Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, susijusių su mokesčių teisinio reguliavimo pakeitimais, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėja abejoja, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis tiek, kiek jose nustatyta, kad bendroji mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos taisyklė netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams.

Pareiškėja, remdamasi oficialiąja konstitucine doktrina, suformuota inter alia aiškinant konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, atsakingo valdymo principus, nurodo, kad minėtu Teisėkūros pagrindų įstatyme, Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra sudaryta prielaidų nustatyti tinkamą laikotarpį (vacatio legis) mokesčių įstatymų pakeitimų įsigaliojimui, per kurį mokesčių mokėtojai galėtų pasirengti atitinkamiems mokesčių pakeitimams.

1.2. Pareiškėja taip pat abejoja, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja jos prašyme nurodytų mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymų – Akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2019 m. gruodžio 3 d. (toliau – ir Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas), Akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2019 m. gruodžio 5 d. (toliau – ir Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas), Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2019 m. gruodžio 12 d. (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2018 m. birželio 28 d. (toliau – ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas), Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31, 55, 56¹ straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38³, 40², 56² straipsniais įstatymo, priimto 2019 m. gruodžio 17 d. (toliau – ir Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas), – nuostatos, pagal kurias pareiškėjos nurodyti pakeisti mokesčių įstatymai įsigaliojo anksčiau kaip po šešių mėnesių.

1.3. Pareiškėja taip pat abejoja, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjos, yra įtvirtinta tik bankams ir kitoms nurodytoms kredito įstaigoms taikomas papildomas pelno mokestis, jo apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarka.

1.4. Pareiškėja taip pat abejoja, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), pagal kurią kaitinamojo tabako produktams taikomas 113,2 euro už kilogramą tabako akcizų tarifas.

2.1. Pareiškėjos abejonės dėl jos prašyme nurodytų Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo, Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo Nr. IX-326 5 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2019 m. gruodžio 10 d. (toliau – ir Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas), nuostatų, pagal kurias Akcizų įstatymo ir Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimai įsigaliojo anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl prašyme Nr. 1B-1/2020 ginčijamų mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymų nuostatų, kuriomis jų įsigaliojimui nustatytas trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.2. Pareiškėja taip pat abejoja, ar Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo, teisingumo principams neprieštarauja ginčijamos Akcizų įstatymo nuostatos, kuriomis padidinti akcizų tarifai, taikomi etilo alkoholiui, bešviniam benzinui, gazoliams, inter alia gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos, įskaitant akvakultūros ar verslinės žvejybos vidaus vandenyse veiklą, subjektams žemės ūkio produktų gamybai, taip pat kaitinamojo tabako produktams.

2.3. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamų Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalių, pagal kurias nustatyti didesni nei buvusieji mokesčių tarifai atitinkamų lošimų organizavimui, atitikties Konstitucijai grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl ginčijamų Akcizų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad ginčijamu Loterijų ir lošimų mokesčio įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu padidinti loterijų ir lošimų mokesčio tarifai ir fiksuoti šio mokesčio dydžiai tik vienai toje pačioje rinkoje teikiamų paslaugų rūšiai – lošimams, todėl loterijų organizatoriams nepagrįstai suteiktas konkurencinis pranašumas. Pasak pareiškėjos, tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos nesąžiningos konkurencijos sąlygos, dėl to pažeista Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis.

2.4. Pareiškėja nurodo ir tai, kad ginčijamose Akcizų įstatymo ir Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjos, darantis esminį poveikį tiek konkurencinei, tiek verslo aplinkai, nustatytas neatlikus pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ir 16¹ straipsnį (2019 m. birželio 13 d. redakcija) būtino tokio teisinio reguliavimo poveikio vertinimo ir poveikio konkurencijai vertinimo. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas nesilaikant įstatymuose nustatytų esminių įstatymų leidybos procedūros reikalavimų, todėl, pareiškėjos teigimu, pažeista Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį bendroji mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos taisyklė netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams, nėra savitikslis, jis susijęs tik su atitinkamų metų valstybės biudžetu. Pagal ginčijamų įstatymų nuostatas bendrosios taisyklės, kad mokesčių įstatymai įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, išimtis taikoma tik mokesčių įstatymų pakeitimams, susijusiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu.

3.2. Dėl pareiškėjos prašyme ginčijamų mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymų nuostatų, pagal kurias jos įsigaliojo anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad pagal Konstituciją valstybės biudžetas kasmet yra rengiamas atsižvelgiant į konkrečius ekonominius rodiklius, realią ūkio būklę ir valstybės prioritetus. Taigi Seimas, svarstydamas ir priimdamas Lietuvos Respublikos 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – ir 2020 metų valstybės biudžeto įstatymas), privalėjo atsižvelgti į šalies ekonominę padėtį ir numatyti valstybės prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti reikalingus finansinius, materialinius ir kitus išteklius.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad papildomu 5 procentų dydžio pelno mokesčiu, kurį pagal Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnį (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) privalo mokėti bankai ir kredito unijos, buvo apmokestintas banko licenciją turinčių subjektų (bankų, tarp jų užsienio komercinių bankų filialų, kredito unijų, centrinių kredito unijų) pelnas. Šis subjektų ratas buvo pasirinktas vadovaujantis objektyviais kriterijais: atsižvelgiant į veiklos mastą, kai apmokestinimas siejamas su nustatyta pelno riba (t. y. 2 milijonais eurų), taip pat į tai, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį nurodyti subjektai turi teisę, apskaičiuodami pelno mokestį, iš pajamų atskaityti specialiuosius atidėjimus, taip, pasak suinteresuoto asmens atstovo, susimažindami pelno mokestį (šiems subjektams per mokestinį laikotarpį iš pajamų leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti, sudaromus konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti). Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjos argumentai, kad skirtingas teisinis reguliavimas nustatytas nesant objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų galima pagrįsti tokius skirtumus, todėl buvo nesilaikyta lygiateisiškumo principo, laikytini nepagrįstais.

Suinteresuoto asmens atstovas taip pat teigia, kad ginčijamu Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnyje (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta naujų mokesčių – juo buvo nustatytas papildomas 5 procentų dydžio pelno mokesčio tarifas subjektams, kurie jau iki tol buvo pelno mokesčio mokėtojai. Todėl, jo nuomone, Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata (pagal kurią, rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas) šiuo konkrečiu atveju neturėjo būti taikoma, o pareiškėjos argumentai dėl to, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 69 straipsnio kaip įtvirtintas nesilaikant įstatymo priėmimo procedūros, taip pat laikytini nepagrįstais.

3.4. Be to, suinteresuoto asmens atstovo teigimu, iš Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-4019 aiškinamojo rašto matyti, kad Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtinant teisinį reguliavimą, kuriuo nuo 2020 m. kovo 1 d. nustatyti didesni akcizų tarifai, taikomi kaitinamojo tabako produktams, inter alia siekta sumažinti cigarečių pakeičiamumo efektą (parduoto kaitinamojo tabako rinkos dalis visoje tabako produktų rinkoje išaugo nuo 0,4 procento (2017 metais) iki 6,5 procento (2019 metais), o cigarečių vartojimas tuo laikotarpiu atitinkamai mažėjo), taip prisidedant prie tikslo gerinti žmonių sveikatą įgyvendinimo.

Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžia, kad ginčijamu Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta naujų mokesčių – juo nustatyti didesni akcizų tarifai, taikomi kaitinamojo tabako produktams. Todėl minėta Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata šiuo konkrečiu atveju neturėjo būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas nesilaikant įstatymų priėmimo procedūrų ir dėl to pažeista Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis.

4.1. Dėl pareiškėjos prašyme Nr. 1B-14/2020 nurodytų mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymų nuostatų, pagal kurias atitinkamų mokesčių įstatymų pakeistos nuostatos įsigaliojo anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui suinteresuoto asmens atstovo pozicija iš esmės sutampa su suinteresuoto asmens atstovo pozicija ir argumentais, pateiktais dėl pareiškėjos prašyme Nr. 1B-1/2020 nurodytų įstatymų atitikties Konstitucijai.

Papildomai suinteresuoto asmens atstovo paaiškinimuose dėl pareiškėjos prašymo Nr. 1B-14/2020 pažymėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu paliekama galimybė, tvirtinant kiekvienų metų valstybės biudžetą, priimti ir atitinkamus mokesčių įstatymų pakeitimus. Taigi analogiški mokesčių įstatymų pakeitimai yra priimami kasmet sudarant valstybės biudžetą; priešingu atveju būtų paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos biudžeto sistemos teisiniai pagrindai ir jo sudarymo principai.

4.2. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija dėl pareiškėjos prašyme Nr. 1B-14/2020 nurodytų Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punkto (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalies, 3 dalies, 65 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalių atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama inter alia tuo, kad akcizai ir loterijų bei lošimų mokestis yra svarbus valstybės biudžeto pajamų šaltinis, tad šių įstatymų pakeitimai buvo būtini siekiant užtikrinti valstybės biudžeto sudarymą ir vykdymą. Be to, kadangi realus nustatytų mokesčių mokėjimo terminas yra vėlesnis nei atitinkamų ginčijamų nuostatų įsigaliojimo diena, nėra pagrindo teigti, jog ūkio subjektai neturėjo laiko pasirengti mokesčių pakeitimams.

Suinteresuoto asmens atstovas, atsižvelgdamas į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias inter alia su ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu, be kita ko, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, pažymi, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 53 straipsnių, kyla reikalavimas, kad kai reguliuoja ūkinės veiklos santykius azartinių lošimų organizavimo srityje, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į galimas neigiamas azartinių lošimų organizavimo pasekmes žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, gali, o tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti azartinių lošimų organizavimo veiklos apribojimus, draudimus. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant tikslo gerinti žmonių sveikatą, t. y. siekiant apsaugoti visuomenę nuo dėl lošimų patiriamos žalos.

4.3. Dėl prašyme Nr. 1B-14/2020 nurodyto Akcizų įstatyme ir Loterijų ir lošimų mokesčio įstatyme nustatyto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai tuo aspektu, kad nustatant šį reguliavimą nebuvo atlikti teisinio reguliavimo poveikio, taip pat poveikio konkurencijai vertinimai, suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir suinteresuoto asmens atstovo pozicija dėl prašyme Nr. 1B-1/2020 nurodytų Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio ir Akcizų įstatymo 65 straipsnio (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

6.1. Iš pareiškėjos prašymo matyti, kad pareiškėja, kreipdamasi į Konstitucinį Teismą, ginčija Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies tiek, kiek jos nurodyta, atitiktį Konstitucijai.

Pažymėtina, kad, Konstituciniame Teisme priėmus pareiškėjos prašymą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis buvo pakeista Seimo 2020 m. birželio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo Nr. XI-2220 20 straipsnio pakeitimo įstatymu.

Pažymėtina ir tai, kad, Konstituciniame Teisme priėmus pareiškėjos prašymą, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis buvo pakeista Seimo 2020 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 3 straipsnio pakeitimo įstatymu, taip pat 2020 m. birželio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 3 straipsnio pakeitimo įstatymu.

6.2. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai ir ne Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas (pakeistas), pradėta teisena turi būti nutraukta (inter alia 2019 m. lapkričio 25 d., 2020 m. lapkričio 3 d., 2021 m. balandžio 19 d. nutarimai).

6.3. Minėta, kad į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai kreipėsi pareiškėja Seimo narių grupė. Kaip minėta, jai kyla abejonių, ar mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos taisyklė gali būti netaikoma su kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams.

6.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konstituciniam Teismui nėra pagrindo priimti sprendimą nutraukti šią konstitucinės justicijos bylos dalį.

6.5. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2020 m. birželio 23 d. redakcija), Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2020 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos taisyklė netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams.

1) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2020 m. birželio 23 d. redakcija), Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2020 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos taisyklė netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams;

2) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija), o Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui –Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.;

3) Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys, o Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui – Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis tiek, kiek pagal jį Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.;

4) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalis, 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos, įskaitant akvakultūros ar verslinės žvejybos vidaus vandenyse veiklą, subjektams žemės ūkio produktų gamybai, taikomas 60 eurų už 1 000 litrų produkto akcizų tarifas, per vienus metus neviršijant Vyriausybės nustatytų gazolių kiekių, 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), o Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui – Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d., Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d.;

5) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), 7 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktai (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.

10.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai); kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

10.2. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai); pagal teisėtų lūkesčių principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. vasario 14 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai).

10.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas visais atvejais, inter alia nustatydamas mokesčius, apmokestinimo išimtis ir lengvatas, turi paisyti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo; nustatant mokesčius, taigi ir jų objektą, apmokestinimo išimtis ir lengvatas, ypač svarbūs teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat teisinio tikrumo principai (2000 m. kovo 15 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, pagal Konstituciją privalantys mokėti įstatymu nustatytus mokesčius, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad nustatant ar keičiant mokesčius bus paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo, kuriuo nustatomi mokesčiai, stabilumą, saugoti ir gerbti mokesčių mokėtojų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

10.4. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai atsakingo valdymo ir kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų turinį; konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (inter alia 2018 m. balandžio 12 d., 2019 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

12.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia kyla reikalavimas, kad įstatymai, kiti teisės aktai būtų priimami laikantis iš anksto nustatytos Konstituciją atitinkančios tvarkos (2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos (inter alia 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad jeigu yra nustatyta, jog tam tikroje (-ose) įstatymų leidybos proceso stadijoje (-ose) turi būti atlikta įstatymo projekto patikra, tai inter alia turi būti atliktas įstatymu siekiamo santykių reguliavimo veiksmingumo vertinimas, įvertinama, ar įstatymas nesukels neigiamų pasekmių; konstituciškai būtų nepateisinama, jeigu kurioje nors įstatymų leidybos stadijoje (inter alia įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimo, įstatymų priėmimo) tokia patikra nebūtų atlikta arba būtų atlikta ne toje (tose) įstatymų leidybos stadijoje (-ose) (2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

14.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (inter alia 2000 m. kovo 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimai); nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (inter alia 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (inter alia 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

14.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal konstitucinę valstybės biudžeto sampratą biudžetiniams metams planuojamos valstybės pajamos ir išlaidos turi būti numatytos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete (2002 m. sausio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimai); visos planuojamos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos turėtų būti nurodomos pakankamai aiškiai ir konkrečiai įvardijant valstybės pajamų šaltinius ir numatomas iš jų gauti lėšų sumas (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą Seimas privalo vadovautis tais įstatymais, kurie suponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį (inter alia 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

19.1. Pažymėtina, jog Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2020 m. birželio 23 d. redakcija) įtvirtinta bendroji mokesčių įstatymų įsigaliojimo taisyklė, kad mokesčių įstatymai, kuriais nustatomi nauji mokesčiai, nauji mokesčio tarifai arba kuriais iš esmės keičiamas mokesčių teisinis reguliavimas, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, t. y. įtvirtintas minimalus ne trumpesnis nei šešių mėnesių terminas nurodytų mokesčių įstatymų įsigaliojimui. Kartu įtvirtintos šios bendrosios taisyklės išimtys, pagal kurias anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos gali įsigalioti:

– mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymai, kurie yra susiję su atitinkamų metų valstybės ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu;

– teisės aktai, kuriais Lietuvos nacionalinė teisė derinama su Europos Sąjungos teise;

– mokesčių įstatymai, reikalingi susidarius išskirtinėms aplinkybėms, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme.

19.2. Pažymėtina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatoje „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“, kurioje nustatyta viena iš bendrosios mokesčių įstatymų įsigaliojimo taisyklės išimčių, pagal kurią su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susiję mokesčių įstatymai, kuriais nustatomi nauji mokesčiai, nauji mokesčio tarifai arba kuriais iš esmės keičiamas mokesčių teisinis reguliavimas, gali įsigalioti ir anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.

Taigi pagal šią Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatą įstatymų leidėjas minėtą išimtį gali taikyti priimdamas su kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusius mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymus.

20.1. Kaip minėta, Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatoje „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“ įtvirtinta viena iš bendrosios mokesčių įstatymų įsigaliojimo taisyklės išimčių, pagal kurią su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susiję mokesčių įstatymai, kuriais nustatomi nauji mokesčiai, nauji mokesčio tarifai arba kuriais iš esmės keičiamas mokesčių teisinis reguliavimas, gali įsigalioti ir anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjui sudaromos prielaidos nenustatyti jokios vacatio legis su kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusių mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymų, kuriais gali būti nustatomi nauji mokesčiai, nauji mokesčio tarifai arba keičiamas mokesčių teisinis reguliavimas, įsigaliojimui. Taip Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) minėtoje nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos įstatymui leidėjui kiekvieną kartą, kai rengiamas, svarstomas ir tvirtinamas valstybės biudžetas, nesant dėl ypatingų aplinkybių susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, netaikyti bendrosios mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių taisyklės, taigi susiformuoti nuolatinei skubaus mokesčių įstatymų įsigaliojimo praktikai, kartu atsirasti mokesčių teisinio reguliavimo nestabilumui, nepaisyti mokesčių mokėtojų teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.

20.2. Konstatuotina, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatoje „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kontekste, kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui ir nenukrypti nuo šio reikalavimo nesant konstituciškai pateisinamų ypatingų objektyvių aplinkybių.

20.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostata „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

22.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendroji mokesčių įstatymų įsigaliojimo taisyklė, kad mokesčių įstatymai, kuriais nustatomi nauji mokesčiai, nauji mokesčio tarifai arba kuriais iš esmės keičiamas mokesčių teisinis reguliavimas, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, t. y. įtvirtintas minimalus ne trumpesnis nei šešių mėnesių terminas nurodytų mokesčių įstatymų įsigaliojimui.

22.2. Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje (2020 m. birželio 30 d. redakcija) yra įtvirtintos šios bendrosios taisyklės išimtys, pagal kurias anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos gali įsigalioti:

– mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymai, kurie yra susiję su atitinkamų metų valstybės ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu;

– teisės aktai, kurie yra derinami su Europos Sąjungos teise;

– mokesčių įstatymai, reikalingi susidarius išskirtinėms aplinkybėms, kaip jos apibrėžtos Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme;

– įstatymai, kurie yra reikalingi nepaprastosios padėties įvedimo tikslams pasiekti ar valstybės gynybai, kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės funkcijoms mobilizacijos ar karo padėties metu atlikti.

22.3. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2020 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatoje „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“, kurioje nustatyta viena iš bendrosios mokesčių įstatymų įsigaliojimo taisyklės išimčių, pagal kurią su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susiję mokesčių įstatymai, kuriais nustatomi nauji mokesčiai, nauji mokesčio tarifai arba kuriais iš esmės keičiamas mokesčių teisinis reguliavimas, gali įsigalioti ir anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.

Taigi pagal šią Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2020 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatą įstatymų leidėjas minėtą išimtį gali taikyti priimdamas su kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusius mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymus.

22.4. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas, 2013 m. vasario 15 d. nutarime aiškindamas Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, yra pažymėjęs, kad šioje dalyje numatyta nurodytų mokesčių įstatymų pakeitimų įsigaliojimo taisyklės išimtis negali būti vertinama kaip leidžianti priimant kiekvienų metų valstybės biudžeto įstatymą nesilaikyti šio straipsnio 3 dalyje nustatyto mokesčių įstatymų įsigaliojimo termino; šis teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais.

23.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostata „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad jiems prieštarauja ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2020 m. birželio 30 d. redakcija) nuostata „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“.

23.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2020 m. birželio 30 d. redakcija) nuostata „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Taigi Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnyje (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) nustatytas naujas papildomas kredito įstaigų pelno mokestis. Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kokie subjektai privalo mokėti naują papildomą kredito įstaigų pelno mokestį, šio straipsnio 2 dalyje nustatytas šio naujo mokesčio tarifas; šio straipsnio 3–5 dalyse reglamentuojama, kaip šis mokestis apskaičiuojamas; šio straipsnio 6, 7 dalyse nustatyta, kokia tvarka mokamas naujas papildomas kredito įstaigų pelno mokestis; šio straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtinta šio mokesčio deklaravimo tvarka.

27.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalį naują papildomą kredito įstaigų pelno mokestį turi mokėti tik šioje dalyje nurodytos kredito įstaigos – bankai ir kredito unijos. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2, 5 dalis nurodytosios kredito įstaigos apmokestinamos naujai nustatytu 5 procentų dydžio papildomu kredito įstaigų pelno mokesčiu, apskaičiuojamu nuo 2 milijonus eurų per metus viršijančios nurodytų kredito įstaigų apmokestinamojo pelno dalies, gaunamos iš gautų pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus.

27.2. Paminėtina, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2020, 2021 ir 2022 metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį.

Vadinasi, ginčijamame Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnyje (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) nustatytas naujas papildomas kredito įstaigų pelno mokestis yra laikino pobūdžio: šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai – bankai ir kredito unijos turi pareigą tokį mokestį mokėti trejus metus.

27.3. Pažymėtina, kad iš Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog papildomą kredito įstaigų pelno mokestį nuspręsta nustatyti todėl, kad bankams vis dar taikoma palanki apmokestinimo tvarka, inter alia sudarytos palankios sąlygos apskaičiuojant pelno mokestį iš pajamų atskaityti specialiuosius atidėjimus ir taip susimažinti mokėtiną pelno mokestį, nors bankų veiklos rodikliai tikrai gerėja; nustatant papildomą kredito įstaigų pelno mokestį, šio mokesčio dydis susietas su kredito įstaigos veiklos rezultatu, kad nebūtų keliama grėsmė kredito įstaigų veiklos tvarumui (Seimo Biudžeto ir finansų komiteto 2019 m. gruodžio 6 d. išvada dėl Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31, 55, 56¹ straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38³, 40² ir 56² straipsniais įstatymo projekto).

28.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtinos tokios Pelno mokesčio įstatymo nuostatos:

– Lietuvos apmokestinamojo vieneto apmokestinamasis pelnas apmokestinamas 15 procentų mokesčio tarifu (5 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija));

– apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai, atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai (11 straipsnio 1 dalis);

– leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, visos išlaidos darbuotojų naudai, jeigu ši nauda yra gyventojų pajamų mokesčio objektas (17 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija));

– ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra: ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos; ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; komandiruočių sąnaudos; reklamos ir reprezentacijos sąnaudos; natūraliosios netekties nuostoliai; mokesčiai; beviltiškos skolos; išlaidos darbuotojų ir (arba) jų šeimos narių naudai, kuri nėra gyventojų pajamų mokesčio objektas; specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai; parama; narių mokesčiai, įnašai ir įmokos; mokestinio laikotarpio nuostoliai; palūkanos (17 straipsnio 2 dalies (su 2018 m. gruodžio 6 d. pakeitimais) 1–13 punktai);

– bankams ir kredito unijoms, sudarantiems specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles, per mokestinį laikotarpį iš pajamų leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti, sudaromus konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti (27 straipsnio 1 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija)); jei kredito įstaiga patenkina savo skolinius reikalavimus dėl skolų grąžinimo, tai skolos suma arba jos dalis, atitinkanti dėl jos padaryto specialiojo atidėjimo dydį, pripažįstama pajamomis skolinio reikalavimo patenkinimo momentu (27 straipsnio 2 dalis).

Taigi pagal Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), 11 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 29 d. redakcija), 2 dalį (su 2018 m. gruodžio 6 d. pakeitimais) visiems Lietuvos vienetams nustatyta pareiga mokėti 15 procentų dydžio pelno mokestį, apskaičiuojamą nuo šį mokestį turinčio mokėti subjekto apmokestinamojo pelno – pajamų dalies, gautos iš visų pajamų atėmus nustatytų rūšių atskaitymus: neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus.

Šiai bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad viena iš ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų sumažinant apmokestinamąjį pelną rūšių yra specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai, 27 straipsnio 1 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2 dalyje yra nustatyta kredito įstaigoms skirta minėtų specialiųjų atidėjimų atskaitymo tvarka, taip pat nustatyti specialūs tik kredito įstaigoms – bankams ir kredito unijoms skirti atidėjimai: iš šių kredito įstaigų gautų pajamų, be kitų nustatytų atskaitymų, leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti, sudaromus konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti. Tai reiškia, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 27 straipsnio 1 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2 dalį bankai ir kredito unijos pelno mokestį moka nuo santykinai mažesnės gautų pajamų dalies (apmokestinamojo pelno) nei kiti ūkio subjektai.

28.2. Taigi pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 27 straipsnio 1 dalį (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2 dalį tik bankų ir kredito unijų, kurios, be bendro 15 procentų dydžio pelno mokesčio, kaip minėta, pagal ginčijamą Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnį (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) moka papildomą 5 procentų dydžio pelno mokestį, apmokestinamasis pelnas apskaičiuojamas kitaip nei visų kitų pelno mokestį mokančių asmenų: apskaičiuojant bankų ir kredito unijų apmokestinamąjį pelną, iš jų gautų pajamų, be kitų atskaitymų, leidžiama atskaityti tik bankams ir kredito unijoms taikomą ribojamų dydžių leidžiamą atskaitymą – specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti. Tai reiškia, kad nors pagal ginčijamą Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnį (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) bankai ir kredito unijos moka 5 procentų dydžio papildomą kredito įstaigų pelno mokestį, jiems pelno mokestis skaičiuojamas nuo apmokestinamojo pelno, kurį apskaičiuojant leidžiamas papildomas atskaitymas, neleidžiamas kitiems ūkio subjektams, t. y. bankai ir kredito unijos pelno mokestį moka nuo santykinai mažesnės gautų pajamų dalies nei kiti ūkio subjektai.

29.1. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

29.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė; pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). 

29.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

29.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnį, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

29.5. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, integruojančio įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes (2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. KT28-N14/2016, 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas). Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

31.1. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal ginčijamą Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnį (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) papildomą kredito įstaigų pelno mokestį turinčių mokėti bankų ir kredito unijų teisinė padėtis yra iš esmės skirtinga, palyginti su kitų ūkio subjektų, turinčių mokėti pelno mokestį, teisine padėtimi.

Todėl konstatuotina ir tai, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnį (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) tarp kredito įstaigų (bankų ir kredito unijų) ir kitų ūkio subjektų, gaunančių pelną, viršijantį 2 milijonus eurų per metus, yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad pagal Konstituciją yra objektyviai pateisinamas nevienodas jų traktavimas.

31.2. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką, inter alia įgyvendindamas jos prioritetus ir atsižvelgdamas į finansų srityje vykdomos ūkinės veiklos, inter alia finansinių paslaugų teikimo, specifiką, Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnyje (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pareigą mokėti papildomą 5 procentų dydžio pelno mokestį nuo apmokestinamojo pelno dalies, viršijančios 2 milijonus eurų, turi tik šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai – bankai ir kredito unijos, pažeidė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Pabrėžtina, kad Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnyje (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtinto papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

31.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

32.1. Pareiškėjos manymu, kredito įstaigos, kurioms nustatytas naujas papildomas pelno mokestis, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad bus nustatytas tinkamas laikotarpis (vacatio legis), per kurį jos galės pasirengti mokėti šį mokestį. Tačiau nustačius, kad Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) pagal ginčijamą Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., nesant tokiam skubiam įsigaliojimui išimtinių, konstituciškai pagrįstų aplinkybių, pareiškėjos nuomone, nepaisyta konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą pakeistų Pelno mokesčio įstatymo nuostatų įsigaliojimo laikotarpį.

32.2. Minėta, kad Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas priimtas 2019 m. gruodžio 17 d. Šis įstatymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2019 m. gruodžio 30 d.

32.3. Ginčijamoje Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ 1 dalyje nustatyta: „Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.“

Vadinasi, pagal ginčijamą Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus vos vienai dienai nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis, kuriame, kaip minėta, nurodytoms kredito įstaigoms nustatytas naujas papildomas pelno mokestis.

33.1. Pažymėtina, kad ginčijamoje Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus vos vienai dienai nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija), iš viso nenustatyta vacatio legis Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija), kuriame, kaip minėta, nurodytoms kredito įstaigoms nustatytas naujas papildomas pelno mokestis, įsigaliojimui. Taigi, nustačius tokį teisinį reguliavimą, naujo papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio mokėtojai (bankai ir kredito unijos) negalėjo ne tik iš anksto susipažinti su naujais Pelno mokesčio įstatymo reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinių interesų bei ekonominės veiklos perspektyvų, taip buvo pažeisti jų teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai, neužtikrintas mokesčių teisinio reguliavimo stabilumas.

Vadinasi, Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus vos vienai dienai nuo jo oficialaus paskelbimo dienos, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kontekste, kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui ir nenukrypti nuo šio reikalavimo nesant dėl ypatingų aplinkybių susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties.

33.2. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

34.1. Kaip minėta, Pelno mokesčio įstatymas 38³ straipsniu (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) buvo papildytas Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris pagal jo 13 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.

Šiame nutarime konstatuota, kad Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Tai reiškia, kad Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) įsigaliojimo tvarka neatitinka Konstitucijos.

34.2. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnyje (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) nustatyta, kokio dydžio loterijų ir lošimų mokesčio tarifu apmokestinamos loterijos (1 dalis) ir atitinkami lošimai – bingas, totalizatorius ir lažybos (2 dalis), nuotoliniai lošimai (2¹ dalis), lošimo automatai ir stalo lošimai (3 dalis).

38.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnyje (su 2015 m. gegužės 21 d. pakeitimais) buvo nustatyta:

38.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 2 straipsnį loterijų ir lošimų mokestį moka juridiniai asmenys, organizuojantys loterijas pagal Lietuvos Respublikos loterijų įstatymą, ir juridiniai asmenys, organizuojantys azartinius lošimus pagal Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymą (toliau – Lošimų įstatymas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, 2 punkte (2015 m. gegužės 21 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, loterijų organizatoriai loterijų ir lošimų mokestį moka nuo skirtingos mokesčio bazės – nuo išplatintų loterijos bilietų nominalios vertės, palyginti su lošimų organizatoriais, kurie minėtą mokestį moka nuo sumos, gautos iš lošėjų statomų sumų atėmus lošėjams faktiškai išmokėtų laimėjimų sumą.

38.3. Pareiškėjos ginčijamu aspektu siekiant atskleisti loterijų ir lošimų organizavimo ypatumus, įtvirtintus atitinkamai Loterijų įstatyme (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir Lošimų įstatyme, pažymėtina, kad:

– loterija – žaidimas įsigytais bilietais siekiant piniginių ir (ar) daiktinių laimėjimų ir (arba) neatlyginamų paslaugų, atsitiktinai tenkančių pagal bilietų duomenis (Loterijų įstatymo (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 2 straipsnio 4 dalis), o azartinis lošimas (lošimas) – toks žaidimas arba abipusės lažybos pagal nustatytą reglamentą, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas (Lošimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis);

– loterijų organizatorius privalo skirti 8 procentus paramai nuo nominaliosios per kalendorinių metų ketvirtį išplatintų loterijos bilietų vertės (Loterijų įstatymo (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalis), o lošimų organizatoriams tokia pareiga nėra nustatyta;

– lošimus turi teisę organizuoti akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, veikiančios Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka (Lošimų įstatymo 2 straipsnio 20 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija)), o loterijas gali organizuoti Lietuvoje ar kitoje valstybėje įsteigtas bet kokios formos juridinis asmuo (Loterijų įstatymo (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis);

– lošimuose draudžiama dalyvauti nepilnamečiams, organizuoti lošimus nurodytose vietose, atsiskaityti už juos mokėjimo kortelėmis, draudžiama reklamuoti lošimus, privaloma nustatyti lošimuose dalyvaujančių asmenų tapatybę, numatyta galimybė asmeniui pateikti prašymą neleisti lošti (Lošimų įstatymo 10 straipsnis (su 2020 m. balandžio 28 d. pakeitimais)), o loterijų organizatoriams tokie ribojimai nenumatyti (Loterijų įstatymo (2019 m gruodžio 3 d. redakcija) 28 straipsnis).

38.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo, Loterijų įstatymo (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir Lošimų įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad nors tiek loterijose, tiek lošimuose dalyvaujantys asmenys rizikuoja tam tikra pinigų suma dėl atsitiktinai tenkančio laimėjimo, šių veiklų organizavimo ir apmokestinimo sąlygos, joms taikomi draudimai ir ribojimai yra iš esmės skirtingi. Taigi pagal Loterijų įstatyme (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir Lošimų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą loterijų organizavimas ir lošimų organizavimas yra atskiros veiklos; pagal Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 4 straipsnio (su 2015 m. gegužės 21 d. pakeitimu) nuostatas šioms veikloms taikomas mokesčio tarifas apskaičiuojamas nuo skirtingos mokesčių bazės (organizuojant loterijas – nuo išplatintų loterijos bilietų nominalios vertės, organizuojant lošimus – nuo sumos, gautos iš lošėjų statytų sumų atėmus laimėtas sumas).

39.1. Vertinant Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad, kaip matyti iš loterijas ir lošimus reglamentuojančio Loterijų ir lošimų mokesčio įstatyme, taip pat Loterijų įstatyme (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir Lošimų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, tai yra atskiros licencijuojamos ūkinės veiklos rūšys, kurioms taikoma skirtinga apmokestinimo tvarka (inter alia loterijų ir lošimų mokestis, loterijoms ir lošimams skaičiuojamas, be kita ko, nuo skirtingos mokestinės bazės, loterijų organizatoriams nustatyta specifinė pareiga tam tikrą procentą nuo pajamų skirti paramai).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal ginčijamą Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo lošimų organizavimui nustatyti nauji (didesni) loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomi mokesčio tarifai ir nauji (didesni) fiksuoto loterijų ir lošimų mokesčio dydžiai, loterijų organizatoriams nebuvo suteikta išimtinių teisių vykdant ūkinę veiklą.

39.2. Konstatuotina ir tai, kad nustatant skirtingus loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomus mokesčio tarifus bei loterijų ir lošimų mokesčio dydžius loterijoms ir lošimams yra atsižvelgiama į valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, taip pat į objektyvius loterijų ir lošimų veiklos skirtumus bei lošimų organizavimo veiklos galimas neigiamas pasekmes. Taigi Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų riboti konkurenciją atskirose loterijų ir lošimų ūkinės veiklos srityse, juo įgyvendintas iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 53 straipsnių, kylantis reikalavimas nustatyti azartinių lošimų organizavimo, kaip ūkinės veiklos, apribojimus atsižvelgiant į šios veiklos galimas neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką, inter alia įgyvendindamas jos prioritetus ir atsižvelgdamas į lošimų organizavimo ūkinės veiklos specifiką, Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje.

Pabrėžtina, kad , Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse įtvirtintų lošimų organizavimui taikomų naujų (didesnių) loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomų mokesčio tarifų ir naujų (padidintų) tokio mokesčio dydžių nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

39.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys pagal turinį neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

40.1. Pareiškėjos manymu, asmenys, kuriems ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti nauji (didesni) loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomi mokesčio tarifai ir didesnis fiksuotas loterijų ir lošimų mokesčio už atitinkamą lošimo įrenginį dydis, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad bus nustatytas tinkamas laikotarpis (vacatio legis), per kurį jie galės pasirengti mokėti didesnius mokesčius. Tačiau nustačius, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., nors nebuvo išimtinių, konstituciškai pagrįstų aplinkybių jam taip skubiai įsigalioti, nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo numatyti tinkamą minėtų įstatymų (jų dalių) įsigaliojimo laikotarpį.

40.2. Minėta, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas priimtas 2019 m. gruodžio 10 d. Šis įstatymas Teisės aktų registre paskelbtas 2019 m. gruodžio 20 d.

40.3. Ginčijamame Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta: „Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.“

Vadinasi, pagal ginčijamą Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnį 2020 m sausio 1 d., t. y. praėjus mažiau kaip vienam mėnesiui nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo Loterijų ir lošimų įstatymo mokesčio 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalių nuostatos, kuriomis, kaip minėta, nustatyti nauji (didesni) loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomi mokesčio tarifai ir naujas (didesnis) fiksuotas loterijų ir lošimų mokesčio už atitinkamą lošimo įrenginį dydis.

40.4. Pažymėtina, jog iš 2020 metų valstybės biudžeto įstatymo travaux préparatoires matyti, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas buvo teikiamas kaip su 2020 metų valstybės biudžeto įstatymu susijęs įstatymas (aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto, patobulinto pagal Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, kitų Seimo komitetų, Seimo komisijų, Seimo narių, valstybės institucijų ir įstaigų bei asociacijų pasiūlymus Nr. XIIIP-4014(2)).

41.1. Pažymėtina, kad ginčijamame Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje, pagal kurį 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus mažiau kaip mėnesiui nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys, nenustatyta tinkama vacatio legis Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyti nauji (didesni) loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomi mokesčio tarifai ir naujas (didesnis) fiksuotas loterijų ir lošimų mokesčio už atitinkamą lošimo įrenginį dydis, įsigaliojimui. Taigi nustačius tokį teisinį reguliavimą loterijų ir lošimų mokesčio mokėtojai, organizuojantys lošimus, negalėjo ne tik iš anksto susipažinti su naujais Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinių interesų bei ekonominės veiklos perspektyvų, taip buvo pažeisti jų teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai, neužtikrintas mokesčių teisinio reguliavimo stabilumas.

Vadinasi, ginčijamu Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus mažiau kaip mėnesiui nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kontekste, kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui ir nenukrypti nuo šio reikalavimo nesant dėl ypatingų aplinkybių susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties.

41.2. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis tiek, kiek pagal jį Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

42.1. Kaip minėta, Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas nustatytas Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris pagal jo 2 straipsnį įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.

Šiame nutarime konstatuota, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis tiek, kiek pagal jį Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Tai reiškia, kad Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalių įsigaliojimo tvarka neatitinka Konstitucijos.

42.2. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalys pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

47.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo nustatyta: „Etilo alkoholiui taikomas 1 832 eurų už gryno etilo alkoholio hektolitrą akcizų tarifas.“

Palyginus Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), matyti, kad pagal Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalį (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) etilo alkoholiui taikomas naujas, t. y. didesnis (padidintas nuo 1 832 eurų iki 2 025 eurų už gryno etilo alkoholio hektolitrą), akcizų tarifas.

47.2. Pažymėtina, kad iš Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog akcizų tarifo etilo alkoholiui padidinimu dėl išaugsiančio apmokestinimo skirtumo, palyginti su kitais alkoholiniais gėrimais, siekta prisidėti prie šio produkto prieinamumo mažinimo, nes tai atitiktų rekomendacijas mažinti alkoholinių gėrimų patrauklumą ir prieinamumą didinant akcizų tarifus (Akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 37¹, 38, 44, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamasis raštas (toliau – ir Aiškinamasis raštas)).

47.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, kad Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios akcizų tarifus kitiems alkoholio produktams (alkoholiniams gėrimams), kaip antai alui (Akcizų įstatymo 23 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 8 d. pakeitimais)), vynui ir kitiems fermentuotiems gėrimams (Akcizų įstatymo 24 straipsnis (2015 m. gruodžio 8 d. redakcija)), tarpiniams alkoholio produktams (Akcizų įstatymo 25 straipsnis (2015 m. gruodžio 8 d. redakcija)), keičiamos nebuvo, taigi minėtiems alkoholio produktams nustatyti akcizų tarifai nekito.

48.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Akcizų įstatymo 35 straipsnio (2014 m. rugsėjo 23 d. redakcija) 1 punkte buvo nustatyta:

48.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, kad Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymu Akcizų įstatymo 35 straipsnio (2014 m. rugsėjo 23 d. redakcija) 2 punktas keičiamas nebuvo, taigi jame nustatytas akcizų tarifas benzinui, turinčiam švino, nekito.

49.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Akcizų įstatymo 37 straipsnyje (su 2017 m. gruodžio 5 d. pakeitimais) buvo inter alia nustatyta:

49.2. Pažymėtina, kad iš Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog akcizų tarifų bešviniam benzinui, gazoliams, žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams, padidinimu siekta skatinti švaresnio ir mažesnį poveikį klimato kaitai turinčio kuro naudojimą, taip mažinant išmetamų teršalų kiekį ir prisidedant prie pasaulinių pastangų kovoti su klimato kaita (Aiškinamasis raštas).

50.1. Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Kaitinamojo tabako produktams taikomas 68,6 euro už kilogramą tabako akcizų tarifas.“

Palyginus Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje, matyti, kad pagal Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalį (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) kaitinamojo tabako produktams taikomas naujas, t. y. didesnis (padidintas nuo 68,6 euro iki 113,2 euro už kilogramą tabako), akcizų tarifas.

50.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad 2018 m. birželio 28 d. Akcizų įstatymo pakeitimo įstatyme, kuris pakeistas ginčijamu Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu, buvo nustatytos skirtingos Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalies nuostatų redakcijos ir atitinkama jų įsigaliojimo tvarka:

– Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad „[K]aitinamojo tabako produktams taikomas 78,5 euro už kilogramą tabako akcizų tarifas“, turėjo įsigalioti 2020 m. kovo 1 d.;

– Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad „[K]aitinamojo tabako produktams taikomas 90 eurų už kilogramą tabako akcizų tarifas“, turėjo įsigalioti 2021 m. kovo 1 d.

Nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad iki ginčijamos Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įsigaliojimo buvo numatyta akcizų tarifą, taikomą kaitinamajam tabakui, didinti du kartus, o numatytas didžiausias akcizų tarifas būtų buvęs mažesnis už nustatytąjį ginčijamoje Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) ir būtų taikomas tik po pusantrų metų nuo atitinkamo įstatymo oficialaus paskelbimo, t. y. nuo 2021 m. kovo 1 d. Pažymėtina, kad dar neįsigaliojusios tokia redakcija išdėstytos Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pakeistos Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis išdėstyta ginčijama 2019 m. gruodžio 5 d. redakcija.

50.3. Pažymėtina, kad iš Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, jog akcizų tarifų kaitinamojo tabako produktams padidinimu siekta sumažinti cigarečių pakeičiamumo efektą, nes gerokai (nuo 0,4 procento 2017 metais iki 6,5 procento 2019 metais) išaugo parduoto kaitinamojo tabako rinkos dalis visoje tabako produktų rinkoje, o cigarečių vartojimas tuo laikotarpiu atitinkamai mažėjo, ir taip pat prisidėti prie sveikatos gerinimo tikslų įgyvendinimo (Aiškinamasis raštas).

50.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, kad Akcizų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios akcizų tarifus elektroninių cigarečių skysčiui (65 straipsnio 2 dalis), taip pat akcizų tarifus, taikomus cigaretėms (30 straipsnis (su 2018 m. birželio 28 d. pakeitimais)) ir kitam apdorotam tabakui – cigarams, cigarilėms ir rūkomajam tabakui (31 straipsnis (2018 m. birželio 28 d. redakcija)), keičiamos nebuvo.

51.1. Minėta, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad:

– asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja, be kitų dalykų, sąžiningos konkurencijos laisvę; sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– įstatymų leidėjas įstatymais turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją;

– vertinti bendrai visų mokesčio tarifų atskiroms ūkio šakoms skirtingus dydžius kaip ribojančius konkurenciją apskritai reikštų neigimą galimybės reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad būtų atsižvelgiama inter alia į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą; mokesčio tarifai ribotų konkurenciją, jeigu jie tos pačios kategorijos (ūkio ar verslo šakos) asmenims būtų nevienodi, t. y. vieniems ūkio subjektams – vienokie, o kitiems – kitokie.

51.2. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, inter alia paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų.

Minėta ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas, taip pat ir pagrįstumo ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, nebent tas teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas; ūkinės veiklos santykių teisinis reguliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas; tačiau tai darydama, ji turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

51.3. Minėta, kad įstatymų leidėjas visais atvejais, inter alia nustatydamas mokesčius, turi paisyti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo; asmenys, pagal Konstituciją privalantys mokėti įstatymu nustatytus mokesčius, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad nustatant ar keičiant mokesčius bus paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo, kuriuo nustatomi mokesčiai, stabilumą, saugoti ir gerbti mokesčių mokėtojų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai.

53.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, taikomas alkoholio produktams, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas); valstybė ir jos institucijos, turėdamos diskreciją nustatyti ypatingą alkoholio gamybos ir rinkos teisinį reguliavimą, negali to daryti pasirinkdamos tokias neadekvačias siekiamiems tikslams priemones, kuriomis būtų įvesta šių produktų gamybos ir rinkos monopolija, nepagrįstai varžoma ūkinės veiklos laisvė, sąžininga konkurencija (2004 m. sausio 26 d. nutarimas).

53.2. Konstatuotina, kad etilo alkoholiui nustatant didesnį akcizų tarifą nei kitiems alkoholio produktams, taip siekiant riboti etilo alkoholio prieinamumą, atsižvelgiama į valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, taip pat į alkoholio vartojimo žalą žmonių sveikatai, kitas neigiamas pasekmes viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Taigi Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra alkoholio produktams taikomo valstybinio reglamentavimo režimo elementas, kuriuo nėra sudaroma prielaidų riboti sąžiningos konkurencijos laisvę, savaime nėra paneigiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvai.

53.3. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką, inter alia įgyvendindamas jos prioritetus ir atsižvelgdamas į konstitucinį sveikatos apsaugos imperatyvą bei etilo alkoholio gamybos ir realizavimo ūkinės veiklos specifiką, Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje, konstitucinį teisinės valstybės principą, taigi ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį.

Pabrėžtina, kad Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įtvirtinto etilo alkoholiui taikomo didesnio akcizų tarifo nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

55.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai); Konstitucijoje, inter alia jos 53 straipsnio 3 dalyje, 54 straipsnio 2 dalyje, yra įtvirtintas aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvas (inter alia 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. kovo 14 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

55.2. Konstatuotina, kad bešviniam benzinui ar kai kuriems gazoliams nustatant didesnį akcizų tarifą nei kitoms kuro rūšims, taip siekiant skatinti švaresnio ir mažesnį poveikį klimato kaitai turinčio kuro naudojimą bei mažinti išmetamų teršalų kiekį, atsižvelgiama į valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, taip pat į Konstitucijoje, inter alia jos 53 straipsnio 3 dalyje, 54 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintą aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvą. Taigi Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punkte (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1, 3 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų riboti sąžiningos konkurencijos laisvę, savaime nėra paneigiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvai.

55.3. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką, inter alia įgyvendindamas jos prioritetus ir atsižvelgdamas į konstitucinį aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvą, Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punkte (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalyje, 3 dalyje tiek, kiek joje nustatyta, kad gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos subjektams žemės ūkio produktų gamybai, taikomas 60 eurų už 1 000 litrų produkto akcizų tarifas, per vienus metus neviršijant Vyriausybės nustatytų gazolių kiekių, įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje, konstitucinį teisinės valstybės principą, taigi ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį.

Pabrėžtina, kad Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punkte (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1, 3 dalyse įtvirtintų naujų (didesnių) atitinkamai bendrai gazoliams ir gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos subjektams žemės ūkio produktų gamybai, taikomų akcizų tarifų nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

57.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra paminėjęs, jog tabako gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių prekybai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas (2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas); tabako vartojimas kenkia sveikatai, gali sukelti neigiamų socialinių padarinių, dėl to tabakas ir jo gaminiai priskirtini ypatingiems produktams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Konstituciją turinti inter alia priedermę rūpintis žmonių sveikata (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis), gali ir turi kontroliuoti; įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turintis teisę nustatyti tabako, kaip ypatingo produkto, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, inter alia tam tikrus ribojimus ir kt., kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santykių teisiniam reguliavimui (2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

57.2. Konstatuotina, kad kaitinamajam tabakui nustatant didesnį akcizų tarifą nei kitoms tabako kategorijoms, siekiama atsižvelgti į valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, taip pat į tabako vartojimo žalą žmonių sveikatai, kitas neigiamas pasekmes. Taigi Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra kaitinamojo tabako, kaip ypatingo produkto, specialaus valstybinio teisinio reguliavimo elementas, kuriuo įgyvendinama iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės priedermė rūpintis žmonių sveikata; juo nėra sudaroma prielaidų riboti sąžiningos konkurencijos laisvę, savaime nėra paneigiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvai.

57.3. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką, inter alia įgyvendindamas jos prioritetus ir atsižvelgdamas į konstitucinį sveikatos apsaugos imperatyvą bei tabako gamybos ir realizavimo ūkinės veiklos specifiką, Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje, konstitucinį teisinės valstybės principą, taigi ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį.

Pabrėžtina, kad Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtinto kaitinamojo tabako produktams taikomo didesnio akcizų tarifo nustatymo pagrįstumas ir tikslingumas, inter alia kiek tokiu teisiniu reguliavimu yra pasiekiami žmonių sveikatos apsaugos tikslai, nėra konstitucinės kontrolės dalykas; nėra pagrindo teigti, jog tokiu teisiniu reguliavimu akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

59.1. Pareiškėjų manymu, asmenys, kuriems ginčijamu teisiniu reguliavimu atitinkamai nustatyti nauji (didesni) akcizų tarifai, turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad bus nustatytas tinkamas laikotarpis (vacatio legis), per kurį jie galės pasirengti mokėti šiuos mokesčius. Tačiau nustačius, kad Akcizų įstatymą keičiančių įstatymų nuostatos įsigalioja atitinkamai 2020 m. sausio 1 d. arba 2020 m. kovo 1 d. (nuo atitinkamų įstatymų oficialaus paskelbimo dienos praėjus mažiau kaip vienam ar trims mėnesiams), nors nebuvo išimtinių, konstituciškai pagrįstų aplinkybių joms taip skubiai įsigalioti, nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo numatyti tinkamą minėtų įstatymų (jų dalių) įsigaliojimo laikotarpį.

59.2. Minėta, kad Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2019 m. gruodžio 3 d. Šis įstatymas Teisės aktų registre buvo oficialiai paskelbtas 2019 m. gruodžio 12 d.

59.3. Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas“ nustatyta:

59.4. Minėta, kad Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsniu pakeista Akcizų įstatymo (2010 m. balandžio 1 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), o atitinkamai 4, 5 straipsniais – Akcizų įstatymo 35 straipsnio (2014 m. rugsėjo 23 d. redakcija) 1 punkto, 37 straipsnio (su 2017 m. gruodžio 5 d. pakeitimais) nuostatos.

59.5. Vadinasi, pagal ginčijamą Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus mažiau nei mėnesiui nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), kuriame, kaip minėta, nustatytas naujas (didesnis) bešviniam benzinui taikomas akcizų tarifas, ir Akcizų įstatymo 37 straipsnis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), kuriame inter alia nustatyti nauji (didesni) atitinkamai bendrai gazoliams ir gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos subjektams žemės ūkio produktų gamybai, taikomi akcizų tarifai; pagal ginčijamą Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), kurioje nustatytas naujas (didesnis) etilo alkoholiui taikomas akcizų tarifas.

60.1. Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi pakeista 2018 m. birželio 28 d. Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta, kada įsigalioja atitinkamos redakcijos Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis.

Pagal Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą šiuo įstatymu pakeista Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d.

60.2. Vadinasi, pagal ginčijamą Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), kurioje nustatytas naujas (didesnis) kaitinamojo tabako produktams taikomas akcizų tarifas.

62.1. Pažymėtina, kad ginčijamose Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus mažiau nei mėnesiui nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), Akcizų įstatymo 37 straipsnis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), ir Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), nėra nustatyta tinkama vacatio legis pakeistų Akcizų įstatymo nuostatų, kuriomis nustatyti atitinkamai nauji, t. y. didesni, akcizų tarifai etilo alkoholiui, bešviniam benzinui, kai kuriems gazoliams ir kaitinamajam tabakui, įsigaliojimui.

Taigi, nustačius tokį teisinį reguliavimą akcizų mokėtojai negalėjo ne tik iš anksto susipažinti su naujais Akcizų įstatymo reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinių interesų bei ekonominės veiklos perspektyvų, taip buvo pažeisti jų teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai, neužtikrintas mokesčių teisinio reguliavimo stabilumas.

62.2. Vadinasi, ginčijamose Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d., nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kontekste, kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui ir nenukrypti nuo šio reikalavimo nesant dėl ypatingų aplinkybių susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties.

62.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams prieštarauja:

– Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis;

– Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d.

63.1. Kaip minėta, Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punkte (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo nustatytas Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymu ir pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas įsigaliojo atitinkamai 2020 m. sausio 1 d. arba 2020 m. kovo 1 d.

Minėta ir tai, kad Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nustatytas Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu ir pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d.

63.2. Šiame nutarime konstatuota, kad Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. kovo 1 d., prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Tai reiškia, kad Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punkto (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1, 3 dalių, 65 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostatų įsigaliojimo tvarka neatitinka Konstitucijos.

63.3. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punktas (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1, 3 dalys, 65 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

66.1. Seimas 2019 m. gruodžio 12 d. priėmė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė kai kurias Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas, taip pat nustatė jų įsigaliojimo ir taikymo tvarką. Šis įstatymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2019 m. gruodžio 27 d.

66.2. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šis įstatymas įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.“

66.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeista Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) ir ji išdėstyta taip: „Mokesčio tarifas – nuo 0,5 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.“

Pažymėtina ir tai, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.“

Taigi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta didesnė žemutinė nekilnojamojo turto mokesčio tarifo riba (padidinta nuo 0,3 iki 0,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės); viršutinė nekilnojamojo turto mokesčio tarifo riba – 3 procentai nekilnojamojo turto mokestinės vertės – išliko nepakitusi, t. y. šiuo teisiniu reguliavimu nustatytas naujas (didesnis) minimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

Vadinasi, pagal ginčijamą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus kelioms dienoms nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), kurioje nustatytas naujas (didesnis) minimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

66.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi pakeistas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatytas nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, kai mokestį moka fizinis asmuo, 6 punktas (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) ir jis išdėstytas taip: „fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 150 000 eurų“.

Pažymėtina ir tai, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, jog nekilnojamojo turto mokesčiu, kai jį moka fizinis asmuo, neapmokestinama „fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 220 000 eurų“.

Taigi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta mažesnė (sumažinta nuo 220 000 eurų iki 150 000 eurų) fiziniams asmenims priklausančio neapmokestinamo nekilnojamojo turto bendra vertė, t. y. pagal šį teisinį reguliavimą dalis nekilnojamojo turto savininkų (turinčių nekilnojamojo turto, kurio vertė didesnė nei 150 000 eurų, bet mažesnė nei 220 000 eurų) neteko nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos – jiems nustatyta pareiga mokėti nekilnojamojo turto mokestį, taip sudarant prielaidas atitinkamai išplėsti nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų ratą. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu minėtai nekilnojamojo turto savininkų daliai iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas.

Vadinasi, pagal ginčijamą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus kelioms dienoms nuo šio įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), pagal kurį minėta nekilnojamojo turto savininkų dalis neteko nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, t. y. jiems iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas.

66.5. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi pakeistas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatytas mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, kai mokestį moka fizinis asmuo, 7 punktas (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) ir jis išdėstytas taip: „asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir asmenims, auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nuosavybės teise priklausančio ar jų įsigyjamo šios dalies 6 punkte nurodyto nekilnojamojo turto bendra vertė, neviršijanti 200 000 eurų“.

Pažymėtina ir tai, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, jog nekilnojamojo turto mokesčiu, kai jį moka fizinis asmuo, neapmokestinama „asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir asmenims, auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nuosavybės teise priklausančio ar jų įsigyjamo šios dalies 6 punkte nurodyto nekilnojamojo turto bendra vertė, neviršijanti 286 000 eurų“.

Taigi pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta mažesnė (sumažinta nuo 286 000 eurų iki 200 000 eurų) fiziniams asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų arba vaiką su specialiaisiais poreikiais, priklausančio neapmokestinamo nekilnojamojo turto bendra vertė, t. y. pagal šį teisinį reguliavimą dalis nekilnojamojo turto savininkų (auginančių tris ir daugiau vaikų arba vaiką su specialiaisiais poreikiais ir turinčiais nekilnojamojo turto, kurio vertė didesnė nei 200 000 eurų, bet mažesnė nei 286 000 eurų) neteko nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos – jiems nustatyta pareiga mokėti nekilnojamojo turto mokestį, taip sudarant prielaidas atitinkamai išplėsti nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų ratą. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu minėtai nekilnojamojo turto savininkų daliai iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas.

Vadinasi, pagal ginčijamą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus kelioms dienoms nuo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo oficialaus paskelbimo dienos, įsigaliojo inter alia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), pagal kurį minėta nekilnojamojo turto savininkų dalis neteko nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, t. y. jiems iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas.

67.1. Seimas 2018 m. birželio 28 d. priėmė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnį, reglamentuojantį pajamų mokesčio tarifus, papildė nauja 1¹ dalimi, kurioje nustatytas specialus (didesnis) gyventojų mokesčių pajamų tarifas asmenims, gaunantiems nurodytų rūšių pajamas, taip pat nustatytos kelios šios naujos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalies redakcijos, kurios pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnį turėjo įsigalioti skirtingu laiku (pradedant nuo 2019 m. sausio 1 d.). Šis įstatymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2018 m. birželio 30 d.

67.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog inter alia šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje išdėstytos redakcijos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalis įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., taigi praėjus pusantrų metų nuo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo oficialaus paskelbimo dienos.

67.3. Pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas buvo pakeistas Seimo 2019 m. gruodžio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1335 2, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2019 m. gruodžio 21 d.

Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi pakeista Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kuri pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., taigi, praėjus kelioms dienoms nuo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1335 2, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo oficialaus paskelbimo dienos.

67.4. Pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalis išdėstoma taip:

69.1. Pažymėtina, kad ginčijamose Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), 7 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktai (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., nėra nustatyta tinkama vacatio legis pakeistų Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų, kuriomis nustatytas iš esmės kitoks mokesčių teisinis reguliavimas tam tikroms asmenų grupėms, įsigaliojimui. Taigi, nustačius tokį teisinį reguliavimą, nekilnojamojo turto mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio mokėtojai, kuriems arba nustatyta pareiga mokėti minėtus mokesčius ir (arba) padidinti minėtų mokesčių tarifai, negalėjo ne tik iš anksto susipažinti su naujais atitinkamai Nekilnojamojo turto mokesčio ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymuose nustatytais reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinių interesų bei ekonominės veiklos perspektyvų, taip buvo pažeisti jų teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai, neužtikrintas mokesčių teisinio reguliavimo stabilumas.

Vadinasi, ginčijamomis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis, pagal kurias iš esmės pakeistas mokesčių teisinis reguliavimas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principų kontekste, kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis mokesčių įstatymų įsigaliojimui ir nenukrypti nuo šio reikalavimo nesant dėl ypatingų aplinkybių susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties.

69.2. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams prieštarauja:

– Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal ją Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), 7 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktai (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.;

– Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalis (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.

71.1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. birželio 9 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai). Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).

71.2. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.

71.3. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punkto (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 65 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), 7 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktų (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalies (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija), Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalių nuostatos, kurios įsigaliojo pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisinį reguliavimą, negalės būti taikomos ir bus pašalintos iš teisės sistemos.

72.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 35 straipsnio 1 punkto (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 37 straipsnio (2019 m. gruodžio 3 d. redakcija), 65 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija), Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), 7 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktų (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1¹ dalies (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija), Pelno mokesčio įstatymo 38³ straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija), Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo 5 straipsnio (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2, 2¹, 3 dalių nuostatų, kurios įsigaliojo pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą teisinį reguliavimą ir nebegalės būti taikomos nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos, pagrindu atsiradusių teisinių padarinių teisėtumo prezumpcija nėra paneigta.

72.2. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog minėti mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijai, savaime nesuteikia pagrindo teismuose ginčyti šiais teisės aktais nustatytų sumokėtų mokesčių teisėtumo, inter alia siekiant juos susigrąžinti.

73.1. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, planuodamas kitų metų valstybės biudžetą ir norėdamas iš naujo priimti šioje konstitucinės justicijos byloje prieštaraujančiais Konstitucijai pagal įsigaliojimo tvarką pripažintus pareiškėjų ginčytus mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymus, turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis šių įstatymų įsigaliojimui, per kurią asmenims, kuriems nustatyta pareiga mokėti atitinkamus mokesčius (pirmiausia mokesčių mokėtojams), būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos ir prie pakitusio teisinio reguliavimo priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas.

73.2. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, iš naujo priimdamas šioje konstitucinės justicijos byloje prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintus mokesčių įstatymų pakeitimo įstatymus, taip pat turi paisyti iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 69 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių imperatyvų ir nepažeisti tokių įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo tvarkos, įtvirtintos Konstitucijai neprieštaraujančiuose įstatymuose.

74.1. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažinta Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostata „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“, taip pat Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2020 m. birželio 30 d. redakcija) nuostata „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“.

74.2. Pabrėžtina, kad, viešai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą Konstitucinio Teismo posėdyje, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją, kaip minėta, poreikis parengti ir patvirtinti valstybės biudžetą nėra konstituciškai pateisinama ypatinga, objektyvi aplinkybė, leidžianti pagrįsti skubų mokesčių įstatymų įsigaliojimą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatoje „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2020 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatoje „su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“ įtvirtinta bendrosios mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių taisyklės išimtis mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymų, kurie yra susiję su atitinkamų metų valstybės ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, įsigaliojimui negalės būti taikoma. Kitoks šio Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimas, esą minėta bendrosios mokesčių įstatymų įsigaliojimo ne anksčiau kaip po šešių mėnesių taisyklės išimtis mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams, kurie yra susiję su atitinkamų metų valstybės ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje iki jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre galėtų būti taikoma, būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo ir konstitucinio teisėtumo samprata.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56, 84 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas