Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 4 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

4.1. Baudžiamajame procese itin svarbu tinkamai atskirti jame dalyvaujančių valstybės institucijų (pareigūnų) procesines funkcijas. Teismas baudžiamajame procese turi būti nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Konstitucinė teismo funkcija vykdyti teisingumą yra iš esmės kitokia, nei vadovauti ikiteisminiam bylos tyrimui, vykdyti šio tyrimo kontrolę, palaikyti valstybinį kaltinimą ir kt. Palaikyti valstybinį kaltinimą yra konstitucinė prokuroro funkcija. Pažeidžiant procesinių funkcijų atskyrimo pusiausvyrą būtų kėsinamasi į baudžiamojo proceso esmę ir sistemą. Pagal BPK 256, 320 straipsnius apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde.

4.2. Principas tantum devolutum quantum appellatum, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti ir vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka, nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas, tačiau baudžiamajame procese nukrypti nuo apeliacinio skundo ribų teismas gali ne nuteistojo ar išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais, o siekdamas užtikrinti jo teises, pagerinti procesinę padėtį.

4.3. Principas tantum devolutum quantum appellatum yra glaudžiai susijęs su principu non reformatio in peius (draudimu pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika atkreiptinas dėmesys į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1992 m. spalio 19 d. rekomendaciją Nr. R (92) 17 „Dėl nuoseklumo skiriant bausmes“, kurios priedo F dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai teismo sprendimą skundžia tik kaltinamasis, turėtų būti atsižvelgiama į reformatio in peius draudimo principą. Tose valstybėse, kuriose prokuroras, kaltinamajam apskundus teismo sprendimą, turi teisę paduoti papildomą (aksesorinį) skundą, šiais įgaliojimais neturėtų būti naudojamasi siekiant pakirsti reformatio in peius draudimo principą ir taip atgrasyti kaltinamuosius nuo teismų sprendimų apskundimo. Rekomendacijos aiškinamajame rašte nurodyta, kad Ministrų Komitetui žinoma teisės apskųsti teismo sprendimą reglamentavimo valstybėse narėse įvairovė, tačiau iš esmės neteisinga skirti sunkesnę bausmę tuo atveju, kai skundas paduotas tik gynybos tikslais. Neteisingumas kyla ne tik dėl staigmenos elemento (tais atvejais, kai prokuroras nėra padavęs skundo), bet ir bendresne prasme – dėl kaltinamųjų atgrasymo nuo jų teisės apskųsti teismo sprendimą įgyvendinimo. Jeigu kaltinamasis mano, kad bylos baigtis padavus skundą gali tapti jam nepalankesnė, jis yra atgrasomas nuo šios teisės įgyvendinimo.

4.4. Suteikus apeliacinės instancijos teismui teisę pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, kai dėl to nėra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo, būtų nesilaikoma Europos Tarybos rekomendacijų, be to, baudžiamasis procesas taptų iš esmės nenuspėjamas. Pripažinus ginčijamą nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai, būtų iš esmės išplėstos apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos, o dėl to pailgėtų apeliacinių skundų nagrinėjimo terminai, padidėtų apeliacinės instancijos teismų darbo krūvis.

Konstitucinis Teismas

Taigi šiame straipsnyje reglamentuojamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka sąlygos ir ribos, apeliacinės instancijos teismo sudėtis, kiti bendrieji bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme klausimai.

Pagal šioje byloje ginčijamą BPK 320 straipsnio 4 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik esant prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundui ir ne daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas principas non reformatio in peius, pagal kurį, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, skundą, apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti apelianto teisinės padėties, t. y. priimti tokio sprendimo, kuris apeliantui būtų mažiau palankus, nei skundžiamas teismo nuosprendis ar nutartis. Be to, pagal šioje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta esant ne tik jo paties, bet ir kito nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliaciniam skundui.

9.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, turėjusių neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems, neatsižvelgdamas į tai, ar tokie pažeidimai nurodyti apeliaciniame skunde. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

9.2. Tačiau net ir nustatęs esminius BPK pažeidimus apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde.

10.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu pripažino BPK 256 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, prieštaraujančia Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

10.2. Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą, BPK 256 straipsnio 1 dalyje buvęs nustatytas teisinis reguliavimas Seimo 2015 m. birželio 23 d. priimtu įstatymu pakeistas ir įtvirtinta galimybė kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis pakeisti ne tik prokurorui, privačiam kaltintojui ar nukentėjusiajam pateikus rašytinį prašymą, bet ir paties teismo iniciatyva.

BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 23 d. redakcija) nustatyta:

„Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.“

Pažymėtina, kad šioje dalyje nėra nustatyta jokių apribojimų kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis pakeisti apeliacinės instancijos teisme.

10.3. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį (2016 m. birželio 30 d. redakcija), nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriuje nustatytos bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“ numatytus ypatumus. Vadinasi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, BPK 256 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“, inter alia ginčijamoje 320 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), numatytus ypatumus.

10.4. BPK 256 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BPK 320 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) pažymėtina, kad, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu tai lemtų nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, inter alia nusikalstamos veikos perkvalifikavimą į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimą, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimą, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimą, apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, ir ne daugiau, negu prašoma.

Vadinasi, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgaliojimai, ištyrus naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu tas pakeitimas lemtų nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, taip pat nesuteikti įgaliojimai pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, jeigu dėl to nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis būtų pabloginta labiau, nei to prašoma prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, savo iniciatyva gali pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis tik jeigu toks pakeitimas lemia nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pagerinimą arba jeigu dėl to pakeitimo jų padėtis nepasikeičia.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 256 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 1 dalį, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

11.1. Pagal BPK 326 straipsnio „Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys“ 1 dalies 4 punktą (2007 m. birželio 28 d. redakcija), išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį „panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės“.

Taigi pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2007 m. birželio 28 d. redakcija) apeliacinės instancijos teismas nutartimi panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tuo atveju, kai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas (jeigu bylą nagrinėjo teisėjų kolegija – bent vienas iš teisėjų), esant kuriam nors iš BPK 58 straipsnyje išvardytų nušalinimo pagrindų, nenusišalino arba nebuvo nušalintas BPK 59 straipsnyje nustatyta tvarka. Nuosprendis taip pat panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui inter alia tais atvejais, kai bylą, teismingą apygardos teismui, išnagrinėja apylinkės teismas arba jeigu nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

Pažymėtina, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2007 m. birželio 28 d. redakcija) išvardytų atvejų sąrašas yra išsamus: apeliacinės instancijos teismui nesuteikti įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui kokiais nors kitais, nei nustatytieji šiame punkte, pagrindais.

11.2. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2007 m. birželio 28 d. redakcija), išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Taigi pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui apeliacinės instancijos teisme priimama tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė nepaisydamas to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje „Kaltinamojo akto turinys“ nustatytų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą, be kita ko, kai: kaltinamajame akte nėra nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, atitinkančios baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius; jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas akivaizdžiai neatitinka nurodyto baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties; kaltinamajame akte nėra nurodyta BK straipsnio, kuriame numatyta atsakomybė už padarytą veiką, dalis ar punktas, kai BK straipsnis susideda iš dalių ar punktų.

11.3. Taigi pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus (2007 m. birželio 28 d. redakcija) baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, neturi teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui arba perduoti ją prokurorui.

11.4. Pažymėtina ir tai, kad BPK 326 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) yra nustatyti pagrindai, kada apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują arba pakeisti apskųstą nuosprendį, tačiau šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BPK 320 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) matyti, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, kai nėra atitinkamo prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo, negali pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir priimti naujo.

1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumą, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumą;

2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis;

4) dėl kitokių aplinkybių, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių prokurorui gali paduoti nuteistasis, išteisintasis, jų gynėjai ir atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai (BPK 446 straipsnio 1 dalis). Prokuroras, manydamas, kad gali būti bent viena iš BPK 444 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, savo iniciatyva, taip pat proceso dalyvių prašymu priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (BPK 446 straipsnio 3 dalis). Kai naujai paaiškėjusios aplinkybės baigiamos tirti ir yra pagrindas atnaujinti bylą, prokuroras tyrimo medžiagą ir savo išvadą perduoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (BPK 447 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį panaikina ir bylas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija (BPK 443 straipsnio 2 dalis).

Taigi pagal BPK 443 straipsnio 1 dalį, 444 straipsnio 1 dalies 4 punktą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti panaikintas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis; be to, aplinkybės, dėl kurių būtų galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, turėtų būti tokios, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos teismui jį (ją) priimant, inter alia jos negali būti nustatytos tame pačiame nuosprendyje ar nutartyje, kurį (-ią) norima panaikinti siekiant atnaujinti baudžiamąją bylą; tiek prokuroras, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija turi diskreciją spręsti, ar atitinkamos aplinkybės yra naujos, ar jos turėjo įtakos teismų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, ar yra pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą. 

Vadinasi, jeigu baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui būtų buvusios žinomos ar būtų galėjusios būti žinomos kitokios aplinkybės, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui ar nutarčiai nebūtų teisinio pagrindo dėl jų panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą.

18.1. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais būtų siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams; todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės teisinės valstybės sampratą, valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

18.2. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas ir nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius; baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas; būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės; baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis; kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.

19.1. Aiškindamas iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančią asmens teisę į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad ji reiškia, jog baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje; Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis; baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.; garantuojant asmens teises teisminiame procese būtina užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).

19.2. Konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę; neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

21.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2007 m. gegužės 15 d., 2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai).

21.2. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

21.3. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese; teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu, siekdamas nustatyti tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa ir būtų teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principus teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, inter alia tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

24.1. EŽTT, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą turinį, savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, be kita ko, kad ši teisė apima teismo pareigą ne tik visapusiškai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, kurios leistų nepriklausomam ir nešališkam teismui kiekvienu atveju priimti teisingą ir argumentuotą sprendimą, bet ir priimti šį sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką; teismai turi pareigą užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šių skirtingų teisės į teisingą teismą turinį sudarančių elementų (1992 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Boddaert prieš Belgiją (peticijos Nr. 12919/87)).

Pažymėtina, kad kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui ir kt. (2004 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją (peticijos Nr. 49017/99); 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją (peticijos Nr. 19348/04)). Išvadą dėl konkretaus proceso atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia kriterijų visumos vertinimas.

Pažymėtina ir tai, kad Konvencijos 6 straipsnyje nenumatyta teisė į apeliaciją. Ši teisė baudžiamosiose bylose numatyta Konvencijos Protokolo Nr. 7 2 straipsnyje. EŽTT yra pažymėjęs, kad nors teisė į apeliaciją Konvencijos 6 straipsnyje nėra numatyta, tuo atveju, kai valstybė tokią teisę numato nacionalinėje teisėje, jai taikomos 6 straipsnyje nustatytos garantijos (1970 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Delcourt prieš Belgiją (peticijos Nr. 2689/65)). Tai, kaip šios garantijos taikomos, priklauso nuo apeliacinio proceso ypatumų; turi būti atsižvelgiama į proceso pagal nacionalinę teisę visumą, apeliacinės institucijos vaidmenį jame, jos turimus įgaliojimus, proceso šalių interesų apsaugos ypatumus (1987 m. kovo 2 d. sprendimas byloje Monnell ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 9562/81, 9818/82)). Jei apeliacinės instancijos teismas yra įgaliotas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, paprastai tokio proceso metu asmeniui turi būti suteikiama tokio pat lygio teisės į teisingą teismą apsauga, kaip ir pirmosios instancijos teisme (1988 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Ekbatani prieš Švediją (peticijos Nr. 10563/83); 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Muttilainen prieš Suomiją (peticijos Nr. 18358/02)).

Pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktikoje teisė į pagrįstą (argumentuotą) sprendimą yra teisės į teisingą teismą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį sudedamoji dalis. Teisė į pagrįstą (argumentuotą) sprendimą yra susijusi su platesne garantija – tinkamu teisingumo įgyvendinimu. Kartu ji apima asmens galimybę paduoti skundą aukštesnės instancijos teismui, žinant konkrečius motyvus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas atitinkamą sprendimą, taip pat galimybę priimtą sprendimą peržiūrėti aukštesnės instancijos teismui (2007 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Tatishvili prieš Rusiją (peticijos Nr. 1509/02)). Pagrįstas (argumentuotas) teismo sprendimas užtikrina visuomenės teisę žinoti, ar konkrečiu atveju teisingumas buvo įvykdytas tinkamai (žr. mutatis mutandis 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 49684/99)).

24.2. Pagal EŽTT praktiką Konvencijai savaime neprieštarauja teismo įgaliojimai savo iniciatyva keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, inter alia pritaikant baudžiamąjį įstatymą, kuriame numatytas sunkesnis nusikaltimas.

EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad Konvencijoje įtvirtintos gynybos teisės yra pažeidžiamos tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismo nuosprendžiu keičiant veikos kvalifikavimą kaltinamasis nėra iš anksto informuojamas apie tai, todėl dėl pakeisto kaltinimo negali pateikti gynybos argumentų, o aukštesnės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės aspektu, t. y. nuteistasis neturi visavertės galimybės šiame teisme patikrinti ir nustatyti faktų, reikšmingų kvalifikuojant veiką (2006 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje I. H. ir kiti prieš Austriją (peticijos Nr. 42780/98); 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mattei prieš Prancūziją (peticijos Nr. 34043/02)). Tačiau, jeigu tokiais atvejais gynyba turi galimybę ginčyti naują kvalifikavimą fakto ir teisės aspektu, minėtos teisės pripažįstamos užtikrintomis (2002 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Sipavičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 49093/99); 2004 m. birželio 24 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Balette prieš Belgiją (peticijos Nr. 48193/99); 2006 m. vasario 7 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Virolainen prieš Suomiją (peticijos Nr. 29172/02)).

Taigi pagal EŽTT praktiką teismas gali savo iniciatyva pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, inter alia pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kuriame numatytas sunkesnis nusikaltimas, tačiau kaltinamasis turi būti iš anksto informuojamas apie tai ir turi turėti galimybę dėl pakeisto kaltinimo pateikti gynybos argumentus. Tais atvejais, kai kaltinamasis nėra informuojamas apie galimą veikos kvalifikavimo pakeitimą ir neturi galimybės dėl pakeisto kaltinimo pateikti gynybos argumentų, lemiamą reikšmę turi tai, ar kaltinamasis turės teisę teisės ir fakto aspektu apskųsti pakeistą kaltinimą aukštesnės instancijos teismui.

29.1. Minėta, kad nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindai yra nustatyti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2007 m. birželio 28 d. redakcija).

Kaip minėta, pagal šį punktą apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; apeliacinės instancijos teismui nesuteikti įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui kokiais nors kitais, nei nustatytieji šiame punkte, pagrindais.

29.2. Konstatuotina, kad baudžiamojo proceso teisiniu reguliavimu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ribojamas baudžiamojo proceso teisės principų non reformatio in peius ir tantum devolutum quantum appellatum, neturi įgaliojimų perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nesudarytos prielaidos teismui priimti teisingą sprendimą byloje (inter alia teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, priteisti teisingą nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą) ir tinkamai įvykdyti teisingumą. Tokiu teisiniu reguliavimu neužtikrinama veiksminga kiekvieno asmens ir visos visuomenės apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir paneigiami iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypstama nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.

29.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją teismas turi pareigą ne tik ištirti visas bylos aplinkybes, kurios leistų teismui priimti teisingą ir argumentuotą sprendimą, bet ir priimti šį sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ši pareiga suponuoja tai, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo, turėtų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą jam iš naujo nagrinėti tik tuo atveju, kai nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis galėtų būti pabloginta iš esmės.

29.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti (inter alia 2014 m. liepos 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai); konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai).

29.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

30.1. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiami Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

30.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BPK 320 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek ja draudžiama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui pabloginti kito nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.