Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 "Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai" 1.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai

1. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai nėra grąžinami natūra asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; įstatymo nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymu nustatant atvejus, kada išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais įstatymo nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.

2. Suinteresuoto asmens atstovės pažymėjo, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, patenka į teritoriją, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p perduotą Vilniaus miesto vykdomajam komitetui, inter alia Sudervėlės gyvenamojo rajono statybai. Taigi, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, ši žemė jau nuo 1988 m. laikoma priskirta Vilniaus miestui.

3. Neatsižvelgiant į tai, ar minėtas žemės sklypas Vilniaus miesto teritorijai būtų buvęs priskirtas iki 1995 m. birželio 1 d., ar po šios datos, nebūtų (ir nėra) galima nuosavybės teisių į jį atkurti natūra, kadangi jis priskirtas valstybės išperkamai žemei: didžiąją šios teritorijos dalį užima valstybinės reikšmės miškai, kurie, kaip valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, negali būti grąžinami natūra ar kitu būdu perduodami kitų asmenų nuosavybėn; kita teritorijos dalis yra rekreacinė, skirta visuomenės reikmėms – miesto parkui įrengti.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Z. Kvietkienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specialistė – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė Loreta Dovidauskienė.

Konstitucinis Teismas

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas tiek, kiek juo Vilniaus miesto tarybai buvo suteiktas naudotis ir 8,20 hektaro žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai.

2. Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“, įsigaliojusį 1999 m. rugpjūčio 12 d.

Šio nutarimo 1.3 punkte, kurio nuostatas tam tikra apimtimi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:

„Vyriausybė nutaria:

1. Suteikti Vilniaus miesto tarybai teisę naudotis: <...>

1.3. 120 hektarų sklypu Pilaitės mikrorajone, suformuotu pagal Vilniaus miesto valdybos 1999 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 17V „Dėl sklypo Pilaitės mikrorajone ribų ir dydžio nustatymo“.“

Taigi Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu suteikė teisę Vilniaus miesto tarybai naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, apimančiu, pasak pareiškėjo, ir 8,20 hektaro žemės sklypą, į kurį atkurti nuosavybės teises pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais.

3. Pažymėtina, kad klausimai, ar konkretūs asmenys pagrįstai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, taip pat kokio dydžio yra žemės plotas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises natūra ir kuris yra įtrauktas į 120 hektarų sklypo Pilaitės mikrorajone plotą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. Spręsti šiuos klausimus priklauso atitinkamą nuosavybės teisių atkūrimo bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijai.

4. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriant Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkto, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, atitiktį Konstitucijai ir Įstatymui svarbu išsiaiškinti inter alia, kaip kito bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, susijęs su Vilniaus miesto tarybai suteikto Pilaitės mikrorajone esančio 120 hektarų žemės sklypo teisiniu statusu, kokia buvo šio sklypo paskirtis.

2. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. priėmė potvarkį Nr. 87p, kurio 1 punktu inter alia suteikė ir priskyrė žemės sklypus Akmenės, Anykščių, Jurbarko, Kapsuko, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Panevėžio, Radviliškio, Skuodo, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, Palangos ir Vilniaus miestuose pagal 1–15 priedėlius.

Pagal šio potvarkio 12 priedėlį „Dėl žemės suteikimo Vilniaus rajone“ Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybai inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti buvo suteiktas naudoti nuolatinai 681,6 hektaro žemės sklypas. Šiame priedėlyje taip pat nustatytos žemės suteikimo sąlygos, inter alia tai, kad Vilniaus miesto vykdomasis komitetas sumoka priedėlyje nustatytą pinigų sumą „naujai žemei įsisavinti vietoj Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti nuolatiniam naudojimui paimamų <...> žemės ūkio naudmenų“, dalis jų skiriama statybos ir montavimo darbams, taip pat sumokama už naikinamus melioracijos ir laukų drėkinimo sistemos įrenginius, jais atlyginama už įdėtas, bet nepanaudotas lėšas miškui prižiūrėti ir kt.

Taigi Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p tam tikras Vilniaus rajone buvusias teritorijas priskyrė Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti.

Iš konstitucinės justicijos byloje esančios grafinės medžiagos (žemės skyrimo projekto „Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai (Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti bei fekalinės ir lietaus kanalizacijos kolektoriams tiesti) žemės skyrimo projektas“, brėžinio „Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos VK kapitalinės statybos valdybai (Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti) Buivydiškių T. Ū. T. riboje skirto sklypo atribojimo brėžinys“, kuriuo pažymėtos ribos, patvirtintos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p) matyti, kad teritorija, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkio Nr. 87p 12 priedėliu suteikta inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, apėmė ir Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra.

Taigi teritorija, apimanti inter alia Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta ir priskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p.

3. Konstitucinės justicijos byloje esanti grafinė medžiaga, inter alia Vilniaus rajono Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame matyti 1994 m. Vilniaus miesto užstatymo zona, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribų projektas, rengtas 1994 m., leidžia konstatuoti, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, patenkantis į teritoriją, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p skirtą inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, tuo metu jau buvo žymimas kaip Vilniaus miesto teritorija, miestui suteikta minėtu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu.

4. Seimas 1996 m. balandžio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 1996 m. gegužės 10 d., kuriuo inter alia buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos.

5. Pagal Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895, kurio 1.3 punktą ginčija pareiškėjas, priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą teisę naudotis valstybine žeme galėjo suteikti inter alia Vyriausybė (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio (1997 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas), o teritorijų planavimo funkcija priklausė savivaldybėms (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnis (1997 m. birželio 27 d. redakcija).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 1998 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 292 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Iš konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos, inter alia minėtu sprendimu patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano fragmento, matyti, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto bendrajame plane įtrauktas į bendro naudojimo teritoriją, skirtą rekreacijai ir infrastruktūrai; ši paskirtis nekito ir vėliau tvirtintuose Vilniaus miesto bendruosiuose planuose (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas, kadastro Nr. 0101/0167:0248, 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. I-335 patvirtintas Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas, 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. I-1519 patvirtintas Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas).

6. Kaip minėta, Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“, kurio 1.3 punktą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas.

7. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteiktas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p, o 1996 m. balandžio 24 d. priimtu Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu inter alia šį žemės sklypą priskyrus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, buvo tik įteisinta faktinė užstatyta ir suplanuota užstatyti Vilniaus rajone buvusi miesto teritorija. Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu, kurio atitiktis Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, siekdama sudaryti geresnes sąlygas tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti jų poilsį, teisę naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, apibrėžtu kaip kitos paskirties žemė, naudojama statybai ir kitoms reikmėms, suteikė Vilniaus miesto tarybai; Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414 padarytais pakeitimais patikslinta, kaip turi būti naudojamas Vilniaus miesto tarybai Pilaitės mikrorajone suteiktas 120 hektarų žemės sklypas, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti jų poilsį: šis žemės sklypas turi būti naudojamas savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikšmės rekreacinius miškus.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis 120 hektarų žemės sklypu Pilaitės mikrorajone, neprieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai.

2. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoms grindžiamos tuo, kad, Pilaitės mikrorajone esantį laisvos žemės sklypą Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu suteikus naudotis Vilniaus miesto savivaldybei, buvo nepagrįstai apribota galimybė piliečiams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

3. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, įsigaliojusį (išskyrus jo 21 straipsnio 7 dalį) 1997 m. liepos 9 d.

4. Kaip minėta, pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoms grindžiamos tuo, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 suteikus teisę Vilniaus miesto tarybai naudotis laisvos valstybinės žemės sklypais Vilniaus mieste, į kuriuos pateko ir teritorija, į kurios dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, buvo nepagrįstai apribota galimybė piliečiams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

5. Minėta ir tai, kad teritorija, apimanti inter alia Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta ir priskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p.

Taigi Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, buvo suteiktas, priskirtas ir naudojamas Vilniaus miesto reikmėms dar iki 1995 m. birželio 1 d.

6. Vadinasi, kitaip nei teigia pareiškėjas, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu Vilniaus miesto tarybai naudotis suteiktas Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miestui priskirtas ne po 1995 m. birželio 1 d., o iki šios datos; tai reiškia, kad nuosavybės teisių į šio žemės sklypo dalį atkūrimo požiūriu Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra teisiškai reikšmingas, nes nuosavybės teisės į žemę šiuo atveju negali būti atkuriamos pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį kaip į kaimo vietovėje esančią žemę.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punktas neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai.

8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama, ar Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis).

Formuodamas oficialiąją konstitucinę nuosavybės teisių atkūrimo doktriną, inter alia atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimo santykius, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs:

– Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai);

– natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

10. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra; galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisėtų lūkesčių apsauga yra neatsiejamas teisinės valstybės principo elementas; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimai).

11. Kaip minėta, pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkto, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai.

12. Šiame nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai ir kad pareiškėjo nagrinėjamoje byloje asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į Pilaitės mikrorajone esančio 120 hektarų žemės sklypo dalį, nuosavybės teisės negali būti atkuriamos pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį kaip į kaimo vietovėje esančią žemę.

Vadinasi, kitaip nei teigia pareiškėjas, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo nagrinėjamoje byloje negali turėti įtakos asmenų teisės atkurti nuosavybės teises į Pilaitės mikrorajone esančio 120 hektarų žemės sklypo dalį įgyvendinimui. Šiuo Vyriausybės nutarimu negalėjo būti pažeistas konstitucinis tokių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes iš Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, kuria reguliuojamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, nuostatų toks lūkestis nekilo.

13. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės teisių apsaugos principui, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas