Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 34 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje individualia veikla užsiimantis asmuo, kuris šia veikla verčiasi ne pagal verslo liudijimą, ginčija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, šios valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais nuspręsta negrąžinti jam valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir socialinio draudimo įmokos), mokėtų 2010–2013 metais, permokos. Šie sprendimai priimti vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 647) patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 34 punkto nuostata, kad avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti šios nuostatos konstitucingumu, sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jos atitiktį Konstitucijai.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Taisyklių 34 punkto nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes pagal ją tai pačiai grupei priklausantys asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, yra traktuojami skirtingai, atsižvelgiant tik į tai, kokį socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą jie pasirenka: avansu kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos arba kartą per metus iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos nuo praėjusiais metais gautų pajamų.

Asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, pasirinkus vieną ar kitą socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą, tarp jų neatsiranda tokių skirtumų, kuriais būtų objektyviai pateisinamas nevienodas jų traktavimas. Jų padėtis yra vienoda, nes jiems taikoma ta pati Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 4 dalyje nustatyta socialinio draudimo įmokų bazė.

Individualia veikla užsiimantiems asmenims, pasirinkusiems socialinio draudimo įmokas mokėti avansu, šių įmokų sumokėjus daugiau, negu pagal įstatymą reikia sumokėti, tokios įmokos negrąžinamos. Taigi jie priversti mokėti nepagrįstai didesnes socialinio draudimo įmokas, palyginti su tai pačiai grupei priklausančiais, socialinio draudimo įmokas mokėti vieną kartą per metus pasirinkusiais asmenimis, kuriems netiksliai apskaičiavus permokėtos socialinio draudimo įmokos yra grąžinamos.

Pažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės įstatymui principą, kartu pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės Kristinos Miškinienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą ir privalomo šių įmokų mokėjimo už praėjusius metus terminas yra kitais metais. Tačiau tokie asmenys turi teisę mokėti socialinio draudimo įmokas avansu kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Šia nuostata įtvirtinta asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, galimybė laisva valia pasirinkti mokėti socialinio draudimo įmokas nustatytomis sąlygomis su iš to kylančiais padariniais, būtent tai, kad jų sumokėtos socialinio draudimo įmokos jiems negrąžinamos ir netikslinamos.

Asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, teisė valstybinio socialinio draudimo įmokas sumokėti avansu yra susijusi su galimybe einamaisiais metais pasinaudoti valstybinio socialinio draudimo teikiamomis garantijomis. Tokie asmenys gali įgyti teisę gauti tiek trumpalaikes (motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės)), tiek ilgalaikes (pensijos) socialinio draudimo išmokas, kurių dydis tiesiogiai priklauso nuo iki draudžiamojo įvykio sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Griežtesnė socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarka siejama su tuo, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. savarankiškai dirbantys asmenys pradėti privalomai drausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) išmokoms gauti. Įstatyme neįtvirtinus apribojimo, kad avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos, būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiauti teise: pavyzdžiui, paaiškėjus nėštumo faktui (įvykus draudžiamajam įvykiui), individualią veiklą vykdantis asmuo galėtų sumokėti daugiau socialinio draudimo įmokų už pasirinktą laikotarpį ir taip įgyti teisę į didesnes socialinio draudimo išmokas. Be to, nustačius teisę perskaičiuoti (tikslinti) socialinio draudimo įmokas, tuo atveju, jeigu jos būtų mažinamos, o pagal sumokėtas didesnes įmokas jau būtų išmokėtos ir didesnės socialinio draudimo išmokos, kiltų pareiga išieškoti išmokų permokas.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovė iš esmės ne tarpusavyje lygina individualia veikla užsiimančius asmenis (išskyrus tuos, kurie šia veikla verčiasi turėdami verslo liudijimus), pasirinkusius skirtingus socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdus, o asmenis, užsiimančius individualia veikla (išskyrus tuos, kurie šia veikla verčiasi turėdami verslo liudijimus), lygina su asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartis, ir kitais asmenimis, nurodytais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Ji teigia, kad minėtiems individualia veikla užsiimantiems asmenims nustatytus teisinio reguliavimo ypatumus lemia šios veiklos pobūdis, todėl toks teisinis reguliavimas yra pagrįstas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas juo nėra pažeidžiamas.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos Alesios Rynkevič, šio skyriaus vyriausiosios specialistės Monikos Mikelaitės, Socialinio draudimo ir pensijų departamento Socialinio draudimo skyriaus vedėjo Vaidoto Kalinausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo ginčijama Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 34 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą lemia valstybinio socialinio draudimo prigimtis ir paskirtis, valstybės finansinės galimybės. Socialinio draudimo sistemos paskirtis – ne vien išmokėti socialinio draudimo pensijas ir pašalpas, bet pirmiausia surinkti visas įstatymo numatytas lėšas. Nustatant socialinio draudimo įmokų mokėjimo pagrindines nuostatas, siekiama konstituciškai reikšmingo tikslo – suformuoti pakankamą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių garantuoti socialinę apsaugą asmenims, kuriems jos reikia.

Individualia veikla užsiimantys asmenys, kurie socialinio draudimo įmokas moka avansu, apdraustaisiais asmenimis laikomi nuo šių įmokų sumokėjimo, todėl einamaisiais metais gali pasinaudoti socialinio draudimo teikiamomis garantijomis – gauti tam tikras socialinio draudimo išmokas. Kai asmenys, užsiimantys individualia veikla, pasirenka kitą socialinio draudimo įmokų būdą – moka jas už praėjusius metus iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, už praėjusiais metais įvykusius draudžiamuosius įvykius pagal įstatymą priklausančias socialinio draudimo išmokas gali gauti ne anksčiau kaip kitais metais, einančiais po tų praėjusių metų, už kuriuos sumokamos socialinio draudimo įmokos. Todėl šie asmenys negali būti traktuojami vienodai. Teisė susigrąžinti arba tikslinti avansu sumokėtas socialinio draudimo įmokas galėtų būti traktuojama kaip privilegija. Be to, ginčijama nuostata niekaip nėra ribojama individualia veikla užsiimančio asmens teisė laisvai pasirinkti socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą. Taigi šia nuostata konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas.

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės K. Miškinienės, suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų V. Kalinausko, A. Rynkevič papildomi rašytiniai paaiškinimai – atsakymai į jiems pateiktus klausimus.

6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus Mindaugo Sinkevičiaus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko Dainoro Bradausko rašytinės nuomonės ir atsakymai į pateiktus klausimus.

7. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui apklausti specialistai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjas Mantas Jautakis, Įmokų administravimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Linas Morkūnas, Registrų tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Tamulevičiūtė.

Konstitucinis Teismas

8. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja (-avo) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies (2009 m. liepos 22 d., 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. lapkričio 23 d., 2012 m. birželio 29 d. redakcijos), Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 34 punkto (2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. vasario 10 d. redakcijos) nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“.

9. Seimas 1991 m. gegužės 21 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia:

– 2004 m. lapkričio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 m. gegužės 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstytas nauja redakcija;

– 2008 m. gruodžio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 7, 8, 9, 29, 31 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuriuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, kad avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos;

– 2009 m. liepos 22 d., 2009 m. gruodžio 22 d., 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. lapkričio 23 d., 2012 m. birželio 29 d. priimtais įstatymais, kuriais inter alia buvo keičiama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata ginčijama šioje byloje.

10. Apibendrinant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d., 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. lapkričio 23 d., 2012 m. birželio 29 d. redakcijos) (toliau – Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalis) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pagal jį individualia veikla užsiimantys asmenys (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus) privalėjo ir privalo socialinio draudimo įmokas už mokestinius metus sumokėti iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, tačiau turėjo ir turi teisę pasirinkti kitą socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą: mokėti jas avansu, t. y. iš anksto kartą per mėnesį dalimis, įskaitomomis į bendrą mokėtinų socialinio draudimo įmokų sumą. Nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nenustatyta, kokio dydžio socialinio draudimo įmokos gali būti mokamos avansu. Tokios einamaisiais metais iš anksto sumokėtos įmokos negrąžinamos ir netikslinamos.

Pasirinkus socialinio draudimo įmokas mokėti avansu, tačiau iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos pagal gautas pajamas sumokėjus ne visą mokėtiną šių įmokų sumą, turi būti sumokėtas avansu sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas.

11. Aiškinant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ginčijamą nuostatą būtina atsižvelgti ir į kitas šios bylos kontekste aktualias šio ir kitų įstatymų nuostatas, kuriomis reguliuojami inter alia individualia veikla užsiimančių asmenų (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus) valstybinio socialinio draudimo ir su juo susiję santykiai.

12. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 34 punkto (2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. vasario 10 d. redakcijos) (toliau – Taisyklių 34 punktas) nuostatos „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ atitiktis Konstitucijai.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama nuostatos, kad avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos, atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

15. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, integruojančio įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).

Neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas; teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

16. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatos „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo abejonės iš esmės grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą nuostatą individualia veikla užsiimantiems asmenims, socialinio draudimo įmokas sumokėjusiems avansu, šių įmokų permokos negrąžinamos, kitaip nei asmenims, pasirinkusiems šias įmokas mokėti už praėjusius metus.

17. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo ir kituose įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą ir jo kontekste aiškinamą ginčijamą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatą, pagal kurią negrąžinamos ir avansu sumokėtų socialinio draudimo įmokų permokos:

– individualia veikla užsiimantys asmenys (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus) turėjo ir turi teisę pasirinkti socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą – mokėti jas avansu, t. y. iš anksto kartą per mėnesį nuo jų pačių pasirinktos (tam mėnesiui priskiriamų pajamų) sumos, nuo kurios apskaičiuojama (be kita ko, atimant leidžiamus atskaitymus) socialinio draudimo įmokų bazė negali viršyti keturių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių sumos;

– toks socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdo pasirinkimas lemia tai, kad šie asmenys socialinio draudimo įmokų gali avansu sumokėti daugiau, negu turėtų mokėti pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotas pajamas;

– nors avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos netikslinamos ir jų permokos nėra grąžinamos, jos lemia didesnes minėtiems asmenims mokėtinas socialinio draudimo išmokas. Be to, nurodytiems asmenims yra sudarytos prielaidos, įvykus draudžiamajam įvykiui, šias išmokas gauti anksčiau (jau einamaisiais metais), palyginti su tais, kurie pasirenka socialinio draudimo įmokas mokėti už praėjusius metus Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdami metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

18. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Minėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio neatskiriamas elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas.

19. Sprendžiant, ar ginčijama nuostata neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą visi individualia veikla užsiimantys asmenys (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus) turi teisę savo nuožiūra pasirinkti socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą: mokėti jas avansu arba už praėjusius metus Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiant metinę pajamų mokesčio deklaraciją, t. y. šis teisinis reguliavimas visiems nurodytiems asmenims suteikia vienodą galimybę rinktis socialinio draudimo įmokų mokėjimo būdą. Individualia veikla užsiimančių asmenų (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus) pasirinkimas mokėti socialinio draudimo įmokas avansu lemia iš ginčijamo ir su juo susijusio teisinio reguliavimo kylančius padarinius, būtent tai, kad jų avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos netikslinamos ir šių įmokų permokos nėra grąžinamos, tačiau sumokėję daugiau, negu būtų turėję mokėti pagal Valstybinei mokesčių inspekcijai metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruotas pajamas, jie, palyginti su tais, kurie socialinio draudimo įmokas moka už praėjusius metus, įgyja teisę į didesnes socialinio draudimo išmokas bei jų išmokėjimą anksčiau (jau einamaisiais metais), jeigu įvyksta draudžiamasis įvykis.

Atsižvelgiant į šias teisines aplinkybes, šių socialinės apsaugos santykių ypatumus, toks diferencijuotas individualia veikla užsiimančių asmenų (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus) socialinio draudimo įmokų permokų grąžinimo teisinis reguliavimas, kai šios permokos nėra grąžinamos tik individualia veikla užsiimantiems asmenims (išskyrus turinčiuosius verslo liudijimus), pasirinkusiems socialinio draudimo įmokas mokėti avansu, nelaikytinas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimu, juo nėra nukrypstama nuo iš konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančių reikalavimų.

Vadinasi, nėra teisinių argumentų teigti, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstitucinį teisinės valstybės principą.

20. Taigi konstatuotina, kad ginčijama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostata nėra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principai.

Kartu konstatuotina, kad, kaip minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“, atsižvelgiant į jos paskirtį, negali būti aiškinama pažodžiui kaip apimanti ir tuos atvejus, kai didesnė socialinio draudimo įmokų suma sumokama suklydus, inter alia padarius skaičiavimo klaidą, neatėmus leidžiamų atskaitymų; tokiais atvejais socialinio draudimo įmokos gali būti tikslinamos, o jų permokos – grąžinamos. Todėl ši pareiškėjo ginčijama nuostata negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią tokiose situacijose grąžinti avansu sumokėtų socialinio draudimo įmokų permoką. Kitaip būtų nukrypta nuo konstitucinio teisingumo principo, kuris, kaip minėta, yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies (2009 m. gruodžio 22 d., 2010 m. birželio 17 d., 2010 m. lapkričio 23 d., 2012 m. birželio 29 d. redakcijos) nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Taisyklių 34 punkto nuostatos „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo abejonės grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonės dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai.

23. Minėta, kad ginčijama Taisyklių 34 punkto nuostata yra analogiška ginčijamai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatai.

24. Šiame nutarime konstatavus, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja (-avo) ir analogiškai aiškinama ginčijama Taisyklių 34 punkto nuostata.

25. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Taisyklių 34 punkto (2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. vasario 10 d. redakcijos) nuostata „avansu sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos ir netikslinamos“ neprieštarauja (-avo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas