Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 "Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 1, 2 dalims, 84 straipsnio 1, 6 dalims, 86 straipsnio 2 daliai, 90 straipsnio 6 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), taip pat dėl bylos dalies pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti šio Respublikos Prezidento dekreto atitiktį Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nutraukimo

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilines bylas. Teismas nutartimis bylų nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164) nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, Teismų įstatymo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) straipsniams (jų dalims).

2. Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymai Nr. 1B-08, 1B-11 ir 1B-19 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 10/04-12/04-18/04.

3. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu bylos dalis dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymų Nr. 1B-08, 1B-11, 1B-19 ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, buvo išskirta į atskirą bylą ir jai suteiktas numeris 10/04-12/04-18/04A.

Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 10/04-12/04-18/04A 2006 m. lapkričio 27 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

4. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 13/04-21/04-43/04 2006 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Apylinkių teismų teisėjų atleidimo tvarką reglamentuoja Teismų įstatymas. Pareiškėjo nuomone, pagal Teismų įstatymą prieš atleidžiant teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, teisėjui taikytina drausminė atsakomybė – jam turi būti iškelta drausmės byla; Teisėjų garbės teismas turi priimti sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų; kol nėra tokio siūlymo, Respublikos Prezidentas negali atleisti teisėjo iš pareigų už tai, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

2. Ginčijamas Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas, kuriuo D. Japertas buvo atleistas iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, A. Gudas – iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienė – iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, buvo išleistas D. Japertui, A. Gudui, P. Linkevičienei prieš tai neiškėlus drausmės bylų ir Teisėjų garbės teismui nepriėmus sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti juos iš pareigų. Dėl to, pasak pareiškėjo, yra pagrindas abejoti, ar Respublikos Prezidentas, išleisdamas minėtą dekretą ir D. Japertą, A. Gudą, P. Linkevičienę atleisdamas iš pareigų, nepadarė jiems „išimties“, t. y. ar nepažeidė Teismų įstatyme nustatytos teisėjų atleidimo iš pareigų tvarkos, taip pat ar P. Linkevičienės atžvilgiu nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovės M. Vainiutės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 ta apimtimi, kuria nustatyta, kad D. Japertas atleistas iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, A. Gudas atleistas iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 115 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6, 7 dalims, taip pat kad šis Respublikos Prezidento dekretas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovo Č. Atkočaičio raštas, kuriame pritariama M. Vainiutės rašytiniams paaiškinimams.

1. Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekrete Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ nustatyta:

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:

– Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 9 d. informavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką apie galimai Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko D. Japerto, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkės P. Linkevičienės, Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko A. Gudo padarytus Teisėjų etikos taisyklių pažeidimus ir teisėjo vardą žeminančius poelgius (Generalinės prokuratūros 2003 m. liepos 9 d. raštas Nr. 8.2-1390 (01) „Dėl galimai padarytų Teisėjų etikos taisyklių pažeidimų ir teisėjo vardą žeminančių poelgių“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui);

– Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 17 d. D. Japertui pasirašytinai įteikė 2003 m. liepos 17 d. pranešimą apie įtarimą, kad jis įtariamas nusikalstamų veikų, turinčių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio („Piktnaudžiavimas“) 1 dalyje, 231 straipsnio („Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai“) 1 dalyje, taip pat 24 straipsnio („Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“) 5 dalyje, 228 straipsnio („Piktnaudžiavimas“) 1 dalyje, 231 straipsnio („Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai“) 1 dalyje numatytų nusikaltimo požymių, padarymu;

– Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 17 d. P. Linkevičienei pasirašytinai įteikė 2003 m. liepos 17 d. pranešimą apie įtarimą, kad ji įtariama nusikalstamų veikų, turinčių BK 228 straipsnio („Piktnaudžiavimas“) 1 dalyje, 231 straipsnio („Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai“) 1 dalyje numatytų nusikaltimo požymių, padarymu;

– Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 18 d. A. Gudui pasirašytinai įteikė 2003 m. liepos 17 d. pranešimą apie įtarimą, kad jis įtariamas nusikalstamų veikų, turinčių BK 228 straipsnio („Piktnaudžiavimas“) 1 dalyje, 231 straipsnio („Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai“) 1 dalyje, taip pat 24 straipsnio („Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“) 5 dalyje, 228 straipsnio („Piktnaudžiavimas“) 1 dalyje, 231 straipsnio („Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai“) 1 dalyje numatytų nusikaltimo požymių, padarymu;

– Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 17 d. informavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką apie pradėtą ikiteisminį tyrimą įtariant Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininką D. Japertą, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkę P. Linkevičienę, Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininką A. Gudą galimai padarius nusikalstamas veikas (Generalinės prokuratūros 2003 m. liepos 17 d. raštas Nr. 8.2-1459 (01) „Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, kai įtariamieji yra teisėjai“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui);

– Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 17 d. informavo Respublikos Prezidentą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą įtariant Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininką D. Japertą, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkę P. Linkevičienę, Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininką A. Gudą padarius nusikalstamas veikas ir paprašė sutikimo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn bei sustabdyti jų teisėjų įgaliojimus (Generalinės prokuratūros 2003 m. liepos 17 d. raštas Nr. 8.2-1462 (01) „Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, kai įtariamieji yra teisėjai“ Lietuvos Respublikos Prezidentui);

– Respublikos Prezidentas 2003 m. liepos 17 d. išleido dekretą Nr. 161 „Dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo“, kuriuo sustabdė Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko D. Japerto, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkės P. Linkevičienės, Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko A. Gudo įgaliojimus;

– Respublikos Prezidentas 2003 m. liepos 17 d. išleido dekretą Nr. 162 „Dėl sutikimo patraukti teisėjus baudžiamojon atsakomybėn“, kuriuo sutiko, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkas D. Japertas, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkė P. Linkevičienė, Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkas A. Gudas būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jiems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ar kitaip suvaržyta jų laisvė;

– Respublikos Prezidento patarėja teisės klausimais 2003 m. liepos 21 d. kreipėsi į Teismų tarybą, Respublikos Prezidento pavedimu prašydama patarti Respublikos Prezidentui dėl D. Japerto atleidimo iš Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko ir šio teismo teisėjo pareigų, dėl P. Linkevičienės atleidimo iš Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkės ir šio teismo teisėjos pareigų, dėl A. Gudo atleidimo iš Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininko ir šio teismo teisėjo pareigų pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą (Respublikos Prezidento patarėjos teisės klausimais 2003 m. liepos 21 d. raštas Nr. 2D-5482 „Dėl patarimo Respublikos Prezidentui“ Teismų tarybai);

– Generalinė prokuratūra 2003 m. liepos 21 d. informavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką apie atliekamą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-018-03, kai įtariamieji yra Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkas A. Gudas, Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkas D. Japertas, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkė P. Linkevičienė, ir pažymėjo, kad D. Japertas ir A. Gudas pripažįsta atlikę jiems įteiktuose rašytiniuose pranešimuose apie įtarimus nurodytus veiksmus, tačiau tuos veiksmus laiko ne nusikalstamomis veikomis, o Teisėjų etikos taisyklių pažeidimais ir teisėjo vardą žeminančiais poelgiais (Generalinės prokuratūros 2003 m. liepos 21 d. raštas Nr. 8.2-1484 (01) „Informacija dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-018-03, kai įtariamieji yra Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkas Arvydas Gudas, Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkas Darius Japertas, Biržų rajono apylinkės teismo pirmininkė Palmira Linkevičienė“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui);

– Teismų taryba 2003 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 127 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininką“, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui atleisti D. Japertą iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų; minėtame Teismų tarybos nutarime yra nurodyta, kad ji vadovaujasi inter alia Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu; atsižvelgiant į tai, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatytas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas, būtent „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“, konstatuotina, kad Teismų taryba šiuo 2003 m. liepos 21 d. nutarimu patarė Respublikos Prezidentui atleisti D. Japertą iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų dėl to, kad D. Japertas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

– Teismų taryba 2003 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 128 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininkę“, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui atleisti P. Linkevičienę iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos ir šio teismo pirmininkės pareigų; minėtame Teismų tarybos nutarime yra nurodyta, kad Teismų taryba vadovaujasi inter alia Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu; atsižvelgiant į tai, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatytas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas, būtent „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“, konstatuotina, kad Teismų taryba šiuo 2003 m. liepos 21 d. nutarimu patarė Respublikos Prezidentui atleisti P. Linkevičienę iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos ir šio teismo pirmininkės pareigų dėl to, kad P. Linkevičienė savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

– Teismų taryba 2003 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 129 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininką“, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui atleisti A. Gudą iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų; minėtame Teismų tarybos nutarime yra nurodyta, kad Teismų taryba vadovaujasi inter alia Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu; atsižvelgiant į tai, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatytas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas, būtent „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“, konstatuotina, kad Teismų taryba šiuo 2003 m. liepos 21 d. nutarimu patarė Respublikos Prezidentui atleisti A. Gudą iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų dėl to, kad A. Gudas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

2. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog tai, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad į Teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, jokiu būdu nereiškia, kad Teismų tarybos, sudarytos pagal tuo metu galiojusius Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis), priimti sprendimai patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų ar kurie nors kiti tokios Teismų tarybos sprendimai gali būti kvestionuojami vien šiais pagrindais.

Vadinasi, Teismų tarybos 2003 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 127 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininką“, 2003 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 128 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininkę“ ir 2003 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 129 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti apylinkės teismo teisėją, teismo pirmininką“ taip pat negali būti kvestionuojami vien tuo pagrindu, kad juos priėmė Teismų taryba, sudaryta pagal tuo metu galiojusius Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis).

3. Respublikos Prezidentas 2003 m. liepos 22 d. išleido dekretą Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“, kuriuo, „vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą“, atleido D. Japertą iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienę – iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, A Gudą – iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte, į kurį daroma nuoroda ginčijamame Respublikos Prezidento dekrete, yra nustatytas vienas iš konstitucinių teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų, būtent „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“, konstatuotina, kad Respublikos Prezidentas šiuo savo dekretu D. Japertą, P. Linkevičienę, A. Gudą iš pareigų atleido dėl to, kad jie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

4. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. birželio 9 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-2006, kuriame inter alia konstatavo, kad A. Gudas, D. Japertas „savo darbinės bei profesinės veiklos srityse“ 2002 m. liepos mėn. – 2002 m. gruodžio mėn., o P. Linkevičienė – 2002 m. liepos mėn. –2002 m. lapkričio mėn. „atliko veiksmus, kuriais buvo diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas ir pažemintas teisminės valdžios autoritetas“.

Šiuo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu:

– A Gudas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį bei 228 straipsnio 2 dalį, taip pat pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jam paskiriant atėmimo teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose ketveriems metams bausmę;

– D. Japertas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jam paskiriant atėmimo teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose dvejiems metams ir trims mėnesiams bausmę;

– P. Linkevičienė buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jai paskiriant atėmimo teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose vieneriems metams ir trims mėnesiams bausmę.

Minėtas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs.

5. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, sprendžiant šią konstitucinės justicijos bylą jie iš naujo neįrodinėjami.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje nėra reikalo iš naujo tirti, ar D. Japertas, P. Linkevičienė, A. Gudas dar prieš Respublikos Prezidentui išleidžiant ginčijamą dekretą padarė veikas (vėliau Lietuvos apeliacinio teismo įvertintas kaip nusikalstamas), kuriomis pažemino teisėjo vardą.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas abejoja, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“, kuriuo D. Japertas buvo atleistas iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienė – iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, A. Gudas – iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, neprieštarauja inter alia pareiškėjo nurodytiems Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) straipsniams (jų dalims) tuo aspektu, kad buvo išleistas prieš tai neiškėlus teisėjams drausmės bylų bei Teisėjų garbės teismui nepriėmus jose sprendimų siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjus iš pareigų ir šitaip, pareiškėjo nuomone, pažeidus Teismų įstatyme nustatytą teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką.

2. Teismų įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad „teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme“. Šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) yra įtvirtinta nuostata „Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį <...>„.

Teismų įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtinta nuostata „Drausmės byla teisėjui gali būti iškelta tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas iš šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų <...>„, o 6 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) – nuostata „Iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teismui“.

Teismų įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „Teisėjų garbės teismas sprendimu gali pasiūlyti Respublikos Prezidentui <...> 2) atleisti teisėją iš pareigų <...>„, 90 straipsnio 1 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) – „Teisėjas atleidžiamas iš pareigų <...> 5) kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą“, 90 straipsnio 6 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) – „apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas“.

3. Konstitucinis Teismas, sistemiškai vertindamas Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisėjų atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, teisinį reguliavimą, savo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime konstatavo, kad:

– Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra įtvirtintas toks visuminis teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, santykių reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas turi teisę inter alia teikti pasiūlymus Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, o Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, turi įgaliojimus spręsti, ar atleisti teisėją iš pareigų minėtu pagrindu;

– nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik esant Teisėjų garbės teismo siūlymui Respublikos Prezidentui; nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik tuomet, kai yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti teisėją dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;

– Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų negali susaistyti tai, yra Teisėjų garbės teismo atitinkamas siūlymas Respublikos Prezidentui ar jo nėra; pagal Konstituciją joks Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kurioje buvo nagrinėjama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kad ir koks jis būtų (inter alia nutraukti drausmės bylą, jeigu nėra drausminės atsakomybės pagrindo; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti teisėjui drausminę nuobaudą), neapriboja, juo labiau nepaneigia Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų;

– jeigu Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas minėtas teisinis reguliavimas būtų aiškinamas kaip esą nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui tol, kol Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų ir kaip nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, jeigu Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tai reikštų, kad Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) (aiškinamame jį susiejus su 90 straipsniu) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris suvaržo ar net paneigia Konstitucijoje nustatytus Respublikos Prezidento įgaliojimus atleisti iš pareigų inter alia apylinkių teismų teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat suvaržo ar net paneigia Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų; jeigu Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) būtų nustatytas toks – Konstitucijoje nustatytus Respublikos Prezidento įgaliojimus atleisti iš pareigų inter alia apylinkių teismų teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, suvaržantis ar net paneigiantis, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų suvaržantis ar net paneigiantis – teisinis reguliavimas, jis galėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijai.

4. Konstatavus, kad pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) prieš atleidžiant apylinkės teismo teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nėra būtina tokiam teisėjui iškelti drausmės bylą ir nėra būtina, kad Teisėjų garbės teismas, išnagrinėjęs tokią bylą, priimtų sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, taip pat kad nepriklausomai nuo to, yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų ar tokio siūlymo nėra, tai neapriboja, juo labiau nepaneigia Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl apylinkės teismo teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų ir, gavus patarimą, atleisti tą teisėją iš pareigų, konstatuotina ir tai, kad Respublikos Prezidentas galėjo išleisti dekretą, kuriuo atleido D. Japertą iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienę – iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, A Gudą – iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų dėl to, kad minėti teisėjai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nors šiems teisėjams dėl jų atliktų veiksmų nebuvo iškeltos drausmės bylos, o Teisėjų garbės teismas nebuvo priėmęs sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti D. Japertą, P. Linkevičienę, A. Gudą iš atitinkamų teismų teisėjų, tų teismų pirmininkų pareigų.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ neprieštarauja (pareiškėjo nurodytu aspektu) Teismų įstatymo 83 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 83 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį <...>„, 84 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Drausmės byla teisėjui gali būti iškelta tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas iš šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų <...>„, 84 straipsnio 6 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teismui“, 86 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Teisėjų garbės teismas sprendimu gali pasiūlyti Respublikos Prezidentui <...> 2) atleisti teisėją iš pareigų <...>„, 90 straipsnio 6 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas“.

1. Konstitucijos 115 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“.

Konstitucijos 29 straipsnyje yra nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

2. Konstitucinis Teismas savo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas teisėjų atleidimo tvarką nustatyti įstatymu, aiškinamas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalies, pagal kurią teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas, kontekste, reiškia, kad teisėjų atleidimo iš pareigų tvarka turi būti nustatyta ne bet kokiame, o būtent Teismų įstatyme; tame nutarime taip pat yra konstatuota, kad Teismų įstatyme nustatydamas teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi tam tikrą diskreciją, tačiau nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas negali inter alia paneigti ar suvaržyti Konstitucijoje įtvirtintų Respublikos Prezidento, Seimo, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų.

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame yra įtvirtintas visų asmenų lygiateisiškumo principas, turinį Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

3. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas abejoja, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ neprieštarauja inter alia Konstitucijos 115 straipsnio nuostatai „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pareiškėjo nurodytiems Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) straipsniams (jų dalims) tuo aspektu, kad buvo išleistas prieš tai neiškėlus teisėjams drausmės bylų bei Teisėjų garbės teismui nepriėmus jose sprendimų siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjus iš pareigų ir šitaip, pareiškėjo nuomone, pažeidus Teismų įstatyme nustatytą teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas neprieštarauja (pareiškėjo nurodytu aspektu) Teismų įstatymo 83 straipsnio 1 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 83 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį <...>„, 84 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Drausmės byla teisėjui gali būti iškelta tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas iš šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų <...>„, 84 straipsnio 6 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teismui“, 86 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „Teisėjų garbės teismas sprendimu gali pasiūlyti Respublikos Prezidentui <...> 2) atleisti teisėją iš pareigų <...>„, 90 straipsnio 6 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatai „apylinkės teismo teisėją iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas“.

5. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu atleidus D. Japertą iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienę – iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, A. Gudą – iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, būtų nepaisyta (pareiškėjo nurodytu aspektu) Konstitucijos 115 straipsnio nuostatos „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“.

6. Konstatavus, kad Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) turi įgaliojimus apylinkės teismo teisėją, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, iš pareigų atleisti nepriklausomai nuo to, ar teisėjui buvo iškelta drausmės byla ir yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, ar teisėjui drausmės byla nebuvo iškelta ir nėra Teisėjų garbės teismo siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, konstatuotina ir tai, kad nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu, kuriuo D. Japertas buvo atleistas iš Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, P. Linkevičienė – iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, A. Gudas – iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, šie asmenys buvo kaip nors diskriminuojami, kad kokiais nors kitais aspektais buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, inter alia šio straipsnio 1 dalis.

7. Konstatavus, kad Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ nepažeidžia (pareiškėjo nurodytu aspektu) Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 115 straipsnio nuostatos „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“, atitinkamų Teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) straipsnių (jų dalių), konstatuotina ir tai, kad ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas neprieštarauja (pareiškėjo nurodytu aspektu) konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas abejoja, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

2. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“

Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, jog viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas abejoja, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Palmira Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai dėl to, kad ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu P. Linkevičienė iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų buvo atleista prieš tai neiškėlus jai drausmės bylos ir Teisėjų garbės teismui nepriėmus sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti ją iš teisėjos pareigų, taip pat dėl to, kad P. Linkevičienė iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų buvo atleista dar nepriėmus dėl jos apkaltinamojo teismo nuosprendžio ir tokiam nuosprendžiui dar neįsiteisėjus.

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali būti aiškinamas kaip esą suponuojantis ir tai, kad Respublikos Prezidentas gali atleisti iš pareigų apylinkės teismo teisėją, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tik po to, kai tam teisėjui buvo iškelta drausmės byla ir Teisėjų garbės teismas priėmė sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų dėl to, kad tas teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Priešingai, kaip yra konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) turi įgaliojimus atleisti tokį apylinkės teismo teisėją iš pareigų nepriklausomai nuo to, ar tam teisėjui buvo iškelta drausmės byla ir yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, ar tam teisėjui drausmės byla nebuvo iškelta ir nėra Teisėjų garbės teismo siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali būti aiškinamas ir kaip esą suponuojantis inter alia tai, kad Respublikos Prezidentas negali atleisti iš pareigų teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kol dėl to teisėjo nebus priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir toks nuosprendis neįsiteisės. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 115 straipsnyje yra nustatyti įvairūs teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kad teisėjai gali būti atleisti iš pareigų ir „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“ (5 punktas), ir „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“ (6 punktas). Konstitucinis Teismas savo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas; kad formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad sprendžiant, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti įvertinamos visos su tuo poelgiu susijusios ir turinčios reikšmės bylai aplinkybės.

Pabrėžtina, jog vien tai, kad Konstitucijos 115 straipsnyje minėti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai – t. y. „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“ (5 punktas), „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“ (6 punktas), – yra atskirti, reiškia, kad šie pagrindai negali būti tapatinami, kad poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, nėra sietinas tik su nusikalstamos veikos padarymu. Kita vertus, poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, vėliau apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu gali būti pripažintas ir nusikalstama veika. Taigi pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja.

5. Vadinasi, tai, kad prieš Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą, kuriuo P. Linkevičienė buvo atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, jai nebuvo iškelta drausmės byla, o Teisėjų garbės teismas nebuvo priėmęs siūlymo Respublikos Prezidentui atleisti ją iš teisėjos pareigų dėl to, kad ji savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir tai, kad prieš Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą, kuriuo P. Linkevičienė buvo atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, dėl jos nebuvo priimta teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir toks nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, nereiškia, kad ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu, kuriuo P. Linkevičienė buvo atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, buvo pažeistas (pareiškėjo nurodytais aspektais) Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.

6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Respublikos Prezidentas išleido ginčijamą dekretą tik po to, kai tuometinė Teismų taryba patarė Respublikos Prezidentui atleisti P. Linkevičienę iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų dėl to, kad ji savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

7. Konstatuota ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m birželio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-2006 pripažino, jog P. Linkevičienė „savo darbinės bei profesinės veiklos srityse“ 2002 m. liepos mėn. – 2002 m. lapkričio mėn. „atliko veiksmus, kuriais buvo diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas ir pažemintas teisminės valdžios autoritetas“, – šiuo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu P. Linkevičienė buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jai paskiriant atėmimo teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose vieneriems metams ir trims mėnesiams bausmę.

8. Esminę reikšmę turi ir tai, kad ginčijamame Respublikos Prezidento dekrete, kuriuo P. Linkevičienė buvo atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, nėra konstatuota, kad P. Linkevičienė yra kalta padariusi kokią nors nusikalstamą veiką, taip pat nėra konstatuota, kad tai, už ką P. Linkevičienė yra atleidžiama iš teisėjos, teismo pirmininkės pareigų, yra nusikalstama veika. Respublikos Prezidentas, savo 2003 m. liepos 22 d. dekretu Nr. 164 atleisdamas P. Linkevičienę iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, įgyvendino Konstitucijoje jam nustatytus įgaliojimus atleisti iš pareigų apylinkės teismo teisėją, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų (už poelgį, kuriuo pažemino teisėjo vardą), neprieštarauja (pareiškėjo nurodytais aspektais) Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas abejoja, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai.

2. Konvencija buvo ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu. Ši Konvencija Lietuvai įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.

Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią. Taigi pagal Konstituciją jokie Lietuvos Respublikos poįstatyminiai teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai negali prieštarauti Konvencijai.

3. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.“

Taigi Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas.

4. Sprendžiant, ar ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, esminę reikšmę turi tai, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo samprata iš esmės yra tokia pat, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo samprata.

5. Konstatavus, kad ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, nėra pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu yra pažeistas (pareiškėjo nurodytais aspektais) nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kad yra pažeista Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad P. Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, neprieštarauja (pareiškėjo nurodytais aspektais) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ atitiktį Konstitucijai, Teismų įstatymo straipsniams (jų dalims) ginčija tik tuo aspektu, kad nurodytas Respublikos Prezidento dekretas buvo išleistas prieš tai neiškėlus teisėjams drausmės bylų bei Teisėjų garbės teismui nepriėmus jose sprendimų siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjus iš pareigų ir šitaip, pareiškėjo nuomone, pažeidus Teismų įstatyme nustatytą teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką; minėto Respublikos Prezidento dekreto atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 6 straipsnio 2 daliai pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-19) ginčija dar ir tuo aspektu, kad P. Linkevičienė iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų buvo atleista dar nepriėmus dėl jos apkaltinamojo teismo nuosprendžio ir tokiam nuosprendžiui dar neįsiteisėjus.

Minėta ir tai, kad jokiais kitais aspektais nurodyto Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai, Teismų įstatymo, Konvencijos straipsniams (jų dalims) pareiškėjas neginčija.

2. Įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat Respublikos Prezidento dekretų atitiktis aukštesnės teisinės galios aktams, visų pirma Konstitucijai, gali būti tiriama įvairiais aspektais, neretai ir tokiais, kurių pareiškėjas savo prašyme nenurodo.

Ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai, Teismų įstatymo, Konvencijos straipsniams (jų dalims) tyrimo šioje konstitucinės justicijos byloje aspektus bei apimtį lemia ne tik pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymo argumentai, bet ir tai, kad, kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65-2006 D. Japertas, P. Linkevičienė, A Gudas buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas ir nuteisti.

D. Japertą, P. Linkevičienę, A Gudą apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinus kaltais padarius atitinkamas nusikalstamas veikas (kuriomis, kaip minėta, buvo pažemintas teisėjo vardas) ir nuteisus, šie asmenys negali būti grąžinti į teisėjo pareigas. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis tyrimas, ar ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas neprieštarauja Konstitucijai, kuriems nors Teismų įstatymo, Konvencijos straipsniams (jų dalims) dar ir kokiais nors kitais, pareiškėjo nenurodytais, aspektais, neturėtų prasmės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas