Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 903 "Dėl pritarimo susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės "Alita" akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija)

1. Vyriausybė 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl pritarimo Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903) pritarė Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto.

Šis Vyriausybės nutarimas priimtas Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698) pagrindu.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 23 d. nutarimu Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimą Nr. 1698 pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija). Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Vyriausybė, 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698 pritardama akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui, nesilaikė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvo, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatos nesuteikė Vyriausybei įgaliojimų tvirtinti sandorio projekto su įstatymo kriterijų neatitinkančia sandorio šalimi, darytina išvada, kad minėtos normos nesuteikė Vyriausybei įgaliojimų tvirtinti ir tokio sandorio pakeitimo projekto.

Vadinasi, pareiškėjo manymu, Vyriausybė, priimdama 2004 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 903, nepaisė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalyje (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytų reikalavimų. Jeigu Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, būtų pažeistas vienas esminių teisės principų, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėtos pasekmės (ex iniuria ius non oritur).

2. Kadangi Vyriausybė, 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 903 pritardama Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto, nepaisė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvo, toks Vyriausybės nutarimas neatitinka Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pažeidžia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančią teisės aktų hierarchiją.

1. Pareiškėjo prašymas ištirti Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 903 atitiktį Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) yra grindžiamas tik tomis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, kurie jau ištirti Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime nagrinėjant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 atitiktį minėto įstatymo 16 straipsnio 1 daliai. Ginčijamas Vyriausybės nutarimas negali būti siejamas su Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo apibrėžiama viešo konkurso sąvoka, taip pat konkurso laimėtojo nustatymo tvarka. Ginčijamas Vyriausybės nutarimas neturėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime nustatytus Konstitucijos ir įstatymo pažeidimus, padarytus privatizuojant AB „Alita“.

Sutarties pakeitimo projekte, kuriam Vyriausybė ginčijamu nutarimu pritarė, nebuvo jokių esminių ir galinčių prieštarauti valstybės interesams nuostatų, sutarties pakeitimas nebuvo susijęs su pagrindiniais pirkėjo įsipareigojimais pagal privatizavimo sandorį, kuriuo prisiimtus įsipareigojimus pirkėjas jau įvykdė.

2. Nors Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime yra konstatuota, kad privatizuojant AB „Alita“ buvo pažeisti privatizavimo procesą reglamentuojantys teisės aktai, sutarties, kurios projektui Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1698, galiojimui Konstitucinio Teismo nutarimas įtakos iki šiol neturėjo: privatizavimo sandorio šalys jo nenutraukė, viešąjį interesą ginančios institucijos ar kiti suinteresuoti asmenys neginčijo šio sandorio civiline tvarka.

Pagal galiojančius įstatymus Vyriausybė turėjo teisę pritarti arba nepritarti galiojančios sutarties pakeitimo projektui. Pareiškėjas nenurodė jokių teisės pažeidimų, susijusių su ginčijamo Vyriausybės nutarimo rengimu ir priėmimu. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo pritarta galiojančio privatizavimo sandorio pakeitimui, t. y. leista reorganizuoti AB „Alita“ akcijas įsigijusį privatų juridinį asmenį. Šis Vyriausybės nutarimas iš esmės yra techninio pobūdžio ir įvykdytas.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 „Dėl pritarimo Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto“ neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).

2. Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 903 nustatyta:

3. Taigi Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 903 nurodytu Susitarimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo (toliau – ir Susitarimas) projektu buvo keičiama valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis.

Šiame Vyriausybės nutarime nėra nurodyta, kada ir su kuo buvo pasirašyta AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat nėra nurodyta, kurios AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos Vyriausybės nutarime minimu Susitarimo projektu yra keičiamos, nėra nurodytas ir sutarties keitimo tikslas, tokio keitimo pagrindas.

Todėl ginčijamo Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 903 turinys atskleistinas atsižvelgiant į Vyriausybės posėdyje šio Vyriausybės nutarimo projekto svarstymui pateiktą medžiagą, inter alia į AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios projektui Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“.

4. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarime Nr. 1698 nustatyta:

5. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 8 punktą (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) privatizavimo sandorius Vyriausybės vardu pasirašo VĮ Valstybės turto fondas.

6. Kaip matyti iš Vyriausybės 2004 m. liepos 14 d. posėdžio medžiagos, AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, Vyriausybei 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698 pritarus jos projektui, 2004 m. sausio 6 d. VĮ Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos vardu, (pardavėjo) vardu pasirašė generalinis direktorius Povilas Milašauskas ir UAB „Invinus“ (pirkėjo) vardu – generalinis direktorius Vytautas Junevičius bei Konsorciumo nariai Vytautas Junevičius, Vilmantas Pečiūra, Arvydas Jonas Stankevičius, Darius Vėželis. Šiai sutarčiai buvo suteiktas numeris 1/107.

7. AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1/107 buvo inter alia nustatyta:

8. Kaip minėta, šios sutarties projektui Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“.

9. Vadinasi, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 903, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nurodytu Susitarimo projektu buvo keičiama 2004 m. sausio 6 d. tarp pardavėjo VĮ Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos vardu, atstovaujamo generalinio direktoriaus P. Milašausko, ir pirkėjo UAB „Invinus“, atstovaujamo generalinio direktoriaus V. Junevičiaus, bei Konsorciumo narių V. Junevičiaus, V. Pečiūros, A. J. Stankevičiaus, D. Vėželio pasirašyta valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/107, kurios projektui Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698 (kuris, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymui).

10. Minėta, kad ginčijamame Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 903 nustatyta:

11. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio (2002 m. kovo 5 d. redakcija) 5 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatoje įtvirtinta Vyriausybės diskrecija „pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio objektų <...> privatizavimo sandorių projektams“ aiškintina kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, inter alia 1 straipsnio 4 dalimi, kurioje apibrėžtas privatizavimo sandoris, 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kas gali būti pripažintas viešo konkurso laimėtoju.

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Privatizavimo sandoris – remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus.“

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalyje (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Viešas konkursas – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui konkurso laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investiciniai pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nustatytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausi.“

Vadinasi, Vyriausybės teisė pritarti privatizavimo sandorio projektui ar vėliau – tokio sudaryto privatizavimo sandorio pakeitimo projektui, kai privatizavimo būdas yra viešas konkursas, gali būti įgyvendinama tada, kai privatizavimo sandoris yra sudaromas vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu, atitinka privatizavimo sandorio projektui, kartu ir privatizavimo sandorio pakeitimo projektui keliamus reikalavimus, inter alia potencialus pirkėjas gali prisiimti ir vykdyti privatizavimo sandoryje nustatytus įsipareigojimus, jeigu pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį jis yra viešo konkurso laimėtojas.

12. Iš Vyriausybės posėdžio, kuriame buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 ir pritarta Susitarimo projektui, medžiagos matyti, kad Susitarimu dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/107 buvo papildyta nauju 7.5 straipsniu, kuris išdėstytas taip:

„7.3. Apribojimai iki visiško Pirkėjo įsipareigojimų įvykdymo

<...> Iki Pirkėjas visiškai baigs vykdyti visus šioje Sutartyje numatytus įsipareigojimus, Konsorciumo nariai be išankstinio Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimo įsipareigoja neparduoti ar kitaip neperleisti jų turimų Pirkėjo akcijų, taip pat nedidinti ar nemažinti Pirkėjo įstatinio kapitalo, o taip pat nesiimti bet kokių kitų veiksmų, dėl kurių Konsorciumo narių kartu ar kiekvieno jų atskirai dalis Pirkėjo įstatiniame kapitale sumažėtų.“

Taigi Susitarimas, kuriuo padaryti AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 pakeitimai ir kuriame daroma nuoroda į tą sutartį, savo turiniu pats savaime (be pagrindinių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 nuostatų) negali būti laikomas turinčiu savarankišką galią.

13. Pažymėtina ir tai, kad vadinamasis finansinės pagalbos draudimas, pagal kurį bendrovė negali nei iš anksto išmokėti lėšų, nei suteikti paskolų ar garantijų trečiajai šaliai, kad toji galėtų įsigyti bendrovės akcijų, buvo įtvirtintas Europos Bendrijų Tarybos 1976 m. gruodžio 13 d. direktyvos 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (vadinamoji Antroji bendrovių teisės direktyva) 23 straipsnio 1 dalyje.

1. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

Jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas aiškintinas kartu su jos 46 straipsnio 3 dalimi.

Pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompetenciją formuodama ir vykdydama valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos, taip pat įstatymų (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

3. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota ir tai, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

4. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tai gali duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius, interesus; toks perdavimas (ir atlygintinis, ir neatlygintinis) konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai).

Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje, negali nuo šios konstitucinės priedermės nusišalinti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Viešąjį interesą turi atitikti ir bendrai tautos gerovei tarnauti ne tik įstatymų leidėjo išleisti įstatymai, reglamentuojantys valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą kitų subjektų nuosavybėn (inter alia jo privatizavimą), bet ir šiuos įstatymus įgyvendinantys vykdomosios valdžios sprendimai.

5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, keisdama su privatizavimu susijusį ūkinės veiklos reguliavimą, negali paneigti ne tik viešojo intereso, iš Konstitucijos 46 straipsnio (inter alia jo 3 dalies, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kylančių reikalavimų, bet ir konstitucinio atsakingo valdymo principo.

Ūkinės veiklos reguliavimas, priimant inter alia su privatizavimu susijusius teisės aktus, gali būti susijęs su įvairių ūkio subjektų, akcininkų, kreditorių teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimu. Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdymo principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga reguliuojant privatizavimo santykius tiksliai apibrėžti valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų, pareigūnų įgaliojimus, nustatyti jų atsakomybę. Vykdomosios valdžios institucijų priimami sprendimai privatizavimo srityje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipareigojimai) turi būti racionaliai motyvuoti, turi būti tinkamai įvertintas tokių sprendimų poveikis inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. Tokie sprendimai negali būti savavališki.

6. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai).

Teisinės valstybės principo esminis elementas inter alia yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 26 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinio reikalavimo, kad teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims; minėtas konstitucinis reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svarbiausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti oficialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formalus pritarimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutarties projekto, kuriam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje numatytoms privatizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinis reikalavimas, kad teisė negali būti nevieša, kurio privalu laikytis ir priimant Vyriausybės nutarimą, kuriuo pritariama privatizavimo sutarčiai, reiškia ir tai, kad Vyriausybės nutarime, kuriuo pritariama keičiamoms privatizavimo sutarties, kuriai Vyriausybė anksčiau pritarė, nuostatoms, turi būti ne tik formalus pritarimas sutarties pakeitimui, bet ir nurodyta inter alia sutarties keitimo tikslas, principinės sutarties pakeitimų nuostatos.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 „Dėl pritarimo Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto“ neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).

2. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), pažymėtina, kad, kaip minėta, šiame Vyriausybės nutarime nurodytu Susitarimo projektu buvo keičiama 2004 m. sausio 6 d. tarp pardavėjo VĮ Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos vardu, atstovaujamo generalinio direktoriaus P. Milašausko, ir pirkėjo UAB „Invinus“, atstovaujamo generalinio direktoriaus V. Junevičiaus, bei Konsorciumo narių V. Junevičiaus, V. Pečiūros, A. J. Stankevičiaus, D. Vėželio pasirašyta valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/107.

Minėta, kad Vyriausybės teisė pritarti privatizavimo sandorio projektui ar vėliau – tokio sudaryto privatizavimo sandorio pakeitimo projektui, kai privatizavimo būdas yra viešas konkursas, gali būti įgyvendinama tada, kai privatizavimo sandoris yra sudaromas vadovaujantis inter alia Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią potencialus pirkėjas turi būti viešo konkurso laimėtojas.

Minėta ir tai, kad pirkėjas Konsorciumas, pasinaudojantis Konsorciumo narių visiškai ir tiesiogiai kontroliuojama UAB „Invinus“, atstovaujama generalinio direktoriaus V. Junevičiaus, nebuvo toks pirkėjas, su kuriuo galėjo būti deramasi dėl jo pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo, kartu jis negalėjo būti ir viešo konkurso AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančioms akcijoms privatizuoti laimėtojas.

Šiame nutarime konstatuota, kad AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 pakeitimai, padaryti Susitarimu, kuriame daroma nuoroda į tą sutartį, patys savaime (be pagrindinių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 nuostatų) negali būti laikomi turinčiais savarankišką galią.

Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698, kuriuo pritarta AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (kuriai vėliau suteiktas numeris 1/107) projektui, Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadinasi, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 903, pažeidžiant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalį (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), buvo pritarta tokiam Susitarimo dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projektui, pagal kurį buvo keičiama AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/107, sudaryta su tokia šalimi, kuri negalėjo būti tinkama pagrindinės sutarties šalis ir kaip viešo konkurso laimėtoja prisiimti įsipareigojimų.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 „Dėl pritarimo Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto“ prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).

4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903, kuriuo pritarta Susitarimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projektui, prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), konstatuotina ir tai, kad minėtas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).

2. Pažymėtina, kad iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog pagal AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1/107 (jos projektui Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698, ji pasirašyta 2004 m. sausio 6 d.):

– pirkėjas – Konsorciumas, pasinaudojęs Konsorciumo narių visiškai ir tiesiogiai kontroliuojama UAB „Invinus“, kurioje Konsorciumo nariams priklausė 85 procentai akcijų, iš jų – 50,01 procento priklausė V. Junevičiui, 10,50 procento – V. Pečiūrai, 13,99 procento – A. J. Stankevičiui, 10,50 procento – D. Vėželiui, o 15 procentų akcijų – finansiniam investuotojui, nusipirko iš valstybės 61 223 997 paprastąsias vardines 1 (vieno) lito nominalios vertės AB „Alita“ akcijas, sudarančias 83,77 procento visų akcijų;

– Konsorciumo nariai be išankstinio Vyriausybės sutikimo įsipareigojo neparduoti ar kitaip neperleisti savo turimų pirkėjo akcijų, taip pat nedidinti ar nemažinti pirkėjo įstatinio kapitalo, taip pat nesiimti jokių kitų veiksmų, dėl kurių Konsorciumo narių kartu ar kiekvieno jų atskirai dalis pirkėjo įstatiniame kapitale sumažėtų.

3. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti ir tai, kad Vyriausybė, 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 903 pritardama Susitarimo dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 pakeitimo projektui, pritarė, kad UAB „Invinus“ gali būti reorganizuota prijungiant ją prie AB „Alita“, ir taip buvo sudarytos prielaidos tam, kad visos reorganizuojamos UAB „Invinus“ teisės ir pareigos pereitų AB „Alita“ (inter alia 58 583 446 litų dydžio įsipareigojimai, buvę 2004 m. rugsėjo 1 d.), o UAB „Invinus“ kaip juridinis asmuo pasibaigtų.

4. Vadinasi, Vyriausybei 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 903 pritarus Susitarimo dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 pakeitimo projektui, buvo paneigti ankstesni pirkėjo įsipareigojimai inter alia nedidinti ar nemažinti pirkėjo įstatinio kapitalo, taip pat nesiimti jokių kitų veiksmų, dėl kurių Konsorciumo narių kartu ar kiekvieno jų atskirai dalis pirkėjo įstatiniame kapitale sumažėtų, nustatyti pirminėje AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1/107 ir AB „Alita“ privatizavimo programoje, patvirtintoje Vyriausybės 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 170 „Dėl pritarimo akcinių bendrovių „Stumbras“, „Vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ privatizavimo programoms“.

Taigi tokiu Susitarimu buvo sudarytos prielaidos UAB „Invinus“ įsiskolinimus, susidariusius inter alia pagal AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1/107, perkelti AB „Alita“ ir taip galėjo būti pažeistos smulkiųjų akcininkų teisės, neigiamai paveikti valstybės finansai.

5. Apibendrinant pažymėtina, kad neabejotinai yra pagrindas konstatuoti, jog Vyriausybei 2003–2004 m. priimant su AB „Alita“ privatizavimu susijusius teisės aktus (inter alia Vyriausybei pritarus AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1/107 pakeitimui, kuriuo leista reorganizuoti UAB „Invinus“ ją prijungiant prie AB „Alita“) ir vėliau nebuvo paisoma iš Konstitucijos kylančių imperatyvų.

Tai pirmiausia matyti iš Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimo, kuriuo Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymui, taip pat iš to, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698, kuriuo pritarta AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui ir kuris Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymui, iki šiol nėra pripažintas netekusiu galios.

Tai pasakytina ir apie atitinkamų teisės aktų projektų rengimą, svarstymą, įskaitant valstybės institucijų, inter alia privatizavimo institucijų, atliekamą šių projektų poveikio vertinimą, kuris yra formalus, prieštaringas (viena vertus, nepaneigiamos abejonės, kad reorganizavus UAB „Invinus“ ją prijungiant prie AB „Alita“ valstybė neteks dalies mokesčių, kita vertus, nurodoma, kad teigiamas ir neigiamas poveikis valstybės finansams, ekonomikai nenumatomas).

Pabrėžtina, kad yra ydinga tokia Vyriausybės nutarimų priėmimo praktika, kai ignoruojami iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio atsakingo valdymo principo vykdomosios valdžios institucijoms kylantys reikalavimai priimamus sprendimus privatizavimo srityje (ypač kai jais keičiami ankstesni sprendimai, kuriais nustatyti atitinkami įsipareigojimai) racionaliai motyvuoti, tinkamai įvertinti tokių sprendimų poveikį inter alia šalies ūkiui, valstybės finansams. Netoleruotini atvejai, kai tokiais Vyriausybės nutarimais formaliai aprobuojamos privatizavimo sutartys (jų pakeitimai), kurių turinys visuomenei nėra žinomas, nieko konkrečiai juose nenurodant, inter alia aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti būtinumą keisti AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1/107, paneigiant joje ir privatizavimo programoje nustatytus įsipareigojimus – sutarčių pakeitimais vieno iš buvusių potencialių pirkėjų naudai pakeičiant privatizavimo programoje nustatytą įsipareigojimą, valstybei nuosavybės teise priklausančių įmonės akcijų pardavimo metu galiojusį visiems kitiems potencialiems pirkėjams.

6. Kartu pažymėtina, kad ginčijamas Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimas Nr. 903 kitais, pareiškėjo prašyme nenurodytais, aspektais nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyti faktai, nurodytos aplinkybės yra kitų jurisdikcinių ir teisę taikančių institucijų dėmesio objektas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas