Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas

@D1=19900209;D2=19921029;D3=19940110

Pakeitimai:

 

  1. Parlamentas, Įstatymas

     Nr. 1-2474, priimtas 92.04.09, Žin., 1992, Nr. 12-316

     DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SPAUDOS IR KITŲ MASINĖS

     INFORMACIJOS PRIEMONIŲ ĮSTATYMO PAPILDYMO IR PAKEITIMO

 

  2. Parlamentas, Įstatymas

     Nr. 1-3019, priimtas 92.10.29, Žin., 1992, Nr. 32-979

     DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 7-1 STRAIPSNIO

     BEI LIETUVOS RESPUBLIKOS SPAUDOS IR KITŲ MASINĖS

     INFORMACIJOS PRIEMONIŲ ĮSTATYMO 33 STRAIPSNIO PAKEITIMO

 

*** Pabaiga ***

 

 

 

            LIETUVOS TARYBŲ SOCIALISTINĖS RESPUBLIKOS

              SPAUDOS IR KITŲ MASINĖS INFORMACIJOS

                            PRIEMONIŲ

                        Į S T A T Y M A S

 

 

                     I. BENDRIEJI NUOSTATAI

 

     1 straipsnis. Spaudos laisvė

 

     Lietuvos TSR  piliečiai turi  teisę laisvai  ir  nekliudomai

reikšti savo  pažiūras,  nuomonę,  skleisti  žinias  spaudoje  ir

kitose masinės  informacijos priemonėse,  gauti iš  jų objektyvią

informaciją kiekvienu valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimu.

     Masinės informacijos  priemonės laisvos  ir necenzūruojamos.

Kišimasis į  jų veiklą  rengiant ir  skleidžiant informaciją  yra

neleistinas.

 

     2 straipsnis. Masinės informacijos priemonės

 

     Pagal  šį   įstatymą  masinės   informacijos  priemonės  yra

laikraščiai, žurnalai,  knygos, biuleteniai  ir kiti periodiniai,

taip pat  vienkartiniai leidiniai, kurių tiražas daugiau kaip 100

egzempliorių ir  skirtas viešam  platinimui, taip pat televizijos

ir radijo laidos, kino kronika, informacijos agentūrų pranešimai,

audiovizualiniai įrašai  bei programos,  kurias rengia ir platina

Respublikos valstybinės, politinės, visuomeninės organizacijos ir

visuomeniniai judėjimai, taip pat Lietuvos TSR piliečiai.

     Masinės informacijos priemonėms atstovauja leidėjai, spaudos

televizijos  ir   radijo  redakcijos,  redaktoriai,  informacijos

agentūros,  leidyklos   ir   kitos   įstaigos,   rengiančios   ir

skleidžiančios masinę informaciją.

     Masinės informacijos priemonė gali būti juridinis asmuo.

     Šis   įstatymas    nereguliuoja    visuomeninių    santykių,

atsirandančių leidžiant  įstatyminius aktus, valstybinės valdžios

ir valdymo organų aktus, žinybinius normatyvinius aktus.

 

     3 straipsnis.  Masinės informacijos priemonių veiklos

                    pagrindiniai principai

 

     Masinės informacijos  priemonės laisvai  rengia ir skleidžia

informaciją. Savo  veikloje jos  vadovaujasi humanizmo,  lygybės,

tolerancijos,  pagarbos   žmogui  ir   kitomis  bendražmogiškomis

vertybėmis,  padeda  plėtoti  demokratiją  ir  viešumą,  skatinti

visuomenės ir valstybės pažangą.

 

     4 straipsnis. Teisė gauti informaciją

 

     Valstybinės,  politinės,   visuomeninės   organizacijos   ir

visuomeniniai judėjimai,  jų vadovai  teikia informaciją  masinės

informacijos   priemonėms,   išskyrus   informaciją,   kuri   yra

neskelbtina pagal šio įstatymo 6 straipsnį.

     Informacija teikiama Lietuvos TSR valstybine kalba arba kita

abiems pusėms priimtina kalba.

 

     5 straipsnis. Masinių informacijos priemonių kalba

 

     Respublikos  teritorijoje   masinės  informacijos  priemonės

rengia ir  platina informaciją  lietuvių kalba,  o prireikus - ir

kitomis kalbomis.  Masinės informacijos priemonė privalo laikytis

įstatymų aktų,  reglamentuojančių Lietuvos TSR valstybinės kalbos

vartojimą, rūpintis jos kultūra.

     Tautinėms mažumoms  įstatymo nustatyta  tvarka  garantuojama

teisė gauti, rengti ir platinti informaciją jų gimtąja kalba.

 

     6 straipsnis. Neskelbtina informacija bei informacija,

                   kurios platinimas ribojamas

 

     Masinės   informacijos    priemonėms   neleidžiama   skelbti

valstybinių paslapčių, kurių sąrašą nustato Lietuvos TSR Ministrų

Taryba. Vyriausybė gali nustatyti ir kitus apribojimus, kurie yra

reikalingi apsaugoti Respublikos interesus ir piliečių teises.

     Neleidžiama platinti  informaciją, kurstančią  karą, smurtą,

nacionalinę ir religinę nesantaiką, taip pat draudžiama  gaminti,

platinti ir demonstruoti pornografinius kūrinius.

     Neleidžiama  platinti  informacijos  apie  žmogaus  asmeninį

gyvenimą be jo sutikimo, išskyrus žinias, nustatytas teismo.

     Neleidžiama skelbti  parengtinio tyrimo  duomenų be raštiško

prokuroro,  tardytojo   ar  asmens,   dariusio  kvotą,   leidimo.

Nusviečiant  teismo   procesą,  neleidžiama  publikuoti  rašinių,

pažeidančių nekaltumo prezumpciją bei įtakos teismo sprendimai.

     Erotinio ir smurtinio  pobūdžio spaudos leidinių  platinimo,

kino filmų  ir videoprogramų  bei kitų  žiūrovinių renginių viešo

rodymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

 

Straipsnio pakeitimai:

Nr. 1-2474, priimtas 92.04.09, Žin., 1992, Nr. 12-316

 

 

    II. MASINĖS INFORMACIJOS PRIEMONĖS STEIGIMAS, JOS VEIKLOS

                   SUSTABDYMAS IR NUTRAUKIMAS

 

 

     7 straipsnis.  Teisė steigti masinės informacijos

                    priemones

 

     Steigti   masinės    informacijos   priemones   turi   teisę

Respublikos valstybinės, politinės, visuomeninės organizacijos ir

visuomeniniai judėjimai,  kūrybinės sąjungos ir mokslo draugijos,

religinės,  kooperatinės   ir  kitos   organizacijos,  taip   pat

pilnamečiai  Lietuvos   TSR  piliečiai,   gyvenantys  Respublikos

teritorijoje.

     Leidėjas gali  bet  kada  nutraukti,  reorganizuoti  masinės

informacijos priemonės veiklą.

 

     8 straipsnis.  Masinės informacijos priemonės

                    registravimas

 

     Masinės informacijos  priemonė  per  mėnesį  nuo  pareiškimo

padavimo registruojama  Lietuvos TSR  Ministrų  Taryboje  ar  jos

nurodytoje organizacijoje.

     Pareiškime  dėl   masinės  informacijos  priemonės  steigimo

nurodoma:

     1) leidėjas (organizacija, judėjimas, pilietis);

     2)  masinės   informacijos   priemonės   buvimo   vieta   ir

pavadinimas taip pat kalba, kuria bus skleidžiama informacija;

     3) masinės informacijos priemonės tikslai;

     4) teritorija,  kurioje numatoma platinti pagrindinę masinės

informacijos priemonės produkcijos dalį;

     5) išleidimo periodiškumas ir apimtis.

     Už pareiškimą  steigti masinės informacijos priemonę mokamas

valstybinis mokestis,  kurio dydį  nustato Lietuvos  TSR Ministrų

Taryba.

     Įregistravus   masinės   informacijos   priemonę,   leidėjui

išduodamas masinės informacijos priemonės steigimo liudijimas.

     Masinės informacijos  priemonės leidėjas  turi teisę pradėti

savo veiklą per vienerius metus nuo liudijimo gavimo dienos. Apie

leidinio išleidimą per tris dienas pranešama masinės informacijos

priemonę įregistravusiai organizacijai.

     Privalomieji leidinių  egzemplioriai pateikiami bibliotekoms

ir kitoms  įstaigoms  Lietuvos  TSR  Ministrų  Tarybos  nustatyta

tvarka.

 

     9 straipsnis. Neregistruojama leidybinė veikla

 

     Masinės  informacijos   priemonės  neregistruojamos,   jeigu

leidybinę veiklą  vykdo valstybinės  valdžios ir valdymo organai,

leisdami teisinius  aktus, taip  pat kitą  jų  darbui  reikalingą

medžiagą.

     Registravimas nereikalingas, jeigu gaminama produkcija, kuri

nėra skirta viešai platinti.

 

     10 straipsnis. Atsisakymas registruoti

 

     Atsisakyti registruoti masinės informacijos priemonę galima,

jeigu:

     1) pareiškimas  paduotas nesilaikant  šio įstatymo  7  ir  8

straipsniuose numatytų reikalavimų;

     2) pareiškime nurodyti neteisingi duomenys;

     3) asmuo  ankščiau baustas  laisvės atėmimu  už sunkų tyčinį

nusikaltimą;

     4) asmuo yra neveiksnus;

     5) tokiu  pat pavadinimu  masinės informacijos  priemonė jau

yra įregistruota ir veikia toje pačioje teritorijoje;

     6) jeidu už pareiškimą nesumokėtas valstybinis mokestis.

     Atsisakius įregistruoti  masinės informacijos priemonę, apie

tai pareiškėjui  per penkias  dienas pranešama  raštu ir nurodoma

atsisakymo priežastis.

 

     11 straipsnis. Veiklos sustabdymas

 

     Paskleidus neskelbtiną  informaciją, nurodytą šio įstatymo 6

straipsnyje, masinės  informacijos  priemonės  veikla  gali  būti

sustabdyta, t.y.  uždrausta išleisti  vieną  ar  keletą  leidinio

numerių,  taip   pat  nurodyta   laikinai  nutraukti   radijo  ar

televizijos laidas.

     Sustabdyti    masinės    informacijos    priemonės    veiklą

laikotarpiui  iki  vieno  mėnesio  turi  teisę  ją  įregistravusi

organizacija. Veikla sustabdoma ne vėliau kaip per tris dienas po

informacijos paskleidimo.

     Masinės informacijos  priemonių veikloje  galima ne  ilgesnė

kaip vienerių metų pertrauka.

 

     12 straipsnis. Veiklos nutraukimas

 

     Masinės  informacijos  priemonę  įregistravusi  organizacija

gali nutraukti jos veiklą, jeigu:

     1) sistemingai pažeidžiamas šis įstatymas ir leidėjas dėl to

per metus  bus tris kartus įspėtas. Įspėti dėl įstatymo pažeidimo

turi  teisę   organizacija,  įregistravusi  masinės  informacijos

priemonę. Jos veiklos sustabdymas laikomas įspėjimu;

     2) šiurkščiai  pažeistas šis  įstatymas  ir  tai  sukėlė  ar

galėjo sukelti sunkias pasekmes;

     3)  masinės   informacijos  priemonė   nedirba  ilgiau  kaip

vienerius metus.

     Nutraukti masinės  informacijos priemonės  veiklą galima  ne

vėliau kaip per tris mėnesius nuo tos dienos, kai atsiranda šiame

straipsnyje numatyti pagrindai.

     Masinės informacijos  priemonės  veikla  laikoma  nutraukta,

jeigu leidėjas  per dešimt  dienų neapskundė  sprendimo nutraukti

jos veiklą teismui. Priešingu atveju veikla laikoma nutraukta nuo

teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

     Nutraukus masinės  informacijos priemonės  veiklą, ją galima

atnaujinti tik  pagal šio įstatymo 7 ir 8 straipsniuose nustatytą

tvarką.

 

     13 straipsnis. Apskundimas

 

     Atsisakymą įregistruoti  masinės informacijos priemonę, taip

pat sprendimą  sustabdyti ar  nutraukti jos  veiklą leidėjas gali

per dešimt dienų apskųsti teismui.

     Pripažinus  šiuos   sprendimus  neteisėtais,  juos  priėmusi

organizacija  turi   atlyginti  masinės   informacijos  priemonei

padarytus materialinius nuostolius.

 

 

    III. MASINĖS INFORMACIJOS PRIEMONIŲ VEIKLOS ORGANIZAVIMAS

 

 

     14 straipsnis. Gamybinė ir finansinė veikla

 

     Masinės inormacijos  priemonių gamybinė  ir finansinė veikla

reguliuojama Lietuvos TSR įstatymais.

 

     15 straipsnis. Vadovavimas masinės informacijos

                    priemonėms

 

     Masinės informacijos  priemonei vadovauja  leidėjas arba  jo

skiriamas asmuo.

     Kiekvienas periodinis  leidinys privalo  turėti  redaktorių.

Juo gali  būti tik  Lietuvos TSR  pilietis. Redoktorių  skiria ir

atleidžia leidėjas pagal Lietuvos TSR darbo įstatymus.

 

     16 straipsnis. Leidėjas ir masinės informacijos

                    priemonė

 

     Masinės  informacijos   priemonė  leidėjo   programą   vykdo

savarankiškai. Leidėjo ir masinės informacijos priemonės ūkiniai,

finansiniai ir kiti santykiai reguliuojami jų sutartimi.

 

     17 straipsnis. Redaktorius ir redakcija (redakcinė

                    kolegija)

 

     Redakcijos  (redakcinės   kolegijos)  sudarymo  tvarką,  jos

įgaliojimus nustato redakcijos nuostatai.

     Redakcijai vadovauja  redaktorius, kuris  atsako už tai, kad

nebūtų pažeistas šis įstatymas.

 

     18 straipsnis. Publikacijų rengimas ir panaudojimas

 

     Masinės  informacijos  priemonės  tiria  ir  skelbia  gautus

laiškus  ir   kitus  kūrinius   savo   nuožiūra.   Žurnalistikos,

literatūros,  mokslo,   meno  bei  kitais  kūriniais  naudojamasi

laikantis autorinės teisės įstatymų.

 

     19 straipsnis. Leidinio duomenys

 

     Kiekviename leidinyje turi būti nurodomi šie duomenys:

     1) leidinio pavadinimas;

     2) leidėjas (organizacija, piliečio vardas ir pavardė);

     3) leidinio kalba;

     4) leidinio eilės numeris ir išleidimo data;

     5) kaina;

     6) redakcijos adresas;

     7) spaustuvės pavadinimas ir adresas;

     8)  masinės   informacijos  priemonės   steigimo   liudijimo

numeris;

     9) redaktorius.

     Leidinyje turi  būti nurodomi  ir kiti valstybinio standarto

duomenys.

     Televizijos ar  radijo stotis  praneša savo pavadinimą, taip

pat laidos vedėjo vardą ir pavardę.

 

     20 straipsnis. Masinės informacijos platinimas

 

     Masinės informacijos  priemonių produkciją platina leidėjas,

taip pat  valstybinės ar  visuomeninės  organizacijos,  piliečiai

pagal sutartis su leidėju.

     Neregistruotai  masinės   informacijos   priemonei   gaminti

produkciją ir ją platinti draudžiama.

 

     Dauginti  ir   platinti   paskelbtą   spausdintą   ar   kitą

informaciją leidžiama  tik  tuo  atveju,  jeigu  tai  nepažeidžia

autoriaus,  taip   pat  leidėjo   teisių  ir   teisėtų  interesų.

Padaugintoje informacijoje  turi būti nurodyta, iš kokio šaltinio

informacija yra  padauginta, kas  ir kada  ti  padarė,  taip  pat

dauginimo vieta (adresas).

 

     21 straipsnis. Oficialūs pranešimai

 

     Valstybinės valdžios ir valdymo organų oficialius pranešimus

valstybinės masinės  informacijos priemonės  skelbia nemokamai ir

jų nurodytu laiku.

     Masinės informacijos  priemonės  privalo  nemokamai  skelbti

taip pat  teismų sprendimus  bei valstybinio arbitražo nutarimus,

kurie turi būti paskebti.

 

     22 straipsnis. Platinimo sustabdymas

 

     Jeigu leidinyje  yra informacija, kuri neskelbtina pagal šio

įstatymo 6  straipsnį, šio  leidinio  platinimą  sustabdo  masinę

informacijos priemonę įregistravusi organizacija.

     Masinės informacijos  priemonė gali  šį  sprendimą  apskųsti

teismui, kuris išnagrinėja bylą per penkias dienas.

     Jeigu teismas  pripažįsta platinimo  sustabdymą  nepagrįstu,

organizacija, priėmusi  tokį sprendimą, privalo atlyginti masinės

informacijos   priemonei   sustabdymu   padarytus   materialinius

nuostolius.

 

     23 straipsnis. Paskelbtos informacijos saugojimas

 

     Televizijos  ir  radijo  laidų  redakcijos  privalo  saugoti

informacijos įrašus  ne trumpiau  negu 6 mėnesius nuo tos dienos,

kai ši informacija buvo paskelbta.

     Leidėjas privalo  saugoti išleistų leidinių egzempliorius ne

trumpiau kaip  vienerius metus  nuo  tos  dienos,  kai  jie  buvo

pradėti platinti.

 

     24 straipsnis. Paneigimas

 

     Valstybinės,  politinės,   visuomeninės   organizacijos   ir

visuomeniniai judėjimai,  asmenys  turi  teisę  paneigti  masinių

informacijos  priemonių   paskelbtas  žinias,  kurios  neatitinka

tikrovės, žemina jų garbę ir orumą.

     Paneigime  turi   būti  tiksliai   nurodyta,  kokios  žinios

neatitinka tikrovės, kada i kur jos buvo paskelbtos.

     Masinės informacijos  priemonė privalo  nedelsdama paskelbti

spaudoje arba  kitokiais būdais  išplatinti paneigimą,  jeigu  ji

negali įrodyti, kad paskelbta informacija atitinka tikrovę.

     Jeigu  masinės   informacijos  priemonė   atsisako  paneigti

paskleistas žinias,  asmuo ar  organizacija turi teisę per teismą

reikalauti  paneigti  šias  žinias,  jeigu  masinės  informacijos

priemonė neįrodo, kad jos atitinka tikrovę.

     Masinės  informacijos   priemonė  gali  atsisakyti  paneigti

paskleistas žinias, jeigu:

     1) prašoma  paneigti faktus, nustatytus įsiteisėjusiu teismo

sprendimu arba nuosprendžiu;

     2)  paneigiamos   žinios,   už   kurių   skleidimą   masinės

informacijos priemonė neatsako pagal šio įstatymo 34 straipsnį;

     3) žinios jau buvo paneigtos šio įstatymo nustatyta tvarka.

 

     25 straipsnis. Informacijos šaltinio paslaptis

 

     Masinės    informacijos    priemonė    neprivalo    nurodyti

informacijos  šaltinio   ir  neturi  teisės  nurodyti  pateikusio

informaciją asmens  vardo ir  pavardės,  jeigu  nėra  šio  asmens

sutikimo.

     Informacijos  šaltinis   gali  būti  nurodomas  tik  tardymo

organams ar teismui reikalaujant, jeigu tai reikalinga tiriant ir

nagrinėjant bylas.

 

 

                IV. ŽURNALISTO TEISĖS IR PAREIGOS

 

 

     26 straipsnis. Žurnalistas

 

     Žurnalistu pagal  šį įstatymą  laikomas asmuo,  kuris renka,

rašo, redaguoja  ar kitaip  rengia medžiagą  masinės informacijos

priemonei ir  yra su  ja sudaręs  darbo sutartį  arba atlieka  šį

darbą  masinės   informacijos  priemonės   pavedimu,   arba   yra

Žurnalistų sąjungos narys.

 

     27 straipsnis. Žurnalistų teisės

 

     Žurnalistas turi teisę:

     1) rinkti informaciją ir ją skelbti;

     2)  atsisakyti   rašyti  ir   skelbti   savo   publikacijas,

prieštaraujančias jo įsitikinimams;

     3) nepasirašyti  medžiagos,  kurią  jis  pateikė,  jei  šios

medžiagos turinys redakcinio rengimo buvo iškraipytas;

     4) užsirašinėti, taip pat naudotis audiovizualinės technikos

priemonėmis, filmuoti  ar fotografuoti,  taip pat  kitais  būdais

fiksuoti informaciją.

     Trukdyti  žurnalistui   vykdyti   savo   profesinę   pareigą

neleidžiama.

 

     28 straipsnis. Atsisakymas teikti informaciją

 

     Valstybinės,  politinės,   visuomeninės   organizacijos   ir

visuomeniniai  judėjimai,   jų  vadovai  gali  atsisakyti  teikti

informaciją, kuri yra neskelbtina pagal šio įstatymo 6 straipsnį.

Atsisakymas įteikiamas  masinės informacijos  priemonės  atstovui

raštu ne  vėliau kaip  per tris  dienas  ir  nurodoma  atsisakymo

priežastis.

 

     29 straipsnis. Atsisakymo pakeisti informaciją

                    apskundimas

 

     Atsisakymas pateikti  informaciją  gali  būti  apskundžiamas

aukštesniajam pareigūnui arba teismui.

 

     30 straipsnis. Žurnalistų pareigos

 

     Masinės  informacijos   priemonėje   dirbantis   žurnalistas

privalo:

     1) teikti objektyvią informaciją;

     2) autorizuoti  pirmą kartą  skelbiamą pasisakymą,  jeigu to

prašo informaciją pateikęs asmuo;

     3) gauti  asmens arba  jo teisėtų  atstovų sutikimą skleisti

per  masinės   informacijos  priemonę  žinias  apie  jo  asmeninį

gyvenimą.  Sutikimo   nereikia,  kai  būtina  apginti  valstybės,

visuomenės, taip pat asmenų teises ir teisėtus interesus;

     4)  pranešti   redaktoriui,  jeigu  informacijos  skleidimas

prilygtų valstybinės  ar kitokios  įstatymo  saugomos  paslapties

pagarsinimui;

     5) atsisakyti  vykdyti  redaktoriaus  paveldimą,  jeigu  tai

susiję su įstatymo pažeidimu;

     6) gerbti  asmenų, valstybinių  ir visuomeninių organizacijų

teises bei teisėtus interesus, laikytis profesinės etikos normu.

 

     31 straipsnis. Akreditavimas

 

     Masinės    informacijos     priemonės,    susitarusios    su

valstybinėmis,  politinėmis,  visuomeninėmis  organizacijomis  ir

visuomeniniais  judėjimais,   gali  akredituoti   prie  jų   savo

žurnalistus.

     Žurnalistas  dalyvauja   jį   akreditavusios   organizacijos

rengiamuose posėdžiuose,  pasitarimuose ir  kituose  renginiuose,

aprūpinamas stenogramomis, protokolais ir kitais dokumentais šios

organizacijos nustatyta tvarka.

     Kitų valstybių  masinės informacijos  priemonių  žurnalistai

akredituojami prie  Lietuvos TSR  užsienio  reikalų  ministerijos

Lietuvos TSR  užsienio reikalų  ministerija  gali  nutraukti  šių

žurnalistų  akreditavimą,   jeigu  jie   pažeidžia  Lietuvos  TSR

Konstituciją  ir   įstatymus,  sistemingai  rengia  ir  skleidžia

dezinformaciją apie Lietuvos gyvenimą, kenkia jos interesams.

 

 

 V. ATSAKOMYBĖ UŽ SPAUDOS IR KITŲ MASINĖS INFORMACIJOS PRIEMONIŲ

                       ĮSTATYMO PAŽEIDIMĄ

 

 

     32 straipsnis. Atsakomybės pagrindai

 

     Už    neregistruotos    masinės    informacijos    priemonės

produkcijos  gaminimą   bei  platinimą,   informacijos   šaltinio

paslapties  pagarsinimą,   trukdymą  žurnalistui   vykdyti   savo

profesinę pareigą, atsisakymą teikti žurnalistui informaciją,  už

žinių,  neatitinkančių  tikrovės,  žeminančių  žmogaus  garbę  ir

orumą,  skleidimą,  už  valstybinių  ar  kitų  įstatymo   saugomų

paslapčių skelbimą,  taip pat  už 6  straipsnio antrojoje  dalyje

nurodytos  neleidžiamos  informacijos  platinimą,  taip  pat   už

Vyriausybės nustatytos  6 straipsnio  penktojoje dalyje  nurodytų

leidinių platinimo  ir žiūrovinių  renginių viešo  rodymo tvarkos

pažeidimus  kalti  asmenys  atsako  pagal  Lietuvos   Respublikos

įstatymus.

 

Straipsnio pakeitimai:

Nr. 1-2474, priimtas 92.04.09, Žin., 1992, Nr. 12-316

 

 

     33 straipsnis. Moralinės žalos atlyginimas

 

     Masinės  informacijos   priemonė,  paskleidusi   be   asmens

sutikimo  informaciją  apie  jo  asmeninį  gyvenimą  ar  tikrovės

neatitinkančias žinias,  žeminančias jo  garbę ir  orumą,  teismo

sprendimu atlygina jam padarytą moralinę žalą.

     Moralinės  (neturtinės)   žalos  atlyginimo   dydį   nustato

teismas,  tačiau   kiekvienu  atveju   jis  negali   viršyti  300

minimalių mėnesinių algų.

 

Straipsnio pakeitimai:

Nr. 1-3019, priimtas 92.10.29, Žin., 1992, Nr. 32-979

 

     34 straipsnis. Atleidimas nuo atsakomybės

 

     Masinės  informacijos   priemonių   leidėjai,   redaktoriai,

žurnalistai, autoriai  neatsako už  tikrovę neatitinkančių  žinių

skleidimą, jeigu šios žinios:

     1)  pateiktos   valstybinės  valdžios   ir  valdymo  organų,

politinių, visuomeninių  organizacijų  ir  visuomeninių  judėjimų

oficialiuose dokumentuose ir pranešimuose;

     2) pažodžiui pakartoja viešai pasakytas kalbas;

     3) gautos iš kitų informacinių agentūrų.

 

 

               VI. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

                  MASINĖS INFORMACIJOS SRITYJE

 

 

     35 straipsnis. Tarptautinės sutartys ir susitarimai

 

     Masinės      informacijos       priemonių       tarptautinis

bendradarbiavimas  reguliuojamas   sutartimis  ir   susitarimais,

kuriuos  sudarė  Lietuvos  TSR  masinės  informacijos  priemonės,

žurnalistų profesinės organizacijos, kitos kūrybinės sąjungos.

     Jeigu  tarptautinėje   sutartyje  ar  susitarime  nustatytos

kitokios taisyklės negu šiame įstatyme, tai taikomos tarptautinės

sutarties ar susitarimo taisyklės.

 

 

 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas

                                        A.BRAZAUSKAS

 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretorius

                                        I.SABUTIS

 

Vilnius, 1990 m. vasario 9 d.

Nr. XI-3670

 

_