II
1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas inter alia prašo ištirti Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies (2008 m. liepos 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje (2008 m. liepos 14 d. redakcija) nustatyta: „Viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau privalo juos paskelbti šio straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka.“
Taigi įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje (2008 m. liepos 14 d. redakcija) imperatyviai nustatė ginčų, kylančių dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) priimtų sprendimų, teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
3. Minėta, kad pareiškėjas į Konstitucinį Teismą su analogišku prašymu kreipėsi pakartotinai. Pareiškėjas savo prašymą papildė mokslinės doktrinos teiginiais apie administracinius teisinius santykius ir šių santykių subjektus, tačiau jais niekaip nepagrindė jam kilusių abejonių dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo, taip pat nepateikė aiškių teisinių argumentų, kodėl, jo manymu, ginčijama Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies (2008 m. liepos 14 d. redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijai.
3.1. Pareiškėjas savo prašyme teigia, kad Komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kuri neturi įgaliojimų vykdyti viešojo administravimo funkcijų. Komisija priima sprendimus Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, kurį tvirtina, keičia ar papildo žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimas, pagrindu. Pareiškėjo nuomone, Komisija nėra viešojo administravimo subjektas. Komisija negali būti atsakovu administracinėje byloje, o tarp Komisijos ir kitos administracinio proceso šalies negali atsirasti administracinių teisinių santykių.
Pareiškėjas konstatuoja, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens statuso neturinčios institucijos, nevykdančios viešojo administravimo įgaliojimų, sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui, prieštarauja mokslinei doktrinai ir neatitinka proceso principų. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijama nuostata gali prieštarauti ir konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau jis nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokią abejonę.
3.2. Pareiškėjas taip pat abejoja ginčijamos nuostatos atitiktimi Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Remdamasis moksline doktrina, savo prašyme jis pateikia teisingumo sąvoką ir bendro pobūdžio teiginius, kad „teisingumo vykdymas yra apibūdinamas kaip teismo veikla sprendžiant teisinius konfliktus“, kad „teismai vykdo teisingumą taikydami teisės normas <...>“, konstatuoja, kad „šis principas reikšmingas visoms teisės šakoms, <...> [jis] turi būti įgyvendintas ir administracinio proceso taisyklėse“, tačiau nepateikia aiškių argumentų, kaip būtent teisinis reguliavimas, pagal kurį Komisijos sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui, neleidžia teismams vykdyti teisingumo.
3.3. Pareiškėjas Konstitucinio Teismo prašo ištirti ir ginčijamos nuostatos atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodo teisės kreiptis į teismą įgijimo ir įgyvendinimo prielaidas, kurias teismas privalo patikrinti kiekvienu atveju ir kurių nebuvimas lemia atsisakymą priimti skundą arba bylos nutraukimą. Viena iš šių prielaidų yra ginčo priskyrimas teismui. Savo prašyme pareiškėjas teigia, kad teismas „negali įgyvendinti šios [prielaidų patikrinimo] funkcijos“ ir negali „spręsti, ar yra konkrečiu atveju kreiptis į teismą prielaida dėl bylos priskirtinumo teismui“, nes ginčo priskirtinumo teismui klausimas yra išspręstas Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje.
Taigi, pareiškėjo argumentai dėl ginčijamos nuostatos atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai yra ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi. Pareiškėjas savo prašyme nepaaiškina, kaip būtent teisinis reguliavimas, kuriuo viešosios informacijos rengėjams ar skleidėjams dėl Komisijos priimtų sprendimų suteikiama teisė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą, įtvirtintą Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje.
4. Pareiškėjas savo prašyme nurodo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kadangi, pareiškėjo nuomone, Komisija nėra ir negali būti viešojo administravimo subjektas (nes nėra juridinis asmuo ir nevykdo viešojo administravimo įgaliojimų), o tarp jos ir kitos bylos šalies negali atsirasti administracinių teisinių santykių, ginčai dėl Komisijos priimtų sprendimų negali būti nagrinėjami administraciniame teisme.
Iš pareiškėjo argumentacijos galima suprasti, kad jis įžvelgia tam tikrus įstatymuose (būtent ABTĮ ir Visuomenės informavimo įstatyme) nustatyto teisinio reguliavimo nesuderinamumus ar konkurenciją, tačiau nepagrindžia savo abejonių, kodėl, jo manymu, Konstitucijai prieštarauja būtent ta įstatymo norma, kuria įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją, nustatė konkretaus ginčo teismingumą administraciniam teismui. Taigi, iš esmės pareiškėjo prašyme keliama ne ginčijamos nuostatos konstitucingumo, o jos suderinamumo su ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, kitaip tariant, įstatymų kolizijos problema.
5. Minėta, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimas); kolizijų šalinimas yra įstatymų leidėjo prerogatyva (Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimas).
Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies (2008 m. liepos 14 d. redakcija) konstitucingumą yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis (2008 m. liepos 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, t. y. su organizacijos, nesančios juridiniu asmeniu ir neturinčios administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo, sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas inter alia prašo ištirti ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. birželio 11 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria joje nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio proceso šalies – viešojo administravimo subjekto administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo.
9. ABTĮ 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 4 dalyje (2009 m. birželio 11 d. redakcija) nustatyta: „Viešojo administravimo subjektas – institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas juridinis ar fizinis asmuo, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą.“
Taigi ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. birželio 11 d. redakcija) yra įtvirtinta viešojo administravimo subjekto sąvoka ir išvardyta, kas gali būti viešojo administravimo subjektu: juo gali būti institucija, įstaiga, kitas juridinis asmuo, kuriems suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, taip pat pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis asmuo, kuriam suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.
10. Pareiškėjas abejoja ginčijamos nuostatos atitiktimi Konstitucijai dėl to, kad joje nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuriuo būtų apibrėžtas administracinio proceso šalių teisnumas ir veiksnumas. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje nėra „aiškių nuostatų, reglamentuojančių administracinio proceso šalių – tiek viešojo administravimo subjektų, tiek ir kitos administracinio teisinio santykio pusės – fizinių ir juridinių asmenų, subjektų administracinį teisnumą ir veiksnumą“. Pareiškėjas pažymi, jog ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatyme (kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija) nėra ir tokių nuostatų, kurios patvirtintų, kad viešojo administravimo institucija kaip proceso šalis turi būti suprantama tik kaip juridinis asmuo.
Tačiau, kaip minėta, kad ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. birželio 11 d. redakcija) yra aiškiai išvardyta, kas gali būti viešojo administravimo subjektais.
11. Pareiškėjo prašyme nėra pateikti aiškiai suformuluoti teisiniai argumentai, kaip konkrečiai viešojo administravimo subjekto sąvoką apibrėžiančiu ginčijamu teisiniu reguliavimu (pareiškėjo preziumuojama jame esančia teisės spraga) gali būti pažeidžiamas principas, kad teisingumą vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis), asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) ar konstitucinis teisinės valstybės principas. Taip pat nėra pateikta argumentų, kodėl pareiškėjo minimas teisinis reguliavimas turėtų būti nustatytas būtent pareiškėjo ginčijamoje nuostatoje.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų visumos matyti, kad jo abejonės grindžiamos vien teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje kylančiais neaiškumais.
12. Minėta, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų; tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).
Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies (2009 m. birželio 11 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
13. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. birželio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nenustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio proceso šalies – viešojo administravimo subjekto administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u s p r e n d ž i a:
Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-125/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis (2008 m. liepos 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, t. y. su organizacijos, nesančios juridiniu asmeniu ir neturinčios administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo, sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2009 m. birželio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nenustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima spręsti dėl teisminio administracinio proceso šalies – viešojo administravimo subjekto administracinio teisnumo ir administracinio veiksnumo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis |
