Dėl Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje laiduojama piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą. Ši nuostata sietina su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintais konstituciniais asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo imperatyvais.

Ginčijamose Karo prievolės ir Valstybės tarnybos įstatymų nuostatose asmenims, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, numatyta lengvata – pirmenybė būti priimtiems į valstybės tarnautojo pareigas, kai keli konkurse dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai.

Nustatant šį teisinį reguliavimą neatsižvelgta į tai, kad kai kurie asmenys dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negali atlikti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos arba baigti bazinių karinių mokymų ar atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, todėl jie atsiduria skirtingoje padėtyje nei asmenys, galintys atlikti minėtą karo tarnybą. Be to, šiuo teisiniu reguliavimu ribojamos neįgaliųjų ir kitų asmenų, kurie dėl savo fizinės (arba sveikatos) būklės negali šios tarnybos atlikti, galimybės vienodomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.

Taigi toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, pagal kurią piliečiams laiduojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ir 29 straipsniui, kuriame įtvirtinti asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo imperatyvai.

1.2. Nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo yra neatsiejamas konstitucinis teisinės valstybės principas, kurio vienas iš elementų – proporcingumo principas, reiškiantis, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti.

Ginčijamose Karo prievolės ir Valstybės tarnybos įstatymų nuostatose numatyta lengvata taikoma priimant į bet kurias pareigas valstybės tarnyboje, neatsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnybos sritis yra plati, o valstybės tarnautojo pareigos gali būti nesusijusios nei su įgūdžiais, įgyjamais atliekant nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba baigiant bazinius karinius mokymus, nei su reikalavimu būti tokios fizinės (arba sveikatos) būklės, kuri leistų atlikti minėtą karo tarnybą.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis proporcingumo reikalavimas.

1.3. Remdamasi išdėstytais argumentais, pareiškėja teigia, kad ginčijamos Karo prievolės ir Valstybės tarnybos įstatymų nuostatos neatitinka ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, pagal kurią Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija.

4.1. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymą, kuriuo, be kita ko, reguliuojami priėmimo į valstybės tarnybą teisiniai santykiai.

Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio „Priėmimo į valstybės tarnybą reikalavimai“ 1 dalies 4 punkte asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, buvo nustatytas bendrasis reikalavimas būti atlikusiems Karo prievolės įstatymo nustatytą pradinę karo prievolę. Jame taip pat buvo nustatyta, kad šis reikalavimas netaikomas karo prievolininkams, įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės atleistiems, taip pat asmenims, kuriems ji atidėta ar pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais.

Pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pretendentai į valstybės tarnybą buvo atrenkami egzaminuojant, o esant vienodiems egzaminų rezultatams lemdavo pretendentų privalumai – tarnybai būtini bei kiti pretendento įgūdžiai ir kitos dalykinės savybės (12 straipsnio 1, 2, 3 dalys (1999 m. liepos 8 d. redakcija), 14 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2001 m. balandžio 12 d. redakcija)).

4.2. Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu Valstybės tarnybos įstatymas išdėstytas nauja redakcija.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 9 straipsnio „Priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas bendrieji reikalavimai“ 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad į valstybės tarnautojo pareigas asmuo negali būti priimtas kitų įstatymų nustatytais atvejais.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 3 straipsnio „Piliečių karo prievolės užtikrinimas“ 2 dalyje (2003 m. balandžio 17 d. redakcija) buvo nustatyta, kad į valstybės tarnybą gali būti priimami tik tie privalomąją pradinę karo tarnybą privalantys atlikti piliečiai, kurie ją atliko, buvo atleisti nuo jos arba kuriems ji atidėta šio įstatymo nustatytais atvejais, taip pat kuriems ji šio įstatymo nustatytomis sąlygomis pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais.

4.3. Taigi pagal šį Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d., 2002 m. balandžio 23 d. redakcijos) ir Karo prievolės įstatyme (1996 m. spalio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į pareigas valstybės tarnyboje galėjo būti priimami tik privalomąją pradinę karo tarnybą atlikę piliečiai arba piliečiai, kurie įstatymo nustatytais atvejais buvo nuo jos atleisti arba kuriems ji atidėta arba įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais, t. y. tie piliečiai, kurie nevengė atlikti šios karo tarnybos.

Tokio Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 17 d. redakcija) įtvirtinto reikalavimo stojantiesiems į valstybės tarnybą būti nevengusiems karo tarnybos nebeliko Seimui 2011 m. birželio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymą.

4.4. Pažymėtina, kad Seimas 2011 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 11, 13 ir 43 straipsnių pakeitimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusius 2011 m. rugsėjo 1 d., kuriais nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiems arba bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims, be kita ko, įtvirtinta pirmenybė būti priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje, kai keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai buvo įvertinti vienodai (Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis (2011 m. birželio 23 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalis (2011 m. birželio 23 d. redakcija), Karo prievolės įstatymo (2011 m. birželio 23 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

4.5. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš 2011 m. birželio 23 d. priimto Karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires (Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2011 m. birželio 1 d. išvados, Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2011 m. birželio 21 d. išvados, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 2011 m. birželio 23 d. posėdžio protokolo), Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 23 d. redakcija) ir 13 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo derinamas su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Karo prievolės įstatymo (2011 m. birželio 23 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas, šiose Valstybės tarnybos ir Karo prievolės įstatymų nuostatose įtvirtindamas pirmenybę būti priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje asmenims, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus, siekė skatinti karo prievolininkus savanoriškai atlikti karo tarnybą, nes, kaip pažymėta travaux préparatoires, ją atlikę piliečiai neabejotinai laikomi lojaliais Lietuvos valstybei ir šios pirmenybės nusipelno.

5.1. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio „Priėmimas į karjeros valstybės tarnautojų pareigas“ 2 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.), kurios nuostatos atitiktis Konstitucijai ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

5.2. Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio „Priėmimas į įstaigų vadovų pareigas“ 2 dalyje (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.), kurios nuostatos atitiktis Konstitucijai taip pat ginčijama šioje byloje, nustatyta:

5.3. Taigi pagal šias nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) ir 13 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatas pirmenybė būti priimtiems į karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo pareigas, kai keli pretendentai, dalyvavę konkurse į šias pareigas, įvertinami vienodai, suteikiama pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

9.1. Pagal Karo prievolės įstatymo 3 straipsnį „Atleidimas nuo karo prievolės“ (su 2017 m. gruodžio 19 d. pakeitimu) nuo karo prievolės atleidžiami:

–  asmenys, nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais (1 punktas);

–  neįgalieji (2 punktas);

– asmenys, kurie karinės medicinos ekspertizės komisijos dėl sveikatos būklės pripažinti netinkami privalomajai karo tarnybai (3 punktas);

–  asmenys, įstatymų nustatyta tvarka perkelti į dimisiją (4 punktas);

–  pagrindinio karinio parengtumo neįgiję asmenys, kai jiems sukanka 60 metų (5 punktas);

– moterys, išskyrus tas, kurios raštu pareiškė norą tapti karo prievolininkėmis ir (ar) yra baigusios aukštojoje mokykloje medicinos, slaugos ar akušerijos studijų programas (6 punktas).

Taigi Karo prievolės įstatymo 3 straipsnyje (su 2017 m. gruodžio 19 d. pakeitimu) išvardytos asmenų, atleidžiamų nuo pareigos atlikti karo prievolę, grupės. Pažymėtina, kad pagal šį straipsnį nuo karo prievolės, inter alia pareigos atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, atleidžiama dėl objektyvių aplinkybių, susijusių su asmens sveikatos būkle ar amžiumi, taip pat dėl lyties.

9.2. Karo prievolės įstatyme taip pat yra numatytas privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimas.

9.3. Paminėtina, kad Karo prievolės įstatyme, be kita ko, numatyta galimybė karo prievolininkus anksčiau laiko paleisti iš nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos.

9.4. Apibendrinant nurodytąjį Karo prievolės įstatyme įtvirtintą atleidimo nuo karo prievolės, taip pat privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo ir paleidimo iš jos teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– nuo karo prievolės, inter alia privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, atleidžiama dėl objektyvių aplinkybių, susijusių su asmens sveikatos būkle ar amžiumi, taip pat dėl lyties;

– nustačius, kad atitinkamais kalendoriniais metais privalomąją pradinę karo tarnybą atliksiančių karių ribinis skaičius yra nulis, ši tarnyba ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems karo prievolininkams gali būti atidedama bendra tvarka;

– privalomoji pradinė karo tarnyba ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba karo prievolininkams gali būti atidedama individualia tvarka dėl Karo prievolės įstatyme nustatytų aplinkybių, susijusių inter alia su svarbiais asmens, šeimos ar visuomenės interesais;

– karo prievolininkai iš nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos gali būti paleidžiami anksčiau laiko dėl jų sveikatos būklės ar kitų Karo prievolės įstatyme nustatytų aplinkybių.

9.5. Ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) ir 13 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatose, taip pat Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio (2016 m. birželio 16 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte, aiškinant minėtų Karo prievolės įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad pirmenybė būti priimtiems į pareigas valstybės tarnyboje, kai keli konkurse dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, suteikiama tik tiems pretendentams į pareigas valstybės tarnyboje, kurie privalomąją pradinę karo tarnybą yra atlikę ginčijamose nuostatose nurodytais būdais arba kurie yra atlikę alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pažymėtina ir tai, kad tokia pirmenybė nesuteikiama tiems nuo karo prievolės atleistiems pretendentams į pareigas valstybės tarnyboje, kurie šios prievolės atlikti negali dėl objektyvių priežasčių, inter alia dėl amžiaus, sveikatos būklės, taip pat kurie nuo jos buvo atleisti dėl lyties; tokia pirmenybė nesuteikiama ir tiems pretendentams į pareigas valstybės tarnyboje, kurie neprivalėjo atlikti privalomosios pradinės karo ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, nes Karo prievolės įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka ji jiems buvo atidėta arba jie iš privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatyme nustatytais atvejais buvo paleisti jos neatlikę.

11.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą – konstitucinė piliečio teisė (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Tačiau konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, taip pat ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, suponuoja, be kita ko, tai, kad ši konstitucinė teisė nėra absoliuti. Valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuo asmenų atrankos į valstybės tarnybą labai priklauso visos valstybės tarnybos sistemos funkcionavimas ir veiksmingumas (2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmenines savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

11.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime konstatavo, kad kai asmuo į valstybės tarnautojo pareigas yra atrenkamas konkurso būdu jį egzaminuojant, tokia procedūra negali būti vien formalus dalykas. Egzaminas – nesvarbu, ar jis vyksta raštu, ar žodžiu, ar ir raštu, ir žodžiu, – turi būti tikslingas, orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų valstybės tarnautojui, patikrinimą ir įvertinimą; pagal konkurse į tam tikras valstybės tarnautojo pareigas dalyvavusių pretendentų egzamino rezultatus nustatomas konkurso laimėtojas – asmuo, atliksiantis konkrečias valstybės tarnautojo funkcijas, todėl egzamino klausimai (užduotys) pirmiausia turi būti siejami būtent su tomis pareigomis valstybės tarnyboje, į kurias pretenduojama (vyksta konkursas).

11.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai), įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Konstitucijos 29 straipsnyje taip pat nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis). Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

11.5. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vienas iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, kurioje piliečiams laiduojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, kylančių reikalavimų valstybės tarnybos teisiniam reguliavimui yra lygiateisė stojančiųjų konkurencija, kuri suponuoja, kad stojantieji į valstybės tarnybą būtų vertinami pagal jų žinias ir gebėjimus, būtinus atitinkamoms valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti, taip pat kad būtų paisoma iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo Konstitucijoje expressis verbis nurodytais ir kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais imperatyvų. 

14.1. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“

Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ji reiškia, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija, taip pat kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). 

14.2. Šiuo aspektu pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pabrėžta, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (inter alia 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Pažymėtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

17.1. Kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pagal ginčijamas Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) ir 13 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatas pirmenybė būti priimtiems į karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo pareigas, kai keli pretendentai, dalyvavę konkurse į šias pareigas, įvertinami vienodai, suteikiama pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; minėta, kad tokia pirmenybė nesuteikiama tiems nuo karo prievolės atleistiems pretendentams į pareigas valstybės tarnyboje, kurie šios prievolės atlikti negali dėl objektyvių priežasčių, inter alia dėl sveikatos būklės, amžiaus, taip pat kurie nuo jos buvo atleisti dėl lyties; tokia pirmenybė nesuteikiama ir tiems pretendentams į pareigas valstybės tarnyboje, kurie neprivalėjo atlikti privalomosios pradinės karo ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, nes Karo prievolės įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka ji jiems buvo atidėta arba jie iš privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatyme nustatytais atvejais buvo paleisti jos neatlikę.

17.2. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą konkurso į karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo pareigas laimėtoją, kai keli jame dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, nulemia tai, ar konkurse dalyvavęs ir vienodą balų skaičių surinkęs pretendentas atitinka įstatymų leidėjo nustatytą sąlygą, susijusią su privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimu įstatyme nurodytais būdais ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimu. Tai reiškia, kad, kelis šiame konkurse dalyvavusius pretendentus įvertinus vienodai, dėl objektyvių priežasčių nuo karo prievolės atleisti pretendentai, taip pat pretendentai, kuriems Karo prievolės įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka privalomoji pradinė karo tarnyba ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba buvo atidėta arba jie iš šios tarnybos buvo paleisti jos neatlikę, nebeturi galimybių lygiomis sąlygomis konkuruoti su ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytais būdais privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą atlikusiais pretendentais, nes laimėtoju ex lege pripažįstamas tas vienodą balų skaičių surinkęs pretendentas, kuris atitinka minėtą įstatymų leidėjo nustatytą sąlygą.

17.3. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas vertintinas kaip sudarantis mažiau palankias sąlygas stoti į karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo pareigas valstybės tarnyboje tiems piliečiams, kurie įstatymo nustatytais pagrindais dėl objektyvių aplinkybių, inter alia dėl sveikatos būklės (be kita ko, neįgalumo), amžiaus ar lyties, buvo atleisti nuo karo prievolės, taip pat kuriems įstatymo nustatytais pagrindais dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių asmeninių, šeimos ar visuomeninių aplinkybių privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atidėta ar jie iš jos paleisti anksčiau laiko, negu tiems piliečiams, kurie ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytais būdais yra atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, t. y. toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip konstituciškai nepateisinamais pagrindais skirtingai traktuojantis vienodoje padėtyje stojimo į valstybės tarnybą aspektu esančius piliečius.

17.4. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje nustatydamas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą teisinį reguliavimą, nepaisė iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, kurioje piliečiams laiduojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, valstybės tarnybos teisiniam reguliavimui kylančio reikalavimo užtikrinti lygiateisę stojančiųjų konkurenciją, taip pat nepaisė iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo Konstitucijoje expressis verbis nurodytais ir kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais imperatyvų.