Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3193

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. SV-S-1206 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nepritarti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3193 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:

1. Pagal Įstatymo projekte siūlomą teisinį reguliavimą asmenys, dėl objektyvių priežasčių ūkio subjektuose dirbantys ne visu etatu (pavyzdžiui, studentai, derinantys studijas ir darbą ir dirbantys ne visu etatu, asmenys, dirbantys tam tikrose ūkio šakose, kurių darbo krūvis priklauso nuo objektyvių aplinkybių, lemiančių darbo krūvį ne visą darbo dieną (pavyzdžiui, darbas tam tikromis valandomis) ir panašiai) ir gaunantys pajamas, mažesnes nei minimalioji mėnesinė alga, privalės mokėti 6 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nesvarbu, kokias pajamas gauna. Taigi minėtų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokos bus neproporcingos visu etatu dirbančių ir bent minimaliąją mėnesinę algą gaunančių kitų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokoms.

Vertinant tokį siūlymą, būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją privalomojo sveikatos draudimo srityje. Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydis turėtų priklausyti nuo asmens pajamų.

2. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepateikta skaičiavimų, rodančių, kokią įtaką Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas turės kiekvienai draudžiamųjų asmenų grupei ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Nepateikta ir argumentų, įrodančių, kad mokestinės naštos didinimas nepagrįstai neapsunkins asmenų, gaunančių labai mažas pajamas. Pavyzdžiui, nemažai autorių ir atlikėjų veiklą vykdo pagal autorines sutartis arba sporto ar atlikėjo veiklos sutartis, kuriose neretai numatytas atlygis, mažesnis už vieną minimaliąją mėnesinę algą, todėl pagal Įstatymo projektą jie turėtų mokėti 6 procentų minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką, tai yra 21 eurą, nors pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – Sveikatos draudimo įstatymas) 17 straipsnio 3 dalyje, ši įmoka būtų mažesnė. Taigi įgyvendinant Įstatymo projekto nuostatas galima paradoksali situacija, kai privalomojo sveikatos draudimo įmoka – 21 euras, bus didesnė nei autoriaus ar atlikėjo atlyginimas pagal autorinę ar atlikėjo veiklos sutartį, jeigu, pavyzdžiui, už kūrinio sukūrimą ar atlikimą autoriui ar atlikėjui būtų sumokėta 20 eurų per mėnesį. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamose Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 6 ir 9¹ dalyse nustatytos apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų grupės, kurios pasižymi tuo, kad jų gaunamos (apmokestinamos) pajamos atitinkamais laikotarpiais – nepastovios ir nevienodos.

Reikėtų pažymėti, kad mažesnes nei minimalioji mėnesinė alga pajamas gaunančių asmenų mokestinės naštos didėjimas gali skatinti grįžti prie nelegalaus darbo ir neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo įvairiose ūkio šakose.

Įstatymo projekto 1 straipsnio 6 dalyje, kuria keičiama Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9¹ dalis, siūlomas teisinis reguliavimas, taikytinas paslaugų gavėjams, yra nepagrįstas ir pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą. Vadovaujantis šiuo metu galiojančio Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9¹ dalimi, paslaugų gavėjas už paslaugų teikėją apskaičiuoja ir sumoka privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo apskaičiuoto atlygio sumos. Jeigu paslaugų gavėjas turės kiekvieną kartą sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas ne nuo atlygio už teikiamas vienkartines paslaugas sumos, o nuo minimaliosios mėnesinės algos, mokestinė našta jam smarkiai padidės. Paslaugų gavėjams ši tvarka būtų nepatraukli, ir jie galbūt vengtų legaliai įforminti paslaugų teikimą pagal paslaugų kvitus, taigi vėl gausėtų nelegalaus darbo ir neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuje atvejų, nors šiuo metu, taikant galiojančią paslaugų sistemą, nelegalaus darbo šiuose sektoriuose atvejų mažėja. Beje, pagal galiojantį teisinį reguliavimą (Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 10 dalis) paslaugų teikėjo metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 9 procentai 12 minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių tų metų kiekvieno atitinkamo mėnesio paskutinę dieną.

3. Nors Įstatymo projekto aiškinamajame rašte kaip vienas iš teigiamų rezultatų yra nurodomas asmenų lygybės principo įgyvendinimas, tačiau Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs – šiame straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai), todėl skirtingo dydžio minimalių privalomojo sveikatos draudimo įmokų nustatymas skirtingas pajamas gaunantiems asmenims, tai yra šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, negali būti traktuojamas kaip asmenų lygybės principo pažeidimas, o Įstatymo projekte pateiktas teisinis reguliavimas asmenų lygybės įstatymui principo neužtikrintų dėl to, kad siūlomas privalomojo sveikatos draudimo įmokos dydis mažas pajamas gaunantiems asmenims būtų neproporcingas.

4. 2015 m. liepos 14 d. Tarybos rekomendacijoje dėl 2015 m. Lietuvos nacionalinės reformų programos su Tarybos nuomone dėl 2015 m. Lietuvos stabilumo programos (2015/C 272/18) (OL 2015 C 272, p. 70) Lietuvai siūloma mažinti mokesčių naštą mažas pajamas gaunantiems asmenims ir perkelti šią naštą kitiems šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Iš esmės tokias pat rekomendacijas dėl darbo pajamų apmokestinimo mažinimo Lietuvai teikia ir kitos tarptautinės organizacijos (Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija). Įstatymo projekto nuostatos nesudaro sąlygų mažinti mokesčių naštą mažas pajamas gaunantiems asmenims.

Ministras Pirmininkas                                                                      Algirdas Butkevičius

Sveikatos apsaugos ministras                                                          Juras Požela