Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutu, nustatymo metodikos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymui

3.1. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 50 straipsnio 2 dalyje ne nustatyti nauji žemės savininkų nuosavybės teisių apribojimai, o sureguliuoti dar iki įstatymo įsigaliojimo jau buvę žemės naudojimo apribojimai, daugiausia atsiradę iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas preziumavo, kad visi iki Elektros energetikos įstatymo įsigaliojimo 2004 m. liepos 10 d. nutiesti elektros tinklai buvo įrengti teisėtai, tad šių elektros tinklų apsaugos zonų ribose įstatymu nustatytas žemės servitutas. Tai buvo vienintelė galimybė įgyvendinti tinklų operatorių teises į nutiestus elektros tinklus, siekiant užtikrinti tiek jų turto apsaugą, tiek galimybę Lietuvos gyventojams teikti viešąją paslaugą – tiekti elektros energiją.

Būtinybė nustatyti žemės servitutus tinklų operatorių naudai nutiestiems elektros tinklams ir pastatytiems elektros energetikos objektams ir įrenginiams eksploatuoti atsirado atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pradėjus žemės reformą, kurios metu inter alia atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą. Tinklų operatoriai neturėjo tarnaujančio daikto valdymo ir naudojimo teisių, nes elektros tinklai buvo nutiesti valstybei priklausiusioje žemėje, ir tik po to valstybinės įmonės buvo reorganizuotos ir tapo privačių bendrovių dalimi. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo asmenims atkūrus nuosavybės teises ir suformavus sklypus, dalis elektros energetikos objektų ir įrenginių pateko į privačios nuosavybės ribas. Nenustačius atitinkamų servitutų, nebūtų buvę įmanoma normaliomis sąlygomis minėtų objektų naudoti pagal paskirtį.

3.2. Pagal Metodiką kompensacija už sunaikinamus sodinius, pasėlius, iškertamą mišką apskaičiuojama ir išmokama tik už naudojimąsi naujai (sutartimis) nustatomais servitutais dėl to, kad, skirtingai nuo tų servitutų, kurie nustatyti įstatymu, objektai (sodiniai, pasėliai, miškas) sunaikinami būtent servituto nustatymo metu, ir tai leidžia objektyviai įvertinti sunaikinamų naudmenų kiekį ir vertę. O įstatymu servitutai nustatyti tokiais atvejais, kai dauguma elektros energetikos įrenginių ir objektų buvo pastatyti dar prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą (nuo 1964 m.), todėl objektyviai įvertinti patirtų nuostolių neįmanoma. Kompensavimo už naudojimąsi žemės servitutu esmė – atlyginti žemės sklypo savininkui tuos nuostolius, kuriuos sukelia elektros energetikos objektų ir įrenginių statymas. Dauguma žemės sklypų savininkų šiuos sklypus įsigijo jau su juose esančiais elektros tinklais ir dėl jų taikomais apribojimais ir nuostolių dėl sodinių, pasėlių sunaikinimo ar miško iškirtimo nepatyrė.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, vienkartinės kompensacijos išmokėjimas neužkerta kelio asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti realiai patirtų nuostolių, kurių nepadengia kompensacija, atlyginimo. Kai nustatyta kompensacija neatlyginami patirti nuostoliai, jų atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas individualiai, žemės savininkui pateikus įrodymus ir faktinius duomenis apie jo žemės sklype buvusius sodinius, pasėlius, miško naudmenas ir jų vertės sumažėjimą.

3.4. Pasak suinteresuoto asmens atstovių, nustatant servitutus ir reguliuojant kompensacijų už naudojimąsi jais mokėjimą, svarbu išlaikyti proporcingumo ir interesų derinimo principus. Taigi, sprendžiant dėl kompensacijų už naudojimąsi žemės servitutais dydžio, turi būti taikomas Konstitucinio Teismo suformuluotas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę principas, kad nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų.

6.1. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Elektros energetikos įstatymą, kuriuo, be kita ko, nustatė elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindus, elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykius (1 straipsnis). Šiame įstatyme buvo įtvirtintas tik valstybinės reikšmės elektros energetikos objektų statymui reikalingų žemės servitutų nustatymo teisinis reguliavimas (39 straipsnis). Servitutų nustatymas kitiems elektros energetikos objektams nebuvo reglamentuojamas.

6.2. Seimo 2004 m. liepos 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2004 m. liepos 10 d., Elektros energetikos įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 50 straipsnio „Žemės naudojimas elektros energetikos objektams“ 2 dalyje buvo nustatyta: „Perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose.“ Šio straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta: „Perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklo operatoriai tiesti naujus perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius kitų asmenų žemėje turi teisę tik sudarius sutartis arba įstatymų nustatyta tvarka nustačius žemės servitutą.“

6.3. Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas, inter alia Seimo 2012 m. sausio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo Elektros energetikos įstatymą (2004 m. liepos 1 d. redakcija) išdėsčius nauja redakcija, žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutų nustatymo pagrindų ir atlyginimo už žalą, patiriamą asmenų, kuriems priklausančios žemės naudojimo apribojimai (žemės servitutai) tinklų operatorių naudai nustatomi sutartimi, teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 75 straipsnio 3, 6, 7 dalyse.

Elektros energetikos įstatymas (2012 m. sausio 17 d. redakcija) buvo pakeistas inter alia Seimo 2017 m. liepos 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 16, 18, 31, 34, 39, 40, 41, 43, 44, 49, 51, 52, 58, 67, 70, 71, 72, 74, 75 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 39¹ straipsniu įstatymu (toliau – EEĮ pakeitimo įstatymas), įsigaliojusiu 2017 m. lapkričio 1 d. (su nurodytomis išimtimis), kuriuo šio įstatymo 75 straipsnio 6 dalis pripažinta netekusia galios, o 3 dalis atitinkamai pakeista.

6.4. Seimo 2019 m. birželio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 75 straipsnio pakeitimo įstatymu Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalis (2017 m. liepos 4 d. redakcija) buvo išdėstyta nauja redakcija, tačiau joje įtvirtintas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualus teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.

6.5. Apibendrinant išdėstytą Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2, 5 dalyse (2004 m. liepos 1 d. redakcija), 75 straipsnio 3 dalyje (2017 m. liepos 4 d., 2019 m. birželio 6 d. redakcijos) ir EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad:

– Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2, 5 dalių (2004 m. liepos 1 d. redakcija), 75 straipsnio 3 dalies (2017 m. liepos 4 d., 2019 m. birželio 6 d. redakcijos) nuostatomis įtvirtinti skirtingi kitiems asmenims priklausančios žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutų nustatymo tinklų operatorių naudai teisiniai pagrindai: įstatymu žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai tinklų operatorių naudai nustatyti asmenims, kuriems priklausančioje žemėje ir kituose nekilnojamuosiuose daiktuose elektros tinklai buvo nutiesti ir (arba) kiti įrenginiai buvo pastatyti iki 2004 m. liepos 10 d., taip įtvirtinant tą dieną jau buvusius kitiems asmenims priklausančios žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų naudojimo apribojimus; sutartimi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai nustatomi asmenims, kuriems priklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose nauji elektros tinklai tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai statomi 2004 m. liepos 10 d. ir vėliau, taip reguliuojant būsimus kitiems asmenims priklausančios žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų naudojimo apribojimus;

– Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje (2017 m. liepos 4 d., 2019 m. birželio 6 d. redakcijos) Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti maksimalių vienkartinių kompensacijų nuostoliams, atsiradusiems dėl naudojimosi sutartimi nustatytais servitutais, atlyginti apskaičiavimo tvarką, o EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje – vienkartinių kompensacijų nuostoliams, atsiradusiems dėl naudojimosi įstatymu nustatytais servitutais, atlyginti apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką; minėtos vienkartinės kompensacijos tiek asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, tiek asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, galėjo būti sudarytos iš keturių dalių, priklausomai nuo patirtų nuostolių pobūdžio: atlyginti nuostoliams už sunaikintus sodinius, už sunaikintus pasėlius, už iškirstą mišką ir nuostoliams, atsiradusiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar nekilnojamąjį daiktą (ar jų dalį) pagal paskirtį;

– vienkartinių kompensacijų, mokamų už tinklų operatorių naudai įstatymu nustatytus servitutus, maksimalus dydis turėjo būti nustatytas Vyriausybei atsižvelgus į VKEK nuomonę dėl kompensacijų dydžio ir jo įtakos galutiniams elektros energijos tarifams, siekiant užtikrinti elektros energijos vartotojų teisių apsaugą ir išvengti elektros energijos paslaugų brangimo.

7.1. Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsnį (su 2002 m. lapkričio 5 d. pakeitimu), kuriuo reglamentuojami žemės įsigijimo nuosavybėn būdai žemės reformos metu, vykdant žemės reformą, žemė įsigyjama nuosavybėn tokiais būdais: atkuriant teises į žemę grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; valstybinę žemę suteikiant nuosavybėn neatlygintinai; valstybinę žemę parduodant; sudarant civilinius sandorius dėl žemės.

7.2. Paminėtina ir tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui reguliuoti 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“; to paties pobūdžio, t. y. restitucijos, santykiams reguliuoti 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.

Šiame kontekste aktualios tokios Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotos oficialiosios konstitucinės restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrinos nuostatos:

– okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– iki turto grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos; valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (inter alia 1994 m. gegužės 27 d.,  1995 m. kovo 8 d. nutarimai); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (inter alia 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai).

7.3. Vadinasi, pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 1 d. redakcija), 75 straipsnio 3 dalį (2017 m. liepos 4 d., 2019 m. birželio 6 d. redakcijos) įstatymu žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai tinklų operatorių naudai 2004 m. liepos 10 d. buvusių elektros tinklų ir (arba) kitų įrenginių naudojimui buvo nustatyti dviem grupėms asmenų:

– asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą) po to, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo su atitinkamais žemės ar kito nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą;

– asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą) prieš tai, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo be atitinkamų žemės ar kito nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimų.

8.1. Pagal Metodikos 15 punkte nustatytą teisinį reguliavimą vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu buvo mokama nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, atlyginti, jeigu šie nuostoliai dar nebuvo atlyginti.

Taigi pagal Metodikos 15 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu galėjo būti mokama tik vienos rūšies vienkartinė kompensacija – nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę paskirtį, atlyginti; Metodikoje nebuvo nustatyta specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų apskaičiuojama vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais kitiems nuostoliams, inter alia patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti.

8.2. Ginčijamame Metodikos 16 punkte, kuriuo reglamentuojamas vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi įstatymu nustatytu žemės servitutu dydžio apskaičiavimas, buvo nustatyta:

8.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu ginčijamo Metodikos 16 punkto nuostatas aiškinant Elektros energetikos įstatymo nuostatų, inter alia 75 straipsnio 3 dalies (2017 m. liepos 4 d., 2019 m. birželio 6 d. redakcijos), kontekste, pažymėtina, kad pagal tame punkte nustatytą teisinį reguliavimą apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės, mokama dviem grupėms asmenų:

– asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę) po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo su atitinkamais žemės naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę;

– asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę) prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų.

9.1. Pagal Metodikos 19, 26 punktus vienkartinė kompensacija už naudojimąsi sutartimi nustatomu žemės servitutu mokama už sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką, taip pat už nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Metodikos 20 punkte įtvirtinta formulė, pagal kurią apskaičiuojama vienkartinės kompensacijos dalis, mokama už sunaikinamus pasėlius, 21 punkte – formulė, pagal kurią apskaičiuojama vienkartinės kompensacijos dalis, mokama už sunaikinamus sodinius, 24 punkte – formulė, pagal kurią apskaičiuojama vienkartinės kompensacijos dalis, mokama už iškertamą mišką, 25 punkte – formulė, pagal kurią apskaičiuojama vienkartinės kompensacijos dalis, mokama už nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį.

Taigi pagal Metodikos 19–21, 24–26 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vienkartinė kompensacija už naudojimąsi sutartimi tinklų operatorių naudai nustatomu servitutu galėjo būti sudaryta iš keturių dalių, priklausomai nuo patirtų nuostolių pobūdžio: kompensacija už sutartimi nustatomą žemės servitutą mokama ne tik atlyginti nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, bet ir nuostoliams dėl sunaikinamų pasėlių, sodinių, iškirsto miško atlyginti.

9.2. Metodikos 25 punkte, kuriame, kaip minėta, reglamentuojamas vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, mokamos nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, atlyginti, apskaičiavimas, buvo nustatyta:

9.3. Pareiškėjo ginčijamą Metodikos 16 punkte nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nustatytuoju Metodikos 19–21, 24–26 punktuose pažymėtina, kad Metodikoje buvo nustatyta skirtinga vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, inter alia skirtingas koeficientas, taikomas maksimaliam vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu dydžiui apskaičiuoti, priklausomai nuo to, ar žemės servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, ar sutartimi:

– pagal Metodikos 16 punktą asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, mokamos vienkartinės kompensacijos maksimalus dydis lygus dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės, o pagal Metodikos 25 punktą asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas sutartimi, mokamos vienkartinės kompensacijos maksimalus dydis lygus pusei žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės arba visai tos dalies nurodytos rinkos vertei, priklausomai nuo to, ar žemės sklypo dalies, kurią užima servitutas, pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį negalima naudoti iš dalies, ar iš viso;

– už įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytą žemės servitutą buvo mokama vienos rūšies vienkartinė kompensacija – už nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, apskaičiuojama pagal Metodikos 16 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, o už sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytą žemės servitutą pagal Metodikos 19–21, 24–26 punktus mokama vienkartinė kompensacija galėjo būti sudaryta iš keturių dalių, priklausomai nuo patirtų nuostolių pobūdžio, ir mokama ne tik negalint žemės sklypo naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, bet ir už sunaikintus sodinius, pasėlius, iškirstą mišką.

10.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, Metodiką išdėsčius nauja 2020 m. sausio 22 d. redakcija, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį apskaičiuojama ir mokama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nepakito.

10.2. Kartu paminėtina, kad, palyginus Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 15 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Metodikos 15 punkte, matyti, jog jis pakito taip, kad jame nustatyta, jog vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu mokama ne tik nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, atlyginti, bet ir nuostoliams dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško atlyginti, jeigu šie nuostoliai dar nebuvo atlyginti.

Taigi pagal Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 15 punktą už įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytą žemės servitutą mokama maksimali vienkartinė kompensacija gali būti sudaryta iš keturių dalių, priklausomai nuo patirtų nuostolių pobūdžio: už nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, už sunaikintus sodinius, už sunaikintus pasėlius ir už iškirstą mišką. Kartu pažymėtina, kad Metodikoje (2020 m. sausio 22 d. redakcija) nėra nustatyta, kaip apskaičiuojama vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, jei dėl to patiriami nuostoliai sunaikinus sodinius, pasėlius, iškirtus mišką.

10.3. Kitas aptartas Metodikoje įtvirtintas šiai konstitucinei bylai aktualus vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais apskaičiavimo ir mokėjimo teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.

10.4. Pažymėtina ir tai, kad, Metodiką išdėsčius 2020 m. sausio 22 d. redakcija, ji papildyta IV skyriumi „Vienkartinės kompensacijos už įstatymu ar sutartimi nustatyto kito nekilnojamojo daikto servituto apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka“.

12.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių; pagal Konstituciją kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (2005 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).

12.2. Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. spalio 9 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

Ribojant nuosavybės teisę, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, yra pagrindas teigti, kad pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

12.3. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

12.4. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų (1996 m. balandžio 18 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

15.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal jį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. birželio 20 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

15.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimai, 2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. KT28-N14/2016).

19.1. Kaip minėta, pagal Metodikos 16 punkte nustatytą teisinį reguliavimą apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės, mokama dviem grupėms asmenų:

– asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę) po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo su atitinkamais žemės naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę;

– asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę) prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų.

Minėta ir tai, kad Metodikos 16, 25 punktuose buvo nustatyta skirtinga vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, inter alia skirtingas koeficientas, taikomas maksimaliam vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu dydžiui apskaičiuoti, priklausomai nuo to, ar žemės servitutas nustatytas įstatymu, ar sutartimi: pagal Metodikos 16 punktą asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, mokamos vienkartinės kompensacijos maksimalus dydis lygus dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės; pagal Metodikos 25 punktą asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas sutartimi, mokamos vienkartinės kompensacijos maksimalus dydis lygus pusei žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės arba visai tokios dalies nurodytos rinkos vertei, priklausomai nuo to, ar žemės sklypo dalies, kuri užimta servitutu, pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį negalima naudoti iš dalies, ar iš viso.

19.2. Vertinant ginčijamo Metodikos 16 punkto konstitucingumą, konstatuotina, kad asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu ir kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo (inter alia jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę) po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, teisinė padėtis yra iš esmės skirtinga, palyginti su teisine padėtimi tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutai nustatomi sutartimi: asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie nuosavybės teises į žemę įgijo su atitinkamais joje jau buvusiais žemės naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę, galimybė naudotis įgyta žeme ir šios žemės vertė dėl joje esančių elektros tinklų ir kitų įrenginių nepakito; asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, žemės vertė ir galimybė naudotis turima nuosavybe po nuosavybės teisių į žemę įgijimo pakito dėl naujų elektros tinklų tiesimo ir (arba) kitų įrenginių statymo, nes, toje žemėje nutiesus naujus elektros tinklus ir (arba) pastačius kitus įrenginius, atsirado žemės naudojimo apribojimų, kurių nebuvo žemės įgijimo metu. Vadinasi, pagal Konstituciją šioms asmenų grupėms galėjo būti taikomas diferencijuotas Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį apskaičiuojamos ir mokamos skirtingo dydžio vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu.

Kartu konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu ir kurie nuosavybės teises į žemę įgijo po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, nuosavybės teisės pažeistos dėl to, kad jiems mokama pagal Metodikos 16 punktą apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės: kaip minėta, šie asmenys nuosavybės teises į žemę įgijo su joje jau buvusiais žemės naudojimo apribojimais, taigi šios žemės vertė ir galimybė ja naudotis nepakito. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Metodikos 16 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nustatytas įvertinus vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl įstatymu nustatytų servitutų dydį ir šio dydžio įtaką elektros energijos tarifams. Taigi nustatant tokį teisinį reguliavimą buvo paisyta iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies kylančio veiksmingos vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo imperatyvo, kuris suponuoja, kad gali būti nustatomas maksimalus praradimų, patiriamų dėl tokių nuosavybės teisės apribojimų, atlyginimo dydis.

Vadinasi, Metodikos 16 punkte nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį apskaičiuojama vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės, mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami iš Konstitucijos, inter alia jos 23, 29 straipsnių, kylantys reikalavimai įstatymu riboti nuosavybės teisę dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

19.3. Kitaip vertintinas ginčijamame Metodikos 16 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės, mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų. Pažymėtina, kad šiems asmenims žemės naudojimo apribojimai jiems priklausančioje žemėje buvo nustatyti jiems jau įgijus nuosavybės teises į žemę. Todėl tarp šių asmenų ir tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje nauji elektros tinklai tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai statomi 2004 m. liepos 10 d. ir vėliau, o servitutas tinklų operatorių naudai nustatomas sutartimi, ir kuriems mokama kompensacija, lygi pusei žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės arba visai tokios dalies nurodytos rinkos vertei, nėra tokio pobūdžio teisinės padėties skirtumų, kurie pateisintų šioms asmenų grupėms taikomą Metodikoje nustatytą skirtingą maksimalių vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais apskaičiavimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą. Šioms grupėms priklausančių asmenų padėtis yra lygiavertė tuo aspektu, kad elektros tinklai buvo tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai buvo statomi jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje, kurios naudojimas iki tol nebuvo apribotas, nepaisant to, ar minėti elektros tinklai buvo tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai buvo statomi iki 2004 m. liepos 10 d., ar vėliau.

Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29 straipsnius, abiem minėtoms grupėms asmenų, kuriems priklausančioje žemėje elektros tinklai buvo tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai buvo statomi po to, kai jie įgijo nuosavybės teises į tą žemę, praradimai, patirti dėl nuosavybės teisės apribojimų tinklų operatorių naudai nustačius žemės servitutą, turi būti atlyginami vienodai, nepaisant to, ar elektros tinklai nutiesti ir (arba) kiti įrenginiai pastatyti iki 2004 m. liepos 10 d., ar vėliau. Tai reiškia, kad Metodikos nuostatomis negalėjo būti nustatytas skirtingas koeficientas, taikomas maksimaliam šiems asmenims mokamos vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu dydžiui apskaičiuoti.

Vadinasi, tokiu Metodikos 16 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, mokamos asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teisę į žemę įgijo prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti įrenginiai, apskaičiavimui nustatytas kitoks, daug mažesnis koeficientas, taikomas maksimaliam tokios kompensacijos dydžiui apskaičiuoti, nei apskaičiuojant vienkartinę kompensaciją asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, nesilaikyta iš Konstitucijos 23, 29 straipsnių kylančio reikalavimo, įstatymu ribojant nuosavybės teisę, paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

19.4. Paminėtina, jog Metodikos 16 punkto nuostata, kad vidutinė 1 ha žemės sklypo ploto rinkos vertė, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant maksimalią vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, yra nustatoma pagal žemės verčių zonos žemėlapius 2017 m. lapkričio 1 d. duomenimis, savaime nevertintina kaip sudaranti prielaidas skirtingai traktuoti asmenis, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, ir asmenis, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatomas sutartimi: kaip minėta, apskaičiuojant vienkartinę kompensaciją asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, vidutinė žemės rinkos vertė nustatoma pagal tos dienos duomenis, kurią įsigaliojo EEĮ pakeitimo įstatymas, kuriame nustatyta tinklų operatorių pareiga žemės savininkams išmokėti vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl įstatymu nustatytų servitutų atlyginti; taigi toks vidutinės žemės rinkos vertės nustatymo kriterijus yra objektyviai pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad įstatymu servitutai tinklų operatorių naudai nustatyti iki 2004 m. liepos 10 d. buvusių nutiestų elektros tinklų ir (arba) pastatytų įrenginių naudojimui.

19.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Metodikos 16 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros energijos perdavimo, skirstomieji tinklai ir (arba) pastatyti kiti elektros energetikos objektai ir įrenginiai, prieštaravo Konstitucijos 23, 29 straipsniams.

22.1. Pažymėtina, kad pagal Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32 punktą apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi tinklų operatorių naudai įstatymu nustatytu nekilnojamojo daikto servitutu mokama toms pačioms asmenų grupėms, kurioms pagal Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 16 punktą apskaičiuojama ir mokama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi tinklų operatorių naudai įstatymu nustatytu žemės servitutu, o pagal Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 35 punktą apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi tinklų operatorių naudai sutartimi nustatytu nekilnojamojo daikto servitutu mokama toms pačioms asmenų grupėms, kurioms pagal Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 25 punktą apskaičiuojama ir mokama maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi tinklų operatorių naudai sutartimi nustatytu žemės servitutu.

Vadinasi, Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32, 35 punktuose, pagal kuriuos apskaičiuojamos ir mokamos vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi įstatymu ir sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytais nekilnojamojo daikto servitutais, reguliuojami iš esmės analogiški teisiniai santykiai, kaip ir Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 16, 25 punktuose, pagal kuriuos apskaičiuojamos ir mokamos vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi įstatymu ir sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, tuo aspektu, kad jais nustatyta skirtinga vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytais servitutais apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, inter alia skirtingas koeficientas, taikomas maksimaliam vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu dydžiui apskaičiuoti, priklausomai nuo to, ar nekilnojamojo daikto servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, ar sutartimi.

22.2. Šiame nutarime konstatuota, kad Metodikos 16 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, mokamos asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teisę į žemę įgijo prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti įrenginiai, apskaičiavimui nustatytas kitoks, daug mažesnis koeficientas, taikomas maksimaliam tokios kompensacijos dydžiui apskaičiuoti, nei apskaičiuojant vienkartinę kompensaciją asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, nesilaikyta iš Konstitucijos 23, 29 straipsnių kylančio reikalavimo įstatymu ribojant nuosavybės teisę paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo; todėl Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 16 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti įrenginiai, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 23, 29 straipsniams.

Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23, 29 straipsniams prieštarauja Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytu kito nekilnojamojo daikto servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai jame buvo pastatyti elektros energetikos objektai ir (ar) įrenginiai.

22.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytu kito nekilnojamojo daikto servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai jame buvo pastatyti elektros energetikos objektai ir (ar) įrenginiai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams.

23.1. Minėta, kad Vyriausybė, 2018 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtindama Metodiką, vadovavosi Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalimi (2017 m. liepos 4 d. redakcija), kurioje Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti maksimalių vienkartinių kompensacijų nuostoliams, atsiradusiems dėl naudojimosi sutartimi nustatytais servitutais, atlyginti apskaičiavimo tvarką, ir EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi, kurioje Vyriausybei pavesta nustatyti vienkartinių kompensacijų nuostoliams, atsiradusiems dėl naudojimosi įstatymu nustatytais servitutais, atlyginti apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką; minėtose Elektros energetikos ir EEĮ pakeitimo įstatymų nuostatose buvo nustatyta, kad vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, mokamos tiek asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, tiek asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, galėjo būti sudarytos iš keturių dalių, priklausomai nuo patirtų nuostolių pobūdžio: atlyginti nuostoliams už sunaikintus sodinius, už sunaikintus pasėlius, už iškirstą mišką ir nuostoliams, atsiradusiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar nekilnojamąjį daiktą (ar jų dalį) pagal paskirtį.

Minėta ir tai, kad pagal Metodikos 15 punktą už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu galėjo būti mokama vienos rūšies vienkartinė kompensacija – nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, atlyginti, kuri apskaičiuojama pagal Metodikos 16 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, o specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų apskaičiuojama vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokama kitiems nuostoliams, inter alia patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, Metodikoje nustatyta nebuvo.

23.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai). Taigi pažymėtina, kad legislatyvinė omisija inter alia galima, kai atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas poįstatyminiame teisės akte, o tokį teisinį reguliavimą nustatyti tame poįstatyminiame akte reikalaujama pagal įstatymą.

Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus ne tik konstatuoti, kad tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, bet ir savo nutarimu, priimtu konstitucinės justicijos byloje, pripažinti tokį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

23.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Metodika tiek, kiek joje nebuvo nustatyta vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, prieštaravo EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 daliai.

24.1. Pažymėtina, kad Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 15 punkte vien nustačius, jog vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu mokama nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti ir nenustačius tokios kompensacijos apskaičiavimo tvarkos, nebuvo įgyvendintas EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje Vyriausybei duotas pavedimas patvirtinti atitinkamos kompensacijos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.

24.2. Vadinasi, Vyriausybė, Metodikoje (2020 m. sausio 22 d. redakcija) nenustačiusi vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nepaisė EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nuostatų, kuriose Vyriausybei pavesta patvirtinti vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.

24.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Metodika tiek, kiek joje nėra nustatyta vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, prieštarauja EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 daliai.