Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje pareiškėjas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje. Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo reikalinga surašant kasacinį skundą. Tarnyba 2017 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo, vadovaudamasi ginčijamu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes jis nebuvo apmokėjęs kitoje byloje jam teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad kreipimosi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje metu pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme (aštuoneriems metams), ją atlikinėjo pataisos namuose ir dėl lėšų trūkumo neturėjo galimybės apmokėti 50 procentų anksčiau kitoje civilinėje byloje jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Negavęs antrinės teisinės pagalbos, pareiškėjas pats pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Šis skundo nepriėmė, motyvuodamas tuo, kad jis iš esmės neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą neteikti jam antrinės teisinės pagalbos apskundė apygardos administraciniam teismui, o vėliau – ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paprašė šį sprendimą panaikinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Juliaus Sabatausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kanclerio Arūno Kazlausko ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės Anželikos Banevičienės rašytinės nuomonės.

Konstitucinis Teismas

5. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, net kai užtikrinti veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimą nuteistam asmeniui būtina teisingumo interesais.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atskleistinas šiai bylai reikšmingas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytas valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose teisinis reguliavimas.

7. Seimas 2000 m. kovo 28 d. priėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, kuris Seimo 2013 m. gegužės 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymu pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Vėliau Įstatymas (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

8. Įstatymu (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) reguliuojamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (1 straipsnio 1 dalis).

Šiame kontekste paminėtina, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) tikslas, kaip nurodyta jo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, yra užtikrinti, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų, ir išvengti piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba.

9. Pagal Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 straipsnį antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas (1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija)); antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatorius baudžiamojoje byloje yra advokatas ar kitas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas asmuo, padedantis organizuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamosiose bylose (2 dalis); gynyba ir atstovavimas bylose – tai įstatymų reglamentuojami procesiniai veiksmai ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus baudžiamosiose, civilinėse (išskyrus arbitražo bylas), administracinėse ir administracinių nusižengimų bylose, taip pat tarptautinėse teisminėse institucijose (3 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija)).

Taigi pagal Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija), 2 dalyje, 3 dalyje (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, be kita ko, apima gynybą ir atstovavimą baudžiamosiose bylose, t. y. įstatymų reglamentuojamus procesinius veiksmus ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus.

10. Antrinės teisinės pagalbos teikimą organizuoja ir sprendimus dėl jo priima Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Įstatymo 9 straipsnio (2014 m. gruodžio 11 d. redakcija) 3 dalies 2, 3 punktai). 

11. Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnyje „Asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą“ (su 2016 m. lapkričio 3 d. pakeitimu), kurio 7 dalies 11 punktas ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, inter alia nustatyta:

12. Pareiškėjo ginčijamas Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų šio įstatymo nuostatų kontekste.

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi.

Pagal Pakeitimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį šis įstatymas įsigalios (su tam tikra išimtimi) 2019 m. sausio 1 d.; pagal šio straipsnio 3 dalį prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą ir teisinės pagalbos prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas.

Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyta:

„10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.

11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“

Taigi pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas galės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto.

14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant pareiškėjo ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte yra nustatytas atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas – kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese pagal BPK nėra būtinas, antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje neteikiama, jeigu pareiškėjui ji buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.

15. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, kuriuo ribojamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas, atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą; tinkamas teismo procesas yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą; tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai). Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį baudžiamojo proceso santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos baudžiamojo proceso dalyvių teisės, inter alia šis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą ir kt. (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2015 m. liepos 9 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

17. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą.

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuota asmens teisė į gynybą suponuoja tai, kad jam įstatymu turi būti užtikrinta pakankamai procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo ir galimybė jomis pasinaudoti; teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų; garantuojant asmens teisę į gynybą sudaromos prielaidos kiekvieną, kuris padarė nusikaltimą, teisingai nubausti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą (2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (inter alia 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

18. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus; konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones (2015 m. liepos 9 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojama valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad iš konstitucinės valstybės pareigos užtikrinti veiksmingą teisinės pagalbos teikimą suponuojamos priedermės atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas kyla inter alia įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį būtų reikalaujama, kad asmuo, pasibaigus teismo procesui, apmokėtų jam suteiktos viešosiomis lėšomis finansuojamos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį, jeigu jo finansinė padėtis pagerėtų ir jis galėtų jas apmokėti. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį; tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.

19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, susijusios su teise į nemokamą teisinę pagalbą kaip vieną iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijų.

20. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ nustatyta:

21. Šios Chartijos nuostatos detalizuojamos Europos Sąjungos antrinės teisės aktuose: teisė turėti advokatą yra įtvirtinta 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu, o teisė į teisinę pagalbą – 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/1919 dėl teisinės pagalbos įtariamiesiems ir kaltinamiesiems vykstant baudžiamajam procesui ir prašomiems perduoti asmenims vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms (toliau – ir Direktyva).

22. Teisė į teisinę pagalbą yra įtvirtinta ir Komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. rekomendacijoje dėl įtariamųjų arba kaltinamųjų teisės į teisinę pagalbą baudžiamajame procese 2013/C 378/03 (toliau – Rekomendacija).

Rekomendacijoje inter alia nustatyta, kad:

– įtariamieji ir kaltinamieji baudžiamajame procese turėtų turėti teisę į teisinę pagalbą nuo tada, kai jie įtariami padarę nusikalstamą veiką; ši teisė turėtų galioti iki proceso pabaigos (2 punktas);

– teisinė pagalba įtariamiesiems arba kaltinamiesiems ir prašomiems išduoti asmenims mažų mažiausiai turėtų būti suteikta, jei jie dėl savo ekonominės padėties neturi pakankamų finansinių išteklių daliai ar visoms gynybos ir proceso išlaidoms padengti (išteklių įvertinimas) ir (arba) kai tokia pagalba reikalinga teisingumo interesais (pagrįstumo įvertinimas) (4 punktas);

– kai vertinant teisę į teisinę pagalbą taikomas nepakankamų finansinių išteklių reikalavimas (išteklių įvertinimas), pareiškėjo ekonominė padėtis turėtų būti vertinama remiantis tokiais objektyviais veiksniais kaip pajamos, kapitalas, šeimos padėtis, gyvenimo lygis ir užmokestis gynėjui (6 punktas);

– kai taikomas reikalavimas įvertinti, ar teisinė pagalba reikalinga teisingumo interesais (pagrįstumo įvertinimas), turėtų būti vertinama bylos sudėtingumas, įtariamojo, kaltinamojo arba prašomo išduoti asmens socialinė ir asmeninė padėtis, veikos sunkumas ir galimos bausmės griežtumas; turėtų būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės (11 punktas);

– tais atvejais, kai asmuo įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, už kurią gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, ir kai teisinė pagalba yra privaloma, laikytina, kad teisinės pagalbos suteikimas atitinka teisingumo interesus (12 punktas);

– kai teisinė pagalba įtariamiesiems, kaltinamiesiems arba prašomiems išduoti asmenims skiriama atlikus pagrįstumo įvertinimą, teisinės pagalbos išlaidas galima išieškoti po galutinio nuosprendžio, jeigu jie išieškojimo metu turi pakankamai išteklių (13 punktas).

23. Taigi nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant Chartijos 47 straipsnyje, Direktyvos 4 straipsnyje ir Rekomendacijoje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį:

– neturintys pakankamai lėšų asmenys turi teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga teisei į veiksmingą teisingumą užtikrinti, neatsižvelgiant į tai, kokiuose teismo procesuose tokia pagalba reikalinga;

– įtariamieji ir kaltinamieji turi turėti teisę į teisinę pagalbą, jeigu jie neturi pakankamai lėšų sumokėti už advokato paslaugas ir (arba) jeigu tai būtina teisingumo interesams apsaugoti; ši teisė turėtų galioti viso baudžiamojo proceso metu;

– vertinant asmens finansinę padėtį atsižvelgiama į visus svarbius ir objektyvius veiksnius, kaip antai atitinkamo asmens pajamas, turtinę ir šeimos padėtį, taip pat į išlaidas advokato pagalbai ir gyvenimo lygį toje valstybėje narėje; teisinės pagalbos išlaidas galima išieškoti po galutinio nuosprendžio priėmimo, jeigu asmuo išieškojimo metu turi pakankamai išteklių;

– vertinant, ar teikti asmeniui teisinę pagalbą reikalinga teisingumo interesais, atsižvelgiama į visas reikšmingas bylos aplinkybes, inter alia bylos sudėtingumą, nusikalstamos veikos sunkumą, sankcijos, kuri galėtų būti skirta, griežtumą, įtariamojo ar kaltinamojo socialinę ir asmeninę padėtį.

24. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbios ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatos, susijusios inter alia su asmens teise į teismą ir teisinę pagalbą.

25. Konvencijos 6 straipsnyje „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ numatyta teisė į teismą (1 dalis) nagrinėjant asmens civilinių teisių ir pareigų bei jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimus, apimanti ir asmens teisę kreiptis į teismą (angl. access to a court), ir įtvirtinti teisingo teismo (angl. fair trial) principai. Šio straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtintos garantijos baudžiamajame procese, be kita ko, nustatyta: „Kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi bent jau šias teises: <...> c) gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesams apsaugoti, nemokamai gauti advokato pagalbą; <...>“

26. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir EŽTT jurisprudenciją aiškinant ir taikant šias nuostatas, pažymėtina, kad pagal jas kiekvienas asmuo, įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Ši teisė nėra absoliuti ir jos suteikimui gali būti taikomos vidaus teisėje nustatytos sąlygos, svarbu, kad tos sąlygos (nustatyti apribojimai) nepažeistų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingo proceso kaip visumos principo. Minėta nemokama teisinė pagalba baudžiamosiose bylose kaltinamajam gali būti suteikta esant dviem sąlygoms: pirma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų sumokėti už advokato paslaugas ir, antra, jeigu tai būtina teisingumo interesams užtikrinti, kaip antai dėl bylos sudėtingumo, nusikaltimo sunkumo ar galimos bausmės griežtumo; ši teisė turi būti užtikrinta viso baudžiamojo proceso metu.

Paminėtina ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos specialios garantijos, taikomos baudžiamajame procese, vertinamos kartu su teisingo proceso kaip visumos principu, numatytu Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Kita vertus, kad asmuo galėtų veiksmingai pasinaudoti teise kreiptis į teismą ir (arba) įgyvendinti savo teisę į teisingą procesą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, tam tikrais atvejais ir inter alia civilinėse bylose valstybei kyla pozityvi pareiga suteikti asmeniui nemokamą teisinę pagalbą atsižvelgiant inter alia į pareiškėjų interesus byloje, jų finansinę padėtį, civilinio pobūdžio ginčų perspektyvas teismuose, nacionalinės teisės sudėtingumą (Airey prieš Airiją, 26 punktas).

27. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, net kai užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas, – asmeniui (kuriam gynėjas nėra būtinas pagal baudžiamojo proceso įstatymus) iki nurodyto termino neapmokėjus nustatytų antrinės teisinės pagalbos kitoje byloje išlaidų arba jų dalies, – nesant galimybės teismui įvertinti kitas aplinkybes (teisingumo interesus), dėl kurių jam reikėtų suteikti valstybės garantuojamą veiksmingą teisinę pagalbą, riboja arba netgi paneigia asmens teisę kreiptis į teismą (teisę į teisminę gynybą), teisę turėti gynėją (advokatą) ir apskritai teisę į teisingą teismo procesą (teisingą bylos išnagrinėjimą).

28. Sprendžiant, ar Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali;

– Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojama valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės; įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį; tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas