Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, tačiau pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Taigi šioje dalyje įtvirtintas vaiko priežiūros atostogų metu mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimas. Iš esmės tapatus teisinis reguliavimas nustatytas ir Nuostatų 7, 10 punktuose.

2.2. Konstitucija suteikia teisę įstatymų leidėjui nustatyti konkrečias paramos vaikus auginančioms šeimoms formas, inter alia atostogas vaiko priežiūrai, jų teikimo pagrindus, sąlygas, terminus ir dydžius. Tai nustatant negali būti paneigtos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse, 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, turi būti laikomasi konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, konstitucinių vertybių pusiausvyros ir socialinės darnos imperatyvų.

Ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas vaiko priežiūros atostogų metu mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimas yra neproporcingas, nes valstybinio socialinio draudimo įmokas asmenys moka nuo visos pajamų sumos. Be to, didesnes pajamas gavusiems asmenims, kurie sumokėjo didesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas, skiriama pašalpa ribojama tam tikru maksimaliu pašalpos dydžiu, o asmenims, kurie gavo mažesnes pajamas ir sumokėjo mažesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas ir kurių kompensuojamasis darbo užmokestis neviršijo maksimalios ribos, joks ribojimas netaikomas. Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiami Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalys, 39 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

3.1. Administracinėje byloje yra ginčijamas motinystės (tėvystės) pašalpos, t. y. socialinio draudimo išmokos, dydis (jos ribojimas), todėl turėtų būti analizuojamas ir vertinamas socialinio draudimo išmokos ir socialinio draudimo įmokos, kurią apdraustasis sumokėjo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, o ne pajamų, nuo kurių jis mokėjo įmokas, dydis. Pagal VSDF atitinkamų metų biudžeto rodiklių įstatymus buvo nustatytos tokios ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos: 2015 metais – 3,4 procento, 2016 metais – 3,4 procento, 2017 metais ligos socialiniam draudimui – 1,2 procento, motinystės socialiniam draudimui – 2,2 procento. Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos buvo tokios: 2015 m. sausio 1 d. – birželio 31 d. – 431 euras, 2015 m. liepos 1 d. – gruodžio 31 d. – 434 eurai, 2016 metais – 445 eurai, 2017 metais – 476 eurai. Įvertinus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų atitinkamu laikotarpiu dydį ir pritaikius pareiškėjo ginčijamą jų ribojimo dydį 3,2, maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti buvo toks: 2015 m. sausio 1 d. – birželio 31 d. – 1 379,2 euro, 2015 m. liepos 1 d. – gruodžio 31 d. – 1 388,8 euro, 2016 metais – 1 424 eurai, 2017 metais – 1 523,2 euro.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisei į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyti nustatytas reikalavimas – iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos asmuo turi turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, t. y. turi būti mokėjęs ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas bent 12 mėnesių. Taigi apdraustasis, 12 mėnesių mokėjęs 2,2 procento dydžio įmoką, įgyja teisę į 100 procentų jo gautų pajamų dydžio išmoką, t. y. ne į sumą, kurią jis sumokėjo VSDF, o į sumą, nuo kurios mokėjo įmokas. Darytina išvada, kad toks asmens įmokų į VSDF ir jam mokėtinų išmokų sumų santykis ir tą santykį nustatantis teisinis reguliavimas nėra nederantis su Konstitucija. 

3.2. Įstatymų leidėjas, nustatydamas maksimalų kompensuojamojo uždarbio valstybinio socialinio draudimo pašalpoms (įskaitant motinystės (tėvystės) pašalpą) apskaičiuoti dydį, siekė konstituciškai reikšmingų tikslų. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas konstituciniu socialinio solidarumo principu. Remiantis šiuo principu siekiama suformuoti pakankamą VSDF biudžetą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių garantuoti tam tikro dydžio socialinę apsaugą visiems socialinę riziką patiriantiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymu nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus išmokų dydis (pagal 20 straipsnio 2 dalį motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis) ir šitaip sudarytos galimybės perskirstyti įmokas taip, kad VSDF lėšos galėtų būti skirtos mažesnes pajamas gavusių ir atitinkamai mažesnes įmokas mokėjusių asmenų socialiniams poreikiams tenkinti.

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema, kurios dalis pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą yra ligos ir motinystės socialinis draudimas, apima praktiškai visus šalies gyventojus; taip siekiama užtikrinti bent minimalią socialinę gerovę kuo didesniam asmenų ratui. Šios sistemos pajėgumas priklauso nuo šalies ekonominės būklės, gebėjimo surinkti mokesčius, mokančiųjų įmokas ir gaunančiųjų išmokas santykio, o veikimo strategiją formuoja socialinio solidarumo principas. Dirbantieji, mokėdami valstybinio socialinio draudimo įmokas į VSDF biudžetą, užtikrina pajamas tiems, kurie dėl įstatymuose numatytų socialinės rizikos veiksnių negali patys užsitikrinti pragyvenimui reikalingų lėšų. Valstybinio socialinio draudimo sistema negali ir nesiekia kompensuoti visų dėl atitinkamų socialinės rizikos veiksnių (kaip antai motinystės (tėvystės)) prarastų pajamų ar užtikrinti didesnių pajamų nei prarastosios. Todėl Įstatymo 2 straipsnyje ir nustatyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl draudžiamojo įvykio (taip pat ir motinystės (tėvystės)) prarastų darbo pajamų.

3.3. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo manymu, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti skirtingas teisės į socialinę paramą įgyvendinimo sąlygas, o ginčijamu teisiniu reguliavimu socialinis teisingumas pakankamai garantuotas taikant socialinei paramai skiriamų lėšų perskirstymo principą, taip pat užtikrinus valstybinio socialinio draudimo išmokoms mokėti būtinų lėšų surinkimą.

4.1. Įstatymų leidėjas, siekdamas socialinės darnos, derindamas šeimų interesus ir valstybės išgales, nustatė minimalų ir maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydžius valstybinio socialinio draudimo pašalpoms, įskaitant motinystės (tėvystės) pašalpą, apskaičiuoti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinis socialinis draudimas paremtas visuotinumo ir solidarumo principais, t. y. veikia perskirstymas tarp daugiau ir mažiau uždirbančių asmenų, nustačius maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį yra garantuojamas minimalių valstybinio socialinio draudimo pašalpų padengimas. Atsisakius valstybinio socialinio draudimo išmokų viršutinės ribos nustatymo, reikėtų atsisakyti ir šių išmokų apatinės ribos nustatymo. Dėl to asmenims, gaunantiems mažas pajamas, nebūtų suteikta net minimalių socialinių garantijų. Taigi maksimalaus kompensuojamojo uždarbio valstybinio socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti nustatymas, taip padengiant dalį prarastų pajamų, o ne jas visas, neprieštarauja ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirčiai kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų. Esant tokiai ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirčiai galima teigti, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis apribotas pagrįstai.

4.2. Planuojant ir naudojant valstybės lėšas yra atsižvelgiama į šalies ūkio ir finansų sistemos rodiklius, todėl įstatymų leidėjui įtvirtinus kriterijų, kuris atspindi šalies ūkio būklę ir apriboja gaunamų valstybinio socialinio draudimo išmokų dydžius, subalansuojama valstybinio socialinio draudimo sistema ir tai atitinka konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme reglamentuojamas draudžiamųjų pajamų dydis, kuriuo remiantis apskaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui aktualus maksimalus kompensuojamasis uždarbis, priklauso nuo atitinkamo laikotarpio VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų. Siekiant išvengti situacijos, kai gali būti nesurenkama pakankamai VSDF biudžeto pajamų valstybės įsipareigojimams vykdyti, ši sritis gali būti reguliuojama taip, kad didesnį darbo užmokestį gaunantys asmenys daugiau prisidėtų prie VSDF biudžeto formavimo. Manytina, kad priešingu atveju valstybė negalėtų tinkamai vykdyti inter alia Konstitucijos 38, 39 straipsniuose jai pavestų pareigų.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog reguliuojant Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius, inter alia įstatymais nustatant finansinės paramos dydžius, būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių, o pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant pareigą kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios paramos šioms konstitucinėms vertybėms formos.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad VSDF biudžetas jau kelerius metus yra deficitinis dėl visuomenės senėjimo ir ekonomikos krizės. Pavyzdžiui, tvirtinant 2016 metų VSDF biudžetą prognozuota, kad jo 2016 metų deficitas sudarys daugiau nei 95 mln. eurų. Preliminariais duomenimis, 2016 metų pabaigoje VSDF biudžeto sukaupta skola sudarė apie 3,86 mlrd. eurų. Ligos ir motinystės socialinis draudimas vis dar yra deficitinis, t. y. 2016 metais apskaičiuotos išlaidos ligos ir motinystės socialiniam draudimui buvo 485,9 mln. eurų, o įplaukos – 361 mln. eurų. 2017 metų pirmąjį pusmetį apskaičiuotos išlaidos motinystės socialiniam draudimui buvo 146,8 mln. eurų, o įplaukos – 125,3 mln. eurų.

4.4. Nustatant ribinius valstybinio socialinio draudimo įmokų ir išmokų dydžius yra siekiama konstituciškai reikšmingų tikslų. Pirma, suformuoti pakankamą VSDF biudžetą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių garantuoti socialinę apsaugą. Antra, siekiama, kad išmokas gaunantys asmenys nepagrįstai nedidintų savo draudžiamųjų pajamų ir jiems nebūtų mokamos labai didelės išmokos, nes dėl to galėtų būti neužtikrinamas išmokų mokėjimas asmenims, kurie gauna labai mažas pajamas. Nuostata, kuria numatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, derinami įvairių socialinių grupių interesai ir siekiama socialinės darnos, todėl ji nelaikytina prieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

6.1. Pagal Įstatymą ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims dalis dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų (2 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. redakcija)) buvo kompensuojamos skiriant ir mokant ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas (5 straipsnio (2006 m. birželio 8 d. redakcija) 1 dalis) iš VSDF biudžeto lėšų (22 straipsnis (su 2006 m. birželio 8 d. redakcijos pakeitimu)).

Taigi pagal Įstatymą motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos buvo mokamos iš VSDF biudžeto lėšų, t. y. jų mokėjimas buvo grindžiamas valstybiniu socialiniu draudimu.

6.2. Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (2014 m. balandžio 24 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims šiais atvejais:

6.3. Įstatymo 21 straipsnio „Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis“ 1 dalyje (2014 m. balandžio 24 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai; jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) nurodytus atvejus, kai apdraustasis motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu turi pajamų ar gauna tam tikras pašalpas).

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negalėjo būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis.

6.4. Įstatymo 6 straipsnyje „Kompensuojamasis uždarbis“ buvo nustatyta kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį nustatomas inter alia motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiavimo tvarka.

6.5. Taigi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo ribojamas inter alia motinystės (tėvystės) pašalpos dydis: nors Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2014 m. balandžio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio (jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai) arba 70 procentų, kol vaikui sueis vieni metai, ir 40 procentų, kol vaikui sueis dveji metai (jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai), pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai pašalpai apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

7.1. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ligos ir motinystės socialiniam draudimui tvirtinami VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2016 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnyje patvirtintas įmokų tarifas 2016 metais ligos ir motinystės socialiniam draudimui buvo 3,4 procento; šiame straipsnyje taip pat buvo įtvirtintas bendrasis valstybinio pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo įmokų 27,8 procento dydžio tarifas 2016 metais. 

Taigi įstatymų leidėjas buvo nustatęs santykinai nedidelį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą ligos ir motinystės socialiniam draudimui, palyginti su nustatytuoju bendruoju valstybinio pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo įmokų tarifu.

7.2. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytos valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijos (4 straipsnis (su 2015 m. lapkričio 5 d. redakcijos pakeitimais)), taip pat pajamos (pajamų rūšys), nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (7 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 8 d. redakcijos pakeitimais)).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame įstatyme pajamų riba, nuo kurios nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (viršutinė socialinio draudimo įmokų riba), nustatyta tik tam tikroms apdraustųjų asmenų kategorijoms, kaip antai: ūkininkų ir jų partnerių socialinio draudimo įmokų bazę (sumą, nuo kurios skaičiuojamos įmokos) sudarė ne didesnė negu Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 12 dydžių suma (7 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2010 m. lapkričio 23 d. redakcija)); asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalėjo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negalėjo būti didesnė negu Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 48 dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negalėjo būti didesnė negu 4 šių dydžių suma (7 straipsnio 4 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija)).

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą pajamų riba, nuo kurios nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nebuvo taikoma daugumai apdraustųjų asmenų, kaip antai asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams (išskyrus tam tikras išimtis) (7 straipsnio 1 dalis (2015 m. gruodžio 8 d. redakcija)).

Taigi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą didžiajai daliai apdraustųjų asmenų pajamų riba, nuo kurios nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, inter alia ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nebuvo taikoma.

7.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant ginčijamą Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su minėtomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2016 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis pažymėtina, kad kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti buvo ribojamas (jis negalėjo viršyti teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos), nors didžiajai daliai apdraustųjų asmenų pajamų riba, nuo kurios nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, inter alia ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nebuvo taikoma (t. y. nebuvo taikoma viršutinė valstybinio socialinio draudimo įmokų riba).

8.1. Pagal Įstatymą (2016 m. birželio 28 d. redakcija) motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims kompensuojamos inter alia dėl vaiko priežiūros prarastos pajamos ar jų dalis (2 straipsnis) – vaiko priežiūros atostogų metu (5 straipsnio 3 dalies 3 punktas) skiriamos ir mokamos vaiko priežiūros išmokos (5 straipsnio 1 dalis) iš VSDF biudžeto lėšų (30 straipsnis).

8.2. Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta: „Maksimalus kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki nedarbingumo atsiradimo mėnesio, profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesio ar teisės gauti tėvystės ar vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio.“

Taigi Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu vaiko priežiūros išmokos (ankstesnės redakcijos Įstatyme vadintos motinytės (tėvystės) pašalpa) dydis taip pat ribojamas: maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio.

8.3. Palyginus 2016 m. birželio 28 d. redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, išdėstytoje 2011 m. gruodžio 15 d. redakcija, pažymėtina, kad nors pasikeitė atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos pavadinimas (ji vadinama nebe motinystės (tėvystės) pašalpa, o vaiko priežiūros išmoka) ir jos maksimalaus dydžio nustatymo kriterijus (atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos apribojimas yra susietas ne su draudžiamosiomis pajamomis, o su šalies vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu), joje nustatyto teisinio reguliavimo esmė šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito: kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį apskaičiuojama vaiko priežiūros išmoka (buvusi motinystės (tėvystės) pašalpa), dydis yra ribojamas.

9.1. Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), kuris tiek, kiek buvo taikomas motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti, yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti <...> pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos.“

Taigi Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo iš esmės tapatus nustatytajam ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

9.2. Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje inter alia buvo nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Taigi Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje, remiantis Įstatyme nustatytu kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimu, buvo ribojamas dienos kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį apskaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, dydis.

9.3. Vyriausybė 2017 m. balandžio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 283 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Nuostatus ir juos išdėstė nauja redakcija.

15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą; konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja galimybę šią naštą tam tikra apimtimi paskirstyti visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos valstybei kylančių įpareigojimų.

15.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir vadovaudamasis konstituciniu socialinio solidarumo principu, tam tikra apimtimi paskirstydamas iš Konstitucijos 52 straipsnio valstybei kylančių įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams, turi pareigą nustatyti tokį šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų indėlio (mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų) ir asmenims teikiamos finansinės paramos (išmokų) dydžio santykį, kad būtų užtikrinta asmenų, kurių įmokomis finansuojama valstybinio socialinio draudimo sistema, ir asmenų, gaunančių iš jos naudą, interesų pusiausvyra. 

16.1. 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje nustatyta, kad šeimai, kuri yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba.

16.2. Europos socialinės chartijos (pataisytos), priimtos 1996 m. gegužės 3 d., 16 straipsnyje „Šeimos teisė į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą“ nustatyta, kad, siekdamos užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškam šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, vystymuisi, šalys turi prisidėti prie šeimos gyvenimo ekonominės, teisinės ir socialinės apsaugos tokiomis priemonėmis kaip socialinės ir šeimos pašalpos, palanki valstybės mokesčių politika, šeimos aprūpinimas būstu, lengvatos jaunavedžiams ir kitomis reikiamomis priemonėmis.

Šios chartijos 27 straipsnyje „Pareigų šeimai turinčių darbuotojų teisė į lygias galimybes ir vienodą padėtį“ nustatyta, jog, siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta pareigų šeimai turinčių darbuotojų vyrų ir moterų teisė į lygias galimybes ir vienodą padėtį tarp jų ir kitų darbuotojų, šalys įsipareigoja suteikti galimybę bet kuriam iš tėvų, pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, gauti atostogas vaiko priežiūrai, kurių trukmė ir sąlygos nustatomos remiantis vidaus įstatymais, kolektyvinėmis sutartimis ar praktika.

16.3. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 33 straipsnio „Šeima ir profesinė veikla“ 2 dalyje yra nustatyta, kad, siekiant suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, kiekvienas asmuo turi teisę būti apsaugotas nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste, taip pat teisę į mokamas motinystės atostogas ir į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus.

16.4. Europos Sąjungos Tarybos 2010 m. kovo 8 d. direktyvos 2010/18/ES, įgyvendinančios patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų ir panaikinančios Direktyvą 96/34/EB, priede „Bendrasis susitarimas dėl vaiko priežiūros atostogų (patikslintas)“ inter alia nustatyta:

– šiuo susitarimu nustatomi būtiniausi reikalavimai, kuriais siekiama sudaryti palankesnes sąlygas dirbančių tėvų vaiko priežiūros ir profesinėms pareigoms derinti, atsižvelgiant į didėjančią šeimos struktūrų įvairovę ir laikantis nacionalinės teisės, kolektyvinių sutarčių ir (arba) taikomos praktikos (1 straipsnio 1 dalis);

– šis susitarimas taikomas visiems darbuotojams, vyrams ir moterims, dirbantiems pagal darbo sutartį ar palaikantiems kitokius darbo santykius, apibrėžtus pagal kiekvienos valstybės narės galiojančią teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) ar taikomą praktiką (1 straipsnio 2 dalis);

– šiuo susitarimu dirbantiems vyrams ir moterims suteikiama asmeninė teisė į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus, kad jie galėtų prižiūrėti vaiką iki tam tikro amžiaus, kuris gali būti iki 8 metų ir kurį nustato valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai (2 straipsnio 1 dalis);

– atostogos suteikiamos mažiausiai keturiems mėnesiams ir, siekiant propaguoti lygias galimybes bei vienodą požiūrį į vyrus ir moteris, jos iš esmės turėtų būti suteikiamos be teisės perduoti jas kitam asmeniui; siekiant skatinti, kad abu tėvai lygiau imtų atostogas, bent vienas mėnuo iš keturių mėnesių atostogų suteikiamas be teisės jį perduoti kitam asmeniui (2 straipsnio 2 dalis);

– visus su šiuo susitarimu susijusius klausimus dėl pajamų svarsto ir sprendžia valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai, vadovaudamiesi nacionaline teise, kolektyvinėmis sutartimis ir (arba) taikoma praktika, atsižvelgdami į, be kitų veiksnių, pajamų svarbą nusprendžiant eiti vaiko priežiūros atostogų (5 straipsnio 5 dalis);

– valstybės narės gali taikyti arba nustatyti palankesnes nuostatas nei tos, kurios išdėstytos šiame susitarime (8 straipsnio 1 dalis).

16.5. Taigi, nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant nurodytą tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį dirbantiems tėvams turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus; valstybės, laikydamosi tam tikrų minimalių reikalavimų, turi diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius.

18.1. Minėta, kad įstatymų leidėjas nustatė vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui suteikiamų vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo, grindžiamo socialiniu draudimu, teisinį reguliavimą; už Darbo kodekse numatytų vaiko priežiūros atostogų laiką buvo skiriama ir mokama Įstatymo nustatyta motinystės (tėvystės) pašalpa; pagal ginčijamą Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti buvo ribojamas (t. y. buvo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis), nors pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą didžiajai daliai apdraustųjų asmenų pajamų riba, nuo kurios nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, inter alia ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nebuvo taikoma (t. y. nebuvo taikoma viršutinė valstybinio socialinio draudimo įmokų riba).

Vadinasi, jeigu per tam tikrą Įstatymo nustatytą laiką iki vaiko priežiūros atostogų vieno iš tėvų (įtėvių) ar globėjo gauto atlyginimo vidurkis viršijo maksimalų kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti, jam vaiko priežiūros atostogų metu buvo skiriama ir mokama pagal ginčijamą teisinį reguliavimą apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, kurios dydis buvo tik iš dalies susietas su to tėvo (įtėvio) ar globėjo per nustatytą laiką iki atostogų gauto atlyginimo dydžiu ir galėjo būti gerokai mažesnis už jo vidurkį.

18.2. Minėta, kad Lietuvoje pasirinktas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne būsimosios išmokos šias įmokas mokantiems asmenims, bet išmokos tuometiniams jų gavėjams.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Įstatymą teisei į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyti (be kitų nustatytų sąlygų) pakako turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir per šį laikotarpį būti mokėjus santykinai nedideles, palyginti su nustatytu bendruoju valstybinio pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo įmokų tarifu, valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Taigi akivaizdu, kad asmuo per Įstatymo reikalautą minimalų valstybinio socialinio draudimo įmokų ligos ir motinystės socialiniam draudimui mokėjimo laikotarpį (12 mėnesių) negalėjo sumokėti tiek įmokų (tokios jų sumos), kad jos kompensuotų jam skirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, juo labiau visą šios pašalpos mokėjimo laikotarpį (vienus arba dvejus metus pasirinktinai, o tai yra gerokai ilgesnė nei minėtoje Europos Sąjungos Tarybos 2010 m. kovo 8 d. direktyvoje nustatyta minimali atostogų vaikui prižiūrėti trukmė). Todėl, priešingai, nei teigia pareiškėjas, nėra pagrindo tiesiogiai susieti mokėtų socialinio draudimo įmokų dydžio su mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiu.

18.3. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį ji negalėjo būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija)). Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir neribojamas valstybinio socialinio draudimo įmokų dydis (nenustatant viršutinės socialinio draudimo įmokų ribos), sudaro daugiau galimybių suformuoti VSDF biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims.

18.4. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus.

18.5. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.