Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalių, 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Konstitucijoje nenumatyta, kad vykdant kolektyvinės gynybos operacijas į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti kitų valstybių kariniai vienetai ir jie galėtų būti panaudojami Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kolektyvinės gynybos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos XIII skirsniui „Užsienio politika ir valstybės gynimas“, inter alia Konstitucijos 137, 142 straipsniams.

2. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta Seimo teisė Respublikos Prezidento teikimu priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, pagal kurį Seimui tokia teisė nesuteikiama. Be to, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kadangi šiose Konstitucijos nuostatose toks Respublikos Prezidento teikimas nėra numatytas, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nes riboja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nustatytas Seimo galias – teisę priimti tokį sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kuriam nereikalingas Respublikos Prezidento teikimas.

3. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įteisinamos Konstitucijoje nenumatytos Respublikos Prezidento pareigos Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju. Nustatyta Respublikos Prezidento pareiga nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo agresijos kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, kadangi šiose nuostatose yra numatyta tik tai, kad ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, t. y. šiose Konstitucijos nuostatose nėra numatyta kitų sąlygų, kuriomis Respublikos Prezidentas galėtų priimti sprendimus dėl gynybos nuo agresijos. Be to, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktą, 142 straipsnio 1 dalį tik Seimas priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Todėl, pasak pareiškėjo, nustatyta Respublikos Prezidento pareiga prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti, prieštarauja ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, bet ir jos 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kartu ir 5 straipsnio 2 daliai.

4. Pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nedelsiant turi būti vykdomas Konstitucijai prieštaraujantis (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas) Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, nors Konstitucijoje, pasak pareiškėjo, nekalbama apie kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atvejus. Be to, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo, yra ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios, kadangi Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą.

5. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui riboja Konstitucijoje nustatytas Seimo galias, t. y. teisę be Respublikos Prezidento teikimo priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Kita vertus, Seimui pagal Konstituciją nesuteikta teisė priimti sprendimus dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo, taip pat ir kitos operacijos vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tikslais. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai.

6. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, nes pagal Konstituciją tik Seimas gali priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, t. y. Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Be to, pagal Konstituciją Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė duoti leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams.

7. Pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalį turi būti nedelsiant vykdomas Konstitucijoje neįteisintas Respublikos Prezidento sprendimas, nurodytas Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą tik dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos.

8. Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas Seimo sprendimu panaudojamų ginkluotųjų pajėgų dydis. Todėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, dėl kokio dydžio ginkluotųjų pajėgų panaudojimo yra reikalingas Seimo nutarimas, yra ribojamos Seimo galios. Be to, Seimo galios yra ribojamos ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, kad Seimas pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nurodytą nutarimą priima Vyriausybės siūlymu, nes toks siūlymas Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas. Tik Seimui Konstitucijoje suteiktą teisę priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas riboja ir tai, kad pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 2 dalį krašto apsaugos ministro siūlymu Vyriausybės nutarimu priimamas sprendimas išsiųsti į kitą valstybę Lietuvos Respublikos karinius vienetus, o pagal 3 dalį sprendimus išsiųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus priima krašto apsaugos ministras.

9. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje“, 3 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose“, 5 dalies nuostata „NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose“ paneigia Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių“.

1. Konstitucijoje expressis verbis nenustatytos Lietuvos Respublikos tarptautinio karinio bendradarbiavimo ir kitų valstybių pagalbos jai formos, tačiau jos, inter alia nustatytosios Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5, 6 straipsniuose, neprieštarauja Konstitucijai, jei taikomos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų vertybių – šalies saugumo, nepriklausomybės, piliečių gerovės, pagrindinių žmogaus teisių bei laisvių, teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos, taip pat kitų konstitucinių vertybių bei Tautos siekių – gynybai. Kitoks Konstitucijos aiškinimas reikštų, kad Lietuvos Respublika gali gintis tik pati, ir paneigtų Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažįstamą valstybės teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5, 6 straipsniuose nustatytas tam tikram tikslui skirtas terminuotas užsienio valstybių karinių vienetų atvykimas ir panaudojimas Lietuvoje; Įstatymu nereguliuojamas užsienio valstybių karinių bazių steigimas Lietuvoje. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintam užsienio valstybių karinių bazių draudimui. Be to, Konstitucijos 137 straipsnis neturėtų būti aiškinamas kaip absoliutus draudimas, t. y. kaip draudžiantis kolektyvinės gynybos įsipareigojimais su Lietuva susaistytų šalių (taip pat NATO narių) karinių bazių steigimą Lietuvoje bendros gynybos ir bendro saugumo užtikrinimo tikslais.

2. Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas apima ne tik įgaliojimus priimti sprendimą panaudoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, bet ir sprendimą panaudoti Lietuvoje kitų valstybių ginkluotąsias pajėgas. Priešingu atveju būtų nepagrįstai suvaržyta tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybės teisė į individualią ir kolektyvinę savigyną, paneigtos konstitucinės vertybės.

Minėtos Konstitucijos nuostatos neturėtų būti aiškinamos taip, kad tik Seimas sprendžia ginkluotųjų pajėgų panaudojimo klausimą. Seimas yra galutinį sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo priimanti institucija, tačiau Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos apima ir įgaliojimus priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kitaip gynyba nuo agresijos nebūtų veiksminga.

Be to, Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Taigi Seimui priimant sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo privalo dalyvauti Respublikos Prezidentas, tik jam priklauso sprendimo panaudoti ginkluotąsias pajėgas iniciatyvos teisė.

Pagal fundamentalų kolektyvinės gynybos sutarčių principą vienos ar kelių tokios sutarties šalių ginkluotas užpuolimas reiškia visų sutarties šalių užpuolimą. Taigi kitos ar kitų valstybių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi kolektyvinės gynybos sutartį (taip pat NATO narių), ginkluoto užpuolimo atveju Lietuvos Respublika turi veikti taip pat, kaip jos pačios tiesioginio užpuolimo atveju, t. y. Respublikos Prezidentas turi priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, numatytą Konstitucijos 84 straipsnio 16 punkte, 142 straipsnio 2 dalyje. Valstybės gynyba nuo ginkluotos agresijos gali būti individuali arba kolektyvinė, todėl minėtose Konstitucijos nuostatose nurodytas Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos apima ir sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje. Jei Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos nebūtų vykdomas nedelsiant, Seimo sprendimo galėtų ir neprireikti, nes per tą laiką agresorius galėtų sunaikinti Lietuvos valstybę.

Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas pagarbos visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms principas; vienas iš jų – principas pacta sunt servanda. Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos turi būti aiškinami atsižvelgiant į šiuos principus. Seimas, įsitikinęs, kad buvo Konstitucijoje nustatytas pagrindas – ginkluotas užpuolimas, privalo patvirtinti Respublikos Prezidento sprendimą, kuris yra būtinas ginkluotam užpuolimui atremti ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimams pagal Seimo ratifikuotą tarptautinę sutartį vykdyti.

3. Konstitucijoje įtvirtintas Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis; įstatymuose gali būti nustatyti ir kiti Konstitucijai neprieštaraujantys Respublikos Prezidento įgaliojimai. Įstatyme (2002 m. sausio 15 d. redakcija), inter alia jo 6 straipsnyje, nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai kyla iš konstitucinio Respublikos Prezidento, kaip vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado, statuso. Pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio nuostatas Respublikos Prezidentas sprendžia tik dėl Lietuvos ginkluotųjų pajėgų išvykimo ar kitų valstybių ginkluotųjų pajėgų atvykimo į Lietuvą, o dėl šių pajėgų panaudojimo sprendžia Seimas tuo pačiu nutarimu, kuriuo tvirtinamas Respublikos Prezidento sprendimas.

Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnyje numatyti Respublikos Prezidento sprendimai dėl dalyvavimo kitose karinėse operacijose priimami tik neatidėliotinais atvejais. Jei jie nebūtų nedelsiant vykdomi, vėlesnio Seimo sprendimo galėtų ir nebeprireikti, nes vertybės, kurias siekiama apsaugoti, galėtų būti sunaikintos.

4. Konstitucijos 142 straipsnyje reguliuojamas ginkluotųjų pajėgų panaudojimas reiškia tik jų panaudojimą pagal tiesioginę paskirtį – karinėms operacijoms vykdyti. Karinės pratybos ir kiti karinio bendradarbiavimo renginiai, reguliuojami Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnyje, yra ginkluotųjų pajėgų parengimo dalis, o ne jų panaudojimas. Sprendimus dėl karinių pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių pagal įstatymų nustatytą kompetenciją priima Konstitucijos 140 straipsnio 3 dalyje nustatytos institucijos – Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas.

5. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje draudžiamas ne bet koks Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių karinių vienetų buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tik toks, kuris galėtų įtraukti Lietuvą į postsovietines Rytų sąjungas ar kitaip keltų grėsmę šalies saugumui. Konstitucinio akto 3 straipsniui neprieštarauja riboto dydžio (mažesnių už karinį dalinį) ir trukmės NVS šalių karinių vienetų atvykimas trumpalaikiais humanitariniais, mokomaisiais ar kitokiais Lietuvai naudingo tarptautinio karinio bendradarbiavimo tikslais.

1. Nors pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, prašo ištirti, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktui, iš prašymo (jame pateiktų argumentų) matyti, kad pareiškėjui kilo abejonė dėl:

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 137, 142 straipsniams;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių atitikties Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

2. Nors pareiškėjas, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys, nurodo konkrečią (2002 m. sausio 15 d.) Įstatymo redakciją, iš prašymo matyti ir tai, kad jis inter alia ginčija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijai.

3. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar:

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 137, 142 straipsniams;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

4. Taigi, atsižvelgdamas į prašymą (jame pateiktus argumentus), Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs:

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 137, 142 straipsniams, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui, Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalių atitiktį Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs ginčijamų Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatų, susijusių su tarptautinių karinių operacijų, tarptautinių karinių pratybų ir tarptautinio karinio bendradarbiavimo renginiais, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyto reguliavimo ir tarptautinių įsipareigojimų raidą valstybės saugumo ir nepriklausomybės užtikrinimo srityje.

3. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pradėti kurti valstybės gynimo ir su juo susijusio tarptautinio bendradarbiavimo teisiniai pagrindai.

4. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas, o 78 straipsnio 1 dalies 13 punkte inter alia buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai priklauso nustatyti reikiamas priemones valstybės saugumo užtikrinimo srityje. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo.

5. Nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika tapo Jungtinių Tautų – tarptautinės organizacijos, įsteigtos ir veikiančios pagal 1945 m. birželio 26 d. pasirašytą Jungtinių Tautų Chartiją (arba kitaip – Įstatus), nare.

6. 1992 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo bei 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia, priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“.

7. 1992 m. spalio 25 d. Tauta referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įsigaliojusią 1992 m. lapkričio 2 d.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

Pagal Konstitucijos 150 straipsnį inter alia Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi.

Nuo Konstitucijos įsigaliojimo dienos Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

8. Seimas 1994 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“, kuriame buvo inter alia nustatyta:

– „Lietuvos kariuomenės padaliniai gali dalyvauti tarptautinėse operacijose tik tada, kai vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai“ (1 straipsnis);

– „Lietuvos kariuomenės padaliniai gali būti perduoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos struktūrų žinion atskiroms tarptautinėms operacijoms pagal Jungtinių Tautų Įstatus vykdyti.

Gali būti steigiami bendri su Vakarų Europos Sąjunga, NATO, taip pat su kitomis valstybėmis, nepažeidžiant šio įstatymo 11 straipsnio, kariniai daliniai.

Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti rengiamos Lietuvos kariuomenės padalinių bendros pratybos su šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytų užsienio valstybių kariuomenės padaliniais.

Lietuvos kariuomenės padaliniai gali būti siunčiami dalyvauti bendrose pratybose, kurias organizuoja šiame straipsnyje išvardytos organizacijos ir valstybės.

Lietuvos kariuomenės padaliniai gali dalyvauti tarptautinėse gelbėjimo ir humanitarinėse operacijose“ (3 straipsnis);

– „Jokia šio įstatymo nuostata jokiu būdu neriboja Lietuvos Respublikos teisės vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Įstatus“ (10 straipsnis);

– „Draudžiamas bet koks Lietuvos kariuomenės, jos padalinių bei Lietuvos Respublikos struktūrų dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir pratybose su NVS šalimis Baltijos valstybių ir NVS šalių teritorijose“ (11 straipsnis).

Taigi nurodytose Įstatymo „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ (1994 m. liepos 19 d. redakcija) nuostatose buvo reguliuojami santykiai, susiję su Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu tarptautinėse operacijose, vykdomose pagal Jungtinių Tautų Įstatus (taip pat tarptautinėse gelbėjimo ir humanitarinėse operacijose), Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų siuntimu dalyvauti bendrose pratybose užsienyje, užsienio ginkluotųjų pajėgų atvykimu į bendras pratybas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu neribojama Lietuvos Respublikos teisė vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Įstatus.

9. Seimas 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kurio priedėlyje buvo inter alia nustatyta:

– „Lietuvos nacionalinio saugumo sistema plėtojama kaip Europos bendros saugumo ir transatlantinės gynybos sistemų dalis“ (1 skyrius);

– „Svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas – plėtoti Lietuvos integraciją į europines bei transatlantinę institucijas ir užsitikrinti tarptautines saugumo garantijas. <...>

Pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai:

– visapusiškai ir aktyviai dalyvauti Europos integracijoje: vykdyti Europos (asociacijos) sutartį, siekti kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Vakarų Europos Sąjungoje; <...>“ (5 skyrius);

– „Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis.

Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai“ (7 skyriaus antrasis skirsnis);

– „Prasidėjus agresijai prieš Lietuvą, kariuomenė ginklu gina valstybę siekdama išsekinti ir sunaikinti priešo pajėgas; Lietuva prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos“ (7 skyriaus trečiasis skirsnis);

– „Be šių pagrindų pirmojoje dalyje apibrėžtos užsienio, vidaus ir gynybos politikos, kitos nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonės yra:

– dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose;

– narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, Vakarų Europos Sąjungoje ir Europos Sąjungoje; <...>“ (10 skyriaus pirmasis skirsnis);

– „Lietuvos saugumas yra Europos saugumo dalis. Lietuva pasirengusi dalyvauti stiprinant tarptautinį saugumą ir prisiimti savąją dalį įsipareigojimų. Lietuva dalyvauja Jungtinių Tautų (JT/UN), Europos Tarybos (ET/CE), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO/OSCE), Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Tarybos (ŠABT/NACC), Šiaurės Atlanto Asamblėjos (ŠAA/NAA) ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių paskirtis – užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje, veikloje, taip pat dalyvauja taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose“ (10 skyriaus antrasis skirsnis).

Taigi Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija) reguliuojami santykiai, susiję su valstybės saugumo užtikrinimu, valstybės gynimu ir tarptautiniu bendradarbiavimu, inter alia kuo greitesnės narystės Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijose ir Vakarų Europos Sąjungoje siekiu, dalyvavimu tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose, taikos palaikymo misijose.

10. Seimas 1998 m. vasario 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu įstatymas „Dėl Lietuvos kariuomenės padalinių dalyvavimo tarptautinėse operacijose“ (1994 m. liepos 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Kartu šiuo straipsniu buvo pakeistas ir įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymu.

Šiame įstatyme buvo inter alia nustatyta:

– „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos:

2. Šio straipsnio draudimai netaikomi kariniams pareigūnams, kuriuos tarptautines pratybas rengianti šalis yra pakvietusi stebėtojais“ (13 straipsnis).

Taigi Kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymas (1998 m. vasario 3 d. redakcija) reguliavo santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu užsienyje vykdomose tarptautinėse taikos operacijose ir tarptautinėse pratybose, taip pat užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu Lietuvos Respublikos teritorijoje rengiamose tarptautinėse pratybose. Šiame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu neribojama Lietuvos Respublikos teisė vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų Įstatus.

11. Seimas 2000 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymo pavadinimo, 1, 6, 8, 9, 10, 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas Kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymo (1998 m. vasario 3 d. redakcija) pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymu.

12. Seimas 2000 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. Šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindama teisę į kolektyvinę savigyną nuo ginkluoto užpuolimo, agresijos atveju Lietuvos Respublika prašo NATO ir jos narių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos. Ši įstatymo nuostata keičiama ir (ar) papildoma nebuvo.

13. Seimas 2002 m. sausio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Kartu buvo pakeistas ir įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymu.

Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija) įsigaliojo 2002 m. vasario 6 d., išskyrus 5 straipsnį, kuris įsigaliojo tą dieną, kai Lietuvos Respublikai įsigaliojo Šiaurės Atlanto Sutartis (Įstatymo 16 straipsnis).

14. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje vykusiame Šiaurės Atlanto Tarybos posėdyje NATO valstybių ir jų vyriausybių vadovai pakvietė Lietuvos Respubliką ir dar šešias kitas Rytų ir Vidurio Rytų Europos valstybes – Bulgariją, Estiją, Latviją, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją – įstoti į NATO. 2003 m. kovo 26 d. Briuselyje 19 valstybių, dabartinių NATO narių, atstovai pasirašė protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto Sutarties.

15. 2004 m. kovo 10 d. Seimas ratifikavo Šiaurės Atlanto Sutartį, pasirašytą 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimo). Sutartis įsigaliojo 2004 m. kovo 29 d., kai Lietuva deponavo savo prisijungimo dokumentą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei.

16. Taigi, 2004 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikai įsigaliojus Šiaurės Atlanto Sutarčiai, kartu visa apimtimi (įskaitant 5 straipsnį) įsigaliojo Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas (2002 m. sausio 15 d. redakcija).

Šio įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje.

17. Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos valstybe nare.

18. Kartu pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 5 skyriuje (2004 m. vasario 19 d. redakcija) inter alia nustatyta:

19. Apibendrinant aptartą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyto reguliavimo ir tarptautinių įsipareigojimų raidą valstybės saugumo ir nepriklausomybės užtikrinimo srityje pažymėtina, kad Lietuvos valstybės šioje srityje nustatytas teisinis reguliavimas ir prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai inter alia grindžiami Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažįstama kiekvienos valstybės, Jungtinių Tautų narės, teise į individualią ir kolektyvinę savigyną, taip pat siekiu palaikyti tarptautinę taiką.

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs ginčijamų Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatų, susijusių su tarptautinių karinių operacijų, tarptautinių karinių pratybų ir tarptautinio karinio bendradarbiavimo renginiais, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 137, 142 straipsniams, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

2. Vertinant ginčijamą tarptautinių karinių operacijų, tarptautinių karinių pratybų ir tarptautinio karinio bendradarbiavimo renginių teisinį reguliavimą svarbu atskleisti bendrus valstybės gynimo, taip pat su juo susijusio tarptautinio bendradarbiavimo (užsienio politikos) konstitucinius pagrindus.

3. Bendri valstybės gynimo konstituciniai pagrindai įtvirtinti įvairiose Konstitucijos nuostatose.

4. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 140 straipsnį, svarstant ir sprendžiant valstybės gynimo klausimus dalyvauja įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarstanti ir koordinuojanti Valstybės gynimo taryba (į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas), už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui atsakinga Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas, tačiau sprendimus pagrindiniais valstybės gynimo klausimais priima dvi valstybės institucijos: Seimas ir Respublikos Prezidentas. Seimas įgaliotas priimti galutinius sprendimus įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją ar demobilizaciją, priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, o Respublikos Prezidentas ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, turi įgaliojimus nedelsiant priimti tokius sprendimus (dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo), kurie teikiami tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.

Pažymėtina, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą konstitucinį įgaliojimą patvirtinti arba panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties visoje valstybėje ar jos dalyje įvedimo, mobilizacijos skelbimo ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, yra saistomas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir konstituciškai svarbių tikslų, inter alia valstybės nepriklausomybės, tarptautinių įsipareigojimų vykdymo.

5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 dalis); krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai (3 dalis).

Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, taip pat kitas su jomis susijusias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime konstatavo:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, kuri būtų pajėgi vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;

– pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui; įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.;

– Lietuvos Respublika, tiek siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, tiek vykdydama iš tarptautinių sutarčių kylančius konstituciškai pagrįstus įsipareigojimus, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui ir galinčių dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių.

6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio reikalavimo Lietuvos valstybės valdžią organizuoti demokratiškai, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio atsakingo valdymo principo, kyla tai, kad karinės valstybės institucijos negali turėti pirmenybės prieš civilines valstybės institucijas, karinių valstybės institucijų bei jų pareigūnų sprendimai turi būti grindžiami civilinių valstybės institucijų sprendimais, karinės valstybės institucijos turi būti atskaitingos civilinėms valstybės institucijoms ir jų kontroliuojamos. Demokratinė civilinė karinių valstybės institucijų (ginkluotųjų pajėgų) kontrolė yra būtina pilietinio demokratinio valdymo, taigi ir teisinės valstybės, prielaida.

Konstitucinis reikalavimas Lietuvos valstybės valdžią organizuoti demokratiškai yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

7. Bendri valstybės tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su inter alia valstybės gynyba, konstituciniai pagrindai įtvirtinti įvairiose Konstitucijos nuostatose.

8. Taigi bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su inter alia valstybės gynyba, pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos Sąjungos nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje neatsiejama nuo kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš Lietuvos narystės kitose tarptautinėse organizacijose, inter alia Jungtinėse Tautose ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje; ši narystė teikia Lietuvai ne tik papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos nuostatos, kuriomis įtvirtinti bendri konstituciniai valstybės gynimo ir tarptautinio bendradarbiavimo (užsienio politikos) pagrindai, yra susijusios inter alia su tuo, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalį Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis (2 punktas), sutartis dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis (3 punktas), sutartis dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose (4 puntas), dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarptautinėse organizacijose (5 punktas). Konstitucijos 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Seimo įgaliojimas priimti sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, apima ir tokį sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia vykdyti Lietuvos valstybės įsipareigojimus pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Šios Konstitucijos nuostatos suponuoja, kad valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimas, inter alia panaudojant ginkluotąsias pajėgas, pagal Konstituciją gali būti organizuojamas ir vykdomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu (lygiu).

10. Sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgyvendinant konstitucines nuostatas dėl valstybės gynimo ir su juo susijusio tarptautinio bendradarbiavimo negali būti inter alia nepaisoma Konstitucijos 137 straipsnyje ir Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nustatytų draudimų.

12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių, reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Toks draudimas inter alia nereiškia, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį, valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje nustatytas imperatyvas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių, t. y.:

– konstitucinis draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinėms bazėms; šis draudimas reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja Rusija, Nepriklausomų valstybių sandrauga ar į ją įeinančios valstybės;

– konstitucinis draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių kariuomenės daliniams. Šis draudimas reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių kariuomenės vienetų, kurių buvimą (dislokaciją, panaudojimą) valdo ir kontroliuoja Rusija, Nepriklausomų valstybių sandrauga ar į ją įeinančios valstybės. Toks draudimas nereiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį, ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą nėra galimas ir toks Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse karinėse pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis. Minėtas konstitucinis draudimas taip pat nereiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą negalima numatyti ir tokio Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikio pasitelkimo tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuvos Respublika.

13. Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 135, 136, 138 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose, paisant Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ įtvirtintų ribojimų ir draudimų, gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu (lygiu) priemonės, inter alia kolektyvinė ir (ar) kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas, kurio pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 135 straipsnį, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nustatytų ribojimų ir draudimų, gali nustatyti ir tokį Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, inter alia Seimo ratifikuojamai kolektyvinės gynybos sutarčiai, įgyvendinti skirtą teisinį reguliavimą, pagal kurį inter alia numatomas griežtai ribotų Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje rengiamose kolektyvinės gynybos sutarties šalių ir kitų valstybių pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis, taip pat tokių kariuomenės vienetų pasitelkimas tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuvos Respublika.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 137, 142 straipsniams, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis – Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis – Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui, Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis – Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai.

2. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnyje „Kolektyvinės gynybos operacijos“, kaip minėta, nustatyta:

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ 1, 2, 3, 7 dalyse nustatyta:

4. Taigi aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2, 3, 4 dalis kartu su 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 ir 7 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio nuostatose yra reguliuojami santykiai, susiję su vienos iš dviejų tarptautinių operacijų – kolektyvinės gynybos operacijos (bendros gynybos operacijos arba pasirengimo šiai operacijai) vykdymu, t. y. Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimu kartu su Lietuvos Respublikos sąjungininkių valstybių kariniais vienetais pagal kolektyvinės gynybos sutartį (ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną) vienos ar kelių sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) rengiantis šiai operacijai, taip pat su tuo susijusių Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų įgyvendinimu.

5. Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 137, 142 straipsniams grindžia tuo, kad Konstitucijoje, pasak pareiškėjo, nenumatyta, jog vykdant kolektyvinės gynybos operacijas į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti kitų valstybių kariniai vienetai ir jie galėtų būti panaudojami Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kolektyvinės gynybos tikslais kitų valstybių – Lietuvos Respublikos sąjungininkių – kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti panaudoti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

6. Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta Seimo teisė Respublikos Prezidento teikimu priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, pagal kurį Seimui tokia teisė nesuteikiama. Be to, pasak pareiškėjo, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kadangi šiose Konstitucijos nuostatose toks Respublikos Prezidento teikimas nėra numatytas, ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nes riboja Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nustatytas Seimo galias – teisę priimti tokį sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kuriam nereikalingas Respublikos Prezidento teikimas.

Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nes esą:

– Konstitucijoje nenumatyta Respublikos Prezidento teisė teikti Seimui priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– Konstitucijos nenumatyta Seimo teisė priimti sprendimą dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– Konstitucijoje nustatyta Seimo teisė priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, ribojama tiek, kiek Respublikos Prezidento teikimo reikia tam, kad Seimas galėtų priimti sprendimą dėl Lietuvos Respublikos karinių vienetų išvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose.

7. Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsniui grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu esą įteisinamos Konstitucijoje nenumatytos Respublikos Prezidento pareigos Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju. Pasak pareiškėjo, nustatyta Respublikos Prezidento pareiga nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo agresijos kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, kadangi šiose nuostatose yra numatyta tik tai, kad ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, t. y. šiose Konstitucijos nuostatose nėra numatyta kitų sąlygų, kuriomis Respublikos Prezidentas galėtų priimti sprendimus dėl gynybos nuo agresijos. Be to, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 20 punktą, 142 straipsnio 1 dalį tik Seimas priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Todėl, pasak pareiškėjo, nustatyta Respublikos Prezidento pareiga prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti, prieštarauja ne tik Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai, bet ir jos 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, kartu ir 5 straipsnio 2 daliai.

Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nes esą:

– Konstitucijoje nenumatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai Lietuvos Respublikos, kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, prireikus išsiųsti ir panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose, leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus bei imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti;

– Konstitucijoje nustatyti Seimo įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas pažeidžiami tiek, kiek Respublikos Prezidentas prireikus gali priimti sprendimą panaudoti Lietuvos karinius vienetus kitų valstybių teritorijose.

8. Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nedelsiant turi būti vykdomas Konstitucijai prieštaraujantis (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas) Respublikos Prezidento sprendimas dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos kitos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atveju, nors Konstitucijoje, pasak pareiškėjo, nekalbama apie kitos ar kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių ginkluoto užpuolimo atvejus. Be to, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 5 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, užtikrindamas Seimo ratifikuotos kolektyvinės gynybos sutarties ir ją įgyvendinančių bendrų šios sutarties šalių sprendimų vykdymą bei ginkluotą gynybą ir pasipriešinimą ginkluotam užpuolimui, Seimas priima nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo, pasak pareiškėjo, yra ribojamos Konstitucijoje nustatytos Seimo galios, kadangi Konstitucijos 142 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 6 straipsnio 2, 3, 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms.

2. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnyje „Kitos operacijos“, kaip minėta, nustatyta:

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ 1, 3, 4, 7 dalyse nustatyta:

4. Taigi, kaip minėta, aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2, 3, 4 dalis kartu su 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 3, 4, 7 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2, 3, 4 dalyse yra reguliuojami santykiai, susiję su vienos iš dviejų tarptautinių operacijų – kitos (ne kolektyvinės gynybos) karinės operacijos, atitinkančios Jungtinių Tautų tikslus ir principus (įskaitant kolektyvinės savigynos operacijas įgyvendinant Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną), vykdymu (taip pat pasirengimu šiai operacijai), t. y. Lietuvos Respublikos karinių vienetų panaudojimu kartu su kitų valstybių kariniais vienetais pagal atitinkamus Seimo ir Respublikos Prezidento sprendimus, priimtus įgyvendinant kitus negu kolektyvinės gynybos Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus.

Pažymėtina, kad nors Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2, 5, 6 straipsniuose „kolektyvinės gynybos operacija“ ir „kita karinė operacija“ įtvirtintos kaip atskiros sąvokos, t. y. tarptautinės karinės operacijos rūšys, jos yra susijusios, jų negalima supriešinti, nes tiek „kolektyvinės gynybos operacija“, tiek „kita karinė operacija“ pagal Įstatymą gali būti vykdoma įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsnyje pripažintą kiekvienos valstybės neatimamą teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną.

5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublika nuo 1991 m. rugsėjo 17 d. yra Jungtinių Tautų – tarptautinės organizacijos, įsteigtos ir veikiančios pagal 1945 m. birželio 26 d. pasirašytą Jungtinių Tautų Chartiją (arba kitaip – Įstatus), narė ir vadovaujasi Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintais principais, inter alia sąžiningo pagal šią chartiją prisiimtų įsipareigojimų laikymosi (2 straipsnio 2 dalis), pagalbos teikimo Jungtinių Tautų veiklai, vykdomai pagal Jungtinių Tautų Chartiją (2 straipsnio 5 dalis). Pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą patikėta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, kuri inter alia nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar agresijos akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių priemonių reikia imtis siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą; tokiomis priemonėmis gali būti inter alia Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos. Jungtinių Tautų Chartijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos Jungtinių Tautų narės, prisidėdamos prie tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo, Saugumo Tarybos reikalavimu ir remdamosi specialiu susitarimu ar susitarimais, įsipareigoja suteikti ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones, įskaitant tranzito teisę, kurios būtinos tarptautinei taikai bei saugumui palaikyti. Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje nustatyta: „Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.“

6. Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą numatytas Respublikos Prezidento teikimas Seimui riboja Konstitucijoje nustatytas Seimo galias, t. y. teisę be Respublikos Prezidento teikimo priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Kita vertus, pasak pareiškėjo, Seimui pagal Konstituciją nesuteikta teisė priimti sprendimus dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo, taip pat ir kitos operacijos vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje tikslais. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 137 straipsniui, 142 straipsnio 1 daliai.

7. Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, pagal Konstituciją tik Seimas gali priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, t. y. Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas. Be to, pagal Konstituciją, pasak pareiškėjo, Respublikos Prezidentui nėra suteikta teisė duoti leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams.

Taigi iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, nes esą:

– Konstitucijoje nustatyti Seimo įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas pažeidžiami tiek, kiek Respublikos Prezidentui esą suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas;

– Konstitucijoje nėra numatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai duoti leidimą atvykti į Lietuvos Respubliką kitų valstybių kariniams vienetams.

8. Minėta, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 6 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 84 straipsnio 16 punktui, 142 straipsnio 2 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą turi būti nedelsiant vykdomas Konstitucijoje neįteisintas Respublikos Prezidento sprendimas, nurodytas Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, pagal Konstituciją, pasak pareiškėjo, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą tik dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.

2. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) „Sprendimų siųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus, karius ir civilius krašto apsaugos sistemos tarnautojus į pratybas ir kitus renginius užsienyje priėmimas“, kaip minėta, nustatyta:

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnyje „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nustatyta:

4. Taigi aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalis kartu su 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 5, 6 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse reguliuojami santykiai, susiję su Lietuvos Respublikos karinių vienetų ir kitų valstybių karinių vienetų dalyvavimu pasirengimo tarptautinėms operacijoms ir kitose kovinio parengimo pratybose, taip pat dalyvavimu kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose, kurie nepriskiriami tarptautinei operacijai ir pratyboms, ir su tuo susijusių Seimo, Vyriausybės ir krašto apsaugos ministro įgaliojimų įgyvendinimu.

5. Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė savo abejones dėl Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas Seimo sprendimu panaudojamų ginkluotųjų pajėgų dydis. Todėl, pasak pareiškėjo, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, dėl kokio dydžio ginkluotųjų pajėgų panaudojimo yra reikalingas Seimo nutarimas, yra ribojamos Seimo galios. Be to, pasak pareiškėjo, Seimo galios yra ribojamos ir Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalyje nustačius, kad Seimas pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nurodytą nutarimą priima Vyriausybės siūlymu, nes toks siūlymas nėra numatytas Konstitucijos 67 straipsnio 20 punkte, 142 straipsnio 1 dalyje. Pasak pareiškėjo, tik Seimui Konstitucijoje suteiktą teisę priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas riboja ir tai, kad pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 2 dalį krašto apsaugos ministro siūlymu Vyriausybė nutarimu priima sprendimą išsiųsti į kitą valstybę Lietuvos Respublikos karinius vienetus, o pagal 3 dalį sprendimus išsiųsti Lietuvos Respublikos karinius vienetus priima krašto apsaugos ministras.

6. Minėta, jog Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad:

– pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė turi teisę siūlyti Seimui priimti sprendimą siųsti į kitą valstybę nustatyto dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus dalyvauti tik pratybose ir kituose renginiuose, o Seimas – teisę Vyriausybės pasiūlytą sprendimą priimti nutarimu;

– pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 2 dalį krašto apsaugos ministras turi teisę siūlyti Vyriausybei priimti sprendimą išsiųsti į kitą valstybę nustatyto dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus tik dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose, o Vyriausybė – teisę krašto apsaugos ministro pasiūlytą sprendimą priimti nutarimu;

– pagal Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 3 dalį krašto apsaugos ministras turi teisę tam tikrais atvejais priimti sprendimą išsiųsti į kitą valstybę nustatyto dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus, karius ir civilius krašto apsaugos sistemos tarnautojus tik dalyvauti pratybose ir kituose renginiuose.

7. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 140 straipsnį, svarstant ir sprendžiant valstybės gynimo klausimus dalyvauja įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai;

– Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, joms įgyvendinti priimtuose įstatymuose paisant Konstitucijos gali būti numatytos įvairios valstybės nepriklausomybės ir saugumo užtikrinimo tarptautiniu mastu (lygiu) priemonės, inter alia kolektyvinė ir (ar) kitokia bendra tarptautinė ginkluota gynyba, tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimas, kitoks tarptautinis karinio pobūdžio bendradarbiavimas.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 135, 136 straipsnius, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas Lietuvos Respublikos teisių ir įsipareigojimų, galinčių kilti ar kylančių iš Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, inter alia Seimo ratifikuojamos kolektyvinės gynybos sutarties, įgyvendinimą (vykdymą), paisant Konstitucijos 142 straipsnyje nustatytų Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų, susijusių su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu, turi diskreciją nustatyti ir kitas valstybės institucijas, galinčias priimti sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių dalyvavimo tarptautinėse karinėse pratybose.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 140 straipsnio 3 dalį už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas.

Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo Seimui, Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui suteikiami įgaliojimai siųsti atitinkamo dydžio Lietuvos Respublikos karinius vienetus į kitą valstybę dalyvauti tarptautinėse karinėse pratybose ar kituose tarptautiniuose kariniuose renginiuose.

8. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu ribojami Seimo konstituciniai įgaliojimai priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai reikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 10 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 20 punktui, 142 straipsnio 1 daliai.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė, kaip minėta, abejoja, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) inter alia 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

2. Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio „Apribojimai, susiję su Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatomis“ 2, 3, 5 dalyse, kaip minėta, nustatyta:

3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės Įstatymo sąvokos“ (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 6, 7 dalyse nustatyta:

4. Taigi, kaip minėta, aiškinant Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalis kartu su Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 2 straipsnio (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) 6, 7 dalimis matyti, kad ginčijamose Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse yra reguliuojami santykiai, inter alia susiję su NVS valstybių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų dalyvavimu Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, kituose tarptautinei operacijai ir pratyboms nepriskiriamuose karinio bendradarbiavimo renginiuose.

5. Minėta, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje“, 3 dalies nuostata „NVS valstybių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose“, 5 dalies nuostata „NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose“ paneigia Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių“.

6. Minėta ir tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje NVS valstybių kariniams vienetams, kariams ir karinėms pajėgoms priskirtiems civiliams tarnautojams leidžiama dalyvauti:

– tik tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius neviršija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalyje nustatyto leistino dydžio, t. y. yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius;

– tik pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius neviršija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje nustatyto leistino dydžio, t. y. yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius, netaikant šių sąlygų NVS šalių kariniams pareigūnams, kuriuos Lietuvos Respublika yra pakvietusi stebėtojais;

– kituose organizuojamuose renginiuose, kurie nepriskiriami tarptautinei operacijai ir pratyboms, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius neviršija Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje nustatyto leistino dydžio, t. y. yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius, ir jeigu NVS šalių kariniai vienetai į tokius Lietuvos Respublikoje organizuojamus kitus renginius, kurie nepriskiriami tarptautinei operacijai ir pratyboms, atvyksta ne daugiau kaip dviem savaitėms.

Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse, apima tris galimas situacijas:

– NVS valstybių kariniai vienetai gali dalyvauti tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– NVS valstybių kariniai vienetai gali dalyvauti pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– NVS valstybių kariniai vienetai gali dalyvauti „Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose“.

7. Vertinant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta, šiame straipsnyje nustatytas imperatyvas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių, t. y.:

– konstitucinis draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinėms bazėms;

– konstitucinis draudimas Lietuvos Respublikos teritorijoje būti Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių kariuomenės daliniams.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalyse, kurios yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, nėra reguliuojami santykiai, susiję su NVS valstybių karinių bazių buvimu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

8. Sprendžiant, ar Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3, 5 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnio imperatyvui, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių <...> kariuomenės dalinių“, pažymėtina, kad šis draudimas, kaip minėta:

– reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių kariuomenės vienetų, kurių buvimą (dislokaciją, panaudojimą) valdo ir kontroliuoja Rusija, Nepriklausomų valstybių sandrauga ar į ją įeinančios valstybės;

– nereiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia Seimo ratifikuotą kolektyvinės gynybos sutartį, ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą nėra galimas ir toks Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse karinėse pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis;

– nereiškia, kad pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir joms įgyvendinti priimtus įstatymus esą negalima numatyti ir tokio Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikio pasitelkimo tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuvos Respublika.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta:

– Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su inter alia valstybės gynyba, pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos Sąjungos nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo;

– Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje neatsiejama nuo kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš Lietuvos narystės kitose tarptautinėse organizacijose, inter alia Jungtinėse Tautose ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje; ši narystė teikia Lietuvai ne tik papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Taigi, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 135 straipsnį, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nustatytų ribojimų ir draudimų, gali nustatyti ir tokį Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, inter alia Seimo ratifikuojamai kolektyvinės gynybos sutarčiai, įgyvendinti skirtą teisinį reguliavimą, pagal kurį inter alia numatomas griežtai ribotų Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje rengiamose kolektyvinės gynybos sutarties šalių ir kitų valstybių pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis, taip pat tokių kariuomenės vienetų pasitelkimas tarptautinėms katastrofų, epidemijų, gaivalinių ir kitų didelių nelaimių padarinių šalinimo priemonėms Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti, kai tokio pasitelkimo pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami ir tas priemones valdo bei kontroliuoja Lietuvos Respublika.

Tačiau pagal Konstituciją, inter alia Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnį, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį numatomas Rusijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių riboto dydžio kariuomenės vienetų trumpalaikis dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiuose tarptautiniuose kariniuose renginiuose, tačiau nenustatomi aiškūs, konstituciškai pateisinami tokio dalyvavimo pagrindas, tikslas, pobūdis.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad:

– iš Įstatymo travaux préparatoires matyti, jog tai, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse numatytas NVS valstybių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstančiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, lemia Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) priėmimo tikslai, inter alia Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) preambulėje nurodytas Lietuvos siekis tapti visateise kolektyvinės transatlantinės gynybos organizacijos – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos – nare ir prisiimti savąją bendros atsakomybės dalį šioje organizacijoje bei dalyvauti vykdant bendrą Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politiką;

– Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) projekto Nr. IXP-1296 aiškinamajame rašte inter alia nurodyta, kad „projekto 14 straipsnyje, laikantis esamų konstitucinių apribojimų, išplėtojamos karinio bendradarbiavimo su NVS šalimis galimybės. Nustatomos dvi esminės sąlygos tokio bendradarbiavimo plėtrai: pirma, jis neturi būti plėtojamas priklausomybės buvusios SSRS valdytoms teritorijoms pagrindu ir gali vykti tik kartu su NATO, ES ar VES valstybėmis ar kitomis NVS nepriklausančiomis Partnerystės taikos labui programos dalyvėmis; antra, būtina išvengti NVS šalių karinių dalinių buvimo Lietuvos teritorijoje galimybės, leidžiant atvykti į Lietuvoje vykdomas pratybas ir kitus karinio bendradarbiavimo renginius tik mažesnio dydžio NVS šalių kariniams vienetams“.

Pažymėtina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse:

– griežtai riboja NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų, galinčių būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, bendrą skaičių: „<...> jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalis), „<...> jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius. Šios sąlygos netaikomos NVS šalių kariniams pareigūnams, kuriuos Lietuvos Respublika yra pakvietusi stebėtojais“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalis);

– sieja NVS valstybių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje tik su jų dalyvavimu „tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2 dalis), „pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose“ (Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalis).

Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse, numatomas griežtai ribotų NVS valstybių karinių vienetų trumpalaikis buvimas (dalyvavimas) Lietuvos Respublikos teritorijoje:

– tokiose pagal NATO Partnerystės taikos labui programą arba kartu su NATO, Europos Sąjungos ar Vakarų Europos Sąjungos valstybėmis rengiamose pratybose, kurias valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis;

– tokiose tarptautinėse paieškos ir gelbėjimo bei didelių nelaimių padarinių likvidavimo operacijose, kurių pagrindas, tikslas, pobūdis yra aiškūs, konstituciškai pateisinami. Toks minėtų operacijų teisinis reguliavimas suponuoja, kad šias Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomas operacijas valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika.

Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalyse, nėra sudaroma prielaidų paneigti Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

10. Kitaip vertintinas ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje („NVS šalių kariniai vienetai, kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai gali dalyvauti Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose kituose renginiuose, jeigu vienu metu bendras NVS valstybių karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų skaičius yra mažesnis negu Lietuvos kariuomenės dalinio (bent dviejų kuopų) karių ir civilių krašto apsaugos sistemos tarnautojų skaičius. NVS šalių kariniai vienetai gali atvykti į Lietuvos Respublikoje organizuojamus kitus renginius ne daugiau kaip dviem savaitėms“), pagal kurį numatomas NVS šalių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose „kituose renginiuose“, tačiau nenustatomi tokio dalyvavimo aiškūs, konstituciškai pateisinami pagrindas, tikslas, pobūdis.

Vadinasi, teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalyje, iš esmės sudaromos prielaidos paneigti Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių <...> kariuomenės dalinių“.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalis prieštarauja Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas