Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnio, Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinio nutarimo Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1.1. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įgaliojimų suteikimo naujai Vyriausybei institutas ir 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, institutas negali būti tapatinami, nes šių konstitucinių institutų paskirtis yra skirtinga, jie taikytini skirtingose teisinėse situacijose.

Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai, yra reguliuojamas įgaliojimų suteikimas naujai Vyriausybei, kuri šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka sudaroma po Seimo rinkimų arba atsistatydinus ankstesnei Vyriausybei. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje nustatyto Seimo pritarimo naujos Vyriausybės programai paskirtis – suteikti Vyriausybei įgaliojimus veikti įgyvendinant būtent šią programą ir kartu teisiškai patvirtinti, kad ši programa bus Vyriausybės veiklos parlamentinės priežiūros pagrindas.

Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, Konstitucijos 101 straipsnio nuostatomis yra reguliuojama parlamentinė Vyriausybės veiklos priežiūra, taip pat Vyriausybės ir ministrų atsistatydinimas netekus Seimo pasitikėjimo. Pagal šio straipsnio 2 dalį Vyriausybė yra įpareigota, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, o jų negavusi – atsistatydinti. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įgaliojimų iš naujo gavimo institutas yra viena iš Vyriausybės parlamentinės priežiūros formų, kurią taikydamas Seimas gali patikrinti, ar Vyriausybėje pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų tebevykdoma Vyriausybės programa, kuriai Seimas buvo pritaręs. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovių, Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje numatyta situacija, kai veikianti Vyriausybė, reikšmingai pasikeitus jos sudėčiai, privalo pasitikrinti, ar tebeturi Seimo pasitikėjimą, kurį jis yra išreiškęs pritardamas šios Vyriausybės programai, yra visiškai kitokia nei numatytoji Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią Seimas suteikia įgaliojimus veikti naujai Vyriausybei. Vyriausybės sudėties pokyčiai Konstitucijos požiūriu svarbūs tuo, kad pasikeitus daugumai ministrų gali kilti abejonių, ar Vyriausybė tebevykdo savo programą, todėl pagal Konstituciją reikalaujama tokioje situacijoje gauti Seimo pasitikėjimo patvirtinimą, bet šie pokyčiai negali lemti Seimo požiūrio į pačią Vyriausybės programą pasikeitimo ir poreikio Seimui dar kartą iš naujo svarstyti tą pačią programą ir balsuoti dėl pritarimo jai. Vyriausybės programoje yra išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios ne tik Vyriausybę, bet ir ją palaikančią Seimo daugumą įpareigoja atitinkamai veikti. Todėl, pasak suinteresuoto asmens atstovių, pakartotinis tos pačios Vyriausybės programos, kuriai Seimas yra pritaręs, svarstymas Seime ir balsavimas dėl pritarimo jai, siekiant patikrinti Seimo pasitikėjimą Vyriausybe pasikeitus jos personalinei sudėčiai, ne tik būtų pertekliniai ir savitiksliai, bet ir neatitiktų konstitucinio atsakingo valdymo principo. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, jeigu pasikeitus daugumai ministrų būtų atnaujinta ir Vyriausybės programa, spręsdamas dėl įgaliojimų suteikimo Vyriausybei iš naujo Seimas įvertintų ir padarytus šios programos pakeitimus (pavyzdžiui, pasikeitus daugiau kaip pusei Šeštosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų Ministras Pirmininkas pateikė Seimui patikslintą Vyriausybės programą, kuri, kaip pažymėta jos preambulėje, pataisyta ir papildyta atsižvelgus, be kita ko, į kritiką, pareikštą Seime svarstant nepasitikėjimą Vyriausybe; šiai Vyriausybės programai pritarta Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimu). Suinteresuoto asmens atstovės savo paaiškinimuose pabrėžia, kad pagal Konstitucijos 92 straipsnio 3 dalį tik naujai paskirtas Ministras Pirmininkas turi pareigą pateikti Seimui svarstyti naujos Vyriausybės programą; veikiančios Vyriausybės vadovui Konstitucijos nuostatomis nėra nustatyta pareiga, pasikeitus daugiau kaip pusei tos Vyriausybės ministrų, atnaujinti (patikslinti, papildyti, pakeisti) Vyriausybės programą, juolab pateikti Seimui iš naujo svarstyti tą pačią programą, kuriai pritarta suformavus šią Vyriausybę. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo instituto paskirtis ir esmė – patvirtinti Seimo pasitikėjimą Vyriausybe, kurios sudėtis reikšmingai pasikeitė, o ne kvestionuoti pačią Vyriausybės programą, kuriai Seimas yra pritaręs savo įgaliojimų laikui ir kuri yra tos Vyriausybės veiklos ir jos parlamentinės kontrolės pagrindas.

2.1.2. Atsižvelgiant į Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje, 101 straipsnio 2 dalyje numatytų teisinių situacijų netapatumą ir skirtingą šiose konstitucinėse nuostatose įtvirtintų institutų paskirtį, pasak suinteresuoto asmens atstovių, nėra pagrįsta teigti, kad Seimas įgaliojimus Vyriausybei iš naujo gali suteikti tik tokiu pačiu būdu, kokiu jie yra suteikiami naujai Vyriausybei, t. y. pritardamas jos programai. Suinteresuoto asmens atstovių manymu, pareiškėjos teiginys, kad Konstitucijoje yra numatyta vienintelė teisinė įgaliojimų suteikimo Vyriausybei forma – balsavimas Seime pritariant Vyriausybės programai, nėra tikslus, nes tokiu atveju neatsižvelgiama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje yra atskleista kitokia iš Konstitucijos kylanti įgaliojimų suteikimo Vyriausybei iš naujo forma. Aiškindamas konstitucinį Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo naujai išrinktam Respublikos Prezidentui institutą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgaliojimų grąžinimo procedūra suteikia galimybę Respublikos Prezidentui patikrinti, ar Seimas ir toliau pasitiki Vyriausybe; Seimui pritarus Respublikos Prezidento pateiktai svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrai, Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką ir patvirtinus jo pateiktą Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, pripažįstama, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Seimo pritarimas Vyriausybės programai nėra vienintelė Vyriausybės įgaliojimų gavimo iš naujo forma, manytina, kad pasikeitus veikiančios Vyriausybės sudėčiai, kaip ir Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų atveju, Seimas neturi dar kartą svarstyti Vyriausybės programos ir balsuoti dėl pritarimo jai (tai galėtų būti daroma nebent tuo atveju, jeigu ji būtų pakeista), o savo pasitikėjimą Vyriausybe jis gali išreikšti kita forma ir tvarka, svarbu, kad Seimo valia suteikti Vyriausybei įgaliojimus toliau veikti būtų išreiškiama visiškai aiškiai, nesudarant prielaidų kilti abejonėms dėl Vyriausybės veiklos legitimumo.

2.1.3. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, Seimo statute nustatyta įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, tvarka yra paprastesnė nei šio statuto 194–197 straipsniuose įtvirtinta naujai suformuotos Vyriausybės programos svarstymo ir pritarimo jai tvarka. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą atsižvelgta į tai, kad teisinė situacija, kai pasikeičia dauguma veikiančios Vyriausybės ministrų, yra visiškai skirtinga nei situacija, kai po Seimo rinkimų arba Vyriausybės atsistatydinimo suformuojama nauja Vyriausybė, ir į tai, kad pagal Konstituciją Vyriausybės personalinės sudėties pasikeitimas nesuponuoja jokio poreikio Seimui dar kartą svarstyti tą pačią Vyriausybės programą, kuriai jau yra pritarta (taip pat į tai, kad veikianti Vyriausybė net ir reikšmingai pasikeitus jos sudėčiai neturėtų parengti visiškai naujos savo programos, todėl jeigu Ministras Pirmininkas pateikia Seimui tam tikrus Vyriausybės programos pakeitimus, jie taip pat gali būti apsvarstyti paprastesne tvarka, nei būtų svarstoma naujos Vyriausybės programa). Pasak suinteresuoto asmens atstovių, ginčijamame Seimo statuto straipsnyje yra numatytas balsavimas dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, t. y. būtent to klausimo, kuris nurodytas Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje, taigi Seimo valia šiuo balsavimu išreiškiama neabejotinai aiškiai.

2.2.1. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, ginčijamas Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas priimtas laikantis Seimo statuto 198 straipsnyje nustatytų reikalavimų, jo turinys (priimtas Seimo sprendimas, dėl kurio balsuota) atitinka numatytąjį šiame Seimo statuto straipsnyje, Seimo valia suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo yra išreikšta visiškai aiškiai. Todėl, remdamosi tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti dėl Seimo statuto 198 straipsnio konstitucingumo, suinteresuoto asmens atstovės mano, kad ginčijamas Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas savo turiniu taip pat neprieštarauja Konstitucijai.

2.2.2. Atsakydamos į pareiškėjos abejonę dėl ginčijamo Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinio nutarimo atitikties Konstitucijai pagal formą, suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad nei Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje, nei kitose Konstitucijos nuostatose nėra įvardyta, kokios rūšies (formos) teisės aktu Seimas turi spręsti klausimą dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, tais atvejais, kai pačioje Konstitucijoje nėra reikalaujama, kad Seimas tam tikrus savo konstitucinius įgaliojimus įgyvendintų priimdamas konkrečios formos teisės aktą (konstitucinį įstatymą, įstatymą, Seimo statutą, nutarimą), jis gali priimti ir įvairius kitus poįstatyminius teisės aktus. Vadinasi, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, iš Konstitucijos nekyla reikalavimo, kad kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Seimas įgaliojimus Vyriausybei iš naujo suteiktų būtent nutarimu. Svarbu, kad priimant Seimo aktus būtų laikomasi Seimo statute nustatytų teisės aktų priėmimo taisyklių.

2.2.3. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad Seimo statuto 198 straipsnyje taip pat nėra nustatyta, kokiu teisės aktu Vyriausybei turėtų būti iš naujo suteikiami Seimo įgaliojimai, o protokolinis nutarimas yra viena iš Seimo statute numatytų Seimo poįstatyminių teisės aktų rūšių, todėl Seimo pasirinkimas įgaliojimus Vyriausybei iš naujo suteikti protokoliniu nutarimu atitinka Seimo statutą. Suinteresuoto asmens atstovės nesutinka su pareiškėjos pozicija, esą iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės aktų hierarchijos kyla tai, kad Seimo protokoliniais nutarimais gali būti sprendžiami tik mažareikšmiai procedūriniai Seimo veiklos klausimai. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, pagal Konstituciją visi Seimo poįstatyminiai teisės aktai teisės aktų hierarchijos požiūriu turi vienodą teisinę galią, jie nėra skirstomi tarpusavyje pagal tai, kokio reikšmingumo klausimai jais sprendžiami.

Vertinant ginčijamo Seimo protokolinio nutarimo atitiktį Konstitucijai, suinteresuoto asmens atstovių manymu, svarbu tai, kad jis priimtas laikantis Seimo statuto 198 straipsnyje nustatytos įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo procedūros, daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, šis Seimo protokolinis nutarimas jokiais esminiais požymiais nesiskiria nuo Seimo nutarimų, todėl šio teisės akto forma (žodis „protokolinis“ jo pavadinime) savaime negali lemti jo prieštaravimo Konstitucijai.

2.2.4. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, pareiškėja nepagrįstai teigia, esą ginčijamas Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas dėl jame pavartotos formuluotės „Seimo nutarimu patvirtinta Vyriausybės programa“ neatitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimo. Formuluotė „tvirtinti Vyriausybės programą“ yra visiškai įprasta ir aiški, kaip sinoniminė formuluotei „pritarti Vyriausybės programai“ ji vartojama ir oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Iš ginčijamo protokolinio nutarimo turinio neabejotinai aišku, kad Seimas išreiškė pasitikėjimą Vyriausybe ir suteikė jai įgaliojimus toliau vykdyti Vyriausybės programą, kuriai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“.

Konstitucinis Teismas

„1. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė iš naujo turi gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti.

2. Įgaliojimams iš naujo gauti Ministras Pirmininkas turi pristatyti naujai paskirtą ministrą ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai buvo padarytas paskutinis ministrų pakeitimas, viršijantis pusę visų ministrų skaičiaus, Seimo sesijos metu arba per 7 pirmąsias kitos Seimo sesijos dienas, jeigu toks pakeitimas buvo padarytas tarp sesijų, ir pateikti Vyriausybės programos pakeitimus, jeigu jų buvo padaryta.

3. Pristatymo metu Seimo nariai gali užduoti klausimų Ministrui Pirmininkui ir naujai paskirtam ministrui (iš viso iki 30 minučių).

4. Jeigu pateikiami Vyriausybės programos pakeitimai, svarstymas tęsiamas šio statuto 194 ir 195 straipsniuose nustatyta tvarka.

5. Priešingu atveju iš karto po ministro pristatymo rengiama diskusija, po kurios Seimas gali balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo arba nutarti perduoti klausimą svarstyti komitetams ir frakcijoms, bet ne ilgiau kaip 7 dienas.

6. Seimo posėdyje diskusija rengiama po to, kai pateikiamos komitetų ir frakcijų išvados, bet ne vėliau kaip po savaitės ir dėl įgaliojimų suteikimo Vyriausybei balsuojama išklausius papildomą Ministro Pirmininko pranešimą (iki 30 minučių).“

8.2.1. Tuo atveju, kai Vyriausybės programos pakeitimai nėra padaromi, po naujai paskirto ministro (ministrų) pristatymo rengiama diskusija (198 straipsnio 5 dalis). Pagal Seimo statuto 198 straipsnio 5 dalį po tokios diskusijos Seimas gali:

– arba balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo ir priimti atitinkamą sprendimą, arba

– nutarti perduoti klausimą svarstyti komitetams ir frakcijoms, bet ne ilgiau kaip 7 dienas. Tokiu atveju dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo balsuojama ir atitinkamas sprendimas priimamas Seimo statuto 198 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. surengus diskusiją Seimo posėdyje po to, kai pateikiamos komitetų ir frakcijų išvados (bet ne vėliau kaip po savaitės), ir išklausius papildomą Ministro Pirmininko pranešimą.

Pažymėtina, kad Seimo statuto 198 straipsnio 5, 6 dalyse nėra nustatyta, kokios formos ir turinio teisės aktu priimamas Seimo sprendimas dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, tuo atveju, kai nėra padaroma Vyriausybės programos pakeitimų.

8.2.2. Tuo atveju, kai Vyriausybės programos pakeitimai yra padaromi, po naujai paskirto ministro (ministrų) pristatymo svarstymas tęsiamas Seimo statuto 194, 195 straipsniuose, kuriuose reguliuojamas Vyriausybės programos pateikimas Seimo posėdyje ir jos svarstymas Seimo komitetuose ir frakcijose, nustatyta tvarka (198 straipsnio 4 dalis). Taigi pagal Seimo statuto 198 straipsnio 4 dalį padaryti Vyriausybės programos pakeitimai pateikiami Seimo posėdyje ir svarstomi Seimo komitetuose ir frakcijose mutatis mutandis taikant Vyriausybės programos pateikimo Seimo posėdyje ir svarstymo Seimo komitetuose ir frakcijose tvarką, nustatytą Seimo statuto 194, 195 straipsniuose.

12.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją; joje įtvirtintas parlamentinės demokratijos modelis yra racionalus ir nuosaikus (inter alia 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2015 m. gruodžio 30 d., 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas, inter alia leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija) (inter alia 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2014 m. birželio 3 d. išvada, 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas). Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas vykdo parlamentinę Vyriausybės kontrolę (2002 m. gruodžio 24 d., 2018 m. kovo 8 d., 2019 m. gegužės 16 d. nutarimai).

Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją Lietuva yra pliuralistinė parlamentinė demokratija, kurios conditio sine qua non yra parlamentinė mažuma, inter alia parlamentinė opozicija; pabrėžtina, kad parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, paskirtis yra atspindėti parlamente politinių pažiūrų įvairovę, taip laiduojant politinį pliuralizmą demokratinės teisinės valstybės parlamente ir sudarant prielaidas tokiam parlamentui vykdyti savo funkcijas; parlamentinės opozicijos paskirtis yra inter alia siūlyti alternatyvią parlamentinei daugumai politinę programą ir ja grindžiamus politinius sprendimus, prižiūrėti parlamentinės daugumos politinę veiklą, inter alia ją kritikuoti (2019 m. gruodžio 18 d. nutarimas).

12.1.2. Pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai; Lietuvos valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai; tai atspindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimai ir jų tarpusavio santykių teisinė konstrukcija; Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą (1998 m. sausio 10 d. nutarimas).

Paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, parlamentiniam vyriausybės sudarymo modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento rinkimų rezultatus; būtent todėl valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį, kurio kandidatūrai pritaria parlamentas; šiuo atveju vyriausybės veikla remiasi parlamento pasitikėjimu, už vykdomą politiką ji atsako parlamentui (1998 m. sausio 10 d. nutarimas).

12.2.1. Konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra (inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai). Tačiau, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, valstybės valdžių padalijimas Konstitucijoje suponuoja ir Vyriausybės – vykdomosios valdžios kolegialios institucijos atskaitingumą įstatymų leidžiamajai valdžiai – Tautos atstovybei (2002 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gruodžio 30 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).

12.2.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, Konstitucijos viršenybės aspektu yra pažymėjęs, jog Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija (inter alia 2001 m. liepos 12 d.,  2003 m. sausio 24 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

12.2.3. Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (inter alia 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė Seimo, kaip Tautos atstovybės, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, prigimtis ir funkcijos, konstitucinis atsakingo valdymo principas suponuoja Seimo pareigą tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, vykdyti savo funkcijas vadovaujantis Konstitucija, teise, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (2016 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Todėl Seimas, vykdydamas klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas, inter alia įstatymų leidybos ir kontrolės funkcijas, negali savo nuožiūra, nepaisydamas iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, priimti bet kokios formos ar bet kokio turinio teisės aktų.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo laikytis iš Konstitucijos kylančių teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimų, inter alia priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.) (2018 m. kovo 2 d. nutarimas).

14.1.1. Aiškindamas Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto, 92 straipsnio 5 dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad:

– įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė – svarbi Seimo kompetencijos sritis; Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti; taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui principą; konstitucinėje valdžių struktūroje įtvirtinta, kad tik Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė gali vykdyti savo įgaliojimus; teisinė tokių įgaliojimų suteikimo forma – balsavimas Seime pritariant Vyriausybės programai; pagal Konstituciją Vyriausybės veikla grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu (1998 m. sausio 10 d. nutarimas);

– Vyriausybės personalinę sudėtį suformuoja Ministras Pirmininkas ir Respublikos Prezidentas; tačiau vien Vyriausybės sudėties patvirtinimo nepakanka, kad Vyriausybė galėtų pradėti veikti; Vyriausybė turi turėti Seimo pasitikėjimą; todėl Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog „nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai“; pritarimas Vyriausybės programai reiškia, kad Vyriausybei yra suteikiami įgaliojimai įgyvendinti jos programines nuostatas (1999 m. balandžio 20 d. nutarimas);

– Vyriausybė yra kolegialiai veikianti ir solidariai Seimui atsakanti už savo bendrą veiklą institucija; todėl pagal Konstituciją Vyriausybės įgaliojimų pradžia yra susieta su Seimo pritarimu jos programai, bet ne Vyriausybės personalinei sudėčiai; svarstydamas, ar pritarti Vyriausybės programai, Seimas nesprendžia Vyriausybės personalinės sudėties klausimų, nes ministrų paskyrimas yra Ministro Pirmininko ir Respublikos Prezidento prerogatyva; balsuodamas dėl pritarimo Vyriausybės programai Seimas išreiškia savo sutikimą, kad Vyriausybė tvarkytų krašto reikalus būtent taip, kaip numatyta programoje; kol Seimas nepritaria Vyriausybės programai, ji nėra gavusi įgaliojimų veikti; pritarimu Vyriausybės programai suteikiant Vyriausybei įgaliojimus veikti yra įtvirtinamas Seimo pasitikėjimo Vyriausybe in corpore principas (1999 m. balandžio 20 d. nutarimas);

– Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės-teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, nes ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką (1998 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); Vyriausybės programoje yra įtvirtinamos Vyriausybės programinės nuostatos, išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios yra nenorminio pobūdžio (2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas);

– Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti; toks Vyriausybės programos teisinės reikšmės pripažinimas – būdingas parlamentinės demokratijos ypatumas; jis įtvirtintas Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto ir 92 straipsnio 5 dalies normose; būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma (1998 m. sausio 10 d. nutarimas);

– Vyriausybė, siekdama įgyti Seimo pasitikėjimą, numatydama savo veiklos kryptis tam tikram laikotarpiui, privalės atsižvelgti į galimą Seimo narių pritarimą ar nepritarimą; Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė veiks įgyvendindama programą (1998 m. sausio 10 d., 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimai); Vyriausybės programa yra privaloma atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką; Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, pasitikėjimą Vyriausybe iš principo išreiškia savo įgaliojimų laikui (1998 m. sausio 10 d. nutarimas).

14.1.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkte, 92 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo reguliavimas atspindi parlamentinės pliuralistinės demokratijos ypatumus ir išreiškia vieną svarbiausių parlamentinės respublikos bruožų – Seimo pasitikėjimą kaip Vyriausybės įgaliojimų pagrindą. Toks Seimo pasitikėjimas pareiškiamas Vyriausybe in corpore, t. y. pritariant ne Vyriausybės personalinei sudėčiai, o jos programai, kurioje išdėstomos Vyriausybės programinės nuostatos – tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, grindžiamos Seimo rinkimus laimėjusių politinių jėgų (Seimo daugumos) programinėmis nuostatomis; toks pritarimas Vyriausybės programai galimas tik Seimui deramai ją apsvarsčius politinio pliuralizmo sąlygomis ir įsitikinus Seimo daugumos parama Vyriausybės programinėms nuostatoms. Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktą, 92 straipsnio 5 dalį įgaliojimai Vyriausybei gali būti suteikiami vieninteliu būdu – Seimo pritarimu jos programai.

14.2.1. Pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį iš esmės pasikeitusios sudėties (pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų) Vyriausybė negrąžina įgaliojimų Respublikos Prezidentui – ji turi gauti juos iš naujo kaip Seimo pasitikėjimo išraišką; negavusi įgaliojimų iš naujo Vyriausybė laikoma praradusia Seimo pasitikėjimą ir turi atsistatydinti. Taigi Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo institutas iš esmės skiriasi nuo Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo instituto, įtvirtinto Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.

Aiškindamas Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalies nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal ją Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas yra numatytas dviem atvejais: pirmu – po Seimo rinkimų, ir antru – po Respublikos Prezidento rinkimų (1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Kaip Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs 1998 m. sausio 10 d. nutarime, po Seimo rinkimų Vyriausybė privalo ne tik grąžinti savo įgaliojimus, bet ir atsistatydinti (Konstitucijos 101 straipsnio 3 dalies 4 punktas); taigi šiuo atveju įgaliojimų grąžinimas yra pirmas žingsnis į privalomą, Konstitucijoje įsakmiai nurodytą Vyriausybės atsistatydinimą; akivaizdu, kad po Seimo rinkimų nebelieka subjekto, iš kurio Vyriausybė gavo pasitikėjimą ir įgaliojimus veikti, todėl ji ir privalo atsistatydinti. Pažymėtina, kad šiuo atveju Vyriausybei įgaliojimai nėra suteikiami iš naujo, nes ši Vyriausybė atsistatydina, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui; tačiau Konstitucijos normose nenumatyta, kad tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti; taip yra dėl to, kad pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe; todėl įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei. Taigi įgaliojimų grąžinimo procedūra suteikia galimybę Respublikos Prezidentui patikrinti, ar Seimas ir toliau pasitiki Vyriausybe; Respublikos Prezidentas, remdamasis Konstitucijos 92 straipsniu, 84 straipsnio 8 punktu bei atsižvelgdamas į parlamentinės demokratijos tradiciją, Konstitucijos 84 straipsnio 8 punkte nustatyta tvarka teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą; Seimui pritarus Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, pripažįstama, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti (1998 m. sausio 10 d. nutarimas).

Pažymėtina, jog šiuo atveju pagal Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalį laikoma, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti Seimui pritarus įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrai, o ne Vyriausybės programai, kadangi Seimo pasitikėjimas Vyriausybe, anksčiau išreikštas pagal Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalį Seimui pritarus šios Vyriausybės programai, išlieka, t. y. nėra konstitucinio pagrindo Seimui tikrinti, ar Vyriausybė gali toliau vykdyti programą, kuriai jis yra pritaręs. Toks konstitucinis pagrindas yra nustatytas tik Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje ir yra susijęs ne su Respublikos Prezidento rinkimais, o su minėtu esminiu Vyriausybės sudėties – daugiau kaip pusės ministrų – pasikeitimu, kuris gali įvykti ne tik po Respublikos Prezidento rinkimų.

14.2.2. Aiškindamas Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas 1999 m. balandžio 20 d. nutarime pažymėjo, kad įgaliojimų iš naujo gavimo procedūrą reglamentuoja Seimo statutas. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją Seimas turi plačią diskreciją Seimo statute reguliuoti Vyriausybės įgaliojimų suteikimo iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, tvarką. Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama pažodžiui, kaip suponuojanti Seimo teisę suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, bet kokio turinio teisės aktu.

22.1.1. Taigi Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas nėra sprendimas pritarti Vyriausybės programai, ją deramai apsvarsčius, t. y. įvertinus Vyriausybės programos vykdymą ir poreikį daryti Vyriausybės programos pakeitimus, atsižvelgiant į įvykdytas programines nuostatas, valstybės ir visuomenės gyvenimo raidą, integruoti į Vyriausybės programą prie Seimo daugumos prisidėjusių naujų politinių jėgų programines nuostatas. Paminėtina, kad šiuo atveju daugiau kaip pusės ministrų pasikeitimas buvo susijęs su Vyriausybę sudarančios koalicijos sudėties pasikeitimu, o nepakeistoje Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu, nurodyta iki tol buvusios Vyriausybę sudariusios koalicijos sudėtis.

22.1.2. Vadinasi, Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniame nutarime išreikštas Seimo sprendimas suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, nepritarus jos programai, neatitinka iš Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu, 92 straipsnio 5 dalimi, kylančio reikalavimo suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, vieninteliu būdu – Seimui pritariant Vyriausybės programai, taip pat su iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančiu reikalavimu Seimui tinkamai įgyvendinti konstitucinius Vyriausybės priežiūros įgaliojimus.

22.1.3. Konstatuotina, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas pagal turinį prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 67 straipsnio 7 punktui, 92 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

22.2.1. Taigi Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniu nutarimu priimtas Seimo sprendimas suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, priimtas, kaip minėta, Seimui deramai neapsvarsčius Vyriausybės programos, t. y. neįvertinus Vyriausybės programos vykdymo ir poreikio daryti Vyriausybės programos pakeitimus, atsižvelgiant į įvykdytas programines nuostatas, valstybės ir visuomenės gyvenimo raidą, integruoti į Vyriausybės programą prie Seimo daugumos prisidėjusių naujų politinių jėgų programines nuostatas. Tokia įgaliojimų suteikimo Vyriausybei iš naujo procedūra, nepriimant sprendimo pritarti Vyriausybės programai deramai ją apsvarsčius, laikytina formalia. 

Be to, šiuo atveju Seimo sprendimas suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo įformintas kaip protokolinis nutarimas, kuris gali būti priimtas posėdyje balsavusių Seimo narių balsų dauguma arba bendru sutarimu.

22.2.2. Vadinasi, Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas buvo priimtas nepaisant iš Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu, 92 straipsnio 5 dalimi, kylančių reikalavimų suteikti Vyriausybei įgaliojimus iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Seimui pritariant Vyriausybės programai, deramai ją apsvarsčius ir priimant Seimo nutarimą pritarti Vyriausybės programai Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. Kartu minėta tvarka ir forma priimant Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinį nutarimą buvo nepaisyta iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančio reikalavimo Seimui tinkamai įgyvendinti konstitucinius Vyriausybės priežiūros įgaliojimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimo protokoliniais, t. y. įrašomais į Seimo posėdžio protokolą, nutarimais negali būti sprendžiami jokie pagal Konstituciją ir įstatymus Seimui priskirti valstybės valdymo klausimai, kuriems reguliuoti nereikia priimti įstatymų ir kuriuos sprendžiant atsiranda teisiniai padariniai kitiems asmenims.

22.2.3. Konstatuotina, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas pagal formą ir priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 67 straipsnio 7 punktui, 92 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

25.3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą (inter alia 1998 m. sausio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai). Kaip minėta, Vyriausybė yra valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybė yra kolegiali vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti valstybinį valdymą (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. lapkričio 25 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją Vyriausybė nepertraukiamai įgyvendina vykdomąją valdžią (1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė: tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką (1 punktas); vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (2 punktas); koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą (3 punktas); rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (4 punktas); rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus (5 punktas); užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis (6 punktas); vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas). Vyriausybės įgaliojimai taip pat yra nustatyti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte, 89 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir kt.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pagal Konstituciją negalima tokia situacija, kad valstybėje nebūtų veikiančios Vyriausybės kaip valstybės funkcionavimą užtikrinančios ir nepertraukiamai įgyvendinančios valstybinį valdymą kolegialios vykdomosios valdžios institucijos, t. y. nei pagal Konstituciją įgaliojimus veikti turinčios Vyriausybės, nei Vyriausybės, kuriai pagal Konstituciją būtų pavesta eiti pareigas bent laikinai.

25.3.2. Kaip minėta, Vyriausybės veikla grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu; vienintelis būdas pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį Seimui pareikšti pasitikėjimą iš esmės pasikeitusios sudėties (pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų) Vyriausybe in corpore, kaip ir pagal Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalį pareiškiant pasitikėjimą nauja Vyriausybe, yra pritarimas Vyriausybės programai, ją deramai apsvarsčius.

Taigi, siekiant išvengti tokios pagal Konstituciją negalimos situacijos, kai valstybėje nėra pagal Konstituciją veikiančios Vyriausybės, ir užtikrinti jos, kaip išskirtinės vykdomosios valdžios institucijos, veiklos nepertraukiamumą, Vyriausybės, kurios programai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu ir kuriai įgaliojimai veikti buvo suteikti iš naujo Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniu nutarimu, įgaliojimams iš naujo gauti turėtų būti suteiktas tam tikras laikas.

Pažymėtina, kad, paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo reikalavimų, tas laikas turėtų būti pakankamas įvertinti, ar, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir likusį Vyriausybės įgaliojimų laiką, būtina daryti jos programos pakeitimus, taip pat apsvarstyti Vyriausybės programą Seime.

25.3.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2020 m. gruodžio 23 d.