buvo kompensuojama bendra tvarka.

Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, minėtos priemokos dydis buvo objektyvus ir proporcingas, atsižvelgiant į tai, kiek realiai gali būti padidinama darbuotojo darbo apimtis per tą pačią nustatytą darbo laiko trukmę. Be to, atsiradus kitų aplinkybių, nurodytų Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje, galėjo būti mokamos ir kitos priemokos. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatyme buvo įtvirtintas atskiras teisinis reguliavimas, pagal kurį biudžetinių įstaigų darbuotojai galėjo gauti papildomą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, t. y. tokį darbą, kai buvo viršijama nustatyta darbo laiko trukmė.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra aktualus, nes jame atskleisti konstituciniai reikalavimai, taikytini teisiniam reguliavimui, kuriuo nustatomas apmokėjimas valstybės tarnautojams už darbą, dirbamą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, o šioje konstitucinės justicijos byloje ginčas kilo dėl teisinio reguliavimo, pagal kurį biudžetinės įstaigos darbuotojams buvo apmokama už papildomą darbą, dirbtą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės.

Konstitucinis Teismas

Taigi, pagal Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį, biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudarė pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (arba tik pastovioji dalis, kai kintamoji dalis šio įstatymo nustatytais atvejais nebuvo skiriama), taip pat priemokos, premijos bei papildomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą.

6.1. Biudžetinės įstaigos darbuotojų pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos pastoviosios dalies nustatymo kriterijai (išsilavinimas, profesinio ir (ar) vadovaujamo darbo patirtis, veiklos sudėtingumas, darbo krūvis, atsakomybės lygis, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas ir pan.) buvo detalizuojami darbo apmokėjimo sistemoje (Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 dalis).

6.2. Pagal Įstatymo 7 straipsnį „Pareiginės algos pastovioji dalis“, biudžetinių įstaigų darbuotojų, išskyrus darbininkus, pareiginės algos pastovioji dalis buvo nustatoma pareiginės algos koeficientais (1 dalis), kuriuos pagal darbo apmokėjimo sistemoje numatytus kriterijus ir koeficientų dydžius nustatydavo į pareigas priimantis asmuo (10 dalis (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija)).

6.3. Įstatymo 9 straipsnio „Pareiginės algos kintamoji dalis“ (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos kintamosios dalies dydis priklauso nuo jų praėjusių metų veiklos vertinimo pagal nustatytas metines užduotis, siektinus rezultatus ir jų vertinimo rodiklius bei gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiginės algos kintamoji dalis galėjo siekti iki 40 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies (Įstatymo 9 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis), o konkrečius pareiginės algos kintamosios dalies procentinius dydžius pagal biudžetinės įstaigos darbo apmokėjimo sistemą nustatydavo į pareigas priimantis asmuo (Įstatymo 9 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 6 dalis).

6.4. Taigi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 10 dalyje (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo nustatyta, kad konkrečius biudžetinės įstaigos darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, remdamasis darbo apmokėjimo sistemoje numatytais kriterijais, nustatydavo į pareigas priimantis asmuo. Pagal Įstatymo 9 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2, 6 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, biudžetinės įstaigos darbuotojai galėjo gauti pareiginės algos kintamąją dalį, kuri buvo skiriama atsižvelgiant į jų praėjusių metų veiklos vertinimo rezultatus; konkrečius pareiginės algos kintamosios dalies procentinius dydžius, kurie negalėjo viršyti 40 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies, pagal biudžetinės įstaigos darbo apmokėjimo sistemą nustatydavo į pareigas priimantis asmuo.

7.1. Pagal Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį, biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos keturių rūšių priemokos:

‒ priemoka už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet neviršijama nustatyta darbo laiko trukmė (toliau – priemoka už papildomą darbo krūvį), biudžetinių įstaigų darbuotojams galėjo būti skiriama, jeigu biudžetinės įstaigos darbuotojo darbų mastas buvo padidėjęs, biudžetinės įstaigos darbuotojas atliko pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir nustatyta darbo laiko trukmė nebuvo viršijama (1 dalies 1 punktas);

‒ priemoka už pavadavimą, kai raštu pavedama laikinai atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas (toliau – priemoka už pavadavimą), biudžetinės įstaigos darbuotojui galėjo būti skiriama, jeigu jam buvo pavedama atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas, šis pavedimas buvo laikinas ir suformuluotas raštu (1 dalies 2 punktas);

‒ priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių, nenustatytų pareigybės aprašyme ir suformuluotų raštu, vykdymą (toliau – priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą) biudžetinės įstaigos darbuotojui galėjo būti skiriama, jeigu jam buvo pavedama vykdyti tokias funkcijas ar užduotis, kurios nebuvo nustatytos jo pareigybės aprašyme, ir toks pavedimas buvo įformintas raštu (1 dalies 3 punktas);

‒ priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, biudžetinės įstaigos darbuotojui galėjo būti skiriama, jeigu jam karantino metu nebuvo taikomi specialiuose įstatymuose nustatyti darbo apmokėjimo dydžiai (1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

7.2. Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalyje buvo nustatytos šios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios maksimalios šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų ribos:

‒ priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą galėjo siekti iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio;

‒ priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, galėjo siekti iki 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.

7.3. Taigi, ginčijamą Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos priemokos, kurių dydžiai buvo ribojami priklausomai nuo skiriamos priemokos rūšies: priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą galėjo siekti iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, galėjo siekti iki 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.

8.1. Mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą dydžiai ir sąlygos buvo reglamentuoti Įstatymo 11 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse, o šio straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad vietoje papildomo mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis ar viršvalandinį darbą biudžetinės įstaigos darbuotojas gali pasirinkti gauti papildomas kasmetines atostogas.

Vadinasi, pagal Įstatymo 11 straipsnį (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), biudžetinių įstaigų darbuotojams turėjo būti papildomai apmokama arba kompensuojama papildomu poilsio laiku už inter alia darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą.

8.2. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, neviršijant biudžetinės įstaigos darbo užmokesčiui skirtų lėšų, gali būti skiriamos premijos, inter alia darbuotojui atlikus vienkartines biudžetinės įstaigos veiklai ypač svarbias užduotis (1 punktas), labai gerai įvertinus biudžetinės įstaigos darbuotojo veiklą (2 punktas).

Pagal šio straipsnio 2 dalį, biudžetinės įstaigos darbuotojui premija negalėjo būti skiriama daugiau kaip kartą per metus (išskyrus Įstatyme nurodytų kultūros ir meno įstaigų atlikėjus), o premijos dydis negalėjo viršyti darbuotojui nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.

8.3. Taigi, pagal Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalies 3, 4 punktuose, 11 straipsnyje (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 punktuose, 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, papildomas mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, taip pat premijos buvo sudedamoji biudžetinės įstaigos darbuotojo darbo užmokesčio dalis, bet galėjo būti skiriamos tik esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms.

11.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (inter alia 2013 m. gegužės 30 d., 2017 m. sausio 25 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai).

11.2. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (inter alia 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. spalio 27 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

12.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, inter alia jos nuostatą „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, yra pažymėjęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (inter alia 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2022 m. spalio 12 d. nutarimai).

Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2019 m. gegužės 29 d., 2022 m. liepos 7 d. nutarimai).

12.2. Atskleisdamas konstitucinės žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą turinį, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savivaldybės) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims (2007 m. kovo 20 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, paminėtinos šios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios doktrininės nuostatos (suformuluotos inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimuose):

‒ kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui;

‒ įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis; darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys; atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją nustatyti vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus;

– įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius; įgyvendindamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti valstybės tarnautojų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą: negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį už tam tikrą darbą valstybės tarnautojui būtų nemokama arba būtų apmokama neteisingai;

– aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. spalio 27 d. nutarime pagal Konstituciją netoleruotinu pripažino tokį valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės tarnautojams už papildomą darbą, vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, galėtų būti apmokama taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamoji dalis – apmokėjimas už tam tikrą papildomą darbą (inter alia už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą), vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, savo dydžiu galėtų prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, juolab ją viršyti.

12.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai reikalavimai, kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai viešųjų finansų srityje; valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendinamos įvairios valstybės funkcijos, darbuotojų darbui apmokėti, sudaro reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį; šias išlaidas lemiantys valstybės finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės įsipareigojimais; iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2018 m. kovo 8 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai).

17.1. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatydamas, kad iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis (atlyginimas) susideda iš pareiginės algos (kurią sudaro pastovioji ir kintamoji dalys arba tik pastovioji dalis) ir kitų darbo užmokesčio (atlyginimo) sudedamųjų dalių – priemokų, mokėjimų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, taip pat premijų, įgyvendino savo iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančią diskreciją.

17.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamame teisiniame reguliavime įtvirtindamas aiškius ir objektyvius priemokų skyrimo kriterijus bei sąlygas, kaip antai, atliekamų funkcijų ar užduočių mastas, pobūdis, taip pat nustatydamas konkrečius su pareiginės algos pastoviąja ir kintamąja dalimis susietus dydžius, kuriais buvo ribojamos priemokos ar jų suma (jei tuo pačiu metu buvo skirta daugiau nei vienos rūšies priemoka), tinkamai įgyvendino konstitucinius reikalavimus, kylančius, be kita ko, iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo įgaliojimai viešųjų finansų srityje, ir kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius.

17.3. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudarė pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (arba tik pastovioji dalis, kai kintamoji dalis šio įstatymo nustatytais atvejais nebuvo skiriama), taip pat priemokos, premijos bei papildomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, paisė iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, inter alia jos nuostatos „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ kylančių reikalavimų, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų ir taip sudarė sąlygas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams būtų teisingai, inter alia atsižvelgiant į jų atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginama už darbą. Vadinasi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse buvo nustatytas teisinis reguliavimas, nenumatęs galimybės biudžetinės įstaigos darbuotojui, nepriklausomai nuo darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, teisingai atlyginti už jo faktiškai atliktą darbą.