Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 "Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo" patvirtintų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms

1. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-15/2010 grindžiamas šiais argumentais.

Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 1503) patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatytos privalomos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos, kuriomis įtvirtinta ne tik privatizavimo institucijų teisė reikalauti nutraukti sutartį per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos negavus eilinio įnašo, bet ir teisė taikyti vienašalę restituciją, t. y. susigrąžinti nuosavybėn privatizavimo objektą, o pirkėjui negrąžinti jo sumokėtų sumų. Ši privatizavimo institucijų teisė įtvirtinta kaip besąlyginė ir ja minėtos institucijos gali naudotis neatsižvelgdamos į jokias konkretaus sandorio aplinkybes, inter alia į tai, kiek įmokų už privatizavimo objektą jau yra sumokėta. Tuo tarpu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyta, kad pirkėjui turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos (21 straipsnio 4 dalis). Todėl pareiškėjui kyla abejonių dėl Nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį taikoma vienašalė restitucija, atitikties Įstatymo, kuriam įgyvendinti šis poįstatyminis aktas yra priimtas, 21 straipsnio 4 daliai.

2. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-48/2010 dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Įstatymui grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir jo prašymas Nr. 1B-15/2010.

Pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatoms grindžiamas šiais argumentais.

1. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo proceso tikslas – gauti kuo daugiau lėšų, kad būtų maksimaliai patenkinti visuomenės poreikiai. Siekiant apsaugoti valstybės (savivaldybių) turtą ir ginant valstybės interesus, teisės aktuose, kuriais reguliuojamos valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procedūros, privalo būti nustatytos už pažeidimus taikomos atsakomybės priemonės, kuriomis būtų užtikrintas privatizavimo sandorių įvykdymas.

Pareiškėjo ginčijamame Nuostatų 49 punkte įtvirtinta sankcija yra skirta valstybės (savivaldybės), kaip viešojo teisinio santykio dalyvio, interesams ginti.

2. Nuostatuose yra įtvirtinta pirkėjo teisė pasirinkti atsiskaitymo už aukcione įsigytą turtą būdus – mokėti iš karto arba dalimis. Pastaroji atsiskaitymo tvarka palankesnė pirkėjui, o ne valstybei (savivaldybei), todėl aukcione parduoto turto savininkė valstybė (savivaldybė), prisiimdama riziką dėl pirkėjo finansinių galimybių įvykdyti sandorį ir siekdama užtikrinti sandorio įvykdymą, privalo nustatyti griežtesnes sutarties įvykdymą užtikrinančias priemones. Dėl gana ilgų mokėjimo atidėjimo terminų galimos neigiamos pasekmės turto savininkui, pvz., po ilgo laiko parduodant tą patį turtą jo vertė gali būti mažesnė, todėl pirkėjo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju jam taikomos griežtesnės sankcijos. Tiek Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, tiek ginčijamuose Nuostatų punktuose yra imperatyviai nurodyta, kad tam tikri pirkėją drausminantys apribojimai turi būti nustatyti ir privatizavimo sandoryje.

3. Ginčijamoje nuostatoje numatyta, kad jeigu pirkėjas nevykdo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, ne tik nutraukiama privatizavimo sutartis ir įgytas turtas pereina valstybės (savivaldybės) nuosavybėn, bet ir pirkėjo sumokėtos įmokos bei įsigyto objekto pagerinimui išleistos lėšos jam negrąžinamos. Tai papildoma pirkėją drausminanti priemonė, kuri sutarties nutraukimo atveju turėtų būti vertinama kaip sandorio šalies patirti nuostoliai, atsiradę dėl jos pačios kaltės. Šie pirkėjo nuostoliai negali būti reikšmingesni nei nukentėjusios šalies (valstybės) patirti nuostoliai dėl neįvykusio privatizavimo – turėtos išlaidos, susijusios su turto pardavimu, turto vertės pokytis, negautos pajamos ir pan. Praktikoje galimi ir tokie atvejai, kai dėl sutarties nevykdymo viešojo subjekto realiai patirti nuostoliai viršija už privatizavimo objektą pirkėjo įmokėtą sumą ir grąžinto privatizavimo objekto vertę, todėl ginčijamuose Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) numatytos privatizavimo sutarties nutraukimo pasekmės negali būti vertinamos kaip prieštaraujančios Įstatymo nuostatai.

4. Ginčijamas teisinis reguliavimas negali būti vertinamas kaip leidžiantis konfiskuoti pirkėjo nuosavybę, nes taip teigdamas pareiškėjas, Vyriausybės atstovų manymu, neatsižvelgė į privatizavimo objekto galutinį perdavimo ir nuosavybės teisių į šį turtą apribojimų panaikinimo pirkėjo atžvilgiu momentą. Todėl teisinis reguliavimas, pagal kurį nutraukus ar panaikinus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir nepasiekus privatizavimo tikslų šis turtas grąžinamas valstybei (savivaldybei), negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 23 straipsniui.

5. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties CK 6.222 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta abipusė restitucija, ir 1.2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems principams Vyriausybės atstovai pažymi, kad restitucija teisine prasme suprantama trejopai: kaip procesas (turto grąžinimas vieno kitam esant nustatytiems grąžinimo pagrindams), kaip rezultatas (status quo atkūrimas) ir kaip atsakomybės forma (neigiamos pasekmės kaltajai šaliai ne tik grąžinant turtą, bet ir atlyginant nuostolius). Ne visais atvejais šalims taikoma abipusė restitucija, tam tikrais atvejais pareigą grąžinti turi tik viena iš šalių. Restitucija laikytina savarankišku prievoliniu teisiniu pažeistų teisių gynimo būdu, kuriuo inter alia gali būti ginami valstybės interesai. Ginčijamuose Nuostatų punktuose įtvirtintos specialiosios teisės normos, taikytinos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo atveju, todėl jos negali sutapti su CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu.

6. Privatizavimo sandorio nutraukimo atveju taikant abipusę restituciją valstybė (savivaldybė) atsidurtų nelygiavertėje padėtyje ir, kaip nukentėjusi dėl sandorio nevykdymo šalis, kaltos šalies atžvilgiu turėtų daugiau pareigų, o jos patirtus nuostolius būtų sunku atlyginti ir nebūtų išvengta neigiamų ekonominių pasekmių visuomenės interesams.

1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, atitiktį Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“ bei 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitiktį ta pačia apimtimi – ir Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai.

Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, todėl prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu, 1997 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 1998 m. sausio 10 d. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai, kuriuose inter alia nustatyta viešo aukciono valstybės ar savivaldybės valdomam turtui privatizuoti rengimo tvarka, reguliuojamas privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, numatyta, kaip atsiskaitoma už viešame aukcione įsigytą privatizavimo objektą, įtvirtinta atsiskaitymo tvarka, nustatytos kitos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos.

Šis Vyriausybės nutarimas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1007 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2005 m. rugsėjo 18 d.), Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2007 m. rugsėjo 17 d.) (toliau – ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimas Nr. 933).

3. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja inter alia Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) atitiktimi Įstatymui.

4. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja inter alia Nuostatų 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams.

5. Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo teisinės pasekmės, aiškintinas šių Nuostatų kitų punktų kontekste.

6. Nuostatuose inter alia nustatyta:

– viešas aukcionas – privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju (4 punktas);

– viešus aukcionus organizuoja ir vykdo Turto fondas (5 punktas);

– privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis – tai sutartis (pavyzdinė sutarties forma pateikta Nuostatų 4 priede) tarp Turto fondo, kuris veikia atstovaudamas valstybei (savivaldybei), ir potencialaus pirkėjo, kuria Turto fondas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo – viešo aukciono laimėtojo nuosavybėn, o šis įsipareigoja sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nurodytus įsipareigojimus (34 punktas);

– pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta inter alia mokėjimo už įsigytą objektą tvarka ir terminai, pirkėjo įsipareigojimai vykdyti objekto privatizavimo sąlygas, sankcijos pirkėjui už sutarties sąlygų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo atvejai, pirkėjo įsipareigojimas įkeisti Turto fondui įsigytą privatizavimo objektą ar pateikti banko garantiją, jeigu mokėjimas už objektą atidedamas, ir sankcijos (įskaitant sutarties nutraukimą), jeigu dėl pirkėjo kaltės toks įsipareigojimas nevykdomas, ir kt. (35 punktas (2004 m. gruodžio 1 d., 2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos).

Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad įvykus valstybei (savivaldybei) atstovaujančio Turto fondo organizuojamam viešam aukcionui, kurio paskirtis – už didžiausią pasiūlytą kainą privatizuoti valstybei ar savivaldybei priklausantį konkretų turtą (privatizavimo objektą), tarp Turto fondo ir privatizavimo objekto pirkėjo pagal Nuostatų 4 priede pateiktos pavyzdinės sutarties formą sudaroma privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu pirkėjas įgyja teisę į nuosavybę; pirkimo–pardavimo sutartyje nustatomos įvairios sutarties sudarymo sąlygos, inter alia įsipareigojimas įkeisti privatizavimo objektą, sutarties nutraukimo atvejai ir kt.

7. Kaip minėta, Nuostatų 4 priede (2004 m. gruodžio 1 d. redakcija) yra pateikta pavyzdinė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties forma.

Šios pavyzdinės sutarties 8 punkte yra nustatyta likusios kainos už privatizavimo objektą dalies ir palūkanų mokėjimo tvarka. Pagal pavyzdinės sutarties 8.3 punktą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta, kad „jeigu eilinis įnašas su palūkanomis bei delspinigiais nesumokamas per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, ši sutartis gali būti teismine tvarka nutraukta, o sumokėta suma negrąžinama“.

Nuostatų 4 priedo, inter alia jo 8 punkto, nuostatos buvo keičiamos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933, tačiau pavyzdinės sutarties 8.3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Turto fondui numatyta galimybė nutraukti sutartį teismine tvarka, jeigu pirkėjas nevykdo privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, nepakito.

Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), aiškinant kartu su atitinkamomis Nuostatų 4 priedo (2004 m. gruodžio 1 d., 2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos) nuostatomis pažymėtina, kad, pirkėjui per nustatytą laiką nesumokėjus eilinio įnašo (įmokos) su palūkanomis bei delspinigiais už privatizavimo objektą ir taip neįvykdžius pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, gali kilti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo pasekmės: Turto fondas gali kreiptis į teismą dėl sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo; ją nutraukus, pirkėjo įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. Taigi konstatuotina, kad aptartu teisiniu reguliavimu Turto fondui suteikta diskrecija pasirinkti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą teismine tvarka arba kitą valstybės (savivaldybės) pažeistų teisių gynimo būdą.

8. Nuostatuose reglamentuojamas inter alia nuosavybės teisės į privatizavimo objektą įgijimo momentas.

9. Kitos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos įtvirtintos inter alia Nuostatų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija).

10. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), aiškintinas ir kitų teisės aktų, būtent Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, kuriuo reglamentuojami valstybės (savivaldybių) turto privatizavimo teisiniai santykiai, taip pat CK, kuriuo inter alia reglamentuojami pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nuostatų kontekste.

11. Seimas 1997 m. lapkričio 4 d. priėmė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, įsigaliojusį 1997 m. gruodžio 1 d. Šiuo įstatymu reguliuojamas inter alia valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn už pinigus pagal nustatytąja tvarka sudarytus privatizavimo sandorius (1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalis).

12. Civiliniame kodekse, kuriuo reglamentuojami prievoliniai santykiai, susiję su sutarties sudarymu, vykdymu ir nutraukimu, inter alia nustatyta:

– civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (1.2 straipsnio 1 dalis);

– valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (2.36 straipsnio 1 dalis);

– sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (6.221 straipsnio 1, 2 dalys);

– kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi (6.222 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant išdėstytąjį CK įtvirtintą teisinį reguliavimą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių yra valstybė ar savivaldybė, sudarant privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ji dalyvauja lygiais pagrindais su kita sutarties šalimi – pirkėju ir jai taikomi tie patys principai, kuriais vadovaujamasi reglamentuojant civilinius teisinius santykius, inter alia lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Jeigu pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, ši sutartis gali būti nutraukta, o abi sandorio šalys atleistos nuo tolesnio sutarties vykdymo. Vadovaujantis CK nuostatomis, nutraukus sutartį siekiama grąžinti abi sutarties šalis į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį, paprastai taikant dvišalę restituciją, kurios sąlyga yra tokia, kad susigrąžinti tai, kas buvo perduota kitai sandorio šaliai, galima tik tuo atveju, jeigu jai tuo pat metu grąžinama viskas, kas buvo iš tos šalies gauta.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, atitiktį Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“ bei 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitiktį ta pačia apimtimi – ir Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai.

2. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymų nuostatoms grindžiamos tuo, kad Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį privatizavimo institucijos turi teisę reikalauti taikyti vienašalę restituciją, t. y. susigrąžinti nuosavybėn privatizavimo objektą, negrąžinant pirkėjui jo sumokėtų įmokų ir lėšų už objekto pagerinimą, neatsižvelgiant į jokias konkretaus sandorio aplinkybes, inter alia į tai, kokią kainos dalį pirkėjas jau yra sumokėjęs, neatitinka Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatos „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, nes nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas netenka ir įsigyto privatizavimo objekto, ir visų už jį sumokėtų lėšų.

3. Kaip minėta, Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Jeigu eilinis įnašas su palūkanomis bei delspinigiais nesumokamas per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas buvo perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma ir lėšos, sumokėtos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą, negrąžinamos.“

Minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitais Nuostatų punktais, inter alia Nuostatų 4 priede pateiktos pavyzdinės sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo nuostatomis, pirkėjui neįvykdžius mokėjimo įsipareigojimų pagal sudarytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir per nustatytą laiką (30 dienų po mokėjimo termino pasibaigimo) nesumokėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, kyla privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo teisinės pasekmės: ginant pažeistus valstybės interesus pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukta teismine tvarka, pirkėjo nuosavybe esantis privatizavimo objektas grąžintas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė.

4. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, kurios atžvilgiu ginčijama Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) atitiktis, nustatyta:

5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; iš Konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Valstybės turto valdymo principai yra įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, kuriame inter alia nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis inter alia visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo principais (8¹ straipsnis).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad sudarant valstybei (savivaldybei) priklausančio privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį joje turi būti numatytos tokios šios sutarties sąlygos, sutarties vykdymo užtikrinimo priemonės, kurios leistų garantuoti veiksmingą ir racionalų, teikiantį naudą visuomenei privatizavimo procesą, užtikrintų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymąsi.

6. Minėta, kad pagal Nuostatuose, inter alia jų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija), įtvirtintą teisinį reguliavimą pirkėjas, sudarydamas privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, įsipareigoja pateikti šios sutarties įvykdymą užtikrinančias priemones – įkeisti įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą arba pateikti banko garantiją, ne mažesnės vertės nei likę įsiskolinimai valstybei (savivaldybei), kad tais atvejais, kai pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, kita sandorio šalis – valstybė (savivaldybė) galėtų likusią pirkėjo mokėjimų dalį išsiieškoti iš pirkėjo įkeisto turto ar garanto.

Taigi Nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu jau yra numatyta konkreti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė – įsigyto turto įkeitimas ar banko garantija, kuria vykdant valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procesą siekiama užtikrinti valstybės (savivaldybės) interesų gynimą.

7. Pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą ir racionalų, teikiantį naudą visuomenei privatizavimo procesą, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje gali būti numatyti ir kiti valstybės (savivaldybės) pažeistų teisių gynimo būdai, jeigu pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, taip pat neigiamos turtinio pobūdžio pasekmės pirkėjui, nevykdančiam sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų.

8. Sprendžiant, ar Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) neprieštarauja Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, reikia įvertinti, ar jame nustatyta pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju taikoma priemonė – šios sutarties nutraukimas, kai pirkėjo nuosavybe esantis įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė, yra proporcinga (adekvati) dėl sutarties nevykdymo kitai sandorio šaliai – valstybei (savivaldybei) padarytai žalai.

9. Minėta, kad, pagal Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nutraukus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir Turto fondui grąžinus privatizavimo objektą, už jį sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, t. y. nei tada, kai Turto fondui grąžinamas turtas yra didesnės vertės nei buvo tuo metu, kai pirkėjas jį įsigijo, inter alia dėl pirkėjo padarytų privatizavimo objekto pagerinimų padidėjus objekto vertei, nei tada, kai, nepaisant už objekto (statinio) pagerinimą sumokėtų lėšų, jo vertė nepadidėjo (ar net sumažėjo) ir jis grąžinamas tokios pat ar mažesnės vertės.

Šiame kontekste pažymėtina, jog, viena vertus, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą gali susidaryti tokia situacija, kad nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas prarastų ir įsigytą turtą, ir už jį sumokėtą sumą, kuri gali sudaryti didžiąją privatizavimo objekto kainos dalį, bei už privatizavimo objekto pagerinimą sumokėtas lėšas, o kita sandorio šalis – valstybė (savivaldybė) gautų ir pagerintą (padidintos vertės) privatizavimo objektą, ir pirkėjo sumokėtą privatizavimo objekto kainos dalį. Kita vertus, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą galima ir tokia situacija, kad po privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo grąžinamo privatizavimo objekto vertė būtų ne padidėjusi, bet sumažėjusi, o pirkėjo iki privatizavimo objekto grąžinimo Turto fondui įmokėta suma nepadengtų valstybės (savivaldybės) dėl šio objekto grąžinimo patirtų nuostolių. Be to, dar iki privatizavimo objekto grąžinimo Turto fondui pirkėjas gali būti turėjęs naudos iš to objekto.

10. Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo numatyta tokia pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo atveju taikoma turtinio pobūdžio priemonė, kaip sutarties nutraukimas, kai pirkėjo įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo už jį sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą jam negrąžinamos, tiek, kiek juo sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai valstybei (savivaldybei) grąžinto privatizavimo objekto vertės ir pirkėjo įmokų suma yra tokio dydžio, kad ja padengiami, bet neviršijami dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo valstybės (savivaldybės) patiriami praradimai, vertintinas kaip leidžiantis teisingai atlyginti pirkėjo valstybei (savivaldybei) padarytą žalą ir nevaržyti jo teisių labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, o šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta poveikio priemonė, taikoma pirkėjui sutarties nevykdymo atveju, – kaip proporcinga ir adekvati pirkėjo padarytai valstybei (savivaldybei) žalai.

Tačiau Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintas minėtas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai valstybei (savivaldybei) grąžinto privatizavimo objekto vertės ir pirkėjo įmokų suma, atskaičius iš jos pirkėjo iš to objekto iki jo grąžinimo Turto fondui gautą naudą, yra didesnė nei dėl šio objekto grąžinimo valstybės (savivaldybės) patirti praradimai, vertintinas kaip suvaržantis pirkėjo teises labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, inter alia užtikrinti teisingą valstybei (savivaldybei) padarytos žalos atlyginimą, o šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta poveikio priemonė, taikoma pirkėjui sutarties nevykdymo atveju, – kaip neproporcinga ir neadekvati pirkėjo padarytai valstybei (savivaldybei) žalai.

11. Vadinasi, Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjui jokiais atvejais negrąžinamos jo už privatizavimo objektą įmokėta suma ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą, buvo sudaromos prielaidos varžyti pirkėjo teises labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, inter alia užtikrinti teisingą valstybei (savivaldybei) padarytos žalos atlyginimą.

Taigi konstatuotina, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos pirkėjui jokiais atvejais, prieštaravo Įstatymo 21 straipsnio 4 daliai, pagal kurią privatizavimo sandoryje pirkėjui turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos, t. y., kaip minėta, tokios teisinės priemonės, dėl kurių pirkėjas patirtų tam tikrus turtinio pobūdžio praradimus, adekvačius jo padarytai žalai.

12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuose teisės aktuose – negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

13. Šiame nutarime konstatavus, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos pirkėjui jokiais atvejais, prieštaravo Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek pat prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos pirkėjui jokiais atvejais, prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“.

15. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas abejoja ir Nuostatų 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinės įmokos su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, atitiktimi Konstitucijai ir įstatymų nuostatoms.

16. Nuostatų 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Jeigu eilinė įmoka su palūkanomis bei delspinigiais nesumokama per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos.“

Minėta, kad Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) ir 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) yra nustatytas tapatus teisinis reguliavimas.

17. Šiame nutarime konstatavus, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad šioms Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms tiek pat prieštarauja ir Nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“.

19. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinės įmokos su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas