Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų, susijusių su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pasak pareiškėjos, Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta vienpakopė dviejų institucijų savivaldos sistema, kurioje atstovaujamoji institucija yra savivaldybės taryba, o vykdomoji institucija tiesiogiai nenurodyta. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

Pareiškėjos nuomone, sistemiškai analizuojant Konstitucijos 119 straipsnį, darytina išvada, kad savivaldos teisė įgyvendinama tik per savivaldybių tarybas. Konstitucijoje neišskirtas joks vienasmenis subjektas, kuris galėtų būti inkorporuotas į atstovaujamosios institucijos sudėtį. Konstitucijoje yra nurodyta atstovaujamosios institucijos pavadinimas (savivaldybės taryba) ir jos išskirtinė padėtis bei kompetencija jai atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu. Konstitucijoje savivaldybių tarybų nariai nediferencijuoti, priešingai – joje įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas vienodai visiems savivaldybių tarybų nariams.

Savo abejones pareiškėja grindžia Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime išdėstytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas; „savivaldybės institucijomis“ laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos. Atsižvelgiant į šias Konstitucinio Teismo suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pasak pareiškėjos, darytina išvada, kad tik savivaldybių tarybos gali sudaryti kitas savivaldybės institucijas. Todėl pareiškėjai kyla abejonė, ar nepakeitus Konstitucijos savivaldos sistemoje gali atsirasti dar viena pakankamai savarankiška institucija (tiesiogiai renkamas meras), kurią sudarant (renkant) savivaldybės taryba nedalyvauja.

1.2. Pareiškėjos teigimu, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) apibrėžiant savivaldybės atstovaujamąją instituciją (savivaldybės tarybą) yra įtvirtinti skirtingi tos pačios institucijos narių rinkimų būdai: vienas iš tarybos narių – meras yra renkamas tiesiogiai vienmandatėje rinkimų apygardoje, o kiti tarybos nariai renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Toks skirtingas mero ir kitų savivaldybės tarybos narių rinkimo būdas ir atskaitingumas gyventojams, pasak pareiškėjos, lemia išskirtinį mero statusą savivaldybės taryboje, nesuderinamą su Konstitucijos 119 straipsniu. Iš pareiškėjos prašymo aišku, kad dėl tos pačios priežasties ji abejoja ir Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad meras renkamas tiesiogiai savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui, atitiktimi Konstitucijos 119 straipsniui.

1.3. Pareiškėja taip pat pažymi, kad tiesiogiai išrinkto mero ypatingą padėtį, išskiriančią jį iš kitų savivaldybės tarybos narių, rodo ir jo kompetencija, nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais).

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tiesiogiai išrinktas meras pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija) yra savivaldybės atstovaujamosios institucijos narys. Tačiau, atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų savivaldybės mero įgaliojimų pobūdį ir esmę, jis turi ir vykdomosios institucijos bruožų, nes savivaldybės tarybos įgaliojimai, kurie pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą galėjo būti pavedami vykdomajai savivaldybės institucijai, yra suteikti vienasmeniškai vykdyti merui, kaip atstovaujamosios institucijos nariui. Todėl pareiškėjai kyla abejonių, ar pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį (2014 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) meras tiek, kiek jam suteikti įgaliojimai peržengia savivaldos atstovaujamosios institucijos kompetencijos ribas, nėra prilyginamas atskirai vienasmenei institucijai, turinčiai vykdomosios institucijos bruožų, t. y. ar toks teisinis reguliavimas atitinka Konstitucijos 119 straipsnyje nustatytą vietos savivaldos institucijų sistemą.

Dėl tų pačių priežasčių pareiškėja ginčija ir Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje savivaldybės meras yra prilyginamas savarankiškai viešojo administravimo funkcijas vykdančiai savivaldos institucijai, atitiktį Konstitucijos 119 straipsniui.

2.1. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, pagrindinis mero statuso požymis tas, kad jis yra savivaldybės tarybos narys. Netekus savivaldybės tarybos nario mandato, mero įgaliojimai nutrūksta ir turi būti rengiami nauji mero rinkimai. Taigi, kaip savivaldybės tarybos narys, meras negali būti atskiriamas nuo savivaldos teisę įgyvendinančios politinės atstovaujamosios institucijos – savivaldybės tarybos, kuriai jis vadovauja.

2.2. Mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo ir savivaldybės vadovo, statuso ypatumus lemia einamų pareigų pobūdis, turimi įgaliojimai. Mero pareigos skiriasi nuo kitų savivaldybės tarybos narių pareigų, taip pat ir nuo tokių, kurias eina savivaldybės tarybos sudaromų struktūrinių padalinių vadovai (pavaduotojai). Tačiau mero pareigos pačios savaime nėra atskiros savarankiškos institucijos požymis. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, mero, kaip savarankiškos savivaldybės institucijos, statusas nėra įtvirtintas ir Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatoje. Šios normos paskirtis – nurodyti viešojo administravimo funkcijas atliekančius subjektus, o ne apibrėžti savivaldybių institucijų sistemą (ji apibrėžta Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje).

2.3. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamoje Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti skirtingi mero įgaliojimai. Vieni mero (savivaldybės tarybos vadovo) įgaliojimai yra susiję su savivaldybės tarybos darbo organizavimu, kiti – su atstovavimu savivaldybei; merui taip pat suteikti įgaliojimai nustatyti savo pavaduotojo (pavaduotojų) veiklos sritis, teikti savivaldybės tarybai siūlymą dėl savivaldybės tarybos kolegijos sudarymo; dar kiti mero įgaliojimai yra susiję su šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų skyrimu į pareigas ir t. t. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nėra pakankamo pagrindo Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus mero įgaliojimus vertinti kaip savaime neatitinkančius Konstitucijos 119 straipsnio nuostatų.

2.4. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Seimas, pasirinkdamas savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir suderino proporcinės rinkimų sistemos elementus (savivaldybės tarybos narių rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje) su mažoritarinės rinkimų sistemos elementu (vieno savivaldybės tarybos nario – mero rinkimais vienmandatėje rinkimų apygardoje). Kadangi meras renkamas ne kaip savarankiška institucija, o kaip savivaldybės tarybos narys, einantis mero pareigas, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, įtvirtinančios mažoritarinės rinkimų sistemos elementą savivaldybių tarybų rinkimuose, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui.

3.1. Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės R. Žakaitienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad pareiškėjos pateikti argumentai neįrodo ginčijamų Vietos savivaldos įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 119 straipsniui.

3.2. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjas doc. dr. H. Šinkūnas rašytinėje nuomonėje teigia, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

H. Šinkūno teigimu, pagal Konstitucijos 119 straipsnį nereikalaujama, kad visi savivaldybės tarybos nariai būtų renkami vienoje rinkimų apygardoje pagal vienodą kandidatų iškėlimo ar balsavimo už juos tvarką. Be to, Konstitucijos 119 straipsnyje (ypač jo 2 dalyje) nedraudžiama įstatymų leidėjui, turinčiam atitinkamą diskreciją, vieną savivaldybės tarybos narį, kuris organizuoja tarybos darbą ir pirmininkauja jos posėdžiams bei vykdo su tuo susijusius įgaliojimus, pavadinti meru, burmistru ar pan. Todėl, pasak H. Šinkūno, tai, kad tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai įtvirtinami įstatymuose ir įgyvendinami, savaime nereiškia, kad pirmiau privalo būti pakeistas Konstitucijos 119 straipsnis (jame expressis verbis nurodant tiesioginius merų rinkimus), jei savivaldybės meras ir toliau lieka savivaldybės tarybos nariu, o ne tampa visiškai nauja ar neproporcingai savarankiška atstovaujamąja institucija, kuri būtų nesuderinama su Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu savivaldybės tarybos statusu, arba savivaldybės tarybos sprendimų vykdymo institucija, kuri abstrakčiai numatyta Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje kaip atskira nuo tarybos.

Konstitucinis Teismas

5.1. Iš pareiškėjos prašymo matyti, kad ji, kreipdamasi į Konstitucinį Teismą, ginčijo Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija su pakeitimais, padarytais iki 2018 m. lapkričio 15 d.) atitiktį Konstitucijai.

Pažymėtina, kad, Konstituciniame Teisme priėmus pareiškėjos prašymą, Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija su pakeitimais, padarytais iki 2018 m. lapkričio 15 d.) buvo ne kartą keičiama:

– 2020 m. birželio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 5, 6, 16 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymu pakeistas šios dalies 3 punktas;

– 2020 m. birželio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 16 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymu pakeisti šios dalies 16 ir 17 punktai;

– 2020 m. lapkričio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 4, 7, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 24, 26, 27, 29, 32, 32¹, 33, 35¹, 53 straipsnių, devintojo skirsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 15¹ straipsniu įstatymu šios dalies 13 ir 20 punktai pripažinti netekusiais galios ir papildytas 22 punktas.

5.2. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai ir ne Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas (pakeistas), pradėta teisena turi būti nutraukta (2019 m. lapkričio 25 d., 2020 m. vasario 6 d., 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimai).

5.3. Minėta, kad į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija su pakeitimais, padarytais iki 2018 m. lapkričio 15 d.) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai kreipėsi pareiškėja Seimo narių grupė. Kaip minėta, jai kyla abejonių, ar pagal šį teisinį reguliavimą meras tiek, kiek jam suteikti įgaliojimai peržengia savivaldos atstovaujamosios institucijos kompetencijos ribas, nėra prilyginamas atskirai vienasmenei institucijai, turinčiai vykdomosios institucijos bruožų.

Palyginus pareiškėjos keipimosi metu galiojusį Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija su pakeitimais, padarytais iki 2018 m. lapkričio 15 d.) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) matyti, kad, koreguojant tam tikrus šios dalies punktus, visuminis joje nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nebuvo pakeistas. Taigi Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) nustatytas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu iš esmės nepakito.

5.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Konstituciniam Teismui nėra pagrindo priimti sprendimą nutraukti šią konstitucinės justicijos bylos dalį.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja, be kita ko, Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) tiek, kiek pareiškėjos nurodyta.

Taigi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (su 2014 m. birželio 26 d. pakeitimu) įtvirtinta savivaldybės institucijų sąvoka: savivaldybės institucijomis laikomos visos už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos. Šioje dalyje taip pat yra nustatytos dvi savivaldybės institucijų rūšys: savivaldybės atstovaujamoji institucija ir savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos).

10.1. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (su 2014 m. birželio 26 d. pakeitimu) nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su šio straipsnio 1 dalimi (2014 m. birželio 26 d. redakcija), kurioje įtvirtinta savivaldybės sąvoka: „Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo.“

Taigi pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (2014 m. birželio 26 d. redakcija) savivaldybė apibrėžiama kaip įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, kuriai įgyvendinti savivaldybei suteiktas viešojo juridinio asmens statusas; savivaldybės bendruomenė, kurią sudaro to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatiniai gyventojai, Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę įgyvendina per savo išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas, skirtas įstatymams, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti.

10.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad ginčijamame Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) yra nurodytas meras, kuris, atsižvelgiant į šios dalies 2 punktą ir šio straipsnio 1 dalį, nėra nei savivaldybės atstovaujamoji, nei vykdomoji institucija. Tačiau iš Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti šie mero teisinio statuso elementai:

– meras yra vienas iš savivaldybės tarybos narių;

– meras yra tiesiogiai renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje;

– merui pavestos savivaldybės tarybos vadovo funkcijos;

– meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus.

10.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį meras nėra expressis verbis nurodytas kaip savivaldybės institucija, o yra savivaldybės atstovaujamosios institucijos – savivaldybės tarybos narys. Kartu pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtintas išskirtinis mero, kaip savivaldybės tarybos nario, teisinis statusas, kuriam būdingi šie atskiros savivaldybės institucijos bruožai:

– išskirtinis mero išrinkimo į pareigas būdas: merą tiesiogiai renka visa savivaldybės bendruomenė, o ne savivaldybės tarybos nariai;

– specifiniai, su pareigomis savivaldybės taryboje nesusiję įgaliojimai: merui, kuris ex officio yra savivaldybės tarybos vadovas, taip pat suteikiami savivaldybės, kaip įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto, inter alia jo bendruomenės, įgyvendinančios Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, vadovo, įgaliojimai, kuriuos nustato šis ir kiti įstatymai.

11.1. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.“

Šiame kontekste paminėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) taip pat nustatyta: „Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus.“ Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija) meras taip pat yra savivaldybės tarybos narys.

Taigi Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintas reikalavimas savivaldybės tarybos nariams – merui ir mero pavaduotojams būti Lietuvos Respublikos piliečiais.

11.2. Su Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ yra susijęs teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti mero ir mero pavaduotojų įgaliojimų netekimo pagrindai.

12.1. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio „Savivaldybių funkcijos“ 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta:

12.2. Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais), kurios 13, 20 punktai, kaip minėta, buvo pripažinti netekusiais galios, nustatyta:

12.3. Kaip minėta, pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija) savivaldybės tarybos narys – meras yra tiesiogiai visos savivaldybės bendruomenės renkamas savivaldybės tarybos vadovas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio „Savivaldybės tarybos posėdžiai“ 9 dalyje (2019 m. vasario 14 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (balsai laikomi pasiskirsčiusiais po lygiai tada, kai balsų „už“ gauta tiek pat, kiek „prieš“ ir „susilaikiusių“ kartu sudėjus), lemia mero balsas.“

Taigi šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta išskirtinė savivaldybės tarybos nario – mero, kaip tiesiogiai visos savivaldybės bendruomenės renkamo savivaldybės tarybos vadovo, sprendžiamojo balso teisė priimant savivaldybės tarybos sprendimus, kurios neturi kiti savivaldybės tarybos nariai: posėdyje dalyvaujančių savivaldybės tarybos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, sprendimą lemia mero balsas.

13.1. Kaip matyti iš 1985 m. spalio 15 d. priimtos Europos vietos savivaldos chartijos, kurią Seimas ratifikavo 1999 m. gegužės 25 d. (Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1999 m. spalio 1 d.), preambulės, Europos Tarybos valstybės narės šią chartiją priėmė atsižvelgdamos inter alia į tai, kad savivaldos institucijos yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas, į tai, kad piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus – vienas iš demokratijos principų, kuriuos pripažįsta visos valstybės, Europos Tarybos valstybės narės, o ši teisė tiesiogiai gali būti įgyvendinama būtent per vietos valdžios institucijas, ir žinodamos, kad vietos savivaldos apsauga ir stiprinimas įvairiose Europos šalyse yra svarbus įnašas į demokratiniais principais ir valdžios decentralizavimu grindžiamos Europos kūrimą.

Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnyje „Vietos savivaldos sąvoka“ nustatyta:

„1. Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais.

2. Šią teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši nuostata neturi daryti įtakos galimybei piliečiams rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas.“

13.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualūs ir kai kurie dokumentai, priimti Europos vietos ir regionų valdžių kongreso (toliau – ir Kongresas), kuris yra Europos Tarybos patariamoji institucija inter alia vietos ir regionų savivaldos stiprinimo bei Europos vietos savivaldos chartijos principų įgyvendinimo klausimais.

13.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, aktualių dokumentų nuostatos.

14.1. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas, be kita ko, teisę balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai (b punktas); panašiai SESV 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai.

14.2. Pažymėtina, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 5 dalyje ir šio įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama 1994 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 94/80/EB, nustatanti išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems jos piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per vietos savivaldos rinkimus, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/106/EB ir 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/19/ES (toliau – Direktyva).

Direktyvos penktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ne valstybės narės piliečiams neturi būti keliami jokie specialūs reikalavimai, jeigu išimtiniais atvejais skirtingų reikalavimų taikymas valstybės narės piliečiams ir ne piliečiams nėra pateisinamas konkrečiomis aplinkybėmis, dėl kurių juos reikia skirti.

Pagal Direktyvos 3 straipsnį kiekvienas asmuo, kuris nustatytąją dieną yra Europos Sąjungos pilietis ir nėra gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams, pagal šią direktyvą turi teisę balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

Pažymėtina, jog šios bendros taisyklės išimtis nustatyta Direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią valstybė narė gali nustatyti, kad tik jos piliečiai, išrinkti eiti pareigas mandato galiojimo laikotarpiu, gali eiti pagrindinio vietos savivaldos administracinio vieneto vykdomosios valdžios institucijos vadovo, jo pavaduotojo ar valdančiosios kolegijos nario pareigas ar laikinai atlikti tokias funkcijas. Su šia nuostata tiesiogiai susijusi Direktyvos devinta konstatuojamoji dalis, kurioje, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinių vietos savivaldos administracinių vienetų vadovų pareigos gali būti susijusios su dalyvavimu vykdant valdžios funkcijas ir saugant bendruosius interesus, pripažįstama valstybių narių galimybė šias pareigas palikti savo piliečiams.

16.1. Atskleisdamas konstitucinės savivaldos teisės turinį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vietos savivalda – tai įstatymo nustatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių, t. y. teritorinių bendruomenių, kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešosios valdžios sistema, tiesiogiai nepavaldi valstybės valdžios institucijoms, netapatinama su valstybės valdymu ir formuojama bei funkcionuojanti kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais (2007 m. vasario 9 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

16.2. Aiškindamas konstitucinę savivaldos institucijų sąvoką, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos; sąvoka „savivaldos institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė; savivaldybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos; jos tiesiogiai numatytos Konstitucijoje; jokios kitos savivaldos institucijos, išskyrus savivaldybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgaliojimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2010 m. kovo 31 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai); savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, t. y. kaip savivaldos institucijų, nes pagal Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalį savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas (2002 m. gruodžio 24 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

Taigi Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta savivaldybių tarybų konstitucinė paskirtis: jos yra politinės atstovaujamosios administracinių vienetų teritorinių bendruomenių institucijos – savivaldos institucijos, per kurias įgyvendinama Konstitucijos laiduojama šių bendruomenių savivaldos teisė.

16.3. Atskleisdamas konstitucinę savivaldybės sąvoką, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje savivaldybėmis (arba vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenės – teritorinės bendruomenės; kita vertus, savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos; neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme (2002 m. gruodžio 24 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

Atsižvelgdamas į tokią konstitucinę savivaldybės sąvoką, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos); Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms ir vykdomosioms institucijoms suteikiami valdingi įgalinimai; tokios savivaldybių institucijos – tai savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo institucijos; kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą; savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Todėl, kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, sąvoka „savivaldybės institucijos“ išreiškia atitinkamų institucijų priklausomybę tam tikrai savivaldybei; savivaldybių institucijos yra sudaromos tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai; tad „savivaldybės institucijomis“ laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

Taigi konstitucinės sąvokos „savivaldos institucijos“ ir „savivaldybės institucijos“ nėra tapačios: sąvoka „savivaldybės institucijos“ apima savivaldos instituciją – savivaldybės tarybą, taip pat kitas savivaldybės institucijas – savivaldybės tarybos sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus bei kitas savivaldybės tarybos sudaromas institucijas. Kita vertus, Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis neturėtų būti aiškinama tik pažodžiui, kaip esą įtvirtinanti įstatymų leidėjo įgaliojimus reguliuoti tik savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką: pažymėtina, kad pagal šią dalį įstatymu turi būti nustatyta ir kitų savivaldybės institucijų organizavimo ir veiklos tvarka.

17.1. Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svarbą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai); priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe; demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas; rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada).

Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (inter alia 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, 2019 m. vasario 15 d. nutarimas).

17.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija tiesiogiai įtvirtina savivaldos institucijų – savivaldybių tarybų sudarymo (išrinkimo) pagrindus ir tvarką (2005 m. liepos 8 d. nutarimas); formuojant savivaldybių tarybas būtina paisyti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytų savivaldybių tarybų narių rinkimų principų, kitų Konstitucijos reikalavimų; Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami pagal įstatymą; vadinasi, įstatymų leidėjas turi konstitucinę kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką; įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuojant savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką riboja Konstitucija (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

17.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas specifinis reikalavimas aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose. Kaip 2007 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį asmens aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete. Aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir kiti asmenys – kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Taigi, kitaip nei pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį, 78 straipsnio 1, 2 dalis, nustatančias reikalavimus aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti renkant Seimą ir Respublikos Prezidentą, Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei renkant savivaldybių tarybų narius turėti būtinas teisinis faktas – asmens nuolatinis gyvenimas atitinkamame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete nepriklausomai nuo asmens pilietybės.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, jog tam, kad koks nors savivaldybės tarybos narys būtų išrinktas, jam būtų keliamas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas.

18.1. Pabrėžtina, kad vienas iš atstovaujamosios demokratijos principų yra politinių atstovaujamųjų institucijų narių mandato (statuso) lygybė, suponuojanti lygias atitinkamų institucijų narių teises ir pareigas. Pažymėtina, kad šis principas įtvirtintas inter alia Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje, 59 straipsnio 4 dalyje, įtvirtinančiose Seimo nario, kaip Tautos atstovo, turinčio laisvą mandatą, konstitucinį statusą, taip pat Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse, įtvirtinančiose savivaldybės tarybos narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, turinčių šios bendruomenės mandatą, konstitucinį statusą.

Paminėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas atskleidžia Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso esmę ir yra neatskiriamai susijęs su Seimo narių lygybe; pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai; visi Seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti Seimo darbe; jeigu Seimo narių teisės būtų diferencijuojamos taip, kad faktiškai jiems būtų nustatytos nevienodos galimybės dalyvauti Seimo darbe, būtų pažeidžiamas esminis šios atstovaujamosios institucijos principas – parlamento narių lygybė, vadinasi, Seimo nariai neturėtų galimybių Seime atstovauti visai Tautai, reikšti visos Tautos interesų (inter alia 1993 m. lapkričio 26 d., 2001 m. sausio 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai).

Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalis, yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

18.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principas suponuoja tai, kad konstitucinis visų savivaldybės tarybos narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią savivaldybių tarybų narių rinkimų sistemą). Tai reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalis, kiekvienas savivaldybės tarybos narys atstovauja visai atitinkamai teritorinei bendruomenei, visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, inter alia vienodas teises būti išrinkti į pareigas savivaldybės taryboje, lygią balso teisę priimant savivaldybės tarybos sprendimus; savivaldybių tarybų narių lygaus mandato (statuso) principo savaime nepažeidžia proporcinio politinio atstovavimo savivaldybės tarybos vidiniuose struktūriniuose vienetuose (padaliniuose) taisyklė, taip pat tai, kad savivaldybės tarybos nariai, paskirti į tam tikras pareigas savivaldybės taryboje, pagal įstatymus gali įgyti papildomų teisių ir pareigų.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalyse, nėra numatyta jokių konstitucinio savivaldybių tarybų narių lygaus mandato (statuso) principo išimčių, t. y. nėra numatyta jokių išskirtinį statusą turinčių savivaldybių tarybų narių.

19.1. Kaip 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, sudaryti vykdomuosius organus – savivaldybių tarybų konstitucinė pareiga. Konstitucijoje nėra nustatyta savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), formavimo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų formavimą, funkcijas ir kompetenciją, būtina paisyti Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt. (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies formuluotė „savivaldybių tarybos sudaro <...> vykdomuosius organus“ suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie – vienasmeniai, kokie yra jų tarpusavio ryšiai; įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nurodyti vykdomieji organai nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

19.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principais, tačiau ne valdžių padalijimo principu (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savo sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus; pagal Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

19.3. Pažymėtina, kad savivaldybių vykdomųjų institucijų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais: pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai sudaromi įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti; nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijas ir kompetenciją paliekama Seimui įstatymu (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Kaip minėta, tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos yra savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo institucijos, pagal savo kompetenciją atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą. Tačiau įstatymų leidėjas, nustatydamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, privalo paisyti konstitucinių imperatyvų, kad savivaldybių taryboms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pačios savivaldybių tarybos ir kad savivaldybių tarybos joms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pagal įstatymą (2004 m. vasario 11 d. sprendimas).

Pabrėžtina, kad savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę; todėl minėti vykdomieji organai negali pakeisti savivaldybių tarybų, vykdomųjų organų įgaliojimai negali dominuoti savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai); savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir (arba) atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

23.1. Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta: „<...> savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras). Meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus;“.

23.2. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatose „<...> kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras). Meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus“, yra nustatytas toks teisinis mero statusas, pagal kurį jis yra išskirtinis savivaldybės tarybos narys – savivaldybės tarybos vadovas, tiesiogiai renkamas visos savivaldybės bendruomenės, o ne savivaldybės tarybos narių, taip pat esantis atskira nuo savivaldybės tarybos vienasmene savivaldybės institucija – savivaldybės, kaip įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto, inter alia jo bendruomenės, vadovu, turinčiu jam įstatymuose nustatytus vietos valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus.

23.3. Taigi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nustatyta Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse, nenumatyta savivaldybės institucija (savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras), kuri nėra nei atstovaujamoji institucija (savivaldybės taryba), nei savivaldybės tarybos sprendimu sudaroma vykdomoji ar kitokia savivaldybės institucija – atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamas savivaldybės tarybos vadovas ir savivaldybės, kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto bendruomenės, vadovas. Toks teisinis reguliavimas taip pat vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principą, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, inter alia vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

23.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatos „<...> kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras). Meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus“ prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2, 4 dalims.

24.1. Sprendžiant dėl Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatos „Meras renkamas tiesiogiai savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui“ atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principas suponuoja tai, kad konstitucinis visų savivaldybės tarybos narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią savivaldybių tarybų narių rinkimų sistemą); tai reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalis, kiekvienas savivaldybės tarybos narys atstovauja visai atitinkamai teritorinei bendruomenei, visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, inter alia vienodas teises būti išrinkti į pareigas savivaldybės taryboje;

– Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalyse, nėra numatyta jokių konstitucinio savivaldybių tarybų narių lygaus mandato (statuso) principo išimčių, t. y. nėra numatyta jokių išskirtinį statusą turinčių savivaldybių tarybų narių, inter alia nėra nustatyta atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamo savivaldybės tarybos vadovo pareigybė.

24.2. Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija) meras inter alia yra išskirtinis savivaldybės tarybos narys – savivaldybės tarybos vadovas. Atsižvelgiant į tai, ginčijama Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata aiškintina kaip nustatanti išskirtinį savivaldybės tarybos vadovo išrinkimo į šias pareigas savivaldybės taryboje būdą: savivaldybės tarybos vadovą, kuris taip pat yra savivaldybės tarybos narys, renka ne savivaldybės tarybos nariai, o savivaldybės bendruomenė.

24.3. Taigi toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principą, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, inter alia vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

24.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „Meras renkamas tiesiogiai savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui“ prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims.

25.1. Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje (2019 m. vasario 14 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (balsai laikomi pasiskirsčiusiais po lygiai tada, kai balsų „už“ gauta tiek pat, kiek „prieš“ ir „susilaikiusių“ kartu sudėjus), lemia mero balsas.“

Minėta ir tai, kad šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta išskirtinė savivaldybės tarybos nario – mero, kaip tiesiogiai visos savivaldybės bendruomenės renkamo savivaldybės tarybos vadovo, sprendžiamojo balso teisė priimant savivaldybės tarybos sprendimus, kurios neturi kiti savivaldybės tarybos nariai: posėdyje dalyvaujančių savivaldybės tarybos narių balsams pasiskirsčius po lygiai, sprendimą lemia mero balsas.

Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies (2019 m. vasario 14 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (balsai laikomi pasiskirsčiusiais po lygiai tada, kai balsų „už“ gauta tiek pat, kiek „prieš“ ir „susilaikiusių“ kartu sudėjus), lemia mero balsas“.

25.2. Vertinant šios nuostatos atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principas suponuoja tai, kad konstitucinis visų savivaldybės tarybos narių statusas yra vienodas; tai reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalis, kiekvienas savivaldybės tarybos narys atstovauja visai atitinkamai teritorinei bendruomenei, visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, inter alia lygią balso teisę priimant savivaldybės tarybos sprendimus.

25.3. Taigi Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies (2019 m. vasario 14 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (balsai laikomi pasiskirsčiusiais po lygiai tada, kai balsų „už“ gauta tiek pat, kiek „prieš“ ir „susilaikiusių“ kartu sudėjus), lemia mero balsas“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatyta išskirtinė savivaldybės tarybos nario – mero sprendžiamojo balso teisė priimant savivaldybės tarybos sprendimus, nepaisoma Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinto savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principo, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, inter alia vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, lygią balso teisę priimant savivaldybės tarybos sprendimus.

25.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies (2019 m. vasario 14 d. redakcija) nuostata „Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (balsai laikomi pasiskirsčiusiais po lygiai tada, kai balsų „už“ gauta tiek pat, kiek „prieš“ ir „susilaikiusių“ kartu sudėjus), lemia mero balsas“ prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims.

27.1. Kaip minėta, pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės, kaip įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto, bendruomenė renka jos savivaldos teisę įgyvendinančios savivaldybės tarybos narius dviem būdais:

– savivaldybės tarybos nariai, išskyrus merą, renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kuri apima visą savivaldybės teritoriją, taigi visą savivaldybės bendruomenę;

– meras renkamas pagal absoliučios daugumos rinkimų sistemą vienoje vienmandatėje rinkimų apygardoje, kuri taip pat apima visą savivaldybės teritoriją, taigi visą savivaldybės bendruomenę, t. y. meras renkamas tokio paties dydžio vienmandatėje rinkimų apygardoje, kaip ir daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje renkami kiti savivaldybės tarybos nariai.

Minėta ir tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija) meras inter alia yra išskirtinis savivaldybės tarybos narys – savivaldybės tarybos vadovas.

27.2. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas išskirtinis mero, kaip vieno iš savivaldybės tarybos narių, išrinkimo į pareigas būdas: jis yra vienintelis savivaldybės tarybos narys, renkamas pagal absoliučios daugumos rinkimų sistemą tokio paties dydžio savivaldybės bendruomenės, kuri pagal proporcinę rinkimų sistemą renka visus kitus savivaldybės tarybos narius. Kartu pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra nustatytas išskirtinis mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo, išrinkimo į šias pareigas savivaldybės taryboje būdas: savivaldybės tarybos vadovą, kuris taip pat yra savivaldybės tarybos narys, renka ne savivaldybės tarybos nariai, o savivaldybės bendruomenė.

Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3 dalies nuostatoje „(išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą)“, taip pat 4 dalyje.

27.3. Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3 dalies nuostatoje „(išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą)“, 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad juo įtvirtinamas išskirtinis mero, kaip vieno iš savivaldybės tarybos narių ir jos vadovo, išrinkimo į pareigas būdas, yra tapatus įtvirtintajam Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras)“.

Pažymėtina, kad tuo pačiu aspektu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3 dalies nuostatoje „(išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą)“, 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra tapatus ir įtvirtintajam Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meras renkamas tiesiogiai savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui“, kurioje, kaip minėta, taip pat įtvirtintas išskirtinis savivaldybės tarybos vadovo išrinkimo į šias pareigas savivaldybės taryboje būdas (jį renka ne savivaldybės tarybos nariai, o savivaldybės bendruomenė).

27.4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, koks yra įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras)“, 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meras renkamas tiesiogiai savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui“, vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principą, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, inter alia vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims prieštarauja ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3 dalies nuostata „(išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą)“, 4 dalis.

27.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) 1 straipsnio 3 dalies nuostata „(išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą)“, 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims.

29.1. Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2014 m. birželio 26 d. redakcija) yra susijęs su šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“.

Kaip minėta, šioje nuostatoje įtvirtintas reikalavimas savivaldybės tarybos nariams – merui ir mero pavaduotojams būti Lietuvos Respublikos piliečiais: tai yra papildomas reikalavimas asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybės tarybos nariu – meru (jis nenustatytas asmenims, kurie gali būti renkami kitais savivaldybės tarybos nariais); kartu tai yra papildomas reikalavimas išrinktiems savivaldybės tarybos nariams, kurie savivaldybės tarybos gali būti skiriami į mero pavaduotojo pareigas.

29.2. Vertinant Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatos „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį, reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia lygios rinkimų teisės reikalavimų, inter alia nustatyti vienodus iš Konstitucijos kylančius ir jai neprieštaraujančius reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius; Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose, inter alia nėra nustatyta, jog tam, kad koks nors savivaldybės tarybos narys būtų išrinktas, jam būtų keliamas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas; pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei renkant savivaldybių tarybų narius turėti būtinas teisinis faktas – asmens nuolatinis gyvenimas atitinkamame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete nepriklausomai nuo asmens pilietybės;

– Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principas suponuoja tai, kad konstitucinis visų savivaldybės tarybos narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią savivaldybių tarybų narių rinkimų sistemą); tai reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 2 dalis, kiekvienas savivaldybės tarybos narys atstovauja visai atitinkamai teritorinei bendruomenei, visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, inter alia vienodas teises būti išrinkti į pareigas savivaldybės taryboje.

29.3. Konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybės tarybos nariu – meru, nenustatytas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose, kad asmenys būtų renkami savivaldybių tarybų nariais. Atsižvelgiant į tai, taip pat konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas savivaldybės tarybos nariams, kad jie galėtų savivaldybės taryboje eiti mero pavaduotojo pareigas, nors toks reikalavimas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybių tarybų nariais, nenustatytas.

29.4. Taigi Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lygios rinkimų teisės reikalavimo nustatyti vienodus iš Konstitucijos kylančius ir jai neprieštaraujančius reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius, o nuostatoje „mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinto savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principo, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, inter alia vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

29.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims.

30.1. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta: „Mero pavaduotojo įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės arba savivaldybės tarybos nario mandato.“ Taigi šios dalies nuostatoje „jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“ yra įtvirtintas specialus mero pavaduotojo įgaliojimų netekimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas, nenustatytas kitoms pareigoms savivaldybės taryboje, į kurias savivaldybės tarybos narius skiria savivaldybės taryba.

30.2. Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 5 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“ įtvirtintą specialų mero pavaduotojo įgaliojimų netekimo pagrindą – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą – lemia minėtas Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintas papildomas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas išrinktiems savivaldybės tarybos nariams, kurie savivaldybės tarybos gali būti skiriami į mero pavaduotojo pareigas.

30.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinto savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principo, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, inter alia vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 5 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“.

30.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 5 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata „jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“ prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims.

31.1. Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) yra nustatytas specialus savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas, kuris nėra nustatytas kitų savivaldybės tarybos narių įgaliojimams.

Minėta ir tai, kad tokį specialų savivaldybės tarybos nario – mero įgaliojimų netekimo pagrindą taip pat lemia inter alia minėtoje Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintas papildomas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybės tarybos nariu – meru.

31.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lygios rinkimų teisės reikalavimo nustatyti vienodus iš Konstitucijos kylančius ir jai neprieštaraujančius reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius.

Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija).

31.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalis (2014 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

32.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2018 m. birželio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, o savivaldybės tarybos nariu – meru, – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu.“

Kaip minėta, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2018 m. birželio 14 d. redakcija) asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybės tarybos nariu – meru, yra nustatytas papildomas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas, nenustatytas asmenims, kurie gali būti renkami kitais savivaldybės tarybos nariais. Pažymėtina, kad toks reikalavimas įtvirtintas nuostatoje „o savivaldybės tarybos nariu – meru, – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu“.

Minėta ir tai, kad toks reikalavimas taip pat įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“.

32.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybės tarybos nariu – meru, nėra nustatytas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose, kad asmenys būtų renkami savivaldybių tarybų nariais. Atsižvelgiant į tai, taip pat konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatoje „Meru <...> gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“ įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lygios rinkimų teisės reikalavimo nustatyti vienodus iš Konstitucijos kylančius ir jai neprieštaraujančius reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius.

Remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2018 m. birželio 14 d. redakcija) nuostata „o savivaldybės tarybos nariu – meru, – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu“.

32.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2018 m. birželio 14 d. redakcija) nuostata „o savivaldybės tarybos nariu – meru, – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu“ prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

35.1. Sprendžiant dėl Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse, yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys – savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos);

– iš Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies matyti šie savivaldybių vykdomųjų institucijų bruožai: jų sudarymas savivaldybės tarybos sprendimu, atskaitingumas juos sudariusiai savivaldybės tarybai, vykdomųjų funkcijų atlikimas – įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginis įgyvendinimas; Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nurodyti vykdomieji organai nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą; pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių.

35.2. Kaip minėta, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) yra nustatyta, kad tiek savivaldybės taryba, tiek meras, įgyvendindami jiems įstatymuose nustatytus įgaliojimus, vykdo savivaldybių funkcijas, kurios pagal veiklos pobūdį apibūdinamos kaip vietos valdžios ir viešojo administravimo funkcijos; pagal šį teisinį reguliavimą, aiškinamą Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. redakcija) 2 straipsnio 18, 20 dalių, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio kontekste, savivaldybės taryba ir meras yra atskiri viešojo administravimo subjektai.

Atsižvelgiant į tai šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėta, kad pagal jį meras yra atskira nuo savivaldybės tarybos vienasmenė savivaldybės institucija, turintis jam įstatymuose nustatytus vietos valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus inter alia atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą – įgyvendinti teisės aktus, inter alia įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybės tarybos sprendimus.

Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija) meras inter alia yra savivaldybės tarybos narys.

35.3. Taigi pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatose „Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba ir meras, įgyvendindami įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, meras, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje“ įtvirtintą teisinį reguliavimą, be savivaldybės tarybos ir savivaldybės vykdomosios institucijos (vykdomųjų institucijų), yra nustatyta dar viena atskira savivaldybės institucija – meras, turintis jam įstatymuose nustatytus vietos valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus inter alia atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą – įgyvendinti teisės aktus, inter alia įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybės tarybos sprendimus. Pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą merui, kuris inter alia yra savivaldybės atstovaujamosios institucijos – savivaldybės tarybos narys, suteikti inter alia vykdomosios institucijos įgaliojimai.

35.4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2014 m. birželio 26 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nustatyta Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse, nenumatyta savivaldybės institucija (savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras), kuri nėra nei atstovaujamoji institucija (savivaldybės taryba), nei savivaldybės tarybos sprendimu sudaroma vykdomoji ar kitokia savivaldybės institucija. Konstatuotina, kad taip pat vertintinas ir ginčijamas Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.

Be to, konstatuotina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta ir iš Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies kylančio reikalavimo nesuteikti vykdomųjų institucijų įgaliojimų savivaldybių atstovaujamųjų institucijų – savivaldybių tarybų nariams.

35.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatos „Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba ir meras, įgyvendindami įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, meras, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje“ tiek, kiek pagal jas vietos valdžios ir viešojo administravimo funkcijas atlieka meras, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalims.

36.1. Kaip minėta, iš visuminio Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad joje įtvirtinti mero šių rūšių įgaliojimai:

– mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo, įgaliojimai, kaip antai susiję su savivaldybės tarybos veiklos planavimu ir organizavimu, kandidatūrų į pareigas savivaldybės taryboje siūlymu, savivaldybės tarybos sekretoriato darbo organizavimu (1, 4, 6, 7, 8, 9, 10 punktai);

– mero, kaip savivaldybės vadovo, atliekami vietos valdžios įgaliojimai, kaip antai susiję su atstovavimu savivaldybei, mero pavaduotojų veiklos sričių nustatymu, vykdomųjų ir kitų savivaldybės institucijų sudarymu, kontrole ir priežiūra, biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų skyrimu, gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymu į seniūnaitijas, vietos gyventojų apklausos skelbimu (2, 3, 4, 5, 10, 11, 12, 15, 16, 17, 22, 23 punktai);

– mero, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimai inter alia atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą, kaip antai susiję su nekilnojamojo turto nuosavybės teisių religinėms bendrijoms ir bendruomenėms atkūrimu, leidimų naudoti žūklės plotus ir žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos priemonių planų tvirtinimu, patalpų Seimo nariams suteikimu (18, 19, 21 punktai).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėta, kad pagal jį merui suteikti ne tik savivaldybės tarybos vadovo, bet ir nuo savivaldybės tarybos įgaliojimų atskiri vietos valdžios ir viešojo administravimo subjekto įgaliojimai, inter alia atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą – įgyvendinti teisės aktus, inter alia įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybės tarybos sprendimus.

36.2. Konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad juo įtvirtinti mero, kuris inter alia yra savivaldybės tarybos narys, vietos valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimai inter alia atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą – įgyvendinti teisės aktus, inter alia įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybės tarybos sprendimus, yra tapatus įtvirtintajam Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatose „Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba ir meras, įgyvendindami įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, meras, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje“ tiek, kiek pagal jas vietos valdžios ir viešojo administravimo funkcijas atlieka meras.

36.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad minėtose Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra nustatyta Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse, nenumatyta savivaldybės institucija (savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras), kuri nėra nei atstovaujamoji institucija (savivaldybės taryba), nei savivaldybės tarybos sprendimu sudaroma vykdomoji ar kitokia savivaldybės institucija, taip pat nepaisyta iš Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies kylančio reikalavimo nesuteikti vykdomųjų institucijų įgaliojimų savivaldybių atstovaujamųjų institucijų – savivaldybių tarybų nariams.

36.4. Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalims prieštarauja ir visuminis Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį, kaip minėta, nustatyti mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo, vietos valdžios institucijos ir viešojo administravimo subjekto, įgaliojimai.

36.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimais) prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalims.

38.1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.

Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomos svarbiausios Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatos, susijusios su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, ir daugelis kitų šių įstatymų nuostatų.

38.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. birželio 9 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai). Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).

38.3. Paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.

38.4. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos dauguma Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2014 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatų negalės būti taikomos.

Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų vietos savivaldos teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, kuris iš esmės sutrikdytų vietos savivaldos sistemos funkcionavimą ir valstybės valdymą.

38.5. Atsižvelgiant į tai, kad vietos savivaldos teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2023 m. gegužės 3 d.