laikydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra didesnė jos narių vienybė siekiant išsaugoti ir įgyvendinti savo bendro paveldo idealus ir principus;
atsižvelgdamos į Europos kultūros konvenciją, pasirašytą Paryžiuje 1954 m. gruodžio 19 d., o ypač į jos 1 ir 5 straipsnius;
atsižvelgdamos į Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją, pasirašytą Granadoje 1985 m. spalio 3 d.;
atsižvelgdamos į Europos konvenciją „Dėl teisės pažeidimų, susijusių su kultūrinėmis vertybėmis“, pasirašytą Delfuose 1985 m. birželio 23 d.;
atsižvelgdamos į Parlamentinės Asamblėjos rekomendacijas archeologijos klausimais, o ypač į rekomendacijas Nr. 848 (1978), Nr. 921 (1981) ir Nr. 1072 (1988);
atsižvelgdamos į rekomendaciją Nr. R (89) 5 „Dėl archeologijos paveldo apsaugos ir stiprinimo miesto ir kaimo vietovių planavimo veikloje“;
primindamos archeologijos paveldo svarbą žmonijos istorijos pažinimui;
pripažindamos, kad augantis didelių plėtros projektų skaičius, gamtiniai pavojai, nelegalūs arba nemoksliniai kasinėjimai ir nepakankamas visuomenės informuotumas kelia rimtą pavojų Europos archeologijos paveldo – informacijos apie senovės istoriją šaltinio – išlikimui;
tvirtindamos, kad yra būtina inicijuoti atitinkamas administracines ir mokslines priežiūros procedūras ten, kur tai dar nepadaryta, ir kad archeologijos paveldo apsaugos poreikis turi atsispindėti miesto ir kaimo planavimo bei kultūrinės plėtros strategijose;
pabrėždamos, kad atsakomybė už archeologijos paveldo apsaugą tenka ne tik tiesiogiai su tuo susijusiai valstybei, bet ir visoms kitoms Europos valstybėms, kurios privalo siekti sumažinti paveldo sunykimo pavojų bei skatinti konservavimo veiklą plėtojant pasikeitimą ekspertais ir patirtimi;
pažymėdamos būtinybę laikytis principų, išdėstytų 1969 m. gegužės 6 d. Londone pasirašytoje Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijoje, kurią galima vertinti kaip Europos šalių planavimo politikos plėtotės rezultatą,
susitaria:
