Dėl bylos pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1998 m. gruodžio 3 d., 1999 m. spalio 14 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d., 2000 m. balandžio 20 d., 2000 m. liepos 13 d., 2000 m. gruodžio 7 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 "Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui" 3 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui, 132 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar:

– 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Seimo priimtas 1998 m. gruodžio 1 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 1998 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1997 m. gruodžio 2 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1998 m. gruodžio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 1999 metų valstybės biudžete nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės (ir savivaldybių) biudžetuose numatyti, bet asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Seimo priimtas 1999 m. spalio 14 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 1999 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1998 m. gruodžio 3 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 2000 metų valstybės biudžete nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės (ir savivaldybių) biudžetuose numatyti, bet asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimo ir įstatymo papildymo 15 straipsniu įstatymas (Seimo priimtas 2000 m. balandžio 20 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 2000 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Seimo priimtas 2000 m. liepos 13 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 2000 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Seimo priimtas 2000 m. gruodžio 7 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 2000 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 2001 metų valstybės biudžete nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės (ir savivaldybių) biudžetuose numatyti, bet asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui, 132 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti ginčijamų įstatymų atitiktį Konstitucijai grindžiamas tuo, kad, pasak pareiškėjo, Seimas, sumažindamas einamųjų biudžetinių metų (1998, 1999, 2000 m.) valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaidas, nenustatė, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymuose numatytus, tačiau nepervestus asignavimus, taip pat tokių asignavimų Seimas nenustatė ir tvirtindamas naujų biudžetinių metų valstybės biudžetą bei savivaldybių biudžetus. Pareiškėjo nuomone, taip buvo pažeistas konstitucinis teisinio saugumo principas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas, nes valstybė neįvykdė pareigos užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punkto atitiktį Konstitucijai grindžiamas (darant inter alia nuorodas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją – jo 1999 m. birželio 3 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimus) tuo, kad, pasak pareiškėjo, šiuo punktu Vyriausybė pavedė Finansų ministerijai, iki bus patikslintas 1998 metų valstybės biudžetas, laikinai apriboti 1998 metų IV ketvirčio išlaidų, išskyrus darbo užmokestį, finansavimą, nors Vyriausybė patvirtintą valstybės ir savivaldybių biudžetą turi vykdyti pagal tą paskirtį ir tomis apimtimis, kurios nustatomos biudžeto įstatyme, ir neturi galių pati pakeisti biudžetą, juo labiau tokių galių neturi Vyriausybės įgaliota institucija. Todėl ginčijamas punktas gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui, 132 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovių pozicija grindžiama (remiantis inter alia oficialia konstitucine visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų ir įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių biudžetinio finansavimo peržiūrėjimo susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje doktrina) šiais argumentais.

Valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų planas tam tikram laikotarpiui, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos. Valstybės ir savivaldybių biudžetų planavimo principai reikalauja garantuoti stabilų valstybės arba savivaldybei priskirtų funkcijų finansavimą atsižvelgiant į šalies ekonominę padėtį. Kiekvienais metais asignavimai atitinkamų metų valstybės biudžeto projekte asignavimų valdytojams nustatomi pagal jų Finansų ministerijai pateiktus skaičiavimus (kiek jiems reikės lėšų valstybės biudžeto asignavimų finansuojamoms programoms įgyvendinti ir įstaigoms išlaikyti) ir atsižvelgiant į jų prisiimtus įsipareigojimus. Akivaizdu, kad, iš esmės pablogėjus šalies ekonominei, finansinei būklei, turi keistis ir biudžeto planavimo finansiniai pagrindai bei prioritetai. 1998–2000 metais buvo sunki ekonominė padėtis (krizė), todėl ypač daug dėmesio reikėjo skirti išlaidų vadybai – visapusei biudžeto išlaidų kontrolei, biudžeto lėšų paskirstymo prioritetų nustatymui bei kokybiškam viešųjų paslaugų mažiausiomis sąnaudomis teikimui. Atsižvelgiant į tuomet iš esmės pablogėjusią valstybės ekonominę bei finansinę padėtį, ginčijami įstatymai ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės biudžetuose nustatyti ir asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai ir nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal einamųjų metų valstybės biudžetus, bet jiems asignavimai buvo nepervesti, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, vykdo valstybės biudžetą; lėšų išdavimas iš iždo sąskaitos priskirtinas biudžeto vykdymo stadijai. Vyriausybė veikia pagal Seimo patvirtintus rodiklius ir nekeičia valstybės biudžeto įstatyme nurodytų subjektų, kuriems skiriamos valstybės biudžeto lėšos, taip pat nekeičia nustatytų asignavimų dydžių ir neperskirsto asignavimų. Ištikus ekonominei krizei, negalima iš iždo sąskaitos išduoti tiek lėšų, kiek numatyta valstybės biudžete, nes jų tiesiog nėra, tad galima finansuoti tik dalį numatytų išlaidų. Taigi dalis valstybės biudžete numatytų išlaidų yra laikinai nefinansuojamos bet kokiu atveju – nepriklausomai nuo Vyriausybės sprendimo. Tokiais atvejais Vyriausybė (vykdydama valstybės biudžetą ir neįsiterpdama į išimtinę Seimo kompetenciją) gali nustatyti kasos darbo prioritetus ir apriboti tam tikrų išlaidų finansavimą, nepaneigdama Seimo patvirtintų rodiklių (subjektų, kuriems skiriamos valstybės biudžeto lėšos, ir asignavimų). Vyriausybė, pavesdama Finansų ministerijai laikinai, iki bus patikslintas 1998 metų biudžetas, apriboti 1998 metų IV ketvirčio išlaidų, išskyrus darbo užmokestį, finansavimą, nurodė prioritetus, kuriais vadovaudamasi Finansų ministerija turėjo išduoti lėšas iš iždo sąskaitos. Dėl to, kad nebuvo galima finansuoti visų išlaidų, toks prioritetų nustatymas nepaneigė ir nepakeitė Seimo nustatytų asignavimų ir subjektų, kuriems tie asignavimai turėjo būti išmokėti, o tik turėjo įtakos asignavimų išmokėjimo laikui. Vyriausybė veikė vykdydama savo pareigą užtikrinti, kad biudžetas būtų įvykdytas, ir siekdama išvengti neigiamų finansinių padarinių valstybei.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė S. Krutkevičienė iš esmės pakartojo savo ir V. Račkauskienės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas G. Užubalis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

1. Seimas 1997 m. gruodžio 2 d. priėmė 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (įsigaliojusį 1997 m. gruodžio 12 d.), kurio 1 straipsnio 1 dalyje buvo patvirtintos 1998 metų valstybės biudžeto pajamos – 6885936 tūkst. litų ir išlaidos – 7580936 tūkst. litų.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas:

– Seimo 1998 m. gegužės 21 d. priimtu (ir 1998 m. birželio 10 d. įsigaliojusiu) Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu; 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1998 m. gegužės 21 d. redakcija) buvo patvirtintos 1998 metų valstybės biudžeto pajamos – 7009790 tūkst. litų ir išlaidos – 7704790 tūkst. litų;

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Seimo 1998 m. gruodžio 1 d. priimtu (ir 1998 m. gruodžio 18 d. įsigaliojusiu) 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu; 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) buvo patvirtintos 1998 metų valstybės biudžeto pajamos – 6711962 tūkst. litų ir išlaidos – 7406962 tūkst. litų.

2. Vyriausybė 1998 m. spalio 29 d. priėmė pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą nutarimą Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“, kurio 3 punktu pavedė Finansų ministerijai, „iki bus patikslintas 1998 metų valstybės biudžetas, laikinai apriboti 1998 metų IV ketvirčio išlaidų, išskyrus darbo užmokestį, finansavimą“.

3. Seimas 1998 m. gruodžio 3 d. priėmė pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (įsigaliojusį 1998 m. gruodžio 30 d.), kurio 1 straipsnio 1 dalyje buvo patvirtintos 1999 metų valstybės biudžeto pajamos – 7210071 tūkst. litų ir išlaidos – 7210071 tūkst. litų.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir (arba) papildomas:

– Seimo 1999 m. birželio 3 d. priimtu (ir 1999 m. birželio 16 d. įsigaliojusiu) Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 11 straipsnio papildymo įstatymu;

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Seimo 1999 m. spalio 14 d. priimtu (ir 1999 m. lapkričio 4 d. įsigaliojusiu) 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1999 m. birželio 3 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija; 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1999 m. spalio 14 d. redakcija) buvo patvirtintos 1999 metų valstybės biudžeto pajamos – 6760832 tūkst. litų ir išlaidos – 6760832 tūkst. litų;

– Seimo 1999 m. gruodžio 23 d. priimtu (ir 1999 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusiu) 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu.

4. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (įsigaliojusį 1999 m. gruodžio 30 d.), kurio 1 straipsnio 1 dalyje buvo patvirtintos 2000 metų valstybės biudžeto pajamos – 6051088 tūkst. litų ir išlaidos – 6851088 tūkst. litų.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas:

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Seimo 2000 m. balandžio 20 d. priimtu (ir 2000 m. gegužės 5 d. įsigaliojusiu) 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimo ir įstatymo papildymo 15 straipsniu įstatymu;

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Seimo 2000 m. liepos 13 d. priimtu (ir 2000 m. liepos 26 d. įsigaliojusiu) 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu; 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) buvo patvirtintos 2000 metų valstybės biudžeto pajamos – 6057735 tūkst. litų ir išlaidos – 6857735 tūkst. litų;

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Seimo 2000 m. gruodžio 7 d. priimtu (ir 2000 m. gruodžio 20 d. įsigaliojusiu) 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu; 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2000 m. gruodžio 7 d. redakcija) buvo patvirtintos 2000 metų valstybės biudžeto pajamos – 5846865 tūkst. litų ir išlaidos – 6646865 tūkst. litų.

5. Seimas 2000 m. gruodžio 19 d. priėmė pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (įsigaliojusį 2000 m. gruodžio 29 d.), kurio 1 straipsnyje buvo patvirtinta valstybės biudžeto pajamos – 6428134 tūkst. litų ir asignavimai – 7334134 tūkst. litų.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas:

– Seimo 2001 m. liepos 12 d. priimtu (ir 2001 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu) Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu; 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnyje (2001 m. liepos 12 d. redakcija) buvo patvirtinta valstybės biudžeto pajamos – 6508456 tūkst. litų ir asignavimai – 7414456 tūkst. litų;

– Seimo 2001 m. gruodžio 11 d. priimtu (ir 2001 m. gruodžio 14 d. įsigaliojusiu) Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu.

6. Kai kurių iš šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų įstatymų atitiktis Konstitucijai (tam tikra apimtimi) jau buvo ginčyta Konstitucinio Teismo anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose.

Šiame kontekste paminėtini Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas, 1999 m. lapkričio 23 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2002 m. sausio 14 d. nutarimas:

– Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo“ 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, priimtame pareiškėjo – Seimo narių grupės inicijuotoje konstitucinės justicijos byloje, Seimo 1997 m. gruodžio 2 d. priimto (pakeisto ir papildyto Seimo 1998 m. gegužės 21 d. priimtu 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu ir Seimo 1998 m. gruodžio 1 d. priimtu 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu) 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punktas (pagal kurį Vyriausybė arba jos įgaliota institucija turėjo teisę, Perskirsčius ministerijų, apskričių, departamentų, valstybės tarnybų kai kurias funkcijas, atitinkamai pakeisti patvirtintus asignavimus) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui, 132 straipsnio 2 daliai;

– Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 23 d. sprendimu „Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. gruodžio 3 d. priimtas Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutraukė pradėtą teiseną konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti Seimo 1998 m. gruodžio 3 d. priimto 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo atitiktį Konstitucijai, atsižvelgęs į tai, kad toje konstitucinės justicijos byloje ginčytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas Seimo 1999 m. spalio 14 d. priimtu 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu;

– Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutraukė pradėtą teiseną konstitucinės justicijos byloje pagal inter alia pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymus ištirti Seimo 1999 m. gruodžio 23 d. priimto 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio ir Seimo 2000 m. liepos 13 d. priimto 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitiktį Konstitucijai, atsižvelgęs į tai, kad šiais įstatymais reguliuoti teisiniai santykiai pasibaigė 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. toje konstitucinės justicijos byloje ginčytas teisinis reguliavimas buvo pasibaigęs;

– Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, priimtame pareiškėjo – Seimo narių grupės inicijuotoje konstitucinės justicijos byloje, 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nurodyti asignavimai atskirai kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, ta apimtimi, kuria nėra pagal tikslinę paskirtį nurodyti asignavimai melioracijos darbams, – konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria nėra atskirai nurodyti asignavimai savivaldybėms perduotoms valstybinėms funkcijoms vykdyti, – Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

7. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu (ypač Konstitucinio Teismo veiklos pradžioje) būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios; jeigu Konstitucijos tekstas nepakinta, minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama naujose konstitucinės justicijos bylose priimamuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas; toks konstitucinių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama; toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija; oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Konstatuota ir tai, kad oficiali prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo galutinai suformuota; ši doktrina „byla po bylos“ buvo formuojama dviem kryptimis: viena, vyravo tokia Konstitucinio Teismo įgaliojimų samprata, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) ir netiria, ar Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys teisės aktai arba teisės aktai, prilyginti negaliojantiems (t. y. teisės aktai (jų dalys), kurie, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, – formaliai nebuvo pripažinti netekusiais galios (panaikinti arba pakeisti) arba jų galiojimas formaliai nebuvo pasibaigęs, – nebegalėdavo būti taikomi dėl to, kad turėdavo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys)); antra (rečiau), buvo tiriama ir sprendžiama, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys). Taip pat yra konstatuota, kad aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme oficialios konstitucinės doktrinos formavimo kryptys imtos derinti diferencijavus Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas privalo išnagrinėti konstitucinės justicijos bylą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne, o kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai, kuriuose valstybės biudžeto įstatymų atitiktis Konstitucijai buvo tiriama jau pasibaigus atitinkamiems biudžetiniams metams, buvo priimti konstitucinės justicijos bylose, kurias inicijavo pareiškėjai – Seimo narių grupės; į Konstitucinio Teismo teisinę poziciją šiose konstitucinės justicijos bylose (turinčią precedento reikšmę) atsižvelgtina ir teisėkūros procese.

8. Kita vertus, pabrėžtina, kad teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas.

Todėl tai, kad, kaip minėta, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas privalo išnagrinėti bylą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne, nereiškia, kad Konstitucinis Teismas turi išnagrinėti konstitucinės justicijos bylą net tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu, nagrinėjamoje byloje) negali būti taikomas. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ši aplinkybė (kaip ir visos kitos atitinkamai bylai turinčios reikšmės aplinkybės) turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas arba kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui.

Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad teismas, kuris kreipiasi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu, visada turi turėti locus standi. Antai pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas turi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų (galėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje, taip pat įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris nėra tiesiogiai skirtas reguliuoti tiems santykiams, dėl kurių turi būti priimtas sprendimas atitinkamoje byloje, bet tai, kad yra atsižvelgiama į tą įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), teismo nuomone, neleidžia jam įvykdyti teisingumo atitinkamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).

9. Paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama) savaime nėra pagrindas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytiems subjektams iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja toks teisės aktas (jo dalis), kurio atitiktis Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) jau buvo tirta iš esmės, arba su prašymu, analogišku anksčiau kurio nors subjekto pateiktam prašymui ištirti, ar Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja teisės aktas (jo dalis), dėl kurio Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs sprendimą atsisakyti nagrinėti tą prašymą arba sprendimą (nutarimą) nutraukti pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas Konstituciniame Teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta Konstitucinio Teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klausimo iš esmės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Kita vertus, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra laikomasi principinės nuostatos, kad nė vienas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindų (inter alia tai, kad prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (3 punktas)) negali būti aiškinamas kaip sudarantis teisines prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja:

– 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Seimo priimtas 1998 m. gruodžio 1 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 1998 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1997 m. gruodžio 2 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1998 m. gruodžio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 1999 metų valstybės biudžete nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės (ir savivaldybių) biudžetuose numatyti, bet asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Seimo priimtas 1999 m. spalio 14 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 1999 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1998 m. gruodžio 3 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 2000 metų valstybės biudžete nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės (ir savivaldybių) biudžetuose numatyti, bet asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimo ir įstatymo papildymo 15 straipsniu įstatymas (Seimo priimtas 2000 m. balandžio 20 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 2000 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Seimo priimtas 2000 m. liepos 13 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 2000 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Seimo priimtas 2000 m. gruodžio 7 d.) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, mažinant 2000 metų valstybės biudžeto išlaidas, nebuvo nustatyta, kaip bus finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, 2001 metų valstybės biudžete nebuvo nustatyti ankstesniuose valstybės (ir savivaldybių) biudžetuose numatyti, bet asignavimų valdytojams nepervesti asignavimai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui, 132 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Vienais pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamais įstatymais atitinkamų metų (1999, 2000, 2001 m.) valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) buvo tvirtinamas, kitais įstatymais atitinkamų metų (1998, 1999, 2000 m.) valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) buvo keičiamas.

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme {inter alia rezoliucinėje dalyje) nurodyti įstatymai ginčijami juose nustatytą teisinį reguliavimą susiejus su visais asignavimų valdytojais, prisiėmusiais įsipareigojimus pagal ankstesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus, tačiau iš pareiškėjo prašymo (ir iš prie šio prašymo pridėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos (Nr. I⁷-22/2004 dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo), kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą) matyti, kad atitinkamuose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejojama dėl to, kad, pasak pareiškėjo, atitinkamuose įstatymuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie pagal sutartis turėjo atsiskaityti su akcine bendrove (toliau – AB) „Lithun“ – pareiškėju minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje. Todėl vertinant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo poziciją ir jos teisinį pagrindimą atsižvelgtina į kontekstą, kuriame pareiškėjui kilo abejonių dėl ginčijamų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

4. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos (Nr. I⁷-22/2004 dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo), kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, matyti, kad AB „Lithun“ 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus įvairiems užsakovams (finansuojamiems daugiausia iš valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų ir fondų), kurių dalis buvo asignavimų valdytojai, ir kad pagal atitinkamas sutartis tarp minėtų asignavimų valdytojų ir AB „Lithun“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Minėti asignavimų valdytojai vėlavo atsiskaityti su AB „Lithun“ už atliktus darbus, o ši – pasak AB „Lithun“, būtent dėl to, kad atsiskaityti už atliktus darbus vėlavo asignavimų valdytojai, – nepervedė į biudžetą atitinkamų lėšų, sudarančių fizinių asmenų pajamų mokesčius. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nustačius, kad AB „Lithun“ nesumokėjo 5223256,25 lito fizinių asmenų pajamų mokesčių ir priskaičiavus šiai akcinei bendrovei 10756699,28 lito delspinigių, AB „Lithun“ ginčijo šį sprendimą ir pateikė atitinkamą skundą Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, o šiai minėto skundo nepatenkinus, kreipėsi su skundais į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priėmus sprendimus dėl dalies AB „Lithun“ turto arešto ir dėl išieškojimų nukreipimo į bankų sąskaitose esančias AB „Lithun“ lėšas (pagal kuriuos atitinkamos mokesčių nepriemokos ir delspinigiai ne ginčo tvarka turėjo būti nurašyti iš AB „Lithun“ ir jos filialų „Trinkelė“, „Lithun keliai“, „Lithun transportas“, „Lithun ranga“, „Elpirma“, „Vilniaus asfaltbetonis“), šie sprendimai taip pat buvo ginčijami pateikus atitinkamus skundus Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui; AB „Lithun“ prašė inter alia nustatytą mokestinę nepriemoką (įskaitant priešpriešinius reikalavimus) pripažinti beviltiška ir atleisti AB „Lithun“ nuo delspinigių sumokėjimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo buvo iš dalies patenkintas AB „Lithun“ skundas, tačiau Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeitė. Pareiškėjo – AB „Lithun“ skundo dalis dėl žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo buvo išskirta į atskirą administracinę bylą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas tą bylą, paskyrė kompleksinę finansų, buhalterinę ir darbo ekonomikos ekspertizę, kurią pavedė atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Ekspertizės akte, be kita ko, yra konstatuota, kad 1998–2000 metais asignavimų valdytojams buvo pervesta mažiau lėšų, nei buvo skirta pagal atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatymus, ir kad iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų užsakovų neatsiskaitymas su AB „Lithun“ ir jos filialais ar atsiskaitymas ne laiku galėjo turėti įtakos netinkamam AB „Lithun“ ir jos filialų prievolių, inter alia mokestinių, vykdymui. AB „Lithun“ patikslintu skundu paprašė priteisti jos naudai iš atsakovų Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 32545864,98 lito turtinės žalos ir 5000000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pažymėtina, kad pats Vilniaus apygardos administracinis teismas savo Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme nėra suformulavęs jokios savo tiesioginės pozicijos dėl minėtos kompleksinės ekspertizės akto. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme taip pat nėra konkrečiai nurodyta, kokios išlaidos (t. y. lėšos, skirtos asignavimų valdytojams pagal sutartis atsiskaityti su AB „Lithun“, juo labiau skirtos visiems tiems asignavimų valdytojams, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal ankstesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus) turėjo būti numatytos ginčijamuose įstatymuose ir kaip konkrečiai tai turėjo būti tuose įstatymuose įtvirtinta.

1. Visuotinai pripažįstama, kad valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; atitinkamai ir savivaldybių biudžetai yra šių savivaldybių pajamų ir išlaidų (asignavimų) planai tam tikram laikotarpiui. Pagal Konstituciją (ir apskritai teisine prasme) valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės biudžetas – pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas. Laikotarpis, kuriam sudaromi valstybės ir savivaldybių biudžetai, yra biudžetiniai metai, kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d. (Konstitucijos 129 straipsnis). Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, svarstydamas biudžeto projektą, Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius; negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti. Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą; jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir patvirtinamas; prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą.

2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus, tačiau tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus, taip pat kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taip pat konstatuota, kad juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos, atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

3. Ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų; esant tokioms aplinkybėms gali būti keičiamas atitinkamas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunama ir reikiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti. Tokiais (bet, žinoma, ne tik tokiais) atvejais valstybės biudžetas gali būti keičiamas (peržiūrimas) nepasibaigus biudžetiniams metams; minėta, kad tokia galimybė yra expressis verbis numatyta Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje. Peržiūrint valstybės biudžetą (ir savivaldybių biudžetus) gali būti mažinamos išlaidos (asignavimai).

Pažymėtina, jog, peržiūrėjus valstybės biudžetą (ir savivaldybių biudžetus), sumažinus išlaidas (asignavimus) gali atsitikti ir taip, kad valstybė neperves anksčiau numatytų asignavimų tiems asignavimų valdytojams, kurie prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus pagal valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymuose anksčiau numatytus asignavimus. Dėl to tie asignavimų valdytojai gali net įsiskolinti atitinkamiems ūkio subjektams, kitiems asmenims.

4. Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; minėtos ekonominės-finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai.

Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos.

5. Kartu pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybių institucijos turi tesėti savo įsipareigojimus. Jeigu valstybės ir savivaldybių institucijos galėtų netesėti savo įsipareigojimų, – tegul ir dėl to, kad visa valstybė buvo susidūrusi su itin dideliais ekonominiais, finansiniais sunkumais, – net ir įveikus tuos sunkumus tektų konstatuoti, kad minėtos institucijos gali ignoruoti iš jų prisiimtų įsipareigojimų kylančius įvairių asmenų teisėtus lūkesčius, pažeisti jų teises. Taip būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybės ir savivaldybių institucijos negali savavališkai nevykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Konstitucija to netoleruoja.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors Konstitucijoje nėra eksplicitinių nuostatų, pagal kurias visi atitinkami nepervesti asignavimai (kuriuos pervedus asignavimų valdytojams turėtų būti panaikintas valstybės ir savivaldybių institucijų įsiskolinimas ūkio subjektams, kitiems asmenims) turėtų būti numatyti būtent kitų metų valstybės biudžete ir (arba) savivaldybių biudžetuose, akivaizdu, kad toks teisinis reguliavimas (kai visi tokie asignavimai yra numatomi atitinkamiems asignavimų valdytojams būtent kitų metų valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose) labiausiai atitiktų iš Konstitucijos kylantį asmens teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį teisingos, darnios visuomenės siekį, kitas Konstitucijos nuostatas.

Kita vertus, tokio visų minėtų nepervestų asignavimų numatymo būtent kitų metų valstybės biudžete ir (arba) savivaldybių biudžetuose privalomumo negalima suabsoliutinti, nes ekonominiai, finansiniai sunkumai, dėl kurių valstybės ar savivaldybių institucijos liko skolingos atitinkamiems ūkio subjektams, kitiems asmenims, tuo metu gali būti dar neįveikti. Kilus teisiniam ginčui dėl to, ar minėti nepervesti asignavimai pagrįstai ir teisėtai buvo nenumatyti būtent kitų metų valstybės biudžete ir (arba) savivaldybių biudžetuose, turi būti išsiaiškintos visos turinčios reikšmės aplinkybės, taip pat ir (netgi pirmiausia) faktinės, inter alia tai, ar patys asignavimų valdytojai neturėjo galimybės atsiskaityti su užsakovais iš turimų lėšų.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, jog iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, matyti, kad tarp AB „Lithun“ ir asignavimų valdytojų, kuriems, kaip užsakovams, ši akcinė bendrovė 1997–2001 metais pagal sutartis teikė statybų ir remonto paslaugas bei atliko darbus ir kurie vėlavo atsiskaityti su AB „Lithun“ už atliktus darbus, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

7. Kiekvienas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas. Asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 d. Po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste tai ypač pabrėžtina – praleidus minėtą datą neįmanoma kokiam nors asignavimų valdytojui praėjusių biudžetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai.

Terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ir šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punkte, kuriuo, kaip minėta, Vyriausybė pavedė Finansų ministerijai, iki bus patikslintas 1998 metų valstybės biudžetas, laikinai apriboti 1998 metų IV ketvirčio išlaidų, išskyrus darbo užmokestį, finansavimą.

8. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymai, kiti terminuotai galiojantys ir terminuotai taikomi teisės aktai, išleisti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės, taip pat priimti referendumu, yra priskirti Konstitucinio Teismo jurisdikcijai. Jų atitiktį Konstitucijai gali tirti (ir, kaip minėta, yra tyręs) Konstitucinis Teismas.

Kartu pažymėtina, kad, kaip yra konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Konstatuota ir tai, kad net tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu, nagrinėjamoje byloje) negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad net jeigu, kaip mano pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, šioje konstitucinės justicijos byloje būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai Seimo ir Vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja. Tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį.

10. Konstatuotina, kad atitinkamą bylą nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją pats nustatyti, ar kurie nors iš minėtų asignavimų valdytojų buvo arba vis dar yra įsiskolinę AB „Lithun“, taip pat ar jie turi kokių nors kitų su tokiais įsiskolinimais susijusių prievolių šiai akcinei bendrovei, o nustatęs, kad tokių įsiskolinimų ar kitų prievolių būta arba dar esama, turi kompetenciją priimti atitinkamą sprendimą ir bylą dėl kilusio ginčo išspręsti iš esmės. Tokie dėl minėtų civilinių santykių kilę ginčai spręstini anaiptol ne Konstituciniame Teisme.

Vadinasi, atitinkamą ginčą sprendžiantis teismas gali įvykdyti teisingumą – išspręsti bylą dėl tikrų ar tariamų valstybės arba savivaldybių institucijų įsiskolinimų AB „Lithun“ ir (arba) su jais susijusių kitų prievolių, nesvarbu, ar ginčijami 1998–2001 metų valstybės biudžetų ir savivaldybių biudžetų įstatymai (ir Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punktas) bus pripažinti prieštaravusiais ar neprieštaravusiais Konstitucijai.

11. Jeigu 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija), 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 3 d., 1999 m. spalio 14 d. redakcijos), 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d., 2000 m. balandžio 20 d., 2000 m. liepos 13 d., 2000 m. gruodžio 7 d. redakcijos), 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) (visų ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal ankstesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus) atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punkto atitiktis Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje būtų tiriama, tai būtų savitikslis dalykas, o ne toks tyrimas, kuris galėtų nulemti atitinkamo ginčo išsprendimą teisme ir teisingumo įvykdymą atitinkamoje byloje.

Taigi konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalyko.

12. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, reglamentuojančio Konstitucinio Teismo atsisakymą nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.

Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ši konstitucinės justicijos byla nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 19, 22, 53, 55, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Nutraukti bylą pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1998 m. gruodžio 3 d., 1999 m. spalio 14 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d., 2000 m. balandžio 20 d., 2000 m. liepos 13 d., 2000 m. gruodžio 7 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) neprieštaravo (visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nebuvo įtvirtinta nuostatų, pagal kurias būtų finansuojami tie asignavimų valdytojai, kurie prisiėmė įsipareigojimus pagal ankstesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatytus, bet jiems nepervestus asignavimus) konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1281 „Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3 punktas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui, 132 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.