Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo

2.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog prašomu išaiškinti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo inter alia pripažinta, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja:

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus; pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą įtvirtinant teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarką ir maksimalų jos dydį nebuvo atsižvelgta į specifinį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kadangi jis neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, nes, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi. Pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjui, įgijusiam 5–10 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 10–15 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 15–20 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija;

– Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis ir kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, kadangi jis paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas teisėjų valstybinei pensijai tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams (sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebūtų mokama arba būtų mokama nedidelė šios pensijos dalis).

2.2. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, 2010 m. lapkričio 16 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas negali būti taikomas.

Pažymėtina, kad kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas; Seimui kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų Konstitucijai; bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

2.3. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas iki šiol neįvykdė konstitucinės pareigos atitinkamai pakoreguoti Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą. Taip pat pažymėtina, kad prašomas išaiškinti 2010 m. birželio 29 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. atsižvelgiant į tai, kad buvo reikalingas tam tikras laikas pašalinti teisinio reguliavimo vakuumui, kuris susidarytų, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas būtų buvęs oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje.

2.4. Taigi, įsigaliojus prašomam išaiškinti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui ir įstatymų leidėjui nesiėmus veiksmų, kad būtų pakoreguotas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, susidarė pareiškėjo prašyme nurodyta situacija, kai, Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, neliko įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti ir mokėti šias pensijas.

Vadinasi, pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymas išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.3 ir 2.4 punktų nuostatos reiškia, kad, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir įstatymų leidėjui atitinkamai nepakeitus šio teisinio reguliavimo, asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis Konstitucinio Teismo teisės akte suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal Konstituciją, traktuotinas kaip prašymas išaiškinti, kaip turi būti taikomas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas įstatymų leidėjui nesiėmus veiksmų šiam nutarimui įgyvendinti.

2.5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, prašomas išaiškinti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. atsižvelgiant į tai, kad buvo reikalingas tam tikras laikas pašalinti teisinio reguliavimo vakuumui, kuris susidarytų, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas būtų buvęs oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje. Tačiau Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nenagrinėjo hipotetinės situacijos, kuri susiklostytų atsiradus teisėjų valstybinių pensijų reguliavimo vakuumui, jeigu įstatymų leidėjas per laikotarpį nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo iki jo įsigaliojimo nesiimtų veiksmų šiam nutarimui įgyvendinti. Taigi Konstitucinis Teismas prašomame išaiškinti nutarime netyrė klausimo, ar asmenys, kuriems teisėjų valstybinės pensijos buvo paskirtos ir mokamos remiantis Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, įgijo teisę, kad jiems tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos būtų mokamos ir toliau, ir tokia jų teisė yra ginama pagal Konstituciją.

3.1. Šiame kontekste pažymėtinos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su valstybinėmis pensijomis:

– pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos Valstybinių pensijų įstatyme; antai pagal Valstybinių pensijų įstatymą Lietuvos Respublikoje yra nustatytos tokios valstybinės pensijos: Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos ir teisėjų valstybinės pensijos;

– valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas);

– valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama;

– konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Taigi pažymėtina, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių; ji siejama su specialiu asmens statusu – yra skiriama teisėjams už jų tarnybą, kai nutrūksta jų įgaliojimai. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, inter alia pertvarkant pensijų sistemą, tačiau tai darydamas jis privalo paisyti Konstitucijos.

3.2. Šiame kontekste pažymėtinos ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtintu teisėjo ir teismų nepriklausomumu:

– teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai);

– teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai); teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos;

– iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos (beje, įtvirtintos ir kitų demokratinių valstybių teisėje, taip pat įvairiuose tarptautiniuose aktuose) reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai (1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia teisėjo socialines (materialines) garantijas ne tik jam einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams gali būti įvairios, inter alia periodiškai mokamos išmokos, taip pat vienkartinės išmokos ir t. t.; tokių garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra išskirtinis konstitucinis teisėjo statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su konstituciniu teisėjo statusu susijusių aplinkybių, tačiau negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bendri visiems dirbantiems asmenims; teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams turi būti realios, o ne vien nominalios (2007 m. spalio 22 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų valstybine pensija, įstatymu turi nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindus, sąlygas; įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš Konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. Priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų.

Taigi pažymėtina, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija nėra savitikslė ir pagal Konstituciją nėra vertinama kaip privilegija; tokios garantijos nustatymas siejamas su ypatingu konstituciniu teisėjo statusu, visų pirma Konstitucijoje, inter alia jos 109 straipsnyje, nustatytu teisėjo nepriklausomumo reikalavimu. Kitaip tariant, įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinių (materialinių) garantijų, t. y. tokia teisėjo socialinė (materialinė) garantija, kuri yra nustatyta (taikoma), kai nutrūksta jo įgaliojimai, ir ginama pagal Konstitucijos 109 straipsnį.

Pabrėžtina, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, yra viena iš teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo priemonių. Tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (inter alia teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, valstybės valdžios ir valdymo institucijų ar pareigūnų arba kitų asmenų kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat apsaugoti teisėjus nuo tokių galimų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimų, kuriais būtų daromas spaudimas dėl sprendimų vykdant teisingumą, ir mažinti korupcijos riziką.

Vadinasi, nors įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių ir įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, inter alia pertvarkant pensijų sistemą, įstatymų leidėjo diskrecija reguliuoti teisėjų valstybines pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų atžvilgiu, nes, be kitų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, inter alia teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo.

3.3. Šiame kontekste pažymėtinos ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatos, susijusios su teisėjų socialinių (materialinių) garantijų mažinimu:

– Konstitucija taip pat draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

– kita vertus, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti; kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės pensijos. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus; tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisingumo imperatyvų reikalavimų;

– bloginti įstatymų numatytas finansines, materialines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus, teisėjų valstybines pensijas galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo, teisėjų valstybinių pensijų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą (2006 m. kovo 26 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Taigi pažymėtina, kad iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygį, inter alia tų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai. Kita vertus, šis draudimas nėra absoliutus: mažinti socialinių (materialinių) garantijų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, lygį galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tačiau tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą.

Pabrėžtina, kad priešingu atveju, jei teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui; kitaip tariant, būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais daryti įtaką teisėjams, valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ar pareigūnams arba kitiems asmenims kištis į teisėjų veiklą, priimti tokius įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimus, kuriais būtų mažinamos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos darant spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką.

2.1. Minėta, kad prašomu išaiškinti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu buvo pripažinta, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi jis neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, nes, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi. Minėta ir tai, kad pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjui, įgijusiam 5–10 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 10 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 10–15 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 20 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, teisėjui, įgijusiam 15–20 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 35 procentų jo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija.

Taigi ginčytas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, kadangi pagal jį diferencijuojant teisėjų valstybinių pensijų dydžius nepakankamai atsižvelgiama į teisėjų darbo stažo trukmę.

2.2. Minėta, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis inter alia tame Konstitucinio Teismo nutarime. Todėl prašomų išaiškinti Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 3.7 punkto nuostatų prasmė atskleistina kitų šio nutarimo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste.

4.1. Pagal Estijos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ginčytą teisinį reguliavimą nustatant teisėjų pensijos dydį teisėjai traktuoti skirtingai, atsižvelgiant į tai, kada jiems ši pensija buvo ar turėjo būti paskirta, t. y. konkretus teisėjo pensijos dydis priklausė nuo to, ar ši pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ar vėliau. Estijos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą teisėjų, kuriems pensija paskirta po 2013 m. birželio 30 d., pensijos dydis yra daug didesnis negu teisėjų, kuriems pensija paskirta anksčiau:

– pirmosios instancijos teismų teisėjų: tiems, kuriems pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ji skaičiuota nuo 2 666,16 euro atlyginimo ir sudarė 1 999,62 euro, o tiems, kuriems pensija paskirta vėliau, ji skaičiuota nuo 3 380 eurų atlyginimo ir sudarė 2 535 eurus; taigi pastarųjų teisėjų pensijos dydis buvo 21 proc. didesnis;

– apygardų teismų teisėjų: tiems, kuriems pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ji skaičiuota nuo 2 999,43 euro atlyginimo ir sudarė 2 249,57 euro, o tiems, kuriems pensija paskirta vėliau, ji skaičiuota nuo 3 900 eurų atlyginimo ir sudarė 2 925 eurus; taigi pastarųjų teisėjų pensijos dydis buvo 23 proc. didesnis;

–  Estijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų: tiems, kuriems pensija paskirta iki 2013 m. birželio 30 d., ji skaičiuota nuo 3 665,97 euro atlyginimo ir sudarė 2 749,48 euro, o tiems, kuriems pensija paskirta vėliau, ji skaičiuota nuo 4 420 eurų atlyginimo ir sudarė 3 315 eurų; taigi pastarųjų teisėjų pensijos dydis buvo 17 proc. didesnis.

4.2. Pripažindamas minėtą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Estijos Respublikos Konstitucijai, Estijos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi konstituciniais teisėjo ir teismų nepriklausomumo, asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės teisės apsaugos principais.

Estijos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad teisėjo pensija yra garantija, užtikrinanti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Konstituciją teisėjai yra skiriami į pareigas visam gyvenimui; tai reiškia, kad, atsižvelgdamas į šių pareigų ypatumus, asmuo, siekdamas tapti teisėju, priima ilgalaikį ir, tikėtina, nelengvą sprendimą; žinojimas, kad teisėjui yra užtikrinama konkreti su vykdytomis pareigomis susijusi pensija, skiriama pasibaigus jo įgaliojimams, mažina teisėjų korupcijos riziką, taip pat yra tarsi kompensacija dėl griežtų reikalavimų (inter alia draudimo dirbti bet kokį kitą darbą, išskyrus mokslinę ir pedagoginę veiklą) šioms pareigoms.

Estijos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo ir tai, kad nors įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nuspręsti, kokias socialines garantijas nustatyti, tačiau sukūrus tam tikrą sistemą asmenys, turintys teisę į išmoką, negali būti be jokios priežasties traktuojami nevienodai; tokių atsitiktinių diferencijavimo kriterijų, kaip skirtingas pensijos skyrimo laikas (kuris pagal ginčytą teisinį reguliavimą galėjo būti ir viena diena), nustatymas laikytinas neproporcingu. Teismas taip pat pažymėjo, kad asmens teisė į pensiją, kuri gali būti įvertinta pinigais, yra turtinio pobūdžio teisė ir priskirtina vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į nuosavybę; šiuo aspektu iš Konstitucijos kylantis teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog kiekvienas turi teisę turėti pagrįstą lūkestį, kad nustatytasis teisinis reguliavimas išliks; istorinis argumentas, jog teisėjų pensijos dydžio (75 proc. pensijos mokėjimo metu nustatyto paskutinių eitų teisėjo pareigų atlyginimo dydžio) teisinis reguliavimas galiojo dešimtmečius (pažymėtina, kad toks teisėjo pensijos dydis Estijos Respublikoje buvo nustatytas nuo 1991 m. spalio 23 d.), yra pagrindas konstatuoti, jog teisėjai turi teisėtą lūkestį, kad toks jų pensijos dydis išliks.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

1. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo (Žin., 2010, Nr. 134-6860) motyvuojamosios dalies II skyriaus 3.16 punkto nuostatos „Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuota doktrina, jog principinė nuostata, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar jį jau nustačius), mutatis mutandis taikytina ir kitoms teisėjų socialinėms (materialinėms) garantijoms, inter alia toms, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai; jos negali būti mažinamos, juo labiau išvis paneigiamos, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos išplaukia teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas“ inter alia reiškia, kad, įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis.

2. Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo (Žin., 2010, Nr. 134-6860) motyvuojamosios dalies II skyriaus 3.7 punkto nuostatos „<...> įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį bei šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš Konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri yra ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. Priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų“ inter alia reiškia, kad, įstatymų leidėjui nustačius, jog vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra gautas teisėjo atlyginimas, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

3. Neaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo (Žin., 2010, Nr. 134-6860) motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.3 punkto nuostatos „kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga“, 2.4 punkto nuostatos „asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau“.