Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimų nuostatų išaiškinimo

1. Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2015 m. sausio 14 d. sprendimai).

2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio (1993 m. vasario 3 d., 1996 m. liepos 11 d., 2015 m. gegužės 14 d. redakcijos) 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio.

Aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su oficialiu Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų aiškinimu (inter alia 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2009 m. gruodžio 18 d., 2013 m. kovo 13 d., 2014 m. vasario 26 d. sprendimai).

3. Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2015 m. sausio 14 d. sprendimai).

1. Minėta, kad pareiškėja Seimo Pirmininkė prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6 punkto antrosios pastraipos nuostata „Teisėjas gali gauti tik teisėjo atlyginimą, mokamą iš valstybės biudžeto. Jokio kito atlyginimo, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, jis negali gauti“ reiškia, jog dėl to, kad teisėjas gauna vienkartines ar periodines išmokas už dalyvavimą Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu, iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų pagal paramos teikimo projektų sutartyse nustatytas sąlygas ir įkainius, taip pat dėl to, kad teismo teisėjui mokamas tarptautinio teismo teisėjo atlyginimas už tarptautinio teismo teisėjo pareigų ėjimą (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), pažeidžiama Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalis.

Taigi pareiškėja siekia išsiaiškinti tam tikrus teisėjo konstitucinio statuso ypatumus, būtent draudimo teisėjui gauti kitą atlyginimą, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, turinį dviem aspektais:

– ar jis apima draudimą teisėjui gauti užmokestį už dalyvavimą tarptautiniuose bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu;

– ar jis apima draudimą teisėjui gauti atlyginimą už tarptautinio teismo teisėjo pareigų ėjimą (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos).

2. Minėta, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines ir sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kurio nuostatą prašoma išaiškinti, taip pat kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą ir kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata, kurią aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata.

Taigi pareiškėjos prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6 punkto antrosios pastraipos nuostata pareiškėjos nurodytu aspektu aiškintina kartu su kitomis to nutarimo nuostatomis, su kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriose inter alia apibrėžti teisingumo vykdymo Lietuvoje, teisminės valdžios savarankiškumo ir nepriklausomumo nuo kitų valstybės valdžių, išskirtinio teisėjo konstitucinio statuso konstituciniai pagrindai, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

3. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį teismai yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismai – jurisdikcinės institucijos – vykdo teisminę valdžią, kuri, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinė teismų paskirtis ir kompetencija – vykdyti teisingumą (2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą: teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas gali būti užtikrinami įvairiomis priemonėmis, inter alia įstatymais įtvirtinant jų procesinį nepriklausomumą, teisėjų statusą, teisėjo socialines (materialines) garantijas (1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

4. Teisingumo vykdymo funkcija lemia ir išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, kurį atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis), negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą ir užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (113 straipsnis), draudimą kištis į teisėjo veiklą, teisėjo asmens neliečiamybę (114 straipsnis) ir kt. (2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

5. Pareiškėjos prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata suformuluota aiškinant Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį, kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą ir užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.

Šiame kontekste paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kuriomis atskleistos pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos.

6. Minėta, kad pareiškėja siekia išsiaiškinti inter alia tai, ar draudimas teisėjui gauti kitą atlyginimą, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, apima draudimą teisėjui gauti užmokestį už dalyvavimą tarptautiniuose bendradarbiavimo ir paramos demokratijai projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu.

7. Kaip minėta, pareiškėja prašo išaiškinti inter alia tai, ar draudimas teisėjui gauti kitą atlyginimą, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, apima draudimą teisėjui gauti atlyginimą už tarptautinio teismo teisėjo pareigų ėjimą (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos).

8. Pareiškėjos keliamų klausimų kontekste pažymėtina, kad nacionalinio teismo teisėjas gali eiti ir tarptautinio teismo teisėjo pareigas (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), jei tokia galimybė numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintuose valstybės įsipareigojimuose dalyvauti tarptautinių teismų veikloje, suponuojančiuose valstybės pareigą paskirti aukštos kvalifikacijos atstovus, inter alia nacionalinio teismo teisėjus, į tarptautines ar tarptautines teismines institucijas. Pažymėtina ir tai, kad minėta veikla derinant nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigas yra prisidedama prie konstitucinių Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslų įgyvendinimo, inter alia tarptautinių įsipareigojimų teisingumo vykdymo srityje laikymosi bei teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Be to, minėta veikla derinant nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigas neturi būti pastovi, ji gali būti tik laikina.

Tarptautinio teismo teisėjo pareigų ėjimas negali būti laikomas kita, Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje draudžiama, teisėjo veikla, nes tiek nacionalinio teismo, tiek tarptautinio teismo teisėjo pareigų paskirtis – vykdyti teisingumą, o teisėjams yra keliami tie patys teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai, jiems suteikiamas specialus statusas, inter alia teisėjų įgaliojimų trukmė yra neliečiama, bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas. Pažymėtina, kad nacionalinio teismo teisėjas, eidamas tarptautinio teismo teisėjo pareigas (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), vien dėl to negali netekti savo, kaip nacionalinio teisėjo, įgaliojimų. Kartu pažymėtina ir tai, kad derinant nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigas savaime nekyla abejonių dėl teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo. 

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal Konstituciją teisėjai gali eiti tam tikras kitas numatytas pareigas teismuose, teisminės valdžios savivaldos institucijose, o Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse taip pat gali būti numatyti atvejai, kada teisėjas gali eiti inter alia tarptautinio teismo teisėjo pareigas (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos). Tokia veikla turi derėti su iš Konstitucijos 109 straipsnio teismams ir teisėjams kylančia konstitucine pareiga tinkamai, nepriklausomai ir efektyviai vykdyti teisingumą.      

Konstatuotina ir tai, kad teisėjo teisė eiti tarptautinio teismo teisėjo pareigas (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos) suponuoja ir jo teisę gauti atlyginimą už jų ėjimą. Kartu pažymėtina, kad, kaip ne kartą minėta, pagal Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį teisėjas negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą ir užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, todėl darytina išvada, kad teisėjas, eidamas tarptautinio teismo teisėjo pareigas (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), vienu metu negali gauti ir nacionalinio teismo teisėjo, ir tarptautinio teismo teisėjo atlyginimo.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6 punkto antrosios pastraipos nuostata „Teisėjas gali gauti tik teisėjo atlyginimą, mokamą iš valstybės biudžeto. Jokio kito atlyginimo, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, jis negali gauti“ inter alia reiškia, kad teisėjai už dalyvavimą Europos Sąjungos, kitų tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių finansuojamuose paramos teikimo arba Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektuose, susijusiuose su teisingumo sistemos ir teismų veiklos tobulinimu, gali gauti užmokestį tik jeigu dalyvaudami šiuose projektuose vykdo pedagoginę ar kūrybinę veiklą; teisėjai taip pat gali gauti tarptautinio teismo teisėjo atlyginimą (kai yra derinamos nacionalinio teismo ir tarptautinio teismo teisėjo pareigos), tačiau tuo metu jie negali gauti nacionalinio teismo teisėjo atlyginimo.

1. Šio sprendimo kontekste paminėtini ir tarptautiniai dokumentai, kuriais reglamentuojamas teisėjų statusas, inter alia teisėjų nepriklausomumas ir jo garantijos.

2. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtino „Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus“. Europos Tarybos Ministrų Komitetas, atsiliepdamas į šį dokumentą, 1994 m. spalio 13 d. priėmė valstybėms, Europos Tarybos narėms, skirtą rekomendaciją Nr. R(94)12 „Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens“. Europos Tarybos iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintos Europos chartijos dėl teisėjų statuso 1.1 punkte įtvirtinta, kad jos nuostatomis siekiama didinti teisėjo kompetentingumo, nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų lygį Europos šalyse ir kad šios chartijos nuostatomis negali būti grindžiami tokie nacionalinio teismo teisėjo statuso pakeitimai, kuriais būtų sumažintas jau laiduotas garantijų lygis.

Šio sprendimo kontekste pažymėtina, jog Europos chartijoje dėl teisėjų statuso nustatyta ir tai, kad teisėjai gali nevaržomai vykdyti veiklą, nesusijusią su teisėjo pareigomis, įskaitant veiklą, kuria įgyvendinamos jų, kaip piliečių, teisės; ši veiklos laisvė negali būti varžoma, išskyrus tuos atvejus, kai su darbu nesusijusi veikla yra nesuderinama su pasitikėjimu teisėjais arba jų nešališkumu, nepriklausomumu arba gebėjimu dėmesingai ir per kiek įmanoma trumpiausią laiką išnagrinėti bylas; norėdami užsiimti apmokama ir su darbu nesusijusia veikla, išskyrus literatūrinę arba kūrybinę veiklą, teisėjai turi gauti leidimus pagal įstatyme nustatytus reikalavimus (4.2 punktas).

3. Šio sprendimo kontekste taip pat pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2010 m. lapkričio 17 d. rekomendacijoje Nr. (2010)12 „Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiksmingumas ir atsakomybė“, kurioje inter alia pabrėžta, kad teisėjai gali dalyvauti su jų oficialiomis pareigomis nesusijusioje veikloje; siekiant išvengti faktinių ar numanomų interesų konfliktų, jie turėtų dalyvauti tik su teisėjo nešališkumu ir nepriklausomumu suderinamoje veikloje (21 punktas).

4. Šio sprendimo kontekste pažymėtina ir tai, kad Konsultacinės Europos teisėjų tarybos nuomonėje Nr. 3 (2002) „Dėl profesinio teisėjų elgesio, ypač etikos, teisėjo pareigoms netinkamo elgesio, nešališkumo principų ir taisyklių“ pabrėžta, kad darbas kitoje srityje suteikia teisėjams galimybę plėsti savo akiratį ir susipažinti su visuomenės problemomis, kurios papildo jų įgytas profesines žinias (35 punktas); ypatinga teisėjo funkcijos prigimtis ir būtinybė išsaugoti teisėjo pareigų orumą bei apsaugoti teisėjus nuo visokių įmanomų formų spaudimo reiškia, kad teisėjai privalo vengti interesų konflikto arba piktnaudžiavimo savo valdžia; tai suponuoja teisėjų pareigą susilaikyti nuo bet kokios profesinės veiklos, kuri galėtų atitraukti juos nuo savo pareigų teisme arba nulemtų tai, kad savo pareigas jie atliktų tik iš dalies; kai kuriose valstybėse su teisėjo funkcijomis nesuderinama veikla yra aiškiai apibrėžta įstatymuose; teisėjams draudžiama vykdyti bet kokią profesinę arba apmokamą veiklą; išimtys taikomos pedagoginei, tiriamajai, mokslinei arba meninei veiklai (37 punktas).

5. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. sausio 22 d. Patariamojoje nuomonėje Nr. 2 „Dėl kai kurių teisinių klausimų, susijusių su kandidatų į Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjus sąrašais“ pabrėžė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 21 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnyje yra numatyta šio teismo teisėjų rinkimo tvarka; pirmojoje nuostatoje yra nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti kandidatai į Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjus: jie „turi būti aukštos moralės ir privalo arba atitikti reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems užimti aukščiausias teismines pareigas savo valstybėje, arba būti pripažinti aukštos kvalifikacijos teisininkai“. Šioje patariamojoje nuomonėje taip pat pabrėžta, kad teisėjams keliami aukštos profesinės kvalifikacijos reikalavimai yra nustatyti siekiant užtikrinti teismo, kaip teisminės valdžios, autoritetą ir tinkamą teismo funkcijų vykdymą; šios nuostatos, be kita ko, turi būti aiškinamos taip, kad geriausiai atitiktų teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus.

Anksčiau, 2008 m. vasario 12 d., priimtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo patariamojoje nuomonėje „Dėl kai kurių teisinių klausimų, susijusių su kandidatų į Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjus sąrašais“ pabrėžta, kad kandidatai į Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjus turi puikiai mokėti anglų arba prancūzų kalbą; be to, kandidatai privalo turėti patirties žmogaus teisių srityje.

6. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto 36 straipsnyje taip pat yra nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai teisėjams ir valstybių pareigos parenkant teisėjus. Teisėjai turi būti renkami iš aukštos moralės, nešališkų ir sąžiningų kandidatų, atitinkančių aukščiausioms teisminėms pareigoms atitinkamoje valstybėje keliamus reikalavimus, vienas iš jų – turėti pripažintą kompetenciją baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės srityje ir būtinai – atitinkamą teisėjo, prokuroro, advokato ar panašios praktikos patirtį arba turėti pripažintą kompetenciją tarptautinės teisės, tarptautinės humanitarinės teisės ar žmogaus teisių srityje ir didelę profesinės teisinės veiklos patirtį, tinkamą Tarptautinio Baudžiamojo Teismo teisminėms funkcijoms vykdyti; kiekvienas kandidatas privalo puikiai mokėti bent vieną šio teismo darbinę kalbą.

7. Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 253 ir 254 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Teisingumo Teismo teisėjai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus, keliamus aukščiausioms teisėjo pareigoms, arba yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai. Pagal šios sutarties 254 straipsnio 2 dalį Bendrojo Teismo nariai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina aukštoms teisėjo pareigoms keliamus reikalavimus.

8. Europos Sąjungos Tarybos susitarimo dėl Bendro patentų teismo, priimto 2013 m. vasario 19 d., 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Bendro patentų teismo teisėjai yra aukščiausios kompetencijos ir turi įrodytos patirties patentų ginčų srityje. Teisinės kvalifikacijos teisėjai turi turėti kvalifikacijų, būtinų norint būti paskirtiems į susitariančiosios valstybės narės teismines įstaigas (15 straipsnio 2 dalis).

Pagal šio susitarimo 17 straipsnį teisinės kvalifikacijos teisėjai, taip pat techninės kvalifikacijos visą darbo dieną dirbantys teisėjai negali užsiimti jokia kita mokama ar nemokama profesine veikla, nebent Administracinis komitetas padarytų išimtį (2 dalis). Neatsižvelgiant į šią nuostatą, teisėjai, vykdydami pareigas, taip pat gali atlikti kitas teismines funkcijas nacionaliniu lygmeniu (3 dalis). Techninės kvalifikacijos teisėjai, kurie yra ne visą darbo dieną dirbantys Teismo teisėjai, vykdydami pareigas taip pat gali atlikti kitas funkcijas, jei tai nesukelia interesų konflikto (4 dalis).

9. Taigi minėtuose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtinta principinė nuostata, kad teisėjai, kurie tinkamai ir per kiek įmanoma trumpiausią laiką išnagrinėja bylas, gali nevaržomai užsiimti kita veikla, jeigu ji yra suderinama su teisėjo nešališkumu ir nepriklausomumu, ir gauti kitą atlyginimą už kūrybinę, mokslinę, pedagoginę veiklą.

Taip pat pažymėtina, kad kandidatams į atitinkamo tarptautinio teismo teisėjus keliami aukštos profesinės kvalifikacijos, tam tikros teisės srities specialių žinių ir (ar) užsienio kalbų mokėjimo reikalavimai, o tam tikrais atvejais kandidatai į tarptautinio teismo teisėjus privalo turėti nacionalinio teismo teisėjo, prokuroro ir panašaus darbo praktinės patirties arba turėti pripažintą kompetenciją atitinkamoje srityje, kuri galėtų būti prilyginama teisminių funkcijų vykdymui.