Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui

1. Kai kurios Įstatymo normos neatitinka Konstitucijos ir Įstatymo bendrųjų nuostatų, kuriose pabrėžta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę, kad Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – teisingai už jį atlyginama. Įstatymo bendrosiose nuostatose pabrėžiama, kad išlikęs nekilnojamasis turtas pirmiausia turi būti grąžinamas natūra ir tik jei šios galimybės nėra – gali būti išperkamas.

2. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nenumatyta žemės, kuri yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose, grąžinti natūra savininkams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus. Grąžinti žemę natūra nėra numatyta ir tais atvejais, kai ji yra laisva, niekieno nenaudojama, naudojama ne visuomenės poreikiams tenkinti arba yra tik numatyta ateityje panaudoti gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitokioms visuomeninėms reikmėms pagal šių laisvų teritorijų planavimo projektus. Tokios žemės negrąžinimo natūra negalima grįsti visuomenės poreikiais, kadangi kiti asmenys ją įsigyja asmeniniam naudojimui. Todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

3. Pagal Įstatymo 4 straipsnio nuostatas atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę laisva, niekieno nenaudojama, naudojama ne visuomenės poreikiams tenkinti arba tik numatyta ateityje panaudoti gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar visuomenės poreikiams žemė, taip pat žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų (statomų ar pastatytų), poilsiaviečių pastatų (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, savininkams grąžinama natūra, o tokio pat statuso miesto žemė – negrąžinama. Be to, Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybėms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra. Pareiškėjas mano, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes jomis pažeidžiamos piliečių nuosavybės teisių gynimo nuostatos ir nuosavybės teisės varžomos dėl piliečių socialinės padėties, kilmės ar turėtos nuosavybės.

4. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys nepažeidžia Konstitucijos 47 straipsnio nuostatų, kadangi nereikalauja valstybės žemės atriboti nuo prieškario privačios žemės. Dėl to valstybės žemės sklypų teisinė registracija Žemės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka paprastai nevykdoma. Nepaisoma 1940 m. Lietuvos žemės juridinio kadastro. Kadangi valstybės žemės sklypai miestų teritorijose neatriboti nuo prieškario privačios žemės sklypų, okupacinės valdžios žemės nacionalizacijos pagrindu nusavinta žemė kitiems piliečiams suteikiama nuosavybėn kaip valstybės žemė. Pareiškėjas mano, kad toks prieškario privačios žemės perleidimas kitiems asmenims prieštarauja Konstitucijos 47 straipsniui, nes pagal Žemės įstatymo 15 ir 21 straipsnius žemė tampa nuosavybės teise valstybei priklausanti tik tuomet, kai ji valstybės vardu teisiškai įregistruojama žemės kadastro registre. Pareiškėjui šiuo klausimu abejonių kyla ir dėl to, kad nuo 1998 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Konstitucinio įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia prieškario privačią žemę valdančiam subjektui ją parduoti, kol į ją neatstatytos piliečio nuosavybės teisės ir kol žemės nuosavybė nėra įstatymo nustatyta tvarka įregistruota.

5. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, nes galimos sugrąžinti natūra prieškario privačios žemės suteikimas kitiems asmenims prilygsta jos atėmimui ir tai nepagrįstai varžo savininkų privačios nuosavybės teisę.

6. Pareiškėjui kyla abejonių, ar visų miestų teritorijose esančių žemių išpirkimas arba perdavimas neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus atvejį, numatytą 5 straipsnio 6 dalyje), kaip įtvirtinta Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, neatsižvelgiant į tų žemių dabartinį statusą, nurodytą kituose 12 straipsnio punktuose, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 46 ir 47 straipsniams.

7. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies antro sakinio nuostatos, įtvirtinančios kitokius miesto žemių vertės nustatymo principus nei kaimo žemių, išvardytus Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje, taip pat 16 straipsnio 9 dalies 5 punkte, nenumatančiame atlyginimo pinigais už miestų teritorijose išperkamą žemę būdo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui, kadangi įteisina neteisingo atlyginimo principą ir pažeidžia asmenų lygybės įstatymui nuostatas.

1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad pareiškėjo prašymo dalis, kur prašoma ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalys ir 12 straipsnio 3 punktas atitinka šio įstatymo bendrąsias nuostatas ir Žemės įstatymo 15 bei 21 straipsnius, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį yra nežinybinga Konstituciniam Teismui, nes Konstitucinis Teismas nenagrinėja įstatymo normų atitikties to paties įstatymo normoms ar bendrosioms nuostatoms ir kito įstatymo normoms. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas minėta prašymo dalis negali būti Konstitucinio Teismo nagrinėjama.

2. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, jog Įstatymo preambulėje ir 1 straipsnyje nurodoma, kad įstatymas yra priimtas atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, Konstitucinio Teismo nutarimus bei susiformavusius objektyvius visuomeninius santykius. Konstitucijos preambulėje įtvirtinta, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, o 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Įstatyme taip pat atsispindi Konstitucinio Teismo 1994-1996 m. priimtų nutarimų nuostatos. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, kad „visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma“, o 1995 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo: „Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdų, tikslų – teisingumas. Negalima siekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų tikimybė.“

Nuosavybės teisių atkūrimą sąlygoja tai, kad per daugiau kaip 50 metų dėl objektyvių socialinių, ekonominių, turtinių ir kitų priežasčių visiškai pasikeitė su nuosavybe susiję visuomeniniai santykiai. Ypač akivaizdžiai yra pasikeitę santykiai dėl miestų teritorijoms priskirtos žemės. Reikalavimas natūra grąžinti pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą žemę reikštų visišką nuosavybės santykių dėl miesto žemės atkūrimą. Tačiau po 50 metų atkurti visuomeninius santykius nepažeidžiant dabartinių visuomeninių santykių vargu ar įmanoma. Tai nepadėtų įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtinto tautos siekio puoselėti Lietuvos žemėje tautinę santarvę.

Vadinasi, nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo sąlygos nesiejamos su jos grąžinimu natūra nepriklausomai nuo jokių aplinkybių – nei tų, kurias nurodo pareiškėjas, t. y. žemė yra laisva, niekieno nenaudojama, naudojama ne visuomenės poreikiams ir pan., nei nuo kitų. Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos nepažeidžia Konstitucijos normų, įtvirtinančių nuosavybės neliečiamybę, nes numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos kitais būdais arba už ją yra atlyginama. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Įstatymo nuostatos, atsižvelgiant į visuomenės gyvenimo realijas, maksimaliai užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. V. Stankevičiaus nuomone, Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

3. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Įstatymo 4 straipsnyje yra reglamentuojama nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę, 5 straipsnyje – nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Nuosavybės teisių į miesto ir kaimo vietovių žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka yra skirtingos, tačiau vargu ar tai galima traktuoti kaip Konstitucijos nuostatų pažeidimą. Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 29 straipsnio normose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Tai – konstitucinė žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais garantija. Tačiau, kaip Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs, konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, tai, kad yra nustatytos skirtingos nuosavybės teisių į miesto ir kaimo vietovių žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka, nėra nei piliečių teisių varžymas, nei privilegijų jiems nustatymas. Nuosavybės teisių į miesto ir kaimo vietovių žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka, kaip nurodyta Įstatymo 1 straipsnyje, yra nustatytos įvertinus susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, kurie mieste ir kaime yra nevienodi.

4. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai ir Konstitucinio įstatymo 8 straipsniui. Įstatymo nuostatos nereikalauja atriboti valstybės žemės nuo prieškario privačios žemės. Tokio reikalavimo nėra ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, Žemės įstatyme bei kituose žemės santykius reguliuojančiuose įstatymuose. Nuosavybės teisių į žemę miestams priskirtose teritorijose atkūrimas nesiejamas su jos grąžinimu natūra, todėl prieškario privačios žemės atribojimas nuo valstybės žemės būtų beprasmis. Įstatymo nuostatos atitinka ir Konstitucinio įstatymo 8 straipsnį. Konstitucinio įstatymo norma draudžia parduoti ne prieškario privačią žemę, kaip teigia pareiškėjai, o žemę, į kurią pagal įstatymus atkuriamos piliečių nuosavybės teisės.

5. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatai. Jau minėta Konstitucinio Teismo nuostata, kad „visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma“. Įstatymo nuostatos ne garantuoja prieškario privačios žemės grąžinimą, bet įtvirtina nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Nuosavybės teisių į miesto teritorijos žemę atkūrimo sąlygų nustatymas, nenumatantis žemės grąžinimo natūra, negali būti vertinamas kaip žemės atėmimas. Įstatymo nuostatos yra priimtos atsižvelgiant į šiuo metu mieste susiformavusius objektyvius visuomeninius santykius ir į Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.

6. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, jog Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas atitinka Konstitucijos 23, 29, 46 ir 47 straipsnius. Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad jeigu žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, ji iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama. Tai – bendra nuostata, tačiau Įstatymas numato ir išimtį. Ši nuostata netaikoma, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn. Įstatymo nuostatos remiasi Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato žemės išpirkimo tvarką. Žemės išpirkimo atvejai pagal šiame įstatyme numatytą išimtį atitinka mieste susiformavusius objektyvius visuomeninius santykius, visuomenės poreikius ir tarnauja bendrai tautos gerovei.

7. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies antro sakinio nuostatos, taip pat 16 straipsnio 9 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata, kad už nuosavybę turi būti teisingai atlyginama, realizuojama Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, jog valstybei atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą yra laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo, bei Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą turtą, atlyginimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo turto vertę. Tai -bendros Įstatymo nuostatos, numatančios teisingą atlyginimą, nes įtvirtina ir jo vertės lygiavertiškumo principą. Šias nuostatas atspindi ir Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies antro sakinio nuostatos.

Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje yra numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai. Šio straipsnio 9 dalies 6 punkte numatyta, kad pinigais atlyginama už žemę, kuri Vyriausybės nustatyta tvarka miestų teritorijoms buvo priskirta nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d.

1. Įstatymo 5 straipsnio, pavadinto „Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta:

2. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nenumatyta atkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra žemę, kuri yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose. Grąžinti žemę natūra nenumatyta ir tais atvejais, kai ji yra laisva, niekieno nenaudojama, naudojama ne visuomenės poreikiams tenkinti arba yra tik numatyta ateityje panaudoti gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitokioms visuomeninėms reikmėms pagal šių laisvų teritorijų planavimo projektus. Pareiškėjo nuomone, tokios žemės negrąžinimo natūra negalima grįsti visuomenės poreikiais, kadangi kiti asmenys ją įsigyja asmeniniam naudojimui. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

3. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo sąlygos yra nustatytos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjo nurodytose Įstatymo 5 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo sąlygos yra sukonkretintos. Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria joje numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, taip pat ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai, 47 straipsnio 1 bei 2 dalims ir Konstitucinio įstatymo 8 straipsniui.

4. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

5. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos:

6. Įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais valstybė žemę išperka. Žemės išpirkimas reiškia, kad žemė natūra negrąžinama. Pagal 12 straipsnio 3 punktą valstybė išperka žemę, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kad kai prie gyvenamųjų namų ar kitų pastatų esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, jis perduodamas nuosavybėn neatlygintinai. Tokia nuostata reiškia, kad išperkama ir ta žemės dalis, kuri lieka perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą (atitinkamai iki 1 ha ar 1,5 ha dydžio) žemės sklypą.

Kaip minėta, Įstatymo preambulėje nustatyta, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai). Taigi tai, kad Įstatyme yra numatytas žemės išpirkimas, savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį piliečiams, kuriems nuosavybės teisė į žemę negali būti atkurta jų turėtą žemę grąžinant natūra, gali būti neatlygintinai nuosavybėn perduodami kiti žemės sklypai. Pagal Įstatymą tokiems tikslams naudojama ir ta laisva (neužstatyta) žemė, kurią susigrąžinti natūra siekia jos savininkai. Tokia žemė yra valstybės išperkama. Pažymėtina, kad tokiu būdu didesniam skaičiui savininkų, kuriems nėra galimybės grąžinti natūra jų turėtos miesto žemės, yra iš dalies natūra atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizuotą žemę, perduodant jiems miestų teritorijose esančius nustatyto dydžio žemės sklypus kaip dalinę kompensaciją natūra. Atsižvelgiant į su nuosavybe susijusių santykių pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėtos nacionalizacijos, tam tikros dalies privačios laisvos (neužstatytos) žemės išpirkimas siekiant kuo didesniam skaičiui savininkų atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, atspindi visuomenės interesą.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio 3 punktas suformuluoti taip, kad kai pilietis prie nuosavybės teise turėto žemės sklypo neturi gyvenamojo namo ar kitų pastatų, ši laisva (neužstatyta) žemė jam ne grąžinama, bet išperkama. Kai pilietis prie nuosavybės teise turėto žemės sklypo turi gyvenamąjį namą ar kitus pastatus, jam grąžinamas Įstatyme nustatyto dydžio sklypas, o sklypo dalis, viršijanti Įstatyme nustatytą dydį, taip pat išperkama. Abiem atvejais laisva (neužstatyta) žemė yra išperkama nepriklausomai nuo to, ar tai žemei yra visuomenės poreikis, ar tokio poreikio nėra. Toks teisinis reguliavimas negali būti laikomas konstituciškai pagrįstu, nes ne žemės priskyrimas miesto teritorijai, ne atitinkamo statinio buvimas ar nebuvimas turi lemti žemės grąžinimą ar negrąžinimą natūra – jį turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

8. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys, nustatančios skirtingas kaimo ir miesto žemės grąžinimo sąlygas, ir 12 straipsnio 3 punktas, numatantis žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jis reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas.

Pažymėtina, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalyse ir 12 straipsnio 3 punkte nustatytos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius, dėl to šiuo reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalys ir 12 straipsnio 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

9. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalys ir 12 straipsnio 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“

Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas Lietuvos ūkis: privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalyse ir 12 straipsnio 3 punkte reguliuojami piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykiai, t. y. kitokie santykiai, nei tie, kurių pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalys ir 12 straipsnio 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

10. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalys ir Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 47 straipsniui. Prašymas siejamas su Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, taip pat su 2 dalimi ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems nacionaliniams ir ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Konstitucinis Teismas tirs ginčijamų nuostatų atitiktį Konstitucijos 47 straipsnio 1 daliai, taip pat 2 daliai ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems nacionaliniams ir ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

11. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui.

1. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, išduodamų vertybinių popierių skaičius) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina.“

Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostata „Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui.

2. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies ginčijamoje nuostatoje įtvirtinti būdai, kaip nustatoma žemės kaina, kai yra atlyginama už miesto teritorijoje esančią žemę. Pažymėtina, kad žemės buvimo vieta, taip pat tai, kada žemė buvo priskirta miesto teritorijai – iki jos neteisėto nacionalizavimo ar po jo, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus. Nustatant žemės kainos nustatymo būdą neturi būti pažeidžiami teisingo atlyginimo ir konstitucinis asmenų lygybės principas.

Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nėra teisės normų, nustatančių konkrečius atlyginimo už išperkamą žemę dydžius. Vien tai, kad ginčijamoje nuostatoje nustatyti skirtingi išperkamos žemės kainos nustatymo būdai, savaime nereiškia, jog pagal šią Įstatymo nuostatą už išperkamą žemę nebus teisingai atlyginama, kad yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostata „Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui.

1. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: „pinigais – išpirkdami kaimo vietovėje žemę, mišką, išskyrus 4 straipsnio 7, 10 dalyse ir 6 straipsnio 3, 7 dalyse nurodytus atvejus, taip pat išskyrus atvejį, kai privačion nuosavybėn iš laisvos žemės fondo yra įsigyta žemė, kurios susigrąžinti nepageidavo šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai. Atlyginimo pinigais dydis padidinamas 15 procentų, jeigu yra išperkama žemė, į kurią nuosavybės teisės yra atkurtos arba atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), ir jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra naudojama asmeniniam arba valstiečio ūkiui, tarnybinėms daloms“.

Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui.

Iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne dėl Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies viso 5 punkto atitikties Konstitucijai, o tik dėl tos šio punkto apimties, kuria nėra numatyta atlyginti pinigais už miesto teritorijoje išperkamą žemę, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui.

2. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti būdai, kuriais atlyginama už valstybės išperkamą žemę. Išpirkimo būdai priklauso nuo išperkamos žemės buvimo vietos.

Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, lemiamą reikšmę turi ne tai, kokie atlyginimo būdai yra nustatyti, bet tai, kad šiais būdais būtų užtikrintas realus ir teisingas atlyginimas už išperkamą žemę.

Pažymėtina, kad Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punkte yra nustatytas atlyginimas pinigais už kaimo vietovėje išperkamą žemę, mišką. Vien tai, kad minėtame punkte, reguliuojančiame žemės, miško išpirkimą kaimo vietovėje, nėra nustatytas atlyginimas pinigais už miesto teritorijoje išperkamą žemę, savaime nereiškia, kad už miestų teritorijose esančią žemę nustatytas neteisingas atlyginimas, kad pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria jame nėra numatyta atlyginti pinigais už miesto teritorijoje išperkamą žemę neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui.