Byla Nr. 31/06-08/07
2008 m. kovo 5 d.
konstatuoja:
1. Seimas 1996 m. lapkričio 19 d. priėmė Kelių transporto kodeksą, kuris įsigaliojo 1996 m. gruodžio 11 d. Šio kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nereguliarūs reisai – tai reisai, kai iš anksto suformuotos keleivių grupės yra vežamos ir grąžinamos į išvykimo vietą arba keleivių grupė, susidedanti iš keleivių, kurie išvyko, bus grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu.“
2. Kelių transporto kodeksas (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Jo 18 straipsnis (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Seimo 2002 m. kovo 19 d. priimto ir 2002 m. balandžio 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 1, 2, 4, 7, 8, 13, 14, 16, 17, 18, 20, 21, 23, 29, 37, 40, 42, 44, 47 straipsnių ir septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, kodekso papildymo 171 straipsniu bei 57 ir 58 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 11 straipsniu. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 19 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Užsakomieji reisai – reisai, kai iš anksto sudarytos keleivių grupės yra nuvežamos į tam tikrą vietą ir parvežamos į išvykimo vietą arba anksčiau nuvežta keleivių grupė grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu, arba keleivių grupė nuvežama, o transporto priemonė grįžta tuščia. Iš anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Keleivių vežimo lapai nebūtini, jei keleivių grupės vežiojamos tame pačiame mieste, kuriame vyksta šio kodekso 2 straipsnio 8 dalyje paminėti renginiai. Keleivių vežimo lapų formą, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarką nustato Susisiekimo ministerija.“
Pažymėtina, kad Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 19 d. redakcija) nurodyti užsakomieji reisai nelaikytini nauja keleivių vežimo forma, nes sąvokos „užsakomieji reisai“ samprata yra iš esmės analogiška šio kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) buvusios sąvokos „nereguliarūs reisai“ sampratai.
3. Seimas 2005 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 14, 16 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d. (išskyrus 2 straipsnį). Šio įstatymo 3 straipsniu Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 19 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta:
„Užsakomieji reisai – reisai, kai iš anksto sudarytos bendrą kelionės tikslą turinčios keleivių grupės yra nuvežamos į tam tikrą vietą ir parvežamos į išvykimo vietą arba anksčiau nuvežta keleivių grupė grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu, arba keleivių grupė nuvežama, o transporto priemonė grįžta tuščia. Iš anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Keleivių vežimo lapai nebūtini, jei keleivių grupės vežiojamos tame pačiame mieste, kuriame vyksta šio kodekso 2 straipsnio 8 dalyje paminėti renginiai. Keleivių vežimo lapų formą, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarką nustato Susisiekimo ministerija. Draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Šių gatvių ir aikštelių teritorijų ribas nustato savivaldybių institucijos.“
4. Pareiškėjai – Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.
5. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta: Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (1 dalis); valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis); valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 dalis); įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (4 dalis); valstybė gina vartotojo interesus (5 dalis).
6. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą; visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, tarp šių principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų. Konstitucinio Teismo aktuose, inter alia 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimuose, yra išdėstyta plati oficiali konstitucinė doktrina, kurioje aiškinamos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos. Be kita ko, konstatuota, kad: asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt., tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą; valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais; valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatyta priemonės bei būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kurie iškreipia ar gali iškreipti sąžiningą konkurenciją; monopolio įvedimas (kurį draudžia Konstitucija) – tai nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui, kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; valstybės pareiga ginti vartotojų interesus suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų reikalavimų.
7. Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato šios veiklos sąlygas, reikalavimus jos vykdymui, šios veiklos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę. Tam tikri keleivių vežėjų ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas negali konkuruoti su nustatytuoju įstatyme.
8. Idant būtų veiksmingiau vykdomos, tam tikros funkcijos, taip pat ir susijusios su keleivių vežėjų ūkinės veiklos reguliavimu, gali, o kai kada ir turi būti perduotos savivaldybėms. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu ir tik taip, kad būtų aišku, kokia apimtimi tam tikrą funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Vykdydamos priskirtas funkcijas savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų.
9. Pagal Kelių transporto kodeksą keleivių vežimas už atlyginimą yra licencijuojama veikla (8 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 19 d. redakcija)); licenciją (leidimą) verstis keleivių vežimais tolimojo susisiekimo maršrutais išduoda Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (8 straipsnio 4 dalis (2004 m. balandžio 29 d. redakcija)). Keleiviai tolimojo susisiekimo maršrutais gali būti vežami inter alia reguliariais bei užsakomaisiais reisais (18 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 19 d. redakcija)). Keleivių vežimo ūkinė veikla gali būti vykdoma naudojant transporto objektus, nuosavybės teise priklausančius valstybei, savivaldybėms bei privatiems asmenims.
10. Iškart pasakytina, kad santykiai, susiję su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykiai, susiję su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, gali (ir turi) būti teisės aktais reguliuojami nevienodai – tas teisinis reguliavimas atspindi atitinkamos ūkinės veiklos ir atitinkamos rinkos specifiką, nes vieni vežėjai teikia vežimo paslaugas keleiviams, vykstantiems reguliariais reisais, o kiti – keleiviams, vykstantiems užsakomaisiais reisais. Šių santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas nesąžiningų konkurencijos toje pačioje rinkoje sąlygų sudarymu. Beje, pati galimybė diferencijuotai teisiškai reguliuoti santykius, susijusius su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykius, susijusius su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijama.
11. Pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo ginčijamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas draudimas užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos, aiškintinas jį siejant su kitomis šio kodekso nuostatomis, inter alia nuostatomis, apibrėžiančiomis, kokie reisai yra užsakomieji ir kuo jie skiriasi nuo reguliarių reisų, taip pat nuostatomis, apibrėžiančiomis, kokios keleivių grupės laikytinos iš anksto sudarytomis.
12. Reguliarūs reisai yra reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutais, kelionės metu paimant ir išleidžiant keleivius tam tikslui nustatytose stotelėse, laikantis iš anksto nustatytų tvarkaraščių ir tarifų (Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 19 d. redakcija)); keleiviams vežti reguliariais reisais nustatytu maršrutu išduodamas leidimas pagal Susisiekimo ministerijos patvirtintas sąlygas (18 straipsnio 11 dalis (2002 m. kovo 19 d. redakcija)); reguliariais reisais vykstantiems keleiviams aptarnauti steigiamos autobusų stotys (11 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 29 d. redakcija)).
Šiame kontekste pažymėtina, kad autobusų stotys yra steigiamos būtent reguliarių reisų keleivių aptarnavimui užtikrinti; pagal Kelių transporto kodeksą autobusų stočių pagrindinė paskirtis – aptarnauti keleivius reguliariais reisais vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais, organizuoti autobusų ekipažų priešreisinį patikrinimą ir tarpreisinį poilsį, kontroliuoti autobusų išvykimo bei atvykimo laiką, parduoti keleiviams bilietus, teikti jiems informaciją ir bagažo saugojimo paslaugas; ši pagrindinė autobusų stočių paskirtis negali būti keičiama (11 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 29 d. redakcija)). Autobusų stotis steigti gali savivaldybė, Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai bei juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ar atstovybės (11 straipsnio 2 dalis (2004 m. balandžio 29 d. redakcija)).
13. Tačiau, kaip minėta, pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) užsakomieji reisai yra vykdomi vežant „iš anksto sudarytas bendrą kelionės tikslą turinčias keleivių grupes“, kai iš anksto sudarytos bendrą kelionės tikslą turinčios keleivių grupės yra nuvežamos į tam tikrą vietą ir parvežamos į išvykimo vietą arba anksčiau nuvežta keleivių grupė grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu, arba keleivių grupė nuvežama, o transporto priemonė grįžta tuščia. Šiems vežimams, skirtingai nei reguliariems, nėra būtini papildomi leidimai, kadangi iš anksto sudarytos keleivių grupės yra vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Pagal Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalį (2002 m. kovo 19 d. redakcija) iš anksto sudaryta keleivių grupė – tai „grupė, su kuria pagal išankstinį užsakymą iš anksto sudaryta vežimo sutartis (kai keleiviai vyksta turizmo, verslo reikalais, į parodas, simpoziumus, konferencijas, seminarus, pasitarimus, koncertus, spektaklius, vestuves ir panašiais atvejais)“.
Taigi pagal Kelių transporto kodeksą užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto pateikus užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį, o yra ne čia pat surenkamos ir iškart išvyksta neva užsakomuoju reisu; užsakomaisiais reisais visais atvejais draudžiama vežti čia pat surinktas ir iškart (neva užsakomuoju reisu) išvykstančias keleivių grupes, t. y. keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties. Vadinasi, keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų, ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos).
14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad grupė, surinkta iš autobusų stoties teritorijoje ar netoliese, taip pat kitose tam skirtose vietose reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, jokiu būdu negali būti laikoma iš anksto sudaryta keleivių grupe, nurodyta Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalyje (2002 m. kovo 19 d. redakcija). Pagal šį kodeksą vežėjai, teikiantys keleivių vežimo užsakomaisiais reisais, o ne reguliariais reisais, paslaugas, negali vežti tokių iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), bet ir iš visų kitų vietų. Iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių vežimas neatitiktų Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) esančio sąvokos „užsakomieji reisai“ apibrėžimo, užsakomųjų reisų paskirties.
15. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) įtvirtintas draudimas užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis. Tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalyje (2002 m. kovo 19 d. redakcija) esantį iš anksto sudarytos keleivių grupės apibrėžimą.
16. Kadangi, kaip minėta, iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių vežimas neatitiktų Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) esančio sąvokos „užsakomieji reisai“ apibrėžimo, užsakomųjų reisų paskirties, o keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų, ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), minėtas draudimas vertintinas kaip perteklinis; juk net jeigu toks draudimas nebūtų nustatytas expressis verbis, jis vis tiek yra įtvirtintas šiame kodekse, išplaukia iš pačios užsakomojo reiso sampratos.
Kaip perteklinė vertintina ir atitinkama savivaldybių institucijoms įtvirtinta pareiga nustatyti gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir iš kurių draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais, ribas: šios ribos iš esmės nieko nežymi, nes net ir nenustačius tokio draudimo expressis verbis, pagal Kelių transporto kodeksą užsakomųjų reisų vežėjai neturi teisės vežti čia pat surinktų ir iškart (neva užsakomuoju reisu) išvykstančių keleivių grupių, t. y. keleivių grupių, sudarytų nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, nesvarbu, ar tokios keleivių grupės būtų surinktos kokiose nors savivaldybių institucijų apibrėžtose su autobusų stotimis besiribojančiose gatvių ir aikštelių teritorijose, ar už jų ribų.
17. Šitaip suprantant Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytą draudimą užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), nėra pagrindo teigti, kad jis diskriminuoja užsakomųjų reisų (privačius) vežėjus, pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvę, iškreipia konkurenciją keleivių vežimo rinkoje ar sudaro prielaidas monopolizuoti tą rinką.
18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
