Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 227 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

8.2.1. Seimo statuto 228 straipsnyje „Pagrindai pradėti apkaltos procesą“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija su 2011 m. spalio 13 d. pakeitimais) nustatyta:

8.2.2. Taigi nurodytu teisiniu reguliavimu, be kita ko, nustatyta tvarka, kuria gali būti inicijuojami apkaltos proceso parengiamieji veiksmai Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui, kai jis yra įtariamas padaręs nusikaltimą.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, be kita ko, tokius šioje konstitucinės justicijos byloje aktualius, inter alia su apkaltos proceso parengiamaisiais veiksmais, kai Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, susijusius, ypatumus:

– būtina prielaida inicijuoti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus, kai asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, yra atitinkamas pranešimas; Seimui pranešti, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo yra įtariamas padaręs nusikaltimą, gali tik generalinis prokuroras;

– Seimas, generaliniam prokurorui pranešus, kad asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą, priima vieną iš dviejų sprendimų (išskyrus atvejį, kai padaręs nusikaltimą įtariamas Respublikos Prezidentas): sprendimą duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba sprendimą sudaryti specialiąją tyrimo komisiją (tik jeigu yra atitinkamo subjekto teikimas pradėti apkaltos procesą); kai nusikaltimo padarymu įtariamas Respublikos Prezidentas, sudaroma specialioji tyrimo komisija;

– apkaltos procesas Seime konkrečiam asmeniui gali būti vykdomas tik kai yra paaiškėję, kad konkretus asmuo padarė nusikaltimą, t. y. kai pasirinkta tvarka yra nustatytos aplinkybės, sudarančios prielaidas taikyti apkaltą už nusikaltimo padarymą; priklausomai nuo to, kurį iš minėtų dviejų sprendimų Seimas priima, šias aplinkybes nustato Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija arba teisinės institucijos, spręsdamos asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Šiame kontekste aiškinant Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 5, 7 dalis kartu su 23 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. redakcija) pažymėtina, kad, Seimui davus sutikimą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, parengiamieji apkaltos proceso veiksmai jo atžvilgiu negali būti atliekami ir apkaltos procesas jam negali būti pradėtas tol, kol nėra išspręstas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas.

8.2.3. Seimo statuto 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 5, 6, 7 dalių nuostatos aiškintinos ir jo 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nuostatų kontekste.

8.2.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Seimo statuto 240 straipsnio „Apkaltos procedūra Seime įsigaliojus Konstitucinio Teismo išvadai“ (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 1, 8 dalių nuostatos:

8.2.5. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu aiškinant pareiškėjos ginčijamą Seimo statuto 227 straipsnyje (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, inter alia Seimo statuto 23 straipsnio 1, 4 dalių (2008 m. liepos 3 d. redakcija), 228 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija su 2011 m. spalio 13 d. pakeitimais), 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) nuostatų kontekste, pažymėtina, kad pagal jį apkalta Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui – Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ar teisėjui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar teisėjui, Apeliacinio teismo pirmininkui ar teisėjui, Seimo nariui – gali būti taikoma tik už tokį paaiškėjusį nusikaltimą, kuris padarytas jam einant pareigas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad taikant apkaltą už paaiškėjusį nusikaltimą Seimas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą išvados, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečiu nusikaltimu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, tada, kai gauna įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nuorašą; Seimo statuto 239 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 2 dalyje ši Seimo pareiga expressis verbis nėra susieta su tuo, kada padarytas nusikaltimas, kuriam paaiškėjus taikoma apkalta, – iki asmeniui pradedant eiti pareigas ar jas jau einant.

10.1.1. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu aiškinant Konstitucijos 74 straipsnio nuostatas ir atskleidžiant, kada atlikti konkretūs Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų veiksmai gali sudaryti prielaidas taikyti apkaltą minėtu pagrindu, atsižvelgtina į konstitucinio apkaltos instituto paskirtį.

Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:

– valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada);

– tam, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada), apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų, be kita ko, tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas);

– viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada);

– apkalta – viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių; numatant ypatingą aukščiausiųjų pareigūnų atleidimo iš pareigų ar jų mandato panaikinimo tvarką užtikrinama vieša demokratinė jų veiklos kontrolė, kartu jiems suteikiamos papildomos garantijos atlikti savo pareigas vadovaujantis įstatymu ir teise (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas);

– apkaltos proceso tikslas – išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Taigi konstitucinė apkaltos, kaip vienos iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių, paskirtis yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė sudarant prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš užimamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą.

10.1.2. Pažymėtina, kad apkalta nėra baudžiamosios atsakomybės taikymas net jei jos pagrindas yra nusikaltimas; balsuojant dėl apkaltos Seime yra sprendžiamas asmens konstitucinės, bet ne baudžiamosios atsakomybės klausimas (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

10.1.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas apkaltos pagrindas „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ nėra siejamas su nusikaltimo padarymo laiku; Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui einant pareigas turi paaiškėti tik jo nusikaltimo padarymo faktas.

Ypatingas pareigūnų, kurių konstitucinės atsakomybės klausimas sprendžiamas apkaltos procese, konstitucinis statusas (aukščiausieji valstybės pareigūnai), inter alia jiems suteikti įgaliojimai, suponuoja tai, kad prielaidos diskredituoti valstybės valdžią gali būti sudaromos ne tik tada, kai Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims einant atitinkamas pareigas paaiškėja, jog jie jas eidami padarė nusikaltimą, bet ir tada, kai funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią vykdo Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, nusikaltimą padarę iki pradėdami eiti pareigas, kai tokios aplinkybės paaiškėja jas jau einant. Kitoks Konstitucijos 74 straipsnio nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas su konstitucine apkaltos paskirtimi, nes sudarytų prielaidas eiti pareigas tiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, kurie, paaiškėjus nusikaltimams, padarytiems iki jiems pradedant eiti pareigas, diskredituotų valstybės valdžią ir dėl to prarastų piliečių pasitikėjimą.

10.1.4. Taigi, atsižvelgiant į konstitucinę apkaltos paskirtį, kuri, kaip minėta, yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė sudarant prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš užimamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą, pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta gali būti taikoma tiek už nusikaltimą, padarytą iki asmeniui pradedant eiti šiame straipsnyje nurodytas pareigas, tiek už nusikaltimą, padarytą jas jau einant.

Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad veiksmai, sudarantys prielaidas taikyti apkaltą minėtu pagrindu, buvo atlikti iki Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui pradedant eiti pareigas, suponuoja paties apkaltos proceso ypatumus.

10.2.1. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime pažymėjo, kad Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti diferencijuotą apkaltos proceso tvarką, yra saistomas apkaltos konstitucinės sampratos; ši samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame asmens teisių apsaugai teikiamas prioritetas; garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, pagal kuriuos reikalaujama, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Taigi apkaltos procesui Seime taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir procesui jurisdikcinėse institucijose, inter alia asmeniui suteikiamos visos procesinės garantijos, įskaitant jo teisę dalyvauti apkaltos procese ir gintis.

Todėl aiškinant Konstitucijos 74 straipsnio nuostatas atsižvelgtina ir į Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra, be kita ko, konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (inter alia 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas); Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo suponuojami reikalavimai aktualūs ir taikant apkaltą kaip konstitucinės atsakomybės formą, inter alia nustatant nusikaltimo padarymo faktą ir pareigūną, padariusį nusikaltimą.

10.2.2. Šiame kontekste paminėtini oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleisti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, susiję su konstituciniais įgaliojimais, be kita ko, inicijuoti apkaltos procesą ir nustatyti jo taikymui svarbias aplinkybes – nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį valstybės pareigūną:

– pagal Konstituciją apkaltos procedūra vyksta Seime, jokios valstybės valdžios institucijos negali įsiterpti į Seimo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje; tai suponuoja, kad apkalta gali būti inicijuojama tik Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių; apkaltos inicijavimo teisinis reguliavimas Seimo statute pagal Konstituciją gali turėti ypatumų tuo atveju, kai asmens atžvilgiu yra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas);

– Seimo statute, paisant Konstitucijoje įtvirtintos apkaltos sampratos, galima nustatyti, kad tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus, jo buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas be teisinių institucijų tyrimo (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas); asmens pašalinimo iš pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas); tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo faktas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas);

– formalus kaltinimo pareiškimas, kai tai daro patys Seimo nariai, nėra vienintelė įmanoma apkaltos proceso pradėjimo forma; duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, Seimas kartu apsisprendžia, kad bylos aplinkybes tirs ne Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija, bet teisinės institucijos – tardymas ir teismas; tai reiškia, kad jeigu teismas pripažins asmenį kaltu padarius nusikaltimą, vėliau nereikės pateikti atskiro siūlymo pradėti apkaltą dėl nusikaltimo padarymo (1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai);

– konstitucinė apkaltos samprata suponuoja tai, kad apkaltos proceso tikslas yra išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; ir visą apkaltos procedūrą vykdant Seime, ir patikint baudžiamosios bylos faktines aplinkybes nustatyti tardymui ir teismui dėl konstitucinės sankcijos apsisprendžia Seimas (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

10.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją tik Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, gali priimti sprendimą pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui. Tad apkaltos procesas konkrečiam asmeniui už nusikaltimo padarymą pradedamas tik Seimo sprendimu po to, kai Seimo nariai formaliai pareiškia kaltinimą konkrečiam asmeniui arba gaunamas įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn Seimas apsisprendžia tik dėl to, kad apkaltos už nusikaltimo padarymą taikymui svarbias aplinkybes nustatinės teisinės institucijos; priėmus tokį sprendimą nėra savaime pradedamas apkaltos procesas.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (inter alia 2002 m. birželio 19 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas); pagal Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis, be kita ko, negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tad ypatingas Respublikos Prezidento konstitucinis statusas, inter alia jam suteiktas ypatingas imunitetas, pasireiškiantis, be kita ko, tuo, kad pareigų vykdymo laikotarpiu jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, lemia tai, kad jo apkaltos už nusikaltimo padarymą taikymui svarbias aplinkybes gali nustatyti tik Seimas.

10.2.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisinėje valstybėje kiekviena valstybės valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir įgyvendina savo kompetenciją; Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o pagal 74 straipsnį vykdyti apkaltą pavesta Seimui. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Seimas, vykdydamas apkaltą dėl nusikaltimo padarymo, gali pats nustatyti apkaltos taikymui svarbias aplinkybes tik išimtiniais, konstituciškai pateisinamais atvejais.

10.2.5. Kaip minėta, Konstitucijos 74 straipsnio nuostatų prasme nusikaltimas gali būti laikomas paaiškėjusiu tik tada, kai yra nustatytos visos aplinkybės, neabejotinai patvirtinančios tiek nusikaltimo padarymo faktą, tiek jį padariusį pareigūną; taip pat minėta, kad apkalta už nusikaltimo padarymą, Seimui davus sutikimą konkretų Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, gali būti vykdoma tik po to, kai įgaliotos teisinės institucijos nustato apkaltai konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikyti svarbias aplinkybes – įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustato nusikaltimo padarymo faktą ir jį padariusį pareigūną (išskyrus atvejį, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus).

Paminėtina, kad Lietuvoje įstatymais yra įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų trijų pakopų instancinė sistema: bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir vertinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme (kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Taigi apkalta konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ tais atvejais, kai Seimas duoda sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (išskyrus atvejį, kai nusikaltimo padarymo faktas (kartu ir jį padaręs pareigūnas) yra akivaizdus), yra galima tada, kai apkaltai taikyti svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai (atsižvelgiant į minėtai teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją).

10.3.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, inter alia atskleidžiančios valstybės valdžios institucijų įgaliojimus apkaltos, taikomos paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, procese:

– pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas; kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai (inter alia 2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada);

– demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų; todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, pagal Konstituciją tenka atsakomybė išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas);

– įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – taip pat spręsti, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas);

– pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74 straipsnyje numatytiems pagrindams, – tokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu ar rinkimais, jų negali spręsti kuri nors kita valstybės institucija, kuris nors valstybės pareigūnas ar kitas subjektas; Seimo, kaip Tautos atstovybės, sprendimas apkaltos proceso tvarka pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą kartu yra Tautos suverenių galių vykdymas per jos demokratiškai išrinktus atstovus; jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas).

10.3.2. Kaip minėta, nors pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta gali būti taikoma tiek už nusikaltimą, padarytą iki asmeniui pradedant eiti šiame straipsnyje nurodytas pareigas, tiek už nusikaltimą, padarytą jas jau einant, ta aplinkybė, kad atitinkami Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens veiksmai buvo atlikti iki jam duodant priesaiką, suponuoja paties apkaltos proceso ypatumus.

Šiame kontekste pažymėtina, jog nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pan.; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesisieja su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu (2004 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas); konstatuoti, kad „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ kartu yra arba nėra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir atitinkamai – priesaikos sulaužymas, konkrečiu atveju galėtų tik Konstitucinis Teismas (2016 m. gegužės 10 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendime yra konstatavęs ir tai, kad:

– pagal Konstituciją Seimas, sprendžiantis, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, jam tenkančią atsakomybę išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, įgyvendina kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkrečių veiksmų atitikties Konstitucijai;

– apkaltos pagrindo „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ taikymas nesuponuoja Seimo įgaliojimų kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, tais atvejais, kai tokiais veiksmais negalėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika dėl to, kad jie atlikti iki duodant Seimo nario priesaiką; taikant apkaltos pagrindą „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ Konstitucinis Teismas atitinkamai neturi įgaliojimų vertinti atitikties Konstitucijai požiūriu tokių atitinkamų veiksmų, kuriais negalėtų būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika dėl to, kad jie atlikti iki duodant Seimo nario priesaiką; kitaip būtų nepaisoma konstitucinės apkaltos sampratos.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nurodytosios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir taikant apkaltą kitiems Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims.

Taigi pagal Konstituciją, taikant apkaltą jos 74 straipsnyje nurodytam asmeniui už nusikaltimą, padarytą iki jam duodant priesaiką (t. y. prieš pradedant vykdyti pareigas), į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, neturi būti kreipiamasi.