n u s t a t ė:
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (Žin., 2011, Nr. 125-5963) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (Žin., 2011, Nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai“.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
1.1. Pareiškėjas prašo ištirti inter alia Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atitiktį Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kurios atitiktį Konstitucijai ir Vietos savivaldos įstatymui prašo ištirti pareiškėjas, yra platesnio teksto, išdėstyto šio Vyriausybės nutarimo 2 punkte, dalis. Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2 punkte inter alia numatyta: „Nustatyti, kad <...> 2.2. savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. <...>“
1.2. Pareiškėjas prašo ištirti inter alia Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ atitiktį Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
Pažymėtina, kad Nuostatų 8.1 punkto nuostata, kurios atitiktį Konstitucijai ir Vietos savivaldos įstatymui prašo ištirti pareiškėjas, yra platesnio teksto, išdėstyto šių Nuostatų 8 punkte, dalis. Nuostatų 8 punkte inter alia nustatyta: „Administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja šiuos mėnesinius mokesčius ir įmokas: 8.1. už namo bendrosios nuosavybės administravimą (šių Nuostatų 5 punkte nurodytų administratoriaus funkcijų vykdymas) – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių; <...>.“
Iš pareiškėjo prašymo argumentų nematyti, kad, jo nuomone, Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte ir Nuostatų 8.1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, varžytų savivaldybių tarybų teisę tvirtinti šio mokesčio tarifą ar jo apskaičiavimo metodiką. Pareiškėjas tik pažymi, kad jo nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad mokesčius, jų dydį už bendrosios nuosavybės administravimą nustato savivaldybės.
Taigi pareiškėjas ginčija tik tų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatų, pagal kurias savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atitiktį Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
2. Pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir Nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) grindžiamos tais pačiais argumentais.
3. Pareiškėjo manymu, Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), nes, pasak pareiškėjo, butų ir kitų patalpų savininkų „bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimas, jo veiklos teisinių pagrindų nustatymas, veiklos priežiūra ir kontrolė yra savarankiškoji savivaldybių funkcija“.
3.1. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo išvadą, kad butų ir kitų patalpų savininkų „bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimas, jo veiklos teisinių pagrindų nustatymas, veiklos priežiūra ir kontrolė yra savarankiškoji savivaldybių funkcija“, teigia, jog Vyriausybė poįstatyminiu teisės aktu negali nustatyti reikalavimo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių būtų nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.
3.2. Pareiškėjas minėtą savivaldybių savarankiškąją funkciją kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatos „Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas“ ir iš šios Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio nuostatos: „Savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos: <...> 42) pagal įstatymų nustatytą kompetenciją <...> savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.“
3.3. Pažymėtina, kad nė viena iš šių pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų (Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalimi ir Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu) nėra reguliuojami santykiai, kurie būtų susiję su pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. santykiai, kurie reguliuojami pareiškėjo ginčijamose Vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų Nuostatų) nuostatose. Pareiškėjas nenurodė kitų Vietos savivaldos įstatymo ar kitų įstatymų nuostatų, iš kurių būtų matyti, kad pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą yra savivaldybių savarankiškoji funkcija.
4. Ginčydamas Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo aktais, kuriuose yra suformuota oficialioji konstitucinė vietos savivaldos doktrina. Tačiau pareiškėjas remiasi tik atskirais oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentais ir nutyli inter alia nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), kuriuo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, buvo priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.“
Pareiškėjas savo prašyme Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, iš kurio matyti, kad Vyriausybei yra suteikti įgaliojimai reguliuoti su butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimu susijusius santykius, nutyli ir visiškai neaptaria, koks yra šio, jo nutylėto, teisinio reguliavimo santykis su ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija).
5. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme pateikti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) prieštarauja Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkte (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, t. y. sudaryti prielaidas informuoti butų ir kitų patalpų savininkus apie šį nustatytą mokestį.
5.1. Pareiškėjas, remdamasis tuo, kad jo nagrinėjamoje byloje daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką, daro išvadą, kad savivaldybės ir turi prižiūrėti bei kontroliuoti, kad mokesčius administratoriai „imtų ne per didelius“. Dėl to, pareiškėjo manymu, Vyriausybė neturi kompetencijos nustatyti ne tik mokesčius, jų dydį už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įpareigota savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pareiškėjas nepateikia jokių konstitucinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl, jo manymu, Vyriausybė negali įtvirtinti pareigos savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
5.2. Pareiškėjo teiginys, kad „kontroliuoti, ar savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių yra nurodytas konkretaus dydžio mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, turi savivaldybės (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktas), teismai, bet ne Vyriausybės atstovas“, niekaip nepagrindžia, kodėl Vyriausybės nutarime ir juo patvirtintuose Nuostatuose nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
6. Pažymėtina ir tai, kad iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų visumos matyti, jog jo argumentai yra nenuoseklūs, prieštaringi: viena vertus, teigiama, kad jeigu įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas tiek, kiek jos yra joms priskirtos; šias funkcijas ir jų įgyvendinimą gali apibrėžti tik įstatymai, o poįstatyminių aktų priėmimas, savivaldos teises siaurinantis ir (arba) ribojantis labiau negu nustatyta įstatymuose, būtų traktuotinas kaip ultra vires veikimas, „peržengiantis Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vietos savivaldos savarankiškumą“, t. y. pareiškėjas teigia, kad poįstatyminiais aktais negalima reguliuoti tų santykių, kurie yra sureguliuoti ginčijamomis Vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų Nuostatų) nuostatose; kita vertus, pareiškėjas pažymi, kad „Vyriausybės atstovas tinkamai savivaldybių administracinę priežiūrą galėtų atlikti įpareigodamas savivaldybę nustatyti tokį teisinį norminį reguliavimą, kuriame būtų įtvirtinta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretaus dydžio mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Tokias galias Vyriausybės atstovas turi pagal Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalį bei Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalį“, t. y. pareiškėjas mano, kad įpareigoti savivaldybę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nustatytas ginčijamose Vyriausybės nutarimo (ir juo patvirtintų Nuostatų) nuostatose, galėtų Vyriausybės atstovas poįstatyminiu aktu. Šiame kontekste paminėtina, kad Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Jeigu akte, nustatančiame administravimą, atlyginimo dydis nenustatytas, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į administratoriaus teikiamų paslaugų rinkos vertę.“
7. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ir Vietos savivaldos įstatymui yra grindžiamas ne tais motyvais, kuriuos pareiškėjas eksplicitiškai nurodo, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas yra fiktyvus.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad fiktyvus pareiškėjo prašymas vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui ir negali būti priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 31 d., 2008 m spalio 14 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).
8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių“ neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u s p r e n d ž i a:
Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) „nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (Žin., 2011, Nr. 125-5963) nuostata, kad „mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių““, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija).
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |
