Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija), Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nenustatė, už kokių konkrečių įstatymų pažeidimus fiziniam asmeniui paskirtos valstybei mokėtinos baudos nėra nurašomos pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui. Tokia ginčijama FABĮ nuostata, pasak pareiškėjo, sukelia teisinį neaiškumą, kokie konkrečiai reikalavimai turėtų būti nenurašomi. Toks teisinis reguliavimas neatitinka teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimo, todėl, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2017/1132 (Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyva) (toliau – ir Direktyva 2019/1023), kuri įgyvendinta FABĮ nuostatomis, prie nenurašomų skolų nėra priskiriamos skolos, kylančios iš kitų nei baudžiamieji įstatymų pažeidimo, o joje nustatytas baigtinis siūlomų nenurašyti skolų sąrašas pasižymi konkretumu ir aiškumu.

2.2. Pareiškėjas nurodo, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas FABĮ 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią, be kita ko, prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomų reikalavimų priskirti reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, grįžtamajai galiai. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, akivaizdžiai pablogina fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, teisinę padėtį, nes padidina baigus fizinio asmens bankroto procesą jam tenkančių skolinių įsipareigojimų naštą ir taip pažeidžia jo teisėtą interesą, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą tie reikalavimai, kurie buvo priskirti prie nurašytinų skolinių įsipareigojimų, bus nurašyti. Nustačius, jog naujai prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomų reikalavimų priskirti reikalavimai gali būti taikomi ir anksčiau pradėtiems fizinių asmenų bankroto procesams, pareiškėjo nuomone, yra iškreipiamas ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo prielaidų vertinimas.

Pareiškėjas teigia, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi skoliniai įsipareigojimai turi būti žinomi jau fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano (toliau – mokumo atkūrimo planas) sudarymo metu, nes jame nustatoma, kokia tvarka kreditorių reikalavimai yra tenkinami. Priešingu atveju, net ir patvirtinus mokumo atkūrimo planą, nėra aišku, kokie reikalavimai baigus fizinio asmens bankroto procesą bus nurašomi, o kokius reikalavimus fizinis asmuo turės vykdyti ir baigus fizinio asmens bankroto procesą. Pareiškėjo nuomone, tokia FABĮ nuostata, kuria keičiamas baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas, turėtų būti taikoma tik naujiems, po jos įsigaliojimo pradėtiems fizinio asmens bankroto procesams. Priešingu atveju, ne tik pažeidžiamas iš teisinės valstybės principo kylantis draudimas nustatyti įstatymo grįžtamąją galią, akivaizdžiai pabloginama bankrutuojančio asmens padėtis, bet ir pažeidžiami teisinio aiškumo ir tikrumo reikalavimai. Todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamas Pakeitimo įstatymo teisinis reguliavimas galimai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad fizinio asmens bankroto tikslas – atkurti sąžiningo nemokaus asmens mokumą, išlaikant pusiausvyrą tarp kreditoriaus ir skolininko interesų, įsitikinus, kad bankrutuojantys asmenys veikia sąžiningai ir nebando pasinaudoti bankroto procedūra, siekdami išvengti atsakomybės už savo nesąžiningus ar aplaidžius veiksmus. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjui nekyla pareiga nustatyti fizinio asmens bankroto institutą kaip vieną iš galimų būdų fizinio asmens nemokumo problemoms spręsti, todėl įstatymų leidėjas, įtvirtindamas fizinio asmens bankroto institutą, turi diskreciją reguliuoti fizinio asmens bankroto santykius.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi ir tai, kad Direktyvoje 2019/1023 nustatyta verslininkų skolų nurašymo procedūra įtvirtina tik minimalius reikalavimus valstybių narių teisėje nustatytoms skolų nurašymo (fizinių asmenų nemokumo) procedūroms ir kad Direktyva 2019/1023 nenustato privalomo skolų, kurios lieka nenurašomos pasibaigus skolų nurašymo procedūrai, sąrašo; joje yra pateikiamas tik pavyzdinis tokių skolų sąrašas, diskrecija nustatyti konkretų teisinį reguliavimą paliekama valstybėms narėms.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad bauda už įstatymo pažeidimus, kaip ir bet koks kitas asmens teisių apribojimas, visų pirma, yra tam tikros rūšies viešoji sankcija, skiriama už netinkamą, įstatymus ar kitus teisės aktus pažeidžiantį asmens elgesį ir šiuo atveju jos skyrimu nėra siekiama privačių teisių restitucijos, kaip ji suprantama civilinio pobūdžio teisiniuose santykiuose. Taip pat paaiškinimuose pažymima, kad baudų skyrimas veiksmingai prisideda prie atgrasymo nuo neteisėtos veikos ir bausmės neišvengiamumo principų įgyvendinimo; už žalą teisiniams gėriams skiriamų baudų surinkimas į biudžetą nėra savitikslis.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, sistemiškai analizuojant FABĮ 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) formuluotę darytina išvada, kad įstatymų leidėjas prie bankroto procese nenurašomų reikalavimų priskyrė tik prievoles sumokėti baudas, kylančias iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių. Kadangi FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) įvardijamos ne bet kokios, o būtent paskirtos baudos, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, tai reiškia, kad visais atvejais turi būti baudos skyrimo procesas, kuriame dalyvauja administracinius įgaliojimus turinti kompetentinga institucija, yra atliekamas tyrimas, o asmens veika turi atitikti įstatyme numatytą teisės pažeidimo sudėtį. Visų šių požymių visuma būdinga būtent viešosios teisės reguliuojamai sričiai, administracinio pobūdžio atsakomybei ir neapima reikalavimų, kylančių iš netesybų (baudų), kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Taigi, nors FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) ir nėra išvardijami konkretūs įstatymai, už kurių pažeidimus skirtos baudos yra priskiriamos prie fizinio asmens bankroto procese nenurašomų skolinių įsipareigojimų, sistemiškai vertinant minėtą įstatymo nuostatą darytina išvada, kad įstatymų leidėjas prie tokių nenurašomų skolinių įsipareigojimų priskyrė tik tokias baudas, kai pareiga jas mokėti kyla atitinkamai institucijai išnagrinėjus bylą ir konstatavus, kad asmens veikoje yra teisės pažeidimo sudėtis.

Apibendrinant, paaiškinimuose pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas prie bankroto procese nenurašomų reikalavimų priskyrė tik prievoles sumokėti baudas, kylančias iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių, o asmuo, tyčine, nesąžininga veika sukėlęs turtinę žalą įstatyme įtvirtintoms valstybės ginamoms vertybėms, negali turėti teisėto lūkesčio, kad iš jo neteisėtos veikos atsiradę įsiskolinimai turėtų būti nurašomi po bankroto procedūros.

Konstitucinis Teismas

5.1. FABĮ 29 straipsnio „Kreditorių reikalavimų tenkinimas“ 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija), kurią tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, nustatyta:

5.2. Pažymėtina, kad pagal ginčijamą FABĮ 29 straipsnio 7 dalį (2021 m. birželio 29 d. redakcija) vienas iš reikalavimų, kuriuos skolininkas privalo visiškai įvykdyti net ir baigus fizinio asmens bankroto procesą, kaip minėta, yra reikalavimas sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus.

Taigi FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinta bendrosios taisyklės, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą skolininkas atleidžiamas nuo pareigos vykdyti mokumo atkūrimo plane numatytus likusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus ir jie nurašomi, išimtis, pagal kurią baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi, be kita ko, reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal FABĮ 29  straipsnio 7 dalį (2021 m. birželio 29 d. redakcija) reikalavimai sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, yra atskiri ir nepatenka į reikalavimo sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, apimtį.

5.3. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjo pasirinkta ginčijamos FABĮ 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) formuluotė „reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus <...> kitų įstatymų pažeidimus“ yra nukreipianti į kitus įstatymus, kuriais remiantis fiziniams asmenims gali būti skiriamos baudos už įvairų neteisėtą, įstatymams prieštaraujantį elgesį. Kaip antai, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, baudos gali būti skiriamos už mokesčių įstatymų pažeidimus (inter alia kai mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino) (139 straipsnis (2022 m. gruodžio 13 d. redakcija)); pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, baudos gali būti skiriamos, jeigu pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), taip pat, jeigu nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo arba bet koks kitas asmuo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau šio įstatymo nustatyta tvarka privalėjęs mokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo (123 straipsnis (2022 m. gruodžio 13 d. redakcija)); pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymą, baudos gali būti skiriamos darbdaviui, nelegaliai įdarbinusiam kitą asmenį (56 straipsnis (su 2021 m. gruodžio 23 d. pakeitimu)), už nedeklaruotą darbą (58 straipsnis (su 2019 m. liepos 16 d. pakeitimu)) ir kt.

Taigi remiantis minėtais ir kitais įstatymais, valstybei mokėtinos baudos gali būti skiriamos už tokius asmens veiksmus, kuriais yra pažeidžiami tų įstatymų reikalavimai.

5.4. Atsižvelgiant į visa tai, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą turi būti nenurašomi būtent tie reikalavimai, kurie atsiranda dėl fizinio asmens veiksmų, kuriais pažeisti įstatymų nustatyti reikalavimai, kai už tokius įstatymų pažeidimus įstatymo nustatyta tvarka kompetentingų valstybės institucijų tam asmeniui paskirta valstybei mokėtina bauda.

6.1. Pagal FABĮ 1 straipsnį, fizinio asmens bankroto procesą gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo (4 dalis), fizinio asmens bankroto procesas vykdomas teismo tvarka (5 dalis).

Pagal FABĮ 6 straipsnio „Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas“ 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Pagal FABĮ 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 2 dalį, fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA).

Pagal FABĮ 5 straipsnio „Fizinio asmens pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimas teisme“ 8 dalį, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios; nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti (1 punktas).

Taigi, pagal FABĮ 1 straipsnio 4, 5 dalis, 2 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 8 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 1 dalį, fiziniam asmeniui inicijavus jo bankroto procesą, teismas gali nuspręsti iškelti fizinio asmens bankroto bylą tik nustatęs, kad fizinis asmuo yra nemokus (t. y. tik nustatęs, kad jo negalimi įvykdyti skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija 25 MMA); teismui vertinant fizinio asmens mokumą, skoliniai įsipareigojimai, iš kurių kylantys reikalavimai baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi, nėra įskaitomi į asmens turimus negalimus įvykdyti skolinius įsipareigojimus.

6.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamą FABĮ 29 straipsnio 7 dalį (2021 m. birželio 29 d. redakcija) aiškinant kartu su FABĮ 1 straipsnio 4, 5 dalimis, 2 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, kad nustatant, ar fizinis asmuo yra nemokus, į jo negalimus įvykdyti skolinius įsipareigojimus neįskaitomi skoliniai įsipareigojimai, be kita ko, dėl baudų, paskirtų už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, valstybei sumokėjimo.

7.1. Pakeitimo įstatymo 13 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ 5 dalyje nustatyta:

7.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tokie reikalavimai buvo priskiriami prie reikalavimų, kurie baigus fizinio asmens bankroto procesą buvo nurašomi, t. y. jam pasibaigus nebeturėjo būti vykdomi.

8.1. Direktyvos 2019/1023 24 konstatuojamoje dalyje, be kita ko, numatyta, kad restruktūrizavimo sistema turėtų suteikti skolininkams, įskaitant juridinius asmenis ir, jei taip numatyta pagal nacionalinę teisę, fizinius asmenis ir bendrovių grupes, galimybę finansinius sunkumus išspręsti ankstyvuoju etapu, kai tikėtina, kad dar galima išvengti jų nemokumo ir užtikrinti verslo gyvybingumą.

Direktyvos 2019/1023 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta, kad šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl: a) prevencinio restruktūrizavimo sistemų, kuriomis gali naudotis finansinių sunkumų patiriantys skolininkai iškilus nemokumo tikimybei, siekiant užkirsti kelią nemokumui ir užtikrinti skolininko gyvybingumą, b) nemokių verslininkų skolų panaikinimo procedūrų ir c) restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumo didinimo priemonių (1 dalis); ši direktyva netaikoma šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms procedūroms, susijusioms su inter alia skolininkais, kurie yra fiziniai asmenys, kurie nėra verslininkai (2 dalies h punktas); valstybės narės gali išplėsti 1 dalies b punkte nurodytų procedūrų taikymo sritį, įtraukdamos į ją ir nemokius fizinius asmenis, kurie nėra verslininkai; valstybės narės gali 1 dalies a punktą taikyti tik juridiniams asmenims (4 dalis).

Pareiškėjo prašymo kontekste aktuali Direktyvos 2019/1023 23 straipsnio „Nukrypti leidžiančios nuostatos“ 4 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos negali būti panaikintos, arba gali apriboti galimybę pasinaudoti skolų panaikinimo procedūra, arba nustatyti ilgesnį skolos panaikinimo laikotarpį, jei toks netaikymas, apribojimai arba ilgesni laikotarpiai yra tinkamai pagrįsti, kaip, pavyzdžiui, šiais atvejais: a) užtikrintų skolų; b) skolų, susidarančių dėl baudžiamųjų sankcijų, arba su jomis susijusių skolų; c) skolų, susidarančių dėl deliktinės atsakomybės; d) skolų dėl iš šeimos santykių, giminystės, santuokos arba svainystės kylančių išlaikymo prievolių; e) skolų, susidariusių po to, kai buvo pateiktas prašymas dėl skolų panaikinimo procedūros, arba po to, kai tokia procedūra buvo pradėta, ir f) skolų, kylančių iš prievolės sumokėti skolų panaikinimo procedūros išlaidas.

8.2. Taigi, pagal Direktyvą 2019/1023, įstatymų leidėjui nusprendus išplėsti Direktyvoje 2019/1023 nurodytų skolų panaikinimo procedūrų taikymo sritį ir jas taikyti ir nemokiems fiziniams asmenims, įstatyme, tinkamai pagrindus, taip pat gali būti nustatytos ir skolų, kurios negali būti panaikintos, kategorijų sąrašas.

10.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2009 m. birželio 22 d., 2023 m. balandžio 26 d. nutarimai). Paminėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvų privalu laikytis ir nustatant įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką (2016 m. gruodžio 7 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime yra pažymėjęs ir tai, kad ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui.

10.2. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (inter alia 2013 m. gegužės 30 d., 2017 m. sausio 25 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (inter alia 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

10.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai); pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės (inter alia 2007 m. birželio 27 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai). Už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto konfiskavimas ir kt. (1997 m. balandžio 8 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; atsižvelgdamas į įvairius svarbius veiksnius, jis gali ir keisti atitinkamą teisinį reguliavimą (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

14.1. Kaip minėta, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinta bendrosios taisyklės, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą skolininkas atleidžiamas nuo pareigos vykdyti mokumo atkūrimo plane numatytus likusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus ir jie nurašomi, išimtis, pagal kurią baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi, be kita ko, reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus.

14.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įgyvendino savo turimą plačią diskreciją reguliuoti fizinio asmens bankroto santykius inter alia nustatyti sąrašą skolinių įsipareigojimų, nuo kurių bankrutuojantis fizinis asmuo negali būti atleistas ir kurie turi būti visiškai įvykdyti baigus fizinio asmens bankroto procesą.

14.3. Vertinant, ar FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas yra pakankamai aiškus ir apibrėžtas, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal jį, baigus fizinio asmens bankroto procesą turi būti nenurašomi būtent tie reikalavimai, kurie atsiranda dėl fizinio asmens veiksmų, kuriais pažeisti įstatymų nustatyti reikalavimai, kai už tokius įstatymų pažeidimus įstatymo nustatyta tvarka kompetentingų valstybės institucijų tam asmeniui paskirta valstybei mokėtina bauda.

Taigi, įstatymų leidėjas nustatydamas minėtus baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomus reikalavimus juos susiejo su aiškiais kriterijais – jie gali atsirasti tik dėl įstatymų pažeidimų, tik esant įstatymų nustatyta tvarka kompetentingos valstybės institucijos priimtam atitinkamam sprendimui ir tik kai tokiu sprendimu asmeniui paskirta valstybei mokėtina bauda.

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra konstitucinių argumentų teigti, kad toks teisinis reguliavimas yra neaiškus ar nepakankamai apibrėžtas.

14.4. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nustatydamas, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, nepažeidė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvo keliamų reikalavimų.

18.1. Minėta, kad Pakeitimo įstatymu prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomų reikalavimų priskyrus, be kita ko, reikalavimus, kylančius iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už kitų įstatymų pažeidimus, pagal ginčijamą Pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, tokie reikalavimai taikomi ir tiems fizinių asmenų bankrotams, kurie buvo pradėti ir nebaigti dar iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Minėta ir tai, kad iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo tokie reikalavimai buvo priskiriami prie reikalavimų, kurie baigus fizinio asmens bankroto procesą buvo nurašomi, t. y. jam pasibaigus nebeturėjo būti vykdomi.

Vadinasi, pagal ginčijamą Pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, minėti reikalavimai laikomi nenurašomais ir tuose fizinių asmenų bankroto procesuose, kuriuos pradedant, be kita ko, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, šie reikalavimai buvo vertinami kaip baigus fizinio asmens bankroto procesą nurašomi reikalavimai, t. y. tokie, kurie baigus fizinio asmens bankroto procesą nebeturėjo būti vykdomi.

18.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal FABĮ, fiziniam asmeniui inicijavus jo bankroto procesą, teismas gali nuspręsti iškelti fizinio asmens bankroto bylą tik nustatęs, kad fizinis asmuo yra nemokus (t. y. tik nustatęs, kad jo negalimi įvykdyti skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija 25 MMA); teismui vertinant fizinio asmens mokumą, skoliniai įsipareigojimai, iš kurių kylantys reikalavimai baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi, nėra įskaitomi į asmens turimus negalimus įvykdyti skolinius įsipareigojimus.

Taigi baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai yra vertinami jau jį pradedant, inter alia fiziniam asmeniui inicijuojant jo bankroto procesą.

18.3. Pabrėžtina, kad pagal pradedant fizinio asmens bankroto procesą galiojusį teisinį reguliavimą nustatyta fizinio asmens turimų skolinių įsipareigojimų apimtis (nustatoma įvertinus, be kita ko, ir baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomus reikalavimus), ne tik lemia, ar bankroto byla fiziniam asmeniui gali būti iškelta, bet ir leidžia fizinio asmens bankroto procesą inicijuojančiam asmeniui pagrįstai tikėtis, kad atitinkami skoliniai įsipareigojimai, vadovaujantis fizinio asmens bankroto proceso pradžios metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, priskirti prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nurašomų reikalavimų, tokie išliks viso fizinio asmens bankroto proceso metu. Kitaip tariant, fizinio asmens bankroto procesą inicijuojantis asmuo, vadovaudamasis pradedant fizinio asmens bankroto procesą galiojusiu teisiniu reguliavimu, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad bus sudarytos sąlygos atkurti jo mokumą būtent pagal tas skolinių įsipareigojimų pobūdį apibrėžiančias taisykles, kurios galiojo jam inicijuojant bankroto procesą.

18.4. Vadinasi, Pakeitimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomų reikalavimų priskyrus reikalavimus, kylančius iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, ir taip sudarius prielaidas pasikeisti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų pobūdžiui (iš baigus fizinio asmens bankroto procesą nurašomų į nenurašomus reikalavimus), taip pat Pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustačius, kad toks teisinis reguliavimas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams, bankrutuojančio fizinio asmens skolinių įsipareigojimų pobūdį apibrėžiančios taisyklės, taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams, reikšmingai pakito.

Tokiu teisiniu reguliavimu, reikalaujant laikytis taisyklių, kurių nebuvo bankroto bylos iškėlimo metu, t. y. tokių taisyklių, kurių fizinis asmuo negalėjo žinoti inicijuodamas bankroto procesą, sudarytos prielaidos paneigti fizinio asmens bankroto proceso pradžios metu susiformavusį jo lūkestį, kad, remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, baigus fizinio asmens bankroto procesą bus nenurašomi tik tie skoliniai įsipareigojimai, kurie tokie buvo fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu.

18.5. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatęs, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nuostata, pagal kurią prie baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomų reikalavimų, be kita ko, priskirti reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, taikoma ir iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams, nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo imperatyvų.