Dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio, 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėja teigia, kad Pensijų kaupimo įstatymo (2018 m. birželio 28 d. redakcija) (toliau – Pensijų kaupimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalyje ir 5 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo jokiomis aplinkybėmis negali nutraukti dalyvavimo pensijų kaupime, viešajam interesui ir ūkio subjektų, t. y. privačių investicinių fondų, interesams suteikia pernelyg didelę reikšmę ir taip individo teisė į nuosavybę apribojama pažeidžiant konstitucinį proporcingumo principą. Šį teiginį pareiškėja grindžia, be kita ko, tuo, kad asmuo, automatiškai įtrauktas į pensijų kaupimą ir neatsisakęs jame dalyvauti, privalo kaupti pensiją ilgai, kad visa rizika pensijų kaupimo laikotarpiu tenka pensijų fondo dalyviui, nes privatūs pensijų fondai negarantuoja atitinkamos investicinės grąžos. Be to, asmuo kaupia ne valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį (kaip buvo iki 2019 metų), o papildomas lėšas nuo savo atlyginimo.

1.2. Pareiškėjos nuomone, asmens teisė disponuoti nuosavybe ginčijamu teisiniu reguliavimu yra apribojama tiek, kad, nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus, asmuo negali priimti jokių sprendimų dėl pensijų fonde sukaupto turto. Pasak pareiškėjos, tai, kad pensijų kaupimo dalyvis gali pasinaudoti teise iki 12 mėnesių sustabdyti dalyvavimą pensijų kaupime, teise pakeisti pensijų kaupimo bendrovę ar tikslinės grupės pensijų kaupimo fondą, negali būti vertinama kaip asmens teisės laisvai disponuoti savo nuosavybe užtikrinimas.

1.3. Pareiškėjos nuomone, Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas skirtingas pensijų išmokų mokėjimas dalyviams, atsižvelgiant į jų pensijų fonde sukauptą lėšų dydį, pažeidžia konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, nes tarp šių asmenų nėra tokio pobūdžio skirtumų, kurie objektyviai pateisintų tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą. Pareiškėja teigia, kad, pagal ginčijamą Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmenys turi teisę pasiimti pensijų fonde sukauptas lėšas ir gauti vienkartinę išmoką tik tuo atveju, jeigu yra sukaupę iki 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – iki 5 403 eurų) arba daugiau negu 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą), tačiau kaip vienkartinę išmoką gali pasiimti tik šią sumą viršijančią dalį. Pareiškėja abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, ar objektyviai pateisinamas ir pensijų kaupimo sistemos tikslus atitinka toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, atsižvelgiant vien tik į sukauptų lėšų dydį, tik tam tikriems pensijų fondų dalyviams yra suteikiama teisė gauti vienkartinę išmoką.

1.4. Pareiškėjos nuomone, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtintas periodinių išmokų mokėjimas, kai asmuo pensijų fonde sukaupia daugiau nei 5 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 5 403 eurus), bet mažiau nei 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurus), neturi jokio teisinio šio diferencijavimo pagrindimo. Pasak pareiškėjos, periodinių išmokų atveju asmuo atsiduria teisiškai neapibrėžtoje, nepalankioje situacijoje, nes nežino, kiek lėšų bus sukaupta, kokio dydžio išmokas gaus išmokų mokėjimo laikotarpiu, nes išmokos yra nuolat pensijų kaupimo bendrovių perskaičiuojamos atsižvelgiant į investicinę grąžą. Be to, pasak pareiškėjos, skirtingai negu anuiteto atveju, periodinės išmokos mokėjimo rizika tenka dalyviui, nes pensijų kaupimo bendrovė, mokanti periodinę išmoką, jokios rizikos neprisiima; periodinės išmokos yra mokamos, kol asmeniui sukaks 85 metai, o anuiteto atveju išmoka yra mokama asmeniui iki gyvos galvos.

1.5. Abejodama Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, pareiškėja teigia, kad, asmeniui gaunant pensijų išmokas periodinėmis išmokomis arba jomis išmokant dalį pensijos pasirinkus atidėtąjį anuitetą, paskirta pensijų išmoka, pasak pareiškėjos, yra kintanti, t. y. galinti didėti arba mažėti, atsižvelgiant į investicinę grąžą. Remdamasi oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią asmeniui paskirta pensijos išmoka yra ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pareiškėja teigia, kad dėl teisinio neapibrėžtumo ir galimybės gauti mažėjančią pensijų išmoką ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį.

2.1. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad, pagal Konstitucijos 52 straipsnio oficialiąją konstitucinę doktriną, yra socialinės apsaugos sistema, kuria valstybė laiduoja asmens socialinę apsaugą, ir sistema, kuria asmeniui sudaromi teisiniai, ekonominiai ir instituciniai organizaciniai pagrindai pačiam prisiimti atsakomybę už savo socialinę gerovę ateityje. Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtinta socialinės apsaugos pensijų sistema, apimanti tris pasaulio praktikoje žinomas pensijų pakopas, t. y. privalomąją valstybės socialinę apsaugą, savanorišką kolektyvinę (pensijų fondų, profesinių pensijų fondų) ir privataus draudimo individualią.

2.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas diskreciją reguliuoti pensinio aprūpinimo santykius, juos sureguliavo taip, kad būtų sudarytos prielaidos geriausiai užtikrinti asmenų socialinę apsaugą senatvėje. Jo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama per ilgesnį laikotarpį užtikrinti didžiosios dalies dirbančių asmenų dalyvavimą pensijų kaupimo sistemoje ir taip išvengti mažėsiančių senatvės pensijų ateityje ir iš to kilsiančių neigiamų socialinių pasekmių, susijusių su neadekvačiai mažomis senyvo amžiaus žmonių pajamomis, pajamų nelygybe ir didėsiančia socialine atskirtimi. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymą, dalyvavimas pensijų kaupime yra savanoriškas, tačiau šio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinus dalyvio teisę nutraukti pensijos kaupimą kitais, nei 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais, pensijų kaupimo pabaigos pagrindais, konkrečiai, anksčiau, nei sukakus senatvės pensijos amžių, dabartinis ir esminis pensijų sistemos tikslas – prisidėti prie būsimų pensininkų pajamų pakeitimo normos didinimo – nebūtų pasiektas. Be to, nustačius dalyvio teisę nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime anksčiau, nei dalyvis sukanka senatvės pensijos amžių ir pagal pensijos išmokos sutartį jam išmokoma visa pensijos išmoka, galėtų kilti neigiamų teisinių ir socialinių pasekmių, kurios paveiktų pensijų kaupimo sistemos esmę, o valstybė ir darbdavys, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 8 straipsnį už dalyvį mokėję įmokas, turėtų įgyti teisę jas ir iš jų įgytą naudos dalį susigrąžinti.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami tokio asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai, be kita ko, privalu nustatyti į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus ir pensijų išmokų mokėjimo sąlygas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) yra nustatyta dalyvio teisė gauti jam pagal pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydį priklausančią pensijos išmoką. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, asmens teisė į nuosavybę.

3.1. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė teigia, kad Lietuvoje nuo 2004 metų įteisinta pensijų sistema, kurioje vieną socialinių garantijų senatvėje dalį užtikrina socialinio draudimo pensijų sistema, kitą – pensijų kaupimo II pakopos pensijų fonduose sistema. Nuo pat pradžių pensijų kaupimo II pakopos pensijų fonduose sistemos finansavimas buvo grindžiamas ne privačiomis asmens lėšomis, o pensijų socialinio draudimo įmokos dalimi. Tik nuo 2013 metų įteisinta galimybė prie pensijų kaupimo II pakopos pensijų fonduose asmeniui prisidėti savo asmeninėmis lėšomis ir gauti skatinamąją įmoką iš valstybės biudžeto. Nuo 2019 metų šios sistemos finansavimas grindžiamas asmens lėšomis ir skatinamosiomis įmokomis iš valstybės biudžeto. Tokiu būdu valstybė, siekdama padėti asmeniui apsisaugoti nuo būsimų rizikų senatvėje, įtvirtino dviejų dalių pensijų sistemą, kurioje privatus kaupimas skatina patį asmenį prisidėti prie savo socialinių garantijų senatvėje, o valstybė, pridėdama skatinamąsias įmokas, įgyvendina solidarumo principą, nes dėl demografinių iššūkių Lietuvoje vis sudėtingiau ateityje bus užtikrinti vien socialinio draudimo pensijų sistemos išmokų adekvatumą. Taigi, II pakopos pensijų fondų veikla ir finansavimas reglamentuoti taip, kad būtų suderinti asmens ir visuomenės interesai.

Pasak M. Navickienės, atsižvelgiant į „Tarptautinių žodžių žodyne“ pateiktą žodžio „pensija“ apibrėžimą, išmokos iš II pakopos pensijų sistemos turi būti reguliarios, o ne vien asmeninio taupymo dalis. Tam, kad pensijų fonduose kaupiamos lėšos taptų pensijomis, būtinos dvi sąlygos – pakankamas įmokų tarifas ir ilgas kaupimo laikotarpis. Galimybė bet kuriuo metu iki senatvės pensijos amžiaus nutraukti pensijų kaupimą ir bet kuriuo metu atsiimti lėšas prieštarautų pačiam pensijų sistemos tikslui – užtikrinti pajamas senatvėje.

M. Navickienės nuomone, dabartinis pensijų kaupimo sistemos teisinis reguliavimas, pagal kurį dalyvavimas pensijų kaupime gali būti nutraukiamas tik sudarius pensijų išmokos sutartį, o sukauptos pensijos, atsižvelgiant į jų dydį, išmokamos periodinėmis išmokomis arba anuitetais ir tik išimtiniais atvejais – vienkartinėmis išmokomis, atitinka esminį pensijų sistemos tikslą – užtikrinti garantijas senatvėje.

M. Navickienė teigia, kad 2021 metų Pensijų adekvatumo ataskaitoje Europos Komisija pažymėjo, jog 2018–2021 metais Lietuva vienintelė įgyvendino visapusišką pensijų sistemos – valstybės garantuojamos ir privačiu kaupimu grįstos – finansavimo reformą, kartu išsaugojo stiprias paskatas toliau kaupti privačiuose pensijų fonduose (įtraukimo mechanizmas, valstybės skatinamoji įmoka). Taigi įstatymų leidėjo pastangas paskatinti asmenis prisidėti prie savo socialinių garantijų senatvėje Europos Komisija įvertino kaip visapusišką reformą, nors Rytų ir Centrinės Europos šalyse padaugėjo atvejų, kai kaupimo privačiuose pensijų fonduose sistemos iš esmės buvo panaikintos.

3.2. Lietuvos banko valdybos pirmininkas G. Šimkus teigia, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo siekiama suderinti ir užtikrinti tiek atskiro visuomenės nario (būsimo senatvės pensijos gavėjo), tiek visos visuomenės, siekiančios užtikrinti pakankamą finansinį aprūpinimą senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems visuomenės nariams, interesus, yra svarbus pensijų kaupimo sistemos stabilumui išlaikyti ir stiprinti, taip pat siekiant suvaldyti grėsmes dėl senatvės pensijų mažėjimo, kurių gali sukelti šalies demografiniai iššūkiai.

G. Šimkus pažymi, kad vidutinė senatvės pensija 2022 metų pabaigoje Lietuvoje sudarė 483 eurus, o vidutinis šalies darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) – 1 184,4 euro. Santykis tarp vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinės pensijos – 41 proc., o siekiamybė (orientuojantis į pensijų išmokų dydžius Vakarų Europos šalyse) – apie 70–80 proc. Lietuvos banko skaičiavimais, kaupiant pensijai ir skiriant 3 proc. nuo darbo užmokesčio, būtų galima pasiekti pajamų pakeitimo normą, viršijančią 50 proc., kaupiant dvigubai daugiau – apie 70 proc., o papildomai nekaupiant – gaunama pensija priklausys vien tik nuo valstybės gebėjimo įveikti demografines grėsmes.

G. Šimkaus nuomone, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juos ginčija pareiškėja, nepaneigia pensijų fondo dalyvio nuosavybės teisės, kuri ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, nes į pensijų fondus pervestos įmokos pensijų kaupimo metu išlieka pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (dalyvio dalį joje nustatant pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių) ir yra paveldimos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pensijų fondų dalyviui leidžiama naudotis sukauptomis lėšomis sulaukus senatvės pensijos amžiaus, nes toks ir yra pensijos kaupimo tikslas – užtikrinti kuo didesnes išmokas senatvėje, prisidėti prie pajamų pakeitimo normos didinimo, išvengti neigiamų socialinių pasekmių, susijusių su neadekvačiai mažomis senyvo amžiaus žmonių pajamomis, pajamų nelygybe ir didėsiančia socialine atskirtimi.

Pasak G. Šimkaus, vertinant Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu), kuriame įtvirtintos skirtingos pensijų išmokų rūšys, konstitucingumą, vienkartinių pensijų išmokų skyrimas yra problemiškas, nes šios išmokos gali būti panaudotos ne pagal paskirtį, t. y. ne kaip papildomas priedas prie senatvės pensijos išmokos, o iš karto išleidžiamos einamojo vartojimo poreikiams patenkinti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sukaupta 5 000 eurų suma siektų vos 20 eurų pensijų išmokos dydį per mėnesį, Lietuvos banko nuomone, tikslinga leisti pensijų fondų dalyviams tokią sumą, kuri reikšmingai nepadidins senatvės pensijos išmokos, pasiimti kaip vienkartinę išmoką ir suteikti galimybę patiems nuspręsti, kaip šią išmoką panaudoti senatvės pensijos gavimo periodu, be kita ko, jas per tam tikrą laikotarpį panaudoti periodiškai, įsigyti pensijų anuitetą.

Lietuvos banko valdybos pirmininko nuomone, periodinės pensijų išmokos, palyginti su vienkartinėmis, labiau atitinka pensijų sistemos tikslą – užtikrina reguliarias pajamas vyresnio amžiaus žmonėms. Pasak jo, vertinant periodines pensijų išmokas ir pensijų anuitetus, tikslinga pensijų fondų dalyviams rinktis periodines išmokas tokiais atvejais, jei jie nėra visiškai netoleruojantys rizikos (jiems nėra būtina visiška garantija dėl pensijos išmokos dydžio), tačiau labiausiai pensijų kaupimo tikslus atitinka Pensijų kaupimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį, kai pensijų fonde sukaupiamas reikšmingas, įstatyme nustatytą dydį atitinkantis pensijų turtas, pensijų anuiteto įsigijimas yra privalomas.

Pasak G. Šimkaus, vienkartinės pensijos išmokos, Lietuvos banko duomenimis, vis dar sudaro didžiąją dalį mokamų pensijų išmokų rūšių, tačiau jų procentas mažėja (2019 metais sudarė beveik 94 proc. visų pensijos išmokų, o 2022 metais – beveik 65 proc.) ir ateityje jų turėtų nelikti, nes pensijų fondų dalyviai, kaupdami 30–40 metų, sukaups sumas, siekiančias privalomo pensijų anuiteto įsigijimo ribą. Taigi pensijų sistemą būtų galima laikyti sėkmingai veikiančia tik tuo atveju, jei ilgainiui didžioji dauguma pensijų fondų dalyvių sukauptų sumas, kurios siektų privalomo pensijų anuiteto įsigijimo ribą, o išmokos iš pensijų fonduose sukaupto turto, kaip ir valstybės mokama senatvės pensija, būtų mokamos tik anuitetais ir pradedamos mokėti kartu su valstybės mokama pensija.

Iš G. Šimkaus rašytinės nuomonės matyti, kad periodinės pensijų išmokos, palyginti su kitomis pensijų išmokomis, sudaro nedidelę dalį – 2022 metais jos sudarė tik 3,7 proc. visų pensijų išmokų.

3.3. Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės E. Leontjevos nuomone, pareiškėjos ginčijamomis Pensijų kaupimo įstatymo nuostatomis nustatyti ribojimai laisvai disponuoti sukauptomis lėšomis yra pagrįsti ir atitinka pensijos kaupimo tikslą. Tačiau, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, sukauptos pensijos ar jos dalies išmokėjimas išimtiniais atvejais, kai žmogų ištinka problemos, kurių sprendimas yra svarbesnis negu pensijų pajamos ateityje, galėtų būti pagrįstas.

E. Leontjevos nuomone, konkrečių absoliučių sukauptos pensijos sumų, nuo kurių priklauso Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintos pensijų išmokų rūšys, nustatymas nėra pagrįstas atsižvelgiant į didelę infliaciją. Be to, pasak jos, pasibaigus pensijos kaupimui, asmeniui turėtų būti sudarytos platesnės galimybės rinktis pensijos išmokų iki gyvos galvos (pensijų anuitetų) mokėtoją.

3.4. Lietuvos pensijų fondų dalyvių asociacijos pirmininko M. Gedeikio rašytinėje nuomonėje dėl Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 5 straipsnio, kiek nurodyta pareiškėjos, konstitucingumo, teigiama, kad neturėtų būti neribotos galimybės savanoriškai pasitraukti iš pensijų kaupimo; tam, kad būtų sukauptos adekvačios sumos, skirtos senatvės pensijai ar jos daliai, būtina užtikrinti ne tik pakankamą įmokų dydį, bet ir jų mokėjimo ilgalaikiškumą ir nepertraukiamumą. Be to, asmens teisei nedalyvauti pensijų kaupime užtikrinti pakanka kitų Pensijų kaupimo įstatyme įtvirtintų priemonių, t. y. teisės atsisakyti dalyvauti pensijų kaupime, teisės kreiptis į teismą dėl pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Taip pat teigiama, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) įtvirtintos pensijų išmokų rūšys, mokėtinos dalyviams atsižvelgiant į jų vardu pensijų fonde sukauptą pensijų turtą, užtikrina galimybę optimaliau parinkti konkrečiam asmeniui pensijų išmoką. Pažymima, kad vienkartinė pensijų išmoka yra labiau išimtis nei taisyklė; galimybė gauti vienkartinę pensijų išmoką užtikrina tokių asmenų, kurie nespėjo sukaupti pakankamos sumos pensijų anuitetui įsigyti, nuosavybės teisių apsaugą. Asmens teisė gauti vienkartinę pensijos išmoką užtikrina, kad asmuo nebūtų verčiamas privalomai įsigyti pensijų anuitetą, kuris, esant nedidelei sukauptai sumai, būtų ypač mažas, paneigtų pačios pensijos esmę – gauti adekvačias periodines išmokas.

M. Gedeikio nuomone, nors periodinių pensijų išmokų dydžiai gali svyruoti, dalyvis, įgijęs teisę į jas, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 7 dalį, gali vietoj periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą.

3.5. Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos direktoriaus T. Gudaičio rašytinėje nuomonėje teigiama, kad šiuo metu Pensijų kaupimo įstatyme įtvirtintas pensijų kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo modelis atitinka Konstituciją ir kad juo įstatymų leidėjas siekė įgyvendinti pagrindinius tvarios ir pažangios pensijų sistemos principus: stabilumo, orių pajamų senatvėje užtikrinimo, visuotinumo ir masiškumo, atsparumo ir diversifikacijos, efektyvumo ir ilgalaikio finansinio tvarumo, dalyvių pasitikėjimo ir motyvacijos. Jo nuomone, Pensijų kaupimo įstatyme nustatytas pensijų išmokų ir pensijų kaupimo nutraukimo reglamentavimas ir praktinis įgyvendinimas Lietuvoje iš esmės yra tinkamas, be kita ko, gerai vertinamas tarptautinių organizacijų kaip atitinkantis gerąją pasaulinę praktiką.

Visose pažangias pensijų sistemas turinčiose šalyse pasitraukimas iš pensijų fondų, lėšų atsiėmimas yra neįmanomas arba stipriai ribojamas, pavyzdžiui, nustatant labai didelį iš pensijų kaupimo išimamų lėšų apmokestinimą, galimybę atsiimti lėšas tik pasiekus išankstinę senatvės pensiją (5 metai iki pensijos ir trumpiau), ištikus sunkiai negaliai ar kitomis iš anksto numatytomis retomis aplinkybėmis.

T. Gudaičio nuomone, jeigu Pensijų kaupimo įstatyme būtų įtvirtintas neribojamas pensijų kaupimo nutraukimas pensijų fondų dalyvių iniciatyva, tai lemtų tokias pagrindines neigiamas pasekmes: 1) II pakopos pensijų sistema nebūtų stabili, sumažėtų pasitikėjimas valstybe ir pensijų sistemos ilgalaikiškumu; 2) valstybei tektų spręsti pensijų kaupimą nutraukusių dalyvių aprūpinimo senatvės pensijomis klausimą, todėl nebūtų pasiekti pensijų sistemos reformomis kelti tikslai dėl didesnės senatvės pensijos, ir tektų imtis pokyčių I pakopos pensijų sistemoje (be kita ko, ilginti senatvės pensijos amžių, didinti socialinio draudimo įmokų dydį, didesnę valstybės biudžeto dalį skirti senatvės pensijoms); 3) galimai padarytų nuostolių patiems kaupiantiesiems, nes sprendimai nebekaupti dažnu atveju būtų paremti emocijomis suprastėjus finansų rinkų rezultatams, nelaukiant investicijų vertės atsikūrimo; neliktų taupymo ir periodinio, nuolatinio investavimo disciplinos, kuri užtikrinama, kai sistema yra uždara; 4) pensijų fondų valdytojams tokia atvira sistema trukdytų siekti ilgalaikių pensijų fondų rezultatų, orientuotų į išėjimo į senatvės pensiją datą kiekviename iš gyvenimo ciklo fondų ir neleistų investuoti į ilgalaikius projektus, kuriais skatinama ir Lietuvos ekonomika.

Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos direktoriaus rašytinėje nuomonėje teigiama, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytas pensijų išmokų diferencijavimas pagal sukauptą pensijos turto dydį (išreikštą tam tikromis pinigų sumomis), nors ir diskutuotinas, iš esmės yra teisingas, nes sukaupusiems ypač mažas sumas, patenkančias į įstatymo nustatytą ribą vienkartinėms pensijų išmokoms mokėti, iš jų mokamų periodinių išmokų arba pensijų anuitetų administravimas nebūtų ekonomiškai pagrįstas ir efektyvus, taip pat nepakeistų dalyvio finansinės padėties ilguoju laikotarpiu. Tačiau galimybe pasirinkti vienkartinę pensijos išmoką asmenims, sukaupusiems daugiau nei 64 841 eurą, užtikrinamas socialinis teisingumas, nes tokie dalyviai, kurie privalo iki nurodytos sumos įsigyti pensijų anuitetus, jau pakankamai yra aprūpinti senatvės pensijos laikotarpiu periodiškai mokamomis pensijų išmokomis.

4.1. Specialistas E. Valeiša paaiškino, kad VSDF valdyba yra Pensijų kaupimo įstatyme nurodyta pensijų anuitetų mokėtoja, turinti įgaliojimus administruoti Pensijų anuitetų fondą. VSDF valdyba pensijų anuitetus moka nuo 2020 metų vidurio.

Šiuo metu yra 2 808 pensijų anuitetų gavėjai. Pastaruoju metu vieni pensijų anuitetų gavėjai dažniausiai renkasi standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu (68 proc.), kiti – standartinį pensijų anuitetą (22 proc.), o likusieji – atidėtąjį pensijų anuitetą (10 proc.). Atvejų, kai vietoj vienkartinės arba periodinės pensijų išmokos pasirenkamas pensijų anuitetas, yra apie 10 proc. Taip pat esama atvejų, kai asmenys yra sukaupę daugiau, nei Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 6 dalyje nurodyta suma – 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras), tačiau asmenys dažniausiai neįsigyja pensijų anuiteto už visą sukauptą pensijų turtą; dalį, viršijančią nurodytą sumą, jie paprastai pasiima vienkartinėmis išmokomis.

Specialistas E. Valeiša pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Pensijų kaupimo įstatymas būtų pakeistas taip, kad pensijų kaupimo dalyviams būtų leidžiama laisvai pasitraukti iš pensijų kaupimo ir pasiimti visą sukauptą sumą, suteikiant teisę vietoj pensijų anuiteto ar jo dalies pasirinkti vienkartines išmokas, tai neigiamai paveiktų Pensijų anuitetų fondo veiklą, nes jos tvarumas ir efektyvumas priklauso nuo esamo ir prognozuojamo pensijų anuitetų gavėjų skaičiaus, jų sukauptų sumų dydžių. Nuo šių rodiklių priklauso ir Pensijų anuiteto fondo investavimo strategija, investicinės pelno prognozės ir galimybės pensijų anuitetų mokėtojui tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, didinti pensijų anuitetus.

Pagal Pensijų kaupimo įstatymą paskirtos pensijų anuitetų išmokos negali mažėti, tačiau jos gali didėti, atsižvelgiant į Pensijų anuitetų fondo investicinį pelną. Pensijų anuitetų fondas turi patvirtintą investavimo strategiją, pagal kurią pensijų anuitetus siekiama didinti maždaug po 2 proc. kasmet. Toks didinimas taikomas tik tada, kai uždirbama pakankamai investicinio pelno, ir tai šiais metais buvo padaryta pirmą kartą. Paminėtina, kad pirmieji pensijų anuitetai, kurie buvo paskirti 2020 m. liepos mėn., vidutiniškai buvo padidinti 4,8 proc. Tokios padidintos pensijų anuiteto išmokos mokamos iki pensijų anuiteto gavėjo mirties arba iki kito padidinimo.

Pensijų anuiteto išmokų didinimo klausimas sprendžiamas kiekvienais metais, tačiau, atsižvelgiant į Pensijų anuitetų fondo investavimo rezultatus ir siekiant tinkamai vykdyti pensijų anuitetų mokėtojo įsipareigojimus, gali būti nuspręsta pensijų anuiteto išmokų konkrečiais metais nedidinti.

4.2. Specialistas M. Jautakis pažymėjo, kad Pensijų kaupimo įstatymo 35¹ straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog pensijų anuitetų mokėtojo veiklos tikslas – užtikrinti anuitetų mokėjimą jų gavėjams iki gyvos galvos, siekiant jiems didžiausios naudos. Taigi Pensijų anuitetų fondas yra įpareigotas priimti iššūkį siekti pelno ir jo pagrindu didinti pensijų anuitetų išmokas. Be to, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 35² straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalį, Pensijų anuitetų taryba, veikdama kolegialiai, prižiūri, kaip pensijų anuitetų mokėtojas įgyvendina šio įstatymo 35¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą tikslą. Todėl, nors pensijų anuitetų didinimas nėra privalomas, pagal įstatymą taikoma gana griežta priežiūra, kad esant pagrindui tai būtų daroma.

4.3. Specialistas D. Špadas paaiškino, kad įtraukti į pensijų kaupimą asmenys sutartis su pensijų kaupimo bendrovėmis paprastai pasirašo tada, kai keičia jas. Duomenys apie asmenis, įtrauktus į pensijų kaupimą pagal įstatymą, ir apie dalyvius pagal sutartis Pensijų kaupimo įstatyme nurodytame Dalyvių ir sutarčių registre fiksuojami atskirai. Duomenys apie įtrauktus į pensijų kaupimą asmenis pensijų kaupimo bendrovėms yra perduodami kiekvienų metų liepos mėnesį. Būtent dėl to, kad nėra sudaromos sutartys, VSDF valdybos specialistai gali vertinti asmenų prašymus dėl atsisakymo dalyvauti pensijų kaupime praleidus įstatyme nustatytą terminą. Jeigu su pensijų kaupimo bendrove ir dalyviu būtų pasirašyta pensijų kaupimo sutartis, VSDF valdyba nebegalėtų būti ginčo dėl įtraukimo į pensijų kaupimą šalis.

Dalyvių ir sutarčių registre taip pat registruojami teismų sprendimai, pagal kuriuos pensijų kaupimo dalyviai įgyja teisę pasitraukti iš pensijų kaupimo teismui pripažinus sutartį negaliojančia, tačiau tokių atvejų būta mažai, o pastaruoju metu iš viso nėra.

Konstitucinis Teismas

5.1. Kaip matyti iš Pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, šis įstatymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti pensijų kaupimo sistemos pertvarką, kurios tikslas, be kita ko, didinti dalyvaujančiųjų pensijų kaupime skaičių, taip užtikrinant efektyvesnį pensijų kaupimą ir didesnes pajamas senatvėje kuo didesniam skaičiui gyventojų, kad pensijų kaupimo sistema apimtų visus gyventojus ir būtų vientisa.

5.2. Iš minėto įstatymo travaux préparatoires taip pat matyti, kad pensijų kaupimo teisinio reguliavimo pokyčiais siekta sudaryti geresnes sąlygas mažinti vienkartinių pensijos išmokų ir didinti periodinių išmokų ir anuitetų, t. y. pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų pensijos išmokų senatvėje, skaičių. Be to, numatytas jaunesnių kaip 40 metų amžiaus pilnamečių asmenų įtraukimas į pensijų kaupimą, atsižvelgiant į tai, kad pensijų kaupimas turi būti ilgalaikis, t. y. trukti apie 30 metų, kad būtų pasiektas jo tikslas.

5.3. Taigi Pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymu įgyvendinama pensijų kaupimo sistemos pertvarka, kuria, siekiant kuo didesniam skaičiui gyventojų užtikrinti efektyvesnį pensijų kaupimą ir didesnes pajamas senatvėje, be kita ko, numatyta, kad pensijų kaupimas turi būti ilgalaikis, kad būtų pasiektas jo tikslas – užtikrinti kuo daugiau pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų išmokų senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims.

Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas. Šie pareiškėjos ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti pensijų kaupimo pabaigos pagrindai taikytini Dalyvių ir sutarčių registre įregistruotiems dalyviams, kaip minėta, įtrauktiems į pensijų kaupimą tiek pagal įstatymą, tiek pagal jų sudarytas pensijų kaupimo sutartis.

11.1. Aiškinant Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktą, pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondų dalyviai įgyja tik sukakę senatvės pensijos amžių, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį, t. y. kai dalyviams iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo paskirta išankstinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą ar nuo 2018 m. sausio 1 d. yra paskirta išankstinė socialinio draudimo senatvės pensija. Vadinasi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 28 straipsnio 1, 3 dalis, teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondų dalyviai įgyja sukakę senatvės amžių arba kai jiems atitinkamai paskirta išankstinė (valstybinė) socialinio draudimo senatvės pensija.

Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktą, aiškinamą kartu su 28 straipsnio 1, 3 dalimis, pensijų kaupimas baigiasi, kai dalyviui, įgijusiam teisę gauti pensijų išmoką iš pensijų fondo, pagal pensijos išmokos sutartį išmokama visa pensijų išmoka.

11.2. Aiškinant Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 3 punktą, pagal kurį pensijų kaupimas baigiasi, kai teismo sprendimu pensijų kaupimo sutartis pripažįstama negaliojančia, pažymėtina, kad Pensijų kaupimo įstatyme nėra reglamentuojami pensijų kaupimo sutarčių negaliojimo pagrindai. Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 3 punktą, pensijų kaupimo sutartys teismo gali būti pripažintos negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytais pagrindais.

11.3. Pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnį, šio įstatymo nustatytiems pensijų kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo santykiams kiti įstatymai taikomi tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. Taigi, aiškinant pareiškėjos ginčijamą Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, kurioje, kaip minėta, nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas, ir su ja susijusį teisinį reguliavimą ir atsižvelgiant į Pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais, be kita ko, nenustatytas pagrindas baigti pensijų kaupimą jį nutraukiant dalyvio iniciatyva.

Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kokios yra dalyvio teisės pagal Pensijų kaupimo įstatymą kaupiant pensiją ir išmokant pensijos išmokas (1 dalis), nepaisant to, kad jo vardu nemokamos pensijų įmokos (2 dalis).

12.1. Pažymėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, dalyvis turi konkrečiai joje įvardytas teises, be kita ko, Pensijų kaupimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka sustabdyti pensijų įmokų pervedimus į pensijos sąskaitą ne ilgiau kaip 12 mėnesių (iš karto ar dalimis) per visą dalyvavimo pensijų kaupime laikotarpį (3 punktas), gauti šiame įstatyme nustatytas pensijų išmokas pagal savo vardu sukaupto pensijų turto dydį (4 punktas), taip pat turi ir kitas 5 straipsnio 1 dalyje neįvardytas, tačiau šiame ir kituose įstatymuose, standartinėse pensijų fondų taisyklėse ir pensijų kaupimo sutartyje nustatytas teises (7 punktas). Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nėra expressis verbis nustatyta, kad dalyvis turi teisę nutraukti (baigti) dalyvavimą pensijų kaupime.

12.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje, 2 straipsnyje nustatytą ir su jais susijusį teisinį reguliavimą, pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais.

12.3. Taigi, Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, aiškinamoje kartu su 4 straipsnio 8 dalyje nustatytu ir su ja susijusiu teisiniu reguliavimu, nėra nustatyta dalyvio teisė baigti pensijų kaupimą kitais, nei Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais, pagrindais, be kita ko, nutraukti pensijų kaupimą dalyvio iniciatyva.

Taigi Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) reglamentuojami su pensijų išmokomis ir jų mokėjimu susiję santykiai, t. y. šių išmokų rūšys, jų mokėjimą lemiantys dalyvio pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydžiai ir jų indeksavimo tvarka, atvejai, kada dalyvis turi teisę pasirinkti pensijos išmokos rūšį, taip pat nustatyti subjektai, atsakingi už pensijų išmokų pagal jų rūšis mokėjimą.

13.1. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1 dalį, yra tokios dalyviams mokėtinų pensijų išmokų rūšys: pensijų anuitetas, vienkartinė pensijų išmoka ir periodinės pensijų išmokos; šios išmokų rūšys priklauso nuo to, kokio dydžio turtas yra sukauptas dalyvių vardu pensijų fonde. Be to, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 2 dalį, yra dvi pensijų anuiteto rūšys, t. y. atidėtasis pensijų anuitetas, kuris pradedamas mokėti 85 metų amžių sukakusiam pensijų anuiteto gavėjui, mokamas iki gyvos galvos ir yra nepaveldimas (1 punktas), ir standartinis pensijų anuitetas, kuris pensijų anuiteto gavėjui mokamas iki gyvos galvos ir taip pat yra nepaveldimas, išskyrus standartinį pensijų anuitetą su garantuojamu mokėjimo laikotarpiu, kai pensijų anuiteto gavėjas miršta nesibaigus šiam laikotarpiui; tokiu atveju vienkartinė pensijų anuiteto išmoka, t. y. dėl gavėjo mirties neišmokėtų pensijų anuitetų už likusį garantuojamą mokėjimo laikotarpį suma, yra paveldima (2 punktas).

13.2. Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas yra detalizuojamas kitose šio straipsnio dalyse, inter alia nustatant konkrečius dalyvio pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydžius, nuo kurių priklauso, kokios rūšies pensijų išmoka bus mokama dalyviui, o būtent, jeigu minėto turto dydis yra:

– mažesnis kaip arba lygus 5 000 eurų, šio įstatymo 31 straipsnyje nustatyta tvarka mokama vienkartinė pensijų išmoka (3 dalis);

– didesnis kaip 5 000 eurų, bet mažesnis kaip 10 000 eurų, šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka mokamos periodinės pensijų išmokos (4 dalis); periodinėmis pensijų išmokomis išmokama ir pensijų turto dalis, kuri lieka dalyviui įsigijus atidėtąjį pensijų anuitetą už dalį dalyvio vardu pensijų fonde sukauptų lėšų, kurių dydį nustato pensijų anuitetų mokėtojas (5 dalis);

– lygus arba didesnis kaip 10 000 eurų, bet mažesnis kaip 60 000 eurų pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas jam įsigijus pensijų anuitetą iš pensijų anuitetų mokėtojo (5, 6 dalys);

– didesnis kaip 60 000 eurų pensijų fonde sukauptas pensijų turtas išmokamas dalyviui įsigijus pensijų anuitetą arba vienkartine pensijų išmoka, jeigu dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (5, 6 dalys).

Pažymėtina, kad šie Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3–6 dalyse nustatyti pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydžiai yra indeksuojami ir skelbiami to paties straipsnio 8 dalyje (2022 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta tvarka, be kita ko, indeksuojami nuo 2023 metų kas 3 metus.

Paminėtina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 3–6 dalyse nurodyti dydžiai – 5 000, 10 000, 60 000 eurų po indeksacijos nuo 2023 metų atitinkamai yra 5 403, 10 807 ir 64 841 euras.

13.3. Pažymėtina ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta, kada dalyvis turi teisę rinktis jam mokėtiną pensijų išmokų rūšį:

– kaip minėta, dalyvis, kurio vardu pensijų fonde sukauptas pensijų turtas yra didesnis kaip 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euras), turi teisę sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą), gauti iš pensijų kaupimo bendrovės vienkartine pensijų išmoka (6 dalis) arba iš pensijų anuitetų mokėtojo įsigyti pensijų anuitetą (5 dalis);

– dalyvis, turėdamas teisę pasirinkti atidėtąjį pensijų anuitetą, įgyja teisę dalį jo vardu pensijų fonde sukauptų lėšų, likusių po nurodyto anuiteto įsigijimo, gauti periodinėmis pensijų išmokomis (5 dalis);

– asmuo, įgijęs teisę į vienkartinę pensijų išmoką ar periodines pensijų išmokas, pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalis, gali vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų šio įstatymo nustatyta tvarka įsigyti pensijų anuitetą (7 dalis).

Taigi, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 5–7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, dalyvis turi teisę vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, taip pat konkrečiai nustatytais atvejais vietoj pensijų anuiteto gauti vienkartinę pensijų išmoką (kai dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą)), o pasirinkęs atidėtąjį pensijų anuitetą, turi teisę dalį pensijų fonde sukaupto pensijų turto gauti periodinėmis pensijų išmokomis; dalyvis neturi teisės pasirinkti vienkartinės pensijų išmokos vietoj periodinių pensijų išmokų arba privalomai įsigytino pensijų anuiteto, kai jo pensijų fonde sukaupto pensijų turto dydis yra nuo 10 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 10 807 eurų) iki 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 euro).

13.4. Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 9 dalyje yra nustatyti subjektai, atsakingi už pensijų išmokų pagal jų rūšis mokėjimą, t. y. pensijų anuitetų mokėtoja yra VSDF valdyba, o vienkartines ir periodines išmokas jų gavėjams moka pensijų kaupimo bendrovės.

14.1. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 30 straipsnį (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), jame nustatyta tvarka dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaro pensijų išmokos sutartį dėl šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų pensijų išmokų mokėjimo (1 dalis); dalyviui „mokėtina pensijų išmokų rūšis“ nustatoma vadovaujantis šio įstatymo 29 straipsnio 3–7 dalimis; dalyviui pasirinkus mokėtinos pensijų išmokos rūšį (įsigyjančiam pensijų anuitetą – pensijų anuiteto rūšį) ir nurodžius ją prašyme dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo, dalyviui mokėtinos pensijų išmokos rūšis nebegali būti keičiama, išskyrus atvejį, kai dalyvis vienašališkai atsisako pensijų išmokos sutarties (2 dalis); dalyvis, sudaręs pensijų išmokos sutartį, per 10 darbo dienų nuo pensijų išmokos sutarties įsigaliojimo turi teisę vienašališkai jos atsisakyti, apie tai raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei; dalyviui vienašališkai atsisakius pensijų išmokos sutarties, jam ir pensijų kaupimo bendrovei neatsiranda pareigų, susijusių su pensijų išmokos sutarties vykdymu (8 dalis).

14.2. Pensijų kaupimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad dalyvio, įgijusio teisę į vienkartinę pensijų išmoką, pensijos sąskaitoje esantys pensijų fondo vienetai jo rašytinio prašymo dėl pensijų išmokos sutarties sudarymo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje darbo dienos verte konvertuojami į pinigines lėšas kitą darbo dieną, einančią po jo rašytinio prašymo dėl pensijų išmokos mokėjimo gavimo pensijų kaupimo bendrovėje dienos (1 dalis (2020 m. balandžio 21 d. redakcija)); vienkartinė pensijų išmoka pensijų išmokos gavėjui išmokama pensijų išmokos sutartyje nurodytą dieną, bet ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pensijų išmokos sutarties sudarymo dienos (2 dalis).

14.3. Pagal Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnį, pensijų kaupimo bendrovės dalyviui per mėnesį mokėtinos periodinės išmokos dydis yra nustatomas priežiūros institucijos nustatyta tvarka (1 dalis); pensijų išmokos sutartyje turi būti nurodyta mėnesio diena, kurią pensijų kaupimo bendrovė mokės dalyviui periodinę pensijų išmoką, ir mokėjimo periodiškumas; pensijų išmokos mokamos dalyviui ne rečiau kaip vieną kartą per 3 mėnesius (2 dalis (2020 m. balandžio 21 d. redakcija)); sudarius periodinės pensijų išmokos sutartį, dalyviui priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje, t. y. pensijų kaupimo bendrovėje nustatyta tvarka atidarytoje asmeninėje pensijų fondo dalyvio sąskaitoje, į kurią to dalyvio vardu įrašomi jam tenkantys apskaitos vienetai (4 dalis, aiškinama kartu su Pensijų kaupimo įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi); dalyvis, gaunantis periodines išmokas, turi teisę pereiti į tos pačios arba kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą kitą pensijų fondą (4 dalis).

Paminėtina, kad Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta periodinės išmokos dydžio nustatymo tvarka reglamentuojama Lietuvos banko valdybos 2019 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 03-87 „Dėl Periodinių pensijų išmokų dydžio apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintoje Periodinių pensijų išmokų dydžio apskaičiavimo metodikoje.

14.4. Pensijų kaupimo įstatymo 33 straipsnyje (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta, kad pensijų anuitetas mokamas pensijų anuitetų mokėtojo sprendimo dėl pensijų anuiteto mokėjimo pagrindu; pensijų anuitetas apmokamas vienkartine įmoka iš dalyvio vardu pensijų fonde sukaupto pensijų turto (2 dalis); dalyviui mokėtino pensijų anuiteto dydis apskaičiuojamas ir pensijų anuitetų mokėtojo sprendime dėl pensijų anuiteto mokėjimo nurodomas vadovaujantis pensijų anuitetų mokėtojo patvirtintais pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu ir pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodika; pensijų anuitetas negali būti mažėjantis (4 dalis). Paminėtina, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), pensijų anuitetas – pensijų fondo dalyviui iki gyvos galvos mokama periodinė pensijos išmoka, kurios visa išmokėjimo rizika tenka pensijų anuitetų mokėtojui.

Paminėtina ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 33 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 4 dalyje nurodyti pensijų anuitetų mokėtojo tvirtinami pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas ir pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodika yra reglamentuojami VSDF direktoriaus 2020 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-235 „Dėl Pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Pensijų anuitetų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše ir 2020 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. V-232 „Dėl Pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodikos pagal kiekvieną pensijų anuitetų rūšį patvirtinimo“ patvirtintoje Pensijų anuiteto dydžio apskaičiavimo metodikoje pagal kiekvieną pensijų anuitetų rūšį.

14.5. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant šį Pensijų kaupimo įstatyme nustatytą ir su ginčijamu 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad vienkartinė pensijų išmoka yra išmokama per vieną kartą, o periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties); vienkartinė pensijų išmoka yra nekintanti, periodinių išmokų dydžiai gali kisti, nes sudarius periodinės pensijų išmokos sutartį dalyviui priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje ir yra valdomas pensijų fondo, o pensijų anuitetų išmokos negali būti mažėjančios.

Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į šiuos teisinio reguliavimo dėl pensijų išmokų ypatumus, dalyviui įstatyme įtvirtinta teisė tam tikrais atvejais pasirinkti pensijos išmokos rūšį, nes, kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 5–7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, dalyvis turi teisę vietoj vienkartinės pensijų išmokos ar periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, taip pat konkrečiai nustatytais atvejais vietoj pensijų anuiteto gauti vienkartinę pensijų išmoką (kai dalyvis pasinaudoja teise iš pensijų kaupimo bendrovės gauti sukauptą pensijų turto dalį, viršijančią 60 000 eurų (indeksavus 2023 metais – 64 841 eurą)), o pasirinkęs atidėtąjį pensijų anuitetą – dalį pensijų fonde sukaupto pensijų turto gauti periodinėmis pensijų išmokomis.

21.1. Iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (inter alia 2008 m. spalio 30 d., 2018 m. gegužės 4 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

21.2. Pagal Konstituciją, kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų; niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (inter alia 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 30 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

21.3. Pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2016 m. birželio 7 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

21.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2023 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, jei jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

21.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2012 m. birželio 29 d., 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje (2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai); nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį (2012 m. birželio 29 d., 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

22.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (inter alia 1998 m. lapkričio 11 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

22.2. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

Taip pat minėta, kad pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatytas baigtinis pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašas, aiškinamą kartu su 2 straipsnyje nustatytu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu, pensijų kaupimas negali baigtis kitais, Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nenustatytais, pagrindais, be kita ko, nenustatytas pagrindas baigti pensijų kaupimą jį nutraukiant dalyvio iniciatyva.

27.1. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Pensijų kaupimo įstatymo Nr. XI-1691 pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, šiuo įstatymu įgyvendinama pensijų kaupimo sistemos pertvarka, kuria, siekiant kuo didesniam skaičiui gyventojų užtikrinti efektyvesnį pensijų kaupimą ir didesnes pajamas senatvėje, be kita ko, numatyta, kad pensijų kaupimas turi būti ilgalaikis, kad būtų pasiektas jo tikslas – užtikrinti kuo daugiau pensijų sistemos paskirtį atitinkančių periodiškai mokamų išmokų senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims.

27.2. Taigi, konstatuotina, kad, siekdamas šio tikslo, įstatymų leidėjas pareiškėjos ginčijamoje Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatė baigtinį pensijų kaupimo pabaigos pagrindų sąrašą, pagal kurio 1 punktą, aiškinamą kartu su 28 straipsnio 1, 3 dalimis, pensijų kaupimas baigiasi, kai dalyviui, įgijusiam teisę gauti pensijų išmoką (sukakusiam senatvės amžių arba kai jam atitinkamai paskirta išankstinė (valstybinė) socialinio draudimo senatvės pensija) iš pensijų fondo, pagal pensijos išmokos sutartį išmokama visa pensijų išmoka.

28.1. Pažymėtina, kad, jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų leidžiama be jokių apribojimų nutraukti pensijų kaupimą, nesulaukus senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, atsižvelgiant vien tik į dalyvio išreikštą valią nebedalyvauti pensijų kaupime, to nepagrindžiant svarbiomis priežastimis, būtų nukrypta nuo minėto pensijų kaupimo sistemos pertvarkos tikslo – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje, taip būtų paneigiama įstatymų leidėjo pasirinkto pensijų sistemos modelio pensijas kaupiant specialiuose pensijų fonduose esmė, nebūtų užtikrintas viešasis interesas, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai.

Tačiau pagal Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį pensijų kaupimas negali baigtis ir tokiais atvejais, kai nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, dalyvis įrodo, kad esama svarbių priežasčių nutraukti pensijų kaupimą.

28.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju 1 straipsnyje, 3 straipsnio 3, 5, 8 dalyse, pensijų kaupimas – tai dalyvio lėšų ir valstybės biudžeto lėšų už dalyvį mokėjimas ir jų kaupimas pensijų fonde, kurį sudarantis pensijų turtas (už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto, įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį, ir investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma) yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, pensijų kaupimo bendrovės valdoma patikėjimo teisės pagrindais; dalyvio dalis pensijų fondo bendrojoje nuosavybėje nustatoma pagal jo pensijos sąskaitoje įrašytų pensijų fondo vienetų skaičių.

Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad pensijų fondą sudarantis turtas yra pensijų fondo dalyvių bendroji dalinė nuosavybė, kurioje nustatoma ir dalyviui priklausanti dalis, tokiu Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pensijų kaupimas negali baigtis, kai nesulaukęs senatvės pensijos amžiaus arba kito amžiaus, nuo kurio pagal įstatymą įgyjama teisė gauti pensijų išmoką, dalyvis įrodo, kad esama svarbių priežasčių nutraukti pensijų kaupimą, yra varžomos jo nuosavybės teisės. Nėra pagrindo teigti, kad toks absoliutus dalyvio nuosavybės teisių varžymas yra būtinas siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti kuo didesniam skaičiui pensijų kaupimo dalyvių didesnes pajamas senatvėje ir kad tokio pensijų kaupimo pabaigos pagrindo – pensijų kaupimo nutraukimo dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, t. y. išimtiniais įstatymų leidėjo nustatytais atvejais, įtvirtinimas Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje pakenktų viešajam interesui, be kita ko, kad visa senatvės pensijų sistema veiktų darniai.

31.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad pensijų kaupimas baigiasi, kai jis nutraukiamas dalyvio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

31.2. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Pensijų kaupimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta pensijų fondo dalyvio teisė nutraukti dalyvavimą pensijų kaupime dėl svarbių priežasčių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

41.1. Kaip minėta, pagal su ginčijamu Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsniu (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) susijusį teisinį reguliavimą, nustatytą 32 straipsnyje (su 2020 m. balandžio 21 d. pakeitimu), 33 straipsnyje (2020 m. balandžio 21 d. redakcija), periodinės pensijų išmokos ir pensijų anuitetai yra periodiškai mokamos išmokos (pensijų anuitetas mokamas iki dalyvio mirties); periodinių išmokų dydžiai gali kisti, nes sudarius pensijų išmokos sutartį, pagal kurią dalyviui mokamos periodinės pensijų išmokos, jam priklausantis pensijų turtas lieka jo asmeninėje pensijos sąskaitoje ir yra valdomas pensijų fondo, o pensijų anuitetų išmokos negali būti mažėjančios.

Minėta ir tai, kad, pagal Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnio (2020 m. balandžio 21 d. redakcija) 7 dalį, dalyvis turi teisę vietoj periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą.

41.2. Taigi, nors, pagal sistemiškai aiškinamą Pensijų kaupimo įstatymo 32 straipsnyje (su 2020 m. balandžio 21 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą, periodinių pensijų išmokų dydžiai gali kisti, taigi ir mažėti, ir didėti, atsižvelgiant į pensijų fondo pensijų turto valdymo, be kita ko, investavimo, rezultatus, dalyvis, siekdamas apsaugoti savo nuosavybės teises, turi teisę vietoj periodinių pensijų išmokų įsigyti pensijų anuitetą, kuris, skirtingai nei periodinės pensijų išmokos, negali mažėti ir yra mokamas iki dalyvio mirties.

41.3. Konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog Pensijų kaupimo įstatymo 29 straipsnyje (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriame nėra reglamentuojamas periodinių pensijų išmokų dydis ar jų mokėjimo tvarka, yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.